Administracinė byla Nr. P-52-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05968-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.27.13

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. A. G. (B. A. G.) prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje
Nr. I-12538-473/2015 pagal pareiškėjo B. A. G. skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. SPRE-2418 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (1.45)I-7141 panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas B. A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą
Nr. SPRE-2418 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (1.45)I-7141. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą. Jis paaiškino, kad terminą skundui paduoti praleido dėl to, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijos Respublikoje, Krokuvoje. Be to, B. A. G. nemoka lietuvių kalbos, todėl turėjo ieškoti atstovo, kuris kalba lenkų ir lietuvių kalbomis, o įgaliotas atstovas anksčiau negalėjo pateikti skundo dėl užimtumo kitose bylose. Tai patvirtina aplinkybė, kad teisinės pagalbos sutartis buvo sudaryta tik 2015 m. gruodžio 16, t. y. jau praleidus skundo padavimo terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi (b. l. 1–2), priimta administracinėje byloje Nr. I-12538-473/2015, pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir atsisakė priimti B. A. G. skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies
8 punktas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie skundo padavimo terminą žinojo, anksčiau jau buvo pasinaudojęs galimybe skųsti administracinius aktus Lietuvos Respublikoje, kadangi skundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos sprendimą išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas pabrėžė, kad atstumas tarp atsakovo buveinės ir Lenkijos Respublikos nėra kliūtis bendrauti su advokatu ar laiku kreiptis į teismą, o advokato užimtumas kitose bylose nėra svarbi priežastis, sudaranti pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2016 m. vasario 3 d. nutartimi (b. l. 12–14) jį atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus jo padavimo terminą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas), teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. (1.45)I-7141 pareiškėjui įteiktas 2015 m. lapkričio 10 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendime nurodyta, kad šis sprendimas gali būti per 20 dienų nuo jo gavimo dienos skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi, terminas skundui paduoti suėjo 2015 m. lapkričio 30 d., tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 17 d., t. y. terminą praleidęs 17 dienų.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai paprastai teismo nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Manoma, kad pareiškėjui teisinę pagalbą teikiantis ir atstovaujantis advokatas yra tiesiogiai su juo susijęs asmuo, o jo atlikti veiksmai, vertinant juos trečiųjų asmenų atžvilgiu, laikytini paties pareiškėjo veiksmais. Advokato neatidumas ar nerūpestingumas, vertinant jį trečiųjų asmenų atžvilgiu, taip pat laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011). Termino praleidimas negali būti pateisintas ir dideliu advokato darbo krūviu (2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. AS525-127/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, atstumas tarp atsakovo buveinės ir pareiškėjo gyvenamosios vietos Lenkijos Respublikoje nėra kliūtis bendrauti su advokatu ir laiku kreiptis į teismą. Dokumentų gavimas / negavimas šiuo atveju taip pat nelaikytinas svarbia termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimi, nes gavęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (1.45)I-7141, pareiškėjas turėjo suprasti, ar skundžiami sprendimai pažeidžia jo teises, todėl siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą dėl jų panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo atlikti pageidaujamus veiksmus. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių, priežasčių (2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Maža termino praleidimo trukmė pagal teismų praktiką pati savaime nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių. Tai, jog terminas yra praleistas nedaug, gali turėti reikšmės vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti terminą, atsižvelgiant į visumą byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1290-575/2015). Įvertinusi aplinkybę, kad 20 dienų terminas kreiptis į teismą buvo praleistas 17 dienų, teisėjų kolegija konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad terminas buvo praleistas nežymiai.

Remdamasis išdėstytais motyvais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos pakankamai svarbiomis ir nepriklausančiomis nuo pareiškėjo valios, kad sudarytų pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Pareiškėjo atskirasis skundas buvo atmestas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis palikta nepakeista.

III.

Pareiškėjas B. A. G. 2016 m. balandžio 11 d. per atstovą paštu išsiuntė teismui prašymą (b. l. 20–24, 30) atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-12538-473/2015.

Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu (esant būtinybei užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Pareiškėjas prašyme nurodo, kad nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei LVAT neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos pilietis, nemoka lietuvių kalbos, todėl turėjo ieškoti atstovo, kuris kalba lenkų ir lietuvių kalbomis. Sutartis dėl teisinės pagalbos sudaryta praleidus terminą skundui paduoti, t. y. 2015 m. gruodžio 16 d., o skundas buvo paduotas kitą dieną po minėtos sutarties sudarymo. Šių aplinkybių teismai tinkamai neįvertino, nutartyse jų neanalizavo, todėl priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir LVAT praktikai prieštaraujantį sprendimą. LVAT, analogiškoje byloje nagrinėdamas Lenkijos piliečio T. K. W. (T. K. W.) atskirąjį skundą (administracinė byla Nr. AS-239-146/2016), esant identiškoms faktinėms aplinkybėms (pareiškėjo gyvenamoji vieta užsienyje ir jis nemoka valstybinės (lietuvių) kalbos, darbo sutartis sudaryta su Lietuvoje veikiančia įmone dėl darbo Lietuvos Respublikos teritorijoje, sutartis dėl teisinės pagalbos su atstovu sudaryta jau praleidus terminą) 2016 m. kovo 16 d. nutartimi atnaujino T. K. W. terminą skundui paduoti.

Pareiškėjo B. A. G. atveju teismai iš esmės analogišką situaciją vertino priešingai ir terminą skundui paduoti atnaujino. Todėl pareiškėjas mano, kad  šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija prašymą atnaujinti procesą išnagrinėjo atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą  byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020), LVAT 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-12538-473/2015, kurios procesą prašoma atnaujinti, įsiteisėjo 2016 m. vasario 3 d. priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį (b. l. 12–14). Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paštu buvo išsiųstas 2016 m. balandžio 11 d. (b. l. 30). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo yra paduotas nepraleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino.

Nagrinėjamu atveju prašymas yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra įtvirtinta, kad procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 d.).

Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P-86-822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015 ir kt.). Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr. LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr.P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012 ir kt.).

Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu  susijęs su teismų praktikos formavimu taikant procesines normas dėl procesinio termino paduoti skundą teismui atnaujinimo. Pareiškėjas savo  prašyme dėl proceso atnaujinimo minėtu teisiniu pagrindu nurodė pavienį LVAT jurisprudencijos atvejį (2016 m. kovo 16 d. nutartį Nr. AS-239-146/2016), kurioje pareiškėjo prašymas dėl praleisto termino paduoti skundą teismui buvo atnaujintas.

            Termino skundui paduoti atnaujinimą reglamentuojantis ABTĮ 34 straipsnyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas  skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad  terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs kriterijų, kokios priežastys laikytinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje akcentuota, kad teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinis 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-53/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje TA822-89/2012, 2016 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje  Nr. TA-42-261/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tokio pobūdžio priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013,   2016 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. TA-10-502/2016 ir kt.).Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-601/2006, AS6-247/2006, AS6-208/2006, Nr. TA-27-502/2016 ir kt.).

             Dėl pareiškėjo nurodytos LVAT 2016 m. kovo 16 d. nutarties Nr. AS-239-146/2016 teisėjų kolegija pažymi, kad šis pavienis atvejis nėra pagrindas atnaujinti procesą  ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, nes pareiškėjo nurodyta nutartis neįrodo, kad LVAT praktika  dėl praleistų terminų atnaujinimo yra nevienoda ir  būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Atsakydama į pareiškėjo prašymo argumentus teisėjų kolegija akcentuoja, kad kiekvienas konkretus prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo atvejis yra individualus ir nors kai kurios aplinkybės bendrąja prasme  gali būti panašios ar analogiškos (pav. kaip šiuo atveju: skundą paduodantis asmuo gyvena užsieninio valstybėje, nemoka kalbos, kuria turi būti parengtas kreipimosi į teismą procesinis dokumentas), tačiau tai savaime nereiškia, kad esant daliai panašių ar analogiškų aplinkybių teismas dėl termino atnaujinimo turi prieiti prie analogiškų išvadų, nes siekdamas nustatyti, ar  asmens nurodytos termino praleidimo priežastys gali būti pripažintos svarbiomis, vertina kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybių visumą. Būtent tokį individualų prašymuose išdėstytų aplinkybių vertinimą atliko teismas pareiškėjo atveju ir pareiškėjo nurodytoje LVAT 2016 m. kovo 16 d. nutartyje Nr. AS-239-146/2016. Tai, kad esant kai kurioms panašioms šių bylų aplinkybėms (pareiškėjai gyvena užsienio valstybėje, nemoka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos) teismai priėmė skirtingus procesinius sprendimus dėl praleisto termino atnaujinimo nėra pagrindas išvadoms, kad LVAT praktika  dėl praleistų terminų atnaujinimo yra nevienoda ir būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo.

               Iš pareiškėjo prašymo atnaujino procesą matyti, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu aplinkybių ir įrodymų, kuriais grindė savo prašymą dėl termino atnaujinimo, vertinumu siekia naujo vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nenumato pagrindo atnaujinti procesą tuo pagrindu, kad  suinteresuotas asmuo nesutinka su įrodymų vertinimu ir siekia pakartotinio įrodymų tyrimo ir faktinių aplinkybių vertinimo. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04). Užbaigtos bylos proceso atnaujinimas neturėtų tapti paslėpta apeliacija (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją § 52).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo B. A. G. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS-112-822/2016 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, šis prašymas netenkinamas. Atnaujinti administracinės bylos
Nr. AS-112-822/2016 procesą atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.)159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. A. G. (B. A. G.) prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje AS-112-822/2016 pagal pareiškėjo B. A. G. (B. A. G.) skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 23 sprendimo Nr. SPRE-2418 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. (1.45)I-7141 panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė