Administracinė byla Nr. A-1254-442/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00857-2015-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. K. 2015 m. birželio 1 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 3 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymo Pravieniškių PN-AK 2014 m. gruodžio 1-16 d., atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. gruodžio 1 d. jam buvo paskirta drausminė nuobauda – 15 parų baudos izoliatoriuje. Būdamas baudos izoliatoriuje, jis 2014 m. gruodžio 2 d. oficialiai paskelbė bado akciją, nesutikdamas dėl paskirtos drausminės nuobaudos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 118 straipsniu, Pravieniškių PN-AK administracija turėjo jį izoliuoti kameroje kaip badaujantį, jį turėjo apžiūrėti gydytojas bei duoti sutikimą dėl pareiškėjo izoliacijos. Gydytojas pareiškėjo neapžiūrėjo ir nenustatė, ar jis galėjo atlikti paskirtą drausminę nuobaudą. Apie bado akciją pareiškėjas pranešė pareigūnams ir paprašė jį izoliuoti vieną, taip pat pranešė, kad buvo nerūkantysis, tačiau buvo patalpintas kartu su rūkančiais asmenimis. 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas uždarytas į keturvietę kamerą Nr. 2, 2014 m. gruodžio 2 d. į šią kamerą patalpinti dar 3 nuteistieji. Kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Tualetas – tik tupykla, klozeto nebuvo, todėl pareiškėjui dėl stuburo ligos kilo kliūčių naudojantis tualetu. Pareiškėjas teigė prašęs jį perkelti į kamerą, kurioje būtų tinkamas klozetas, tačiau administracija ignoravo šį jo prašymą. Kriauklė kameroje buvo surūdijusi, nešvari, kranas sugadintas – nuolat bėgo šaltas vanduo. Kranas du kartus pertrūko, todėl naktį teko kviesti santechnikus. Vamzdžiai buvo pralaidūs vandeniui, todėl tualeto grindys nuolat buvo drėgnos ir purvinos. Nebuvo karšto vandens. Veidrodis sudaužytas, šiukšlių dėžė sena, metalinė, visiškai surūdijusi, šiukšlės neišneštos, šiukšlių maišeliai neišduoti. Iš šiukšlių dėžės ir iš tualeto sklido blogas kvapas, nes per 15 dienų dezinfekcija buvo atlikta tik vieną kartą. Ventiliacija tualete neveikė, tualeto durys sulaužytos. Kiti nuteistieji, buvę kameroje, nuolat rūkydavo tualeto patalpose. Dėl kameroje tvyrojusios smarvės pareiškėjas badavimo laikotarpiu porą kartų vėmė. Kameroje nebuvo jokių sanitarinių ir higieninių priemonių tualetui ir kriauklei valyti. Spintelės daiktams susidėti sulaužytos. Langas užkaltas, neatsidarinėjo, stiklo paketas sudaužytas ir išimtas iš rėmų, todėl pūtė skersvėjis, buvo šalta. Kameroje nebuvo jokių higienos priemonių – šluotos, skuduro. Pareiškėjas, nutraukęs badavimą, negavo tinkamo maisto, nors jo prašė. Tris dienas iš krano bėgo gėrimui netinkamas vanduo. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl atsakovo veiksmų jis patyrė dvasinį išgyvenimą, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, sveikatos sutrikimus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namai-atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nuobaudą atliko 2014 m. gruodžio 1-16 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2. Šioje kameroje įrengtos 4 miegamosios vietos, plotas – 14,18 kv. m. Pareiškėjas nuobaudą kameroje atliko kartu su kitais trimis nuteistaisiais, todėl vienam asmeniui teko 3,54 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo teigimu, nuobaudos atlikimą baudos izoliatoriuje lėmė paties pareiškėjo elgesys ir valia. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas Pravieniškių PN-AK. Atsakovas akcentavo, kad nuteistųjų gyvenamąsias patalpas ir jose esantį inventorių nuolat gadino patys nuteistieji, todėl, atsižvelgdama į asignavimus, sulaužytą ar kitaip sugadintą inventorių įstaiga keitė nauju, remontavo. Kamerose įvesta priverstinė ištraukiamoji ventiliacija. Papildomai kameras galima vėdinti per langus ir ventiliacijos angas. Pravieniškių PN-AK maistas nuteistiesiems gaminamas ir išduodamas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintais Valgiaraščiais asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (toliau – ir Valgiaraščiai). Teisės aktai nenumatė išskirtinio maitinimo teikimo badavimą nutraukusiems asmenims.
Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog 2014 m. gruodžio 1 d. nutarime Nr. 68-18941 dėl nuteistojo nubaudimo buvo gydytojo įrašas, patvirtinantis, kad pareiškėjo sveikatos būklė leido jam atlikti nuobaudą baudos izoliatoriuje, todėl pareiškėjo teiginiai, jog gydytojas jo apžiūrėjo ir neįvertino, ar jis galėjo atlikti paskirtą nuobaudą, neatitiko tikrovės. Pareiškėjo sveikatos istorijoje buvo gydytojo įrašas, kad pareiškėjas paskelbė sauso bado akciją, todėl jis buvo supažindintas su sauso badavimo pasekmėmis. Badavimo metu nustatyta, kad nuteistasis sąmoningas, orientuotas, psichikos sutrikimų neturėjo. Atsakovas pabrėžė, jog pats pareiškėjas gydytojo prašė be reikalo jo nevedžioti kas dieną į sveikatos priežiūros tarnybą (apžiūrėti tik vieną kartą per savaitę). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Psichologinės tarnybos specialistės buvo konsultuotas dėl nuteistojo badavimo. Pareiškėjas minėtu laikotarpiu į Psichologinės tarnybos specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos savo iniciatyva nesikreipė. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos buvo nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 201 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas pažymėjo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), numatė, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui (111.2 p.). Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu laikytas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2, kurios plotas 14,18 kv. m, kartu su 3 nuteistaisiais. Pareiškėjui teko 3,54 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, pareiškėjui 15 parų nebuvo užtikrintas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto.
Dėl pareiškėjo izoliavimo nuo kitų nuteistųjų badavimo laikotarpiu teismas akcentavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 118 straipsnyje nenustatyta pataisos įstaigos administracijos pareiga asmenį, paskelbusį bado akciją, laikyti izoliuotą nuo kitų nuteistųjų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje, reglamentuojančiame atskirą arba izoliuotą nuteistųjų laikymą pataisos įstaigose, taip pat nenustatyta, jog bado akciją paskelbę nuteistieji turi būti laikomi izoliuoti. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog teismui pateiktame Pravieniškių PN-AK 2014 m. gruodžio 1 d. nutarime Nr. 68-1894 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ buvo gydytojo žyma „pagal sveikatos būklę gali būti: baudos izoliatoriuje, kameros tipo patalpoje“, todėl pareiškėjo argumentas, jog prieš atliekant jam paskirtą nuobaudą jis nebuvo apžiūrėtas gydytojo, atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl pareiškėjui nutraukus badavimą suteikto maisto teismas pastebėjo, jog Valgiaraščių 1 punkte patvirtinti valgiaraščiai atskiroms asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, grupėms, tačiau asmenims, baigusiems bado akciją, specialus maitinimas nenumatytas. Atsakovas nurodė, jog maistas nuteistiesiems gaminamas ir išduodamas vadovaujantis Valgiaraščiais, netikėti šiais atsakovo teiginiais nebuvo pagrindo, todėl pareiškėjo argumentus, jog Pravieniškių PN-AK administracija jam nesuteikė tinkamo maitinimo, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiaisiais teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK teismui nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus, jog nebuvo atsižvelgta į jo pageidavimą gyventi nerūkančiųjų kameroje ir kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Todėl teismas sprendė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į sveiką gyvenamąją aplinką.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas pabrėžė, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) (Higienos normos HN 76:2010 21 p.). Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) nustatyta, kad pataisos namų baudos izoliatorių kamerose, be kita ko, turi būti sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas) (1 komplektas). Teismui pateiktos nuotraukos patvirtino, jog kameroje, kurioje laikytas pareiškėjas, buvo grindyse įmontuotas unitazas. Iš darbingumo lygio pažymos matyti, jog pareiškėjui nustatytas darbingumo lygis – 50 proc., diagnozės kodas pagal TLK-10 – M51.1 (juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligos su radikulopatija). Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, prašydamas jį perkelti į kitą kamerą, kurioje būtų sėdimas klozetas, tačiau jo prašymas buvo ignoruotas. Atsakovas atsiliepime nepateikė duomenų dėl šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nenurodė, ar buvo sprendžiama dėl galimybės perkelti pareiškėją į kamerą, kurioje būtų sėdimas klozetas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl to, kad į jo prašymą perkelti į kitą kamerą nebuvo atsižvelgta, nepaneigti. Atsižvelgęs į pareiškėjo sveikatos būklę teismas vertino, jog atlikdamas nuobaudą kameroje, kurioje buvo tik grindyse įmontuotas unitazas, pareiškėjas patyrė papildomus nepatogumus, todėl buvo pažeista jo teisė į sveiką gyvenamąją aplinką.
Teismas akcentavo, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema (Higienos normos HN 76:2010 21 p.). Todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundo argumentas, kad kameroje nebuvo šilto vandens, atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2015 m. liepos 1 d. pažymos Nr. 77-837 „Dėl A. K. laikymo sąlygų“ nustatė, jog kamerose įrengta priverstinė ištraukiamoji ventiliacija. Papildomai kameras galima vėdinti per langus ir ventiliacines angas. Iš pateiktų kameros nuotraukų matyti, jog kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, langas atsidarė. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, neatsidarančių langų, blogo kvapo atmestini.
Dėl švaros kameroje teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal atsakovo pateiktus duomenis, kiekvieną parą eilės tvarka baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose iš ten nuobaudas atliekančių nuteistųjų skiriami kamerų vyresnieji, kurie aprūpinami visomis patalpų valymui būtinomis priemonėmis – valymo inventoriaus komplektu, kurį sudaro šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras bei kriauklių, plytelių, klozetų šveitimui skirti milteliai, rūgštinis valiklis. Atsakovo pateikti duomenys paneigė pareiškėjo teiginius dėl to, jog nebuvo išduodamos jokios valymo priemonės. Be to, jei, kaip nurodė pareiškėjas, kriauklė buvo nešvari, tualeto grindys drėgnos ir purvinos, šiukšlės neišnešamos, tai reiškė, kad nuteistasis, atsakingas už kameros valymą, netinkamai atliko savo pareigas. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, administraciją informavo apie tai, jog už tvarką kameroje atsakingas nuteistasis nevykdė savo pareigų.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog kriauklė kameroje buvo sugadinta, veidrodis sudaužytas, tualeto durys sulaužytos, spintelės daiktams dėti sulaužytos, kriauklė ir šiukšlių dėžė surūdijusios, teismas pažymėjo, jog atsakovas 2015 m. liepos 1 d. pažymoje Nr. 77-837 nurodė, kad nuteistųjų gyvenamąsias patalpas ir jose esantį inventorių nuolat gadina patys nuteistieji. Įstaiga, atsižvelgiant į asignavimus, patalpas ir inventorių remontuoja. Per 2013 m. 2-ą ketvirtį visos baudos izoliatoriaus kameros suremontuotos ir sukomplektuotos kietuoju inventoriumi. Sudaužytas, sulaužytas ar kitaip sugadintas inventorius buvo suremontuotas arba pakeistas nauju. Byloje nebuvo įrodymų, paneigiančių atsakovo argumentus, todėl šioje dalyje skundas atmestinas. Be to, visi pareiškėjo išvardyti nepatogumai buvo trumpalaikiai, nesunkiai pašalinami informuojant administraciją, todėl negalėjo būti pagrindu neturtinei žalai kilti.
Teismas pastebėjo, jog Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2015 m. birželio 29 d. pažyma Nr. 73(2)-651 patvirtino, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 1-16 d. Psichologinės tarnybos specialistės buvo konsultuotas dėl nuteistojo badavimo, psichologinės konsultacijos metu buvo sąmoningas, gerai orientuotas, suvokė ilgalaikio badavimo pasekmes, psichologinių problemų ir psichologinės pagalbos poreikio neišsakė. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos savo iniciatyva nesikreipė. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, jog pareiškėjo sveikata bado akcijos metu buvo tikrinama gydytojo. Teismo vertinimu, nebuvo jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, tuo metu Lietuvoje egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 201 Eur. Teismas likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. K. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nevisiškai įvertino pateikus įrodymus. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, o byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjo sveikatos būklė nieko neišsiskirianti nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti apie laikymo baudos izoliatoriaus kameroje poveikį pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms savybėms. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto kamerose, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, byloje nėra.
Atsakovas pabrėžia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas taip pat sprendė, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų pataisos namuose yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pateis nuteistojo nuomone, jie nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl argumentai dėl sanitarinio mazgo nepatogumo, ventiliacijos kamerose nebuvimo ir pan. pagrįstai teismo nebuvo įvertinti kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą bei laikytini prieštaringais, nepagrįstais ir neindividualizuotais. Atsakovo teigimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o taip pat ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
Pareiškėjas A. K. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Pareiškėjas teigia, kad atsakovas pateikė melagingus duomenis, kad pareiškėją prieš skiriant į baudos izoliatorių apžiūrėjo gydytojas – tokios apžiūros nebuvo. Pareiškėjas, prieš patalpinant į baudos izoliatorių, budinčiajam pranešė kad buvo nerūkantysis ir turėjo rimtų problemų su sveikata (stuburu, širdimi, kraujo spaudimu) – apie tai turėjo pranešti ir gydytojas. Pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą, kurioje kiti nuteistieji rūkė. Pareiškėjas nurodo, kad, prieš paskelbdamas bado akciją, jis prašė būti patalpintas vienas ir paskirtas į kamerą su klozetu, nes turėjo problemų su stuburu – tai buvo ignoruota. Pareiškėjas dėl to, kad kartu su juo kameroje laikyti nuteistieji rūkė, porą kartų vėmė, dėl klozeto nebuvimo turėjo problemų naudojantis tualetu. Kamera buvo apleista, joje nebuvo jokių higienos priemonių, per 15 dienų šluota išduota tik 2 kartus. Ventiliacija neveikė, tualeto durys buvo sulaužytos, todėl iš tualeto ir iš šiukšlių dėžės nuolat smirdėjo, trūko gryno oro. Naktį du kartus buvo pratrūkęs kranas, kamera pribėgo vandens, nebuvo priemonių kamerai sutvarkyti. Tris dienas iš krano bėgo juodas, tepaluotas vanduo, todėl pareiškėjas badaudamas neturėjo vandens gėrimui. Pareiškėjui trūko ne 0,06 kv. m ploto, o daug daugiau, nes kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitu inventoriumi. Dėl to ir kitų dalykų pareiškėjas patyrė didelį stresą. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertinta tinkamai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK baudos izoliatoriuje neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė 201 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija pareiškėjui.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad baudos izoliatoriaus kameroje jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Pastebėtina, jog ginčui aktualių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punkte įtvirtintų ploto normų, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-822/2016). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (2014 m. gruodžio 1-16 d.) Pravieniškių PN-AK baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2 pareiškėjui 15 parų teko 3,54 kv. m ploto, t. y. pareiškėjui nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis, su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe sutinka. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti. Atsakovas apeliaciniame skunde pripažino, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Atsakovas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos ir sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos (teisės kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru ir naudotis sanitariniu mazgu, įrengtu atsižvelgiant į jo sveikatos būklę). Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Šiuo atveju pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė sveikatos pablogėjimą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, pareiškėjo sveikatos būklė yra reikšmingas faktorius sprendžiant dėl jo laikymo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Byloje esantys įrodymai patvirtino pareiškėjo teiginius apie prastą jo sveikatos būklę. Iš Pravieniškių PN-AK 2015 m. kovo 26 d. rašto „Duomenys apie nuteistąjį“ (b. l. 18-19) matyti, kad pareiškėjas dažnai buvo etapuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, be kita ko, 2014 m. rugsėjo 10 d. (9 dienoms), 2014 m. spalio 15 d. (2 dienoms) ir 2015 m. sausio 7 d. (14 dienų). Pareiškėjui 2015 m. kovo 17 d. išduota darbingumo lygio pažyma (b. l. 66), kurioje pareiškėjui nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, todėl jis nuo šios dienos laikytinas neįgaliuoju Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. Pravieniškių PN-AK 2015 m. balandžio 15 d. medicininiame pažymėjime (b. l. 67-72) užfiksuota, kad pareiškėjas dėl skausmo širdies plote išreiškė nusiskundimus dar 2014 m. gegužės 21 d., dėl skausmo juosmens srityje – 2014 m. liepos 4 d., o 2014 m. rugsėjo 10-19 d. buvo gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl nugaros skausmo. 2014 m. spalio 14 d. pažymėta, kad pareiškėjui tirpsta kojos. Įvairūs skausmai, kojų tirpimas, kitos ligos užfiksuoti ir 2015 m. vasario 5 d. Taigi, teismui pateikti duomenys patvirtino, kad nuobaudos vykdymo metu pareiškėjas turėjo įvairių sveikatos sutrikimų, be kita ko, jautė skausmus juosmens ir nugaros srityse, tirpo kojos, todėl jam galėjo kilti nepatogumų norint pasinaudoti unitazu. Pravieniškių PN-AK administracija turėjo informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, tačiau nesiėmė veiksmų pareiškėjui kaip ligoniui sudaryti geresnių gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų. Kita vertus, nors pareiškėjas teigė prašęs būti perkeltas į kamerą, kurioje jis nebebūtų laikomas su rūkančiais asmenimis ir kurioje būtų sėdimas klozetas, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų ir apie tai, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų anksčiau būtų Pravieniškių PN-AK teikęs prašymus ar skundus, kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas, ėmęsis kitų veiksmų siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 3 000 Eur suma. Įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (15 dienų pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo 0,06 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, pareiškėjas laikytas su rūkančiais asmenimis, nors buvo nerūkantysis, ir baudos izoliatoriaus kameroje buvęs sanitarinis mazgas neatitiko pareiškėjo poreikių, atsižvelgiant į rimtus jo sveikatos sutrikimus), pareiškėjo sveikatos būklės ypatumus, jo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis – 201 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo mastas yra perdaug didelis, kad šio pažeidimo pripažinimas galėtų būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui, todėl atsakovo prašymas pareiškėjo skundo reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais atmesti yra nepagrįstas.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Dainius Raižys
Virginija Volskienė
Skirgailė Žalimienė