Administracinė byla Nr. A-883-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03860-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A., Š. A., M. B., V. D., M. J., R. J., L. K., R. M., N. P., J. R., S. T. (S. T.), G. T., V. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai A. A., Š. A., M. B., V. D., M. J., R. J., L. K., R. M., N. P., J. R., S. T. (S. T.), G. T. ir V. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: A. A. – 5 026,07 Eur, Š. A. – 4 464,62 Eur, M. B. – 4 333,98 Eur, V. D. – 3 795,89 Eur, M. J. – 5 651,84 Eur, R. J. – 4 370,27 Eur, L. K. – 4 775,06 Eur, R. M. – 5 099,79 Eur, N. P. – 4 634,73 Eur, J. R. – 2 794,24 Eur, S. T. (S. T.) – 5 368,06 Eur, G. T. – 5 061,97 Eur, V. V. – 3 379,40 Eur.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie ginčo laikotarpiu ėjo prokuroro pareigas (duomenys neskelbtini), ir patikslino, jog pareiškėjas A. A. iki 2011 m. sausio 3 d. buvo (duomenys neskelbtini) prokuroras, o pareiškėja J. R. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. ėjo (duomenys neskelbtini) prokurorės pareigas. Pareiškėjai nurodė, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, Įstatymas), kurio 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad pareiginė alga apskaičiuojama pareiginės algos koeficientą, nustatytą Įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio, o nuo apskaičiuotos pareiginės algos skaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir už kvalifikacinį rangą. Todėl pareiginės algos koeficiento dydis yra svarbus skaičiuojant ne tik pareiginę algą, bet nuo jo taip pat priklauso ir mokamų priedų suma.

Pareiškėjai pažymėjo, kad jiems nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, nes Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas, o Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais tris kartus buvo atidėtas iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusių apygardos prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymas. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjų teigimu, jų darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, todėl pažeista jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą ir konstitucinis prokurorų nepriklausomumo principas. Dėl to atsakovai privalo išmokėti pareiškėjams darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. rugpjūčio 1 d.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, o nusprendus skundą tenkinti, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.

Atsakovai nurodė, kad Generalinės prokuratūros veiksmai ginčo laikotarpiu pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, buvo teisėti bei nepažeidžiantys pareiškėjų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Atsakovai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu ir paaiškino, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Atsakovai atkreipė dėmesį, kad 2015 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo projektas, kuris taikomas asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Atsakovai, atsižvelgę į Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, teigė, kad pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjų A. A., Š. A., M. B., V. D., M. J., R. J., L. K., R. M., N. P., J. R., S. T. (S. T.), G. T., V. V. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, dėl neteisėtai sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: A. A. – 5 026,07 Eur, Š. A. – 4 464,62 Eur, M. B. – 4 333,98 Eur, V. D. – 3 795,89 Eur, M. J. – 5 651,84 Eur, R. J. – 4 370,27 Eur, L. K. – 4 775,06 Eur, R. M. – 5 099,79 Eur, N. P. – 4 634,73 Eur, J. R. – 2 794,24 Eur, S. T. (S. T.) – 5 368,06 Eur, G. T. – 5 061,97 Eur, V. V. – 2 480,31 Eur, kitą skundo dalį atmetė, teismo sprendimo vykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu ėjo prokuroro pareigas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsnyje, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje, 5, 51 straipsniuose ir Įstatymo III skirsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, kuris nustato prokuroro darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, pareiginės algos bei priedų skaičiavimo tvarką ir konkrečius pareiginės algos koeficientus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų pareiginės algos koeficientai ginčo laikotarpiu buvo sumažinti ir pareiškėjai prašo priteisti dėl to susidariusią atlyginimo nepriemoką, tačiau nekelia ginčo dėl darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl sumažinto pareiginės algos bazinio dydžio, priteisimo.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, kuriame, be kita ko, pripažinta, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir vėliau priimti įstatymai tiek, kiek jais buvo pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pateiktais išaiškinimais ir padarė išvadą, kad sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai negali būti taikomi, todėl pareiškėjų teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientus, galiojusius iki Konstitucijai prieštaraujančių (sumažintų) koeficientų nustatymo ir priteisiant pareiškėjams skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį privalu buvo apskaičiuoti ir išmokėti.

Teismas, įvertinęs atsakovų argumentus, kad pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nes pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija) darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 1 daliai. Kadangi Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, tai reiškia, jog minėtos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos pripažinimas prieštaraujančia Konstitucijai nėra reikšmingas tik tiems teisiniams santykiams, kurių teisinė kvalifikacija yra pasibaigusi.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004 ir Nr. A7-55/2004 suformuotą praktiką, teismas sprendė, kad pareiškėjų teisė į priteistiną neišmokėtą prokuroro atlyginimo dalį trejų metų terminu neribojama. Teismas, remdamasis Generalinės prokuratūros pateiktomis pažymomis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų taikymo pareiškėjams buvo neišmokėtos jų skunde nurodytos darbo užmokesčio sumos, todėl pareiškėjams šias sumas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, išskyrus V. V., kuriai teismas priteisė mažesnę sumą negu nurodyta skunde, t. y. vietoj prašytos 3 379,40 Eur sumos priteisė 2 480,31 Eur sumą.

Atsižvelgęs į atsakovų prašymą išdėstyti mokėjimus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad šio sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 metų valstybės biudžete, teismas konstatavo, kad yra pagrindas teismo sprendimo įvykdymą atidėti 2016 biudžetiniams metams.

III.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Atsakovai pažymi, kad Generalinė prokuratūra, skaičiuodama pareiškėjams mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl darbo užmokestis pareiškėjams buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusių teisės normų. Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, t. y. Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą tarnybinį atlyginimą buvo teisėti.

Atsakovai vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu ir teigia, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, nes minėtame nutarime nenumatyta, kad teisiniai santykiai taikytini praeičiai. Atsakovai laikosi pozicijos, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

Pareiškėja V. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjai V. V. priteista 2 480,31 Eur suma, ir priteisti jai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 3 674,72 Eur.

Pareiškėja paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patenkino visų pareiškėjų reikalavimus, nes jiems priteisė visą prašomą sumą, išskyrus pareiškėjos V. V., kurios reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką patenkino tik iš dalies. Pareiškėja nurodo, kad bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui buvo pateiktos 2013 m. spalio 15 d. pažymos apie pareiškėjams nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokestį ir 2015 m. kovo 16 d. pažymos apie pareiškėjams nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą darbo užmokestį. Minėtose pažymose nurodyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis buvo 8 564,01 Lt (2 480,31 Eur), ir būtent šią sumą pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Generalinė prokuratūra pateikė patikslintą 2015 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. 17.9.-1535, kurioje nurodyta, jog pareiškėjai V. V. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėta darbo užmokesčio dalis – 11 668,38 Lt (3 379,40 Eur). Todėl pareiškėja laikosi pozicijos, kad jai priteistina suma skaičiuotina sudedant 2015 m. balandžio 27 d. pažymoje nurodytą nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą 11 668,38 Lt (3 379,40 Eur) darbo užmokesčio sumą ir 2015 m. kovo 16 d. pažymoje nurodytą nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 1 019,69 Lt (295,32 Eur) darbo užmokesčio sumą, t. y. V. V. priteistina 12 688,07 Lt (3 674,72 Eur). Pareiškėja pažymi, kad 2015 m. balandžio 29 d. patikslintame skunde dėl rašymo apsirikimo buvo neteisingai nurodyta prašoma V. V. priteisti suma, t. y. vietoj turėjusios būti 3 674,72 Eur sumos nurodyta 3 379,40 Eur suma.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepime į pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu, ir prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo dalį dėl tenkinto pareiškėjos V. V. skundo reikalavimo, jį atmetant.

Atsakovai paaiškina, kad jų pateiktą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo galima laikyti ir atsiliepimu į nepagrįstą pareiškėjos apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams A. A., Š. A., M. B., V. D., M. J., R. J., L. K., R. M., N. P., J. R., S. T. (S. T.), G. T. ir V. V. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (kai jie ėjo prokuroro pareigas) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjai ginčo laikotarpiu ėjo prokuroro pareigas. Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros pateiktų pažymų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjų darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jiems taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 51 straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjai iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi sustabdė bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar šioje byloje aktualios teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 17 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą, be kita ko, pagal minėtą pirmosios instancijos teismo prašymą bei 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (prokurorų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokurorų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjų pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, tiesiogiai taikydamas Konstituciją, tenkino visų pareiškėjų reikalavimus, nes jiems priteisė visą prašomą sumą, išskyrus pareiškėjos V. V., kurios reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką patenkino tik iš dalies ir kuri apeliaciniame skunde su tuo nesutinka.

Atsakovai neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjams pirmosios instancijos teismo priteistos darbo užmokesčio nepriemokos sumos, tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjų skundas yra nepagrįstas, nes jų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pareiškėjai skunde laikėsi pozicijos, kad jiems nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jiems ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, tačiau išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama atsakovų argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo iš dalies patenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-2475-520/2016 ir Nr. eA-2476-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-730-520/2016 ir Nr. A-804-520/2016).

Pareiškėja V. V. apeliacinį skundą padavė nesutikdama su jai pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemokos suma. Tačiau konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju priteisė pareiškėjams ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos V. V. apeliacinio skundo reikalavimą priteisti didesnę darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjos V. V. apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas jai priteisė per mažą darbo užmokesčio nepriemokos sumą.

2016 m. vasario 18 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjų V. D., M. J., R. J., R. M., N. P., J. R., S. T. (S. T.), G. T. ir V. V. prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui, bei sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Pareiškėjai paaiškina, kad toks prašymas teikiamas dėl to, kad po pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo priėmimo pasikeitė faktinės aplinkybės, turinčios įtakos ginčo dalykui, t. y. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatyta kompensuoti neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalį, todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog nebeliko ginčo dalyko administracinėje byloje.

Įvertinę Grąžinimo įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pareiškėjai pažymi, kad šiuo įstatymu buvo retrospektyviai konstatuota, jog įstatymų leidėjas turėjo teisę dėl valstybėje kilusios ekonomikos krizės 2009 metais 2 procentais sumažinti darbo užmokesčio koeficientus, o 2010–2013 metais – 4,5 procento. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokesčio koeficientai galėjo būti mažinami tik proporcingai, įstatymų leidėjas, siekdamas nepažeisti visų kategorijų valstybės tarnautojų (plačiąja prasme) teisių, Grąžinimo įstatyme nustatė nurodytą proporcingo mažinimo mechanizmą. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad šis mechanizmas nėra proporcingas, nes suvienodina tik asmenų, kuriems darbo užmokesčio koeficientas buvo mažinamas, padėtį, ir pažymi, kad 1–10 kategorijų valstybės tarnautojams darbo užmokesčio koeficientas iš viso nebuvo mažintas. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai akcentuoja, kad laikantis proporcingumo principo negali būti nustatytas joks mažinimo procentas kitų valstybės tarnautojų ir pareigūnų, įskaitant ir prokurorų, darbo užmokesčio koeficientui.

Pareiškėjų nuomone, akivaizdu, kad proporcingumas užtikrintas nebus, nes 1–10 kategorijų valstybės tarnautojams, kuriems pareiginių algų koeficientai nebuvo mažinti, ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams bei kitiems valstybės pareigūnams, kuriems koeficientai buvo sumažinti mažiau nei 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, nereikės sumokėti į valstybės biudžetą atitinkamų sumų, kurių jie būtų netekę, jei pareiginių algų koeficientai jiems būtų sumažinti. Pareiškėjai akcentuoja, kad proporcingai ir teisėtai buvo sumažintas valstybės tarnautojų ir valstybės pareigūnų, įskaitant ir prokurorų, darbo užmokesčio apskaičiavimui naudojamas bazinis dydis, dėl kurio mažinimo absoliučiais skaičiais darbo užmokestis labiausiai mažėjo didžiausius pareiginės algos koeficientus turėjusiems valstybės tarnautojams ir pareigūnams, todėl siekiant užtikrinti tinkamą darbo užmokesčio mažinimo proporcingumą pareiginės algos koeficiento mažinimas negali būti taikomas.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad toks įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas netinkamai įgyvendina Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose numatytą pareigą tinkamai kompensuoti neproporcingai sumažintą darbo užmokestį, todėl Grąžinimo įstatymo dalis, pagal kurią nekompensuojamas 2 procentų darbo užmokesčio koeficiento sumažinimas 2009 metais ir 4,5 procentų – 2010–2013 metais, akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl pareiškėjams turėtų būti priteistas skirtumas tarp dėl pareiginės algos koeficiento mažinimo neišmokėto darbo užmokesčio dalies ir Grąžinimo įstatyme nustatytos grąžinti sumos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Iš pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti, kad, pareiškėjų nuomone, Grąžinimo įstatyme neteisėtai nustatyta prokurorams grąžinti tik dalį, o ne visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjų skundo pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjai skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Todėl Grąžinimo įstatymas šioje byloje yra aktualus dėl to, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo. Teisėjų kolegija pažymi ir patys pareiškėjai prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą pripažįsta aplinkybę, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokesčio koeficientai galėjo būti proporcingai mažinami. Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime atsižvelgė į toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pareiškėjai prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų prokurorų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad kiekvienam iš pareiškėjų pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia pareiškėjų teises ir proporcingumo principą.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų (1–10 kategorijų) darbo užmokesčio koeficientas iš viso nebuvo mažintas, o valstybės tarnautojams ir valstybės pareigūnams, kuriems koeficientai buvo sumažinti mažiau nei 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, nereikės sumokėti į valstybės biudžetą atitinkamų sumų, kurių jie būtų netekę, jei pareiginių algų koeficientai jiems būtų sumažinti nurodytu mastu, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose. O 2013 m. liepos 1 d. nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad nustatytasis valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio teisinis reguliavimas, kuriuo einamaisiais metais buvo sumažintas bazinis dydis, taikytas atlyginimų skaičiavimui, neprieštaravo Konstitucijai.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjams ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl šiame sprendime nurodytų argumentų atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pareiškėjos V. V. apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų A. A., Š. A., M. B., V. D., M. J., R. J., L. K., R. M., N. P., J. R., S. T. (S. T.), G. T. ir V. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė