Civilinė byla Nr. 2A-1075-781/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-08553-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija: 51; 121.14

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Kapitalo investicijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1770-866/2013 pagal ieškovo UAB „Kapitalo investicijos“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracija dėl pažeistų žemės sklypo savininko teisių gynimo, tretieji asmenys Vilniaus Tuskulėnų vidurinė mokykla, VĮ „Registrų centras“, R. P., V. B., bei pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracija priešieškinį ieškovui UAB „Kapitalo investicijos“, trečiasis asmuo Vilniaus Tuskulėnų vidurinė mokykla, dėl servituto nustatymo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė

I. Ginčo esmė

ieškovas UAB „Kapitalo investicijos“ (toliau - Ieškovas), kreipdamasis į teismą prašė  įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau - Atsakovas) savo sąskaita ir jėgomis per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti (išmontuoti) stadioną ir stadiono tvorą, esančius žemės sklype adresu M. Katkaus g. 7, Vilnius, unikalus Nr. 0101-0033-0048 (toliau – žemės sklypas), o Atsakovui nustatytu terminu neįvykdžius įpareigojimo, leisti Ieškovui nugriauti (išmontuoti) stadioną ir stadiono tvorą, patirtas išlaidas išieškant iš Atsakovo; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra šalia Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos. Žemės sklypą Ieškovas įsigijo 2008 m. kovo 5 d. be varžytinių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi, iš BUAB „Jokvila“. Sudarant sutartį BUAB „Jokvila“ patvirtino, kad žemės sklypas nėra ginčo objektas teisminėse ir neteisminėse institucijose, nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos Ieškovo nuosavybės teisei į žemės sklypą. Ieškovas nežinojo ir Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruota juridinių faktų ar žymų apie kokias nors egzistuojančias trečiųjų asmenų teises į įsigyjamą žemės sklypą. Pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas niekada nepriklausė Atsakovui. Mokyklos stadionas niekada nebuvo ir nėra įregistruotas viešame registre. Ieškovo žiniomis, stadionas buvo įrengtas būtent Atsakovo prašymu, ir vėliau perduotas naudotis mokyklai. Todėl laikytina, kad būtent Atsakovas pažeidžia Ieškovo teises. Nurodė, kad 1998 m. gruodžio 4 d. pagal mainų sutartį nuosavybės teisę į ginčo sklypą įgijo trečiasis asmuo V. B.. 2001 m. gegužės 30 d. trečiasis asmuo V. B. pasirašė vienašalį įsipareigojimą (toliau - Įsipareigojimas), kuriuo įsipareigojo leisti Vilniaus Tuskulėnų vidutinei mokyklai (toliau - Mokykla) neatlygintinai naudotis nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, kuriame UAB „Jokvila“ lėšomis įrengtas mokyklos stadionas. Ieškovo vertinimu, Įsipareigojimas yra vienašalis sandoris ir negali būti laikomas panaudos sutartimi. Šis Įsipareigojimas saistė tik V. B., ir pasikeitus savininkui įsipareigojimas naujajam savininkui BUAB „Jokvila“ neperėjo. Net ir laikant, kad buvo sudaryta panaudos sutartis, ji laikytina nutraukta 2006 m. liepos 14 d. BUAB „Jokvila“ prašymo pagrindu. Ieškovas su Atsakovu jokių sutarčių nėra sudaręs, todėl darytina išvada, jog Atsakovas ginčo žemės sklypu naudojasi neteisėtai.

Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Atsakovo nuomone, ginčo sklypui galioja savininko nuosavybės teisės apribojimas leisti neatlygintinai naudotis žemės sklypu. Nurodė, kad Atsakovo, Mokyklos ir BUAB „Jokvila“ susitarimų pagrindu buvo sulygta, kad BUAB „Jokvila“ bus išnuomota valstybinės žemės dalis, kurioje buvo įrengtas Mokyklos sporto aikštynas,    daugiabučio namo statybai, tuo tarpu UAB „Jokvila“ įsigis nuosavybės teise gretimą žemės sklypą, kuriuo leis Atsakovui naudotis neatlygintinai, bei jame įrengs naują sporto aikštyną. Šie susitarimai buvo įforminti  Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1446V, 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 1488V. Anot Atsakovo, trečiojo asmens V. B. 2001 m. gegužės 30 d., kuri buvo įsigijusi nuosavybės teise ginčo žemės sklypą, pasirašytas Įsipareigojimas galioja, todėl ieškinys negali būti tenkinamas. Atsakovo nuomone, trečiojo asmens V. B. Įsipareigojimas negali būti vertinamas kaip vienašalis įsipareigojimas, nes šalis siejo nuomos teisiniai santykiai su tam tikromis sąlygomis. Be to, Atsakovas teigia, kad ieškinio tenkinimas pažeistų visuomenės interesus. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose Atsakovas nurodė, kad teismas turi akivaizdų pagrindą 2006 m. liepos 14 d. prašyme nurodyto UAB „Jokvila“ 2001 m. gegužės 30 d. V. B. išduoto Įsipareigojimo atšaukimą pripažinti niekiniu ex officio. Anot Atsakovo akivaizdu, kad UAB „Jokvila“ iš trečiojo asmens V. B. įsigijo suvaržytą turtą. Šis suvaržymas vėliau perėjo ir Ieškovui.

Remiantis iš esmės analogiškais atsiliepime nurodytais argumentais Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti servitutą, suteikiantį teisę Vilniaus miesto savivaldybei neatlygintinai ir neterminuotai naudoti Ieškovui priklausantį žemės sklypą Mokyklos stadionui. Atsakovas, vadovaudamasis CK 4.126 straipsnio nuostatomis, teigia, kad stadionas yra viešpataujantis daiktas, ir jo tinkamam naudojimui būtina nustatyti servitutą.

Ieškovas atsiliepimu su priešieškiniu nesutiko. Anot jo, priešieškiniu siekiama apriboti visas jo, kaip teisėto žemės sklypo savininko teises, tokiu būdu siekiant iš esmės perimti Ieškovo turtą visuomenės poreikiams. Servitutą prašoma nustatyti turtui, kuris nepriklauso Atsakovui, nėra teisėtai pastatytas ir nėra teisiškai įregistruotas. Atsiliepime teigiama, kad nėra ir dviejų pagrindinių sąlygų servitutui nustatyti, t. y. byloje nėra duomenų, apie savininkų nesutarimus, nes Atsakovas niekada nesikreipė dėl servituto nustatymo, bei duomenų, jog nenustačius servituto nebūtų galima naudoti daikto pagal paskirtį. Ieškovas pažymi, kad ginčo žemės sklypą jis įgijo sąžiningai, nebuvo įregistruoti jokie apribojimai, todėl bet kokie ankstesnių žemės sklypo savininkų susitarimai su atsakovu negali būti perkelti Ieškovui. Nurodė, kad Atsakovas privalo prisiimti teisines pasekmes tokios situacijos, kuomet nereikalavo, kad UAB „Jokvila“ tinkamai vykdytų savo prievoles pagal sudarytą sutartį. Atsiliepime pažymima, kad Įsipareigojimo išregistravimo fakto Atsakovas neginčijo, o remiantis CK 1.75 straipsnio nuostatomis, neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis kitais įrodymais. Ieškovas nesutinka su servituto nustatymu, tačiau jį nustačius, pateiktos Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos pagrindu nurodo, kad jam turėtų būti mokamas kasmėnesinis atlygis - 2 600 Lt.

Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepime ieškinio ir priešieškinio reikalavimus prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad teritorinis registratorius 2007 m. balandžio 24 d. sprendimu atsisakė tenkinti prašymą dėl trečiojo asmens V. B. Įsipareigojimo išregistravimo. Tačiau, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2007 m. birželio 22 d. sprendimu, panaikino teritorinio registratoriaus sprendimą ir prašymą dėl Įsipareigojimo išregistravimo patenkino.

Trečiasis asmuo R. P. atsiliepime nurodė, kad BUAB „Jokvila“ turtas buvo parduodamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose trečiasis asmuo R. P. nurodė, kad nuosavybės teises į žemės sklypą įgijo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nutarties pagrindu, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis sudaryta tarp trečiojo asmens V. B. ir BUAB „Jokvila“. Pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas buvo apsunkintas hipoteka kreditoriaus UAB „Eiresta“ naudai, taigi hipotekos kreditoriaus reikalavimai turėjo būti tenkinami iš įkeisto turto. Neįvykus pirmosioms bei antrosioms varžytinėms bei hipotekos kreditoriui atsisakius perimti žemės sklypą, vadovaujantis 2008 m. sausio 9 d. kreditorių  komiteto nutarimu, žemės sklypas buvo parduotas tiesioginėse derybose 2008 m. kovo 5 d. Ieškovui. 

Trečiasis asmuo V. B. atsiliepime nurodė, kad žemės sklypą įsigijo 1998 metais mainų sutarties pagrindu. Šis sklypas buvo įsigytas siekiant užtikrinti UAB „Jokvila“ prisiimtų įsipareigojimų vykdymą savivaldybei. Ji, būdama UAB „Jokvila“ akcininkė, įsigijo žemės sklypą savo nuosavybėn. Vėliau pasikeitus teisiniam reglamentavimui, ji 2000 m. balandžio 12 d. sklypą pardavė UAB „Jokvila“, pagal kurią buvo susitarta, jog visi jos prisiimti įsipareigojimai bus perleisti UAB „Jokvila“. 2004 m. UAB „Jokvila“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius pasinaudodamas tuo, kad pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo patvirtinta notaro, kreipėsi į teismą prašydamas taikyti restituciją, t. y. grąžinti V. B. sklypą ir atgauti sumokėtus pinigus. Ginčas pasibaigė 2005 m. rugsėjo 30 d. taikos sutartimi, pagal kurią žemės sklypas perėjo BUAB „Jokvila“ nuosavybėn.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad trečiasis asmuo V. B. įsipareigojo ne tik leisti naudoti žemės sklypą mokyklos stadiono reikmėms, bet ir be savivaldybės sutikimo neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti žemės sklypo, vienašališkai be savivaldybės sutikimo, neatšaukti Įsipareigojimo. Teismas priėjo išvados, kad trečiasis asmuo V. B. prisiėmė įsipareigojimus, susijusius ne tik su žemės sklypo naudojimu ar perleidimu, bet ir susijusius su paties Įsipareigojimo galiojimu, t. y. nurodė, kad šis nebus atšaukiamas be savivaldybės sutikimo. Susipažinęs su bylos medžiaga pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų akivaizdu, kad ginčo sklypo įsigijimas trečiojo asmens V. B. nuosavybėn ir įsipareigojimas leisti savivaldybei neatlygintinai juo naudotis betarpiškai susiję su Vilniaus miesto savivaldybės pritarimu leisti UAB „Jokvila“ išsinuomoti gretimą žemės sklypą (kuriame buvo senasis mokyklos stadionas), gyvenamojo namo statybai. Teismo nuomone, trečiojo asmens V. B. Įsipareigojimas negali būti laikomas panaudos sutartimi. Teismas priėjo išvadą, kad Įsipareigojimas laikytinas vienašaliu sandoriu sudarytu trečiojo asmens, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės naudai, kurio pagrindu trečiasis asmuo įgijo atitinkamas teises. Kaip nurodyta pačiame Įsipareigojime, trečiasis asmuo V. B. negalėjo jo atšaukti nesant savivaldybės sutikimo. Atsakovas šiuo atveju patvirtino, kad tokio sutikimo nedavė ir šią aplinkybę paneigiančių duomenų byloje nėra. Šiuo atveju, BUAB „Jokvila“ bankroto administratoriaus pranešimas dėl panaudos sutarties nutraukimo, laikytinas neturinčiu teisinės reikšmės Įsipareigojimo galiojimui, nes teismas nustatė, jog tarp šalių panaudos sutartis nebuvo sudaryta, taigi ir pranešimas dėl panaudos sutarties nutraukimo laikytinas nesukeliančiu teisinių pasekmių. Nenustatęs trečiojo asmens V. B. Įsipareigojimo Atsakovo naudai atšaukimo fakto, teismas sprendė, kad jis yra galiojantis. Aplinkybės, kad nuosavybės teisę į ginčo sklypą BUAB „Jokvila“ įgijo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nutarties pagrindu, bei aplinkybė, kad Įsipareigojimas buvo išviešintas esant įregistruotai hipotekai, sprendžiant klausimą dėl paties įsipareigojimo galiojimo, pirmosios instancijos teismo vertinimu, taip pat neturi teisinės reikšmės. Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje tvirtinat taikos sutartį, sudarytą tarp trečiojo asmens V. B. ir BUAB „Jokvila“, klausimas dėl išviešintų apsunkinimų žemės sklypui, t. y.  hipotekos ir įsipareigojimo leisti Atsakovui neatlygintinai naudotis žemės sklypu nebuvo sprendžiamas, o tik išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisės perėjimo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad hipotekos kreditorius būtų reiškęs kokias nors pretenzijas dėl trečiojo asmens V. B. išviešinto įsipareigojimo teisėtumo. Tai leido padaryti išvadą, kad hipotekos kreditorius Įsipareigojimui neprieštaravo. Be to, pažymėjo, kad nurodytoje Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo kilęs ginčas dėl notariškai nepatvirtintos 2000 m. balandžio 12 d. sutarties, sudarytos tarp trečiojo asmens V. B. ir UAB „Jokvila“ vykdymo, kurios 5 punkte, buvo susitarta, jog UAB „Jokvila“ įrengs sporto aikštyną ginčo sklype ir perduos neatlygintinai naudotis Mokyklai. Tai patvirtina Atsakovo ir trečiojo asmens V. B. nurodytas aplinkybes, kad ginčo žemės sklypas buvo įgyjamas vieninteliu tikslu, t. y. siekiant išsinuomoti gretimą žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, bei įsipareigojant įrengti naują sporto aikštyną ginčo žemės sklype.  Apylinkės teismas taip pat nustatė, šiuo atveju teismo nutarties pagrindu BUAB „Jokvila“ perėmė ne tik hipoteka apsunkintą turtą, bet kartu naujajam savininkui perėjo ir trečiojo asmens V. B. prisiimti įsipareigojimai. Šiuo atveju, aplinkybė, kad įsipareigojimas buvo išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro savaime nedaro jo negaliojančiu, kadangi teisių išviešinimas viešame registre atlieka teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Teismo vertinimu, šiuo atveju netaikytinos ir CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes įsipareigojimas buvo išviešintas, akivaizdu, jog ieškovas įsigydamas žemės sklypą negalėjo nematyti, kad šis yra suvaržytas, t. y. jog jame yra įrengtas stadionas, o įsipareigojimo išregistravimas iš viešo registro negali būti vertinamas kaip atsakovo teisės, neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypu, praradimu. Pirmosios instancijos teismo manymu Ieškovo argumentai, jog pardavėjas patvirtino, kad žemės sklypas nėra kaip nors apsunkintas, nėra pagrindas išvadai, jog Atsakovas neturi teisėto pagrindo juo naudotis mokyklos reikmėms, nes teismas pripažino įsipareigojimą galiojančiu. Konstatuotų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti Ieškovo ieškinio, nes Atsakovas įrodė, jog jis teisėtai naudojasi ginčo žemės sklypu. Konstatavus, kad Atsakovas teisėtai naudojasi ginčo žemės sklypu mokyklos reikmėms, priešieškinio reikalavimai dėl servituto nustatymo buvo laikytini nepagrįstais ir neįrodytais, nes tokiu būdu būtų sprendžiamas klausimas dėl papildomų apribojimų taikymų ginčo žemės sklypui, kai tuo tarpu jau yra konstatuota, kad Atsakovas turi teisę naudotis ginčo žemės sklypu Įsipareigojimo pagrindu, pagal kurį Atsakovo turimos teisės perėjo ir Ieškovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde Ieškovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašė jį panaikinti toje dalyje, kuria atmestas Ieškovo ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, dėl ko priėjo klaidingos išvados, jog Atsakovas teisėtai naudojasi ginčo žemės sklypu ir nepagrįstai atsisakė ginti Ieškovo teises. Teigia, kad 2001 m. gegužės 30 d. Įsipareigojimas yra negaliojantis, nes neatitiko jo išdavimo metu galiojusių įstatymų reikalavimų. Įsipareigojimas yra žemės sandoris, todėl vertinant šį sandorį teismas turėjo atsižvelgti į šio sandorio metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatas. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 14 straipsnis numatė, kad žemės sandoriai sudaromi raštu; privačios žemės sandoriai turi būti patvirtinti notariškai. Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, kad Įsipareigojimas nėra nei žemės nuomos, nei žemės panaudos sutartis, todėl šis sandoris, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 14 straipsnio nuostatas, turi būti patvirtintas notariškai. Tačiau Įsipareigojimas notariškai patvirtintas nebuvo, Nekilnojamojo turto registre per tris mėnesius užregistruotas taip pat nebuvo. Todėl remiantis 1964 m. CK, galiojusio Įsipareigojimo sudarymo metu, 47 straipsniu, 58 straipsniu, Įsipareigojimas yra negaliojantis sandoris. Be to, išduodant Įsipareigojimą, žemės sklypui nuo 2000 m. gegužės 2 d. galiojo hipoteka. Kaip matyti iš hipotekos lakšto, trečiasis asmuo V. B. buvo įsipareigojusi niekam neperleisti, neįkeisti ar kitaip neapriboti savo teisių į žemės sklypą be raštiško hipotekos kreditoriaus sutikimo. Byloje nėra nustatyta, kad hipotekos kreditorius (UAB „Eiresta“) tokį sutikimą būtų davęs. Taigi, Įsipareigojimas prieštaravo ir viešai registruotos hipotekos sąlygoms. Ieškovo teigimu, teismas nekvalifikavo ankstesnių žemės sklypų savininkus, Ieškovą ir Atsakovą siejusių santykių. Ieškovas mano, kad šiuos subjektus siejo tik ikisutartiniai panaudos santykiai. Tokiu atveju Įsipareigojimas turi būti vertintas tik kaip trečiojo asmens V. B. pasiūlymas, kuris nebuvo Atsakovo priimtas ir sutartis nebuvo sudaryta. Taigi, trečiąjį asmenį V. B. ir Atsakovą sieja ikisutartiniai panaudos santykiai laikytini pasibaigusiais dar iki panaudos sutarties sudarymo pakeitus valią ir perleidus žemės sklypą naujam savininkui. Nurodė, jog taikos sutartimi trečiasis asmuo V. B. BUAB „Jokvila“ perleidusi nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, pažeidė Įsipareigojimo nuostatas. Atsakovas niekada neginčijo žemės sklypo perleidimo BUAB „Jokvila“, nors tai ir prieštaravo Įsipareigojimo nuostatoms. Šios aplinkybės patvirtina, kad Įsipareigojimas saistė tik trečiąjį asmenį V. B.. 2005 m. pasikeitus žemės sklypo savininkui, Įsipareigojimo pareigos neperėjo BUAB „Jokvila“, nes įstatymai nenumato, kad nesudarius sutarties, vienašališkai asmens prisiimtos pareigos sektų paskui perleidžiamą daiktą. Taip pat nurodė, kad  Atsakovas savo valios sudaryti panaudos sutartį su žemės sklypo savininke, trečiuoju asmeniu V. B. raštu niekada nėra išreiškęs. Tačiau iš jo konkliudentinių veiksmų matyti, kad Atsakovo tikroji valia taip pat buvo sudaryti panaudos sutartį. Todėl jei būtų laikomasi pozicijos, kad trečiąjį asmenį V. B. ir Atsakovą siejo sutartiniai civiliniai santykiai, juos galima būtų kvalifikuoti tik kaip panaudos, ir jiems taikyti panaudos sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Be to, 2008 m. kovo 5 d. Ieškovui ir BUAB „Jokvila“ sudarius be varžytinių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, nekilnojamojo turto registre nebuvo registruota jokių duomenų apie panaudos sutartį. Sutartyje, kurios pagrindu Ieškovas įsigijo žemės sklypą, taip pat nėra jokios informacijos apie ankstesnių žemės sklypo savininkų prisiimtus įsipareigojimus Atsakovui. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad Ieškovui perėjo iš ankstesnių žemės sklypo savininkų sudarytos panaudos sutarties teisės ir pareigos. Taigi, net ir tuo atveju, jei būtų laikomasi pozicijos, jog trečiąjį asmenį V. B., UAB „Jokvila“ ir Atsakovą siejo sutartiniai panaudos santykiai, jie turėtų būti laikomi pasibaigusiais dar iki Ieškovui įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, ir priimtas naujas sprendimas – Ieškovo ieškinį patenkintas.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė tas pačias aplinkybes, kurios buvo išdėstytos jo procesiniuose dokumentuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai paaiškino, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad santykiai tarp UAB „Jokvila“ ir Atsakovės negali būti vertintini kaip panaudos teisiniai santykiai, todėl šiuo atveju panaudą reglamentuojančios teisės normos negali būti taikomos. Pabrėžė, kad apeliacinio skundo tenkinimas ir stadiono nugriovimas pažeistų didelės visuomenės dalies interesus, nes tiek Mokykloje besimokantys moksleiviai, tiek netoli ginčo žemės sklypo gyvenantys žmonės netektų sporto aikštyno. 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliutumo nenustatyta.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto valdyba 1997 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1446V „Dėl žemės sklypo išnuomojimo ne aukciono tvarka UAB „Jokvila““ pritarė UAB „Jokvila“ prašymui ne konkurso tvarka išnuomoti 5 metams 2 945 kv. m. sklypą, gavus Vilniaus apskrities pritarimą ir pasirašius sutartis dėl tikslinių lėšų pervedimo, bei sporto aikštelių įrengimo; nustatė, kad UAB „Jokvila“ privalo pervesti 54 205, 50 Lt į Žemės reformos fondą kompensacijai už valstybės išperkamą žemę ir UAB „Jokvila“ savo lėšomis įsigytą privatų 800 kv. m žemės sklypą, esantį J. Katkaus g. 8, per 30 d. nuo sutarties dėl tikslinių lėšų pervedimo pasirašymo dienos neatlygintinai perduoti Vilniaus miesto savivaldybei Tuskulėnų vidurinės mokyklos sporto aikštelėms įrengti (I t., b. l. 41-42). Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 1488V, 1997 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas pripažintas netekusiu galios ir naujuoju sprendimu pritarta UAB „Jokvila“ prašymui dėl valstybinės žemės nuomos, tačiau pakeistos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, t. y. bus pasirašyta tikslinių lėšų pervedimo sutartis, pagal kurią UAB „Jokvila“ turės pervesti 54 205, 50 Lt į Savivaldybės miesto tvarkymo ir inžinierinės infrastruktūros nebiudžetinį fondą, miesto infrastruktūrai tobulinti, ir 54 205, 50 Lt – į Žemės reformos fondą kompensacijai už valstybės išperkamą žemę, taip pat UAB „Jokvila“ privalo užtikrinti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1844V patvirtinto kvartalo tarp Tuskulėnų, Minties ir Žirmūnų gatvių detaliojo plano 2.2. punkto 2 varianto realizavimą (I t., b. l. 49-50). Kvartalo tarp Tuskulėnų, Minties ir Žirmūnų gatvių detalaus planavimo projekto papildymo aiškinamojo rašto 2.2 punkte numatyta, kad Mokyklos teritorijos dydis ir ribos gali keistis priklausomai nuo to, kokie pastatai ar sklypai bus nupirkti sporto aikštyno išplėtimui. Tam numatyti du variantai: 1) nupirkti du gyvenamuosius namus ir išplėsti esamas aikšteles ir 2) nupirkti sklypą su namu (lentelėje Nr. 5 nurodyti p. 1) ir įrengti naują aikštyną (I t., b. l. 63). Lentelės Nr. 5, kuri yra Kvartalo tarp Tuskulėnų, Minties ir Žirmūnų gatvių detalaus planavimo projekto papildymas, 1 punkte nurodytas V. S. ir S. L. priklausantis sklypas, esantis Katkaus 7 (I t., b. l. 71). Šalys nurodė, kad 1997 m. spalio 24 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi 2 954 kv. m. žemės sklypas 5 m. buvo išnuomotas UAB „Jokvila“ gyvenamajam namui statyti. 1998 m. gruodžio 4 d. mainų sutartimi trečiasis asmuo V. B., būdama UAB „Jokvila“ akcininkė, įgijo nuosavybės teisę į 0, 0800 ha žemės sklypą, esantį M. Katkaus 7, Vilnius. Nuosavybės teisės Nekilnojamojo registro centre įregistruotos 1999 m. sausio 5 d. (I t., b. l. 7). 2001 m. gegužės 30 d. trečiasis asmuo ir žemės sklypo savininkė V. B. įsipareigojo leisti Mokyklai neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypu, kuriame UAB „Jokvila“ lėšomis ir jėgomis yra įrengtas mokyklos stadionas,  nereikšti savivaldybei ir/ar mokyklai kokių nors turtinių ar kitokių pretenzijų dėl to, kad žemės sklype yra mokyklos stadionas ir nedaryti jokių kliūčių tam, kad žemės sklypas būtų naudojamas tik mokyklos stadiono reikmėms; neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti žemės sklypo be savivaldybės sutikimo. Tokio sutikimo nereikia, jeigu žemės sklypo įgijėjas (naudotojas) išduoda savivaldybei tokio pat turinio įsipareigojimą; ir vienašališkai be savivaldybės sutikimo, neatšaukti šio įsipareigojimo (I t., b. l. 10). 2008 m. kovo 5 d. Be varžytinių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu Ieškovas įgijo nuosavybės teisę į BUAB „Jokvila“ priklausantį 0, 0800 ha žemės sklypą, esantį M. Katkaus g. 7, Vilnius (I t., b. l. 11-12).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Atsakovo teisės naudotis ginčo žemės sklypu ir trečiojo asmens V. B. surašyto Įsipareigojimo galiojimo Ieškovui. Kadangi šalys skirtingai vertina Įsipareigojimo galiojimą Ieškovui, privalu išsiaiškinti šio dokumento teisinę reikšmę, nustatyti santykius, kilusius tarp žemės sklypų savininkų (buvusių ir esamo) ir Atsakovo šio Įsipareigojimo pagrindu. Minėta, kad 2001 m. gegužės 30 d. trečiasis asmuo V. B., būdama žemės sklypo savininke, įsipareigojo leisti Mokyklai neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypu, kuriame UAB „Jokvila“ lėšomis ir jėgomis yra įrengtas mokyklos stadionas,  nereikšti savivaldybei ir/ar mokyklai kokių nors turtinių ar kitokių pretenzijų dėl to, kad žemės sklype yra mokyklos stadionas ir nedaryti jokių kliūčių tam, kad žemės sklypas būtų naudojamas tik mokyklos stadiono reikmėms; neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti žemės sklypo be savivaldybės sutikimo ir vienašališkai be savivaldybės sutikimo, neatšaukti šio įsipareigojimo. Ginčo sprendime teismas konstatavo, kad šis Įsipareigojimas negali būti laikomas panaudos sutartimi, kadangi panaudos sutarties pagrindu įsipareigojimus prisiima dvi šalys, ir Įsipareigojimas laikytinas vienašaliu sandoriu, sudarytu trečiojo asmens (Atsakovo) naudai. Anot Ieškovo, tarp trečiojo asmens V. B. ir Atsakovo susiklosčiusius santykius galima būtų vertinti kaip ikisutartinius panaudos, kurie pasibaigė dar iki panaudos sutarties sudarymo, ar netgi pačiais panaudos santykiais, pasibaigusiais iki Ieškovui įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant teisingai kvalifikuoti sandorio subjektų veiksmus, privalu atsižvelgti į jų valią, ketinimus ir siekiamus tikslus, nuo kurių priklauso, kokie materialiniai įstatymai bus taikomi sandoriui. Visų pirma, esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, neapsiribojama tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, jos visos vertinamos kompleksiškai, nes tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą – teisinį tikslą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens V. B. ir Atsakovo aiškią ir nedviprasmišką valią sukurti panaudos teisinius santykius. Trečiajam asmeniui V. B. Įsipareigojimą pasirašius 2001 m. gegužės 30 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. (2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 43 straipsnis), Įsipareigojimo pagrindu kilusių santykių kvalifikavimui ir reglamentavimui turi būti taikomas 1964 m. CK. Pagal 1964 m. CK 366 straipsnį panaudos sutartimi panaudos davėjas perduoda turtą laikinai neatlygintinai naudotis panaudos gavėjui, o šis įsipareigoja grąžinti tą turtą. Panaudos sutarčiai atitinkamai taikomos taisyklės, nustatytos šio kodekso 298, 301, 305, 307, 311, 314-316 straipsniuose (1964 m. CK 366 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 298 straipsniu, nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinės formos. Nekilnojamojo turto nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka turi būti įregistruojama (1964 m. CK 298 straipsnio 2 dalis). Bylos šalys neginčija, kad Atsakovas turėjo tikslą naudotis žemės sklypu, kuriame UAB „Jokvila“ lėšomis ir jėgomis yra įrengtas mokyklos stadionas. Pažymėtina, kad tai buvo pagrindinė 1997 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo „Dėl žemės sklypo išnuomojimo ne aukciono tvarka uždarajai akcinei bendrovei „Jokvila““ įgyvendinimo, 2 954 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio J. Katkaus g. 8, Vilnius, UAB „Jokvila“ nuomai suteikimo sąlyga. Atsakovas tvarkė mokyklos stadioną, jo užsakymu buvo atlikta kadastrinių matavimų byla, stadionu nuolat naudojosi Mokykla (I t., b. l. 152-160, 161-166). Aplinkybė, kad Atsakovas, būdamas panaudos gavėju, raštu nepatvirtino savo įsipareigojimo panaudos davėjui (trečiajam asmeniui V. B.) grąžinti perduotą daiktą, yra formalaus pobūdžio ir neįtakoja padarytos išvados, kadangi Atsakovo valios išraiška ir jo konkliudentiniai veiksmai neleidžia taikyti kitos santykių kvalifikacijos. Neginčijama, kad Atsakovas Įsipareigojimo nėra pasirašęs, tačiau ši aplinkybė nepaneigia panaudos sandorio tarp šių subjektų sudarymo fakto ir nedaro sandorio negaliojančiu. 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalyje numatyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymo pasekmė – šalys, esant ginčui, sandoriui patvirtinti negali remtis liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Panaudos materialinius santykius reglamentuojančios teisės normos imperatyvo, jog rašytinės formos panaudos sutarties nesudarymas daro sandorį negaliojančiu, nenumatė.

Įsipareigojimo, vertintino kaip panaudos sandoris, neįregistravimas jo sudarymo momentu, kaip tai numatė 1964 m. CK 298 straipsnio 2 dalis, taip pat neįtakoja jo galiojimo. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo, įsigaliojusio nuo 1998 m. sausio 1 d., 3 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad nuosavybės ir kitos daiktinės teisės (išskyrus hipotekos) į nekilnojamąjį turtą, šių teisių apribojimai, turto savininkų prievolės bei kitų asmenų teisės į nekilnojamąjį turtą atsiranda jas įregistravus Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Minėto įstatymo 7 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre registruojamos daiktinės teisės svetimame turte, taip pat ir ilgalaikės (daugiau kaip 3 metams) nuomos ar panaudos teisės į nekilnojamąjį turtą. Trečiasis asmuo V. B. ir Atsakovas, neįregistravę nuomos sutarties Nekilnojamojo turto registre, neteko teisės ja remtis prieš trečiuosius asmenis, tačiau tai niekaip neįtakojo jų tarpusavio teisių ir pareigų, kilusių panaudos sutarties pagrindu.

Esant nurodytiems motyvams, nesutiktina su pirmosios instancijos teismu, trečiojo asmens V. B. Įsipareigojimą pripažinusiu vienašaliu sandoriu, sudarytu trečiojo asmens naudai, ir pritartina Ieškovo apeliacinio skundo argumentui dėl trečiojo asmens V. B. ir Atsakovo panaudos sutarties sudarymo, kas suteikė Atsakovui teisę naudotis ginčo žemės sklypu.

Ieškovas, gindamas savo poziciją ir pripažindamas panaudos sutarties tarp trečiojo asmens V. B. ir Atsakovo sudarymą, apeliaciniame skunde teigia, jog ji, remiantis 2006 m. liepos 14 d. BUAB „Jokvila“ bankroto administratoriaus prašymu buvo nutraukta, todėl jam, kaip naujajam ginčo sklypo savininkui, neturi būti taikomi Įsipareigojime numatyti buvusios sklypo savininkės pasižadėjimai. Atsakovo nuomone, Įsipareigojimu prisiimti žemės sklypo nuosavybės teisės apribojimai perėjo trečiojo asmens V. B. teisių ir pareigų į šį sklypą perėmėjams, taip pat ir Ieškovui, kadangi Įsipareigojimas negalėjo būti atšauktas be Atsakovo sutikimo. Byloje nustatyta, kad įrašas apie Įsipareigojimą leisti Vilniaus miesto savivaldybei neatlygintinai naudotis žemės sklypu nors ir ne iš karto po Įsipareigojimo surašymo buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau viešajame registre visgi buvo užfiksuotas ir galiojo nuo 2005 m. balandžio 26 d. (I t., b. l. 8). BUAB „Jokvila“ bankroto administratorius R. P. 2006 m. liepos 14 d. prašymu „Dėl panaudos sutarties nutraukimo“ informavo Atsakovą, kad vadovaujantis CK 6.642 straipsnio 1 dalimi atšaukia 2001 m. gegužės 30 d. trečiojo asmens V. B. išduotą Įsipareigojimą leisti Vilniaus miesto savivaldybei neatlygintinai ir neterminuotai naudotis žemės sklypu, esančiu Katkaus g. 7, Vilnius (II t., b. l. 203-204). 2007 m. birželio 22 d. VĮ „Registrų centras“ Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija sprendimu Nr. 211 panaikino teritorinio registratoriaus sprendimą ir BUAB „Jokvila“ bankroto administratoriaus R. P. prašymą dėl įsipareigojimo išregistravimo tenkino (I t., b. l. 173). Įrašas apie Įsipareigojimą panaikintas 2007 m. liepos 5 d. (I t., b. l. 8).

Teisėjų kolegija, analizuodama panaudos sutarties nutraukimo galimybę ir pasekmes nustatė, kad Ieškovui nuosavybės teise priklausančiame sklype yra įrengtas Mokyklos stadionas, kas suponuoja išvadą apie specifinį ginčo objekto statusą, kurio praradimas sukels neigiamas pasekmes plačiai visuomenės grupei – Mokyklos bendruomenės ir Vilniaus Žirmūnų mikrorajono bendruomenės interesams. Ši aplinkybė sąlygoja išvadą apie viešojo intereso byloje egzistavimą. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją valstybė yra nuosavybės teisės subjektas. <...> Jai nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad jis tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui. Valstybės turtas yra viena iš priemonių užtikrinti viešąjį interesą, socialinę darną. <...> Dėl to visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų bei principų. Pagal Konstituciją valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas-Service” v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. G. v. Kauno apygardos prokuratūra, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-501/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas taip pat yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-279/2009).

Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad bylos specifiškumas įpareigoja trečiojo asmens V. B. ir Atsakovo sudarytos panaudos sutarties nutraukimą vertinti per viešojo intereso prizmę ir nustačius jo pažeidimą, ex officio imtis veiksmų šiam pažeidimui pašalinti. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pripažįsta panaudos davėjo teisę vadovaujantis CK 6.642 straipsnio 1 dalimi nutraukti panaudos sutartį, tačiau atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju konstatavus viešojo intereso egzistavimą ir atsižvelgiant į Įsipareigojimo turinį, ji gali būti realizuota tik turint tam Atsakovo pritarimą. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, jog Atsakovas minėtą BUAB „Jokvila“ prašymą gavo 2006 m. liepos 18 d., tačiau nesant jo aiškiai išreikto sutikimo dėl Įsipareigojimo išregistravimo žemės sklypo savininko nuosavybės teisių apribojimai negali pasibaigti. Tokią išvadą suponuoja viešojo intereso egzistavimas bei aplinkybė, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 1488V pritarta UAB „Jokvila“ prašymui dėl valstybinės žemės nuomos su sąlyga, jog UAB „Jokvila“ nupirks sklypą su namu, adresu Katkaus 7, ir jame įrengs naują aikštyną, t. y. nesant Įsipareigojimo, nebūtų patenkintas UAB „Jokvila“ prašymas dėl valstybinės žemės nuomos. Pripažintina, kad nagrinėjamos bylos kontekste nepateisinamas Atsakovo, žinojusio apie ketinimą nutraukti panaudos santykius ir išregistruoti Įsipareigojimą iš viešojo registro, bet nesiėmusio veiksmų Mokyklos bei Vilniaus Žirmūnų mikrorajono bendruomenės interesams apginti, pasyvus elgesys. Tačiau teismui nustačius plačios visuomenės grupės teisių pažeidimą, jis negali toleruoti tokios situacijos ir privalo pašalinti visuomenės intereso ignoravimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog panaudos santykiai tarp žemės sklypo savininko ir Atsakovo, kilę iš Įsipareigojimo, negalėjo nutrūkti BUAB „Jokvila“ bankroto administratorius 2006 m. liepos 14 d. prašymo pagrindu ir įrašas viešajame registre apie įsipareigojimą leisti Vilniaus miesto savivaldybei neatlygintinai naudotis žemės sklypu negalėjo būti panaikintas. Taigi Įsipareigojimu numatyti apribojimai turi galioti ir Ieškovui, 2008 m. kovo 5 d. įsigijusiam ginčo žemės sklypą, kadangi  Ieškovas į žemės sklypą įgijo tiek pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas BUAB „Jokvila“ (CK 4.48 straipsnio 2 dalis). Teismo manymu priešingu atveju Ieškinio tenkinimas užkirstų kelią apginti viešąjį interesą.

Be to nagrinėjant bylą pabrėžtina, jog Ieškovas pats nebuvo išnaudojęs visų priemonių savo teisėms apginti, kas neleidžia pripažinti, jog jis buvo pakankamai apdairus perkant žemės sklypą. Ieškovas kaip pirkėjas turėjo pasitikrinti, kokie asmenys šiuo turtu naudojasi, koks objektas pastatytas žemės sklype ir kitas aplinkybes, padėsiančias nustatyti realią faktinę perkamo daikto būklę bei išvengti ginčų dėl laisvo disponavimo perkamu objektu. Ypač, kai parduodamo turto kaina buvo keletą kartų mažesnė nei jo reali vertė. Tačiau Ieškovas to padaręs nebuvo, kas įpareigoja jį prisiimti dalį atsakomybės susiklosčiusioje situacijoje. 

Ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad Įsipareigojimas turi būti laikomas negaliojančiu ir dėl prieštaravimo viešai registruoto hipotekos sandorio sąlygoms, atmestinas kaip neturintis teisinės reikšmės. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, įrašas apie hipoteką galiojo nuo 2000 m. gegužės 2 d. iki 2008 m. kovo 17 d. (I t., b. l. 8). Byloje nėra duomenų apie hipotekos kreditoriaus pretenzijų pareiškimą dėl Įsipareigojimo sudarymo. Buvus išviešintam Įsipareigojimo sudarymo faktui ir hipotekos santykiams pasibaigus 2008 m. metais, hipotekos kreditoriui nesiėmus priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti, nagrinėjamos bylos ribose tokios būtinybės taip pat nėra.

Kiti Ieškovo apeliacinio skundo argumentai taip pat nėra teisiškai reikšmingi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.).

Atmetus Ieškovo apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo Ieškovo ieškinio nepagrįstumą, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti Ieškovo apeliacinio skundo argumentais ir formaliais pagrindais nėra pagrindo (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsnius, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r ė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                        Laima Gerasičkinienė

Dainius Rinkevičius

                                                                      Jūratė Varanauskaitė