Administracinė byla Nr. I-1595–583/2013 m.
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01200-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 12 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Neringai Keršienei, 2013 m. lapkričio 5 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras prašymą atsakovei L.J. dėl įsiskolinimo priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas Savivaldybės biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – Pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovės priteisti 106,00 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011-06-03 iki 2011-09-03.
Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. lapkričio 12 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. 2010 m. gruodžio 28 d. Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-350 ,,Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitė Nuostatų 1 ir 2 priedus ir išdėstė juos nauja redakcija. Pagal Nuostatų 1 priedą „Vietinė rinkliava vietinės rinkliavos mokėtojams“, jo 16 punktą, asmenims teikiant poilsio paslaugas pagal verslo liudijimą, nustatytas vietinės rinkliavos tarifas 35 litai už mėnesį. Pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka yra pavesta administruoti vietinės rinkliavos surinkimą ir tvarkymą.
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad atsakovė pagal verslo liudijimo duomenis, pateiktus VMI, Palangos miesto savivaldybės teritorijoje teikė patalpų nuomos paslaugas, adresu (duomenys neskelbtini), todėl buvo apmokestinta vietinės rinkliavos mokesčiu ir tai nurodyta vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime (b.l. 7).
Pareiškėjo atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai.
Atsakovė atsiliepime į prašymą (b.l.15) nurodė, kad veiklos verslo liudijime nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) nevykdė ir apie tai informavo pareiškėją. Įvardijamas veiklos adresas verslo liudijime įrašytas klaidingai, atsakovė įvardijamu adresu jokios nuosavybės neturi. Prašyme išduoti verslo liudijimą, kaip galimos veiklos vieta turėjo būti nurodytos poilsio patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), kurias atsakovė planavo nuomotis, tačiau paaiškėjo, kad šios patalpos netinka numatytai veiklai. Atsakovė teigia, kad pareiškėjas neteisingai identifikavo patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) savininką ar naudotoją bei neteisingai priskyrė jį prie vietinės rinkliavos mokėtojų, todėl reikalavimas priteisti vietinę rinkliavą atsakovės teigimu yra nepagrįstas.
Teismas konstatuoja.
Prašymas tenkintinas.
Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vietos savivaldos 6 straipsnio 31 punktas nustato, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas priskirtinos savarankiškoms savivaldybių funkcijoms. Savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis). Pati komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra apibrėžiama kaip organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 21 dalis).
Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi Savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (su vėlesniais pakeitimais) nustatė Palangos miesto savivaldybės vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą ir patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (aktai paskelbti www.palanga.lt; www.pmrc.lt).
Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.
Atsakovei pranešimas sumokėti vietinę rinkliavą pateiktas vadovaujantis 2010 m. gruodžio 28 d. Tarybos sprendimo Nr. T2-350, 1 priedo, 16 punktu, numatančiu, kad vietinė rinkliava už atliekų surinkimą ir tvarkymą vykdant patalpų nuomos veiklą pagal verslo liudijimą, apskaičiuojama vienam mėnesiui ir rinkliavos dydis yra 35,00 Lt, (atitinkamai vienos dienos verslo rinkliavos dydis – 1,17 Lt). Atsakovei 2011 m. birželio 11 d. išduotas verslo liudijimas patalpų nuomai, veiklos adresus nurodant nuo 2011 m. birželio 3 d. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).
Vertinant ginčo teisiniams santykiams aktualią 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. T2-350 ,,Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ redakciją, nustatyta, kad 1 priedo 16 punktu buvo nustatyta vietinė rinkliava subjektams vykdantiems patalpų nuomos veiklą pagal verslo liudijimą. Verslo liudijimą išduodantis subjektas, teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija, nereikalauja sutikimo dokumento, įrodančio, kad gyventojas gali nuomoti (subnuomoti) patalpas, kurios jam nuosavybės teise nepriklauso. Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“, nenurodyta nei gyventojui, kuris pageidauja įsigyti nuosavybės teise jam nepriklausančių patalpų nuomos verslo liudijimą, pateikti, nei AVMI, kuri išduoda verslo liudijimus, reikalauti, kad įsigyjant minėtą verslo liudijimą, būtų pateikiama sutartis (pvz., nuomos ar panaudos), pagal kurią iš kito asmens perimamas naudoti ar valdyti turtas, nes mokesčių administratoriaus funkcija nėra užtikrinti, kad nebūtų pažeistos atitinkamų gyventojų civilinės teisės. Todėl gyventojui AVMI gali išduoti verslo liudijimą „Patalpų nuoma“ nuomoti patalpas, kurios jam nuosavybės teise nepriklauso, ir papildomai nereikalauti dokumento, įrodančio, kad gyventojas turi teisę nuomoti (subnuomoti) patalpas, kurios jam nuosavybės teise nepriklauso. Todėl nepagrįsti atsakovės atsiliepimo argumentai, kad jai nekyla prievolė mokėti vietinę rinkliavą, nes ji nėra įvardijamų verslo liudijime patalpų savininkė ar valdytoja ir jos nesieja su patalpų savininku jokie sutartiniai santykiai. Atsakovė kreipdamasi į VMI 2011 m. birželio 1 d. prašymu Nr. VL-08-65766 išduoti verslo liudijimą, prašė išduoti verslo liudijimą patalpų nuomai ir veiklos vykdymo adresus nurodė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Atsakovė prašyme nurodydama veiklos adresus, kuriais bus teikiamos patalpų nuomos paslaugos veikė savo rizika. Šias aplinkybes patvirtina ir VMI 2013 m. lapkričio 4 d. atsakymas į teismo paklausimą bei pateiktas pareiškėjo prašymo nuorašas.
Būtent pareiškėjos prašymu išduotas verslo liudijimas jame įvardintais veiklos vietos adresais, todėl pati pareiškėja turėjo įvertinti ir apsispręsti ar prašomais veiklos vietos adresais bus galima vykdyti patalpų nuomos veiklą. Verslo liudijimo galiojimo laikotarpiu (b.l.8) atsakovė nesikreipė į verslo liudijimą išdavusią instituciją dėl veiklos vietos adresų koregavimo ar išbraukimo iš verslo liudijimo, todėl nėra paneigiama prezumpcija, kad veikla buvo vykdoma. Be to veiklos vykdymas pagal verslo liudijimą yra preziumuojamas ir pareiškėjui nekyla pareigos įrodyti, kad pagal verslo liudijimą jame nurodyta veikla buvo vykdoma. Priešingai, įrodinėjimo pareiga tenka individualios veiklos vykdytojui, kad tokia veikla nebuvo vykdoma. Įvertinus tai, kad pati pareiškėja teikdama prašymą VMI išduoti verslo liudijimą patalpų nuomos veiklos adresą nurodė (duomenys neskelbtini) ir jai buvo išduotas verslo liudijimas teikti patalpų nuomos paslaugas įvardijamu adresu, verslo liudijimo galiojimo laikotarpiu nebuvo kreiptasi dėl veiklos vietos adresų pakeitimo ar išbraukimo iš verslo liudijimo, nėra teisinių prielaidų teigti, kad atsakovas nepagrįstai apskaičiavo vietinę rinkliavą pagal verslo liudijimo duomenis.
Kaip jau paminėta šiame sprendime, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.). Atsakovė nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjui iš atsakovės priteistina 106,00 Lt įsiskolinimo suma (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.38 str.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
n u s p r e n d ė:
savivaldybės biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centras prašymą patenkinti.
Iš atsakovės L.J. Savivaldybės biudžetinei įstaigai Palangos miesto rinkliavų centras priteisti 106,00 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjas Remigijus Arminas