Baudžiamoji byla Nr. 2K-122-719/2019

                                                        Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00041-2017-9

                                                        Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.2

                                                        (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Eglei Matuizienei,

nuteistajam E. R., jo gynėjui advokatui Auksanui Čiupailai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gedgaudo Norkūno kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo  2018 m. sausio 9 d. nuosprendžiu E. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 258 straipsnio 2 dalį – 15 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Į bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 8 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nuosprendis pakeistas. E. R., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. R. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2016 m. spalio mėn. prie savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, t. y. 6550 vnt. žalios spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 637,354 g psichotropinės medžiagos – MDMA, 119,523 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 82,999 g narkotinės medžiagos – kokaino, 49,490 g rusvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 40,397 g psichotropinės medžiagos – MDMA, ir jas laikė savo namuose. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2016 m. lapkričio 24 d. 119,523 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 82,999 g narkotinės medžiagos – kokaino, 49,490 g rusvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 40,397 g psichotropinės medžiagos – MDMA, laikė savo namo garaže, kol 2016 m. lapkričio 24 d. 22.30 val. kratos metu šias narkotines ir psichotropines medžiagas rado policijos pareigūnai, o 6550 vnt. žalios spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 637,354 g psichotropinės medžiagos – MDMA, 2016 m. spalio mėn., maždaug po 10 dienų nuo įgijimo, automobiliu gabeno iš Vilniaus į Šiaulius ir iki 2016 m. lapkričio 24 d. laikė namo, esančio (duomenys neskelbtini), sandėliuke, tarp antro ir trečio aukštų, kol 2016 m. lapkričio 24 d. 16.50 val. kratos metu šią psichotropinę medžiagą rado policijos pareigūnai.

2. E. R. taip pat nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 258 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės išdėstytos teismų nuosprendžiuose, šioje nutartyje nekartojamos, nes jos nėra kasacinio apskundimo ir nagrinėjimo dalykas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, skiriant nuteistajam E. R. bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nepakankamai atsižvelgta į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, todėl paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, prieštaraujanti teisingumo principui. Teismo vertinimu, dėl mažesnio E. R. asmenybės pavojingumo bausmės tikslai bus pasiekti pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, nei nustatyta įstatymo sankcijoje. Nors E. R. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, tačiau minėtas medžiagas rado ir paėmė pareigūnai, todėl reali žala visuomenei nepadaryta, be to, byloje nėra duomenų, jog nuteistasis bent dalį šių medžiagų būtų išplatinęs. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad E. R. padaryta nusikalstama veika, palyginti su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, yra pavojingesnė. Teisėjų kolegija taip pat vadovavosi teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017), kai mažesnė nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos minimume nustatyta bausmė skiriama tada, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių asmeniui, veikusiam bendrininkų grupe. Nuteistasis E. R. veikė vienas, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi) ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Anksčiau E. R. teistas, tačiau teistumas išnykęs, veiką, susijusią su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, padarė pirmą kartą, jis turi šeimą, augina nepilnametį vaiką, dirba, darbdavių apibūdinamas teigiamai, be to, prižiūri neįgalų sunkia onkologine liga sergantį brolį, pačiam E. R. nustatytas 50 procentų darbingumas. Šios aplinkybės neduoda pagrindo daryti išvadą, kad jis turi polinkį nusikalsti ir kad nusikaltimų darymas yra jo gyvenimo būdo dalis.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu prokuroras prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 18 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. R. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams, subendrintos bausmės, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:

5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesilaikė teisingumo principo ir paskyrė neadekvačią bausmę.

6. Kasaciniame skunde cituojama gausi teismų praktika BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo aspektu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-355/2012, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017), nurodoma, kad šis įstatymas taikomas tada, kai sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis; turi būti nurodomos išimtinės aplinkybės, leidžiančios manyti, jog straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui; šio įstatymo taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu, nes bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. 

7. Teisingumo principas skiriant bausmes įgauna specifinių ypatumų, juos nulemia būtinumas užtikrinti, kad kaltininkui būtų paskirta tokia tinkamai individualizuota bausmė, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Skiriant bausmę, teisingumo principas gali būti užtikrintas ir individualizuojant bausmę, t. y. už konkrečią nusikalstamą veiką konkrečiam asmeniui parenkant bausmę. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota. Bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti jos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2014). 

8. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas E. R. švelnesnę bausmę, atsižvelgė į aplinkybes, kurios turi reikšmės individualizuojant bausmę, į įprastas gyvenimiškas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, tačiau jos nėra išimtinės. Kita vertus, teismas neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, o dalį aplinkybių vertino neteisingai. Teismas iš esmės nepasisakė dėl nusikalstamos veikos pavojingumo, tik nurodė, kad jis neviršija kitų šios rūšies nusikalstamų veikų pavojingumo. Toks argumentas nėra pakankamas taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nustatyta, kad psichotropinės medžiagos MDMA ir narkotinės medžiagos kokaino labai didelio kiekio minimali riba yra 100 g; pas nuteistąjį rastas šių medžiagų kiekis šią ribą viršija net keletą kartų. Be to, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 5 ,,Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ psichotropinė medžiaga MDMA ir narkotinė medžiaga kokainas yra priskirtos I sąrašui, kuriame įtvirtintos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, uždraustos vartoti net sveikatos priežiūros tikslams. Tai patvirtina E. R. veiksmų pavojingumą.

9. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis prižiūri sergantį brolį, tačiau neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ligonį gali prižiūrėti tik E. R.. Pirmosios instancijos teisme E. R. paaiškino, kad iki sulaikymo prižiūrėjo sergantį brolį, tuo tikslu Vilniuje įgijo kotedžą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šiuos duomenis E. R. pateikė tik po to, kai buvo paleistas iš suėmimo. Kita vertus, pirmosios instancijos teisme jis aiškino ir tai, kad iki sulaikymo brolis pas jį negyveno. Be to, būdamas suimtas, E. R. šios aplinkybės nenurodė, aiškino, kad savo namuose gyvena su šeimos nariais – žmona, vaikais. Taigi darytina išvada, kad realiai nuteistasis brolio neprižiūrėjo, o duomenis dėl jo priežiūros teismui pateikė turėdamas tikslą sudaryti teigiamą įvaizdį. 

10. Nors E. R. visą laiką teigė, kad iki sulaikymo dirbo, tačiau negalėjo konkrečiai paaiškinti savo darbo pobūdžio UAB ,,N“. Tai rodo, kad nurodytoje bendrovėje nuteistasis praktiškai nedirbo. Todėl remtis neva teigiama E. R. charakteristika iš buvusių darboviečių nėra jokio pagrindo.

11. Civilinėje apyvartoje uždraustus daiktus (psichotropines medžiagas, šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, nešaunamuosius ginklus) E. R. sąmoningai slėpė skirtingose vietose; labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos laikė Šiauliuose ir prižiūrėjo, laikydamasis konspiracijos. Tai rodo, kad nuteistasis atliko aktyvius veiksmus, ir tai neigiamai jį apibūdina. Be to, šiuos civilinėje apyvartoje uždraustus daiktus nuteistasis laikė savo namuose, kuriuose augo jo nepilnamečiai vaikai, t. y. ilgą laiką iš esmės kėlė pavojų savo artimųjų, nepilnamečių vaikų saugumui, saugiai aplinkai. Beje, byloje yra duomenų, kad E. R. vartojo narkotines medžiagas. Taigi nuteistasis nesirūpino savo socialine aplinka.

12. Teismas visiškai nevertino ir kitų aplinkybių, patvirtinančių didesnį veikos pavojingumą: 1) E. R. padarė ir kitas nusikalstamas veikas, nesiėmė jokių veiksmų sukeltiems žalingiems padariniams pašalinti, ilgą laiką, nepaisydamas gresiančios griežtos bausmės, nusikalstamų veiksmų nenutraukė; 2) psichotropines ir narkotines medžiagas laikė galimai turėdamas tikslą platinti; tai patvirtina byloje esantis šifruotas susirašinėjimas su nenustatytais asmenimis „Lyv“, „Kor.Toli“ apie narkotinių medžiagų kokybę (3 t., b. 1. 1–25); 3) kaltę pripažino tik surinkus visus jo kaltę patvirtinančius įrodymus, ikiteisminio tyrimo metu prisipažinti nutarė tik gerokai vėliau (5 t., b. 1. 157–158); 4) E. R. atžvilgiu buvo atliekamas kriminalinės žvalgybos tyrimas gavus informacijos, jog jis daro nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagoms (beje, toks tyrimas pradedamas tik tuomet, kai kriminalinės žvalgybos institucija disponuoja pakankama informacija apie asmens rengiamus, daromus ar padarytus nusikaltimus), vėliau dėl analogiško nusikaltimo jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Visa tai patvirtina, kad E. R. nusikalstamą veiką padarė ne atsitiktinai ar įtrauktas kitų asmenų, o turėdamas išankstinę nuostatą daryti tokius visuomenei ir jos sveikatai pavojingus nusikaltimus. Taigi jo padaryta nusikalstama veika, palyginti su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, yra pavojingesnė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išskirtinį dėmesį skyrė E. R. asmenybei ir šeiminėms aplinkybėms analizuoti, bet ignoravo jo padarytų nusikaltimų ir vaidmens padarant nusikaltimus pavojingumą visuomenei. Priešingai, nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra tokių aplinkybių, kurios BK 54 straipsnio 3 dalies prasme galėtų būti vertinamos kaip išimtinės.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

13. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. Norkūno kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

14. Prokuroro kasaciniame skunde iš esmės keliamas vienintelis klausimas – netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas apeliacinės instancijos teisme, skiriant E. R. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį švelnesnę, negu nustatyta sankcijoje, bausmę.

15. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Vadinasi, teismas, skirdamas bausmę už paminėtą nusikalstamą veiką, turėtų skirti tik laisvės atėmimą, kurio dydį nustatytų pagal sankcijos ribas.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai, be kita ko, reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016 ir kt.).

17. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta išimtis iš to paties straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos nuostatos, įpareigojančios teismą skirti bausmę pagal sankcijos ribas. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Ši norma įtvirtina galimybę teismams bausmių skyrimo procese tiesiogiai taikyti teisingumo principą. Tačiau tokiais atvejais švelnesnės, nei nurodyta sankcijoje, bausmės skyrimas privalo būti motyvuojamas. Kartu teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos, kadangi teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir žmogaus, visuomenės bei valstybės interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo, ir visuomenės ar valstybės interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. 

18. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad už nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-P-89/2014, 2K-432/2014 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo E. R. apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė per griežtą bausmę, nes kaltininkas nėra tiek pavojingas, jog bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jam tik BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę. Šios instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas E. R. aiškiai prieštarautų teisingumo principui; dėl mažesnio E. R. asmenybės pavojingumo bausmės tikslai bus pasiekti pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, nei įtvirtinta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje, t. y. laisvės atėmimą septyneriems metams.

20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad ,,nėra pagrindo išvadai, kad E. R. nusikalstama veika yra daugiau pavojinga, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu“. Tokia išvada niekuo nepagrįsta ir tam, kad bausmė būtų švelninama BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, tokios išvados akivaizdžiai nepakanka. Byloje nustatyta, kad nuteistasis disponavo 82,999 g narkotinės medžiagos – kokaino, kurios kiekis, remiantis 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis (su vėlesniais pakeitimais) Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, daugiau nei keturis kartus viršija šios medžiagos didelį kiekį (daugiau kaip 20 g), taip pat iš viso 677,751 g psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios kiekis daugiau kaip šešis kartus viršija šių medžiagų labai didelį kiekį (daugiau kaip 100 g). Teismų praktikoje yra pažymima, kad BK 54 straipsnio nuostatos gali būti taikomos bylose, susijusiose su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377-489/2018).

21. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamasis įstatymas, parenkant konkrečią bausmę už skiriamą nusikalstamą veiką, teismams nenumato jokio reikalavimo atlikti lyginamąją tipinio (rūšinio) nusikaltimo pavojingumo analizę ir pateikti vertinimus šiuo klausimu. Toks nusikaltimo pavojingumo apibūdinimas tėra teorinė nuostata, naudojama lyginant ir aiškinant nusikalstamų veikų sankcijų ribas, kaltininko nubaudimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2-489/2015).

22. Tai, kad minėtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo rastos ir paimtos ikiteisminio tyrimo pareigūnų, neduoda visiškai jokio pagrindo vertinti E. R. veiką kaip mažiau pavojingą ir teigti, kad reali žala visuomenei nebuvo padaryta. Kaip ir nebuvimas objektyvių duomenų, kad nuteistasis bent dalį draudžiamų medžiagų būtų išplatinęs. Atsakomybei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kilti platinimas nėra būtinas. Jau pats labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas kelia pavojų, kad bent dalis jų bus išplatinta, nes paprastai asmenys tokio didelio kiekio savo reikmėms nelaiko. Ir vien tai, kad įstatymų leidėjas tokią veiką apibrėžė kaip nusikaltimą ir ją uždraudė, rodo, kad ji yra pavojinga ir kelia realią grėsmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neigė E. R. padaryto nusikaltimo pavojingumą bei daromą žalą visuomenei ir žmonių sveikatai, juolab kad nuteistasis disponavo itin dideliu skirtingų – narkotinių ir psichotropinių – medžiagų kiekiu, kuris, bendrai paėmus, keletą kartų viršijo nustatytą labai didelį kiekį. Labai didelis narkotinių medžiagų kiekis, vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą, yra reikšmingas požymis ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jis nepagrįstai sumenkintas.

23. Iš to, kas paminėta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistajam E. R. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė nenustatęs jokių išimtinių aplinkybių, rodančių daug mažesnį nuteistojo ir jo padarytos veikos pavojingumą, išskirtinį dėmesį skyrė E. R. asmenybei, jo šeiminėms aplinkybėms bei vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei. Todėl kolegija neturi pagrindo pritarti tokioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip precedentu vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017, kurioje, anot teisėjų kolegijos, mažesnė nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė skiriama tada, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių asmeniui, veikusiam bendrininkų grupe. Atkreiptinas dėmesys, kad minimoje byloje BK 54 straipsnio 3 dalis buvo taikyta asmeniui, bendrininkų grupe padariusiam nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, iš esmės atsižvelgiant į tai, kad: 1) teismas nustatė, kad šio asmens vaidmuo darant inkriminuotas nusikalstamas veikas buvo antraeilis; 2) organizuotos grupės nariams, baudžiamosios teisės prasme padariusiems pavojingesnius nusikalstamus veiksmus, taikyta kur kas švelnesnė atsakomybė arba atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės (vienam organizatoriui, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, už BK 25 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką teismas paskyrė laisvės atėmimą trejiems metams; kitas reikšmingus nusikalstamus veiksmus padaręs asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį; tuo tarpu antraeilį vaidmenį atlikusiam asmeniui pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų). Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017. Todėl remtis šia baudžiamąja byla kaip precedentu apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo.

24. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistajam E. R. paskyrė vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas atsižvelgė į laikytų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį, veikos pavojingumą, nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Bausmės, artimos sankcijoje nustatytam minimumui, skyrimas ir pirmosios instancijos teismo motyvai leidžia spręsti, kad buvo įvertintos visos bausmei skirti reikšmingos bylos aplinkybės, tarp jų ir nuteistojo šeiminė padėtis. Šis teismas išdėstė aiškius ir bylos duomenimis pagrįstus motyvus, kodėl nėra išimtinių aplinkybių, kurios būtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokiems pirmosios instancijos teismo motyvams kolegija neturi jokio pagrindo nepritarti.

25. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies – taikymo, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                                Tomas Šeškauskas

                                                                        Rima Ažubalytė

                                                                        Artūras Ridikas