Administracinė byla Nr. eP-26-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02951-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.7; 30.3.10; 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. balandžio 17 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Ž. (A. Ž.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“ prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas UAB „Bendida“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. S-139(7-137/2015) (toliau – ir MGK sprendimas) dalį, kuria buvo patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-337 (toliau – ir VMI sprendimas) dalis, kuria patvirtintas VMI 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. (21.31-28)-FR0680-90 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiuotas 667 684,87 Eur pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM) ir su juo susijusios sumos; 2) panaikinti VMI sprendimo dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 667 684,87 Eur PVM ir su juo susijusios sumos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje vyksta dėl Bendrovės teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą prekių tiekimams Kipro įmonei Geli Petroleum Ltd (toliau – ir Geli Petroleum). VMI sprendimu nepripažino fakto, kad pareiškėjas tinkamai perdavė prekių disponavimo teisę Geli Petroleum. Komisija dar 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. S-148(7-137/2015) pripažino faktinę aplinkybę dėl tinkamo prekių disponavimo teisės perdavimo Geli Petroleum. Pareiškėjas tinkamai įrodė ir pagrindė tinkamo disponavimo teisės perdavimo faktą. Konstatavus, kad pareiškėjas tinkamai perdavė prekių disponavimo teisę Geli Petroleum, nebegali būti ginčo dėl pareiškėjo nerūpestingumo identifikuojant ūkinės-komercinės veiklos partnerius. Komisija pakartotinio pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigojimų, nurodytų 2016 m. vasario 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4233-463/2016, ir nesugebėjo užtikrinti tinkamo Bendrovės 2015 m. birželio 22 d. skundo dėl VMI sprendimo nagrinėjimo proceso. Komisija, pažeisdama proceso rungtyniškumo principą, išplėtė ginčo ribas ir skundžiamą Komisijos sprendimo dalį grindė aplinkybėmis, kuriomis nei viena iš šalių niekada nesirėmė ir dėl jų nevyko joks ginčas. Komisija nurodė naują faktinę aplinkybę dėl Geli Petroleum sukčiavimo, nors tokios informacijos nepateikė Kipro mokesčių administratorius. VMI atstovai nepateikė nei vieno įrodymo dėl Geli Petroleum sukčiavimo. Ginčijama Komisijos sprendimo dalis yra pagrįsta spėjimais ir prielaidomis, tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis tiek dėl tariamo Geli Petroleum sukčiavimo PVM, tiek dėl pareiškėjo galėjimo apie tai žinoti. Komisija savo veiksmais iš esmės pažeidė ir proceso betarpiškumo principą, kuris reikalauja, kad nagrinėjant bylą tiesiogiai būtų tiriami įrodymai, klausomasi proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, kadangi dėl naujų Komisijos sprendime nurodytų aplinkybių nebuvo užduotas nei vienas klausimas Komisijos posėdžiuose, jos nebuvo tirtos ir vertintos dalyvaujant šalims.

3.       Pareiškėjo teigimu, VMI sprendimas ir jame suformuota pozicija šiurkščiai pažeidžia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotą PVM neutralumo arba vienodo požiūrio principą. VMI sprendimu analogiškus pareiškėjo sandorius, sudarytus su skirtingais kontrahentais, vertino nevienodai, nors Bendrovės veikla vykdoma pagal tą patį veiklos modelį, naudojant tą pačią dokumentų sistemą visiems klientams be išimties. Šiuo atveju nepaaiškinama, kodėl tų pačių kliento patikros ir prekių pardavimo procedūrų atlikimas skirtingų klientų atžvilgiu buvo vertinamas skirtingai, t. y. sandorių su Geli Petroleum atveju Bendrovės teisė į 0 proc. PVM tarifą buvo paneigta, nors analogiškais sandorių su kitomis įmonėmis atvejais Bendrovė pripažinta tinkamai įgyvendinusi sąlygas teisei taikyti 0 proc. PVM tarifą.

4.       Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Atsakovas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, sudarydamas ginčo sandorius, dalyvavo sukčiaujant PVM. Tačiau nustatyta, kad Bendrovės kontrahentė Geli Petroleum ginčo sandorių metu sukčiavo PVM, t. y. Kipro mokesčių administratorius nustatė, kad ši įmonė iš pareiškėjo įsigytų prekių neapskaitė ir nedeklaravo, jos veikla yra įtartina, 2013 m. kovo 8 d. ji buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip „dingęs prekeivis“. Todėl spręstinas klausimas, ar pareiškėjas elgėsi tinkamai ir rūpestingai, siekdamas įsitikinti, ar, vykdant ginčo tiekimus, buvo galima įtarti galimą kontrahento sukčiavimą PVM.

6.       VMI nurodė, kad nustatyta, jog Bendrovė daugelį metų užsiima tepalų ir nefasuotų naftos produktų didmenine prekyba. Taigi pareiškėjas yra šios srities veiklos profesionalas, jo veikla pagal pobūdį yra susijusi su prekių tiekimu Europos Bendrijos viduje, todėl neginčijamos aplinkybės, kad Bendrovė yra susipažinusi su teisės aktų reikalavimais dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo. Tačiau, neatsižvelgiant į šią aplinkybę, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos teigtina, kad pareiškėjas, vykdydamas ginčo prekių tiekimus ir žinodamas (turėdamas žinoti) apie neapmokestinamą tiekimą Europos Bendrijos viduje vykdančiam asmeniui tenkančius didesnius atsargumo ir įrodinėjimo reikalavimus, iš esmės elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, nes nesiėmė pakankamų (racionalių) priemonių, tikrinant savo kontrahento Geli Petroleum statusą ir veiksmus. Byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas ginčo atveju nebuvo protingai rūpestingas, t. y., kad ėmėsi atsargumo priemonių tikrinant savo kontrahento statusą, jo veiksmus, jog įsitikintų vykdomų sandorių su Geli Petroleum teisėtumu.

7.       Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas ir pateikė mokesčių administratoriui formaliai teisės normų reikalavimus atitinkančius dokumentus, suteikiančius jam teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą, tačiau nustačius aplinkybę, jog surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad pareiškėjas, vykdydamas tiekimus Geli Petroleum, buvo sąžiningas (pareiškėjas turėjo žinoti, kad, sudarydamas sandorius su Geli Petroleum, jis dalyvavo sukčiaujant PVM), jo vykdyti prekių tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum, kuri veikė kaip tarpininkė ginčo prekių tiekimo grandinėje, tačiau prekių įsigijimų nedeklaravo ir nemokėjo PVM, negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu. Todėl mokesčių administratorius pareiškėjui pagrįstai apskaičiavo ir nurodė sumokėti 667 684,87 Eur PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius ir baudą.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9.       Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo teisės pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 49 straipsnio 1 dalį, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES, (toliau – ir PVM direktyva) 138 straipsnio 1 dalį taikyti 0 proc. PVM tarifą parduotoms prekėms pagal sandorius su Geli Petroleum.

10.       Teismas, atsižvelgęs į MGK sprendimo turinį, neturėjo jokio pagrindo išvadai, kad MGK sprendimo argumentai, jame nurodyti faktai, teisės aiškinimas, pareiškėjui galėjo būti netikėti ir nežinomi, nes visi faktai ir teisinis reglamentavimas jau buvo nurodyti VMI sprendime. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad MGK peržengė mokestinio ginčo ribas, nes visi tie patys faktai ir teisinis reglamentavimas buvo nagrinėjami ir VMI sprendime, įskaitant ir pareiškėjo sąžiningumą siekiant sužinoti apie sandorių vykdymo eigą, perdavus prekes vežėjams. Pareiškėjas turėjo galimybę atsižvelgti į Patikrinimo akto duomenis, į surinktą bylos medžiagą bei į VMI sprendimo turinį ir pasisakyti Komisijos posėdyje jam svarbiais klausimais, užduoti klausimus. MGK sprendime nėra nagrinėta nieko naujo, tik kitaip įvertintas būtinumas analizuoti pareiškėjo sąžiningumą. VMI sprendime iš esmės rėmėsi tais pačiais faktais, akcentavo tas pačias aplinkybes, rodančias pareiškėjo neatidumą, nerūpestingumą, tik jas vertino kaip įrodančias, jog pareiškėjas neįsitikino, jog pirkėjas gavo prekes, todėl VMI vertino, jog nebuvo tokio prekių tiekimo, koks pavaizduotas PVM sąskaitose-faktūrose, o MGK šias aplinkybes vertino kaip įrodančias, jog pareiškėjas galėjo žinoti, jog prekės pirkėjas dalyvauja PVM sukčiavime.

11.       Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad VMI, skirtingai vertinusi pareiškėjo sandorius su kitomis įmonėmis, dėl kurių Bendrovės teisė į 0 proc. PVM tarifą nebuvo paneigta, t. y. priešingai nei sandorių su Geli Petroleum atveju, pažeidė vienodo požiūrio ir PVM neutralumo principą. Teismas taip pat pabrėžė, kad MGK neturėjo tirti Bendrovės sandorių su kitomis įmonėmis, dėl kurių ginčo nebuvo. Pareiškėjas, siekdamas, kad sandoriai su kitomis įmonėmis ir sandoriai su Geli Petroleum būtų palyginti ir tai būtų vertinama kaip įrodymas, pagrindžiantis Bendrovės teisę į 0 proc. PVM tarifą, privalėjo pateikti detalų tų sandorių palyginimą, nurodant, kokie ūkio subjektai tuose sandoriuose buvo įtariami sukčiavę PVM.

12.       Teismas pripažino pagrįsta MGK išvadą, kad sąžiningumo reikalavimą atitinka tas apmokestinamasis asmuo, kuris ne tik aktyviai nedalyvauja sukčiaujant, bet ir nežino ir negali žinoti apie tokį savo dalyvavimą. Nustatytų aplinkybių visetas sudarė pagrindą teismui konstatuoti, kad pareiškėjas, siekiantis deklaruotus tiekimus apmokestinti 0 proc. PVM tarifu, dėl ko jam taikytini padidinti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, nesiėmė visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja sandoriuose, įtrauktuose į sukčiavimą PVM, t. y. nežinojo ir negalėjo žinoti apie tokį savo dalyvavimą, yra pagrįsta tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisiniu reglamentavimu. Dėl to ginčijamos MGK ir VMI sprendimų dalys yra teisėtos ir pagrįstos.

III.

13.       Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašė: 1) paskirti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai; 2) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 3) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies išaiškinimą, atsižvelgiant į su šia byla susijusius aspektus; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, iš esmės klydo dėl ginčo faktinių aplinkybių, taip pat iš esmės klydo taikydamas PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalies ir PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatas, iš esmės nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos ir išaiškinimų;

2. Kipro mokesčių administratoriaus pateikti duomenys patvirtina, kad Geli Petroleum apskaitė visiškai visus dyzelinio kuro įsigijimo iš Bendrovės sandorius, visos Bendrovės sąskaitos-faktūros buvo įtrauktos į Geli Petroleum apskaitą, Kipro mokesčių administratorius kartu su atsakymais pridėjo ir Geli Petroleum turimus CMR važtaraščius, kuriose pateikta informacija apie asmenis, kuriems vėliau buvo perparduotas iš Bendrovės įsigytas kuras. Aplinkybę, kad Geli Petroleum neapskaitė ir į buhalterinę apskaitą neįtraukė Bendrovės prekių tiekimų, teismas vertino kaip esminę ir ja rėmėsi visame sprendime, grįsdamas tariamą pareiškėjo nerūpestingumą ir neatidumą, taip pat Geli Petroleum sukčiavimo faktą, nors įrodymai, paneigiantys šias aplinkybes, buvo pateikti byloje;

3. Nėra jokio pagrindo konstatuoti Bendrovės nesąžiningumą. Pareiškėjas komerciniuose santykiuose su Geli Petroleum bendravo su A. Ž., kuris turėjo teisėtai išduotą, notariškai ir apostile įmonės direktoriaus patvirtintą įgaliojimą veikti Geli Petroleum vardu ir interesais. Bendrovė gabendavo prekes (dyzelinį kurą) ne į Lenkijos akcizinius sandėlius, kadangi Oil Transfer ir kiti yra ne akciziniai sandėliai, o registruoti gavėjai, kurie negalėjo nei saugoti, nei perpilti dyzelinio kuro, o jį tik priimdavo ir užtikrindavo tinkamą su akcizais susijusių formalumų sutvarkymą, tai ir yra pagrindinė registruotų gavėjų funkcija. UAB „Viner“ už Geli Petroleum atliko 7 pavedimus iš 202 mokėjimo pavedimų į Bendrovės sąskaitą banke ir mokėjimo paskirtyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad apmoka būtent už Geli Petroleum, todėl nesuprantama, kaip tai gali įrodyti Bendrovės nesąžiningumą. Nors Geli Petroleum atstovas A. Ž. buvo UAB „Viner“ akcininkas, tačiau irgi nėra aišku, kaip tai įrodo Bendrovės nesąžiningumą. Bendrovė nuolat užsakymus iš Geli Petroleum gaudavo iš A. Ž. naudoto el. pašto adreso viner@gmail.com, tačiau vėlgi nesuprantama, kaip tai įrodo Bendrovės nesąžiningumą. UAB „Viner“, UAB „Transoil“ ir UAB „Ervin“ (iš kurių pastarosios dvi buvo ginčo prekių vežėjos Bendrovei jas tiekiant Geli Petroleum) atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas neturi nieko bendro su Bendrovės vykdyta veikla šiuo atveju;

4. Išvada, kad Geli Petroleum sukčiavo PVM yra grįsta spėjimais ir prielaidomis. Kipro mokesčių administratorius nepatvirtino fakto dėl Geli Petroleum sukčiavimo PVM ir tokių aplinkybių nenurodė. Tai, kad aplinkybės, susijusios su tariamu Geli Petroleum sukčiavimu, neatitinka tikrovės, pareiškėjas pagrindė ir įrodė teismui, pateikęs Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. kovo 23 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM320026M, kuri patvirtina, kad Kipro mokesčių administratorius paneigė bet kokias abejones dėl Geli Petroleum sukčiavimo PVM ir patvirtino faktą, kad Geli Petroleum, remiantis trikampės prekybos taisyklėmis, apskritai neturėjo nei deklaruoti, nei mokėti kokių nors mokesčių Kipre;

5.Nesant konkrečių VMI ar konkrečių Kipro mokesčių administratoriaus išvadų dėl Geli Petroleum sukčiavimo, bet kokios ir teismo, ir Komisijos išvados ir vertinimai, susiję su tuo, ar Geli Petroleum sukčiavo PVM, vertintini kaip akivaizdus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų pažeidimas ir absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kadangi tiek teismas, tiek Komisija savarankiškai sprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens (Geli Petroleum) teisių ir pareigų;

6. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas dėl ginčijamo VMI sprendimo dalies Komisijoje, kurią sudaro tie patys nuolatiniai narai, pakartotinai buvo išnagrinėtas akivaizdžiai pažeidžiant ABTĮ 43 straipsnio 5 dalies draudimą tam pačiam teisėjui ta patį ginčą nagrinėti iš naujo pakartotinai, konstatuotina, kad Komisijos sprendimas negali būti pripažįstamas objektyviu ir pagrįstu ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, t. y. kaip priimtas bylą išnagrinėjus neteisėtos sudėties teismo;

7. Ir Komisija, ir teismas nepagrįstai ir nepateikę jokių objektyvių paaiškinimų visiškai identiškus ir analogiškomis aplinkybėmis vykdytus sandorius vertino iš esmės skirtingai ir priešingai, t. y. tiekimų SIA Sepa Oil atveju Bendrovės veiksmai vertintini kaip pakankamai atsargūs ir rūpestingi, kitu analogiškų tiekimų Geli Petroleum atveju tie patys veiksmai ir komercinė praktika vertinama kaip Bendrovės nerūpestingumas ir neatidumas, sudarantis pagrindą paneigti Bendrovės teisę į 0 proc. PVM tarifą, tokiu būdu pažeidžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotas vienodo požiūrio ir PVM neutralumo principas;

8. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės sukūrė precedento nei nacionalinių teismų, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje neturinčią teisinę situaciją, kai pripažinus esant įgyvendintas visas 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygas, tuo pačiu yra paneigiama asmens teisė į 0 proc. PVM tarifą, teigiant, kad tos pačios aplinkybės patvirtina tariamą mokesčių mokėtojo nesąžiningumą, t. y. žinojimą arba galėjimą žinoti apie Geli Petroleum tariamą sukčiavimą PVM. Išvada, kad, byloje nesant ginčo dėl visų 0 proc. tarifo taikymui būtinų sąlygų įgyvendinimo, pareiškėjui yra paneigiama teisė į 0 proc. PVM tarifo taikymą, remiantis identiškomis aplinkybėmis, kuriomis buvo pripažintas 0 proc. PVM tarifo taikymui būtinų sąlygų įgyvendinimas, laikytina kaip nelogiška, neteisėta ir nesuderinama su PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

15.       Atsakovas VMI atsiliepime prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nes apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. 

16.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Bendida“ apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

17.       Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, pagal kuriuos UAB „Bendida“ neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo jos įformintiems prekių tiekimams nustačius, jog Bendrovė žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.

18.       Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), pažymėjo, kad PVM įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas. 

19.       Teisėjų kolegija akcentavo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškindamas susijusias Europos Sąjungos teisės normas yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Jeigu atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM; teismas turi įvertinti visą pagrindinėje byloje pateiktą informaciją ir jos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar asmuo veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų, jog importo ir tiekimo operacijos nelėmė jo sukčiavimo mokesčių srityje (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą byloje UAB „Enteco Baltic“ prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei (byla C?108/17, 94–95 punktai).

20.       Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad kova su galimais sukčiavimu, vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštosios direktyvos (1977 m. gegužės 17 d. Tarybos šeštoji direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas) pripažintas ir skatinamas tikslas. Jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas, o nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant. Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL (sujungtos bylos C?439/04 ir C?440/04, 54–59 punktai).

21.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrinęs, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas turėjo žinoti, kad, sudarydamas sandorius su Geli Petroleum Ltd, jis dalyvavo sukčiaujant PVM, jo vykdyti tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos atliktam įrodymų vertinimui detaliai argumentų nekartojo, o apelianto nurodyti skundžiamo teismo sprendimo turinio trūkumai nevertintini kaip esminiai, sudarę pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą.

22.       Teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad Geli Petroleum nesukčiavo mokesčių srityje, nes, mokestinės bylos duomenimis, Kipro mokesčių administratorius aplinkybių, jog Geli Petroleum apskaitė iš pareiškėjo įsigytas prekes ir jas deklaravo, nepatvirtino, apelianto prie Kipro mokesčių administratoriaus atsakymo pridėta įsigijimų analizė bei CMR važtaraščiai 2014 m. gegužės 5 d. atsakymo dėl Geli Petroleum Ltd C6, C40 langeliuose pateiktos apibendrinančios išvados nepaneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktų, kad Kipro mokesčių administratorius patvirtino, jog Geli Petroleum pinigų sumokėjimo UAB „Bendida“ neapskaitė, mokestinių prievolių Kipre tinkamai nevykdė ir buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip „dingęs prekeivis“, įmonės steigėjas G. P. atsisakė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi pakako įrodyti, kad Geli Petroleum sukčiavo PVM srityje. 

23.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl byloje įrodytų aplinkybių, kad Bendrovė daugelį metų užsiima tepalų ir nefasuotų naftos produktų didmenine prekyba, yra srities veiklos profesionalė, jos veikla pagal pobūdį yra susijusi su prekių tiekimu Bendrijos viduje, todėl neginčijamos aplinkybės, kad ji yra susipažinusi su teisės aktų reikalavimais dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi Bendrovės su Geli Petroleum 2012 m. liepos 4 d. sutarties sudarymo aplinkybes, tai, kad Geli Petroleum vardu veikė įgaliotas asmuo A. Ž., iš šio asmens įgaliojimo yra akivaizdu, kad jam yra perduodamos visos operatyviosios Geli Petroleum valdymo teisės, iš esmės neriboti ir nekontroliuojami įgaliojimai veikti, įgyti turtą ir prievoles, iš esmės sutampa ir savininko, ir įmonės vadovo teisės, atstovo įgaliojimai negyvenimiški ir verslo logika neparemti, darė išvadą, kad toks įgaliojimo turinys kartu su mokėjimais pagal 2012 m. liepos 4 d. sutartį, gautais iš sutartimi nesusijusių subjektų sąskaitų, patyrusiam ūkio subjektui, t. y. Bendrovei, leido įtarti, kad tikrasis Geli Petroleum savininkas ir naudos gavėjas yra A. Ž., veikiantis prisidengdamas nominaliais Geli Petroleum akcininkais ir vadovu, o jo teikiami Geli Petroleum dokumentai yra mokestinio sukčiavimo dalis.

24.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad UAB „Bendida“, jos buvęs vadovas R. G. ir Geli Petroleum atstovas A. Ž. teikė nesutampančius paaiškinimus apie 2012 m. liepos 4 d. sutarties pasirašymą, Bendrovės ir Geli Petroleum atstovų susitikimus, bendradarbiavimą ir vykdytus tiekimus; 2013 m. sausio 19 d. pasibaigus Geli Petroleum atstovo A. Ž. įgaliojimo terminui, dalį dokumentų, kuriais įforminti tiekimai Geli Petroleum, pasirašė įgaliojimo veikti šios įmonės vardu neturintis asmuo, prekių tiekimo sutartis buvo vykdoma ir jos galiojimo terminui pasibaigus, byloje nėra duomenų, kad prekes iš UAB „Bendida“ pasiėmė Geli Petroleum įgaliojimus turintys asmenys.

25.       Teisėjų kolegija iš paminėtų duomenų darė išvadą, kad UAB „Bendida“, siekdama pelno, ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, veikė nesąžiningai ir iš esmės nesiėmė jokių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Bendrovė, būdama savo srities veiklos profesionalė, turėjo žinoti, kad Geli Petroleum sukčiauja mokesčių srityje, ir nesiėmė elementarių priemonių, kad būtų išvengta sukčiavimo, todėl sutinkamai su aukščiau paminėtomis teisės normomis neįgijo teisės į neapmokestinimą PVM.

26.       Teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus nevienodo požiūrio į Bendrovės tiekimus kitiems subjektams, nes tiekimo SIA Sepa Oil ir Geli Petroleum aplinkybės skyrėsi, pareiškėjo pateikta UAB „Map Oil“ patikrinimo ataskaita Geli Petroleum sukčiavimo fakto nepaneigia.

27.       Teisėjų kolegija nenustatė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas Geli Petroleum gali sukelti kokias nors pasekmes, todėl pirmosios instancijos teismas neįtraukdamas šios įmonės į procesą įstatymų nepažeidė.

28.       Dėl pareiškėjo argumento, kad neteisėtos sudėties MGK pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, teisėjų kolegija nurodė, jog MGK nėra teismas pagal nacionalinę teisę, todėl jos pakartotinis sprendimas nėra vertinamas kaip priimtas bylą išnagrinėjus neteisėtos sudėties teismo.

29.       Teisėjų kolegija darė išvadą, kad šioje byloje taikytina teisė aiški, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindo nėra, todėl atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į minėtą teismą.

30.       Apibendrinusi nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nebuvo pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palieką nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, teisėjų kolegija nurodė, kad apeliantas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

IV.

31.       Pareiškėjas UAB „Bendida“ ir nesantis proceso šalimi pareiškėjas A. Ž. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018.

32.       Pareiškėjas UAB „Bendida“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, ir panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 (toliau – ir Nutartis) bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Bendida“ apeliacinį skundą tenkinti.

33.       Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi iš esmės pažeidė PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias 0 proc. PVM tarifo taikymą, dėl ko apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisėtą nutartį.

34.       Pirmosios instancijos teismo ir MGK sprendimuose padarytos išvados, kurios nebuvo paneigtos nutartimi, kad ginčo tiekimai atitiko visas sąlygas, nustatytas PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje ir PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje (prekės išgabentos iš šalies teritorijos, patiektos PVM mokėtojui, tinkamai perduota disponavimo teisė), t. y. buvo tinkamai įgyvendintos visos materialiosios sąlygos, būtinos 0 proc. PVM tarifo taikymui. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui teisė taikyti 0 proc. PVM tarifą buvo paneigta remiantis pareiškėjo nerūpestingumu.

35.       ESTT yra pateikęs PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatų išaiškinimą, kuriuo remiantis asmens nerūpestingumas ir neatidumas gali būti pagrindas neleisti asmeniui pasinaudoti PVM direktyvos minėtoje nuostatoje nurodytu neapmokestinimu tik tuo atveju, jeigu yra konstatuojama, kad asmuo dėl savo nerūpestingumo ir neatidumo klydo (nepakankamai įdėjo pastangų įsitikinti) dėl visų privalomų PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies sąlygų egzistavimo (žr. ESTT 2018 m. birželio 20 d. sprendimą byloje Nr. C-108/17; LVAT 2018 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1272-442/2018). Pagal suformuotą vieningą doktriną laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai pripažįstama, kad asmuo įrodė esant visas PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies sąlygas, apskritai negalima remtis asmens nerūpestingumu ir neatidumu, kadangi asmens veiksmai, kurių buvo imtasi tiekimo metu, buvo pakankami tam, kad būtų įsitikinta tinkamu PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies sąlygų egzistavimu. Aplinkybės, kurias jau vieną kartą teismas, pripažino, kaip įrodančias visas 0 proc. PVM tiekimui būtinas sąlygas, negali būti iš naujo vertintinos, kaip pagrindžiančios pareiškėjo nerūpestingumą ir neatidumą, kadangi jau yra konstatuota, kad jos yra pakankamos PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies sąlygų egzistavimui įrodyti.

36.       Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą apskritai nenagrinėjo būtinųjų 0 proc. tarifo taikymo sąlygų egzistavimo klausimo, o tik pakartojo pirmosios instancijos teismo argumentus dėl tariamo pareiškėjo nerūpestingumo ir neatidumo teikiant prekes, nors šia aplinkybe apskritai negalima remtis tuo atveju, kai nustatoma, kad egzistavo visos sąlygos 0 proc. PVM tarifo taikymui. PVM direktyvos 138 str. 1 dalies ir PVMĮ 49 str. 1 dalies nuostatoms taikyti būtinos sąlygos. Šiuo atveju susidarė fenomenali ir dar nei kartą ESTT praktikoje nenagrinėta situacija, kai asmens teisė pasinaudoti PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatomis yra neigiama remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias įvertinus buvo konstatuota, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatas. Viena iš trijų 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygų susijusi su PVM mokėtojo sąžiningumu ir teisėta veikla, t. y. reikalaujama, kad asmuo, kuriam parduodamos 0 proc. PVM tarifu apmokestinamos prekės, veiktų kaip toks, t. y. būtų PVM mokėtoju arba veikiančiu kaip PVM mokėtojas. 

37.       Pareiškėjo atveju mokesčių administratorius konstatavo ir pripažino faktą, kad neturi priekaištų pareiškėjui dėl aukščiau nurodyto reikalavimo prekes tiekti apmokestinamojo (ar veikiančio kaip tokio) asmens reikalavimą atitinkančiam asmeniui. Byloje ginčas dėl pareiškėjos kontrahento Geli Petroleum statuso niekada nevyko ir šia aplinkybe mokesčių administratorius niekada nesirėmė, mokestinio ginčo dalyku buvo prekių disponavimo teisės perdavimo faktas, ką sprendime konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad byloje nesant ginčo dėl visų 0 proc. tarifo taikymui būtinų sąlygų įgyvendinimo, pareiškėjui yra paneigiama teisė į 0 proc. PVM tarifą, remiantis tariamu pareiškėjo nesąžiningumu, grindžiamu identiškomis aplinkybėmis, kurios buvo laikomos pakankamomis taikyti 0 proc. PVM tarifą ginčo tiekimams, laikytina kaip akivaizdi PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo klaida.

38.       Išdėstyti argumentai pakankami išvadai, kad ir pirmosios instancijos teismas, ir apeliacinės instancijos teismas iš esmės klydo taikydamas ir aiškindamas PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatas, kas sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Asmuo apskritai negali būti kaltinamas nerūpestingumu, ypač kaip yra nagrinėjamu atveju, kai Pareiškėjo nerūpestingumas įrodinėjamas tariamais prekių gabenimo ir perdavimo dokumentų trūkumais, nors dėl tinkamo prekių pervežimo ir disponavimo teisės perdavimo, pirkėjų tapatybės byloje joks ginčas nevyksta ir pareiškėjo surinktų ir pateiktų dokumentų išsamumo klausimas nekeliamas, taip pat visų būtinų PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies sąlygų egzistavimą pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

39.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareiškėja prašo kreiptis į ESTT su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą klausimu „ar tokia nacionalinė mokesčių administravimo praktika, kai pripažįstama, kad asmuo pateikė pakankamai įrodymų dėl visų PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies sąlygų egzistavimo, asmeniui būtų paneigiama teisė remtis PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje numatytu neapmokestinimu dėl to, kad asmuo nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus rinkdamas dokumentus, skirtus PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms sąlygoms įrodyti, yra suderinama su PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos, vienodo požiūrio principu.

40.        Pareiškėjas nurodo, kad teismas iš esmės nukrypo nuo ESTT ir nacionalinės teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, pagal kurią laikoma, kad tais atvejais, kai nustatoma, kad prekių įgijėjas sukčiavo PVM, turi būti konstatuojama, kad nėra tenkinama viena iš trijų privalomų 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygų – turi būti laikoma, kad sandoris yra sudarytas su asmeniu, kuris neveikė kaip apmokestinamasis asmuo. Sukčiavimas PVM savaime reiškia, kad tokį sukčiavimą atliekantys asmenys nėra laikytini apmokestinamaisiais asmenimis, veikiančiais kaip tokiais (žr., pvz., ESTT 2006 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Halifax ir kt., C-255 02, 58 ir 59 p.; 2006 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose Kittel ir Recolta Recycling, C 439/04 ir C-440/04, 53 p.). Atitinkamai tai leidžia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju nėra tenkinama viena iš PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje nustatytų privalomųjų sąlygų, kad toks tiekimas būtų neapmokestinamas PVM, t. y. ginčo prekės nebuvo tiekiamos apmokestinamajam asmeniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-996/2013). 

41.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šios praktikos kryptingai laikosi ir vėlesniuose sprendimuose (žr., pvz.,  2017 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017). Pareiškėja cituoja ESTT 2017 m. vasario 9 d. sprendimą byloje Nr. C-21/16 (kuris buvo perkeltas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1272-442/2018), pagal kurį yra būtina nustatyti tyčinį asmens dalyvavimų sukčiavime; tik tuo atveju, jeigu pateikiami objektyvūs įrodymai dėl asmens tyčinio dalyvavimo PVM sukčiavime, asmeniui gali būti paneigiama teisė į PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatomis nustatytą neapmokestinimą. 

42.        Pareiškėjas pažymi, kad 2018 m. birželio 20 d. ESTT byloje Nr. C-108/17 (UAB „Enteco Baltic“), kurioje buvo nagrinėjama Lietuvoje taikoma mokesčių administravimo praktika, ESTT pažymėjo, kad draudžiama administracinė praktika, pagal kurią tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sąžiningam importuotojui neleidžiama pasinaudoti teise į importo neapmokestinimą PVM, kai vėlesnio tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos netenkinamos dėl įgijėjo sukčiavimo mokesčių srityje, nebent nustatyta, kad importuotojas žinojo arba galėjo žinoti, jog sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų įprastų priemonių, kurių iš jo galima reikalauti, kad išvengtų dalyvavimo sukčiaujant (žr. ESTT 2018 m. birželio 20 d. sprendimą byloje Nr. C-108/17). Analogiškos pozicijos laikomasi ir nacionalinių teismų praktikoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1272-442/2018).

43.       Pareiškėjos teigimu, galutinis teismo sprendimas nesuderinamas su jau suformuota Lietuvos vyriausiojo teismo praktika dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo ir su nurodyta ESTT praktika, dėl šių priežasčių yra pagrindas atnaujinti procesą, peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo nutartį, siekiant užtikrinti vieningos nacionalinės teismų praktikos formavimąsi plėtojant sukčiavimo draudimo PVM srityje doktriną.

44.       Pareiškėjas A. Ž. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį.

45.       A. Ž. nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi pasisakė dėl į procesą neįtraukto asmens A. Ž. teisių ir pareigų.

46.       ABTĮ administraciniam teismui imperatyviai draudžia priimant sprendimus spręsti dėl į procesą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisių ir pareigų. Vadovaujantis ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, atvejis, kai teismas pasisako dėl neįtrauktų į procesą asmenų teisių ir pareigų, vertintinas kaip absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, o pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktą – vertintina kaip proceso atnaujinimo pagrindas.

47.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutarties 29 ir 30 punktuose konstatuota, kad neįtrauktas į procesą asmuo A. Ž. sukčiavo PVM, be to, konstatuota, kad tikrasis Geli Petroleum naudos gavėjas yra A. Ž., jo teikiami dokumentai buvo PVM sukčiavimo dalis, A. Ž. veikė neturėdamas Geli Petroleum įgaliojimo ir sutarties, nors A. Ž. procese nedalyvavo. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutarties 30 punkte nurodė, kad Geli Petroleum atstovo A. Ž. įgaliojimas baigėsi 2013 m. sausio 19 d. ir dalį dokumentų, kuriais įforminti tiekimai Geli Petroleum, pasirašė įgaliojimo veikti šios įmonės vardu neturintis asmuo, prekių tiekimo sutartis buvo vykdoma ir jos galiojimo terminui pasibaigus, šias aplinkybes paneigia byloje esanti 2013 m. vasario 7 d. sutarties Nr. LEN-13/02/07 ir A. Ž. apostilizuoto 2013 m. sausio 15 d. įgaliojimo, kuris galiojo iki 2014 metų, kopija (žr., UAB „Bendida“ 2016 m. liepos 18 d. skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui priedus).

48.       Visa tai reiškia, kad nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados sukelia sunkias teisines pasekmes procese nedalyvavusiam asmeniui – A. Ž., kadangi už akių ir nedalyvaujant procese sprendžiama dėl šio asmens sukčiavimo PVM, fakto, kas yra vienas iš sunkiausių mokestinių pažeidimų, sudarančių pagrindą taikyti ne tik mokestinę, bet ir kitas teisinės atsakomybės formas A. Ž. atžvilgiu. Be to, nurodoma, kad Pareiškėjas yra Kipre registruotos įmonės tikrasis naudos gavėjas. Nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiurkščiai pažeidė ABTĮ 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą proceso betarpiškumo principą, bei sprendė dėl į procesą neįtrauktų asmenų teisių.

49.       A. Ž. pažymi, kad byloje dalyvaujantys asmenys apie galimą pavojų pažeisti trečiųjų asmenų teises buvo informavę Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, tačiau Lietuvos vyriausiais administracinis teismas formaliai nurodė nenustatęs, jog skundžiamas teismo sprendimas Geli Petroleum gali sukelti kokias nors pasekmes bei toliau sprendė dėl A. Ž. tariamo sukčiavimo PVM, naudos iš Geli Petroleum gavimo fakto ir kitų aplinkybių, susijusių su A. Ž.. Lietuvos vyriausiojo teismo išvados apie tariamą A. Ž. sukčiavimą PVM, mokesčių Kipre nesumokėjimą, deklaracijų nepateikimą, įgaliojimų neturėjimą, negrindžiamos bylos medžiaga, bet padarytos remiantis prielaidomis ir „gyvenimiška patirtimi“ (žr., Nutarties 29 punktą).

50.       A. Ž. teigimu, bet kokia teismo išvada, kad į procesą neįtrauktas asmuo padarė tam tikrus teisės pažeidimus, vertintina kaip sukelianti teisines pasekmes tam asmeniui, todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju yra šiurkščiai pažeisti pagrindiniai proceso principai, draudžiantys sprendimų priėmimą asmeniui už akių, taip pat draudžiantys priimti sprendimus dėl asmenų, kurie nėra įtraukti į procesą.

51.       Pareiškėjas UAB „Bendida“ atsipiepime į A. Ž. prašymą prašo jį patenkinti – atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu ir panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 n. gruodžio 5 d. nutartį.

52.       Pareiškėjas UAB „Bendida“ pritaria A. Ž. prašymo argumentams ir nurodo, kad MGK, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo atliktas savarankiškas byloje nedalyvaujančių asmenų veiksmų užsienio valstybėse vertinimas nesuderinamas su proceso betarpiškumu ir draudimu išeiti už ginčo ribų. Pripažinus, kad buvo pažeistos byloje nedalyvavusių asmenų teisės, turėtų būti pripažinta, kad buvo pažeistos ir pareiškėjos teisės, nes išvada dėl A. Ž. sukčiavimo PVM leido bylą nagrinėjusiai MGK, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui taikyti sąžiningumo doktriną pareiškėjui ir konstatuoti, kad pareiškėjas apie tokį sukčiavimą galėjo įtarti. Nesurinkus pakankamai įrodymų, kad A. Ž. (tiesiogiai ar kaip naudos gavėjas per Geli Ptroleum) sukčiavo PVM, nekonstatavus trečiųjų asmenų sukčiavimo, pareiškėjai nėra pagrindo taikyti sąžiningumo doktriną, kad sudaro papildomą pagrindą panaikinti Nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

53.       Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

54.       ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-146-17/2012).

55.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas UAB „Bendida“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018, vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais. Pareiškėjas A. Ž. prašo atnaujinti procesą minėtoje byloje, vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu.

56.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu, šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-78-858/2017; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Taigi procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą; 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo.

57.       Vertinant, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje pasisakyta dėl A. Ž. teisių ir pareigų, pažymėtina, jog pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-57/2011), todėl vien tik tokio subjekto paminėjimas teismo sprendime nereiškia, kad dėl tokio asmens buvo pasisakyta (2009 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-272/2009). Pabrėžtina ir tai, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatoma atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį.

58.       Pareiškėjas A. Ž. prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje nusprendė dėl jo teisių ir pareigų, nes konstatavo, jog šis asmuo tiesiogiai ar veikdamas Geli Petroleum vardu sukčiavo PVM, kurį laiką atstovavo minėtą įmonę neturėdamas įgaliojimus pagrindžiančio dokumento, kas reiškia, kad jis yra pripažintas padaręs teisės pažeidimą ir tai sukelia akivaizdžias neigiamas pasekmes.

59.       Dėl pareiškėjo A. Ž. argumentų, kuriais jis motyvuoja prašymą atnaujinti terminą administracinėje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas administracinėje byloje tarp pareiškėjo UAB „Bendida“ ir atsakovo VMI kilo dėl VMI sprendimo dalies, kuria apskaičiuotas 667 684,87 Eur PVM ir su juo susijusios sumos, privaloma ikiteismine tvarka mokestinį ginčą išnagrinėjusios MGK sprendimo dalies, teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal savo pobūdį tarp UAB „Bendida“ ir VMI kilęs ginčas yra mokestinis –dėl mokesčių administratoriaus sprendimo dalies, kuriuo UAB „Bendida“ naujai apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti PVM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui A. Ž. mokesčių mokėtojo UAB „Bendida“ skundžiamais sprendimais jokie privalomo pobūdžio nurodymai ar įpareigojimai nebuvo nustatyti. Atitinkamai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas įsiteisėjusiuose galutiniuose procesiniuose sprendimuose tiesiogiai nepriėmė privalomų nurodymų, kurie, kilusio ginčo kontekste, turėtų įtaką A. Ž. teisėms ir pareigoms.

60.       Pareiškėjui A. Ž. nei bylos nagrinėjimo metu, nei prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodžius jokių aplinkybių apie tai, kaip administracinių teismų pripažinta pagrįstai apskaičiuota UAB „Bendida“ mokestinė prievolė sumokėti 667 684, 87 Eur PVM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos pakeičia A. Ž. teises ir pareigas, nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje pasisakė dėl A. Ž. teisių ir pareigų.

61.       Nesutiktina su pareiškėjo A. Ž. prašymo argumentais, kad MGK, pirmosios ir apeliacinės instancijos administracinio teismo atliktas savarankiškas byloje nedalyvaujančių asmenų veiksmų vertinimas nesuderinamas su administracinių bylų proceso betarpiškumo principo, o teismo išvados dėl galbūt A. Ž. padarytų teisės apžeidimų savaime sukelia teisines pasekmes. Kaip jau buvo minėta, išnagrinėtoje administracinėje byloje buvo vertinami UAB „Bendida“ veiksmai mokestine prasme, t. y., ar šis ūkio subjektas ginčo kuro tiekimams Geli Petroleum turėjo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą. Todėl vien Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje atliktas su A. Ž. veiksmais susijusių bylos aplinkybių apibendrinimas ir vertinimas, sprendžiant esminį ginčo klausimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad minėta nutartimi buvo nuspręsta dėl A. Ž. teisių ir pareigų. Aplinkybės, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados dėl galbūt padaryto A. Ž. teisės pažeidimo šiam asmeniui savaime sukelia neigiamas pasekmes, nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą A. Ž. nurodytu teisiniu pagrindu. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.

62.       Pareiškėjas UAB „Bendida“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018, vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

63.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

64.       Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

65.       Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

66.       Pareiškėjas UAB „Bendida“ prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu sieja su, jo teigimu, klaidingu pirmosios ir apeliacinio instancijos teismo atliktu PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies ir PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu ir taikymu. Bendrovė akcentuoja, kad ji atitiko visas sąlygas dėl teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą prekių tiekimams (prekės išgabentos iš šalies teritorijos, pateiktos PVM mokėtojui, tinkamai perduota disponavimo teisė), tačiau ši teisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi buvo paneigta, remiantis pareiškėjo nerūpestingumu, kai pagal ESTT pateikiamą PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies išaiškinimą, asmens nerūpestingumas ir neatidumas gali būti pagrindas neleisti asmeniui pasinaudoti PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje numatytu neapmokestinimu tik tuo atveju, jeigu yra konstatuojama, kad asmuo dėl savo nerūpestingumo ir neatidumo klydo (nepakankamai įdėjo pastangų įsitikinti) dėl visų privalomų PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies sąlygų egzistavimo. Kitaip tariant, pareiškėjas įsitikinęs, kad nesant ginčo dėl būtinų bendrų sąlygų teisei į 0 proc. PVM tarifo taikymą egzistavimo, nei MGK, nei administraciniai teismai negalėjo vertinti UAB „Bendida“ sąžiningumo parduodant kurą Kipro įmonei Geli Petroleum.

67.       Dėl nurodyto UAB „Bendida“ argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje vadovautasi ESTT 2018 m. birželio 20 d. prejudiciniu sprendimu UAB “Enteco Baltic“ byloje Nr. C-108/17, kuriame, be kita ko nurodyta, kad jeigu atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM. Tai reiškia, kad net ir nustačius, jog apmokestinamas asmuo (pardavėjas), atitinka formaliai visas sąlygas, kai kitam PVM apmokestinamam Bendrijos vienetui parduodamos prekės neapmokestinamos PVM pardavimo valstybėje, gali būti tikrinamas minėto ūkio subjekto sąžiningumas ir vertinama, ar jis žinojo (galėjo žinoti) ir ėmėsi visų priemonių, kad įsitikintų, kad jo tiekimai nėra sukčiavimo, siekiant išvengti apmokestinimo PVM dalis. 

68.       Atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės analogiška pozicija, plėtojant sąžiningumo doktriną PVM direktyvos kontekste, išdėstyta ir pareiškėjo UAB  „Bendida“ prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytame ESTT 2018 m. birželio 20 d. prejudiciniame sprendime UAB “Enteco Baltic“, kuriame konstatuota, jog pagal PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, draudžiama administracinė praktika, pagal kurią tokiomis aplinkybėmis, kokios, nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sąžiningam importuotojui neleidžiama pasinaudoti teise į importo neapmokestinimą PVM, kai vėlesnio tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos netenkinamos dėl įgijėjo sukčiavimo mokesčių srityje, nebent nustatyta, kad importuotojas žinojo arba galėjo žinoti, jog sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kurių iš jo galima reikalauti, kad išvengtų dalyvavimo sukčiaujant“ (žr. šio sprendimo 100 p). 

69.       Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo teigti, kad apeliacine tvarka administracinę bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija netinkamai aiškino ir taikė PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies ir PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatas. Minėtos nuostatos nedraudžia nei mokesčių administratoriui, nei teismui įvertinti UAB „Bendida“ veiksmų, sudarant ir vykdant sandorį, pagal kurį tiekiamos PVM neapmokestinamos prekės, sąžiningumo aspektu. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo pateikimo į ESTT UAB „Bendida“ prašyme nurodytais klausimais, nes kilusiame ginče susiklosčiusi situacija nėra, kaip teigia pareiškėjas, išskirtinė, o tarptautinių ir nacionalinių teismų praktika dėl PVM lengvatos (0 proc. tarifo) sąlygų taikymo yra nuosekli ir vieninga.

70.       Iš pareiškėjo UAB „Bendida“ prašymo atnaujinti procesą argumentų matyti, kad jis iš esmės siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas jo naudai, tačiau nepateikia akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų (PVMĮ 49 str. 1 d., PVM direktyvos 138 str. 1 d. ) pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

71.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

72.       Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

73.       Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis prieštarauja ne tik ESTT aiškinimui dėl PVM lengvatos taikymo sąlygų ir įrodinėtinų aplinkybių, bet ji akivaizdžiai prieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai (2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017, 2018 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1272-442/2018) dėl prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę ir 0 proc. PVM tarifo taikymo.

74.       Parašomoje atnaujinti administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl to, kad UAB „Bendida“ dėl ilgametės patirties, prekiaujant naftos produktais, turėjo žinoti, kad, sudarydama sandorius su Geli Petroleum, ji dalyvavo sukčiaujant PVM.

75.       Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtose administracinėse byloje Nr. A-1477-438/2017 ir Nr. eA-1272-442/2018 faktinės aplinkybės nėra nei identiškos (tapačios), nei labai panašios. Nurodytose administracinėse bylose, konstatavus, kad pareiškėjų (prekių tiekėjų, importuotojų) kontrahentai galbūt sukčiavo PVM, nebuvo tiriamas pareiškėjo vaidmuo pirkimo-pardavimo teisiniuose santykiuose su PVM sukčiavimu ar kitais pažeidimais įtariamais ūkio subjektais (kontrahentais) (žr., 2017 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje A-1477-438/2017), arba, priešingai –  nesurinkus pakankamai duomenų, be jokio pagrindo buvo konstatuotas pareiškėjo nesąžiningumas, siekiant neapmokestinimo PVM, nes nebuvo duomenų, patvirtinančių tai, jog pareiškėjas, sudarydamas sandorius su ginčo tiekimo kontrahentais, pats sukčiavo PVM srityje ar žinojo (turėjo žinoti), jog  kontrahentai sukčiauja, o mokesčių administratoriaus konstatuoti pardavimo ir gabenimo dokumentų formalūs trūkumai nesudarė pagrindo atsisakyti pareiškėjui suteikti teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą (žr., 2018 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1272-442/2018).

76.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo UAB „Bendida“ teiginiai, kad teismų praktika ginčo klausimu nevienoda, pagrįsta išimtinai jo subjektyviu įsitikinimu. Paminėtos administracinės bylos negali būti laikomos analogiškomis dėl individualaus vertinimo specifikos.

77.       Išanalizavus atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas UAB „Bendida“ iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai.

78.       Todėl darytina išvada, kad UAB „Bendida“ nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“ ir A. Ž. (A. Ž.) prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Romanas Klišauskas

                Gintaras Kryževičius 

                Dainius Raižys