Civilinė byla Nr. e2A-458-302/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01454-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1; 2.6.11.4.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4482-590/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“ ieškinį atsakovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Fedga“, uždaroji akcinė bendrovė „Tilsta“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė AB „Eurovia Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos viešųjų pirkimų komisijos 2018 m. liepos 26 d. rašte Nr. (11.7)2-3279 nurodytą sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą, pateiktą atvirame konkurse „Valstybinės reikšmės magistralinio kelio A14 Vilnius–Utena ruožų 16,00–16,87 km ir 17,57–20,90 km rekonstravimas bei ruožų 16,87–17,57 km ir 20,90–21,812 km rekonstravimo techninio darbo projekto parengimo (projekto koregavimo), projekto vykdymo ir darbų atlikimo pirkimas“, pirkimo Nr. 375366 (toliau – ir Pirkimas). Tuo atveju, jeigu nebus panaikintas minėtas sprendimas, prašė priteisti iš atsakovės 11 174,89 Eur žalos atlyginimą.

2.       Nurodė, kad atsakovė, susipažinusi su tiekėjų pateiktais pasiūlymais, 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. (11.7)2-2860 informavo ūkio subjektų grupę, sudarytą iš AB „Eurovia Lietuva“, UAB „Fedga“ ir UAB „Tilsta“, apie sprendimą atmesti jos pasiūlymą dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, viršijančios Pirkimui suplanuotas lėšas. Taip pat informavo, kad Pirkimo sutartis nebus sudaroma, nes buvo atmesti visų tiekėjų pasiūlymai. Ieškovė pateikė atsakovei pretenziją, kurią ji skundžiamu 2018 m. liepos 26 d. sprendimu pripažino nepagrįsta.

3.       Ieškovės teigimu, atsakovė atmetė pasiūlymą tinkamai neįrodžiusi, kad jame nurodyta kaina iš tiesų yra per didelė, t. y. atsakovė nenurodė Pirkimui skirtų lėšų dydžio, dokumento, kuriame toks dydis būtų įtvirtintas, nepagrindė kaip jis buvo nustatytas. O net jei toks dydis realiai ir buvo nustatytas, kyla abejonių, kad tokia kaina buvo suplanuota pagrįstai bei įtvirtinta remiantis tinkamai atlikta rinkos analize.

4.       Ieškovės nuomone, tiekėjų pasiūlymų kainos Pirkime galėjo viršyti Pirkimui suplanuotų lėšų dydį dėl to, kad perkančioji organizacija teikdama atsakymus į klausimus ir Pirkimo sąlygų patikslinimus išplėtė numatomų įsigyti darbų apimtį – numatė sankryžų išvystymo susiaurinimą bei atramines sienutes, kurios nebuvo numatytos iki Pirkimo pradžios. Organizuodama naują pirkimą (ar keletą atskirų pirkimų dėl to paties objekto) perkančioji organizacija įgis darbus ir paslaugas žymiai didesnėmis nei Pirkime siūlomos kainos.

5.       Dėl perkančiosios organizacijos nepagrįsto sprendimo atmesti pasiūlymą ieškovė patyrė žalą – 11 174,89 Eur tiesioginių nuostolių, kurie siejami su pasiūlymo rengimu. Jei atsakovės priimtas sprendimas nebūtų panaikintas, šie nuostoliai turėtų būti ieškovei atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė bei pripažino bylos medžiagą nevieša.

7.       Iš teismui pateiktos 2018 m. balandžio 6 d. perkančiosios organizacijos patvirtintos viešojo pirkimo užduoties Nr. 8-93 teismas nustatė, jog Pirkime numatyta maksimali pasiūlymo kaina buvo 34 000 024,98 Eur su PVM. Tuo tarpu ieškovė pateikė 40 907 882,53 Eur su PVM pasiūlymą. Pirkime buvo pateikti dar penki pasiūlymai, kurių kaina taip pat viršijo perkančiosios organizacijos pirkimui suplanuotas lėšas, todėl atsakovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų (toliau – ir VPĮ) 45 straipsnio 1 dalies ir Pirkimo sąlygų 74.1. papunkčio reikalavimais, nutarė atmesti visų tiekėjų pasiūlymus. Teismas sprendė, jog atsakovė nepažeidė VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo pirkimui skirtas lėšas nustatyti ir užfiksuoti perkančiosios organizacijos rengiamuose dokumentuose prieš pradedant pirkimo procedūrą, nes šią kainą nustatė 2018 m. balandžio 6 d. Pirkimo užduotyje, o apie Pirkimą paskelbė 2018 m. balandžio 11 d.

8.       Teismas sprendime nutarė nepasisakyti dėl kitų ieškinyje nurodytų aplinkybių ir argumentų, kurie yra nesusiję su byloje ginčijamu atsakovės sprendimu atmesti pasiūlymą dėl per didelės pasiūlymo kainos ir neturi teisinės reikšmės VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų taikymui.

9.       Teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes ji neįrodė egzistuojant neteisėtiems atsakovės veiksmams, atmetant ieškovės pasiūlymą dėl per didelės kainos.

10.       Atsižvelgęs į ieškovės ir atsakovės prašymus dėl į bylą pateiktų dokumentų pripažinimo nevieša bylos medžiaga ir į tai, kad Pirkimo atveju sutartis nebuvo sudaryta, o į bylą pateikta informacija gali pakenkti sąžiningai dalyvių konkurencijai kituose perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo konkursuose dėl kelio rekonstrukcijos darbų pirkimo, teismas bylos medžiagą pripažino nevieša.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Ieškovė AB „Eurovia Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

11.1.                      Skundžiamame sprendime teismas apsiribojo konstatavimu, kad atsakovė suplanavo Pirkimui skirtas lėšas iki Pirkimo pradžios ir jas tinkamai įtvirtino savo dokumentuose, tačiau nevertino ar suplanuotos lėšos buvo pagrįstos ir realios. Atsakovės suplanuotas Pirkimui skirtų lėšų dydis, kuris ieškovei tapo žinomas tik iš teismo sprendimo, yra akivaizdžiai per mažas siektam įgyti Pirkimo objektą. Ieškovės pasiūlyta kaina Pirkime atitinka rinkos kainą, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų teismas iš viso netyrė.

11.2.                      Nors atsakovė ir neigia, kad netinkamai suplanavo Pirkimo kainą, jos iš naujo organizuojamame viešajame pirkime tam pačiam objektui įgyti numatyta skirti 44 mln. Eur.

11.3.                      Tiekėjų pasiūlyta kaina Pirkime galėjo viršyti atsakovės suplanuotas lėšas dėl to, kad ji Pirkimo eigoje išplėtė numatomų įsigyti darbų apimtį, tačiau suplanuotų lėšų neperskaičiavo.

11.4.                      Atsakovė pažeidė pareigą atsakingai planuoti Pirkimui skirtas lėšas ir tokiu būdu nepagrįstai atmetė ieškovės pasiūlymą, atitinkantį rinkos kainas. Tokie atsakovės veiksmai tiesiogiai lėmė žalos, atsiradusios dėl dalyvavimo Pirkime ir pasiūlymo rengimo, ieškovei atsiradimą. Atsakovės kaltė yra preziumuojama.

12.       Atsakovė Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime su pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1.                      Teismui sprendime konstatavus, kad atsakovė prieš Pirkimo paskelbimą buvo nustačiusi bei tinkamai įtvirtinusi Pirkimui suplanuotų lėšų sumą, buvo patvirtinta, kad ieškovės pasiūlymą ji atmetė pagrįstai, nepažeisdama skaidrumo principo. Perkančioji organizacija neturi pareigos atskleisti tiekėjams neviešus Pirkimo dokumentus, kadangi jau pats faktas apie Pirkimui skirtų lėšų suplanavimą iki Pirkimo paskelbimo įrodo jos tinkamai priimtą sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą.

12.2.                      Ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, o ne pagal specialią viešųjų pirkimų teiseną.

12.3.                      Perkančioji organizacija neturi pareigos Pirkimo dokumentuose išviešinti Pirkimui suplanuotą lėšų sumos, todėl akivaizdu, jog neturi ir pareigos išviešinti jos skaičiavimo metodikos.

12.4.                      Ieškovės pateikti nauji įrodymai nepagrindžia aplinkybės, kad naujai organizuojamas pirkimas yra identiškas ginčo Pirkimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

14.       CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai apeliacinės instancijos teismui priimti į bylą naujus įrodymus, o CPK 323 straipsnyje – ribojimas šalims pildyti apeliacinį skundą, pasibaigus jo padavimo terminui.

15.       Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė AB „Eurovia Lietuva“ pateikė apeliacinės instancijos teismui naują įrodymą – atsakovės pristatymo „Kelių infrastruktūros projektai ir jų įgyvendinimas“ medžiagą, o 2018 m. gruodžio 3 d. – papildomus rašytinius paaiškinimus ir skelbimą apie atsakovės naujai paskelbtą viešąjį pirkimą.

16.       Įvertinusi šiuos dokumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės pateikti nauji įrodymai nėra susiję su šioje byloje sprendžiamu klausimu dėl perkančiosios organizacijos teisės atmesti ieškovės pasiūlymą. Aplinkybė, kad atsakovė naujai organizuojame pirkime nustatė ar ketina nustatyti didesnę pirkimui skiriamų lėšų sumą savaime nesąlygoja neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų šiame Pirkime. Dėl to juos priimti atsisakoma. Tuo tarpu pateiktais rašytiniais paaiškinimais pildomi ieškovės apeliacinio skundo argumentai, todėl juos teismas taip pat atsisako priimti.

Dėl teisės atmesti pasiūlymą VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu

17.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ūkio subjektų grupė, sudarytą iš ieškovės AB „Eurovia Lietuva“ ir trečiųjų asmenų – UAB „Fedga“ ir UAB „Tilsta“, pateikė pasiūlymą atsakovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos organizuotame viešajame pirkime „Valstybinės reikšmės magistralinio kelio A14 Vilnius–Utena ruožų 16,00–16,87 km ir 17,57–20,90 km rekonstravimas bei ruožų 16,87–17,57 km ir 20,90–21,812 km rekonstravimo techninio darbo projekto parengimo (projekto koregavimo), projekto vykdymo ir darbų atlikimo pirkimas“, pirkimo Nr. 375366. 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. (11.7)2-2860 atsakovė informavo ieškovę apie sprendimą atmesti jos ūkio subjektų grupės pasiūlymą dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, viršijančios Pirkimui suplanuotas lėšas. Taip pat informavo, kad Pirkimo sutartis nebus sudaroma, nes buvo atmesti ir visų kitų tiekėjų pasiūlymai. Ieškovė 2018 m. liepos 20 d. pateikė atsakovei pretenziją, kurią ji skundžiamu 2018 m. liepos 26 d. raštu Nr. (11.7)2-3279 atmetė kaip nepagrįstą. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė.

18.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Šioje teisės normoje įtvirtina, kad Perkančioji organizacija nustato laimėjusį pasiūlymą jeigu, be kita ko, jo pasiūlyta kaina nėra per didelė ir perkančiajai organizacijai nepriimtina. Laikoma, kad pasiūlyta kaina yra per didelė ir nepriimtina, jeigu ji viršija perkančiosios organizacijos pirkimui skirtas lėšas, nustatytas ir užfiksuotas perkančiosios organizacijos rengiamuose dokumentuose prieš pradedant pirkimo procedūrą. Jeigu ekonomiškai naudingiausiame pasiūlyme nurodyta kaina yra per didelė ir nepriimtina ir perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose nėra nurodžiusi pirkimui skirtų lėšų sumos, kiti pasiūlymų eilėje esantys pasiūlymai laimėjusiais negali būti nustatyti.

19.       Nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė pateikė teismui dokumentą patvirtinantį aplinkybę, jog dar iki Pirkimo paskelbimo ji suplanavo ir savo vidiniuose dokumentuose užfiksavo Pirkimui skirtų lėšų sumą (atsakovės 2018 m. balandžio 6 d. viešojo pirkimo užduotis Nr. 8-93). Atsižvelgęs į šį dokumentą pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė pagrįstai bei teisėtai atmetė ieškovės pasiūlymą, vadovaudamasi VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei iš esmės analogišką nuostatą įtvirtinančiu Pirkimo sąlygų 74.1 papunkčiu. Apeliaciniame skunde ieškovė su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Nurodo, kad teismas turėjo ne tik paviršutiniškai konstatuoti pirkimui suplanuotų lėšų įtvirtinimą atsakovės vidiniuose dokumentuose, tačiau ir išsiaiškinti ar šios lėšos buvo realios bei pagrįstai suplanuotos. Nurodo, jog nors atsakovė ir neigia, kad netinkamai suplanavo Pirkimo kainą, jos iš naujo organizuojamame viešajame pirkime tam pačiam objektui įgyti numatyta skirti 44 mln. Eur (beveik 10 mln. Eur daugiau). Taip pat pažymi, kad tiekėjų pasiūlyta kaina Pirkime galėjo viršyti atsakovės suplanuotas lėšas dėl to, kad ji Pirkimo eigoje išplėtė numatomų įsigyti darbų apimtį, tačiau suplanuotų lėšų neperskaičiavo. Įvertinusi bylos medžiagą, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog šie ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti.

20.       Kasacinio teismo, galiojant ankstesniam, bet iš esmės analogiško turinio teisiam reglamentavimui (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusiai VPĮ redakcijai), dėl pasiūlymų atmetimo dėl per didelės kainos išaiškinta, kad skaidrumo principo laikymasis per se (liet. savaime) nesuponuoja būtinybės pirkimo dokumentuose atskleisti pirkimui skiriamų lėšų sumą; tiekėjo, kurio pasiūlymas atmetamas tuo pagrindu, kad jo pasiūlyta kaina yra per didelė ir perkančiajai organizacija nepriimtina (ankstesnės redakcijos VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktas), teisės užtikrinamos ne privalomu pirkimui skiriamos lėšų sumos atskleidimu pirkimo dokumentuose, bet jos nustatymu planuojant pirkimą ir perkančiajai organizacijai pagrindžiant tiekėjo pasiūlymo atmetimą VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu; kai pirkimui numatyta panaudoti lėšų suma neatskleidžiama pirkimo dokumentuose, o perkančioji organizacija atmeta tiekėjo pasiūlymą remdamasi VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kilus ginčui, ji privalo įrodyti, kad kaina yra per didelė ir jai nepriimtina (CPK 178 straipsnis); VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme per didele, perkančiajai organizacijai nepriimtina kaina, inter alia (liet. be kita ko), gali būti laikoma tokia pasiūlymo kaina, kuri yra didesnė nei perkančiosios organizacijos suplanuota pirkimui skirtina lėšų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2012; 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017; 2018 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-969/2018).

21.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-969/2018 taip pat konstatuota, kad tais atvejais, kai pirkimui skirtų lėšų suma  neatskleidžiama pirkimo dokumentuose, kilus ginčui dėl jos nustatymo fakto ir (ar) dydžio, yra taikytinos bendrosios CPK nustatytos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės. Valios nustatyti pirkimui skirtinų lėšų sumą išraiškos tinkamumas koreliuoja su šalims tenkančia įrodinėjimo našta, todėl jei iš iki viešojo pirkimo pradžios perkančiosios organizacijos parengtų dokumentų nėra visiškai aišku, ar (ir) kokia pirkimui skirtų lėšų suma buvo nustatyta, būtent perkančioji organizacija turi įrodyti atitinkamą jos dydį.

22.       Atsižvelgus į minėtus teismų praktikos išaiškinimus, sutiktina su ieškove, kad pareiga įrodyti aplinkybę, jog pasiūlyme nurodyta suma perkančiajai organizacijai yra per didelė ir nepriimtina, tenka būtent jai, tačiau nesutiktina su jos vertinimu, kad nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija šios savo pareigos tinkamai neįvykdė.

23.       Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent 2018 m. balandžio 6 d. atsakovės parengta viešojo pirkimo užduotis Nr. 8-93 patvirtina aplinkybę, kad dar iki Pirkimo paskelbimo atsakovė suplanavo bei savo vidiniuose dokumentuose įtvirtino pirkimui skirtą lėšų sumą – 34 000 024,98 Eur su PVM, kurią ieškovės pasiūlymas viršijo. Aplinkybė, kad šis įrodymas yra pakankamas, siekiant atmesti tiekėjo pasiūlymą pirkime, patvirtina ne tik aukščiau nurodyta teismų praktika, tačiau ir jau minėta ginčui aktualios VPĮ redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kurioje tiesiogiai įtvirtinta, jog per didele, perkančiajai organizacijai nepriimtina kaina laikytina tokia kaina, kuri viršija perkančiosios organizacijos pirkimui skirtas lėšas, nustatytas ir užfiksuotas perkančiosios organizacijos rengiamuose dokumentuose prieš pradedant pirkimo procedūrą. Tuo tarpu ieškovės skundo argumentai apie tai, kad teismas turėjo pareigą išsiaiškinti atsakovės nurodytų pirkimui skirtų lėšų pagrįstumą, yra neteisingi. Pareigą nustatyti pirkimui skirtų lėšų sumą turi ne kas kitas, o perkančioji organizacija, įsivertinusi ne tik galimas perkamų darbų ar prekių apimtis, tačiau ir savo galimybes faktiškai įvykdyti sudarytą pirkimo sutartį. Nustačiusi konkrečią pinigų sumą perkančioji organizacija įsipareigoja ją skirti, o didesnės sumos skyrimas galėtų neatitikti ne tik jos lūkesčių, bet ir finansinių galimybių. Be to, pažymėtina, kad nustatytos kainos pagrindimą atsakovė pateikė teismui kartu su tripliku ir teismas nemato pagrindo juo abejoti. Nors apeliantė nurodo, kad iš naujo organizavusi viešuosius pirkimus dėl to paties objekto atsakovė įsipareigojo skirti jam 10 mln. Eur daugiau lėšų nei ginčo Pirkimui, teismas jau anksčiau, vertindamas ieškovės pateiktų naujų įrodymų priėmimą, pasisakė, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, sprendžiant dėl pasiūlymo atmetimo VPĮ 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

24.       Ieškovės argumentas, kad tiekėjų pasiūlymų kainos pirkime galėjo padidėti dėl to, kad jo eigoje atsakovė nurodė papildomus, Pirkimo sąlygose nenumatytus darbus, tačiau Pirkimui suplanuotos lėšų sumos nepadidino, taip pat neturi teisinės reikšmės. Pirma, aplinkybės apie papildomai numatytus darbus nėra pagrįstos bylos medžiaga. Antra, net jei jos ir būtų pagrįstos, ieškovės pasiūlymas turėtų būti atmestas perkančiajai organizacijai net ir turint papildomų lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-469/2018).

25.       Atsižvelgus į aukščiau aptartas aplinkybes darytina išvada, kad perkančioji organizacija pagrįstai atmetė ieškovės pasiūlymą, kaip tokį, kurio kaina yra per didelė ir perkančiajai organizacijai nepriimtina, sau priimtiną sumą (pirkimui skirtas lėšas) nustačiusi ir užfiksavusi iki pradedant pirkimo procedūrą. Todėl ieškovės apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas laikomas pagrįstu bei teisėtu.

Dėl žalos ieškovei atlyginimo

26.       Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neegzistuoja pagrindas, nepripažinus neteisėtu atsakovės sprendimo atmesti jos pasiūlymą, priteisti ieškovei 11 174,89 Eur tiesioginių nuostolių, kurie siejami su dalyvavimu Pirkime ir pasiūlymo rengimu. Nurodo, jog atsakovė pažeidė pareigą atsakingai planuoti Pirkimui skirtas lėšas ir tokiu būdu nepagrįstai atmetė ieškovės pasiūlymą, atitinkantį rinkos kainas. Tokie atsakovės veiksmai tiesiogiai lėmė žalos, atsiradusios dėl dalyvavimo Pirkime ir pasiūlymo rengimo, ieškovei atsiradimą. Teisėjų kolegija ir šiuos ieškovės argumentus laiko nepagrįstais.

27.       VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad jeigu tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ir tuo pažeidė jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą, dėl žalos atlyginimo. VPĮ 107 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad kai reikalaujama atlyginti žalą, kuri yra tokio paties dydžio kaip pasiūlymo parengimo arba dalyvavimo pirkimo procedūroje išlaidos, žalos atlyginimo reikalaujantis tiekėjas turi įrodyti žalos dydį, taip pat tai, kad buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir kad dėl šio pažeidimo jis neteko galimybės sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį.

28.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė egzistuojant atsakovės neteisėtiems veiksmams – VPĮ pažeidimams, sukėlusiems ieškovei žalą, o jos pasiūlymą atmetė vadovaudamasi įstatymo reikalavimais. Taip pat pažymėtina, kad įrodinėdama patirtą žalą ieškovė pateikė teismui tik jos pačios sudarytą pažymą apie patirtas išlaidas, tačiau nepateikė jokių realių, įrodomąją galią turinčių, patirtas išlaidas patvirtinančių duomenų (sutarčių, sąskaitų ir pan.). Konstatavus neegzistuojant dviem iš keturių civilinės atsakomybės sąlygų, teismas plačiau dėl kitų sąlygų egzistavimo nepasisako bei sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį ir dalyje dėl žalos atlyginimo.

Dėl bylos medžiagos (ne)viešumo

29.       Iš bylos medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino visą bylos medžiagą nevieša. Taip pat teismas neišviešino kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims ieškovės ir atsakovės teismo proceso metu pateiktų, konfidencialiais įvardintų duomenų: 1) su ieškiniu pateiktų AB „Eurovia Lietuva“ pažymos dėl patirtų išlaidų, ieškovės pasiūlymo Pirkime; 2) su atsiliepimu į ieškinį pateiktų ieškovės pasiūlymo Pirkime, atsakovės 2018 m. balandžio 6 d. viešojo pirkimo užduoties, atsakovės 2018 m. liepos mėn. 9 d. ir 2018 m. liepos 10 d. Pirkimo komisijos posėdžio protokolų; 3) su dubliku pateiktų suvestinio skaičiuojamųjų kainų ir pasiūlymo statybos darbų kainų palyginimo, suvestinio statybos kainos paskaičiavimo, lokalinių sąmatų; 4) su tripliku pateiktų pažymos dėl Pirkimo užduotyje nurodytos maksimalios pasiūlymo kainos pagrindimo ir Statinių statybos skaičiuojamųjų kainų palyginamųjų ekonominių rodiklių pagal 2018 m. kovo mėn. statinių skaičiuojamąsias kainas. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

30.       CPK 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti.

31.       Ginčuose, kylančiuose iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, sprendimo bylos medžiagą pripažinti nevieša išimtinumo laipsnis turėtų būti didesnis nei kitose bylose. Kasacinio teismo konstatuota, kad konfidencialios informacijos apsaugos viešuosiuose pirkimuose tikslas – teisėta viešumo ribojimo priemonė, ji turi būti aiškinama siaurai, taikoma nepiktnaudžiaujant įstatymų suteiktomis teisėmis, pavyzdžiui, nurodžius, kad visą pasiūlymą (plačiąja prasme) sudaro konfidenciali informacija; informacijos konfidencialumas siejamas su galimos žalos grėsme; taigi duomenų slaptumas aiškintinas siaurai, neproporcingai neapribojant teisės į gynybą ir turint tik tikslą nepakenkti tos informacijos šaltiniui ar kitiems asmenims. Be to, kasacinis teismas, pasisakydamas aptariamu klausimu, atsižvelgia į viešųjų pirkimų teisinių santykių pobūdį ir jame dalyvaujančius subjektus. Jo praktikoje konstatuota, kad bet kokiu atveju dėl viešųjų pirkimų santykių specifikos informacijos slaptumas – daugiau išimtinė, o ne bendro pobūdžio situacija; jau vien iš pavadinimo etimologijos matyti, kad šie santykiai vieši, ne slapti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2013; 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-248/2018).

32.       Nagrinėjamu atveju bylos šalys neprašė teismo pripažinti nevieša visą bylos medžiagą. Tokio savo sprendimo pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai neargumentavo. Aplinkybė, jog Pirkimo sutartis nebuvo sudaryta, nereiškia, kad visuomenė neturi teisės žinoti šios bylos detalių. Tuo tarpu teismo motyvas, jog į bylą pateikta informacija gali pakenkti sąžiningai dalyvių konkurencijai kituose Pirkimuose nebuvo niekaip argumentuotas – teismas nenurodė kokia konkrečiai informacija galėtų kelti grėsmę tiekėjų konkurencijai. Teisėjų kolegija nemano, jog tokia grėsmė, atsižvelgus į byloje esančių duomenų pobūdį, egzistuoja, todėl laiko, kad bylos duomenys turi būti vieši, išskyrus ieškovės pasiūlymą sudarančias komercines (gamybinės) paslaptis ir konfidencialiuosius pasiūlymo aspektus, kaip tai nurodyta VPĮ 20 straipsnyje.

33.       Tuo tarpu pasisakant dėl bylos šalių prašymų pripažinti jų pateiktus, aukščiau nurodytus dokumentus konfidencialiais ir neleisti kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims su jais susipažinti, pažymėtina, kad šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl; atitinkamai teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti; pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui; informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti; teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių; informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma; duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-891-381/2018).

34.       Bylos duomenimis nustatyta, kad teikdamos įrodymus teismui šalys didžiąją dalį jų prašė pripažinti konfidencialias ir neleisti su jais susipažinti kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Tačiau tokie šalių prašymai iš esmės nebuvo argumentuoti, nebuvo nurodyta kodėl konkreti teikiama informacija laikytina konfidencialia, kokią komercinę vertę ji turi. Iš esmės visi šios nutarties 29 punkte nurodyti šalių teismui pateikti dokumentai, teisėjų kolegijos vertinimu nesuteikia jokio konkurencinio pranašumo bei neatskleidžia šalių komercinių paslapčių. Ieškovės patirtos žalos apskaičiavimo lentelė, lokalinės sąmatos ar kainų palyginimai yra pernelyg abstraktaus pobūdžio. Atsakovės nustatyta Pirkimui skiriamų lėšų suma ar jos apskaičiavimo metodika, Pirkimo komisijos posėdžių protokoluose nurodytos kitų Pirkime dalyvavusių tiekėjų pasiūlymų kainos ir kiti dokumentai nėra laikytini konfidencialiais. Su ieškovės pateiktu pasiūlymu atsakovė yra ir taip susipažinusi. Dėl šios priežasties aptarti bylos duomenys pirmosios instancijos teismo turėtų būti išviešinti, leidžiant su jais susipažinti visiems byloje dalyvaujantiems asmenims.

Dėl procesinės bylos baigties

35.       Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias viešųjų pirkimų teisinius santykius, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl šalių teisinių santykių. Nepaisant to, teismo sprendimas dalyje dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša tikslintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

32.        Atsižvelgus į priimamą procesinį sprendimą (apeliacinis skundas atmetamas) ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, kuria bylos medžiaga pripažinta nevieša – pripažinti nevieša bylos medžiaga tik AB „Eurovia Lietuva“ pateikto pasiūlymo konfidencialią informaciją.

Teisėjai                                                                Artūras Driukas

                                                                                Romualda Janovičienė

                                                                                Gintaras Pečiulis