Civilinė byla Nr. e3K-3-95-1249/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15366-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.3.7; 1.2.2.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko ir Eglės Zemlytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B. (V. B.), A. V. (A. V.), V. K., T. G., J. V. (J. V.) ir A. V.-P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B., A. V., V. K., T. G., J. V., A. V.-P. ieškinius atsakovėms viešajai įstaigai Vilniaus rajono centrinei poliklinikai ir uždarajai akcinei bendrovei „D Labs“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų, ir darbo santykių tęstinumą, perdavus verslą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė teismo pripažinti jų atleidimą iš darbo neteisėtu; priteisti iš atsakovės VšĮ Vilniaus rajono centrinės poliklinikos (toliau – pirmoji atsakovė, arba darbdavė, arba poliklinika) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; pripažinti atsakovę UAB „D Labs“ (toliau – antroji atsakovė) darbdavės teisių ir pareigų, kylančių iš ieškovų su atsakove sudarytų darbo sutarčių, perėmėja ir įpareigoti pakeisti ieškovų darbo sutartis, nurodant, kad jų darbdavė yra UAB „D Labs“; priteisti ieškovams iš poliklinikos po 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
3. Ieškovai nurodo, kad jie dirbo pas atsakovę dantų technikais Dantų protezavimo skyriuje. 2023 m. pradžioje darbdavė pakeitė darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką. Ieškovams buvo įteikti įspėjimai apie darbo užmokesčio mokėjimo sistemos pakeitimą. Ieškovai nesutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kadangi buvo nepagrįstai sumažintas jų darbo užmokestis. Darbdavės 2023 m. vasario 22 d. įsakymu nuspręsta nuo 2023 m. liepos 5 d. dantų protezų gamybos paslaugas pirkti iš trečiųjų asmenų; nuo 2023 m. liepos 5 d. panaikinti dantų protezavimo skyriaus dantų technikų, vyresniojo dantų techniko bei dantų techniko, atliekančio liejimo darbus, etatus. Ieškovams 2023 m. kovo 1 d. buvo įteikti įspėjimai dėl darbo sutarčių nutraukimo. Darbdavė darbo sutarčių nutraukimą motyvavo darbuotojų nesutikimu su pakeista apmokėjimo tvarka; ekonomiškai naudingesniu dantų protezų įsigijimu iš trečiųjų asmenų; atliekamų funkcijų pertekliniu pobūdžiu dėl darbo organizavimo pakeitimų. Ieškovų darbo sutartys buvo nutrauktos 2023 m. liepos mėn. pradžioje.
4. Ieškovai teigia, kad jų atliekama funkcija darbdavei išliko reikalinga, kadangi ji dantų protezus įsigyja iš antrosios atsakovės pagal jų sudarytą sutartį. Atsakovės sprendimas atleisti ieškovus ir jų atliktų darbų paslaugas pirkti iš trečiojo asmens laikytinas verslo dalies perdavimu, nes atsakovė taip pat perdavė ir savo klientus, kuriems toliau teikiamos minėtos paslaugos. Antroji atsakovė, perėmusi poliklinikos veiklos dalį, pasiūlė įdarbinti atleidžiamus poliklinikos darbuotojus, tačiau ne perimant jų darbo santykius, o sudarant naujas darbo sutartis kitokiomis darbo sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kad pirminė darbdavės sprendimo atleisti ieškovus priežastis buvo jų nesutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį, kad poliklinika faktiškai dalį savo verslo perdavė antrajai atsakovei, vertintina, kad yra keli pagrindai ieškovų atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu.
5. Ieškovai, suprasdami, kad negali būti grąžinti į darbą, prašo, pripažinus jų atleidimą iš darbo neteisėtu, pripažinti antrąją atsakovę poliklinikos teisių ir pareigų, kylančių iš ieškovų su darbdave sudarytų darbo sutarčių, perėmėja ir įpareigoti pakeisti ieškovų darbo sutartis nurodant, kad jų darbdavė yra UAB „D Labs“. Ieškovai teigė, kad darbdavė, sumažinusi jų darbo užmokestį ir neteisėtai atleidusi juos iš darbo, taip pat perdavusi dalį veiklos kitam subjektui, sukėlė jiems ilgalaikį neapibrėžtumą, stresą ir nerimą, todėl jie patyrė neturtinės žalos ir prašo šią atlyginti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. liepos 23 d. sprendimu ieškovų ieškinius atmetė.
7. Teismas nustatė, kad darbdavė su ieškovais darbo sutartis nutraukė dėl realių darbo organizavimo pakeitimų, nes atsisakė dantų protezų gamybos funkcijos ir panaikino visų dantų technikų ir dantų technikų, atliekančių liejimo darbus, pareigybes. Darbdavė taip pat atliko viešąjį paslaugų pirkimą ir su antrąja atsakove sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria antroji atsakovė įsipareigojo tiekti dantų protezus, dantų protezų pataisas ir modifikacijas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad darbdavės vykdyti struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, nulemti objektyvaus poreikio optimizuoti įmonės veiklą ir nuosekliai įgyvendinti. Tokio teismo vertinimo nepakeitė aplinkybė, kad iki tol darbdavė inicijavo darbo užmokesčio mokėjimo sistemos pakeitimus ir, ieškovams su tuo nesutikus, pasirinko kitą jai ekonomiškai naudingą problemos sprendimo būdą.
8. Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kad, atsakovėms sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, įvyko verslo (dalies) perdavimas. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 51 straipsnio komentare pateiktą verslo ar jo dalies apibrėžimą – verslu ar jo dalimi reikia laikyti ekonominį vienetą, t. y. organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, kad ir kokia ta veikla būtų – pagrindinė ar pagalbinė. Išteklių grupę sudaro ir materialūs, ir nematerialūs ištekliai (turtas – pastatai, įrenginiai, technologijos ir praktinė patirtis (angl. know-how), prekių ženklai ir patentai, žaliavos, atsargos), taip pat ir visa išteklių organizavimo schema, kuriai būdingi funkciniai ryšiai tarp atskirų komponentų naudotojų (veiklos būdas, tiekėjai, klientai, vykdytojai-darbuotojai). Svarbus verslo ar jo dalies perdavimo požymis – aplinkybė, kad iki perdavimo fakto egzistavęs ekonominis vienetas (pavyzdžiui, parduotuvė, kavinė, fabrikas, gamybos linija, transporto ar kitas skyrius, paslaugų centras) po perdavimo išlaiko savo tapatybę (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius, 2018 m., p. 197–198).
9. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog buvo perduotas verslas. Tarp atsakovių buvo sudaryta terminuota dantų protezavimo gaminių pirkimo–pardavimo sutartis be galimybės ją pratęsti. Sutartyje nėra sąlygų dėl poliklinikos dantų technikos laboratorijos, kaip ekonominio vieneto ar jo dalies, perdavimo, taip pat dėl materialiųjų ar nematerialiųjų dantų išteklių, susijusių su dantų protezų gamyba, ar klientų perdavimo. Priešingai, poliklinikos vyriausiojo gydytojo įsakymu buvo nuspręsta nurašyti ir parduoti (likviduoti) nereikalingą Dantų protezavimo skyriaus turtą viešajame aukcione.
10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad darbo sutartys su ieškovais nutrauktos pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimų dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Kadangi antroji atsakovė jokių teisių ir pareigų iš poliklinikos neperėmė, todėl taip pat nėra teisinio pagrindo antrąją atsakovę pripažinti poliklinikos teisių ir pareigų, kylančių iš ieškovų su poliklinika sudarytų darbo sutarčių, perėmėja ir įpareigoti ją pakeisti darbo sutartis. Konstatavęs, kad ieškovai iš darbo atleisti pagrįstai ir teisėtai, teismas nenustatė neteisėtų pirmosios atsakovės veiksmų, todėl atmetė ieškovų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
11. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinius skundus, 2025 m. sausio 8 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
12. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad darbdavės vykdyti struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, nulemti objektyvaus poreikio optimizuoti įmonės veiklą, o antroji atsakovė jokių su verslu susijusių teisių ir pareigų iš darbdavės neperėmė. Kolegija nustatė, kad Dantų protezavimo skyrius dirbo nuostolingai, ieškovų pareigybių nereikalingumą lėmusios priežastys nėra fiktyvios, į atleistų darbuotojų vietą nebuvo priimti kiti darbuotojai. Kolegijos vertinimu, ieškovų etatai buvo panaikinti ne dėl to, kad ieškovai nesutiko su nauja darbo užmokesčio tvarka, o dėl realiai egzistuojančių vidinių įstaigos priežasčių. Panaikinus Dantų protezavimo skyrių, poliklinikai pagal sudarytą dantų protezavimo gaminių pirkimo–pardavimo sutartį dantų protezus, jų pataisas ir modifikacijas teikė antroji atsakovė, o pasibaigus sutarties galiojimui, įvykus kitam viešajam pirkimui, poliklinikai minėtas paslaugas ir prekes tiekia kita įmonė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsisakius dantų protezų gamybos, ieškovų darbo funkcijos tapo nereikalingos, todėl buvo nutrauktos darbo sutartys ir šias aplinkybes sieja priežastinis ryšys.
13. Pasisakydama dėl verslo dalies perdavimo, kolegija nurodė, kad poliklinika tiesiogiai nepriskirtina verslo subjektui, nes pagal savo teisinį statusą yra viešasis juridinis asmuo, jos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų įmonių įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį, viešoji įstaiga – pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas ? tenkinti viešuosius interesus.
14. Kolegija atsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) išaiškinimus, kad veiklos tapatumo išlaikymą įrodo faktas, jog naujasis darbdavys iš tikrųjų tęsia ar atnaujina įmonės valdymą, vykdydamas tokią pačią arba analogišką ekonominę veiklą; taip pat turi būti perduotas stabilus ekonominis vienetas, t. y. perdavimu nebus laikomi tokie atvejai, kai sudaromi vienkartiniai susitarimai dėl specifinių, konkrečių darbų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2012).
15. Kolegijos vertinimu, antrosios atsakovės teiktos viešosios paslaugos negali būti vertinamos kaip perimta viešajai įstaigai priskirta sveikatos priežiūros veikla ar veiklos tapatumo išlaikymas. Priešingai nei teigia ieškovai, antrajai atsakovei nebuvo perduotas joks materialus objektas, iš ko būtų galima spręsti, kad buvo perduotas stabilus ekonominis vienetas. Antroji atsakovė yra specializuota privataus kapitalo bendrovė, teikianti išskirtinai tik dantų technikos laboratorijos paslaugas – pagal individualius užsakymus gaminanti įvairius dantų protezavimo gaminius bei tiekianti tokius gaminius odontologijos klinikoms, todėl ieškovai nepagrįstai šios atsakovės paslaugų teikimą poliklinikai per viešojo pirkimo procedūras sieja su verslo perdavimu.
16. Kolegijos vertinimu, ieškovai, cituodami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, susijusią su verslo perdavimu, neteisingai interpretuoja nagrinėjamos bylos aplinkybes, neatsižvelgdami į poliklinikos turimą pelno nesiekiančio juridinio asmens statusą bei vykdomų viešųjų paslaugų sveikatos priežiūros sistemoje specifiškumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus pripažinti antrąją atsakovę poliklinikos teisių ir pareigų, kylančių iš ieškovų su poliklinika sudarytų darbo sutarčių, perėmėja ir įpareigoti pakeisti ieškovų darbo sutartis, nurodant, kad jų darbdavė yra UAB „D Labs“. Kolegija nurodė, kad ieškovų cituojama teismų praktika nėra aktuali nagrinėjant šią bylą dėl skirtingų bylų faktinių aplinkybių.
17. Kolegija konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra motyvuotas – pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė šalių paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su šiais argumentais kolegija iš esmės sutinka, todėl nenustatė pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 8 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinius patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Teismai neteisingai aiškino materialiosios teisės normas, pripažindami, kad Dantų protezavimo skyrius buvo panaikintas ne dėl to, kad ieškovai nesutiko su nauja darbo užmokesčio tvarka, o dėl realiai egzistuojančių vidinių įstaigos priežasčių. Poliklinika organizavo struktūrinius pokyčius, susijusius tik su tais darbuotojais, kurie nesutiko su jos pateiktu pasiūlymu dirbti už sumažintą darbo užmokestį. Pagal DK 45 straipsnio 2 dalį, darbo sutartis su darbuotojais, atsisakiusiais dirbti už sumažintą darbo užmokestį, negali būti nutraukta DK 57 straipsnyje nustatyta tvarka. Ieškovų atliekama funkcija – protezų gamyba, pataisos ir modifikacijos – darbdavei netapo perteklinė, ji buvo perduota vykdyti trečiajam asmeniui. Jeigu ieškovai būtų sutikę dirbti už mažesnį darbo užmokestį, darbdavė nebūtų organizavusi struktūrinių pertvarkymų atsisakydama būtent ieškovų etatų. Teismai savo sprendimais teisėta pripažino darbdavio sukurtą darbuotojų, nesutikusių dirbti už sumažintą darbo užmokestį, atleidimo schemą. Vertinant, kad esminė priežastis, lėmusi darbdavės sprendimą atlikti darbo organizavimo pakeitimus ir nutraukti darbo sutartis su ieškovais, buvo neteisėta, iš jos kilę padariniai – ieškovų atleidimas iš darbo – taip pat negali būti laikomi teisėtais. Nebūtų teisinga pripažinti, kad suradus pigesnį paslaugos teikėją galima siūlyti darbuotojui sumažinti darbo užmokestį, o šiam nesutikus, teisėtai jį atleisti panaikinus jo pareigybę darbdavio struktūroje. Tokiu atveju netektų prasmės DK 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija darbuotojams ir būtų apribota reali darbuotojo teisė nesutikti su jam darbdavio vienašališkai siūlomomis darbo apmokėjimo sąlygomis, kiltų rizika, kad darbdavys turėtų galimybę priversti darbuotojus dirbti už mažesnį darbo užmokestį.
18.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino 2001 m. kovo 12 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2001/23/EB „Dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo“ (toliau – Direktyva, Direktyva 2001/23/EB) taikymo sritį, vertindamas, kad ieškovai dėl poliklinikos turimo pelno nesiekiančio juridinio asmens statuso bei teikiamų viešųjų sveikatos priežiūros paslaugų negalėjo remtis verslo perdavimo institutu. Direktyvos 2001/23/EB 1 straipsnio c punkte aiškiai nurodyta, kad ji taikoma valstybės ir privačioms įmonėms, kurios verčiasi ūkine veikla, nesvarbu, ar jos veikia siekdamos pelno. Iš Teisingumo Teismo praktikos galima spręsti, kad Direktyvos nuostatomis galima remtis organizacijų ir įstaigų, pavaldžių valstybės valdžios institucijai ar savivaldybei arba jų kontroliuojamų, atžvilgiu (ESTT 1986 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Marshall prieš Southampton ir South West Hampshire Area Health Authority, C-152/84; 1990 m. liepos 12 d. sprendimas byloje A. Foster ir kt. prieš British Gas plc., C?188/89; 2005 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Sozialhilfeverband Rohrbach prieš Arbeiterkammer Oberösterreich ir Österreichischer Gewerkschaftsbund, C?297/03).
18.3. Teismai nukrypo nuo Teisingumo Teismo ir kasacinio teismo praktikos:
18.3.1. Teismai akcentavo, kad nebuvo išlaikyta ūkio subjekto tapatybė, kadangi pirmoji atsakovė neperdavė antrajai atsakovei jokio materialaus turto ar klientų. ESTT jurisprudencijoje tapatybės išsaugojimas yra įrodomas tuo, kad veikla tęsiama arba naujojo darbdavio atnaujinama vykdant tuos pačius ar panašius veiksmus (žr. ESTT 1994 m. balandžio 14 d. sprendimą byloje Christel Schmidt prieš Spar ir kiti, C-392/92 (toliau – Schmidt byla)). ESTT ne kartą yra nurodęs, kad materialiojo turto perleidimas nėra laikytinas būtina verslo, įmonės ar jos dalies perleidimo sąlyga (žr. ESTT 1986 m. kovo 18 d. sprendimą Jozef Maria Antonius Spijkers prieš Gebroeders Benedik Abattoir CV ir Alfred Benedik en Zonen BV, C-24/85 (toliau – Spijkers byla). Tai tik vienas iš kriterijų, kurį reikia įvertinti konkrečioje byloje, o jo reikšmė iš esmės priklauso nuo to, kokio pobūdžio yra perleidžiamos įmonės veikla (žr. ESTT 1996 m. kovo 7 d. sprendimą sujungtose bylose Albert Merckx ir Patrick Neuhuys prieš Ford Motors Company Belgium SA, C-171/94 ir C-172/94). Tokios pozicijos yra laikomasi ir teisės doktrinoje – pavyzdžiui, dr. T. Davulis Darbo kodekso komentare nurodo, kad ekonominio vieneto tapatybės pokyčiai turi būti esminiai ir dažnai priklauso nuo ekonominės veiklos specifikos. Jei veikla orientuota į gamybą, didesnė reikšmė tenka turto ir kitų materialinių priemonių perdavimo faktui (vadinamosios kapitalo reikalaujančios veiklos), kitose srityse (orientuotose į paslaugas ir aptarnavimą) pakanka teisės vykdyti tam tikrą veiklą perdavimo apibrėžtam klientų ratui fakto.
18.3.2. Finansų įstaigoje valymo veiklą vykdanti viena darbuotoja gali būti prilyginama finansų įstaigos verslo daliai, todėl valymo paslaugų pirkimas iš trečiojo asmens, neperduodant jam jokio turto, o tik teisę ir pareigą valyti tas pačias patalpas, prilyginamas verslo dalies perdavimui, dėl to valytoja negali būti atleidžiama, o turi teisę į darbo santykių tęstinumą (Schmidt byla). Svarbu tai, kad funkcinio įvairių perduotų elementų ryšio išlaikymas leidžia perėmėjui juos naudoti, net jei perduoti jie integruojami į naują skirtingą organizacinę struktūrą turint tikslą tęsti tą pačią ar panašią ekonominę veiklą. Komentuojamo straipsnio normos taikomos ir atvejais, kai perduotoji verslo dalis neišlaiko savo organizacinio savarankiškumo, su sąlyga, kad išsaugomas funkcinis įvairių perduotų elementų ryšys ir kad jis sudaro sąlygas perėmėjui juos naudoti tapačiai ar panašiai ekonominei veiklai tęsti (ESTT 2009 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Dietmar Klarenberg prieš Ferrotron Technologies GmbH, C-466/07 (toliau – Klarenberg byla).
18.3.3. Ieškovai rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2012, kurios faktinės aplinkybės iš esmės labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodytą tikslią kasacinio teismo nutarties citatą vertino kaip ieškovų interpretaciją, neatsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
19. Atsakovė VšĮ Vilniaus rajono centrinė poliklinika atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 8 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
19.1. Nepagrįsta ieškovų pozicija, kad pagal DK 45 straipsnio 2 dalį darbdavys neturi teisės atlikti struktūrinių pertvarkymų, kurie būtų susiję su darbuotojais, nepriėmusiais darbdavio pasiūlymo keisti darbo apmokėjimo sistemą. Nors DK 45 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojo atsisakymas dirbti už sumažintą darbo užmokestį negali būti laikomas teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį, tačiau ši nuostata nedraudžia darbdaviui atlikti reikalingus struktūrinius pertvarkymus, kurių poreikis atsirado po pasiūlymo keisti darbo sutarties sąlygas. Byloje teismų nustatyta, kad pagrindinė priežastis, lėmusi poliklinikos sprendimą panaikinti dantų technikų pareigybes, buvo ne darbuotojų nesutikimas su darbo apmokėjimo sistemos pakeitimais, o nuostolinga Dantų protezavimo skyriaus veikla.
19.2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, spręsdami dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo, turi įvertinti aplinkybes, susijusias su sprendimo nutraukti darbo sutartį priėmimu: įvertinti priežasties, dėl kurios darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, realumą; įvertinti, ar ši priežastis tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020). Darbo sutartys su ieškovais buvo nutrauktos dėl realių darbo organizavimo pakeitimų Dantų protezavimo skyriuje, nes poliklinika atsisakė dantų protezų gamybos funkcijos, nusprendusi šias paslaugas įsigyti iš išorės tiekėjo, atrinkto atliekant viešųjų pirkimų procedūras.
19.3. Ieškovai yra teisūs, nurodydami, kad Dantų protezavimo skyrius nebuvo panaikintas ir išliko poliklinikos struktūroje. Dantų protezavimo skyriaus veikla buvo pertvarkyta, atsisakant dantų protezų gamybos funkcijos. Dantų protezavimo skyrius negalėjo būti panaikintas, nes jame yra teikiamos dantų protezavimo paslaugos pacientams ir šios paslaugos poliklinikai yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Poliklinika atskiro mokėjimo už dantų technikų gaminamus dantų protezus negauna. Dantų technikų darbas yra dantų protezavimo paslaugų dalis. Rinkoje yra nusistovėjusi praktika, kad dantų protezus pagal gydytojų odontologų užsakymus gamina specializuotos dantų technikos laboratorijos. Tokia praktika yra pagrįsta ekonomine logika, nes dantų technikos laboratorijos veikla yra susijusi su brangios įrangos ir medžiagų įsigijimu, technologinių procesų kontrole ir šie procesai gali būti efektyvūs tik esant dideliam gamybos mastui.
19.4. Sprendimas atsisakyti dantų protezų gamybos poliklinikoje buvo priimtas gerai įvertinus visas svarbias aplinkybes, priimtas kompetentingų organų ir suderintas su darbuotojų atstovais. Ieškovai neginčija, kad sprendimas dėl darbo organizavimo pakeitimo buvo priimtas poliklinikos kompetentingo organo, taip pat neginčija poliklinikos, kaip darbdavės, prerogatyvos atlikti organizacinius pakeitimus.
19.5. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovų atliekama funkcija poliklinikai yra reikalinga. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad turi būti vertinamas tik ryšys tarp darbo organizavimo pakeitimų ir konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumo. Konkretaus darbuotojo darbo funkcijos laikomos nereikalingomis, jeigu darbdavys visas atleidžiamo darbuotojo funkcijas perskirstė, išskaidė, pavedė atlikti kitiems darbuotojams ar kitiems subjektams. Visos ieškovų atliekamos darbo funkcijos poliklinikai tapo nereikalingos, nes poliklinika nutraukė dantų protezų gamybą ir visus reikalingus dantų protezus įsigyja iš išorės tiekėjų.
19.6. Nepagrįsti ieškovų argumentai, kad, poliklinikai su antrąja atsakove sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, šia sutartimi antrajai atsakovei buvo perduota verslo dalis, todėl, vadovaujantis DK 51 straipsnio 2 dalimi, jai perėjo ieškovų darbo santykiai. DK 51 straipsnio komentare nurodyta, kad verslu ar jo dalimi reikia laikyti ekonominį vienetą t. y. organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla. Išteklių grupę sudaro ir materialūs, ir nematerialūs ištekliai (turtas – pastatai, įrenginiai, technologijos ir know-how, prekių ženklai ir patentai, žaliavos, atsargos), taip pat visa išteklių organizavimo schema, kuriai būdingi funkciniai ryšiai tarp atskirų komponentų naudotojų (veiklos būdas, tiekėjai, klientai, vykdytojai – darbuotojai). Svarbus verslo ar jo dalies perdavimo požymis – aplinkybė, kad iki perdavimo fakto egzistavęs ekonominis vienetas po perdavimo išlaiko savo tapatybę. Tai suponuoja, kad: iki perdavimo momento (sandorio ar teisės akto) egzistavę ištekliai gali būti apibrėžiami kaip ekonominis vienetas; perdavimo metu ekonominis vienetas perduodamas veikti kitam subjektui – kitai įmonei; po perdavimo momento ekonominis vienetas išlaiko savo tapatybę, t. y. pagrindiniai organizuotos išteklių grupės komponentai lieka tie patys arba iš esmės nepakitę; perduodamas ekonominis vienetas turi būti stabilus, t. y. perdavimu nelaikomi tokie atvejai, kai sudaromi vienkartiniai specifinių, konkrečių darbų atlikimo susitarimai (Davulis, T. Darbo kodekso komentaras. Vilnius, 2018 m., p. 197–198).
19.7. Tapatybės (identiteto) išlaikymas, kaip esminis verslo ar jo dalies perdavimo požymis, yra nurodytas tiek kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2014), tiek Teisingumo Teismo praktikoje. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad:
19.7.1. Siekiant nustatyti, ar tapatybės išsaugojimo sąlyga įvykdyta, svarbu atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios apibūdina tokį perdavimą, pavyzdžiui, perduodamos įmonės arba verslo rūšį, materialiojo turto, kaip antai pastatų ir kilnojamo turto, perdavimą ar neperdavimą, nematerialiojo turto vertę perdavimo momentu, į tai, ar naujasis darbdavys perėmė daugumą darbuotojų, ar buvo perduoti klientai, į prieš perdavimą ir po jo vykdomos veiklos panašumo laipsnį ir į šios veiklos galimo sustabdymo trukmę. Tačiau visos šios aplinkybės yra tik pavieniai atliktino išsamaus įvertinimo aspektai, todėl negali būti vertinamos atskirai; „perdavimą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2001/23, patvirtinantiems įvairiems kriterijams teiktina reikšmė neišvengiamai skiriasi, atsižvelgiant į vykdomą veiklą ar net į atitinkamame ūkio subjekte, versle ar jo dalyje naudojamus gamybos ar valdymo metodus (pvz., ESTT 2023 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Strong Charon, Solu?ões de Seguran?a, S.A. prieš 2045-Empresa de Seguran?a, S.A., FL, C-675/21).
19.7.2. Direktyva gali būti taikoma ir situacijai, kai perduota įmonės ar verslo dalis neišlaiko savo organizacinio savarankiškumo, su sąlyga, kad išsaugomas funkcinis įvairių perduotų elementų ryšys ir kad jis sudaro sąlygas perėmėjui juos naudoti tapačiai ar panašiai ekonominei veiklai tęsti (ESTT 2009 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Klarenberg, C-466/07).
19.8. Poliklinikai įvykdžius viešojo pirkimo procedūras ir sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, jos verslo dalis nebuvo perduota Direktyvos 2001/23/EB ir DK 51 straipsnio 2 dalies prasme. Nei viešojo pirkimo sąlygose, nei sutartyje nebuvo susitarta dėl poliklinikos dantų technikos laboratorijos, kaip ekonominio vieneto ar jo dalies, perėmimo. Byloje nėra įrodymų, kad po sutarties sudarymo būtų išlaikyta poliklinikos laboratorijos tapatybė. Antroji atsakovė neperėmė nei šios veiklos išteklių, nei darbuotojų. Be to, poliklinikos dantų technikai neturėjo išorės klientų, o vidaus tvarka, reglamentavusi dantų protezų gamybą, buvo panaikinta.
20. Atsakovė UAB „D Labs“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
20.1. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad iš darbo jie buvo atleisti dėl to, kad nesutiko su darbdavės pasiūlymu sumažinti darbo užmokestį. Priešingai nei teigiama ieškovų, teismų nustatyta, kad darbdavė atliko organizacinius pakeitimus išskirtinai dėl konkretaus (dantų protezavimo) skyriaus efektyvumo ir nenuostolingos veiklos užtikrinimo. Ieškovų atleidimas iš darbo yra teisėtas, nes egzistavo tiek teisinis, tiek ir faktinis pagrindas nutraukti darbo sutartis. Sprendimai dėl darbo organizavimo pakeitimo buvo priimti kompetentingų organų. Darbo sutarčių nutraukimas atitiko visas DK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas. Teismų nustatyta, kad darbo organizavimo pakeitimai buvo realūs ir lėmė darbuotojų grupės atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą.
20.2. Teismai pagrįstai konstatavo, kad verslo dalis nebuvo perduota, todėl nėra teisinio pagrindo ieškovams taikyti DK 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų. Kasaciniame skunde dėstomos aplinkybės, argumentai, į kuriuos atsakovės yra atsikirtusios atsiliepimuose į ieškovų apeliacinį skundą, o teismai jas yra įvertinę. Be to, grindžiant ieškovų poziciją, buvo remiamasi pasenusia teismų praktika. Byloje gausu naujesnės teismų praktikos, paneigiančios ieškovų ir patvirtinančios atsakovių ginamą poziciją. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje ieškovų pozicijos dėl verslo dalies perdavimo nepagrįstumas labai išsamiai motyvuotas. Pateikdami kasacinį skundą, ieškovai nepateikė argumentų, kurie galėtų paneigti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes ir išdėstytus argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto, reglamentuojančio darbo sutarties nutraukimą, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, aiškinimo ir taikymo ir jo santykio su DK 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija darbuotojui, atsisakiusiam dirbti už sumažintą darbo užmokestį
21. Ieškovų darbo sutartys buvo nutrauktos vadovaujantis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu – kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų. Darbdavė pakeitė Dantų protezavimo skyriaus darbo organizavimo tvarką, atsisakė dantų protezų gamybos, panaikino dantų technikų etatus ir nutarė šias paslaugas įsigyti iš kito asmens. Ieškovai neteisėtą darbo sutarčių nutraukimą įrodinėjo DK 45 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, atsisakiusiu dirbti už sumažintą darbo užmokestį, pažeidimu, teigė, kad darbo sutartys su jais nutrauktos ne dėl darbo organizavimo pakeitimų, o dėl to, kad jie nesutiko dirbti už sumažintą darbo užmokestį. Teismai, išnagrinėję bylą, nenustatė darbo sutarčių nutraukimo sąlygų pažeidimų ir konstatavo, kad ieškovų darbo sutarčių nutraukimas atitiko įstatymo reikalavimus.
22. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neįvertino DK 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos garantijos darbuotojams ir šios normos santykio su DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Ieškovai kelia klausimą, ar gali būti laikomas teisėtu darbdavio sprendimas, gavus darbuotojo atsisakymą dirbti už sumažintą darbo užmokestį, organizuoti struktūrinius pertvarkymus naikinant atsisakiusių dirbti už mažesnį atlygį darbuotojų etatus, o jų atliktoms funkcijoms, kurių poreikis ir apimtis iš esmės nepasikeitė, vykdyti sudaryti paslaugų sutartį su išoriniu paslaugų vykdytoju. Ieškovai teigia, kad tokiu atveju darbuotojų atleidimas laikytinas neteisėtu, nes kai darbo organizavimo pakeitimų bei sprendimo nutraukti darbo sutartis su darbuotojais priežastis yra darbuotojų atsisakymas dirbti už sumažintą darbo užmokestį, tokia priežastis yra neteisėta. Ieškovų nuomone, priešingas aiškinimas nepagrįstai riboja darbuotojų galimybes apsisaugoti nuo neteisėto atleidimo nesutikus su sumažintu darbo užmokesčiu ir padidina galimybes darbdaviui tuo piktnaudžiauti. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiu aptartų DK nuostatų aiškinimu.
23. Pirma, tai, kad DK 45 straipsnio 2 dalis draudžia atleisti darbuotoją šiam nesutikus dirbti už sumažintą darbo užmokestį, savaime nereiškia draudimo darbdaviui imtis darbo organizavimo pakeitimų.
24. DK 45 straipsnis reglamentuoja darbo sąlygų keitimą darbdavio iniciatyva. Pagal šio straipsnio 1 dalį, pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbuotojo atsisakymas dirbti pasiūlytomis pakeistomis sąlygomis gali būti laikomas priežastimi nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės DK 57 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau šioje dalyje taip pat įtvirtinta garantija darbuotojui – darbuotojo atsisakymas dirbti už sumažintą darbo užmokestį negali būti laikomas teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį. Tai atitinkamai reiškia, kad darbuotojas tokiu atveju negali būti atleistas pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pagal kurį darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas atsisako dirbti pakeistomis būtinosiomis ar papildomomis darbo sutarties sąlygomis arba keisti darbo laiko režimo rūšį ar darbo vietovę. Tačiau nei DK 45 straipsnio 2 dalies, nei DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis nedraudžiama darbdaviui imtis darbo organizavimo pakeitimų ir atitinkamai dėl pastarųjų atleisti darbuotoją, laikantis DK nustatytų sąlygų.
25. Darbdavys turi teisę savarankiškai organizuoti savo veiklą, priimti sprendimus dėl įmonės struktūros, darbuotojų skaičiaus, pareigybių, veiklos plėtros ar optimizavimo. Tai suteikia darbdaviui galimybę lanksčiai reaguoti į rinkos sąlygas, priimti sprendimus, atitinkančius įmonės interesus, ir užtikrinti efektyvų įmonės valdymą. Jeigu tokie sprendimai yra įgyvendinami laikantis teisės aktų reikalavimų, jie negali būti pripažįstami neteisėtais. Tad, priešingai nei teigia ieškovai, darbuotojo atsisakymo dirbti už sumažintą atlyginimą faktas savaime nelemia vėliau atliekamų darbo organizavimo pakeitimų neteisėtumo.
26. Taigi teisėjų kolegija išaiškina, kad darbo sutarties nutraukimas dėl darbuotojo darbo funkcijos perteklinio pobūdžio (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir darbuotojo atsisakymo dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis (DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punktas) yra skirtingi ir savarankiški darbo santykių pasibaigimo pagrindai ir jie taikytini esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms. Darbdaviui pakeitus darbo užmokesčio mokėjimo tvarką ir sumažinus darbuotojui darbo užmokestį, darbuotojas, nesutikęs su sumažintu darbo užmokesčiu, negali būti atleistas iš darbo vadovaujantis DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punktu dėl jam DK 45 straipsnio 2 dalyje taikomos garantijos. Tačiau tai nereiškia, kad darbo teisiniai santykiai tarp šalių teisėtai negalėtų pasibaigti kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais. Todėl nėra pagrindo DK 45 straipsnio 2 dalyje darbuotojams įtvirtintos garantijos ir DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto vieno iš darbo sutarties nutraukimo pagrindų aiškinti taip, kad, darbuotojui nesutikus su sumažintu darbo užmokesčiu ir darbdaviui vėliau vykdant darbo organizavimo pakeitimus ir dėl jų atleidžiant minėtus darbuotojus, toks darbo sutarčių nutraukimas visais atvejais turėtų būti pripažįstamas neteisėtu. Atleidimas iš darbo galėtų būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, kad jis neatitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir DK 57 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Taigi atleidimo teisėtumas DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ir turi būti vertinamas pagal jam taikytinus reikalavimus, nepriklausomai nuo to, ar iki darbo organizavimo pakeitimų darbuotojui buvo siūloma dirbti už sumažintą darbo užmokestį.
27. Antra, DK 57 straipsnio 2 dalyje darbo organizavimo pakeitimo kaip priežasties nutraukti darbo sutartį kriterijai nagrinėjamoje byloje yra pakankami, kad būtų užtikrinta, jog darbdavys nepažeis DK 45 straipsnio 2 dalyje taikomos garantijos.
28. DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Taigi pastaroji norma įtvirtina du reikalavimus, pagal kuriuos vertinami darbo organizavimo pakeitimai: priežasčių realumo bei jų ryšio su tuo, kad darbuotojo atliekamos darbo funkcijos tapo perteklinės (greta jų darbo sutarties nutraukimo teisėtumą taip pat lems ir tinkamai įvykdyta darbuotojo atleidimo procedūra, žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023 46 punktą).
29. Ieškovai iš esmės ginčija abu minėtus reikalavimus – tiek tai, kad darbo organizavimo pakeitimo priežastys nebuvo realios, tiek ir tai, kad darbuotojų atliekamos funkcijos netapo perteklinės.
30. Kvestionuodami darbo organizavimo pakeitimo priežasčių realumą ieškovai nurodo, kad reali jų atleidimo priežastis buvo tai, jog jie nesutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Ieškovai nurodo, kad darbdavė darbo organizavimo pakeitimus (etatų naikinimą) inicijavo tik dėl ieškovų, t. y. tų asmenų, kurie nesutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį, etatų, o ne viso skyriaus, kuriame dirbo dar 7 darbuotojai. Taigi, ieškovų nuomone, taip buvo įgyvendinta darbdavio sukurta darbuotojų, nesutikusių dirbti už sumažintą darbo užmokestį, atleidimo schema, nes darbuotojų nebuvo galima atleisti dėl atsisakymo dirbti už sumažintą darbo užmokestį, todėl, siekiant juos vis tiek atleisti, buvo organizuotas jų etatų panaikinimas.
31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme įtvirtintas šių priežasčių realumo reikalavimas reiškia, jog darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimas buvo pagrįstas realiai egzistuojančiomis su darbdavio veikla susijusiomis vidinėmis ar išorinėmis priežastimis, lėmusiomis pasikeitusį darbuotojų darbo poreikį ir sprendimo dėl darbuotojo atleidimo priėmimą. Įgyvendinant darbdavio veiklos tikslus priimtų sprendimų kaip priežasties, dėl kurios konkretaus darbuotojo funkcija tampa perteklinė, realumo įvertinimas neapima jų tikslingumo ir pagrįstumo įvertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023, 45 punktas).
32. Ieškovai akcentuoja, kad poliklinikos sprendimą atlikti darbo organizavimo pakeitimus nulėmė jų atsisakymas dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Teisėjų kolegija sutinka, kad tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog darbo organizavimo pakeitimai buvo atlikti tik dėl to, kad būtų rasta priežastis atleisti nesutikusius su darbo užmokesčio sumažinimu darbuotojus, tokie pakeitimai neatitiktų realumo reikalavimo. Tačiau minėtos ieškovų daromos prielaidos neatitinka nagrinėjamoje byloje nustatytų faktų.
33. Bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose nustatyta, kad dar iki darbo užmokesčio mokėjimo sistemos pakeitimų poliklinikoje buvo nustatytas Dantų protezavimo skyriaus nuostolingumas. Dantų protezavimo skyriaus veiklos efektyvumo klausimai buvo sprendžiami vėliausiai nuo 2022 m. balandžio mėn.: buvo sudaryta komisija, ji atliko Dantų protezavimo skyriaus analizę, vyr. finansininkė parengė ekonominį finansinį pagrindimą dėl dantų protezavimo paslaugų, įvertino reikalingas investicijas dantų technikų veiklai; Vilniaus rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba atliko veiklos auditą, įvertindama Dantų protezavimo skyriaus darbo organizavimo ir veiklos efektyvumą. Dar minėtame vyr. finansininkės parengtame ekonominiame finansiniame pagrindime (pateiktas 2022 m. rugsėjo 30 d.) buvo nurodyta, kad, siekiant sumažinti Dantų protezavimo skyriaus sąnaudas, racionalu arba perskaičiuoti gydytojų odontologų ir dantų technikų darbų normatyvus, arba atsisakyti dantų protezavimo gamybos paslaugų, o paslaugas įsigyti iš trečiųjų asmenų. Atsižvelgdami į tai, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad Dantų protezavimo skyriaus darbo organizavimo pakeitimai buvo vykdomi nuosekliai ir iš anksto, nustačius Dantų protezavimo skyriaus veiklos neefektyvumo priežastis bei apsvarsčius galimus sprendimo būdus – arba darbo užmokesčio sistemos keitimą, arba etatų mažinimą įsigyjant paslaugas iš išorinio paslaugos vykdytojo. Kitaip tariant, ieškovų teiginiai, kad darbo organizavimo pakeitimus nulėmė jų atsisakymas dirbti už mažesnį darbo užmokestį, nėra tikslūs. Abi aplinkybės – tiek darbo užmokesčio mokėjimo sistemos pakeitimai, tiek darbo organizavimo tvarkos pakeitimai – buvo darbdavės sprendimai, nulemti nustatytos Dantų protezavimo skyriaus veiklos neefektyvumo problemos. Be to, byloje yra nustatyta, kad sutartis su išoriniu paslaugos vykdytoju realiai buvo sudaryta, o dantų technikos laboratorijos naudotas turtas nurašytas arba parduotas. Tai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, patvirtina, kad Dantų protezavimo skyriaus darbo organizavimo pakeitimai buvo atlikti ne tam, kad būtų įgyvendinta darbuotojų, nesutikusių dirbti už sumažintą darbo užmokestį, atleidimo schema. Kitaip tariant, teismai pagrįstai konstatavo, kad darbo organizavimo pakeitimai atitinka realumo reikalavimą.
34. Kvestionuodami darbo organizavimo pakeitimų ryšį su tuo, kad darbuotojo atliekamos darbo funkcijos tapo perteklinės, ieškovai nurodo, kad jų atliekama darbo funkcija – protezų gamyba, pataisos ir modifikacijos – atsakovei netapo perteklinė ir nebuvo nereikalinga. Ieškovų vertinimu, aplinkybė, kad darbdavė ieškovų vykdytas funkcijas toliau perka iš kito asmens, įrodo, kad jų vykdyta funkcija atsakovei ir toliau yra reikalinga. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu neturi teisinio pagrindo sutikti.
35. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija gali būti pripažįstama pertekline tada, kai darbdavys visiškai atsisako darbuotojo atliekamos darbo funkcijos arba, optimizuodamas darbo resursus, nusprendžia, kad tas pačias ar panašias funkcijas gali atlikti mažiau darbuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020, 29 punktas). Funkcijų perskirstymas, kai darbuotojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams arba jų dalis pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų priskiriama sukurtai naujai pareigybei, taip pat gali būti vertinamas kaip struktūrinis pertvarkymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023, 44 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbdavio sprendimas atsisakyti tam tikros veiklos vykdymo įmonės viduje ir savo struktūroje panaikinti su tos veiklos vykdymu susijusius darbuotojų etatus yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tą veiklą vykdžiusių darbuotojų funkcija tampa perteklinė ir darbdavio vykdomai veiklai nebereikalinga. Kitaip tariant, darbuotojo atliekamos darbo funkcijos reikalingumas vertinamas pagal tai, ar tam tikrai funkcijai atlikti reikalingas darbuotojas, o ne ar pati veikla, kuriai priskirta darbuotojo atliekama darbo funkcija, yra reikalinga darbdaviui. Taigi darbuotojo atliekama darbo funkcija gali būti pripažinta pertekline tiek tuo atveju, kai darbdavys apskritai atsisako tam tikros veiklos, tiek ir kai nusprendžia, kad tą veiklą vykdys ne pats, bet pasitelkdamas trečiąjį asmenį. Atsižvelgdami į tai, bylą nagrinėję teismai pagrįstai įvertino, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp darbo organizavimo pakeitimų ir konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumo, kadangi nustatė, kad, panaikinus ieškovų etatus, jų darbo funkcijos tapo nereikalingos, o į jų vietą nebuvo priimti kiti darbuotojai.
37. Taigi teismų nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad ieškovų vykdyta darbo funkcija tapo perteklinė, vykdyti organizaciniai pokyčiai buvo realūs, tarp darbo organizavimo pakeitimų ir darbuotojų atliekamos darbo funkcijos nereikalingumo yra priežastinis ryšys. Todėl darbdavės sprendimas dėl darbo sutarčių nutraukimo atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo sąlygas ir pirmiau aptartą šią teisės normą aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai taikė ir aiškino DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, DK 57 straipsnio 2 dalį bei DK 45 straipsnio 2 dalies nuostatą, konstatuodami, kad ir ši norma nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista.
Dėl DK 51 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios darbo santykių tęstinumą perduodant verslą ar jo dalį, aiškinimo ir taikymo
38. DK 51 straipsnis reglamentuoja darbo santykių tęstinumą darbdavio pertvarkymo, reorganizavimo, restruktūrizavimo ir verslo ar jo dalies perdavimo atveju. Pagal šio straipsnio 1 dalį, darbdavio dalyvių sudėties pasikeitimai, jo pavaldumo, dalyvio ar pavadinimo pasikeitimas, darbdavio pertvarkymas, sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos, darbdavio funkcijų dalies perdavimas kitam darbdaviui arba jo restruktūrizavimas nekeičia darbdavio darbuotojų darbo sąlygų ir negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sandorio, teisės akto ar kelių sandorių arba teisės aktų pagrindu verslas ar jo dalis iš vieno darbdavio (toliau – verslo perdavėjas) pereina kitam subjektui (toliau – verslo perėmėjas), jam savaime pereina to verslo ar jo dalies darbuotojų darbo santykiai. Verslo perėmėjas įgyja verslo perdavėjo, kaip darbdavio, teises ir pareigas, egzistuojančias perdavimo momentu.
39. Kasaciniame skunde teigiama, kad, poliklinikai su antrąja atsakove sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, šia sutartimi antrajai atsakovei buvo perduota verslo dalis, todėl, vadovaujantis DK 51 straipsnio 2 dalimi, antrajai atsakovei savaime perėjo ieškovų darbo santykiai, o teismai, padarę priešingą išvadą, netinkamai aiškino tiek DK 51 straipsnį, tiek Direktyvos 2001/23/EB nuostatas ir nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo ir Teisingumo Teismo praktikos. Ieškovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog ieškovai dėl poliklinikos turimo pelno nesiekiančio juridinio asmens statuso bei vykdomųjų viešųjų paslaugų negalėjo remtis verslo perdavimo institutu (skundžiamos Šiaulių apygardos teismo nutarties 57 punktas). Ieškovai taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog nebuvo išlaikyta ūkio subjekto tapatybė, kadangi poliklinika antrajai atsakovei neperdavė jokio materialaus turto ar klientų. Ieškovai remiasi kasacinio teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2012 ir teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į minėtoje nutartyje pateiktus išaiškinimus, nors byloje buvo nagrinėtos iš esmės panašios į šioje byloje susiklosčiusias aplinkybės. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų argumentu dėl Direktyvos taikymo ne pelno siekiantiems asmenims, tačiau nesutinka su kitais argumentais bei išvada, kad teismai turėjo konstatuoti, jog įvyko verslo perdavimas.
40. Pirma, ieškovai pagrįstai nurodo, kad Direktyvos nuostatos (taigi ir DK 51 straipsnyje įtvirtintos garantijos) gali būti taikomos ir ne pelno siekiantiems asmenims.
41. DK 51 straipsniu yra įgyvendinamos Direktyvos 2001/23/EB nuostatos, todėl aiškinant jį atsižvelgtina ir į šios direktyvos nuostatas bei ESTT praktiką.
42. Direktyvos 1 straipsnio c punkte įtvirtinta, jog ji taikoma valstybės įmonėms, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno. Taigi apeliacinės instancijos teismo akcentuotas poliklinikos teisinio statuso išskirtinumas – kad poliklinika tiesiogiai nepriskirtina verslo subjektui, nes yra viešasis juridinis asmuo, įsteigtas sveikatos priežiūros paslaugoms teikti, nepaneigia Direktyvoje įtvirtintų nuostatų dėl darbuotojų teisių apsaugos, perduodant įmones, verslą arba įmonių ar verslo dalis, taikymo nagrinėjamam ginčui. Teisingumo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad aplinkybė, jog juridinis asmuo yra viešoji įmonė, teikianti viešąją paslaugą, neužkerta kelio taikyti jam Direktyvą 2001/23 (ESTT 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Administrador de Infraestructuras Ferroviarias prieš Luis Aira Pascual ir kt., C?509/14, (toliau – Pascual byla), 26 punktas). Kita vertus, tai, kad Direktyvos nuostatos taikytinos šioje byloje, savaime nereiškia, kad įvyko verslo perdavimas.
43. Antra, teisėjų kolegija nesutinka su ieškovų argumentais, kad, poliklinikai sudarius sutartį su antrąja atsakove, buvo išlaikyta ūkio subjekto tapatybė ir todėl turėtų būti konstatuotas verslo perdavimas DK 51 straipsnio prasme.
44. Kaip ir minėta, aiškinant DK 51 straipsnyje įtvirtintą verslo perdavimo sąvoką, atsižvelgtina į Direktyvos 2001/23/EB nuostatas bei ją aiškinančią ESTT praktiką. Be to, aiškinant Direktyvos 2001/23/EB 1 straipsnyje įtvirtintą įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimo kitam darbdaviui sąvoką, turi būti vadovaujamasi ESTT praktika, susijusia ne tik su šios Direktyvos, bet ir su atitinkamomis 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyvos 77/187/EEB nuostatomis, kurios iš esmės nepakito priėmus Direktyvą 2001/23/EB (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2012).
45. Direktyvos 2001/23/EB 1 straipsnio a punkte nurodyta, kad ji taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui. Pagal šio straipsnio b punktą, direktyvoje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė ar pagalbinė.
46. Direktyvoje nėra apibrėžta, kas yra ūkio subjekto tapatybės išlaikymas ir kas sudaro organizuotą išteklių grupę. Šios sąvokos yra plačiau aiškinamos Teisingumo Teismo praktikoje bei doktrinoje. Vadinamojoje Spijkers byloje Teisingumo Teismas suformulavo pagrindinius kriterijus, kuriuos reikia įvertinti, sprendžiant, ar įvyko įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas: kokio pobūdžio yra įmonė ar verslas, ar perduotas įmonės materialusis turtas (pastatai ir kilnojamasis turtas), kokia buvo nematerialaus turto vertė perdavimo metu, ar naujasis darbdavys perėmė daugumą darbuotojų, ar perduoti klientai, koks yra veiklos, vykdytos prieš ir po perdavimo, panašumo laipsnis, ir kiek laiko (jei apskritai) buvo sustabdyta veikla. Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad visos šios aplinkybės yra tik atskiri visapusiško įvertinimo aspektai, todėl negali būti vertinamos atskirai (Spijkers bylos 13 punktas). Teisingumo Teismas, aiškindamas verslo ar jo dalies perdavimo sąvoką, nurodytais kriterijais nuosekliai vadovaujasi ir kitose bylose (pvz., 1992 m. gegužės 9 d. sprendimas byloje Dr. Sophie Redmond Stichting prieš Hendrikus Bartol ir kiti, C-29/91; 1997 m. kovo 11 d. sprendimas byloje Ayse Süzen prieš Zehnacker Gebäudereinigung GmbH Krankenhausservice, C-13/95, (toliau – Süzen byla); 2003 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Carlito Abler ir kiti prieš Sodexho MM Catering Gesellschaft mbH, C-340/01, (toliau – Abler byla); 2017 m. spalio 19 d. sprendimas byloje Securitas – Servi?os e Tecnologia de Seguran?a SA prieš ICTS Portugal – Consultadoria de Avia??o Comercial SA, Arthur George Resendes ir kiti, C?200/16).
47. Teisingumo Teismo praktikoje nurodoma, kad lemiamas kriterijus nustatant perdavimą yra tai, ar nagrinėjamas subjektas išlaiko savo tapatybę, o tai matyti iš to, kad jo veikla iš tikrųjų yra tęsiama arba atnaujinama (pvz., ESTT sprendimo Spijkers byloje 11 ir 12 punktai; sprendimo Süzen byloje 10 punktas; sprendimo Abler byloje 29 punktas). Klarenberg byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad ūkio subjekto tapatybės apibrėžimas turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į du aspektus – organizacinį perduoto subjekto aspektą ir jo ekonominės veiklos tęstinumo aspektą. Direktyva gali būti taikoma ir situacijai, kai perduota įmonės ar verslo dalis neišlaiko savo organizacinio savarankiškumo, su sąlyga, kad išsaugomas funkcinis įvairių perduotų elementų ryšys ir kad jis sudaro sąlygas perėmėjui juos naudoti tapačiai ar panašiai ekonominei veiklai tęsti (sprendimo 45–46, 53 punktai). Norint taikyti Direktyvą, reikia, kad būtų perduotas stabiliai veikiantis ūkio subjektas, kurio veikla neapsiriboja vienos konkrečios darbo sutarties vykdymu (ESTT 1998 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Ledernes Hovedorganisation, atstovaujanti Ole Rygaard, prieš Dansk Arbejdsgiverforening, atstovaujančią Strø Mølle Akustik A/S, C-48/94, 20 punktas). Subjekto sąvoka reiškia asmenų ir išteklių bendrą organizavimą, leidžiantį vykdyti ekonominę veiklą, kuria siekiama savarankiško tikslo (ESTT sprendimo Süzen byloje 13 punktas; sprendimo Abler byloje 30 punktas).
48. Darbo kodekso komentare nurodoma, kad organizuotą išteklių grupę sudaro ir materialūs, ir nematerialūs ištekliai (turtas – pastatai, įrenginiai, technologijos ir know-how, prekių ženklai ir patentai, žaliavos, atsargos), taip pat visa išteklių organizavimo schema, kuriai būdingi funkciniai ryšiai tarp atskirų komponentų (veiklos būdas, tiekėjai, klientai, vykdytojai – darbuotojai) (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius, 2018 m., p. 197–198). Doktrinoje pabrėžiama, kad išteklių grupė galėtų būti suprantama kaip tarpusavyje sąveikaujančių elementų visuma, gebanti iš esmės veikti ir savarankiškai, – perimti darbuotojai kartu su materialiu ar nematerialiu turtu, perimti klientai ir pan. Organizacinis savarankiškumas yra siejamas su veiklos tęstinumo sąlyga. Tai reiškia, kad perduodamas subjektas ne tik gali po perdavimo būti identifikuojamas kaip gebantis būti savarankiškas, bet turi tikslą ir turi turėti gebėjimą vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą. Svarbu ir tai, kad ūkinė veikla, kuria perduota įmonė, verslas arba įmonės ar verslo dalis, būtų panaši į tą, kuria perduotasis subjektas vertėsi iki perdavimo. Taigi labai svarbus yra prieš ir po perdavimo atliekamos ūkinės veiklos panašumo laipsnis. Kuo veikla panašesnė, tuo daugiau požymių, kad įvyko įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas, ir atvirkščiai – kuo veiklos pobūdis po perdavimo labiau skiriasi nuo buvusios iki perdavimo, tuo daugiau abejonių, ar įvyko perdavimas Direktyvos 2001/23/EB prasme (Mačiulaitis, V. Darbo santykių nutraukimas darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės lankstumo ir saugumo aspektu: daktaro disertacija. 2013, p. 137–138).
49. Kaip ir minėta, iš ESTT praktikoje plėtojamų kriterijų vieno lemiamo kriterijaus nėra. Jie visi pasitelkiami kaip atskiri vertinimo aspektai. Tačiau ESTT praktikoje taip pat plėtojamas ir tam tikras kriterijų svarbos matas – tai įmonės vykdomos veiklos ar verslo rūšis. Teisingumo Teismas nurodo, kad kiekvieno kriterijaus svarbos laipsnis, vertinant, ar buvo perleidimas pagal Direktyvos 2001/23 prasmę, neišvengiamai skirsis priklausomai nuo vykdomos veiklos pobūdžio arba netgi nuo taikomų gamybos ar veiklos metodų atitinkamoje įmonėje, versle ar verslo dalyje. Sektoriuje, kuriame veikla daugiausia remiasi darbo jėga (ang. labour intensive), ūkio subjekto tapatybė negali būti išlaikyta, jei atitinkamas perėmėjas neperima didžiosios šio ūkio subjekto darbuotojų dalies. Jei veikla daugiausiai remiasi įranga (angl. capital intensive), vien to, kad naujas verslininkas neperėmė buvusių darbuotojų tai pačiai veiklai vykdyti, nepakanka norint paneigti įmonės perdavimą išsaugant jos tapatybę, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/23 (ESTT sprendimo Pascual byloje 34, 35, 40 punktai). Skirtingų kriterijų, leidžiančių nustatyti perdavimo egzistavimą Direktyvos 2001/23 prasme, reikšmė priklauso nuo vykdomos veiklos, įmonės gamybos metodų ar gamybos išteklių, naudojamų versle ar nagrinėjamoje verslo dalyje (žr. minėto ESTT sprendimo Süzen byloje 18 punktą; sprendimo Abler byloje 35 punktą).
50. Doktrinoje nurodoma, kad sektoriui, kuriame veikla daugiausia remiasi darbo jėga, būdingiausia verslo veikla, susijusi su paslaugų teikimu. Dažniausiai toks paslaugų teikimas pasireiškia fizinių ar juridinių asmenų aptarnavimu, kai sukuriamas koks nors konkretus paslaugos rezultatas. Taip pat paminėtini tokie galimi paslaugų teikimo verslai, kai konkretų paslaugų rezultatą gali būti sunku nustatyti. Tai būdingiausia paslaugoms, kurių dalykas yra konsultavimas. Sektoriui, kuriame remiamasi įranga, priskirtinos veiklos, kurių vykdymas neįmanomas be konkrečių materialių ar nematerialių išteklių naudojimo. Tai reiškia, jog dėl objektyvių priežasčių žmogiškieji ištekliai tokiam verslui yra mažiau reikšmingi, nes, pavyzdžiui, žmogiškoji darbo jėga gali būti pakeista įrangos atliekamu darbu, žmogiškieji ištekliai yra lengvai pakeičiami, nes nėra specifiškai kvalifikuoti, žmonių skaičius, reikalingas veiklai vykdyti, gerokai mažesnis nei veiklai vykdyti reikalingos įrangos kiekis ir pan. Šiam sektoriui labiausiai tipiška yra gamybinė arba transportavimo veikla (Tamošiūnaitė-Samaitienė, E. Verslo perdavimo samprata pagal Direktyvą 2001/23/EB: daktaro disertacija. Vilnius, 2018, p. 72, 82, 98).
51. Apibendrinant Teisingumo Teismo praktiką dėl Direktyvos 2001/23/EB 1 straipsnio b punkto taikymo, galima konstatuoti, kad, sprendžiant dėl įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimo, svarbu sistemiškai įvertinti, ar buvo perduotas stabiliai veikiantis ūkio subjektas, išlaikantis savo tapatybę. Tapatybės išlaikymas nustatomas atsižvelgiant į veiklos tęstinumą ir perduoto ūkio subjekto organizacinį bei funkcinį vientisumą, t. y. ar buvo perimti darbuotojai, klientai, materialūs ar nematerialūs ištekliai, ar veikla po perdavimo iš esmės sutampa su buvusia veikla. Be to, kiekvieno kriterijaus reikšmė priklauso nuo konkrečios veiklos pobūdžio ir tik visų požymių visuma leidžia nustatyti, ar buvo perdavimas Direktyvos prasme.
52. Nagrinėjamo ginčo atveju dantų technikai gamino protezus, jų pataisas ir modifikacijas. Viena vertus, ši veikla galėtų būti priskirta prie paslaugų, grindžiamų darbo jėga, todėl, be kitų, reikšmingas kriterijus, įrodantis verslo ar jo dalies perdavimą, būtų darbuotojų ar jų dalies perdavimas. Kita vertus, tokiai veiklai vykdyti reikia ir specializuotos įrangos, patalpų, instrukcijų, specialių žinių, todėl ir materialūs (nematerialūs) ištekliai galėtų būti vertinami kaip svarbus kriterijus, įrodantis verslo ar jo dalies perdavimą.
53. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad poliklinika nutraukė dantų protezų gamybą, atleido darbuotojus, vykdžiusius šias funkcijas, ir nutarė technikų teikiamas paslaugas įsigyti iš antrosios atsakovės. Antroji atsakovė yra privataus kapitalo specializuota bendrovė, pagal individualius užsakymus gaminanti įvairius dantų protezavimo gaminius bei tiekianti tokius gaminius odontologinėms klinikoms. Po viešojo pirkimo procedūrų tarp atsakovių buvo sudaryta terminuota dantų protezavimo gaminių pirkimo–pardavimo sutartis. Teismai nenustatė, kad šalys būtų susitarusios dėl poliklinikos dantų technikos laboratorijos, kaip ekonominio vieneto ar jo dalies perėmimo, taip pat dėl materialiųjų ar nematerialiųjų išteklių, susijusių su dantų protezų gamyba (patalpų, dantų technikos įrenginių, technologijų ir specialių žinių, žaliavos atsargų), ar klientų perdavimo. Poliklinika nusprendė nurašyti bei parduoti su dantų protezų gamyba susijusį nebereikalingą turtą viešame aukcione. Įvertinę šias aplinkybes, teismai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog buvo perduotas verslas.
54. Taigi, teismai nustatė, kad antrajai atsakovei nebuvo perduoti nei darbuotojai, nei materialus ar nematerialus turtas, specialios žinios ar kita, kas galėtų įrodyti stabiliai veikiančio ūkio subjekto perdavimą Direktyvos prasme. Iš esmės vienintelis dalykas, kuris buvo „perduotas“, – tai teisė vykdyti tą pačią veiklą, kurią anksčiau tiesiogiai vykdė pati poliklinika. Ieškovų nuomone, tai įrodo tapatybės išsaugojimą, kadangi veikla tęsiama vykdant tuos pačius ar panašius veiksmus (Schmidt bylos 17 punktas), o tai, kad materialusis turtas nebuvo perduotas, neturi reikšmės, kadangi materialiojo turto perleidimas nėra laikytinas būtina verslo, įmonės ar jos dalies perleidimo sąlyga (Spijkers bylos 13 punktas). Tačiau šie ieškovų argumentai nesudaro pagrindo išvadai dėl to, kad įvyko verslo perdavimas.
55. Be to, kad ESTT praktikoje yra plėtojami verslo perdavimo vertinimą identifikuojantys kriterijai bei aiškinamas jų svarbos laipsnis, taip pat yra išaiškinta, kad vien tai, jog ūkio subjektas perima kito subjekto ūkinę veiklą, neleidžia daryti išvados, kad pastarojo tapatybė yra išlaikoma. Ūkio subjekto tapatybė neturėtų būti siejama tik su jo vykdoma veikla. Jo tapatybę lemia daugybė neatskiriamų elementų, kaip antai: jo darbuotojai, valdymo organai, darbo organizavimas, eksploatavimo metodai arba (tam tikrais atvejais) jo turimos eksploatavimo priemonės (ESTT 1998 m. gruodžio 10 d. sprendimas sujungtose bylose Francisco Hern?ndez Vidal SA prieš Prudencia Gómez Pérez ir kiti, C-127/96, C-229/96 ir C-74/97, 30 punktas; 2011 m. sausio 20 d. sprendimas byloje CLECE SA prieš Mar?a Socorro Mart?n Valor ir Ayuntamiento de Cobisa, C?463/09, 41 punktas).
56. Atsižvelgiant į minėtą ESTT išaiškinimą, ieškovų argumentas, kad materialaus turto perleidimas nėra būtina verslo perleidimo sąlyga, nėra teisiškai reikšmingas nagrinėjamoje byloje. Tai būtų reikšminga, jeigu būtų perleidžiami kokie nors kiti veiklos elementai. Tokiu atveju turėtų būti tiriama, ar tarp perduotų elementų išsaugomas funkcinis ryšys. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog iš esmės jokie veiklos elementai, kuriais pasinaudodama poliklinika vykdė dantų protezavimo gamybą, antrajai atsakovei nebuvo perduoti (nebuvo perduoti klientai, darbuotojai, įranga, gamybos procedūros, praktinė patirtis (angl. know-how) ar pan.). Antroji atsakovė neperėmė poliklinikos dantų protezavimo gamybos veiklos, ji savo resursų bei darbo procesų pagrindu pradėjo teikti dantų protezavimo gamybos paslaugas poliklinikai.
57. Ieškovų minima Schmidt byla, kurioje akcentuotas valymo darbų, atliekamų prieš ir po perdavimo, panašumas, taip pat nėra aktuali nagrinėjamai bylai. Pastarojoje byloje veiklos panašumas vertintinas kartu su ta aplinkybe, jog konkrečiai darbuotojai buvo pateiktas pasiūlymas įsidarbinti pas naująjį darbdavį, todėl kartu su vykdomos veiklos tapatumu nurodytoje byloje buvo konstatuotas ir darbuotojo perdavimo faktas, kaip reikšmingas kriterijus sprendžiant, ar įvyko verslo perdavimas. Nagrinėjamoje byloje jokių kitų kriterijų, išskyrus vykdytos veiklos tapatumą, leidžiančių spręsti dėl verslo ar jo dalies perdavimo, nenustatyta.
58. Trečia, nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovų argumentų, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos 2012 m. birželio 15 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2012. Šioje byloje kasacinis teismas apžvelgė ESTT praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais vadovaujantis sprendžiama dėl verslo ar jo dalies perdavimo, tačiau jų netaikė, kadangi bylą nagrinėję teismai nebuvo nustatę reikšmingų aplinkybių. Todėl kasacinis teismas, nurodęs, kokias reikšmingas aplinkybes turi nustatyti teismai, grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas nepateikė konkretaus faktinių aplinkybių įvertinimo, nėra pagrindo teigti, kad nurodyta byla turi precedento galią nagrinėjamai bylai ir teismai nukrypo nuo nurodytoje byloje suformuluotų išaiškinimų.
59. Atsižvelgdama į pirmiau aptartą Teisingumo Teismo formuojamą praktiką verslo ar jo dalies perdavimo klausimais, teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes – kad antrajai atsakovei nebuvo perduota jokia organizuota išteklių visuma, kurios pagrindu būtų galima vykdyti ūkinę veiklą; antroji atsakovė prieš sutarties su poliklinika sudarymą užsiėmė ta pačia veikla ir po sutarties sudarymo šią veiklą tęsė savo turimais ištekliais; vienintelis dalykas, kuris buvo suteiktas antrajai atsakovei, – tai teisė (ir pareiga) gaminti dantų protezus poliklinikos užsakymu, tačiau, kaip jau buvo minėta (nutarties 55 punktas), vien vykdomos funkcijos panašumas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti verslo perdavimo faktą, – teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta teismų išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti verslo dalies perdavimo Direktyvos 2001/23/EB bei DK 51 straipsnio prasme.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
60. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, reglamentuojantį darbo sutarties nutraukimą, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, DK 51 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią darbo santykių tęstinumą verslo ar jo dalies perdavimo atveju, ir Direktyvos 2001/23/EB 1 straipsnio b punktą, reglamentuojantį įmonės ar verslo perdavimo sąvoką, nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio ir Teisingumo Teismo praktikos, todėl teismų procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
61. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kasacinį skundą atmetus, ieškovai neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
62. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
63. Atmetus ieškovų kasacinį skundą, atsakovės turi teisę į kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė Vilniaus rajono poliklinika prašo priteisti iš ieškovų 1936 Eur, o atsakovė UAB „D Labs“ – 1863,40 Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą advokato paslaugoms apmokėti ir pateikė išlaidų dydį bei jų apmokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.14 punkte įtvirtinto maksimalaus atlygintino atstovavimo išlaidų dydžio, todėl jų atlyginimas priteistinas atsakovėms lygiomis dalimis iš ieškovų (CPK 93, 98 straipsniai).
64. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus rajono poliklinikai (j. a. k. 124246958) iš ieškovų V. B. (V. B.) (a. k. (duomenys neskelbtini) A. V. (A. V.) (a. k. (duomenys neskelbtini) V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) T. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. V. (J. V.) (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. V.-P. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 322,67 Eur (tris šimtus dvidešimt du Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „D Labs“ (j. a. k. 123229678) iš ieškovų V. B. (V. B.) (a. k. (duomenys neskelbtini) A. V. (A. V.) (a. k. (duomenys neskelbtini) V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) T. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. V. (J. V.) (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. V.-P. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 310,57 Eur (tris šimtus dešimt Eur 57 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Algirdas Taminskas
Eglė Zemlytė