Civilinė byla Nr. 2A-750-370/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01102-2018-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.11.1.; 2.6.7. 3.2.6.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-100-603/2019 pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. V. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti 2018 m. gegužės 7 d. raštu Nr. 01-10-02-6142 akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banko vienašališką 2007 m. lapkričio 13 d. lizingo sutarties Nr. P2007-110017 nutraukimą neteisėtu (toliau – ir Sutartis); 2) pripažinti 2007 m. lapkričio 13 d. lizingo sutarties Nr. P2007-110017 Bendrosios dalies 18.6.2 punktą negaliojančiu; 3) pripažinti 2007 m. lapkričio 13 d. lizingo sutarties Nr. P2007-110017 Bendrosios dalies 3.5 punkto dalį, kuria nustatytas 0,1 proc. per dieną dydžio delspinigių dydis, negaliojančiu ir nustatyti 0,02 proc. per dieną dydžio delspinigių dydį.
2. Nurodė, kad šalys 2007 m. lapkričio 13 d. sudarė lizingo sutartį Nr. P2007-110017 dėl gamybinių - komercinių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Sudarius sutartį, ieškovas įmokėjo 92 678,41 Eur pradinę turto vertės dengimo įmoką, o toliau įmokėjo 19 353,72 Eur turto vertės dengimo išlaidų, t. y. iš viso įmokėjo 112 032,13 Eur lizingo sutartimi įgyto turto vertės dengimo kainos, tai sudaro virš 24 proc. visos turto vertės pagal lizingo sutartį.
3. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. pasaulinė krizė palietė ir jį, tačiau jis, nors ir vėluodamas, mokėjo lizingo sutartyje nurodytas palūkanas, kurios sudaro AB SEB banko atlyginimą už suteiktą finansavimą pagal lizingo sutartį. Tačiau 2017 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 01-10-02-17579 dėl lizingo sutarties vykdymo atsakovas informavo ieškovą, kad yra netinkamai vykdoma lizingo sutartis ir papildomai pranešė, jog, nepadengus įsiskolinimo už turto vertės dengimą iki 2017 m. gruodžio 18 d., bankas imsis priemonių susigrąžinant jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Po šio rašto ieškovas 2017 m. gruodžio 22 d. raštu, kurį papildė 2018 m. sausio 22 d. raštu, kreipėsi į AB SEB banką dėl lizingo sutarties specialiosios dalies – mokėjimų grafiko pakeitimo ir sutartinių santykių pratęsimo. 2018 m. gegužės 7 d. raštu Nr. 01-10-02-6142 AB SEB bankas ieškovui pranešė, kad remiantis 2017 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 01-10-02-17579 lizingo sutartis yra nutraukta nuo 2017 m. gruodžio 19 d., o nutraukus lizingo sutartį, vadovaujantis sutarties 19.1 punktu, ieškovas privalo grąžinti turtą bankui.
4. Ieškovo vertinimu, AB SEB banko 2017 m. gruodžio 4 d. raštas Nr. 01-10-02-17579 neatitiko vienašališkos sutarčių nutraukimo tvarkos, imperatyviai numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.218 straipsnyje, todėl lizingo sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Ieškovas mano, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, nebendradarbiavo, nesikooperavo sprendžiant dėl sutarties vykdymo iškilusių problemų. Ieškovas, siūlydamas toliau mokėti reikalingas įmokas, remiantis CK 6.204 straipsniu pradėjo derybas dėl sutarties tinkamo vykdymo, prašydamas peržiūrėti sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymo grafiką.
5. Ieškovas nurodė, kad atsakovo 2017 m. gruodžio 4 d. raštas Nr. 01-10-02-17579 nėra įspėjimas dėl sutarties nutraukimo, o tik pretenzija dėl įmokų vėlavimo. Ieškovas pranešimo (rašto) dėl sutarties nutraukimo nebuvo gavęs, todėl, kai sutartis buvo nutraukta be įspėjimo, buvo pažeista imperatyviai nustatyta tvarka, numatyta CK 6.218 straipsnyje, nes raštą dėl sutarties nutraukimo ieškovas gavo po sutarties nutraukimo.
6. Ieškovas taip pat nurodė, kad sutarties Bendrosios dalies 18.6.2 punktas, kuriame nurodyta, kad bankui nutraukus sutartį, visi iki sutarties nutraukimo sumokėti mokėjimai klientui (ieškovui) negrąžinami, iškreipia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą ir nustato neproporcingai didelę ieškovo atsakomybę už sutarties neįvykdymą, kai grąžinamas daiktas ir negrąžinamos sumokėtos sutartinės įmokos. Todėl, jo vertinimu, ši sutarties sąlyga turi būti pripažinta negaliojančia.
7. Taip pat ieškovo netenkino sutartyje (sutarties Bendrosios dalies 3.5 punktas) nustatytas 0,1 proc. per dieną dydžio delspinigių dydis nuo sutartyje numatytų mokesčių. Pažymėjo, kad 0,1 proc. dydžio už kiekvieną praleistą dieną delspinigiai sudaro 36 proc. per metus. Teigė, kad sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra neprotingai didelis, todėl turėtų būti keistinas į 0,02 proc. dydį.
8. Ieškovas nurodė, kad jis, kaip fizinis asmuo sudarydamas sutartį, buvo silpnesnioji sutarties pusė ir turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, nes sutartį sudarė prisijungimo būdu. Pažymėjo, kad jis kreipėsi į AB SEB banką, prašydamas sutartį pakeisti - sumažinti arba nurašyti delspinigius, o AB SEB bankui nieko neatsakius, dėl sutarties pakeitimo kreipėsi į teismą.
9. Atsakovas AB SEB bankas nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, prašė jį atmesti.
10. Atsakovas nurodė, kad lizingo sutartis po jos sudarymo buvo keičiama šešis kartus, sudarant mokėjimų grafiko atnaujintas versijas. Ieškovas nuo 2009 m. birželio 25 d. iki pat lizingo sutarties nutraukimo visiškai nemokėjo turto vertės dengimų, todėl turto vertės likusi nesumokėta suma 350 466, 97 Eur buvo nukelta į laikotarpio pabaigą, ieškovo lizingo įmoka buvo sumažinta ir sudaryta tik iš palūkanų. Atitinkamai, ieškinyje esantys teiginiai, kad ieškovas, mokėdamas lizingo įmokas, dengė ir turto vertę, taip įgydamas nuosavybės teisę, yra klaidingi, nes vertės dengimų ieškovas neatliko jau nuo 2009 m. vidurio.
11. Nurodė, kad dar 2008 m. gruodžio 18 d. ieškovas kreipėsi į lizingo bendrovę, prašydamas atidėti lizinguojamo turto vertės dengimo įmokas dėl patiriamų finansinių sunkumų, iš esmės tokio pat turinio prašymas dar vieneriems metams pratęsti mokėjimus buvo gautas ir 2014 m. liepos 28 d. Ieškovas, gavęs kreditoriaus nuolaidą ir nuo 2009 m. mokėdamas už lizinguojamą ir naudojamą turtą tik palūkanas, lizingo sutartį vis tiek vykdė netinkamai, taip sudarydamas įsiskolinimus. Atsižvelgiant į tai, nuo 2016 m. kovo 9 d. atsakovas ieškovą raštu periodiškai informuodavo apie susidariusią skolą, būtinybę ją padengti, nes kitu atveju sutartis bus nutraukta. Paskutinį pranešimą atsakovas ieškovui išsiuntė 2017 m. gruodžio 4 d. ir nurodė, kad turi padengti iki 2017 m. gruodžio 18 d. įsiskolinimą, arba sutartis bus nutraukta. Kadangi ieškovas įsiskolinimo nepadengė, sutartis 2017 m. gruodžio 19 d. buvo nutraukta.
12. Ieškovas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, galinčių pagrįsti, kad lizingo sutartyje nustatytą delspinigių dydį būtų galima sumažinti CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais bei paneigti sutarties šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Atsakovas pažymėjo, kad turtą ieškovas lizingavo verslui vykdyti, lizingo suma yra itin ženkli, todėl paskolintų pinigų neatgavimas sutartais terminais sukėlė atsakovui atitinkamo dydžio nuostolius, kuriems kompensuoti buvo sutartos netesybos. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog netesybų dydį ieškovas ginčija praėjus daugiau nei 10 metų nuo lizingo sutarties sudarymo. Atsakovo manymu, reikšdamas reikalavimą dėl delspinigių sumažinimo pakeičiant atitinkamą sutarties nuostatą teismo tvarka, ieškovas siekia išvengti civilinės atsakomybės už netinkamai vykdytą piniginę prievolę, o ne gina savo pažeistas teises dėl nesąžiningos sutarties sąlygos. Atsakovas pažymėjo, kad lizingo sutartis buvo nutraukta atsakovui išnaudojus visas geranoriškas lizingo gavėjo turtinės padėties gerinimo priemones – sumažinus jam įmokų sumą, ne vieną kartą keičiant sutarties sąlygas naudingu lizingo gavėjui būdu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino AB SEB banko vienašališką 2007 m. lapkričio 13 d. lizingo sutarties Nr. P2007-110017 (2018 m. gegužės 7 d. raštu Nr. 01-10-02-6142) nutraukimą neteisėtu. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo AB SEB banko ieškovo V. V. naudai 2 433,50 Eur žyminio mokesčio ir valstybės naudai 2 433,50 Eur žyminio mokesčio. Priteisė iš ieškovo V. V. atsakovo AB SEB bankas naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu.
14. Teismas nustatė, kad po lizingo sutarties sudarymo sutartis buvo keičiama šešis kartus, sudarant mokėjimų grafiko atnaujintas versijas, ir visos byloje pateiktos grafikų versijos patvirtino, kad nuo 2009 m. birželio 25 d. iki 2017 m. gruodžio mėn. ieškovas visiškai nemokėjo turto vertės dengimų. Taip pat nustatė, kad turto vertės likusi nesumokėta suma yra 350 466, 97 Eur, ji buvo perkelta į laikotarpio pabaigą, o pati lizingo įmoka buvo sumažinta ir sudaryta tik iš palūkanų. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, jog, jam mokant lizingo įmokas, buvo dengiama ir turto vertė. Teismas nustatė, kad ieškovas yra sumokėjęs 20 246,65 Eur turto vertės. Atitinkamai, teismas sutiko su atsakovo teiginiais, jog ieškovas visiškai nepagrįstai prie lizingo bendrovei sumokėtų įmokų priskyrė turto pardavėjui, o ne lizingo bendrovei sumokėtą turto vertės dalį.
15. Teismas, nustatęs, kad ieškovas per visą laikotarpį nuo 2009 m. birželio 25 d. iš esmės mokėjo tik palūkanas, o esant turto vertės dengimams nukeltiems į mokėjimų grafiko versijos Nr. 6 nurodyto laikotarpio pabaigą – 2017 m. spalio ir lapkričio 25 dienas, ir atsiradus pareigai minėtu terminu padengti neapmokėtą turto vertę, to nepadarė, sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti termino prievolei įvykdyti praleidimą.
16. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovo 2017 m. gruodžio 4 d. rašte nėra užsimenama apie sutarties nutraukimą nesumokėjus įsiskolinimo, kaip to reikalaujama pagal CK 6.217 straipsnio ir 6.218 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo vertinimu, vien tai, kad ankstesniais atsakovo raštais jis ir buvo įspėjęs ieškovą apie sutarties nutraukimą nesumokėjus susidariusių skolų, neeliminavo jo pareigos 2017 m. gruodžio 4 d. rašte įspėti atsakovą apie konkrečias teisines pasekmes – sutarties nutraukimą.
17. Teismas atkreipė dėmesį, jog tuo atveju, kai lizingo sutartyje nustatyta, jog lizingo gavėjui pereina lizingo dalyko nuosavybės teisė, tai dalį įmokų sudaro daikto vertei išpirkti skirti mokėjimai, kurie nėra lizingo davėjo nuostolių kompensacija ar pelnas. Tokiu atveju atsiranda lizingo gavėjo teisė reikalauti grąžinti šias įmokas pagal CK 6.222, 6.574 straipsnių nuostatas, tačiau ne daugiau nei tiek, kiek šios įmokos viršija lizingo davėjo patirtus nuostolius. Todėl, teismo vertinimu, analizuojant lizingo sutarties 18.6.2 punkto turinį, svarbu atsižvelgti į realius atsakovo patirtus nuostolius ir grąžinto turto vertę.
18. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais dėl neprotingai didelių lizingo sutartimi nustatytų netesybų dydžio, nes iš esmės ieškovas nepagrindė, kodėl jos turi būti panaikinamos arba mažinamos iki 0,02 proc. Teismas pažymėjo, kad šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti.
19. Teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog ieškovas prieš sudarant lizingo sutartis, jų sudarymo metu ar sutarčių vykdymo metu būtų kėlęs reikalavimus dėl sutarčių sąlygų. Teismas nustatė, kad atsakovas sutiko su lizingo sutarčių sąlygomis ir tik tuomet, kai ėmė nebevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, pateikė ieškinį dėl lizingo sutarties 18.6.2 punkto ir netesybų dydžio pripažinimo negaliojančiomis. Pažymėjo, kad šiuo nagrinėjamu atveju ieškovas yra verslininkas, jam keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, todėl, teismo vertinimu, jis galėjo laisvai derėtis dėl lizingo sutarties sąlygų su atsakovu. Dėl to, teismo vertinimu, nebuvo pagrindų, dėl kurių ginčijami lizingo sutarties punktai galėtų būti pripažinti negaliojančiais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
20. Ieškovas V. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti jo ieškinio reikalavimai dėl lizingo sutarties 3.5 ir 18.6.2 punktų pripažinimo negaliojančiais, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – juos tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
20.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino lizingo sutarties Bendrosios dalies 18.6.2 punkto pagrįstumo ir sąžiningumo, todėl nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus dėl šio sutarties punkto pripažinimo negaliojančiu. Ieškovas pažymi, kad jis yra iš viso įmokėjęs 112 032,13 Eur lizingo sutartimi lizinguojamo turto vertės dengimui (turto išpirkimui). Tačiau lizingo sutarties Bendrosios dalies 18.6.2 punkte nustatyta, kad „visi iki Sutarties nutraukimo sumokėti mokėjimai Klientui (Ieškovui) negrąžinami“. Ieškovo vertinimu, tokiu būdu susidaro nesąžininga ir sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą iškreipianti situacija, kai nutraukus lizingo sutartį atsakovas atgauna tiek turtą, tiek jam lieka ir visi turto išpirkimui sumokėti mokėjimai.
20.2. Pirmosios instancijos teismas neturėjo formaliai prioritetą suteikti lizingo sutarties tekstui, bet turėjo įsigilinti į faktiškai susiklosčiusią situaciją ir lizingo gavėjo (ieškovo) interesų pažeidimą. Teismas turėjo įvertinti, kad ieškovas, kaip fizinis asmuo, negalėjo turėti jokios įtakos lizingo sutarties Bendrosios dalies sąlygų turiniui, nes praktikoje nei bankai, nei lizingo bendrovės nesutinka derėtis ir keisti šių standartinių bendrųjų sąlygų, todėl lizingo gavėjai yra priversti jas pasirašyti tokias, kokios yra. Lizingo sutarties Bendrosios dalies 18.6.2 punkto sąlygos yra naudingos tik atsakovui ir akivaizdžiai pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus.
20.3. Ieškovas, nesutikdamas su lizingo sutarties Bendrosios dalies 3.5 punktu, pažymi, kad delspinigių dydis 0,1 proc., akivaizdžiai pažeidžia jo teises, yra per didelis. Tokia situacija yra neteisinga, nesąžininga ir iš esmės apsunkina ieškovo galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal lizingo sutartį.
21. Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
21.1. Bankas nėra atsiėmęs iš apelianto valdymo lizinguoto turto, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti sutarties 18.6.2 punkto nuostatą negaliojančia, nes šiuo metu yra visiškai neaišku, kokio dydžio nuostolius bankas patirs, kuomet dėl apelianto itin ilgai užsitęsusio lizingo sutarties pažeidimo (įmokų nemokėjimo) pagaliau jam pavyks iš apelianto atsiimti ir parduoti lizinguotą turtą. Ši lizingo sutarties nuostata iki sudarant lizingo sutartį ir sutarties vykdymo metu, apeliantą tenkino. Pats būdamas verslininku apeliantas dėl sutarties nuostatų nesiderėjo, jų keisti neketino, nors derėtis su banku dėl sutarties sąlygų galėjo, jeigu sąlygos jam būtų netikusios - galėjo susirasti kitą finansuotoją, tačiau įsivertinęs sutarties sąlygas ir finansavimo poreikį, lizingo gavėjas pats priėmė sprendimą sutartį sudaryti joje nurodytomis sąlygomis.
21.2. Atsakovas pažymi, kad jei apeliantas būtų tinkamai vykdęs savo įsipareigojimus, dar 2017 m. lapkričio 25 d. turėjo būti padengęs visą įsiskolinimą bankui ir įgavęs lizinguoto daikto nuosavybės teisę. Banko kaip ir bet kurio lizingo davėjo pagrindinis ir esminis tikslas sudarant lizingo sutartis yra ne atgauti turtą, bet atgauti kredito gavėjui paskolintas lėšas su priklausančiomis palūkanomis. Net jeigu bankas ir atsiimtų lizinguotą turtą iš apelianto ir jeigu šis turtas būtų parduotas už didesnę sumą, nei apeliantas yra skolingas bankui - skolą viršijanti suma būtų grąžinta apeliantui ir jokio papildomo banko finansinio padėties pagerėjimo nebūtų.
21.3. Atsakovo manymu, ar netesybos yra per didelės, ar jos yra protingo dydžio, galima spręsti tik tuomet, kada yra sprendžiamas konkretus netesybų priteisimo atvejis pagal pareikštą netesybų reikalaujančios šalies reikalavimą. Bankas dar neatgavęs lizinguoto turto iš apelianto ir jo nepardavęs neturi galimybės įvertinti savo būsimų nuostolių, kurie gali net viršyti delspinigius, kurių norma pagal sutartį yra 0,1 proc. Pati savaime sutartyje nustatyta delspinigių norma nėra nei per didelė, nei neprotinga, kadangi ji tėra šalių susitartas būdas, kaip bus skaičiuojamos netesybos atsakovo prievolių netinkamo vykdymo atveju už kiekvieną pažeidimo dieną. Pats apeliantas cituoja CK 6.258 straipsnio 3 dalį, kad teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Bylos faktinės aplinkybės
23. 2007 m. lapkričio 13 d. lizingo bendrovė AB „SEB lizingas“ ir ieškovas sudarė lizingo sutartį Nr. P2007-110017 dėl gamybinių komercinių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9 - 15) įsigijimo. Turto kaina – 463 392, 03 Eur, lizingo bendrovė finansavo dalį jos – 370 713,62 Eur (b. l. 17). Nuo 2013 m. lapkričio 23 d. lizingo bendrovės teises ir pareigas perėmė AB SEB bankas (b. l. 96 - 97).
24. Lizingo sutartis po sudarymo buvo keičiama šešis kartus, sudarant mokėjimų grafiko atnaujintas versijas. Iš vėliausios grafiko versijos (versijos Nr. 6) matyti, kad nuo 2009 m. birželio 25 d. (įmoka Nr. 19 grafike) iki atsakovo inicijuoto sutarties nutraukimo (kurį pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtu), ieškovas nemokėjo turto vertės dengimų, turto vertės likusi neapmokėta 350 466, 97 Eur suma buvo nukelta į laikotarpio pabaigą, ieškovo lizingo įmoka buvo sumažinta ir sudaryta tik iš palūkanų.
25. Byloje nustatyta, kad šalims sudarius lizingo sutartį, ieškovui lizingo objektas buvo perduotas naudojimuisi verslo, ir atitinkamai naudos gavimo tikslais, (lizingo sutarties Bendrosios dalies 5.1 punktas) ir ieškovas nuo 2007 m. galėjo lizingo objektu naudotis, jį nuomoti, gauti iš jo pajamas.
Dėl lizingo sutarties Bendrosios dalies 18.6.2 punkto negaliojimo
26. Lizingo sutarties Bendrosios dalies 18.6.2 punkte nustatyta, kad „visi iki Sutarties nutraukimo sumokėti mokėjimai Klientui (ieškovui) negražinami“.
27. Ieškovo vertinimu, sutarties Bendrosios dalies 18.6.2 punktas iškreipia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą ir nustato neproporcingai didelę ieškovo atsakomybę už sutarties nevykdymą, kai grąžinamas daiktas ir negrąžinamos sumokėtos sutartinės įmokos, todėl siekia, kad ši Sutarties sąlyga būtų pripažinta negaliojančia.
28. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012 ir joje esančius išaiškinimus, sutiko su atsakovo pozicija, kad pripažinti lizingo sutarties 18.6.2 punktą negaliojančiu dėl jo prieštaravimo įstatymui nėra pagrindo. Taip pat pažymėjo, kad pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, gali tokio turinio sutarties nuostatos netaikyti, arba ją taikyti tik iš dalies.
29. CK 6.574 straipsnyje numatyta – kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.
30. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013) , t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014).
31. Sprendžiant, iš ko susideda lizingo davėjui dėl lizingo sutarties nutraukimo galintys atsirasti nuostoliai, atsižvelgtina į lizingo sutarties šalių interesų ir siekiamų tikslų ypatumus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktą valdyti ir naudotis turtą; toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos; o lizingo gavėjo interesas – įsigyti verslui reikalingą daiktą, jį valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013). Taigi lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).
32. Taigi tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, paprastai imasi priemonių realizuoti iš lizingo gavėjo atgautą daiktą, buvusį lizingo sutarties dalyku. Kadangi daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai, tai akivaizdu, kad kuo brangiau daiktas parduodamas, tuo mažiau nuostolių patiria lizingo davėjas ir tuo mažesnė atsakomybė dėl sutarties nutraukimo tenka lizingo gavėjui. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Taigi lizingo davėjas perėmęs daiktą kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (CK 6.259 straipsnis). Dėl to pažymėtina, kad sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis) saisto lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu.
33. Atsižvelgiant į išplėtotą kasacinio teismo praktiką analogišku klausimu, bei į tai, kad byloje nėra keliamas ginčas dėl to, kad atsakovas pardavinėtų lizingo objektą netinkama kaina ar kažkokiu būdu siektų praturtėti ieškovo sąskaita (pirmosios instancijos teismas atsakovo lizingo sutarties nutraukimą pripažino negaliojančiu), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad lizingo sutarties Bendrosios dalies 18.6.2 punktas ir jame šalių susitarta sąlyga iškreiptų jų teisių ir pareigų pusiausvyros principą ar nustatytų neproporcingai didelę ieškovo atsakomybę už sutarties nevykdymą.
34. Be to, kaip pažymi atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, bankui pardavus atsiimtą lizinguotą turtą už didesnę sumą, nei apeliantas yra skolingas bankui – skolą viršijanti suma būtų grąžinta apeliantui ir jokio papildomo banko finansinio padėties pagerėjimo nebūtų. Taigi, atsižvelgiant į tai, kaip atsakovas aiškina lizingo sutarties Bendrosios dalies 18.6.2 punktą, konstatuotina, kad tai visiškai atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką analogišku klausimu.
Dėl lizingo sutarties Bendrosios dalies 3.5 punkto keitimo
35. Ieškovas taip pat ginčijo lizingo sutarties Bendrosios dalies 3.5 punktą, kuriame šalys susitarė dėl 0,1 proc. per dieną delspinigių dydžio. Ieškovo vertinimu, toks delspinigių dydis yra neprotingai didelis, todėl turėtų būti mažinamas iki 0,02 proc. Ieškovas pažymėjo, kad jis kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl delspinigių dydžio mažinimo, tačiau atsakovui neatsakius, jis buvo priverstas kreiptis į teismą.
36. Ieškovas akcentuoja, kad sudarydamas sutartį, jis buvo silpnesnioji sutarties šalis, kadangi yra fizinis asmuo, todėl turėjo nelygiavertes derėjimosi galimybes, sutartį sudarė prisijungimo būdu.
37. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo argumentais dėl neprotingai didelio lizingo sutartimi nustatyto netesybų dydžio. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovas nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima pagrįsti lizingo sutartyje nustatytą delspinigių dydžio mažinimą CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais bei tuo labiau paneigti sutarties šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
38. CK 6.258 straipsnyje numatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (1 dalis). Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą (2 dalis).
39. Šalių teisė susitarti dėl netesybų bei dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Taigi, nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).
40. Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovas tvirtina, kad netesybų dydis yra per didelis ir turėtų būti mažinamas.
41. Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas, nustatydamas, ar netesybos nėra akivaizdžiai per didelės, ir jas mažindamas turi taikyti esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Tačiau šiuo konkrečiu atveju ieškovas ginčija tik lizingo sutarties nuostatą, kurioje susitarta dėl delspinigių dydžio, o ne konkrečiai paskaičiuotus mokėtinus delspinigius, teigdamas, kad jie viršija atsakovo nuostolius.
42. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas, sudarydamas lizingo sutartį su atsakovu, iš esmės veikė kaip verslininkas, patvirtino, kad lizingo objekto patalpas nuomoja tretiesiems asmenims ir iš to gauna pajamas. Taigi šiuo atveju abi lizingo sutarties šalys veikė kaip verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje bei galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sutarties šalys yra profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017).
43. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą, pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie konkretų delspinigių dydį pinigine išraiška, taigi, ieškovas byloje negalėjo pagrįsti, kad sutartyje aptartas delspinigių dydis viršys / viršija atsakovo faktinius nuostolius. Ieškovo paaiškinimai, kokio dydžio delspinigiai susikauptų per metus, nevertintini, kadangi jų apskaičiavimui yra taikoma 6 mėn. senatis (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
44. Byloje nustatyta, kad ieškovas lizingo sutartį sudarė įsigydamas komercines patalpas ne asmeninėms, o verslo reikmėms, sandorio tikslas – komercinė veikla. Nuo pat lizingo sutarties sudarymo galėjo naudotis patalpomis ir kaip pats nurodė, jas nuomoti bei iš to gauti pajamas. Atitinkamai konstatuotina, kad nepriklausomai nuo to, jog lizingo sutartį ieškovas sudarė kaip fizinis asmuo, tačiau jis veikė kaip verslininkas, turintis patirties verslo bei derybų srityje ir kuris turėjo pamatuoti sutartimi prisiimamą riziką. Todėl apelianto argumentai, susiję su lizingo sutarties Bendrosios dalies 3.5 punkto keitimu bei tuo, kad jis buvo silpnoji sutarties pusė, atmetami kaip nepagrįsti. Taip pat pritartina atsakovo pozicijai, jog rinkoje esant ne vienai bendrovei, teikiančiai lizingo paslaugas, apeliantas turėjo sąlygas iš jų rinktis, lyginti jų siūlomas sąlygas, su jomis derėtis ir pan.
Dėl bylos procesinės baigties
45. Remdamasi byloje aptartu teisiniu reglamentavimu ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimą bei jų nutraukimo sąlygas reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atitinkamai ieškovo apeliacinis skundas yra atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
46. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
47. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantui V. V. patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Tačiau į patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą turi teisę atsakovas AB SEB bankas.
48. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių).
49. Remiantis Statistikos departamento viešai skelbiama informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2019 m. trečiąjį ketvirtį sudarė 1 317,60 Eur, todėl maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui priteistina suma sudaro 1 712,88 Eur (1 317,60 Eur x 1,3).
50. Atsakovas AB SEB bankas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pateikė duomenis, įrodančius, kad jis patyrė 726 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimo ir pateikimo teismui išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos (726 Eur) neviršija Rekomendacijose nurodytą maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui priteistiną sumą, jos yra priteisiamos atsakovui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. V. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238) 726 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Danguolė Martinavičienė
Asta Radzevičienė