Civilinė byla Nr.2A-1345-436/2009
Procesinio sprendimo kategorija
21.4.1.1; 41
Pirmosios instancijos teismo
teisėja V.Kalkauskas
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugsėjo 16 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės ir Ramūno Mitkaus, sekretoriaujant Vaidai Stankevičiūtei, dalyvaujant ieškovei B. Š., jos atstovei advokatei S. Ž., atsakovei D. J. ir jos atstovei advokatei Virginijai I. B., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. J. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. Š. ieškinį atsakovei D. J. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
ieškovė B. Š. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės D. J. 20000,- Lt skolos, 21600,- Lt sutartinių palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad 1997 m. ieškovė paskolino atsakovei 5000,- JAV dolerių už 2 procentų mėnesines palūkanas, tačiau rašytinės paskolos sutarties nesudarė. Tuometinis oficialus dolerio ir lito kursas buvo 1:4. Atsakovė paskolos negrąžino, todėl paskolinius santykius, atsiradusius 1997 m., šalys 2004 m. lapkričio 6 d. įformino raštu, kuriame numatė, jog atsakovė už paskolą moka 2 procentų mėnesines palūkanas, o paskolos grąžinimo terminas 2005 m. birželio 30 d. Iki šiol atsakovė paskolos negrąžino, todėl iš jos ieškovės naudai priteistina 20000,- Lt skolos ir 21600,- Lt sutartinių palūkanų už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 6 d. iki 2009 m. kovo 6 d. (45-46 b.l.).
Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 20 d. sprendimu patikslintą ieškinį patenkino pilnai, priteisė iš atsakovės D. J. ieškovės B. Š. naudai 20000,- Lt, 21600,- Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendime nurodė, kad šalys 1997 m. sudarė žodinę paskolos sutartį dėl 5000,- JAV dolerių, pagal kurią už naudojimąsi pinigais atsakovė įsipareigojo mokėti 2 procentų mėnesines palūkanas. 1997 m. žodinė paskolos sutartis 2004 m. lapkričio 6 d. buvo įforminta raštu, kuriame šalys pratęsė paskolos gražinimo terminą iki 2005 m. birželio 30 d. Teismas, ištyręs įrodymus byloje, konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog pinigus ieškovei grąžino. Atsakovės pateikto garso įrašo teismas nelaikė leistinu įrodymu, todėl sprendė, kad ieškovė pagrįstai reikalauja skolos ir sutartinių palūkanų iš atsakovės. Vadovaudamasis CK 6.36 straipsnio 5 dalimi, teismas konstatavo, kad kai skolininkas praleidžia paskolos grąžinimo terminą, o jam suėjus dėl valiutų kurso pasikeitimo nuvertėja valiuta, skolininkas privalo kreditoriui kompensuoti prievolės valiutos nuvertėjimą, todėl atsakovė ieškovei privalo grąžinti 20000,- Lt skolą bei 21600,- Lt sutartinių palūkanų (71-74 b.l.).
Apeliaciniu skundu atsakovė D. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (76-79 b.l.).
- Teismas neteisingai nustatė mokėtiną skolos ir sutartinių palūkanų dydį. Skolos dydis turėjo būti skaičiuojamas nuo 2004 m. lapkričio 6 d. rašytinės paskolos sutarties sudarymo (tuo metu dolerio ir lito santykis buvo 1:2,7), o palūkanų dydis nuo prievolės neįvykdymo dienos pagal tuometinį dolerio ir lito kursą (CK 6.36 str. 3, 4 d.; 6.873 str. 1 d. ir 6 d., 6.874 str. 1 d.).
- Teismas nevertino atsakovės pateiktų įrodymų (garso įrašo, pinigų grąžinimo grafiko), prieštaravimų tarp ieškovės ir jos atstovės paaiškinimų, prieštaravimų tarp liudytojų parodymų.
- Ieškovė praradimų dėl valiutos nuvertėjimo nepatyrė, nes jai nuo 1997 m. iki 2004 m. lapkričio buvo sumokėta 30780,- Lt palūkanų, todėl teismas priimdamas sprendimą negalėjo vadovautis LAT 2003 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-695/2003.
- Teismas, priteisdamas ieškovei sutartines palūkanas iki 3009 m. kovo 9 d., o procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2008 m. lapkričio 26 d., pažeidė CK 6.37 str. 4 d.
- Teismas neįvertino, kad šalių nustatytas sutartinių palūkanų dydis yra neprotingai didelis, o atsakovė sudarydama paskolos sutartį buvo sunkioje ekonominėje padėtyje.
- Garso įrašas yra tinkama įrodinėjimo priemonė, nes padarytas ne ieškovės, o atsakovės namuose, todėl atsakovės teisės į privatumą nepažeidžia.
- Teismas neįvertino, jog paskoliniai santykiai buvo atsiradę tarp artimai bendraujančių asmenų, todėl, tirdamas įrodymus, neatsižvelgė, kad tarp tokių asmenų formalūs veiksmai dažnai nėra tinkamai įforminami.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
- Teismas visapusiškai ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą byloje.
- Teismas pagrįstai sutartines palūkanas skaičiavo nuo 2004 m. lapkričio 6 d., nes jos mokamos už naudojimąsi pinigais, o ne už termino įvykdyti prievolę praleidimą.
- Apeliantė nepagrįstai kelia klausimą dėl palūkanų dydžio, nes jos yra protingos ir ne per didelės.
- Teismas pagrįstai nevertino garso įrašo, nes tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovė ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą patenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškovė ir jos atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nors apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl šalių sudarytos paskolos sutarties galiojimo, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja esant būtinybę šioje byloje ginti viešąjį interesą – imperatyvių įstatymo normų, nustatančių užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikoje laikymosi užtikrinimą. Tai yra pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Tarp šalių nėra ginčo, kad paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovei paskolino 5000,- JAV dolerių, šalys realiai sudarė 1997 m., o 2004 m. lapkričio 6 d. tik raštu įformino nuo 1997 m. besitęsiančius tarpusavio paskolinius santykius ir nustatė paskolos grąžinimo terminą. Tai patvirtina šalių procesiniai dokumentai, paaiškinimai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi, 1997 m. šalys sudarė paskolos sutartį, kurios dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-595/2009 yra pateikęs teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties, sudarytos tarp fizinių asmenų galiojant imperatyviai Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatai, nustatančiai subjektus, turinčius teisę atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą, užsienio valiuta, taikymo aiškinimą. Pagal LAT pateiktą aiškinimą asmenų laisvė sutartimis nustatyti tarpusavio įsipareigojimus nėra absoliuti, nes sutarties šalių valios autonomija yra ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis; 1964 m. CK 4 straipsnio 1 dalis). Taigi sutarties teisėtumas yra būtina jos galiojimo sąlyga. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė ir atsakovė (fiziniai asmenys) 1997 metais sudarė paskolos sutartį, kurios dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai. Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 metų CK 184 straipsnyje nustatyta, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta (t. y. litais), o įstatymų nustatytais atvejais piniginės prievolės gali būti išreiškiamos ir vykdomos ir užsienio valiuta. Užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja 1993 m. liepos 7 d. Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas. Paskolos sutarties sudarymo metu galiojo imperatyvioji Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, nustačiusi subjektus, turinčius teisę atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą, užsienio valiuta – tokias operacijas turėjo teisę atlikti tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Bankų veikla taip pat buvo ribojama Lietuvos banko valdybos sprendimais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje AB „Šiaulių bankas“ v. V. B. įmonė „(duomenys neskelbtini)“, bylos Nr. 3K-3-19/2001). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos šalių – fizinių asmenų – sudaryta paskolos sutartis tokio imperatyvaus įstatymo reikalavimo neatitiko. Remiantis sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalimi, sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Toks pat sandorio negaliojimo pagrindas (imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja) yra nustatytas ir 2000 m. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje, todėl, vadovaudamasi CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – CK ĮĮ) 9 straipsnio 4 dalimi ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudaryta paskolos sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo momento (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, 59 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas privalėjo ex officio tirti sandorio teisėtumo klausimą, tačiau šito nepadarė ir nekonstatavo sandorio negaliojimo fakto.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad šalių 1997 m. sudaryta paskolos sutartis, kuri raštu įforminta 2004 m. lapkričio 6 d., yra niekinė.
Pripažinus, kad paskolos sutartis, iš kurios ieškovė kildina savo reikalavimus, niekinė, spręstinas niekinio sandorio negaliojimo pasekmių, t.y. restitucijos, klausimas.
Atsakovė teigia, kad pinigus, gautus pagal paskolos sutartį, ieškovei yra grąžinusi. Šiai aplinkybei pagrįsti pateikia garso įrašą, savo ranka darytą pinigų grąžinimo grafiką, liudytojų parodymus.
Teisėjų kolegija, vertindama atsakovės nurodytas įrodinėjimo priemones, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės pateikto garso įrašo pagrįstai nelaikė leistina įrodinėjimo priemone. Pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį garso įrašas gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jis padarytas nepažeidžiant įstatymų. Tokia išlyga nustatyta todėl, kad apskritai įrodymu civilinėje byloje gali būti tik tokia informacija, kuri gauta, surinkta, ištirta ir įvertinta nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ieškinį pareiškė 2008 m. lapkričio 25 d. Bylos nagrinėjimo metu atsakovei artimas asmuo (dukra) pripažino, kad garso įrašą ji padarė slapta jau prasidėjus teismo procesui, kai tėtis ieškovę atsivežė į namus (65 b.l.). Vadinasi, atsakovei artimas asmuo, jau prasidėjus teismo procesui, savo iniciatyva rinko įrodymus, šiam tikslui slapta panaudodamas garso įrašymo techniką. Toks įrodymų rinkimas faktiškai prilygsta operatyvinei veiklai, o operatyvinės veiklos priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys. Privatus asmuo savo namuose kito privataus asmens atžvilgiu neturi teisės taikyti jokių operatyvinės veiklos priemonių. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog garso įrašas nagrinėjamoje byloje nėra leistina įrodinėjimo priemonė.
Nors paskolos sutartis, iš kurios kilo ginčas pripažinta niekine, tačiau pinigų gavimo ir grąžinimo pagal ją aplinkybėms įrodyti turi būti taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei paskolos teisinių santykių reguliavimo nulemtos specialiosios taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta, todėl kreditorius, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai. Byloje nustatyta, kad skolos dokumentas yra pas kreditorę, todėl atsakovė, tvirtindama, kad pinigus kreditorei grąžino turi tai įrodyti. Paskolos sutarties sudarymo metu, t.y. 1997 m., galiojusio 1964 m. CK 43 straipsnis, kaip ir dabar galiojančio 2000 m. CK 6.871 straipsnis, numatė, kad nurodytos sumos paskolos sutartis turi būti sudaryta raštu. Sutarties įvykdymas taip pat yra sandoris, todėl jam patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos pačios rūšies sandoriui sudaryti, formos reikalavimai. Kadangi atsakovė neturi jokių ieškovės (kreditorės) rašytų ar pasirašytų dokumentų apie paskolos grąžinimą, tai darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė, nereikalaudama iš ieškovės rašytinių įrodymų apie paskolos grąžinimą, prisiėmė riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo. Atsakovė pinigų grąžinimą ieškovei įrodinėjo liudytojų parodymais, tačiau tiek 1964 m. CK 58 str. 2 d., tiek 2000 m. CK 1.93 str. 2 d. įstatymų reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais įrodinėjant šį faktą. Pačios atsakovės ranka surašytas pinigų atidavimo grafikas taip pat nelaikytinas tinkamu pinigų grąžino fakto įrodymu, nes jame nėra jokių ieškovės įrašų, kad grafike nurodytos sumos jai buvo grąžintos (17 b.l.).
Išanalizavusi byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal paskolos sutartį atsakovei perduoti pinigai ieškovei nėra grąžinti. Ieškovė teisminės gynybos kreipėsi 2008 m. lapkričio 25 d. - galiojant 2000 m. CK. Vadovaujantis CK ĮĮ 9 straipsnio 2 dalimi, sandoris, pripažintas negaliojančiu 2000 m. CK įsigaliojus, nepaisant to, kada jis sudarytas, taikomos 2000 m. CK taisyklės dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, pripažinus niekine ir negaliojančia šalių 1997 m. sudarytą paskolos sutartį dėl 5000,- JAV dolerių, remiantis 2000 m. CK 1.80 straipsnio 2 dalimi ir 6.145 straipsnio 1 dalimi, atsakovė privalo grąžinti ieškovei visą pagal šią sutartį gautą sumą. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.147 straipsnio 1 dalis numato, jog taikant restituciją piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas pagal kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Taikant šią CK nuostatą piniginėms prievolės, konstatuotina, kad skolininkė pagal 1997 m. sandorį, pripažintą negaliojančiu, iš ieškovės gavo 5000,- JAV dolerių, kurie pinigų gavimo metu prilygo 20000,- Lt, todėl atsakovė ieškovei privalo grąžinti 20000,- Lt.
Ieškovė prašė priteisti paskolos sutartyse nustatytas palūkanas, tačiau, pripažinus šalių paskolos sutartį niekine, negalioja ir jos sąlyga dėl palūkanų nustatymo, todėl toks ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas. Paskolos davėjas, pažeidęs imperatyviuosius įstatymo reikalavimus, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad neteisėtos sutarties pagrindu įgis teisę gauti palūkanas už naudojimąsi paskolintais pinigais ir galimybę šią teisę ginti teisme. Niekinis sandoris nesukuria šalims teisinių padarinių, išskyrus susijusius su sandorio negaliojimu (restitucija). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis bendruoju teisės principu iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex injuria jus non oritur), todėl nesąžiningas ieškovas negali remtis įstatyme nustatytomis kreditoriaus interesų garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems asmenims. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 21600,- Lt palūkanų priteisimo naikintina.
Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinių palūkanų paskirtis yra operatyvaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, todėl, pripažinus šalių sandorį niekiniu ir pritaikius restituciją – priteisus ieškovei jos perduotus pagal sandorį atsakovei pinigus, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, tenkintinas ir ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.
Atmetus ieškovės reikalavimą dėl sutartinių palūkanų priteisimo lieka patenkinta 48 procentai ieškovės reikalavimų, todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, atitinkamai keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovės ieškovei priteista žyminio mokesčio dalis mažinama iki 190,56 Lt (397 Lt x 48 proc.) (1 b.l.), atitinkamai perskirstomos procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidos ir valstybei iš ieškovės priteistina 11,65 Lt, o iš atsakovės – 10,75 Lt. Atsakovei iš ieškovės taip pat priteistina 520,- Lt advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme (20 b.l.).
Apeliacinės instancijos teisme atsakovės apeliaciniu skundu ginčijama suma buvo 41600,- Lt, iš jos priteista suma sumažinta iki 20000,- Lt, t. y. tenkinta 52 procentai jos reikalavimų, todėl iš ieškovės atsakovei priteista 208,- Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (400 Lt x 52 proc.) (88-89 b.l.), atsakovei iš ieškovės taip pat priteistina 520,- Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme (81 b.l.).
Įskaičius šalims viena iš kitos priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas, atsakovei iš ieškovės priteistina 1057,44 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą pakeisti.
Pripažinti B. Š. ir D. J. 1997 m. paskolos sutartį, kuri raštu įforminta 2004 m. Lapkričio 6 d., dėl 5000 JAV dolerių niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį dėl 21600,- Lt sutartinių palūkanų priteisimo iš atsakovės D. J. ieškovei B. Š. panaikinti ir dėl šios dalies ieškinį atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti ir priteisti:
- iš ieškovės B. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Liepų g. 26-16, Garliava, Kauno r. sav.) 1057,44 Lt (vieną tūkstantį penkiasdešimt septynis Lt 44 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovei D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Sodų g. 8, Kluoniškių k., Kauno r. sav.);
- iš ieškovės B. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Liepų g. 26-16, Garliava, Kauno r. sav.) 11,65 Lt (vienuolika litų 65 ct.) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme valstybei;
- iš atsakovės D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Sodų g. 8, Kluoniškių k., Kauno r. sav.) 10,75 Lt (dešimt litų 75 ct.) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme valstybei;
Kitą Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei B. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Liepų g. 26-16, Garliava, Kauno r. sav.) iš atsakovės D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Sodų g. 8, Kluoniškių k., Kauno r. sav.) priteista 20000,- Lt skolos bei 5 procentų procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo 2008 m. lapkričio 26 d., palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Arūnas Rudzinskas
Teisėjai Dalė Burdulienė
Ramūnas Mitkus