Civilinė byla Nr. e2-391-368/2018
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00402-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.9.2; 3.2.6.1.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 29 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius,
sekretoriaujant Odetai Sakalauskienei,
dalyvaujant ieškovo atstovams advokatui R. A., advokato padėjėjams D. P. ir H. S., A. P. A., A. V. K., atsakovo atstovams advokatei L. D., advokato padėjėjui D. O., vertėjai D. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo atviros akcinės bendrovės „Polocktransneft Družba“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl žalos ir nepagrįsto praturtėjimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Ieškovas atvira akcinė bendrovė „Polocktransneft Družba“ prašo priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ 71 381 058,00 JAV dolerių žalai atlyginti, 12 825 122,69 JAV dolerių palūkanų už laikotarpį nuo 2014-09-18 iki ieškinio pateikimo dienos bei 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodo, kad Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos Respublikoms atkūrus nepriklausomybę, visa technologinė nafta, esanti magistraliniuose naftotiekio „Polockas-Ventspilis“ ir „Polockas-Biržai-Mažeikiai“ atkarpose Lietuvos Respublikoje atiteko ieškovui - Novopolocko Respublikinei unitarinei naftos transportavimo įmonei „Družba“. Nurodytos naftotiekio atkarpos buvo nepertraukiamai eksploatuojamos iki 2006 m. Kasmet iš Baltarusijos Lietuvos kryptimi buvo tiekiama vidutiniškai apie 12-14 milijonų tonų naftos. Naftotiekio bendram eksploatavimui sureguliuoti buvo pasirašyti aktai ir nuostatai, kuriais patvirtinta ieškovo nuosavybės teisė į naftotiekyje esančią technologinę naftą. Susitarimai buvo vykdomi visų šalių ir jokių ginčų dėl teisės į minėtą technologinę naftą naftotiekio eksploatavimo metu nekilo. Nustojus 2006 metų rugpjūčio mėn. eksploatuoti Lietuvos teritorijoje esančias magistralinių naftotiekių „Polockas-Ventspilis“ ir „Polockas-Biržai-Mažeikiai“ atkarpas ir keliskart pasikeitus Lietuvos įmonės, prižiūrinčios laikinai nenaudojamo naftotiekio, kuriame visada privalo būti technologinė nafta, būklę akcininkams, atsakovas AB „ORLEN Lietuva“ 2014 m. rugsėjo mėn. iš Lietuvos teritorijoje esančio magistralinio naftotiekio neatlygintinai išstūmė ir pasisavino ieškovui priklausančios 104 818 tonų technologinės naftos, tokiu būdu padarydamas jam 71 381 058,00 JAV dolerių žalą. Ieškovas nurodo, kad teismui nepripažinus, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti ieškovo patirtą ir atsakovo sukeltą žalą, byloje egzistuoja pagrindas priteisti ieškovo naudai nuostolius vadovaujantis CK 6.242 str. dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes ginčo turtas yra ieškovo nuosavybė. Teigia, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes apie jam priklausančios naftos išsiurbimą iš naftotiekio sužinojo tik 2014-09-18. Teismui laikant, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas prašo jį atnaujinti, nes tikėjosi, jog ateityje nafta toliau bus tiekiama atsakovui.
Atsakovas prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę, visas ir bet koks jos teritorijoje fiziškai buvęs turtas acta jure imperii pagrindu tapo Lietuvos Respublikos valstybine nuosavybe, todėl ieškinio tenkinimas paneigtų konstitucinius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo teisinius pagrindus ir padarinius. Technologinė nafta buvo veikusio „Družbos“ naftotiekio esminė dalis (arba jo priklausinys), todėl technologinės naftos nuosavybės ir priklausomybės klausimas visuomet spręstas tik kartu su naftotiekio kaip pagrindinio daikto nuosavybės ir priklausomybes klausimu – po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šis turtas tapo Lietuvos valstybės, o vėliau – atsakovės nuosavybe. Lietuvos – tuo metu jau nepriklausomos valstybės – jurisdikcijai nepriklausančių trečiųjų asmenų vidiniai susitarimai ar vienašaliai sprendimai, priimti net nedalyvaujant nei Lietuvos Respublikos, nei Lietuvos Respublikos įgaliotiems atstovams, neturėjo ir šiuo metu neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant Lietuvos valstybės, o vėliau – atsakovės, nuosavybės klausimus. Teigia, kad Mažeikių valstybinė naftos perdirbimo įmonė „Nafta“ buvo įsteigta dar 1991‑01‑04. Todėl būtent jai, remiantis Vyriausybės 1991‑08‑21 nutarimu Nr. 347, buvo perduotos pagrindinės gamybos priemonės. Jau ir pačiame 1992-06-18 Novopolocko akte prie balanso eilutės 010 – pagrindinės priemonės (01) buvo nurodyta, kad turtas už daugiau nei 39 mln. rub. sumą perduotas Mažeikių įmonei „Nafta“ .Vėliau, įkūrus Biržų valstybinę naftos transportavimo įmonę „Naftotiekis“, 1992‑08‑04 priėmimo-perdavimo aktu pagrindinės priemonės buvo perduotos iš Mažeikių valstybinės naftos perdirbimo įmonės „Nafta“ Biržų valstybinei naftos transportavimo įmonei „Naftotiekis“ kuri 1992‑11‑30 valstybės perduotą turtą inventorizavo. Technologinė nafta savo ruožtu kaip atsakovės turtas buvo inventorizuotas 2009 metais, kadangi tik po Lietuvos-Latvijos sienos demarkacijos buvo galima sudaryti kalibravimo lenteles ir tiksliai nustatyti (pagal tikslias sienos kirtimo koordinates), kokia naftotiekio dalis yra Lietuvos teritorijoje, o kokia – Latvijos. Teigia, kad ieškovas ne tik neįrodė nuosavybės teisių į ginčo technologinę naftą, bet ir vienos iš nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, t. y. jog atsakovas minėtą turtą įgijo be teisinio pagrindo. Be to, atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, nes naftotiekį su technologine nafta Lietuva įsigijo dar 1990 metais, o jo naudojimas buvo nutrauktas 2006 metais, todėl ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti.
Ieškinys atmestinas.
Dėl žalos atlyginimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo technologinės naftos nuosavybės priklausomybės klausimas buvo išspręstas 1990-03-11 Lietuvai atgavus nepriklausomybę, t. y. dar 1990 – 1991 metais. Pagal teritorinį principą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990‑03‑13 nutarimu Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ 1 punktas ir numatė, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Detalizuojant šį nutarimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991‑08‑21 nutarimu Nr. 347 buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybine nuosavybe tampa ne tik buvusios sąjunginio pavaldumo įmonės, bet ir objektai. Mažeikių valstybinė naftos perdirbimo įmonė „Nafta“ buvo įsteigta dar 1991‑01‑04. Todėl būtent jai, remiantis Vyriausybės 1991‑08‑21 nutarimu Nr. 347, buvo perduotos pagrindinės gamybos priemonės. Ieškovo teismui pateiktame 1992-06-18 Novopolocko akte prie balanso eilutės 010 – pagrindinės priemonės (01) nurodyta, kad turtas už daugiau nei 39 mln. rub. sumą perduotas Mažeikių įmonei „Nafta (1 t., b. l. 90-92). Šis įrašas patvirtina, kad čia nurodytas paties naftotiekio perdavimas Lietuvos įmonei. Vėliau, įkūrus Biržų valstybinę naftos transportavimo įmonę „Naftotiekis“, 1992‑08‑04 priėmimo-perdavimo aktu pagrindinės priemonės buvo perduotos iš Mažeikių valstybinės naftos perdirbimo įmonės „Nafta“ Biržų valstybinei naftos transportavimo įmonei „Naftotiekis“ (t. 2, b. l. 29-30). „Naftotiekis“ valstybės perduotą turtą inventorizavo 1992‑11‑30 (2 t., b. l. 32). Technologinė nafta savo ruožtu kaip atsakovės turtas buvo inventorizuotas 2009-01-30, kadangi tik po Lietuvos-Latvijos sienos demarkacijos buvo galima sudaryti kalibravimo lenteles ir tiksliai nustatyti (pagal tikslias sienos kirtimo koordinates), kokia naftotiekio dalis yra Lietuvos teritorijoje, o kokia – Latvijos (2 t., b. l. 33). Taigi, aukščiau nurodyti duomenys paneigia ieškovo teiginius apie jo nuosavybės teises į ginčo technologinę naftą, nors šią aplinkybę ieškovas privalėjo įrodyti, kuria grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.).
Ieškovo teiginiai, kad remiantis 1992‑02‑25 Lvovo ir 1992‑06‑18 Novopolocko aktais jis yra technologinės naftos, buvusios Lietuvos Respublikoje esančiose naftotiekio atkarpose, savininkas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes šie aktai pagal jų teisinę prigimtį neturi jokios įtakos ir galios sprendžiant buvusios Lietuvos Respublikos valstybinės nuosavybės klausimus, kadangi jie nėra tarptautinės sutartys“ (1 t., b. l. 47-67, 90-97).
Iš minėto Lvovo akto turinio matyti, kad jo sudarymo metu net pats ieškovas savo buhalteriniame balanse neturėjo technologinės naftos – visa ji buvo apskaitoma Ukrainoje, nes pagrindinės techninės priemonės (01) pagal balanso eilutę 010 buvo apskaitytos teritoriniu principu, t. y. pagal tai, kur jos fiziškai buvo, tačiau be išimties visa technologinė nafta, t. y. prekės (41) pagal balanso eilutę 150, buvo išskirtinai tik Ukrainoje kaip „PO aparatas“ (1 t., b. l. 47-67).
Be to, minėta, kad Lvovo aktas buvo sudarytas 1992‑02‑25, t. y. jau po to, kai technologinės naftos nuosavybės klausimas 1990‑03‑13 buvo išspręstas Lietuvos Respublikos norminiu teisės aktu, t. y. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991‑08‑21 nutarimu kaip Aukščiausiosios Tarybos nutarimą įgyvendinančiu teisės aktu. Todėl Lvovo aktu negalėjo būti skirstomas Lietuvos valstybinis turtas, kadangi tai būtų prieštaravę tiek teritoriniam principui, kuriuo buvo paremtas ir pats Lvovo aktas, tiek ir Lietuvos Respublikos suverenitetui bei nepriklausomybei. Sudarant Lvovo aktą jokie Lietuvos Respublikos atstovai net nedalyvavo. Šios aplinkybės rodo, kad Lvovo aktas yra kitos valstybės juridinio asmens vidinis dokumentas, sudarytas ignoruojant Lietuvos Respublikos valstybės atkūrimą ir iš to sekančias teisines pasekmes, todėl nei Lietuvai, nei atsakovui jis neturi jokios teisinės reikšmės.
Minėtas Novopolocko aktas taip pat nepatvirtina ieškovo nuosavybės teisės į ginčo technologinę naftą. Iš šio akto turinio matyti, jog juo apskritai net nebuvo priimtas joks sprendimas – juo labiau dėl turto priklausymo ir / ar perdavimo. Dokumentas yra jį pasirašiusios įmonės darbuotojų sudarytos komisijos sprendimas dėl šios įmonės balanso. Tai yra vidinis užsienio valstybės įmonės buhalterinio pobūdžio dokumentas, nesuteikęs ieškovui nuosavybės teisės į ginčo technologinę naftą ir juo labiau jos neįrodantis. Lietuvos valstybės tinkamai įgaliotas atstovas nepasirašė šio dokumento – I. D. nebuvo Lietuvos Respublikos atstovas, kadangi Novopolocko akto sudarymo metu 1992‑06‑18 jis neturėjo įgaliojimų veikti Lietuvos Respublikos vardu ir interesais, taip pat Novopolocko akto pasirašymo metu jis nebuvo Mažeikių valstybinės naftos perdirbimo įmonės „Nafta“ darbuotojas, o Biržų valstybinė naftos transportavimo įmonė „Naftotiekis“ tuo metu dar net nebuvo įkurta. Pagal ieškovo į bylą pateiktus įrodymus matyti, jog I. D. iš Novopolocko naftos transportavimo įmonės „Družba“ etatų sąrašo išbrauktas tik nuo 1992‑07‑21 (2 t., b. l. 85), tai reiškia, kad iki 1992‑07‑21 visus ir bet kokius dokumentus, įskaitant 1992‑06‑18 Novopolocko aktą, I. D. pasirašinėjo išskirtinai kaip ieškovo darbuotojas. Savo ruožtu tolesnės I. D. pareigos post facto neįrodo įgaliojimų sudaryti teisiškai įpareigojančius dokumentus Lietuvos Respublikos vardu.
Tai, kad Novopolocko aktas (taip pat ir Lvovo aktas) negali būti laikomi tarptautinėmis sutartimis, vienareikšmiškai patvirtino Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (2 t., b. l. 108). Šiuo atveju Užsienio reikalų ministerijos funkcijos leidžia jos išduotus ir į šią bylą teikiamus išaiškinimus CPK 197 str. 2 d. pagrindu laikyti oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią.
Ieškovo teiginiai apie tai, kad 2016-12-01 Latvijos Respublikos Aukščiausiasis teismas pripažino Novopolocko aktą tarptautiniu aktu, paliekančiu ieškovui teisę į ginčo naftą yra nepagrįsti, nes Latvijos teismai nesprendė Lietuvos Respublikoje buvusio turto nuosavybės klausimų, kadangi to objektyviai ir negalėjo daryti. Antra, pats sprendimo turinys rodo, kad tai nėra galutinis teismo sprendimas – bylos nagrinėjimas perduotas nagrinėti iš naujo (2 t., b. l. 76-83). Taigi šiuo atveju dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, kurį būtų galima vykdyti. Todėl šis užsienio valstybės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje neturi nei prejudicinės nei įrodomosios reikšmės.
Ieškovas taip pat įrodinėja savo nuosavybės teisę į ginčo technologinę naftą, esančią Lietuvos Respublikos teritorijoje OOO “LatRostTrans“, ieškovo ir AB „Mažeikių nafta“ 2000-09-27 patvirtintais nuostatais (1 t., b. l. 115-132). Tačiau šie nuostatai taip pat nėra nei nuosavybės perdavimą, nei jos įgijimą patvirtinantis dokumentas. Nuostatų pavadinimas nurodo šio dokumento paskirtį – tai yra dokumentas dėl „Naftotiekių „Polockas-Ventspilis“ ir „Polockas-Biržai-Mažeikiai“ Baltarusijos Respublikos, Latvijos ir Lietuvos Respublikų teritorijoje bendros eksploatacijos naftos transportavimo įmonėms“. Taigi, nuostatus patvirtinusios šalys siekia ne spręsti turto padalijimo ar nuosavybės klausimus, bet susitarti dėl šalims priklausančio turto naudojimo taisyklių. Nuostatų 1.1 punktas dar aiškiai nurodo, kad šie „Nuostatai“ parengti siekiant užtikrinti naftotiekių „Polockas-Ventspilis“ ir „Polockas-Biržai-Mažeikiai“ sistemos funkcionavimą transportuojant naftą Baltarusijos Respublikos, Latvijos ir Lietuvos Respublikų teritorijoje.
Ieškovas teigia, kad jo nuosavybę į technologinę naftą patvirtina tai, jog atsakovas naftotiekio eksploatavimo laikotarpiu grąžindavo technologinę naftą į naftotiekį jos praradimo atvejais. Kaip pavyzdį ieškovas byloje pateikė 2002-09-18 aktą, 2002-03-18 AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo raštą ir 2002-03-21 aktą (1 t., b. l. 152-164). Pažymėtina, jog, atsakovo veiksmai grąžinant technologinę naftą į naftotiekį visiškai nereiškia, jog ši nafta grąžinama ieškovo nuosavybėn, nes byloje nėra paneigti atsakovo argumentai, kad atsakovas, kaip naftotiekio atšakų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, savininkas, atsakingas už šio naftotiekio saugų eksploatavimą, privalėjo užtikrinti ir technologinės naftos, kuri buvo prarasta Lietuvos Respublikos teritorijoje, sugrąžinimą į naftotiekį. Byloje pats ieškovas pripažįsta, jog tinkamam naftotiekio funkcionavimui yra būtina palaikyti konkretų naftos slėgį. Būtent dėl šios priežasties atsakovas, siekdamas tinkamo naftotiekio eksploatavimo užtikrinimo, ir grąžindavo į sistemą naftos praradimus.
Ieškovo ir AB „Mažeikių nafta“ 2001-01-15 sudaryta Naftos transportavimo sutartis (2 t., b. l. 90-93) taip pat neįrodo ieškovo nuosavybės teisės į ginčo naftą. Šios sutarties objektas buvo ne „technologinė nafta“ kaip naftotiekio dalis, o nafta kaip žaliava, kurią tiekė „Transneft“. Būtent dėl to sutarties 2 p. numatyta, kad ji sudaryta remiantis sutartimi su „Transneft”. Akivaizdu, jog naftos transportavimo sutartis nesprendė technologinės naftos nei priklausomybės, nei juo labiau jos naudojimo naftotiekyje klausimų.
Taigi, nagrinėjamu atvejų nėra civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246 str. – 6.249 str., nors šias aplinkybes ieškovas turėjo įrodyti, kuriomis grindžia savo reikalavimus, o sprendimą byloje priimantis teismas negali remtis ieškovo prielaidomis apie jam atsakovo padarytą žalą (CPK 178 str., 263 str.).
Dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Ieškovas nurodo, kad teismui nepripažinus, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti ieškovo patirtą ir atsakovo sukeltą žalą, byloje egzistuoja pagrindas priteisti ieškovo naudai nuostolius vadovaujantis CK 6.242 str. dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes ginčo turtas yra ieškovo nuosavybė.
Ieškovas teigia, kad atsakovas yra nepagrįstai praturtėjęs ieškovo sąskaita, todėl CK 6.242 straipsnio pagrindu prašo priteisti iš atsakovo 71 381 058,00 JAV dolerių tariamai nepagrįstai gautas pinigines lėšas. Su tokiais ieškovo argumentais negalima sutikti. Priešingai nei teigiama ieškinyje, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti CK 6.242 straipsnio nuostatų. CK 6.242 str. 1 d. numato, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. To paties straipsnio 3 d. numatyta, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Tokios prielaidos yra: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinka ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017).
Taigi asmuo gali būti įpareigotas grąžinti be pagrindo įgytą turtą tik tada, kai konstatuojamos visos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be teisinio pagrindo teisiniams santykiams atsirasti būtinos sąlygos. Nagrinėjamu atveju ieškovas apskritai neįrodė, kad jam nuosavybės teise priklausė 71 381 058,00 JAV dolerių vertės ginčo technologinės naftos. Akivaizdu, kad ginčo turtas aukščiau nurodytų motyvų pagrindu yra atsakovo nuosavybė. Todėl negalima daryti išvados, kad atsakovas vienu ar kitu būdu praturtėjo ieškovo sąskaita ir ieškinys šiuo pagrindu negali būti tenkinamas.
Dėl ieškinio senaties.
Atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti, nes naftotiekį su technologine nafta Lietuvos Respublika įgijo dar 1990 metais, o 2006 metais nutraukus naftotiekio naudojimą ieškovas jokių pretenzijų nereiškė. Todėl ieškovas galėjo ir turėjo reikšti ieškinius jau tuo metu. Teigia, kad reikalavimų ir pretenzijų reiškimas praėjus net dvidešimt septyneriems metams laikytinas ne tik teisiškai nepagrįstu, bet ir nesąžiningu.
Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad jau 2006 metais nutraukus naftotiekio naudojimą ieškovui turėjo tapti visiškai aišku, jog technologinės naftos iš atsakovo jis neatgaus. Juo labiau, kad naftotiekis neveikia ir niekada neveikė reversiniu būdu, t. y. ieškovas pats negalėjo išsiurbti naftos iš atsakovo naftos įrenginių. Todėl akivaizdu, kad apie tariamai pažeistas teises ieškovas sužinojo 2006 metais, t. y. daugiau kaip prieš 10 metų, o ieškinį teismui pateikė tik 2017-09-18. Nors ieškovas teigia, kad jis tikėjosi, jog ateityje bus atnaujintas naftos tiekimas ir tik 2014-09-19 jam tapo žinoma apie naftos išsiurbimą iš naftotiekio, tačiau tokio pobūdžio ieškovo aiškinimai negali būti laikomi svarbiomis ieškinio senaties terminio praleidimo priežastimis ir yra nepagrįsti (CK 1.131 str. 2 d.). Ieškovui praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo bei nepagrįsto praturtėjimo ieškinys atmestinas ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nes jo atnaujinimui jokių svarbių priežasčių nėra (CK 1.127 str. 1 d., 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas akcinė bendrovė „ORLEN Lietuva“ prašo priteisti 23740,17 Eur išlaidų už teisines paslaugas. Nagrinėjamu atveju ginčo suma šioje byloje yra didelė, abi šalys juridiniai asmenys, užsiimantys naftos produktų perdirbimu ir transportavimu, sprendžiamas teisinis klausimas sudėtingas, byloje teiktas atsiliepimas į ieškinį, triplikas, kiti raštai, t. y. visumoje teisinės paslaugos suteiktos kompleksiškai, pritaikytos specialiosios žinios. Nustačius visų šių kriterijų buvimą, advokato teisinės pagalbos išlaidos gali siekti maksimalų nustatytą Rekomendacijose dydį, ar net jį viršyti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 liepos 28 d. sprendimas byloje C-57/15), todėl iš ieškovo atviros akcinės bendrovės „Polocktransneft Družba“ atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ priteistina 23 740,17 Eur išlaidų už advokato darbą (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 279 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo atviros akcinės bendrovės „Polocktransneft Družba“ (į. k. 300041787) atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ (į. k. 166451720) 23 740,17 Eur išlaidų už advokato darbą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.
Teisėjas Egidijus Mockevičius