Administracinė byla Nr. eA-1811-556/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00561-2024-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. O. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Sutelktinis finansavimas“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas I. O. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 24S39539 apsirikimu) (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu buvo nuspręsta panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir netinkamai taikė UTPĮ nuostatas, todėl priimtas Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Akcentavo, kad Sprendime nenurodyta jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, jog jis, norėdamas gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė kukius nors duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Nurodė, kad jis, kaip aukštos kvalifikacijos specialistas, Migracijos departamentui turėjo pateikti tik darbdavio įsipareigojimą įdarbinti pareiškėją UTPĮ 441 straipsnio 1 dalyje numatytomis sąlygomis. Teigė, jog teikdamas prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentui pateikė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sutelktinis finansavimas“ (toliau – ir Bendrovė) tarpininkavimo raštą su priimtais darbdavio įsipareigojimais mokėti jam 2 400 Eur darbo užmokestį. Pareiškėjo vertinimu, trumpas laikotarpis kada jis negavo draudžiamųjų pajamų, negali būti laikomas pagrindu konstatuoti, kad jis, norėdamas gauti leidimą gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
4. Pažymėjo, kad 2022 m. vasario mėn. Rusijai užpuolus Ukrainą ir prasidėjus karui, jis pasmerkė agresorės veiksmus ir palaikė bei rėmė Ukrainos gyventojus ir gynėjus ir tam turėjo skirti daug laiko, atitinkamai mažiau dėmesio galėjo skirti savo darbui Bendrovėje, todėl paprašė suteikti jam neapmokamas atostogas, dėl kurių ir buvo užfiksuotas nedraudiminis laikotarpis.
5. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas priėmė nemotyvuotą ir neobjektyvų Sprendimą, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintam proporcingumo principui, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Akcentavo, jog teisės aktai nedraudžia užsieniečiui gauti pajamas ir iš kitų, nei darbo užmokestis, šaltinių. Teigė, kad jis nemažas pajamų sumas gavo iš prekybos kriptovaliuta bei pardavus automobilį, be to, Migracijos departamento nustatyto nedraudiminio laikotarpio pradžioje, skirtingų finansinių institucijų sąskaitose jis turėjo daugiau nei pakankamai lėšų pragyvenimui. Pareiškėjo vertinimu, Sprendime nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų panaikinti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjui bus mokamas 2 400 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui sulygtas darbo užmokestis nemokamas, todėl Sprendime buvo konstatuota, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, bei, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, ir Sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.
8. Atsakovas pažymėjo, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti UTPĮ jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka UTPĮ jiems keliamų reikalavimų.
9. Atsakovo nuomone, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus, todėl užsieniečio leidimo laikinai gyventi panaikinimas imperatyviais UTPĮ numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų. Priimant Sprendimą neturėjo būti atsižvelgta į pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį, kuris neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti UTPĮ reikalavimus. Pastebėjo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
10. Atsakovo vertinimu, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis. Taigi Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
II.
11. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 24S39539, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris yra Rusijos pilietis, ketindamas dirbti pagal darbo sutartį aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą Bendrovėje programuotoju (251401) (tarpininkavimo rašto Nr. 20211111-138876), 2021 m. lapkričio 15 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 2111-LLGK-1150 UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto ir 441 straipsnio 1 dalies pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą). Prašyme nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 400 Eur. Pareiškėjas prašyme taip pat nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – Bendrovėje gaunamas darbo užmokestis.
14. Tarpininkavimo rašte Nr. 20211111-138876 nurodoma, jog Bendrovė įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį programuotoju (251401), ekonominės veiklos rūšis (rūšys), pagal kurią (kurias) užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – kita pagalbinė finansinių paslaugų, išskyrus draudimą ir pensijų lėšų kaupimą, veikla (6619), numatant mokėti 2 400 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Įsipareigojama, kad užsieniečio darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį. Taip pat įsipareigojama, jog už užsienietį bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.
15. Migracijos departamentas 2021 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu, leidimas laikinai gyventi Nr. 760072040 galiojo iki 2025 m. sausio 4 d. (toliau – ir Leidimas).
16. Teismas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) duomenimis, pareiškėjui, įdarbintam Bendrovėje 2020 m. kovo 2 d., pakeitus leidimą laikinai gyventi, nuo 2023 m. liepos mėn. iki 2023 m. rugsėjo mėn. 2 400 Eur darbo užmokestis, nurodytas tarpininkavimo rašte Nr. 20211111-138876, nebuvo mokamas. Už 2023 m. spalio mėn. pareiškėjui išmokėta 1 485,77 Eur, nuo 2023 m. lapkričio mėn. pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas.
17. Atsakovas 2024 m. vasario 2 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, t. y., vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais. Sprendimo motyvuose nurodoma, jog, Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad asmuo Bendrovėje įdarbintas 2020 m. kovo 2 d., pakeitus leidimą laikinai gyventi, iki 2023 m. birželio mėn., gavo tarpininkavimo rašte Nr. 20211111-138876 nurodytą darbo užmokestį – 2 400 Eur, nuo 2023 m. liepos mėn. iki 2023 m. rugsėjo mėn. darbo užmokestis nebuvo mokamas, už 2023 m. spalio mėn. išmokėta 1 485,77 Eur, nuo 2023 m. lapkričio mėn. darbo užmokestis nemokamas, todėl darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri įtraukta į Profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžio, nebuvo vykdomas, kadangi 2021 m. rugsėjo 10 d. paskelbtas vidutinis mėnesinis BDU buvo 1 554,40 Eur, todėl užsieniečiui turėjo būti mokamas ne mažesnis nei 2 331,60 Eur darbo užmokestis, t. y. užsieniečiui darbo užmokestis nuo 2023 m. liepos mėn. nebuvo mokamas, tai reiškia, kad asmuo neatitinka imperatyvių UTPĮ 441 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte Nr. 20211111-138876 buvo nurodyta, jog asmeniui bus mokamas 2 400 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui sulygtas darbo užmokestis nemokamas, atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, kadangi asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas Bendrovėje, sudarantis 2 400 Eur.
18. Sprendime, vertinant individualią pareiškėjo situaciją, nustatyta, kad jam buvo išduotos Šengeno vizos, galiojusios nuo 2018 m. spalio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 11 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. birželio 2 d., leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2019 m,. sausio 10 d. iki 2022 m. sausio 10 d. Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2019 m. sausio 17 d., todėl atsakovas sprendė, jog užsienietį su Lietuvos Respublika sieja išskirtinai ekonominiai santykiai. Vertindamas pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad nuo 2019 m. sausio 10 d. su asmeniu Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, kuri turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šeimos susijungimo pagrindu, galiojantį iki 2025 m. sausio 4 d., tačiau Lietuvoje nedirba.
19. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis UTPĮ 35, 441, 50 straipsnio nuostatomis ir nurodė, kad iš aktualaus teisinio reguliavimo matyti, jog pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas. Be to, UTPĮ 441 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. sausio 4 d. Išimtys UTPĮ, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
20. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas Sodros informacinėje sistemoje atlikęs duomenų patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje pradėjo dirbti 2020 m. kovo 2 d., ir pareiškėjui pakeitus Leidimą laikinai gyventi, jam iki 2023 m. birželio mėn. buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 400 Eur., tačiau nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2023 m. liepos mėn. iki 2023 m. rugsėjo mėn. darbo užmokesti mokamas nebuvo, už 2023 m. spalio mėn. buvo išmokėta 1 485,77 Eur, nuo 2023 m. lapkričio mėn. darbo užmokestis mokamas nebuvo.
21. Taigi atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio jis nenurodė). Darbinės pajamos nurodytos kaip vienintelis pajamų šaltinis Lietuvoje, todėl Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai), kadangi pareiškėjui sulygtas darbo užmokestis nebuvo mokamas bei pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
22. Teismas pažymėjo, kad UTPĮ 441 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri įtraukta į Profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžio. Kadangi 2021 m. rugsėjo 10 d. paskelbtas vidutinis mėnesinis BDU buvo 1 554,40 Eur, todėl pareiškėjui turėjo būti mokamas ne mažesnis nei 2 331,60 Eur darbo užmokestis, tačiau jam darbo užmokestis nuo 2023 m. liepos mėn. nebuvo mokamas, taigi akivaizdu, kad jis neatitiko imperatyvių UTPĮ 441 straipsnyje nustatytų reikalavimų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, ką pagrįstai ir nustatė Sprendime atsakovas.
23. Teismas nurodė, kad nekvestionuoja pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio Leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jam pakako lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, kadangi gavo nemažas sumas iš prekybos kriptovaliuta bei pardavęs automobilį ir šiai aplinkybei pagrįsti į bylą pateikė sąskaitų išrašus, mokėjimo pavedimą bei automobilio pardavimo sutartį, tačiau pareiškėjas Migracijos departamentui 2021 m. lapkričio 15 d. pateiktame prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nurodė, jog jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis ir jokių kitų pragyvenimo šaltinių pareiškėjas nenurodė.
24. Teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktais, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
25. Pažymėjo, kad kiekvienas iš nustatytų UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui Leidimas pagrįstai panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.
26. Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo.
III.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
28. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės aplinkybėmis, nurodytomis skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas į pareiškėjo nurodytus argumentus faktiškai neatsakė ir savo sprendimo nemotyvavo.
29. Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas, norėdamas gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė kokius nors duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Su skundu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentui pateikė Bendrovės tarpininkavimo raštą su priimtais darbdavio įsipareigojimais. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, įvertino darbdavio tarpininkavimo raštą ir išdavė (pakeitė pasibaigus galiojimui) pareiškėjui naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2025 m. sausio 4 d. Pažymi, kad darbo sutartis su minėta bendrove iki šiol yra galiojanti ir nenutraukta, darbo sąlygos nepakeistos.
30. Taigi trumpų nedraudžiamųjų laikotarpių faktas, praėjus dvejiems metams po prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo, negali būti laikomas pagrindu konstatuoti, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Todėl galima pagrįstai tvirtinti, kad Migracijos departamentas netinkamai taikė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, todėl teismas nepagrįstai su atsakovo išvadomis sutiko.
31. Pareiškėjas teigia, kad skunde teismui labai išsamiai aprašė nedraudžiamųjų laikotarpių, kurių metu jam nebuvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, atsiradimo priežastis. 2022 m. vasario mėn. Rusijai užpuolus Ukrainą ir prasidėjus karui, pareiškėjas iš karto griežtai pasmerkė agresorės veiksmus ir nuo pat karo pradžios palaikė Ukrainos gyventojus ir gynėjus. Be to, kad jis rėmė Ukrainą palaikančius fondus finansiškai (kriptovaliuta), taip pat savanoriškais pagrindais, kaip dirbtinio intelekto specialistas, prisijungė prie programos „RR East Europ & Asia, Ucrainian Cluster fo UN SPIA“ bei dalyvavo kuriant dirbtinio intelekto sistemą žvalgybiniams bepiločiams. Jo kurta technologija buvo sėkmingai išbandyta ir šiuo metu naudojama saugant Europos Sąjungos sienas bei karo lauke Ukrainoje. Šiam projektui jis turėjo skirti daug laiko, atitinkamai mažiau dėmesio galėjo skirti savo darbui Bendrovėje. Taigi elgdamasis pagal savo sąžinę, jis paprasčiausiai paprašė suteikti jam neapmokamas atostogas, dėl kurių ir buvo užfiksuotas nedraudiminis laikotarpis, kurį Sprendime nurodo Migracijos departamentas.
32. Nors Migracijos departamentas Sprendime ir nurodo, kad nagrinėjamas pažeidimas buvo nustatytas vykdant užsieniečių kontrolę, tačiau užfiksavęs neatitikimus Sodros informacinėje sistemoje, atsakovas nesikreipė į pareiškėją ar jo darbdavį ir net nebandė išsiaiškinti tokio neatitikimo priežasčių. Migracijos departamentas nenurodė pašalinti nustatytų trūkumų ir iš karto nusprendė taikyti griežčiausią šioje situacijoje taikytiną poveikio priemonę, t. y. leidimo laikinai gyventi panaikinimą. Šis faktas patvirtina, kad Migracijos departamentas priėmė nemotyvuotą ir paviršutinišką sprendimą, kuris prieštarauja VAĮ įtvirtintam proporcingumo principui, t. y., administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.
33. Teigia, kad Migracijos departamentas net nepasidomėjo darbdaviu ir nekreipdamas dėmesio į galbūt svarbias aplinkybes, konstatavo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje nutraukimo pagrindą, tai neabejotinai lemtų ir pareiškėjo darbo santykių nutraukimą. Pažymi, kad Bendrovė yra startuolio „Manu Analytics“ valdytojas, o pareiškėjas yra vienas pagrindinių šio startuolio kūrėjas, ženkliai prisidėjęs prie to, jog „Manu Analytics“ tapo pirmą kartą Lietuvoje vykusių prestižinių Fintech apdovanojimų nugalėtoju, kaip inovatyviausia įmonė. Pareiškėjas yra pagrindinis programinio kodo startuoliui kūrėjas, todėl jam nesant galimybės tęsti darbą įmonėje, atsižvelgiant į jo profesiją, turimą kvalifikaciją ir kt., iš esmės bus pažeisti ne tik pareiškėjo interesai, bet sutrikdyta ir inovatyvi darbdavio ūkinė veikla.
34. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ nurodyta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis yra minimalus mėnesinis atlyginimas, tai 2023 metais sudarė 840 Eur (10 080 Eur per metus). Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovė įsipareigojo mokėti 2 400 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Tokio dydžio atlyginimą darbdavys faktiškai mokėjo nuo 2021 m. spalio 1 d., kaip tai buvo numatyta susitarime dėl darbo sutarties pakeitimo. Taigi vien tik per pirmuosius penkerius 2023 metų mėnesius pareiškėjui buvo išmokėtas darbo užmokestis, kuris viršijo užsieniečiams nustatytą minimalų metinį pragyvenimo lėšų dydį. Be to, teisės aktai nedraudžia užsieniečiui gauti pajamas ir iš kitų, nei darbo užmokestis, šaltinių. Teigia, kad nagrinėjamu laikotarpiu jis gavo nemažas pajamų sumas iš prekybos kriptovaliuta bei 7 000 Eur iš automobilio pardavimo. Migracijos departamento nustatyto nedraudiminio laikotarpio pradžioje, skirtingų finansinių institucijų sąskaitose pareiškėjas turėjo daugiau nei pakankamai lėšų pragyvenimui. Taigi atsakovas, konstatuodamas, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, visiškai neįvertino tokiai išvadai reikšmingų aplinkybių, todėl ir ši Sprendimo dalis yra nepagrįsta ir neteisėta.
35. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas sprendime neteisingai nurodo, jog darbo užmokestis jam nuo 2023 m. liepos mėn. visai nebuvo mokamas. Darbo užmokesčio pažyma, žiniaraštis ir Sodros išrašas patvirtina, kad nuo 2023 m. rugsėjo mėn. ir iki šiol, darbo užmokestis jam buvo apskaičiuojamas ir išmokamas.
36. Migracijos departamentas savo Sprendimu panaikindamas leidimą laikinai gyventi remiasi UTPĮ 441 straipsnio nuostata, tačiau visiškai nenurodo, kokių konkrečiai sąlygų neatitinka pareiškėjas. Pareiškėjo profesinė kvalifikacija bei darbo patirtis neabejotinai leidžia jam dirbti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą informacinių technologijų srityje. Pareiškėjas yra įdarbintas pas darbdavį, kurį nurodė prašyme išduoti jam leidimą laikinai gyventi. Be to, darbdavys įsipareigojo mokėti UTPĮ 441 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą darbo užmokesčio dydį. Taigi nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu, o ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra visiškai nemotyvuota ir negali būti laikoma pagrįsta.
37. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Sprendimas neatitinka gerojo administravimo principo ir vien dėl šios priežasties teismas turėjo pagrindą jį panaikinti.
38. Sistemiškai vertinant leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimą reglamentuojančias UTPĮ nuostatas, galima teigti, kad jos tik numato pagrindus, kuriems esant, kontroliuojanti institucija gali pradėti svarstyti leidimo gyventi užsieniečiui panaikinimo klausimą. Tačiau vien tik atitinkamų faktų nustatymas nelemia savaiminio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. Viešojo administravimo subjektas neabejotinai privalo atsižvelgti į tokių faktų atsiradimo aplinkybes ir tik po to spręsti leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Migracijos departamentas, nustatęs neatitikimą, nesiėmė jokių veiksmų faktiškai nelabai reikšmingam trūkumui pašalinti.
39. Pareiškėjas apibendrindamas teigia, kad Migracijos departamentas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo panaikinti jam leidimą laikinai gyventi, o teismas neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.
40. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
41. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, išdėstytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui negaunant tarpininkavimo rašte sutarto atlyginimo, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
42. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos yra darbo užmokestis, o ne pajamos iš parduoto automobilio. Užsieniečiai turi pareigą atitikti UTPĮ jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimo gyventi išdavimo metu, bet ir visą leidimo galiojimo laikotarpį. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl neapmokamų atostogų aktualaus teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšminga, nes leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Taip pat ši aplinkybė nepaneigia to, kad pareiškėjas patikrinimo laikotarpiu pragyvenimui Lietuvos Respublikoje reguliarių pakankamų lėšų neturėjo. Teisės aktai numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvos Respublikoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo siekiant leidimo laikinai gyventi šalyje ir darbdavio tarpininkavimo rašte. Duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas, byloje nėra. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo. Todėl Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).
43. Nurodo, kad UTPĮ 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.
44. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamento įgaliotas asmuo privalėjo kreiptis į pareiškėją dėl papildomos informacijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Be kita ko, ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti.
45. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime nenurodo kokių konkrečiai UTPĮ sąlygų neatitinka pareiškėjas, kadangi Sprendime yra aiškiai nurodytos UTPĮ nuostatos, kurių pareiškėjas neatitiko (UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p. ir 50 str. 1 d. 18 p.). Ginčijamame Sprendime taip pat nurodyta, kokių konkrečiai sąlygų pareiškėjas neatitiko (duomenys, kuriuos pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; neatitinka tų UTPĮ nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi).
46. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y., priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
47. Teigia, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, jog jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
48. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 2 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
49. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, remdamasis ginčui aktualiomis UTPĮ nuostatomis, sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
50. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra neteisėtas ir naikintinas.
51. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
52. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
53. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
54. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, todėl nepažeidė nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.
55. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad pareiškėjui Bendrovėje ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo mokamas darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis – 2 400 Eur. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir patvirtina byloje esantys įrodymai, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. spalio 1 d. darbo užmokestis nebuvo mokamas, 2023 m. spalio mėn. pareiškėjui priskaičiuotas 1 485,77 Eur darbo užmokestis, nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui darbo užmokestis Bendrovėje nebuvo mokamas. Taigi Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių UTPĮ 441 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Kadangi pareiškėjas, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo Lietuvoje lėšos bus Bendrovėje gaunamas darbo užmokestis (2 400 Eur), negaudamas darbo užmokesčio, pareiškėjas atitinkamai neturėjo pakankamai pragyvenimo lėšų, taigi Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo ir šią aplinkybę.
56. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra įrodymų apie tai, jog pasikeitus aplinkybėms (pareiškėjui Bendrovėje nemokamas darbo užmokestis), jis apie tai būtų informavęs Migracijos departamentą ir pateikęs prašymą gauti naują leidimą laikinai gyventi (UTPĮ 40 str. 5 d.).
57. Įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad nurodytų aplinkybių nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2, 18 punktais, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
58. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pareigos atsakovui kreiptis į užsienietį ar jo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra nurodęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai.
59. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nemokamomis atostogomis, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, nustatytas teisės aktuose, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2023).
60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Bendrovė jam per 2023 m. penkis mėnesius išmokėjo žymiai didesnį atlyginimą nei nustatytas pakankamas pragyvenimo Lietuvos Respublikoje dydis, tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina, kad pareiškėjui Bendrovėje nurodytu laikotarpiu negaunant darbo užmokesčio, jis turėjo pakankamai lėšų pragyventi. Be to, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašyme Migracijos departamentui buvo nurodęs, kad jo pragyvenimo lėšos yra Bendrovėje gaunamas darbo užmokestis (ne turėtos santaupos, lėšos iš prekybos kriptovaliuta ar automobilio pardavimo pajamos).
61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus įvertino ne taip, kaip to pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.
62. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti kiti argumentai, susiję su programos kūrimu, indėliu Bendrovėje ir kitos, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.
63. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas sprendime neteisingai nurodo, kad darbo užmokestis jam nuo 2023 m. liepos mėn. visai nebuvo mokamas, kadangi darbo užmokesčio pažyma, žiniaraštis ir Sodros išrašas patvirtina, jog nuo 2023 m. rugsėjo mėn. ir iki šiol, darbo užmokestis jam buvo apskaičiuojamas ir išmokamas, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, darbo užmokestis ginčui aktualiu laikotarpiu jam nebuvo mokamas.
64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigė.
65. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, skundžiamas atsakovo Sprendimas atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
66. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
67. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
68. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo I. O. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ernestas Spruogis
Arūnas Sutkevičius