Civilinė byla Nr. e2-90-856/2022

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00072-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.10.1; 2.6.10.2; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4; 3.2.3.1; 3.2.6.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 14 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė,

sekretoriaujant Justinai Samuilei,

dalyvaujant pradinės ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ atstovui advokatui T. P. (bylą nagrinėjant iš esmės), naujosios ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Meronta“ atstovui advokatui (baigiamųjų kalbų metu) N. P.,

atsakovo E. G. atstovams advokatams R. K. (bylą nagrinėjant iš esmės) ir J. Č. (baigiamųjų kalbų metu),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ ieškinį atsakovui E. G. dėl įmonei padarytų nuostolių, negrąžintų lėšų ir neteisėtai išmokėtų dividendų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Tvorų tiekimas“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Idėjų rinka“, kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui E. G., kuriuo prašo priteisti: 14 545,48 Eur patirtų nuostolių dėl nuostolingų įmonei priklausiusių transporto priemonių pardavimo; 13 547,48 Eur patirtų nuostolių dėl nuostolingų įmonei priklausiusių transporto priemonių atgalinės nuomos sandorių; 417,34 Eur patirtų nuostolių dėl įmonei nuostolingo svetimos transporto priemonės techninio aptarnavimo (apžiūros) bei remonto išlaidų apmokėjimo įmonės sąskaita; 7 392,38 Eur patirtų nuostolių dėl nuostolingų įmonei priklausiusių gamybos priemonių (įrankių, įrengimų) pardavimo; 25 670,75 Eur neteisėtai skirtų ir (ar) išsimokėtų dividendų; 21 869,32 Eur patirtų nuostolių dėl nuostolingo įmonei priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo; 30 270 Eur patirtų nuostolių dėl nuostolingo įmonei priklausiusio nekilnojamojo turto atgalinės nuomos sandorio; 1 001,44 Eur negrąžintos paskolos; 96,80 Eur sutartinių palūkanų už naudojimąsi negrąžinta bei prašoma priteisti paskolos dalimi (1 001,44 Eur), paskaičiuotų nuo 2017-01-13 iki šio ieškinio surašymo dienos (įskaitytinai); 2 053,40 Eur nuostolių, patirtų dėl įmonei nenaudingos paskolos suteikimo pagal tarp įmonės ir atsakovo sudarytą 2015-06-26 Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 9 842,30 Eur iš atsakovo taip pat ir be faktinio ir(ar) teisinio pagrindo disponuojamas įmonės lėšas; palūkanas dėl negalimumo naudotis prašomomis priteisti nuostolių, dividendų bei atsakovo be teisėto pagrindo disponuojamų įmonės lėšomis, paskaičiuotas iki ieškinio surašymo dienos (įskaitytinai), bendrai sudarančias 25 765,47 Eur; 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, jog Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 23 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Tvorų tiekimas“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Idėjų rinka“, nutartis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 4 d. A. E. G. buvo ir yra (duomenys neskelbtini) nuo jos įsteigimo 2011 m. rugsėjo 14 d., o (duomenys neskelbtini) buvo nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Vadovaujantis bendrovės įstatais, joje nebuvo kitų valdymo organų išskyrus vadovą, todėl atsakovas turėjo teisę vienvaldiškai priimti visus bendrovės sprendimus, o taip pat sudaryti visus bendrovės sandorius veikiant bendrovės vardu. Patikrinus bendrovės sudarytas sutartis, apskaitos ir kitus dokumentus nustatyta, kad bendrovei nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki pat bankroto bylos iškėlimo esant faktinio ir(ar) teisinio nemokumo būsenoje - turint pradelstų (savalaikiai neįvykdytų) įsipareigojimų kreditoriams ir šių pradelstų įsipareigojimų dydžiui nuolatos didėjant - atsakovas sistemingai sudarinėjo bendrovei nenaudingus (nuostolingus) sandorius su pačiu savimi, su atsakovu susijusiais fiziniais ir(ar) juridiniais asmenimis, priimdavo bendrovei nenaudingus (nuostolingus) sprendimus bei atlikdavo kitas bendrovei nenaudingas (nuostolingas) ūkines finansines operacijas, kurių rezultate ženkliai mažėjo bendrovės turtas ir, atitinkamai, bendrovės kreditorių galimybės patenkinti reikalavimus. Atsakovo atstovautos bendrovės sudaryti sandoriai buvo nenaudingi (nuostolingi) bendrovei ir naudingi tiktai su atsakovu susijusiems asmenims.

3.       Teigia, jog laikotarpiu jau nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki pat bankroto bylos iškėlimo 2017 m. balandžio 4 d., bendrovė buvo faktiškai ir(ar) teisiškai nemoki, turėjo pradelstų įvykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams, kurių dydis nuolatos didėjo. Pirma, įmonės bankroto administratoriui perėmus įmonės dokumentaciją - įskaitant pradinius apskaitos dokumentus, o taip pat elektroninę apskaitos duomenų bazę, nebuvo galima pilna apimtimi nustatyti tikrosios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir(ar) įsipareigojimų dydžio bei struktūros, todėl įmonė inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalyje. Vykdant minėtą ikiteisminį tyrimą FNTT atlikto įmonės ūkinės finansinės veiklos 2013 - 2017 metais (iki bankroto bylos) tyrimą, kurį užbaigė parengta 2019-11-18 specialisto išvada. Minėtoje išvadoje nustatyta, kad įmonė nuo pat 2013 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, t. y. negalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Taigi, specialisto išvada yra konstatuota, jog visų šiame ieškinyje aptariamų nuostolingų (nenaudingų) įmonei sandorių sudarymo (vykdymo), o taip pat kitų nuostolingų (nenaudingų) įmonei ūkinių finansinių operacijų metu įmonė buvo nemoki. Antra, įmonės bankroto administratoriui savarankiškai išanalizavus įmonės vykdytas apyvartas su atskirais įmonės kreditoriais, kurių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti įmonės bankroto byloje priimta Šiaulių apygardos teismo 2018-03-07 nutartimi, taip pat įmonės įsipareigojimų struktūrą minėtiems atskiriems kreditoriams bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros pokyčius, buvo nustatyta, kad nuo pat 2013 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo pradelstų ženklių įsipareigojimų savo kreditoriams ir pradelstų įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydis nuolatos augo. Pradiniai įmonės apskaitos duomenys - įmonės gautos bei išduotos PVM sąskaitos faktūros, bankinės operacijos ir kt. patvirtino, kad pradelsti įvykdyti įmonės įsipareigojimai kreditoriams laikotarpiu nuo 2013-12-31 iki 2016-12-31 nuolatos buvo, o bendra pradelstų įsipareigojimų suma sistemingai didėjo. 2018 m. kovo 7 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi patvirtinta bendra įmonės kreditorių reikalavimų suma sudarė 437 405,07 Eur. Trečia, atsakovui ne vienerius metus iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo žinoma apie įmonės nemokumą - įmonės patiriamus rimtus finansinius sunkumus ir negalėjimą tinkamai vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, šią aplinkybę yra pripažinęs pats atsakovas kitoje civilinėje byloje, kurios teisminio proceso Nr. 2-58-3-00335-2017-9, teiktame 2017-08-11 atsiliepime į ieškinį.

4.       Nurodo, jog patikrinus įmonės sudarytus transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorius nustatyta, kad 2013-2014 metais įmonė perleido absoliučią daugumą įmonei priklausiusių transporto priemonių, visas šias transporto priemones parduodama už ženkliai mažesnę kainą nei likutinė atitinkamų transporto priemonių vertė (atskaičius nusidėvėjimą), be to, dauguma jų parduota susijusiems asmenims: 2013 m. rugpjūčio 9 d. pirkėjai D. J. parduotas įmonei priklausęs automobilis O. A. (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už bendrą 202,73 Eur (700,00 Lt) kainą, kurio likutinė (atskaičius nusidėvėjimą) vertė pardavimo metu sudarė 1 367,01 Eur (4 720,02 Lt), t. y. minėta transporto priemonė buvo parduota 1 164,28 Eur (4 020,02 Lt) mažesne kaina nei transporto priemonės likutinė vertė; 2013 m. rugsėjo 4 d. pirkėjui V. G. parduotas įmonei priklausęs automobilis O. A. (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už bendrą 724,05 Eur (2 500 Lt) kainą, kurio likutinė (atskaičius nusidėvėjimą) vertė pardavimo metu sudarė 1 750,03 Eur (6 042,50 Lt), t. y. minėta transporto priemonė buvo parduota 1 025,98 Eur (3 542,50 Lt) mažesne kaina nei transporto priemonės likutinė vertė; 2014 m. vasario 4 d. atsakovo tėvui V. G. buvo parduotas lengvasis automobilis Mercedes Benz (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už bendrą 318,58 Eur (1 100 Lt) kainą; 2014 m. kovo 4-28 dienomis su atsakovu susijusiam juridiniam asmeniui UAB “Gorentas” - kitas įmonei priklausiusias transporto priemones už bendrą 11 874,42 Eur (41 000 Lt) kainą. Aplinkybę, jog UAB „Gorentas” buvo susijusi su atsakovu, patvirtina Juridinių asmenų registro išrašas apie minėtą bendrovę, patvirtinantis, jog aptariamų sandorių sudarymo metu ir iki bankroto įmonei iškėlimo vienintele UAB „Gorentas” (duomenys neskelbtini) buvo atsakovo brolio bei įmonės (duomenys neskelbtini) I. G. sutuoktinė K. K. G., o UAB „Gorentas” (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) dirbęs D. U. Visos susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Gorentas” parduotos transporto priemonės buvo perleistos susijusiam juridiniam asmeniui už kainą, daugiau nei dvigubai mažesnę nei atitinkamų transporto priemonių likutinė (balansinė) rinkos vertė pardavimo dienai – 24 229,64 Eur (83 660,12 Lt), įmonės vertintos transporto priemonės buvo parduotos susijusiam asmeniui UAB „Gorentas” vos už 11 874,42 Eur (41 000 Lt).

5.       Pažymi, jog visas susijusiems su atsakovu asmenims parduotas transporto priemones, iš esmės iš karto ar po neilgo laiko nuo jų pardavimo, įmonė išsinuomojo atgal iš minėtų transporto priemonių pirkėjų, už naudojimąsi šiomis transporto priemonėmis sumokėdama nuomos mokestį, ženkliai (kartais) viršijantį transporto priemonių pardavimo kainą: V. G. parduota transporto priemonė buvo nuomojama nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 19 d., už šios transporto priemonės nuomą sumokant 3 591,34 Eur, t. y. dešimteriopai šios transporto priemonės pardavimo kainą (318,58 Eur) viršijančią sumą; UAB „Gorentas” parduotos transporto priemonės taip pat buvo įmonės pradėtos naudoti nuomos pagrindais, už minėtų transporto priemonių nuomą sumokant minėtam su atsakovu susijusiam juridiniam asmeniui 22 009,85 Eur, neskaitant PVM, t. y. dvigubai daugiau, nei gauta šių transporto priemonių pardavimo kaina (11 874,42 Eur). Be to, atsakovo atstovauta įmonė be jokio faktinio ir teisinio pagrindo savo sąskaita apmokėjo jai nepriklausiusios (savininkas su atsakovu susijęs juridinis asmuo UAB „Gorentas”) transporto priemonės Mercedes Benz Vito (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) remonto darbus, už šiuos remonto darbus įmonei prisiimant ir(ar) apmokant 1 441 Lt (417,34 Eur) finansines prievoles. Iš esmės visi 2013-2014 metais šie atsakovo atstovautos įmonės sudaryti transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandoriai buvo nenaudingi (nuostolingi) įmonei ir naudingi tiktai su atsakovu susijusiems asmenims. Nurodo, kad jau 2013 metais įmonės ūkinė finansinė padėtis buvo prasta ir atitiko faktinio nemokumo sąlygas bei nuolatos blogėjo, todėl bet kokio ilgalaikio įmonės turto, tarp jo ir transporto priemonių, pardavimas buvo ekonomiškai nenaudingas įmonės kreditoriams jau vien tuo aspektu, jog įmonės kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą iš šių įmonei priklausiusių transporto priemonių pardavimo. 2013 metais sudarytų transporto priemonių pirkimo pardavimo sandoriais įmonei padarytus nuostolius sudaro skirtumas tarp parduotų transporto priemonių likutinės (atskaičius nusidėvėjimą) vertės ir už ją net kelis kartus mažesnės transporto priemonių pardavimo kainos - automobilį O. A. (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) parduodant už beveik 7-is kartus mažesnę kainą, nei minėto automobilio likutinė vertė pardavimo metu, o automobilį O. A. (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) - beveik pustrečio karto pigiau nei tuometė jo likutinė vertė, kas sudaro 2 190,26 Eur.

6.       Nurodo, kad susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Gorentas” buvo suteiktas praktikoje neįprastai ilgas atsiskaitymo terminas, mokėjimus už transporto priemones bei gamybines priemones UAB „Gorentas” atliko tiktai praėjus nuo 3 iki 8 mėnesių nuo atitinkamų sandorių sudarymo. Be to, iš viso už transporto priemones ir gamybos priemones UAB „Gorentas” įmonei sumokėjo tiktai 21721,50 Eur (75 000 Lt) iš bendros 36 425,51 Eur (125 770 Lt) šių prekių pardavimo kainos: bendra transporto priemonių pardavimo kaina sudarė 11 874,42 Eur (41 000 Lt), o bendra gamybos priemonių pardavimo kaina sudarė (su PVM) 24 551,09 Eur (84 770 Lt). Visos kitos UAB „Gorentas” įmonei mokėtinos sumos buvo dengiamos priešpriešinių reikalavimų įskaitymais - įskaitant bendrovės UAB „Gorentas” skolą su įmonės mokėtina bendrovei UAB „Gorentas” nuomos mokesčio už tų pačių transporto priemonių nuomą suma. Atsakovas, įmonės vardu parduodamas pačios įmonės 24 229,64 Eur (83 660,12 Lt) vertintas transporto priemones susijusiam asmeniui UAB „Gorentas” vos už 11 874,42 Eur (41 000 Lt), padarė įmonei nuostolį, atitinkamai sudarantį 12 355,22 Eur (42 660,12 Lt). Teigia, jog atsakovo atstovaujant įmonę sudarytais preziumuotinai nesąžiningais transporto priemonių pardavimo sandoriais, įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta bendrai 14 545,48 Eur nuostolių (2 190,26 Eur + 12 355,22 Eur).

7.       Vertinant transporto priemonių pardavimo sandorių nepagrįstumą ir neteisėtumą pažymi, kad transporto priemonių susijusiam asmeniui UAB „Gorentas” pardavimo sandorių sudarymo metu, įmonė su AB Šiaulių bankas buvo sudariusi 2014 m. vasario 12 d. Kredito su portfeline garantija sutartį, kuri minėtų ilgalaikio turto pardavimo sandorių sudarymo metu jau buvo galiojanti abiem jos šalims. Minėtos kredito sutarties 10.2.3 papunktis nustatė imperatyvų įmonės įsipareigojimą neparduoti ar kitaip neperleisti tretiesiems asmenims savo turto, verslą ar jų dalies negavus Banko raštiško sutikimo, t. y. ir nesudaryti aptariamų įmonės transporto priemonių pardavimo susijusiam asmeniui UAB „Gorentas” sandorių. Tačiau atitinkamas Banko raštiškas sutikimas įmonei sudaryti aptariamus transporto priemonių pardavimo sandorius nėra pateiktas, kas leidžia pagrįstai manyti, kad sudaryti transporto priemonių pardavimo sandoriai buvo ne tik nuostolingi įmonei, nesąžiningi, tačiau ir prieštaraujantys įstatymo galią įmonei turinčioms kredito sutarties nuostatoms. Atkreipia dėmesį, kad įmonės 2014 m. gruodžio 31 d. ilgalaikio turto inventorizacijos apyrašas Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašytas tiek atsakovo, tiek ir UAB „Gorentas” vadovo, patvirtina, kad įmonė be jokio faktinio ar teisinio pagrindo į įmonės turto sąrašus minėtai dienai apskaitė ir įtraukė į Bankui teiktinas finansines ataskaitas ir jau keli mėnesiai buvusias perleistas transporto priemones, tokiu būdu neatskleisdama Bankui transporto priemonių perleidimo fakto.

8.       Pažymi, jog taip pat akivaizdus ir atsakovo atstovautos įmonės su atsakovo tėvu V. G. bei susijusiu juridiniu asmeniu UAB „Gorentas sudarytų transporto priemonių atgalinės nuomos iš susijusių asmenų sandorių nenaudingumas - per gana trumpą laiką susijusiems asmenims sumokėtos sumos už šių transporto priemonių nuomą netgi kartais viršijo jų pardavimo kainą. Nurodo, jog už atsakovo tėvui V. G. parduotos transporto priemonės nuomą laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 19 d. sumokėta 3 591,34 Eur, t. y. dešimt kartų daugiau nei minėtos transporto priemonės pardavimo kaina (318,58 Eur). Pažymi, kad minėtai transporto priemonei buvo skaičiuojama 5,78 Eur/mėn. (19,96 Lt/mėn.) nusidėvėjimo norma, taigi, per šios transporto priemonės nuomos laikotarpį minėta transporto priemonė galėjo prarasti iki 179,18 Eur vertės (5,78 Eur x 31 mėn.), t. y. nuvertėti iki 139,40 Eur vertės (pardavimo atveju). Tačiau sumokėta nuomos mokesčio suma 3 412,16 Eur viršija minėtos transporto priemonės nuvertėjimą (3 591,34 Eur - 179,18 Eur), net ir vertinant aplinkybę, kad minėta transporto priemonė 2017 m. gruodžio 31 d. tebuvo verta 139,40 Eur (pardavimo kaina atėmus pačios įmonės nustatytą nuvertėjimą). Tokiu būdu atsakovo atstovautos įmonės su atsakovo tėvu sudarytos atgalinės transporto priemonės nuomos sandoriu padaryti nuostoliai įmonei ir jos kreditoriams sudaro 3 412,16 Eur. Už susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Gorentas” parduotų transporto priemonių skirtingais nuomos laikotarpiais sumokėta 22 009,85 Eur (neskaitant PVM) nuomos mokesčio, t. y. dvigubai daugiau nei gauta šių transporto priemonių pardavimo kaina (11874,42 Eur), tuo padarant įmonei papildomai 10 135,42 Eur nuostolių (22 009,85 Eur – 11874,42 Eur). Nurodo, jog atsakovo atstovautos įmonės sudarytais su susijusiais asmenimis transporto priemonių atgalinės nuomos sandoriais įmonei padaryta bendrai 13 547,58 Eur nuostolių (3 412,16 Eur + 10 135,42 Eur).

9.       Pažymi, jog įmonė, atstovauta atsakovo, be jokio faktinio ar teisinio pagrindo apmokėjo už su atsakovu susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Gorentas” priklausiusios transporto priemonės Mercedes Benz Atego (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros ir remonto paslaugas. Taigi, atitinkamais savo veiksmais - be jokio faktinio ar teisinio pagrindo įmonės vardu bei lėšomis prisiimdamas ir apmokėdamas kito juridinio asmens prievoles, atsakovas padarė įmonei nuostolius, lygius įmonės be pagrindo įvykdytoms kito juridinio asmens UAB „Gorentas” prievolėms - viso 417,34 Eur.

10.       Nurodo, jog atsakovo atstovauta įmonė 2014 m. birželio 16 d. perleido su atsakovu susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Gorentas” kitą dalį įmonei priklausiusio ilgalaikio bei trumpalaikio turto - gamybos priemones, kurių bendra likutinė vertė (atskaičius nusidėvėjimą) pardavimo dienai (be PVM) sudarė 26 847,19 Eur (92 697,98 Lt), tačiau jos buvo parduotos už beveik pusantro karto mažesnę 19 454,81 Eur (67 173,57 Lt), neskaitant PVM, kainą. Taigi, pažeisdamas savo, kaip įmonės vadovo, pareigą veikti įmanomai naudingai įmonei, atsakovas, atstovaudamas įmonę, įmonei priklausiusias gamybos priemones susijusiam asmeniui UAB „Gorentas” pardavė ženkliai mažesne kaina, nei likutinė minėtų gamybos priemonių vertė (atskaičius nusidėvėjimą), tuo padarant įmonei nuostolį, sudarantį 7 392,38 Eur (26 847,19 Eur – 19 454,81 Eur). Apie šį sandorį Bankas informuotas taip pat nebuvo, Banko raštiškas sutikimas įmonei sudaryti aptariamus gamybos priemonių pardavimo sandorius nepateiktas. Įmonės 2014 m. gruodžio 31 d. ilgalaikio turto inventorizacijos apyrašas Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat tos pačios dienos ilgalaikio turto inventorizacijos apyrašai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašyti tiek atsakovo, tiek ir UAB „Gorentas” vadovo, patvirtina, kad įmonė be jokio faktinio ar teisinio pagrindo į įmonės turto sąrašus minėtai dienai apskaitė ir įtraukė į Bankui teiktinas finansines ataskaitas ir jau keli mėnesiai buvusias perleistas gamybos priemones.

11.       Pažymi, jog iš įmonės nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos už finansinius 2014 metus nustatyta, kad dividendams išmokėti (įskaitant įmonės privalomą išskaityti už atsakovą gyventojų pajamų mokesčio sumą) buvo panaudota 86 636 Lt (25 670,75 Eur). Atsakovui, atskaičius įmonės iš atsakovo išskaitytinus ir į biudžetą mokėtinus mokesčius, buvo išmokėta visa (atskaičius mokesčius) dividendų suma, iš jų: 2014 m. gruodžio 30 d. pervesta 50 000 Lt (14 481,01 Eur), o 2014 m. gruodžio 31 d. - dar 25 000 Lt (7 240,50 Eur). Vadovaujantis dividendų išmokėjimo metu (nuo 2014-10-23 iki 2014-12-31) galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) 601 straipsnio 5 dalimi, sprendimas skirti dividendus už trumpesnį negu finansiniai metai laikotarpį galėjo būti priimtas, o patys dividendai - skiriami ir išmokami, tiktai tuo atveju, jeigu tenkinamos visos (ir kiekviena atskirai) sąlygos, tačiau įmonė netenkino nė vienos iš šių sąlygų. Teigia, jog įmonė, skiriant ir(ar) išmokant dividendus, atsakovui žinomai jau buvo faktiškai nemoki - nebepajėgi tinkamai vykdyti savo einamuosius įsipareigojimus. Sprendimo skirti dividendus priėmimo bei dividendų išmokėjimo momentu, įmonė jau turėjo ženklius pradelstus įvykdyti įsipareigojimus savo kreditoriams, 2014 m. gruodžio 30-31 dienomis (išmokant dividendus) sudariusius ne mažiau nei 204 637,85 Eur (iš jų kreditorei V. M.– 198 739,59 Eur, kreditorei UAB „Talša” – 5 898,26 Eur), t. y. daugiau nei ketvirtadalį visos balansinės įmonės turto vertės. Pažymi, kad per 2014 finansinius metus įmonės pradelstų įvykdyti įsipareigojimų suma buvo ženkliai išaugusi, palyginus su 2013 m. gruodžio 31 d. buvusiai 93071,38 Eur pradelstų įvykdyti finansinių įsipareigojimų sumai (iš jų kreditorei V. M. – 91 887,36 Eur, kreditorei UAB „Talša” – 1 184,02 Eur). Pažymi, kad dėl vienintelio tuo metu buvusio įmonės nekilnojamojo turto pardavimo buvo nuspręsta ir susitarta praėjus vos porai savaičių nuo dividendų išsimokėjimo, ką patvirtina 2015-­01-15 preliminarioji sutartis, o pats nekilnojamasis turtas galutinai perleistas praėjus tik kiek daugiau nei mėnesiui nuo dividendų skyrimo ir(ar) išmokėjimo dienos - 2015 m. vasario 5 d. pirkimo - pardavimo sutartimi, sudaryta tarp įmonės, kaip pardavėjo, ir atsakovo bei jo artimų giminaičių, kaip pirkėjų. Vertinant tai, kad įmonei priklausiusį nekilnojamąjį turtą buvo nuspręsta perleisti nepraėjus dviem savaitėms nuo dividendų išsimokėjimo, o pats perleidimo sandoris sudarytas vos po 36 kalendorinių dienų nuo dividendų išmokėjimo, dividendų skyrimo ir(ar) išmokėjimo momentu įmonė turėjo kreditorių ir neturėjo galimybių tinkamai įvykdyti savo finansinių prievolių jiems. Atkreipia dėmesį, jog už įsigyjamą pastatų dalį iš sau priklausančios įmonės, atsakovas iš viso sumokėjo 43 400 Eur, t. y. iš esmės apie pusę sumokėtos pastatų kainos dalies sudarė būtent išsimokėti dividendai (atskaičius mokesčius).

12.       Pažymi, jog dividendai už trumpesnį negu finansiniai metai laikotarpį gali būti skiriami tai įforminant atitinkamu vienintelio įmonės akcininko - atsakovo - sprendimu (jį įforminančiu protokolu), kuris, vadovaujantis ABĮ 29 straipsnio 1 ir 6 dalimis, CK 2.90 straipsnio 1 bei 4 dalimis, privalo būti rašytinės formos, tačiau tokio sprendimo nėra. Taigi, dividendus atsakovas sau išsimokėjo preziumuotinai nepriėmęs ir(ar) privaloma rašytine forma neįforminęs sprendimo skirti dividendus, pažeisdamas imperatyvias CK 2.90 straipsnio 1 bei 4 dalių, ABĮ 29 straipsnio 1 ir 6 dalių normas. Be to, viena privalomųjų sąlygų dividendams už trumpesnį negu finansiniai metai laikotarpį skirti bei išmokėti - įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo (vienintelio akcininko) sprendimas patvirtinti tarpinių finansinių ataskaitų rinkinį, kuris per 30 kalendorinių dienų nuo atitinkamo sprendimo priėmimo dienos privalėjo būti pateiktas Juridinių asmenų registrui, tačiau nei atitinkamas atsakovo sprendimas, nei tarpinių finansinių ataskaitų rinkinys įmonės bankroto administratoriui perduoti nebuvo. Taip pat pagal viešus Juridinių asmenų registro duomenis apie įmonės teiktus duomenis, įmonė per visą savo veiklos laikotarpį nėra teikusi Juridinių asmenų registrui jokių tarpinių finansinių ataskaitų rinkinių. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog sprendimas patvirtinti tarpinių finansinių ataskaitų rinkinį, prieš skiriant dividendus, nebuvo priimtas, o tarpinių finansinių ataskaitų rinkinys net nebuvo parengtas, kas sudaro savarankišką pagrindą pripažinti dividendus skirtais ir išsimokėtais neteisėtai. Be to, nebuvo gautas ir neperduotas bankroto administratoriui Banko sutikimas skirti ir(ar) išmokėti atsakovui dividendus. Taigi, vadovaujantis ABĮ 14 straipsnio 6 dalimi, atsakovas turi grąžinti bendrovei dividendus.

13.       Įmonės vertinimu, būtent dividendų išmokėjimas 2014 m. gruodžio 30-31 dienomis, sąlygojo ir įmonės nuostolius dėl skuboto vienintelio įmonei priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo bei jo atgalinės nuomos. Vienintelį turėtą nekilnojamąjį turtą įmonė, atstovauta atsakovo, įsigijo 2014 m. sausio 27 d. Pastatų pirkimo - pardavimo sutartimi už bendrą 144 810,01 Eur (500 000 Lt) kainą. Šiam turtui įsigyti įmonė pasinaudojo tiek nuosavomis, tiek ir Banko skolintomis lėšomis - remiantis kredito sutartimi, Bankui suteikus įmonei 101 367,01 Eur (350 000 Lt) kreditą, už jo aptarnavimą įmonė privalėjo mokėti Bankui kredito sutartimi nustatytus mokėjimus (palūkanas, paskolos administravimo mokestį ir kt.). Bendra nekilnojamojo turto įsigijimo savikaina (išleistos sumos siekiant įsigyti minėtą nekilnojamąjį turtą), neskaitant privalomųjų išlaidų už notaro ir viešų registrų paslaugas, sudarė 152 069,32 Eur, įskaitant už naudojimąsi nekilnojamajam turtui įsigyti gauto kredito aptarnavimui sumokėtas sumas (palūkanas, administravimo mokestį ir kt.). Su pačiu atsakovu bei atsakovo artimaisiais giminaičiais (sutuoktine, atsakovo broliu bei pastarojo sutuoktine, atsakovo tėvais) sudarytais sandoriais - 2015 m. sausio 15 d. Preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartimi bei ją vykdant sudaryta pagrindine 2015 m. vasario 5 d. pirkimo - pardavimo sutartimi - įmonė pardavė vienintelį jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą už 130 200 Eur, t. y. 21 869,32 Eur pigiau nei įmonei kainavo įsigyti šį nekilnojamąjį turtą. Pažymi, kad šis nekilnojamasis turtas buvo reikalingas įmonės veiklai vykdyti (pajamoms uždirbti), ką patvirtina aplinkybė, jog tą pačią nekilnojamojo turto pardavimo dieną, tarp naujųjų nekilnojamojo turto savininkų ir įmonės buvo sudaryta 2015 m. vasario 5 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria įmonė išsinuomojo minėtą nekilnojamąjį turtą ir iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (per 2 nuomos metus) sumokėjo už šio nekilnojamojo turto nuomą iš viso 30 270 Eur.

14.       Pažymi, jog nors atsakovas yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto pardavimą pačiam atsakovui ir jo artimiems giminaičiams neva lėmė tai, jog už suteiktą kreditą nekilnojamajam turtui įsigyti Bankui mokėtinos sumos buvo didesnės, nei už nekilnojamojo turto nuomą mokėtinas nuomos mokestis, o skirtumas tarp šių periodinių įmokų grąžinimo galėjo būti panaudotas įmonės veikloje, tačiau vertinant šiuos atsakovo argumentus akivaizdu, kad jie niekaip nepateisina šio akivaizdžiai nenaudingo įmonei ir jos kreditoriams sandorio sudarymo ir prieštarauja elementariai ekonominei logikai. Pažymi, jog atliktais skaičiavimais už laikotarpį nuo pastatų pardavimo sandorio sudarymo (2015 m. vasario) iki su Banku sutartos galutinės kredito grąžinimo datos, bendras skirtumas tarp mokėjimų Bankui (įskaitant visas turėtas sumokėti palūkanas) bei už tą patį laikotarpį mokėtino nuomos mokesčio tesudarė 15 197,10 Eur (arba vidutiniškai po 303,95 Eur/mėn.), t. y. ženkliai mažesnę sumą, nei atsakovo sau vos prieš mėnesį skirti ir išsimokėti dividendai – 25 670,75 Eur. Taigi, atsakovo sau skirtų dividendų suma būtų leidusi ne tik išsaugoti pastatų nuosavybę atliekant priklausančius mokėjimui Bankui, tačiau dar ir padengti bent dalį jau tuo metu buvusių pradelstų įmonės įsipareigojimų. Taip pat nepagrįstas ir atsakovo teiginys, neva pastatai parduoti siekiant gauti papildomų apyvartinių lėšų, skirtų įmonės veiklos apimtims plėsti. Atsakovui buvo puikiai žinoma, kad pastatus būtų leista parduoti tiktai tuo atveju, jeigu įmonė iš gautų įplaukų pilnai atsiskaitys su Banku pagal kredito sutartį, t. y. kad apyvartinėms lėšoms bus galima skirti tiktai likusią dalį įmonės įplaukų už parduotus pastatus. Minėta, jog skirtumas tarp pastatų pardavimo kainos (130 200 Eur) ir Bankui turėtos grąžinti (įskaitant palūkanas bei kitus privalomus mokėjimus) sumos (83 086,51 Eur) tesudarė 47 113,39 Eur, ir ši suma nebuvo pakankama padengti susikaupusias pradelstas įvykdyti įmonės prievoles, nepakankama bet kokiai įmonės veiklos plėtrai, kaip nurodo atsakovas, neva didinant įmonės apyvartas. Be to, atsakovo teiginius apie ketinimus vykdyti įmonės veiklos plėtrą, akivaizdžiai paneigia tai, kad atsakovo atstovauta įmonė 2015-06-26 paskolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) paskolino atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, 41 300 Eur, t. y. beveik visą sumą, kuri liko įmonei pardavus pastatus. Nurodo, jog nekilnojamojo turto pardavimo sandoriu įmonei padarytus finansinius nuostolius sudaro skirtumas tarp faktinių įmonės patirtų išlaidų įsigyjant nekilnojamąjį turtą, įskaitant šio įsigijimui panaudoto Banko finansavimo (Kredito sutarties) sąlygų įgyvendinimui, bei nekilnojamojo turto pardavimo su atsakovu susijusiems asmenims kainos bei to sąlygotų mokėjimų Bankui. Minėta, jog siekdama įsigyti nekilnojamąjį turtą bei perleisti jį su atsakovu susijusiems asmenims, įmonė iš viso patyrė 152 069,32 Eur išlaidų, o su atsakovu susijusiems asmenims šis nekilnojamasis turtas buvo perleistas tiktai už 130 200 Eur. Taigi, perleisdama nekilnojamąjį turtą, įmonė patyrė 21 869,32 Eur nuostolių (152 069,32 Eur – 130 200 Eur). 

15.       Be to, įmonės vertinimu, įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryti nuostoliai taip pat ir atgalinės nekilnojamojo turto nuomos sandoriu. Kaip minėta, mokėdama kredito įmokas bei palūkanas pagal Kredito sutartį, įmonė turėjo (išsaugojo) nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. galimybę gauti pajamas naudojant šį nekilnojamąjį turtą ne tik gamybinei veiklai, tačiau ir kitiems būdams pajamoms uždirbti (pvz., nuomojant nekilnojamąjį turtą), bei mažino savo įsipareigojimus hipotekos kreditoriui - Bankui - nuosekliai didindama kitų įmonės kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus iš šio nekilnojamojo turto. Tačiau pardavusi nekilnojamąjį turtą ir sudariusi jo atgalinės nuomos sutartį su atsakovu susijusiais asmenimis, įmonei teliko galimybė naudoti šį nekilnojamąjį turtą savo gamybinei veiklai, kuri, atsakovui žinomai, nebuvo itin pelninga nei ankstesniais (2013 ir 2014) metais, o nuo 2015 metų buvo nuostolinga, t. y. nesudaranti faktinių prielaidų tinkamai vykdyti įmonės prievoles kreditoriams. Taigi, vietoje nekilnojamojo turto nuosavybę išsaugančių mokėjimų pagal kredito sutartį atsakovui pasirinkus mokėti iš esmės panašaus dydžio, tačiau jokio įmonės turto išsaugojimo ar padidėjimo nesukuriantį nuomos mokestį pačiam atsakovui ir su atsakovu susijusiems asmenims, atitinkamas sprendimas bei jo pagrindu įmonės patirtos išlaidos už nekilnojamojo turto nuomą tiktai sumažino įmonės turto vertę ir jos galimybės bent iš dalies atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Dėl išvardintų aplinkybių, įmonės vertinimu, patirtos išlaidos už nekilnojamojo turto nuomą, sudarančios 30 270 Eur, taip pat pripažintinos įmonės nuostoliais, patirtais atsakovui netinkamai vykdant savo, kaip įmonės vadovo, pareigas. Bendra įmonės su atsakovu susijusiais asmenimis sudarytais nekilnojamojo turto pardavimo bei šio turto atgalinės nuomos sandoriais padarytų finansinių nuostolių suma sudaro 52 139,32 Eur, kurią įmonė taip pat prašo priteisti iš atsakovo.

16.       Nurodo, jog 2015-06-26 sudaryta paskolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įmonė suteikė atsakovui bendrai 41 300 Eur paskolą, visą paskolos sumą išmokėdama 2015 m. birželio 26 - liepos 4 dienomis. Už naudojimąsi suteikta paskola atsakovui buvo suteikta teisė mokėti vos 3 procentų nuo negrąžintos paskolos sumos metines palūkanas. Tai reiškia, kad atsakovui paskola buvo suteikta lengvatinėmis sąlygomis, t. y. mažesnėmis, nei tuo metu buvusiomis vidutinėmis palūkanomis. Nepaisant to, nuo paskolos suteikimo iki šio ieškinio surašymo dienos, atsakovas, vykdydamas paskolos sutartį, bendrai sumokėjo įmonei 41 300 Eur, t. y. sumą, lygią nominaliai paskolos vertei. Kadangi paskolos sutartis nenustatė jokių specialių už atsakovui suteiktą paskolą mokėjimo sąlygų, šios palūkanos privalėjo būti mokamos vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 2 dalies norma, t. y. kas mėnesį iki paskolos suma bus grąžinta. Vadovaujantis CK 6.54 straipsnio 2 bei 4 dalių, 6.872 straipsnio 2 dalies normomis, iš atsakovo atliekamų mokėjimų vykdant paskolos sutartį, pirmiausia turėjo būti atskaitomos ir priimamos sumos, skirtos sutartinių palūkanų mokėjimui, ir tiktai likusi kiekvieno mokėjimo dalis skiriama pagrindinei prievolei - paskolos grąžinimui - įvykdyti. Remiantis išdėstytu, įmonės atliktais paskaičiavimais, atsakovas, pirmiau įskaičius visas jo turėtas sumokėti paskolos sutartimi numatytas palūkanas, liko negrąžinęs įmonei suteiktos paskolos dalies, sudarančios 1 001,44 Eur, kurią įmonė prašo priteisti iš atsakovo. Taip pat, vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 2 dalimi bei remiantis paskolos sutarties 3 punktu, nuo likusios negrąžintos paskolos sumos (1 001,44 Eur) už laikotarpį nuo vėliausios įmokos pagal paskolos sutartį (2017-01-13) iki šio ieškinio surašymo dienos (viso už 1 176 dienas), atsakovas privalėjo sumokėti įmonei paskolos sutartimi nustatytas palūkanas, kurių bendra suma sudarytų 96,80 Eur (1.001,44 Eur x 3% x 1176 d./365 d.), kurias įmonė taip pat prašo priteisti iš atsakovo. Be to, suteikdamas sau paskolą iš esmės lengvatinėmis sąlygomis, atsakovas padarė įmonei nuostolių. Kaip minėta, jau 2014 m. pabaigoje įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais ir neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su savo kreditoriais, dėl ko jau buvo pradelsusi (vėlavo) įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Pažymi, jog įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2018-03-07 nutartimi įmonės bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas jau sudarė 296391,34 Eur, iš jų 19 549,40 Eur pradelstų įsiskolinimų (pagrindinės skolos), susidariusių nuo 2015-07-03, ir CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatytų minimalių nuostolių suma. Taigi, šis įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu įmonės bankroto byloje, kurioje dalyvavo ir atsakovas, patvirtintas kreditoriaus reikalavimas patvirtina, jog įmonė pradelsė įvykdyti ir tinkamai neįvykdė nė vienos dar nuo 2015-07-03 (dar paskolos suteikimo metu) prisiimtos finansinės prievolės kreditoriui. Taigi, suteikdama paskolą atsakovui (savo vieninteliam akcininkui bei vadovui) lengvatinėmis sąlygomis, įmonė prarado galimybę disponuoti suteiktos paskolos dydžio piniginėmis lėšomis (41 300 Eur) savo veikloje, negalėjo panaudoti šios sumos atsiskaitymui su savo kreditoriais, įskaitant jau minėtoms pradelstoms finansinėms prievolėms įvykdyti, ir patyrė nuostolius - įgydama pareigą padengti netesybas ir(ar) nuostolius savo kreditoriams, su kuriais nebuvo savalaikiai atsiskaityta. Kadangi pati įmonė yra verslo subjektas ir pagrindiniai jos įskolinimai susidarė taip pat verslo subjektams, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 2 dalies norma, įmonės patirti minimalūs nuostoliai dėl negalimos naudoti veikloje sumos sudaro 6 procentus metinių palūkanų nuo negalimos disponuoti paskolos sumos. Remiantis išdėstytu, faktiniai įmonės nuostoliai dėl sudarytos bei vykdytos paskolos sutarties už laikotarpį nuo paskolos sutarties sudarymo (2015-06-26) iki nominalios suteiktos paskolos sumos grąžinimo dienos (2017-01-13), sudaro 2 053,40 Eur.

17.       Pažymi, jog remiantis atsakovo pasirašyta 2016 m. gruodžio 31 d. įmonės avanso apyskaita Nr. 56, o taip pat įmonės kasos išlaidų orderiais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui, kaip įmonės vadovui, buvo išduota bendrai 13 188,94 Eur suma (5 315 Eur + 7 873,94 Eur), kurios dalį atsakovas nurodė panaudojęs atsiskaityti su įmonės kreditoriumi UAB „Elga”, sumokant pastarajai viso 9 842,30 Eur (5 041,06 Eur + 4 801,24 Eur). Tačiau dokumentas, kurio pagrindu atlikti minėti mokėjimai įmonės kreditorei UAB „Elga“, įmonės bankroto administratoriui neperduotas, o įmonės kreditorė UAB „Elga” paneigė minėtos grynųjų pinigų sumos gavimo faktą, ką patvirtina UAB „Elga” pateiktas laikotarpio nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 23 d. Pardavimų ir pinigų gavimo žurnalas. Taigi, minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas be faktinio ar teisinio pagrindo nuo 2016 m. gruodžio 31 d. disponuoja įmonei priklausančia 9 842,30 Eur grynųjų pinigų suma, kuri privalėjo būti grąžinta įmonei nepanaudojus šios sumos pagal paskirtį, todėl ši suma priteistina iš atsakovo.

18.       Pažymi, jog įmonei nuostolius, susijusius su negalimumu naudotis atitinkamomis įmonei nenaudingų (nuostolingų) sandorių rezultate įmonės negautomis sumomis, nepagrįstai bei neteisėtai išmokėtais dividendais bei nepagrįstai ir neteisėtai iš įmonės gautomis bei jai negrąžintomis sumomis, įmonei turėtų padengti atsakovas. Kadangi atsakovas yra fizinis asmuo, minimaliais ieškovės nuostoliais dėl atsakovo padaryto pažeidimo pripažintinos 5 procentų metinės palūkanos nuo savalaikiai negrąžintos paskolos sumos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

19.       Dėl transporto priemonių pardavimu (2013-08-09 - 2014-03-28 dienomis) už mažesnę nei jų likutinė vertė kainą padarytų nuostolių prašomos priteisti palūkanos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis), įvertinus CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą maksimalų penkerių metų terminą, skaičiuotinos už minėtą penkerių metų laikotarpį (nuo 2015 m. balandžio 3 d., t. y. už 1827 dienas) ir sudarytų 3 640,36 Eur (14 545,48 Eur x 5% x 1827 d. : 365 d.).

20.       Dėl transporto priemonių atgaline nuoma padarytų nuostolių prašomos priteisti palūkanos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis), skaičiuotinos nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo (nuo 2017 m. balandžio 4 d., t. y. už 1 095 dienas), sudarytų 2 032,12 Eur (13 547,48 Eur x 5% x 1095 d. : 365 d.).

21.       Dėl svetimos transporto priemonės remonto išlaidomis padarytų nuostolių prašomos priteisti palūkanos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis), įvertinus CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą maksimalų penkerių metų terminą, skaičiuotinos už minėtą penkerių metų laikotarpį (nuo 2015 m. balandžio 3 d., t. y. už 1 827 dienas), ir sudarytų 104,45 Eur (417,34 Eur x 5% x 1 827 d. : 365 d.).

22.       Dėl gamybos priemonių pardavimu (2014-06-16) už mažesnę nei jų likutinė vertė kainą padarytų nuostolių prašomos priteisti palūkanos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis), įvertinus CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą maksimalų penkerių metų terminą, skaičiuotinos už minėtą penkerių metų laikotarpį (nuo 2015 m. balandžio 3 d., t. y. už 1 827 dienas), ir sudarytų 1 850,12 Eur (7 392,38 Eur x 5% x 1 827 d. : 365 d.).

23.       Dėl neteisėto dividendų išmokėjimo (2014-12-31 - 2014-12-31) prašomos priteisti palūkanos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis), įvertinus CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą maksimalų penkerių metų terminą, skaičiuotinos už minėtą penkerių metų laikotarpį (nuo 2015 m. balandžio 3 d., t. y. už 1 827 dienas), ir sudarytų 6 424,72 Eur (25 670,75 Eur x 5% x 1 827 d. : 365 d.).

24.       Dėl patirtų nuostolių už mažesnę nei patirtos išlaidos kainą parduoto (2014-12-31 - 2014­-12-31) nekilnojamojo turto prašomos priteisti palūkanos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis), įvertinus CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą maksimalų penkerių metų terminą, skaičiuotinos už minėtą penkerių metų laikotarpį (nuo 2015 m. balandžio 3 d., t. y. už 1 827 dienas), ir sudarytų 5 473,32 Eur (21 869,32 Eur x 5% x 1 827 d. : 365 d.).

25.       Dėl patirtų nuostolių atgalinės nuomos sandoriu nuomojantis parduotą nekilnojamąjį turtą prašomos priteisti palūkanos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis), skaičiuotinos nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo (nuo 2017 m. balandžio 4 d., t. y. už 1 095 dienas), ir sudarytų 4540,50 Eur (30 270 Eur x 5% x 1 095 d. : 365 d.).

26.       Dėl neturėjimo galimybės disponuoti atsakovo žinioje esančiomis neteisėtai turimomis lėšomis, išmokėtomis atsakovui ne vėliau nei 2016 m. gruodžio 31 d., prašomos priteisti palūkanos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis), skaičiuotinos nuo galimai vėliausios šių lėšų išmokėjimo (perdavimo) atsakovui dienos (nuo 2016 m. gruodžio 31 d., kai buvo sudaryta avansinė apyskaita Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. už 1 189 dienas), ir sudarytų 1 603,08 Eur (9 842,30 Eur x 5% x 1 189 d. : 365 d.).

27.       Nurodo, jog bendra prašomų priteisti palūkanų dėl negalimumo įmonei naudotis prašomomis priteisti nuostolių, dividendų bei be teisinio pagrindo atsakovo turimų įmonės lėšų sumomis, paskaičiuotų iki ieškinio surašymo, suma sudaro 25 765,47 Eur.

28.       Atsakovas E. G. atsiliepimu prašo nutraukti bylą dalyje dėl ieškinio reikalavimų priteisti 21 869,32 Eur patirtų nuostolių dėl nuostolingo įmonei priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo ir 30 270 Eur patirtų nuostolių dėl nuostolingo įmonei priklausiusio nekilnojamojo turto atgalinės nuomos sandorio, ieškovės BUAB „Tvorų tiekimas" ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, pripažįstant šias lėšas administravimo išlaidomis. Nurodo, jog FNTT Specialisto išvada yra nepatikimas įrodymas ir juo vadovautis nėra pagrindo, specialistas rėmėsi ne pirminiais apskaitos dokumentais, o VĮ Registrų centras pateiktais dokumentais, kuriuose yra klaidų, bei buhalterinės apskaitos programos duomenimis, kurių netikslumą kitose bylose (kai tai yra jai palanku) akcentuoja pati ieškovė. Ši aplinkybė savaime sudaro pagrindą konstatuoti, kad specialisto išvados, padarytos remiantis netiksliais duomenimis, objektyviai negali būti teisingos ir patikimos. Be to, Šiaulių apygardos teismas 2020 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-146-357/2020 atmetė ieškovės pareikštą pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, inter alia, dėl tariamo vėlavimo inicijuoti bankroto bylą. Taigi, ieškovė bendrovės nemokumo nuo 2013 m. neįrodė.

29.       Pažymi, kad ieškovė buvo pateikusi ieškinį dėl pastatų pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Ieškinys toje byloje buvo grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tapačiu klaidingu jų interpretavimu.

30.       Paaiškina, jog bendrovės gamybinės linijos atsiradimas 2013 metais, veiklos apimčių augimas ir poreikis pasirengti naujoms veikloms, lėmė bendrovės poreikį turėti (nuomos/nuosavybės pagrindu) patalpas tinkamam bendrovės veiklos vykdymui. Nuo bendrovės veiklos pradžios (2011 metais) iki pastatų įsigijimo, bendrovė veiklą vykdė nuomojamose patalpose, 2013 metais bendrovės vadovas priėmė sprendimą įsigyti patalpas, o ne nuomoti nekilnojamąjį turtą, todėl 2014 metais bendrovė įsigijo pastatus, kuriuos naudojo savo veiklai vykdyti, kuriuos intensyviai naudojo nuo 2014 m. iki 2015 m. (nuomos pagrindais iki 2017 m.) ir nudėvėjo. Pastatai buvo parduoti, o vėliau išsinuomoti dėl šių priežasčių: bendrovei trūko apyvartinių lėšų, šį trūkumą lėmė tvorų gamybos ir montavimo verslo sezoniškumas; įsipareigojimai bankui ir kitiems kreditoriams; siekis pastatus turėti nuosavybės teise (be hipotekos) viršijo tuometines bendrovės finansines galimybes. Dėl laikinų verslo nesėkmių atsakovas kreipėsi į artimuosius, į brolio šeimą. Pastatų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2015 m. vasario 5 d. Sandorio kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į reikšmingas aplinkybes, tame tarpe, į: kainą, už kurią bendrovė įsigijo pastatus iš buvusio savininko; nekilnojamojo turto prekybos ir nuomos rinkų pokyčius; poreikį ir prašymą kuo skubiau sudaryti sandorį; vėlesnę nuomos kainą. Visa sandorio kaina buvo sumokėta pinigais be atidėliojimų ar mokėjimų išdėstymų. Įsigiję turtą, pirkėjai jį išnuomojo bendrovei. Sandorio struktūra atitiko įprastą verslo praktiką. Pardavimo ir atgalinės nuomos sandoriai yra įprasta verslo finansavimo priemonė. Pastatų sandoriai buvo sudaryti sąžiningai, remiantis ekonomine logika.

31.       Teigia, jog ieškinio punktuose, kuriuose įrodinėjama žala, padaryta dėl pastatų sandorių, nėra nurodyta jokių konkrečių atsakovo veiksmų, atsakovui taikytinų įstatymų pažeidimų. Todėl laikytina, kad ieškovė nevykdo įrodinėjimo pareigos. Be to, atsakovo veiksmų teisėtumas jau nustatytas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi. Ieškovė, siekdama civilinės atsakomybės taikymo, turėtų įrodyti ir žalą. Ieškovė teigia, kad žala pasireiškia tuo, kad: pastatai buvo parduoti už 21 869,32 Eur mažesnę kainą nei buvo įsigyti (įskaitant patirtas išlaidas); bendrovė patyrė 30 270 Eur nuomos išlaidų. UAB „Ober-haus“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita patvirtina, kad pastatų vertė 2015 m. vasario 5 d. buvo 128 500 Eur. Tuo tarpu pirkėjai iš bendrovės pastatus nupirko netgi už didesnę kainą - 130 200 Eur. Taigi, pastatų pardavimas už didesnę rinkos kainą atsiskaitant pinigais, negali būti laikomas žalos padarymu. Pastatų įsigijimo kainos lyginimas su vėlesne pardavimo kaina yra ydingas. Per naudojimo laikotarpį nekilnojamojo turto objekto savybės ir vertė kinta. Bendrovė jokių turto netekimų dėl pastatų pardavimo nepatyrė. Be to, žala negali būti laikomi ir bendrovės sumokėti nuompinigiai. Tarp šalių nėra ginčo, kad nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu bendrovė naudojo pastatus savo veiklai. Pateikiama UAB „Ober-haus“ nekilnojamojo turto konsultacija dėl nuomos kainos patvirtina, kad pastatai buvo išsinuomoti už mažesnę nei rinkos kainą. Rinkos nuomos kaina ginčui aktualiu laikotarpiu būtų buvusi nuo 1 822,86 iki 2 187,43 Eur. Taigi, atsakovas ir su juo susiję asmenys nuomojo bendrovei pastatus mažesne (1 305 Eur plius GPM) nei rinkos kaina. Be to, vertinant hipotetinės žalos dydį, neatsižvelgta ir į kitų išlaidų (draudimas, žemės mokestis, kapitalinis remontas, normalaus nusidėvėjimo sąnaudos ir pan.) pasiskirstymą bendrovės statusui pasikeitus iš savininkės į nuomininkę. Darytina išvada, jog bendrovė, parduodama pastatus ir vėliau juos išsinuomodama, sutaupė, o ne patyrė žalą. 

32.       Paaiškina, kad bendrovės išlaidos patalpoms 2015 m. vasario 5 d. - 2017 m. gruodžio 31 d. (35 mėnesiai) būtų buvusios tokios: 1) nuomojantis kitas patalpas rinkoje Šiaulių mieste - nuo 63800,10 Eur iki 76 560,05 Eur neįskaitant iš atsakovo bei kitų savininkų nemokamai gautos naudoti kiemo aikštelės; 2) jei bendrovė būtų pasilikusi pastatus nuosavybės teise, bendrovė bankui būtų sumokėjusi nemažiau kaip 72 119,29 Eur (59 127,25 Eur ir palūkanas, kurių iki 2017 m. gruodžio 31 d. būtų sumokėta nemažiau kaip 44 858,93 Lt (12 992,04 Eur); 3) jei bendrovė iki 2017 m. pabaigos būtų naudojusi atsakovo ir kitų savininkų pastatus, būtų atsakovui sumokėjusi 52 526,25 Eur ir būtų turėjusi teisę nemokamai naudotis aikštele (neatsižvelgiant į tai, kad atsakovas 2017 m. leido bendrovei nemokėti dalies nuomos mokesčio). Taigi, atsižvelgiant į egzistavusį realų apyvartinių lėšų poreikį, akivaizdu, kad bendrovė sutaupė daugiausiai nuomodamasi pastatus iš atsakovo ir kitų savininkų, o ne mokėdama bankui ar nuomodamasi atitinkamą turtą iš kitų asmenų. Tuo atveju, jei ieškovė būtų nepardavusi pastatų ir būtų naudojusi juos savo veiklai, bendrovė galimai būtų bankrutavusi anksčiau nei 2017 metais. Taigi, atsakovo veiksmai, susiję su pastatų nuoma ir pardavimu, nesukėlė žalos, nes visi sandoriai buvo sudaryti rinkos kaina.

33.       Teigia, jog ieškovė deklaratyviai nurodo, kad bendrovė sudarė sandorius su atsakovu ir jo giminaičiais, todėl tai neva patvirtina nesąžiningumą.

34.       Nurodo, jog ieškovės teiginiai ir argumentacija apie tai, jog atsakovas neteisėtai išsimokėjo dividendus, yra nepagrįsti ir neteisėti. ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas suteikia bendrovės akcininkui teisę gauti bendrovės pelno dalį (dividendą). Taigi, dividendai yra teisėtas ir pagrįstas juridinio asmens dalyvio lūkestis. Ieškovė ydingai interpretuoja, kad dividendai buvo išmokėti už trumpesnį nei finansiniai metai laikotarpį. Bendrovės finansiniai metai sutapo su kalendoriniais metais, todėl dividendų išmokėjimas 2014-12-30, t. y. likus vos vienai dienai iki metų pabaigos, savo esme ir buvo dividendų išmokėjimas už visą finansinį laikotarpi, o ne trumpesnį, kaip nurodoma ieškinyje. Bendrovėje buvo vienintelis akcininkas, kuris tuo pačiu ėjo ir vadovo pareigas, todėl bendrovėje nebuvo šaukiami formalizuoti akcininkų susirinkimai, kas ir lėmė susiklosčiusią situaciją. Šiuo atveju po dividendų išmokėjimo bendrovė veiklą vykdė dar dvejus metus, nėra jokių įrodymų, kad atsakovas žinojo ar turėjo žinoti apie tariamą dividendų išmokėjimo neteisėtumą, bendrovė nebuvo ir netapo nemokia. Atkreipia dėmesį, kad ieškovės teiginys dėl akcininko sprendimo neįforminimo raštu, neturi reikšmės šių išmokų kvalifikavimui. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovui buvo išmokėti būtent dividendai. Aplinkybė, kad administratorius teigia, jog tarp dokumentų nerado vienintelio akcininko sprendimo, negali būti pagrindu tenkinti tokį reikalavimą. Be to, remiantis teismų praktika, toks formalus akcininko sprendimo „neradimas“, nesudaro pagrindo dividendų išmokėjimą laikyti negaliojančiu ar neteisėtu, bei nesudaro kliūčių ginčyti tokį akcininko sprendimą. Pažymi, kad aplinkybės dėl dividendų išmokėjimo ieškovei yra žinomos pakankamai ilgą laiko tarpą, dėl dalies jų jau yra pasisakęs ir Lietuvos apeliacinis teismas. Taipogi akcentuoja, kad dividendai buvo išmokėti vienintelio akcininko sprendimu, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas (net neginčijamas). Administratorius turėjo teisę ir pareigą patikrinti bendrovės akcininkų susirinkimų sprendimų teisėtumą ir esant pagrindui pareikšti ieškinius dėl jų nuginčijimo. Tokie ieškiniai nebuvo pareikšti, kas leidžia pagrįstai teigti, kad administratorius nelaiko, jog akcininkų sprendimas dėl dividendų išmokėjimo yra neteisėtas. Galiausiai, pažymi, kad net ir pripažinus, jog dividendai buvo sumokėti neteisėtai, turėtų būti priteisiama tik atsakovui išmokėtų dividendų suma, bet ne kitos patirtos išlaidos - sumokėtas gyventojų pajamų mokestis. Nepagrįstai sumokėtą GPM sumą bendrovė turėtų teisę susigrąžinti Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka.

35.       Nurodo, jog nors ieškinyje teigiama, kad atsakovas neva iš dalies negrąžino 2015 m. birželio 26 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) suteiktos paskolos, o pati paskola sukėlė bendrovei žalą, šie teiginiai nepagrįsti ir neteisėti. Paaiškina, kad bendrovei pardavus nekilnojamąjį turtą, o taip pat įveikus sezoniškumo nulemtą apyvartinių lėšų trūkumą, laisvas lėšas bendrovė paskolino atsakovui. Nors paskolos sutartyje numatytas terminas yra 5 metai (iki 2020 m. birželio 26 d.), faktiškai paskola buvo grąžinama pagal bendrovės poreikį. Bendrovei prireikus apyvartinių lėšų, nedelsiant būdavo grąžinama paskolos dalis. Vertinat paskolos sutartį, yra akivaizdus jos naudingumas, nes pinigai vietoje to, kad laikyti juos bendrovės banko sąskaitoje ir negauti jokių palūkanų, buvo paskolinti su 3 procentų metinėmis palūkanomis. Mano, jog administratoriaus nurodomos palūkanų normos galėtų būti analizuojamos tik vertinant, už kiek pati įmonė skolinosi iš trečiųjų asmenų, tačiau įmonė nėra nei bankas, nei licencijuota finansų įstaiga, kad jos vadovui galėtų būti keliamas reikalavimas skolinti lėšas už sumą, už kurią skolina greitųjų kreditų teikėjai. Atsakovas grąžino visą paskolą (41 300 Eur), o prievolė mokėti palūkanas jam neatsirado. Dėl atsakovo pareigos mokėti palūkanas pagal paskolos sutartį atkreipia dėmesį į paskolos sutarties 3 punktą, jog paskolos išankstinio grąžinimo atveju paskolos gavėjui palūkanos nebus skaičiuojamos. Be to, nepagrįstas ir reikalavimas sumokėti 6 procentų įstatymines palūkanas kaip neva sukeltą žalą už negalėjimą naudotis pinigais. Ieškovė turi pareigą įrodyti konkrečią žalą, o ne remtis pavyzdinėmis įstatymo nuostatomis, neva apibrėžiančiomis minimalius nuostolius. Galiausiai pažymi, kad dėl ieškovės teiginių dėl paskolos sutarties jau pasisakyta įsiteisėjusioje 2020 m. sausio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-585-450/2020.

36.       Atkreipia dėmesį, kad į bylą nėra pateiktas nei vienas įrodymas, kuriame UAB „Elga“ būtų paneigusi piniginių lėšų gavimo faktą. Pateiktas UAB „Elga“ pardavimų ir pinigų gavimo žurnalas nėra vienintelis dokumentas, kuriame galėtų būti atspindėtos pinigų gavimo operacijos. Be to, neatmestina, kad UAB „Elga“ galėjo netinkamai apskaityti iš atsakovo (bendrovės vardu) gautas sumas. Atsakovas nekontroliavo ir negalėjo kontroliuoti, kaip UAB „Elga“ veda savo pardavimų ir pinigų gavimo žurnalą. Taigi, ieškovei neįrodžius, kad atsakovas neperdavė 9 842,30 Eur UAB „Elga“, ši suma negali būti priteisiama iš atsakovo. Atsakovas neturi jo tariamą atsakomybę paneigiančių įrodymų, nes jų negali turėti, todėl paneigimo negali būti reikalaujama iš atsakovo.

37.       Teigia, jog ieškinio reikalavimas dėl žalos už bendrovės gamybos priemonių pardavimą UAB „Gorentas“ neva mažesne nei rinkos verte, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Turto pardavimas nėra draudžiamas, todėl sudarydamas sandorius atsakovas veikė tinkamai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų. Ieškinyje nurodyta, kad žalos dydis apskaičiuojamas pagal balanse nurodytą buhalterinę (likutinę) vertę, tačiau likutinė vertė neapibūdina tikrosios daikto vertės ir atitinkamai nepatvirtina žalos dydžio. Gamybos priemonės gamybos procese nuolat dėvisi, todėl jų pardavimas už mažesnę sumą nei nurodyta balanse, yra visiškai įprasta praktika. Mano, jog svarbu pažymėti, kad gamybos priemonės buvo parduotos už reikšmingą, o ne simbolinę kainą. Vertinant ieškinyje nurodytą giminystę sąžiningumo aspektu, pažymi, kad administratorius analogišką argumentą įrodinėjant, jog bendrovės turtas bei veikla buvo perkelta į UAB „Gorentas“, teismai yra atmetę (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis nagrinėjant bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą). Galiausiai, ieškinyje nurodyti teiginiai, susiję su galimai netinkamu įsipareigojimų vykdymu bankui, galėtų lemti nebent bendrovės atsakomybę prieš banką, bet ne atsakovo atsakomybę prieš bendrovę.

38.       Dėl Mercedes Benz Atego remonto

39.       Nesutinka ir su ieškinio argumentais, jog atsakovo vadovauta įmonė neva per pigiai pardavė, o vėliau per brangiai išsinuomojo transporto priemones.

40.       Dėl automobilių pardavimo D. J. ir V. G.

41.       Taipogi pažymi, jog nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjo 2017 m. balandžio 4 d., o ieškinys pateiktas lygiai po 3 metų - 2020 m. balandžio 4 d. Taigi, administratoriaus elgesys yra akivaizdus sąmoningas veikimas prieš operatyvų bendrovės bankroto procesą ir vertintinas kaip siekis pasipelnyti iš bendrovės administravimui skirtų lėšų. Pažymi, kad daliai ieškiniu reiškiamų reikalavimų - dėl išmokėtų dividendų - ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, todėl atsakovas prašo šioje dalyje taikyti senatį. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalis numato, kad ieškinį dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo gali pareikšti akcininkai, kreditoriai, bendrovės vadovas, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai ar kiti įstatymuose numatyti asmenys ne vėliau kaip per 30 dienų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimų. Taigi, administratorius 30 dienų terminą neabejotinai praleido. Be to, administratorius žalą kildina ir iš sandorių, senesnių nei 36 mėnesiai nuo dokumentų gavimo dienos. Tai tiesiogiai prieštarauja susiklosčiusiems santykiams taikytino Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punktui, įpareigojančiam administratorių tikrinti sandorius, sudarytus per 36 mėnesių laikotarpį.

42.       Dublike, atsiliepdama į atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, ieškovė BUAB „Tvorų tiekimas“ papildomai nurodė, jog aptariant transporto priemonių balansinių verčių, vertinant jų pardavimo sandorių (ne)naudingumą, taikymą būtina pažymėti, kad ieškovė savo reikalavimus grindžia minėtomis vertėmis dėl to, kad būtent tokias vertes įmonės apskaitoje, teiktose finansinėse ataskaitose deklaravo pats atsakovas. Be to, nurodo, jog papildomai patikrino transporto priemonių pardavimo metu buvusias vidutines atitinkamų transporto priemonių rinkos kainas VšĮ „Emprekis” duomenų bazėje, kurios duomenys yra pripažįstami tinkamu įrodymu teismų praktikoje, naudojami nustatant transporto priemonių vertes atliekant atitinkamas administracines procedūras. Minėtos duomenų bazės pateiktos vidutinės analogiškų transporto priemonių rinkos vertės atitinkamų transporto priemonių pardavimo metu taip pat yra ženkliai didesnės, nei šių transporto priemonių pardavimo kainos.

43.       Nurodo, jog savo atsikirtimus dėl gamybos priemonių pardavimo nuostolingumo atsakovas grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir atsikirtimus dėl transporto priemonių pardavimo sandorių nuostolingumo, atitinkamai, ir ieškovė savo nesutikimą su minėtais atsakovo atsikirtimais grindžia tapačiais argumentais, kaip ir nesutikimą su atsakovo atsikirtimais dėl transporto priemonių pardavimo nuostolingumo.

44.       Pažymi, jog dividendų skyrimo ir(ar) išmokėjimo metu galiojusios ABĮ normos, reglamentuojančios dividendų išmokėjimą tiek pasibaigus finansiniams metams, tiek ir jiems nesibaigus, aiškiai nustatė ir nustato imperatyvų draudimą skirti ir išmokėti dividendus, jeigu įmonė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo - pradelstų įvykdyti finansinių įsipareigojimų. Taigi, galiojantys įstatymai nereikalauja nustatyti įmonės nemokumo siekiant pripažinti dividendų skyrimą ir(ar) išmokėjimą neteisėtu - tam pakanka fakto, jog dividendų skyrimo ir(ar) išmokėjimo laikotarpiu įmonė turi pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Byloje pateikti įrodymai, jog dividendų išmokėjimo metu (2014 m. gruodžio 30 - 31 dienomis) įmonė jau turėjo visą dividendų sumą (įskaitant išskaičiuotą GPM) viršijančius pradelstus įsipareigojimus atskiriems savo kreditoriams, o taip pat įrodymai, kad išmokėjus dividendus įmonei trūko apyvartinių lėšų tinkamai vykdyti savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams - tarp jų įmonę finansavusiam bankui, kreditoriams, su kuriais jau buvo vėluojama atsiskaityti, dėl ko nedelsiant (praėjus vos dviem savaitėms nuo dividendų išmokėjimo) įmonė pardavė vienintelį jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą – pastatus, kad atlaisvinti lėšų padengti bent dalį jau tuo metu buvusių pradelstais įsipareigojimų. Dividendų išmokėjimo metu įmonė jau turėjo pradelstų įsipareigojimų savo kreditoriams, kurių bendra suma sudarė net 204 637,85 Eur. Akivaizdu, kad siekdamas tinkamai realizuoti savo pareigas (įmonės vadovas), atsakovas privalėjo žinoti apie įmonės prievolių kreditoriams (ne)vykdymą - tarp jų ir visus įmonės pradelstus įsipareigojimus kreditoriams. Vadinasi, atsakovui, dividendų išmokėjimo metu buvusiam ir įmonės vadovu, buvo ir privalėjo būti žinoma, jog išmokant dividendus įmonė turėjo net 204637,85 Eur pradelstų įsipareigojimų savo kreditoriams, t. y. aplinkybes, imperatyviai draudžiančias tiek dividendų skyrimą, tiek ir dividendų išmokėjimą.

45.       Pažymi, kad įmonė visą laiką, nepriklausomai nuo sezono, tinkamai vykdė finansines prievoles pagal atgalinės nuomos sutartį - kiekvieną mėnesį mokėjimo nuomos mokestį, o kasmėnesiniai mokėjimai bankui pagal kredito sutartį, turėjo būti nežymiai didesni (remiantis ieškovės pateiktais skaičiavimais ir juos patvirtinančiais įrodymais - vidutiniškai po 303,95 Eur/mėn.), ir toks nedidelis kasmėnesinių įmonės mokėjimų skirtumas paneigia sezoniškumo sąlygotas nekilnojamojo turto pardavimo priežastis. Be to, visiškai nepagrįsti atsakovo atsikirtimai, jog išmokėjus dividendus ir pardavus nekilnojamąjį turtą, įmonė veikė dar du metus, kas turėtų patvirtinti šių sandorių (veiksmų) naudingumą įmonei. Priešingai, iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad išmokėjus dividendus įmonė visą laiką (2015 - 2017 metais, iki bankroto bylos iškėlimo) veikė nuostolingai, t. y. nepajėgė padengti visų savo įsipareigojimų, o pradelstų įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydis nuolatos augo - nuo 2014 m. gruodžio 31 d. buvusios 204 637,85 Eur pradelstų įsipareigojimų sumos iki bankroto bylos iškėlimo dienai (2017 m. balandžio 4 d.) sudariusių 437 405,07 Eur.

46.       Nurodo, jog įprastai praktikoje, palūkanos turi būti mokamos visą faktinį naudojimosi suteikta paskola (negrąžinta jos dalimi) laiką, o tuo atveju, jeigu visa paskola ar didesnė, nei paskolos grąžinimo grafike numatyta, jos dalis grąžinama anksčiau sutarto termino - paskolos ir(ar) kredito sutartyse įprastai aptariamas klausimas, susijęs su kreditoriaus teisėtų lūkesčių gauti paskolos sutartimi numatytas palūkanas už paskolos sutartimi numatytą naudojimosi laiką (kreditoriaus negautos naudos sutartinių palūkanų pavidalu (ne)kompensavimo) klausimas. Atsakovo pateikti atsikirtimai, jog paskolos sutarties 3 punkte tariamai numatyta, kad išankstinis paskolos grąžinimas atleidžia atsakovą nuo paskolos sutartimi numatytų palūkanų mokėjimo, prieštarauja imperatyvioms teisės normos, paskolos sutarties turiniui bei paties atsakovo veiksmams. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai - įmonės banko sąskaitų išrašai, kurie patvirtina, jog praktiškai visuose savo mokėjimuose įmonei vykdant paskolos sutartį, pats atsakovas nurodė mokėjimo paskirtimi „paskolos ir palūkanų grąžinimas“. Tokią pačią paskirtį savo 2017 m. sausio 10 ir 13 d. mokėjimuose už atsakovą nurodė ir šiuos mokėjimus atlikę kiti asmenys. Taigi, akivaizdu, jog atsakovo ir(ar) atsakovo prašymu atlikti mokėjimai vykdant paskolos sutartį, apėmė tiek dalinius suteiktos paskolos grąžinimus iki paskolos sutartimi nustatyto termino, tiek ir paskolos sutartimi nustatyto dydžio palūkanų mokėjimą. Vadinasi, paties atsakovo elgesys po paskolos sutarties sudarymo (ją vykdant) patvirtina, kad paskolos sutarties 3 punkte buvo susitarta tiktai dėl išankstinio paskolos grąžinimo mokesčio netaikymo, ir atitinkamai paneigia atsakovo atsiliepime pateiktas interpretacijas, neva minėta nuostata atsakovas iš viso turėjo būti atleistas nuo sutartinių palūkanų už naudojimąsi gauta paskola mokėjimo. Remiantis atsakovo atsiliepime pateikta paskolos sutarties 3 punkto interpretacija, atsakovui pasinaudojus visa suteikta paskolos suma beveik visą paskolos sutarties terminą ir grąžinus visą gautą paskolos sumą bent viena diena anksčiau sutarto galutinio termino, įmonė prarastų teisę į visas palūkanas už visą beveik 5 metų laikotarpį, t. y. negautų jokios pagrįstai turėtos gauti naudos iš paskolos sutarties vykdymo, o pats atsakovas būtų visą minėtą laikotarpį neatlygtinai naudojęsis suteikta paskola. Tokia atsakovo pateikta paskolos sutarties 3 punkto interpretacija reikštų ne tik akivaizdų nesąžiningumą įmonės atžvilgiu, tačiau ir pačios paskolos sutarties prieštaravimą įmonės, kaip pelno siekiančio juridinio asmens, veiklos tikslams (teisnumui) ir turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 1.82 punkte nurodytu pagrindu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarties 3 punkto nuostata, kaip ją interpretuoja atsakovas, yra naudinga asmeniškai atsakovui, tačiau jokiu būdu ne įmonei, galėjo būti pasiūlyta tiktai atsakovo asmeniškai, tačiau jokiu būdu ne įmonės, kuriai ši nuostata būtų ne tik nenaudinga, tačiau ir prieštaraujanti įmonės veiklos tikslams (teisnumui), minėta paskolos sutarties 3 punkto nuostata turėtų būti aiškinama taip, kaip nurodo įmonė, o ne atsakovas - kaip atsakovo atleidimas nuo išankstinio paskolos grąžinimo mokesčio, tačiau ne nuo prievolės mokėti palūkanas už naudojimąsi įmonės lėšomis.

47.       Ieškovė neigia aplinkybę, jog atsakovas yra tinkamai įvykdęs savo pareigą perduoti ieškovės kreditorei UAB „Elga” ieškovės lėšas (grynuosius pinigus), kuriuos minėtu tikslu pasiėmė (gavo) iš įmonės. Taigi, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, būtent atsakovas privalo įrodyti aplinkybę, jog perdavė iš įmonės gautas pinigines lėšas įmonės kreditorei UAB „Elga”, tačiau to nepadarė.

48.       Taipogi pažymi, kad atsakovo pateikta UAB „Ober-Haus Nekilnojamasis turtas” 2019 m. liepos 31 d. turto vertinimo ataskaita neatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2, 15 dalys, 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (su galiojančiais pakeitimais) patvirtintos Turto verslo vertinimo metodikos 55 punktas). Šiuo atveju turto vertinimo ataskaita parengta remiantis tiktai vienu - lyginamuoju - metodu (Vertinimo metodikos 54.1 punktas), netaikant jokio kito vertinimo metodikos 54 punkte nurodytų vertinimo metodų - pavyzdžiui, įprasto tokiais atvejais taikyti pajamų metodo.

49.       Dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-585-450/2020, teisinės reikšmės šioje byloje

50.       Pažymi, kad ieškovė nepraleido įstatymų nustatyto ieškinio senaties termino pareikšti šioje byloje nagrinėjamą ieškinį, ieškinys nebuvo pateiktas anksčiau dėl atsakovo neteisėto netinkamo veikimo ar neveikimo - netinkamai tvarkytos įmonės buhalterinės apskaitos ir, atitinkamai, neperduotų įmonės bankroto administratoriui teisės aktų reikalavimus atitinkančių įmonės buhalterinės apskaitos duomenų, o taip pat ir atskirų pradinių įmonės apskaitos dokumentų, dėl ko įmonei (bankroto administratoriui) buvo apsunkintas įrodinėjimas byloje. Pažymi, kad visuose ginčuose, kuriuose dalyvavo atsakovas, atsakovas laikėsi pozicijos, jog įmonės naudotos buhalterinės apskaitos programos duomenų bazės duomenys bei jų pagrindu parengtos bei Juridinių asmenų registrui pateiktuose įmonės finansinių ataskaitų (balansų, pelno (nuostolių) ataskaitų ir kt.) rinkiniuose nurodyti duomenys yra netikslūs, todėl jais negalima remtis kaip patikimais įrodymais, o vienintelis galimas duomenų apie faktinę įmonės būklę 2013-2017 metais šaltinis - tai pradiniai įmonės apskaitos duomenys (išrašytos ir gautos sąskaitos faktūros, banko sąskaitų išrašai, operacijų grynaisiais pinigais orderiai ir kt.). Kadangi būtent atsakovas buvo atsakingas tiek už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, tiek ir už įmonės apskaitos duomenų teisingumą, tiek ir už tinkamą šių duomenų perdavimą įmonės bankroto administratoriui, šie atsakovo padaryti imperatyvių teisės normų pažeidimai apsunkino įmonės situacijos analizę ir užvilkino ieškovės procesinių reikalavimų, privalančių būti pagrįstais leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, pareiškimą. Taip pat atkreipia dėmesį, jog didelę įmonės bankroto proceso trukmės dalį - nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2019 m. lapkričio 29 d. - įmonė (bankroto administratorius) nedisponavimo minėtais pradiniais įmonės apskaitos dokumentais, kadangi visus šiuos dokumentus buvo perdavusi ikiteisminį tyrimą dėl galimo apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo atliekantiems pareigūnams, taigi, minėtais ženklios apimties pradiniais įmonės apskaitos dokumentais iki byloje nagrinėjamo ieškinio pareiškimo disponavo iš esmės tiktai keturis mėnesius. Taigi, bankroto administratoriui buvo apsunkintas reikšmingų šiai bylai aplinkybių nustatymas, jų vertinimas, reikalingų dokumentų surinkimas, procesinių dokumentų parengimas. Todėl atsakovo teisių gynimas taikant ieškinio senaties institutą, kuomet pats atsakovas savo neteisėtais veiksmais apsunkino ieškovės galimybės pareikšti atitinkamus reikalavimus teisme, prieštarautų visuotinai pripažintiems teisės principams contra spoliatorem (jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs) ir nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų).

51.       Pažymi, jog visiškai nepagrįstas ir atsakovo argumentas, kad šioje byloje nagrinėjamas ieškovės ieškinys grindžiamas taip pat ir sandoriais, sudarytais daugiau nei prieš 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo. Pažymi, kad atsakovo minima ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkto norma nustato bankroto administratoriaus pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Taigi, minėta ĮBĮ norma nustato minimalų, tačiau neriboja maksimalaus laikotarpio, kurio metu sudarytus bankrutuojančios įmonės sandorius privalo patikrinti bankroto administratorius, ir, atitinkamai, aplinkybė, jog dalis byloje nagrinėjamų ieškovės reikalavimų kildinama iš sandorių, sudarytų anksčiau nei prieš 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo, nėra joks teisės pažeidimas ir negali turėti jokios įtakos vertinant šių reikalavimų pagrįstumą ir(ar) teisėtumą.

52.       Taipogi ieškovė nemano, jog yra praleidusi senaties terminą reikalauti sugrąžinti neteisėtai atsakovo išsimokėtus dividendus. Savo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimui dėl neteisėtai išmokėtų dividendų, atsakovas grindžia aplinkybe, jog apie atsakovo sprendimą skirti dividendus ieškovei tapo žinoma gavus 2018 m. liepos 9 d. audito ataskaitą. Pažymi, jog ieškinio senaties eiga pradedama skaičiuoti ne nuo susižinojimo apie patį atsakovo sprendimo išmokėti dividendus faktą, o nuo sužinojimo, kad minėtas sprendimas pažeidžia ieškovės teisėtus interesus, kuriems apginti reikalinga teisminė gynyba. Nurodo, kad gana ilgą laiką nuo sužinojimo apie atsakovo sprendimą, ieškovė šį sprendimą vertino kitaip, nei šioje byloje nagrinėjamame ieškinyje - tai patvirtina ir ieškovės elgesys pastatų byloje, kurioje ieškovė sprendimą išmokėti dividendus nurodė kaip aplinkybę, patvirtinančią įmonę turėjus pakankamai apyvartinių lėšų (o ne patyrusią apyvartinių lėšų trūkumą, kaip šioje byloje), ir minėta aplinkybe grindė nebuvimą poreikio įmonei parduoti turėtą nekilnojamąjį turtą, ir atitinkamas ieškovės elgesys pastatų byloje patvirtina ieškovę gana ilgą laiką nevertinus sprendimo išmokėti dividendus kaip neteisėto, pažeidžiančio ieškovės teisėtus interesus. Be to, sužinojus apie atsakovo sprendimą išmokėti dividendus, ieškovė itin ilgą laiką - daugiau nei metus - neturėjo objektyvių galimybių naudotis įmonės dokumentais siekiant įvertinti atsakovo sprendimo išmokėti dividendus (ne)teisėtumą, kadangi laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2019 m. lapkričio 29 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo perdavusi visus atsakovo ieškovės bankroto administratoriui perduotus įmonės apskaitos dokumentus ir duomenis. Sprendimo dėl dividendų (ne)teisėtumo vertinimui ieškovė negalėjo naudotis jai likusios įmonės buhalterinės programos duomenų baze, kadangi, ką ne kartą tvirtino ir pats atsakovas, šios bazės duomenys buvo netikslūs ir jais objektyviai nebuvo galima remtis. Atgavus iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų įmonės dokumentus, šių dokumentų analizė ir juose nurodytų duomenų vertinimas taip pat užtruko dėl objektyvių priežasčių: didelės įmonės dokumentų apimties; net ir pradiniai įmonės dokumentai neleidžia visiškai ar iš dalies nustatyti faktinės įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir(ar) struktūros, ką patvirtino ir specialių žinių turinti FNTT ekspertė, kas apsunkino specialių žinių neturinčio ieškovės bankroto administratoriaus darbą ir reikalavo papildomo laiko; atliekant atgautų įmonės dokumentų analizę buvo ir yra vertinamas ne tik sprendimas išmokėti dividendus, tačiau ir kitos galinčios būti reikšmingos bei reikalaujančios patvirtinimo ar paneigimo aplinkybės, t. y. objektyviai nebuvo galimybės skirti viso ieškovės bankroto administratoriaus darbo laiko vien sprendimo išmokėti dividendus analizei; be to, administratorius turėjo skirti laiko ir kitų savo pareigų vykdymui, gavo ir naujų dokumentų ar duomenų, kurie yra reikšmingi ieškovės bankroto procese, su kuriais susipažinti reikėjo skirti laiko. Taigi, esant minėtoms darbo sąlygoms bei apimtims, akivaizdu, kad ieškinys, susidedantis net iš kelių reikalavimų bei grindžiamas gana dideliu kiekiu rašytinių įrodymų, parengtas objektyviai protingais terminais.

53.       Atsakovas E. G. pateikė teismui tripliką, kuriame papildomai nurodė, jog  tariamos žalos įrodinėjimas balansine verte yra neteisėtas, ką yra išaiškinęs kasacinės instancijos teismas, todėl ieškovė turi pasirinkti tinkamas įrodinėjimo priemones, o ne naudoti apskaitos duomenis ne pagal paskirtį. Be to, sprendžiant dėl vadovo veiksmų teisėtumo, itin aktuali ir vėliau parduotų transporto priemonių įsigijimo kaina, taip pat gamybos metai, eksploatacijos laikotarpis. Pažymi, jog transporto priemonių įsigijimo kaina, pavyzdžiui 2011 metais, buvo mažesnė nei ieškovės nurodoma transporto priemonės kaina 2014 metais. Pavyzdžiui, ieškovė teigia, kad 2014 m. Ford Transit ((duomenys neskelbtini) kaina buvo 1 360 Eur, kai tuo tarpu 2011 m. bendrovė šią transporto priemonę įsigijo už beveik 5 kartus mažesnę kainą - 289,62 Eur. Toks ženklus kainų skirtumas patvirtina ieškovės nurodomų „rinkos“ kainų nepagrįstumą ir tai, kad ieškovė net neįrodinėja realios transporto priemonių vertės pardavimo laikotarpiu. Net ir tais atvejais, kai po vienerius - trejus metus trukusios eksploatacijos transporto priemonės parduodamos už mažesnę kainą, yra visiškai normalu. Visuotinai žinoma, kad automobiliai pinga, dėvisi (turint omenyje, kad bendrovės veikla buvo metalo gaminių prekyba ir gamyba, todėl transporto priemonės buvo naudojamos gaminių transportavimui), todėl visiškai normalu, kad transporto priemonių vertė mažėja. Taipogi teigia, jog VšĮ „Emprekis“ duomenys nėra pakankami žalai įrodinėti. VšĮ „Emprekis“ internetiniame puslapyje nurodyta, kad VšĮ „Emprekis“ neprisiima jokių įsipareigojimų, negarantuoja duomenų teisingumo. Remiantis tokio pobūdžio duomenimis, iš asmens negali būti priteisiama hipotetinė žala. Ieškovė, akcentuodama atsakovo įrodinėjimo pareigą, ignoruoja savo pačios pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, taip faktiškai siekdama visą įrodinėjimo pareigą perkelti atsakovui. Atsakovas yra buvęs bendrovės vadovas, todėl jo atsakomybė visų pirma vertintina pagal verslo sprendimų priėmimo taisyklės prezumpciją.

54.       Teigia, jog dividendų išmokėjimo metu bendrovė neturėjo pradelstų mokėjimų kreditoriams. Analogiškai kaip ir šioje byloje, bendrovės bankroto byloje ieškovė, siekdama bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, bandė įrodinėti, kad bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų UAB „V. M. Fencing Systems Baltics“, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-895-881/2020 šiais ieškovės argumentais nesivadovavo ir atsisakė bankrotą pripažinti tyčiniu. Pažymi, kad jeigu bendrovė iš tikrųjų būtų pradelsusi mokėti skolas, UAB „V. M. Fencing Systems Baltics“ (ar bet kuris kitas verslininkas) jau 2013 metais būtų nutraukęs bendradarbiavimą su bendrove. Bendradarbiavimo tęsimas rodo, kad nepaisant to, kas formaliai nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, tikrasis apmokėjimo terminas buvo ilgesnis ir šio termino bendrovė laikėsi. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgęs į atsakovo argumentus dėl to, kad pagal žodinį susitarimą UAB „V. M. Fencing Systems Baltics“ atidėdavo mokėjimus (t. y. pradelstų skolų nebuvo), atmetė ieškovės atskirąjį skundą, kuriuo siekta bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

55.       Pažymi, jog dubliku bandoma sukurti įvaizdį neva bendrovė galėjo nuosavybės teise turėti pastatus, kurių išlaikymas nebūtų kainavęs bendrovei, o bankroto atveju - būtų egzistavęs turtas, į kurį kreditoriai galėtų nukreipti savo reikalavimus. Tačiau atkreipia dėmesį, jog pastatai buvo suvaržyti hipoteka AB Šiaulių bankas naudai, kas reiškia, kad bendrovė neturėjo neribotos nuosavybės į pastatus, o bankroto atveju bendrovė būtų turėjusi ne papildomą kreditorių reikalavimų tenkinimo šaltinį, o dar vieną kreditorių, turintį hipoteką, todėl ir pirmenybę prieš kitus kreditorius. Ši aplinkybė paneigia visas dublike nurodytas interpretacijas.

56.       Dėl dublike nurodytų teiginių, susijusių su paskolos sutarties neva netinkamu įvykdymu, pažymėjo, jog mokėjimo nurodymuose įrašytos šabloninės frazės neturi jokios reikšmės dvišaliai sutarčiai, taip pat negali pakeisti jos nuostatų. Šiuo atveju tiek paskolos sutarties tekstas, tiek jos vykdymas vienareikšmiškai patvirtina, kad palūkanos bendrovei neturi būti mokamos. Šabloninių paskirčių nurodymas negali pakeisti aiškaus sutarties teksto ir aiškios sutarties šalių valios. Be to, ieškovį neginčija galiojančios paskolos sutarties sąlygų. Taigi, paskolos sutartyje buvo numatyta, kad grąžinus paskolą anksčiau nustatyto termino, palūkanos neskaičiuojamos. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas paskolos sumą grąžino anksčiau laiko, todėl jam neatsirado pareiga mokėti palūkanas bendrovei.

57.       Pažymi, jog ieškovės kritika 2019 m. liepos 31 d. turto vertinimo ataskaitai yra nepagrįsta. Byloje esanti turto vertinimo ataskaita atitinka visus teisės aktų reikalavimus ir laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. 1 d.).

58.       Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi ieškovė BUAB „Tvorų tiekimas“ pakeista naująja ieškove UAB „Mentora“.

59.       Teisminio bylos nagrinėjimo metu ieškovės BUAB „Tvorų tiekimas“ atstovas advokatas T. P. (bylą nagrinėjant iš esmės) bei naujosios ieškovės UAB „Meronta“ atstovas advokatas N. P. (baigiamųjų kalbų metu) prašė ieškinį tenkinti jame ir kituose procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais.

60.       Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovo E. G. atstovas advokatas R. K. (bylą nagrinėjant iš esmės) bei atstovas advokatas J. Č. (baigiamųjų kalbų metu) prašė ieškinį atmesti atsiliepime į jį ir kituose procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

II. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

61.       Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-39-569/2020 UAB „Tvorų tiekimas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Idėjų rinka“, nutartis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 4 d. Bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu nuo bendrovės įregistravimo iki bankroto bylos iškėlimo buvo ieškovas E. G.

62.       Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Tvorų tiekimas“ kreditoriniai reikalavimai 419 396,54 Eur sumai, iš kurių 327 025,44 Eur (iš jų 20 439,28 Eur palūkanos) sudaro UAB „Van-Merksteijn Fencing Systems Baltics“ kreditorinis reikalavimas. 

63.       UAB „Tvorų tiekimas“ 2014 m. sausio 27 d. pirkimo - pardavimo sutartimi iš J. S. ir O. S. nupirko pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), už bendrą 500 000 Lt (144 810,01 Eur) kainą. Dalį, kainos, t. y. 150 000 Eur, UAB „Tvorų tiekimas“ sumokėjo pardavėjams prieš sudarant sutartį, o likusius 350 000 Lt skolinosi iš banko, t. y. 2014 m. vasario 12 d. UAB „Tvorų tiekimas“ ir AB Šiaulių bankas (toliau – ir Bankas) sudarė kredito su portfeline garantija sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Kredito galutinis gražinimo terminas - 2019 m. vasario 12 d., kas mėnesį mokant po 5 833 Lt (1 689,35 Eur), kredito paskirtis – nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti. Prievolių pagal šią kredito sutartį įvykdymui taikyta pastatų ir nuomos teisių į žemės sklypą hipoteka. 

64.       2015 m. sausio 15 d. turto pardavėjas UAB „Tvorų tiekimas“ ir turto pirkėjai I. G., E. G. ir J. G. sudarė Preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria susitarė dėl ginčo pastatų (duomenys neskelbtini), pardavimo už 130 200 Eur, pirkimo lygiomis dalimis. Turto pirkėjai įsipareigojo sumokėti pardavėjui 75 000 Eur iki 2015 m. sausio 26 d., o likusią 55 200 Eur sumą - turto pardavimo dieną.

65.       2015 m. vasario 5 d. pardavėjas UAB „Tvorų tiekimas“ ir pirkėjai I. G., J. G. ir E. G. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Tvorų tiekimas“ pardavė ginčo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), bei perleido daiktinę  teisę į 0,6877 ha valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą pirkėjams. Bendra daiktų kaina, nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje – 130 200 Eur, sutartyje nurodyta, jog nekilnojamųjų daiktų kainą pirkėjai sumokėjo lygiomis dalimis pardavėjui prieš sudarant ir pasirašant šią sutartį. 

66.       2015 m. vasario 5 d. I. G., E. G. ir J. G. su ieškove UAB „Tvorų tiekimas“ sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Tvorų tiekimas“ išsinuomojo parduotus ginčo pastatus bei žemės sklypą iš nekilnojamojo turto pirkėjų nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., įsipareigojo mokėti bendrą 1305 Eur nuomos mokestį kas mėnesį bei gyventojų pajamų mokestį.

67.       2015 m. birželio 26 d. UAB „Tvorų teikimas“ ir E. G. sudarė Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bendrovė perdavė paskolos gavėjui 41 300 Eur, o paskolos gavėjas įsipareigojo tokią pačią sumą grąžinti paskolos davėjui. Sutarties 2 punkte nurodyta, jog paskola suteikiama 5 metams ir turi būti grąžinta iki 2020 m. birželio 26 d., o sutarties 3 punktas numatė, jog už naudojimąsi paskolos suma paskolos gavėjas moka 3 procentų metines palūkanas, paskolos išankstinio grąžinimo atveju, paskolos gavėjui palūkanos nebus skaičiuojamos.

68.       2014-12-30 UAB „Tvorų tiekimas“ pervedė E. G. 50 000 Lt (14 481 Eur) dividendų, o 2014-12-31 buvo pervesta dar 25 000 Lt (7 240,50 Eur) dividendų, bendroje sumoje 75 000 Lt (21 721,50 Eur).

69.       Pagal 2016-12-31 Avanso apyskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, 2016-12-30 UAB „Elga“ sumokėta 5041,06 Eur ir 4 801,24 Eur skolos (viso 9 842,30 Eur). Kasos išlaidų orderiais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) E. G. buvo išduota 5 315 Eur ir 7 873,94 Eur sumos, iš kurių 9 842,30 Eur, atsakovas nurodė grąžinęs UAB „Elga“. UAB „Elga“ Pardavimų ir pinigų gavimo žurnale laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2017-03-23 apie šios skolos sumokėjimą duomenų nėra.

70.       Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini)(toliau – ir Ekspertizės aktas) pateikta išvada, jog: 1) rinkoje ženklių pokyčių nuo 2014 m. sausio mėnesio iki 2015 m. sausio mėnesio nebuvo užfiksuota, tuo laikotarpiu nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. pastato - sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daiktinės (turtinės) teisės į valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nuomą, rinkos vertė (kaina), apskaičiuota lyginamuoju metodu, buvo 145 000 Eur; 2) nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. pastato - sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daiktinės (turtinės) teisės į valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nuomą, rinkos vertė, apskaičiuota pajamų metodu, skaičiavimus atliekant remiantis faktu, jog labiausiai tikėtina vertinamo nekilnojamojo turto 1 kv. m. nuomos kaina rinkoje galėjo sudaryti nuo 1,50 Eur/kv. m. iki 1,80 Eur/ kv. m., buvo 172 000 Eur.

III. Teisiniai ir faktiniai argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

71.       Ieškovė ieškinį atsakovo E. G. atžvilgiu grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio bei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 19 straipsnio 8 dalies nuostatomis.

72.       CK

73.       CK

74.       ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Ši bendrovės vadovo pareiga teismų praktikoje taip pat suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018 50 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

75.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi, įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpriešinti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013; kt.).

76.       Kaip išaiškinta kasacinio teismo, įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų - kreditorių - interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t.y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; ir kt.).   

77.       Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

Dėl UAB „Tvorų tiekimas“ nemokumo momento

78.       Prieš aptariant sandorius, dėl kurių sudarymo ieškovė reikalauja žalos atlyginimo iš buvusio UAB „Tvorų tiekimas“ vadovo atsakovo E. G., pasisakytina apie UAB „Tvorų tiekimas“ nemokumo momentą.

79.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

80.       Nagrinėjamu atveju tai ne pirmas ginčas tarp tų pačių šalių (UAB „Tvorų tiekimas“ ir E. G.), ir kitose bylose jau yra priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra reikšmingi šie įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pasibaigę ginčai ir juose konstatuotos aplinkybės: 1) Šiaulių apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-560-440/2019 pagal ieškovės BUAB „Tvorų tiekimas“ ieškinį atsakovams J. G., V. G., I. G., K. K. G., E. G. ir G. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo (ieškinys atmestas), kurią apeliacine tvarka išnagrinėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas, 2020 m. sausio 21 d. nutartimi palikdamas pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą nepakeistą; 2) Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-146-357/2020, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl UAB „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, ir kurią Lietuvos apeliacinis teismas, peržiūrėjęs apeliacine tvarka, 2020 m. gegužės 21 d. nutartimi paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-895-881/2020). Minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotas UAB „Tvorų tiekimas“ nemokumo momentas, t. y. 2016 metų pradžia, atkreipiant dėmesį ir į tai, jog UAB „Tvorų tiekimas“ pastatus 2014 metų sausio 27 d. dieną įsigijo paimdamas paskolą iš Banko, ir kad bankas neabejotinai nebūtų suteikęs kredito nemokiam juridiniam asmeniui, t. y. kredito teikėjas įvertino ieškovės mokumą ir galėjimą grąžinti kreditą per penkerius metus. Taigi, teismo vertinimu, minėtos teismų nustatytos aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamu atveju, ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti UAB „Tvorų tiekimas“ nemokumo momento, nei tai jau įvertinta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kurie, be kita ko, turi ir prejudicinė galią šalims.

Dėl reikalavimų, susijusių su transporto priemonių pardavimu ir nuoma, bei apmokėjimo už įmonei nepriklausiusios transporto priemonės remonto darbus

81.       Ieškovė nurodo, jog 2013-2014 metais UAB „Tvorų tiekimas“ perleido absoliučią daugumą įmonei priklausiusių transporto priemonių, visas šias transporto priemones parduodama už ženkliai mažesnę kainą nei likutinė atitinkamų transporto priemonių vertė (atskaičius nusidėvėjimą), dauguma jų parduota susijusiems asmenims. Be to, visas susijusiems su atsakovu asmenims parduotas transporto priemones, iš esmės iš karto ar po neilgo laiko nuo jų pardavimo, įmonė išsinuomojo atgal iš minėtų transporto priemonių pirkėjų, už naudojimąsi šiomis transporto priemonėmis sumokėdama nuomos mokestį, ženkliai (kartais) viršijantį transporto priemonių pardavimo kainą, iš esmės visi šie 2013-2014 metais sudaryti transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandoriai buvo nenaudingi (nuostolingi) įmonei ir naudingi tiktai su atsakovu susijusiems asmenims, jau 2013 metais įmonės ūkinė finansinė padėtis buvo prasta ir atitiko faktinio nemokumo sąlygas bei nuolatos blogėjo, todėl bet kokio ilgalaikio įmonės turto, tarp jo ir transporto priemonių, pardavimas buvo ekonomiškai nenaudingas įmonės kreditoriams jau vien tuo aspektu, jog įmonės kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą iš šių įmonei priklausiusių transporto priemonių pardavimo. Be to, atsakovo atstovauta įmonė be jokio faktinio ir teisinio pagrindo savo sąskaita 2014 m. pabaigoje apmokėjo jai nepriklausiusios transporto priemonės Mercedes Benz Vito, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) remonto darbus, už šiuos remonto darbus įmonei prisiimant ir(ar) apmokant 1 441 Lt (417,34 Eur) finansines prievoles.

82.       Kaip jau minėta, įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams, o kreditorių interesų reikšmė pradeda didėti prastėjant įmonės finansinei būklei - suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Kreditorių interesai pradeda vyrauti įmonei pasiekus nemokumo būklę. Taigi, vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditorių reikalavimų. Kaip konstatuota šio sprendimo 80 punkte, UAB „Tvorų tiekimas“ nemokumo būklė nustatyta 2016 metų pradžiai, todėl iki šio momento bendrovės sudaryti sandoriai negali sukelti jos vadovui atsakomybės kreditorių atžvilgiu, taigi, šių sandorių naudingumo ar nuostolingumo vertinimas kreditorių interesų pažeidimo prasme neturi reikšmės, todėl šie aptariami ieškinio reikalavimai netenkinami.

83.       Pažymėtina ir tai, jog aukščiau minėti sandoriai buvo įvertinti ir jau minėtoje įsiteisėjusioje Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-146-357/2020, kurioje konstatuota, jog bendrovės ilgalaikis turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir kreditorių interesų, gautos lėšos panaudotos bendrovės tikslams, apmokėta tiekėjams, išmokėtas darbo užmokestis, sumokėti mokesčiai Sodrai ir VMI, pervesta antstoliams, sumokėti banko mokesčiai (šios nutarties 79-90 punktai).

Dėl reikalavimo, susijusio su gamybos priemonių pardavimu

84.       Ieškovė nurodo, jog atsakovo atstovauta įmonė 2014 m. birželio 16 d. perleido su atsakovu susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Gorentas” kitą dalį įmonei priklausiusio ilgalaikio bei trumpalaikio turto - gamybos priemones, už beveik pusantro karto mažesnę nei likutinė jų vertė atskaičius nusidėvėjimą kainą, taip pažeisdamas savo, kaip įmonės vadovo, pareigą veikti įmanomai naudingai įmonei.

85.       Šiuo atveju, kaip ir aukščiau minėtų transporto priemonių pardavimo ir nuomos sandorių atveju, kaip jau nurodyta šio sprendimo 82 punkte, UAB „Tvorų tiekimas“ nemokumo būklė nustatyta 2016 metų pradžiai, todėl iki šio momento bendrovės sudaryti sandoriai negali sukelti jos vadovui atsakomybės kreditorių atžvilgiu. Taigi, ir šio sandorio naudingumo ar nuostolingumo vertinimas kreditorių interesų pažeidimo prasme neturi reikšmės, dėl ko ir šis ieškinio reikalavimas atmetamas. Be to, ir šis sandoris buvo įvertintas jau minėtoje Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartyje (žr. šio sprendimo 83 punktą).

Dėl reikalavimų, susijusių su nekilnojamojo turto pardavimu ir nuoma

86.       Ieškovės vertinimu (žr. šio sprendimo 13-15 punktus), su pačiu atsakovu bei atsakovo artimaisiais giminaičiais (atsakovo broliu bei pastarojo sutuoktine, atsakovo motina) sudarytais sandoriais - 2015 m. sausio 15 d. Preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartimi bei ją vykdant sudaryta pagrindine 2015 m. vasario 5 d. pirkimo - pardavimo sutartimi - įmonė pardavė vienintelį jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą už 130 200 Eur, t. y. 21 869,32 Eur pigiau, nei įmonei kainavo įsigyti šį nekilnojamąjį turtą, ir tą pačią dieną tarp naujųjų nekilnojamojo turto savininkų ir įmonės buvo sudaryta 2015 m. vasario 5 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria įmonė išsinuomojo minėtą nekilnojamąjį turtą. Pardavimo sandoris buvo akivaizdžiai nenaudingas įmonei ir jos kreditoriams, prieštarauja elementariai ekonominei logikai. Be to, įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryti nuostoliai taip pat ir atgalinės nekilnojamojo turto nuomos sandoriu, nes mokėdama kredito įmokas bei palūkanas pagal Kredito sutartį, įmonė turėjo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. galimybę gauti pajamas naudojant šį nekilnojamąjį turtą ne tik gamybinei veiklai, tačiau ir kitiems būdams pajamoms uždirbti (pvz., nuomojant nekilnojamąjį turtą), bei mažino savo įsipareigojimus hipotekos kreditoriui - Bankui - nuosekliai didindama kitų įmonės kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus iš šio nekilnojamojo turto.

87.       Sprendžiant šio ieškinio reikalavimo pagrįstumą, vėlgi atkreiptinas dėmesys į prieš tai aptartų sandorių įvertinimą kreditorių teisių pažeidimo aspektu, t. y. kol įmonė buvo moki, atsakovas, kaip vadovas, neturėjo fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Toje situacijoje, kaip nurodo atsakovas, įvertinus tai, jog už suteiktą kreditą nekilnojamajam turtui įsigyti Bankui mokėtinos sumos buvo didesnės, nei už nekilnojamojo turto nuomą mokėtinas nuomos mokestis, o skirtumas tarp šių periodinių įmokų grąžinimo galėjo būti panaudotas įmonės veikloje, nes tuo metu dėl verslo sezoniškumo įmonei pradėjo trūkti apyvartinių lėšų, teismas sprendžia, jog bendrovės vadovo priimtą sprendimą galima vertinti kaip verslo sprendimą parduoti nekilnojamąjį turtą, siekiant sumažinti įmonės išlaidas atsiskaitant su hipotekos kreditoriumi bei iš dalies ir su kitais kreditoriais.

88.       Pažymėtina, jog nors ieškinio šioje dalyje pagrindas ir nėra tapatus kitoje jau minėtoje civilinėje byloje Nr. e2-560-440/2019 (apeliacinės instancijos teismo civilinės bylos Nr. e2A-585-450/2020) išnagrinėtiems ieškinio reikalavimams (pastatų pirkimo-pardavimo sandorio ginčijimas CK 6.66 straipsnio pagrindu), tačiau minėtoje civilinėje byloje konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamu atveju. Minėtoje civilinėje byloje konstatuota, jog nekilnojamojo turto pardavimo sandoris nebuvo aiškiai ir akivaizdžiai nenaudingas ieškovei, atsakovų nurodytas aplinkybes, kad ieškovė 2015 metais dėl verslo sezoniškumo susidūrė su apyvartinių lėšų, reikalingų atsiskaityti su tiekėjais, darbuotojais bei mokėti mokesčius, trūkumu, patvirtina gautų lėšų, pardavus ginčo patalpas, panaudojimas: buvo atsiskaityta su hipotekos kreditore AB Šiaulių bankas, pagrindine kreditore ir tiekėja UAB „V. M. Fencing Systems Baltics“, darbuotojais, mokėti mokesčiai valstybei, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai įrodė, jog įmonei trūko apyvartinių lėšų bei, kad lėšos, gautos pardavus pastatus, buvo panaudotos ieškovės interesais, ir šios nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad ieškovei trūko apyvartinių lėšų tikslu tęsti įmonės veiklą, kurių trūkumas buvo padengtas ginčo pastatus pardavus gautomis lėšomis, buvo naudingiau parduoti ginčo patalpas ir jas nuomotis, nei valdyti nuosavybės teise, ką pagrindžia skaičiavimai, pagal kuriuos, jei pastatai būtų likę jos nuosavybėje, ieškovė bankui būtų sumokėjusi ne mažiau kaip 72 119,29 Eur, tuo tarpu atsakovams per numatytą nuomos laikotarpį nuomos mokestis būtų sudaręs 52 526,25 Eur. Teisėjų kolegija svarbia aplinkybe laikė ir tai, kad perleidus pastatus, ieškovė išvengė pareigos mokėti draudimo, nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčius. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad ieškovei buvo naudingiau perleisti jai nuosavybės teise priklausiusias patalpas ir vėliau jas nuomotis, pirkimo–pardavimo ir nuomos sandoriai atitiko ekonominę verslo logiką, jie nebuvo akivaizdžiai žalingi, nes bendrovė savo veiklą toliau tęsė perleistose patalpose nuomos teisės pagrindu, o gautomis lėšomis sumažino savo įsipareigojimus kreditoriams, darbuotojams ir valstybei. Taipogi konstatuota, jog nepaisant to, kad atsakovai yra susiję ne tik giminystės, bet ir verslo ryšiais, taip pat atsakovams neneigiant, jog jiems buvo žinoma apie sunkią įmonės materialinę padėtį, todėl ginčijamu sandoriu ir atgalinės nuomos sandoriu jie siekė padengti įsipareigojimus kreditoriams bei tęsti įmonės veiklą, teisėjų kolegija, nenustačiusi, jog ginčijamas sandoris yra akivaizdžiai žalingas BUAB „Tvorų tiekimas“ ir (ar) sudarytas pažeidžiant protingo ir apdairaus vadovo standartą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju sandorių šalių sąžiningumas nėra paneigtas. Taigi, šios prejudicinę galią turinčios aplinkybės svarbios ir nagrinėjamu atveju.

89.       Pažymėtina ir tai, jog pardavus nekilnojamąjį turtą artimiems giminaičiams, UAB „Tvorų tiekimas“ ne tik atsiskaitė su hipotekos kreditoriumi ir iš dalies su kitais kreditoriais, darbuotojais, tačiau ir įgijo galimybę minėtas patalpas toliau nuomotis, kadangi priešingu atveju, patalpas pardavus kitam subjektui, labiausiai tikėtina, ieškovė būtų susidūrusi su kita problema – ji būtų netekusi patalpų, kuriose toliau galėtų tęsti savo veiklą, nes būtų turėjusi atlaisvinti patalpas (teismo vertinimu, maža tikimybė, jog pašalinis subjektas jas būtų įsigijęs nuomos verslui vystyti), ir būtų tekę ieškotis kitų patalpų nuomai, kas, pasak atsakovo, būtų problematiška (jau prieš įsigyjant minėtas patalpas 2014 metais, susidūrė su problema rasti nuomai bendrovės veiklai tinkamas patalpas už priimtiną kainą), ir tai tik būtų pagreitinę ieškovės bankrotą. Dabar gi ieškovė ne tik iš pardavimo sandorio gavo naudos, bet ir toliau tęsė veiklą tose pačiose patalpose, kurias nuomojosi už mažesnę nei nuomos kaina rinkoje. Šią aplinkybę patvirtina ir Ekspertizės akte pateikta išvada, jog vertinamo laikotarpio gamybinės, sandėliavimo paskirties objektų nuomos kainos Šiaulių mieste vyravo apie 1,50 Eur už m2.

90.       Vertinant ieškinio argumentus, jog pastatas buvo parduotas už 21 869,32 Eur pigiau, nei bendrovei kainavo jį įsigyti, atkreiptinas dėmesys, jog prašant atlyginti žalą nepakanka atlikti aritmetinius veiksmus, tačiau būtina atsižvelgti ir į daugumą kitų aplinkybių, tame tarpe ir sandorio šalių susitarimą dėl parduodamo daikto kainos, nes objektas dėvisi, jam reikalinga priežiūra, remontas (vertinant ieškovės veiklos specifiką), šiuo atveju netgi individualiai įvertinta objekto kaina gali neatitikti pirkimo-pardavimo sandoriu tarp šalių sulygtos objekto kainos. Ekspertizės akte pateikta išvada, jog ginčo pastatų rinkos vertė laikotarpiu nuo 2014 metų sausio mėnesio iki 2015 metų sausio mėnesio buvo 145 000 Eur, taigi, 14 800 Eur didesnė, nei kaina, už kurią UAB „Tvorų tiekimas“ minėtus pastatus pardavė. Tačiau, kaip minėta, šiuo sandoriu UAB „Tvorų tiekimas“ ne tik gavo pinigų atsiskaityti su kreditoriais (su hipotekos kreditore – visiškai, su kitais – bent iš dalies), bet ir išsaugojo galimybes ir toliau vykdyti veiklą minėtose patalpose už patrauklią nuomos kainą, taip ne tik sutaupydama, nes mokėjo mažesnes įmokas už nuomą, nei būtų mokėjusi Bankui, bet ir sutaupė nekilnojamojo turto, žemės mokesčių, draudimo įmokų sąskaita, be to, išsaugojo galimybę toliau tęsti veiklą dar bent du metus. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog nekilnojamasis turtas buvo parduotas per pigiai.

91.       Pažymėtina ir tai, jog nebūtinai, kaip teigia ieškovė, bendrovei pasirinkus išsaugoti nekilnojamąjį turtą ir mokėti įmokas Bankui, o ne nuomos mokestį susijusiems asmenims, ieškovė būtų išsaugojusi nekilnojamąjį turtą ir padidinusi bendrovės galimybės bent iš dalies atsiskaityti su įmonės kreditoriais jai bankrutavus. Praktikoj dažniausiai susiklosto priešinga situacija, kai nebeišgalint mokėti kredito įstaigoms paskolos, skaičiuojamos netesybos ir, pardavus hipoteka apsunkintą turtą, ne tik kad už jį gautų piniginių lėšų nepakanka kitiems kreditoriams skolas apmokėti, bet trūksta ir hipotekos kreditoriui skolos grąžinimui. Taigi, teismo vertinimu, ir šiuo aspektu ieškovės argumentai nepagrįsti.  

92.       Jau ne kartą minėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-585-450/2020, kurioje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamu atveju, nustatyta, jog 2015 m. sausio mėnesį ieškovė buvo skolinga hipotekos kreditorei 82 784,15 Eur, o didžiausios kreditorės UAB „V. M. Systems Baltics“ pradelstas reikalavimas 2015 m. vasario mėnesį sudarė 105 438,72 Eur, ieškovė už parduotą ginčo turtą gautomis lėšomis (130 200 Eur) grąžino hipotekos kreditorei 82 784,15 Eur kreditą, 20 000 Eur pervedė kreditorei UAB „V. M. Systems Baltics“, 4 479,29 Eur sumokėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat atliko mokėjimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kreditorėms UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“, UAB „Unis Steel Baltija“, išmokėjo atlyginimus darbuotojams. Be to, 2015 m. sausio–balandžio mėnesiais kreditorei UAB „V. M. Systems Baltics“, be 20 000 Eur, papildomai sumokėta iš viso 75 000 Eur, t. y. viso sumokėta 95 000 Eur. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, labiausiai tikėtina, jog atsakovui priėmus kitokį sprendimą, t. y. neparduoti nekilnojamojo turto, UAB „Tvorų tiekimas“ ne tik būtų greičiau pasiekusi nemokumo būseną, tačiau ir jos kreditorių reikalavimai būtų dar didesni, neatmetant galimybės likti skoloje ir hipotekos kreditoriui. Teigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo E. G. veiksmų neteisėtumą priimant sprendimą parduoti nekilnojamąjį turtą ir jį nuomoti, todėl, nesant šios sąlygos civilinei atsakomybei kilti, negali atsirasti ir ieškovei bei kreditoriams padaryta žala. Taigi, ir šioje dalyje ieškinio tenkinti pagrindo nėra.

Dėl reikalavimo, susijusio su dividendų išsimokėjimu

93.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog UAB „Tvorų tiekimas“ atsakovui E. G. 2014 m. gruodžio 30 d. pervedė 50 000 Lt (14 481 Eur) dividendų, o 2014-12-31 - dar 25 000 Lt (7 240,50 Eur) dividendų, bendroje sumoje 75 000 Lt (21 721,50 Eur). Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 25 670,75 Eur dividendų. Byloje nėra rašytinio akcininko sprendimo išmokėti dividendus, bankroto administratoriui jis perduotas nebuvo.

94.       Ieškovė teigia, jog atsakovui nepagrįstai buvo išmokėti dividendai 2014 metų gruodžio 30-31 dienomis, kadangi sprendimas skirti dividendus už trumpesnį negu finansiniai metai laikotarpį galėjo būti priimtas, o patys dividendai - skiriami ir išmokami, tik tuo atveju, jeigu tenkinamos visos sąlygos, numatytos tuo metu aktualios redakcijos ABĮ 601 straipsnio 5 dalyje, tačiau įmonė netenkino nė vienos iš šių sąlygų. Teigia, jog įmonė, skiriant ir (ar) išmokant dividendus, atsakovui žinomai jau buvo faktiškai nemoki - nebepajėgi tinkamai vykdyti savo einamuosius įsipareigojimus. Atsakovas nurodo, jog bendrovės finansiniai metai sutapo su kalendoriniais metais, todėl dividendai išmokėti už finansinius metus, akcininko sprendimo neįforminimas raštu neturi jokios teisinės reikšmės, nes nėra ginčo, kad atsakovui buvo išmokėti būtent dividendai, be to, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą tokiam sprendimui ginčyti (ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatytas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas).

Dėl senaties

95.       Ieškovė teigia nepraleidusi ieškinio senaties termino, kadangi ieškinio senaties eiga pradedama skaičiuoti ne nuo susižinojimo apie patį atsakovo sprendimo išmokėti dividendus faktą, o nuo sužinojimo, kad minėtas sprendimas pažeidžia ieškovės teisėtus interesus, kuriems apginti reikalinga teisminė gynyba. Pažymi, kad gana ilgą laiką nuo sužinojimo apie atsakovo sprendimą ieškovė šį sprendimą vertino kitaip, nei nagrinėjamu atveju, ką patvirtina ir jos elgesys pastatų byloje, kurioje ieškovė sprendimą išmokėti dividendus nurodė kaip aplinkybę, patvirtinančią įmonę turėjus pakankamai apyvartinių lėšų, ir minėta aplinkybe grindė nebuvimą poreikio įmonei parduoti turėtą nekilnojamąjį turtą. Be to, sužinojus apie atsakovo sprendimą išmokėti dividendus, ieškovė daugiau nei metus neturėjo objektyvių galimybių naudotis įmonės dokumentais, kadangi laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2019 m. lapkričio 29 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo perdavusi visus atsakovo ieškovės bankroto administratoriui perduotus įmonės apskaitos dokumentus ir duomenis, o atgavus iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų įmonės dokumentus, šių dokumentų analizė ir juose nurodytų duomenų vertinimas taip pat objektyviai užtruko dėl objektyvių priežasčių: didelės dokumentų apimties; net ir pradiniai įmonės dokumentai neleidžia visiškai ar iš dalies nustatyti faktinės įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir(ar) struktūros; atliekant atgautų įmonės dokumentų analizę buvo vertinamas ne tik sprendimas išmokėti dividendus, tačiau ir kitos galinčios būti reikšmingos bei reikalaujančios patvirtinimo ar paneigimo aplinkybės, t. y. objektyviai nebuvo galimybės skirti viso ieškovės bankroto administratoriaus darbo laiko vien sprendimo išmokėti dividendus vertinimui.

96.       Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Byloje ieškovė neginčija akcininko sprendimo išsimokėti dividendus (tokio rašytinio sprendimo byloje ir nėra, jis nebuvo perduotas bankroto administratorei), reikalaujama grąžinti išsimokėtus dividendus, t. y. priteisti žalą. Kadangi pats sprendimas neginčijamas, nagrinėjamu atveju skaičiuotinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, tai yra teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

97.       Ieškinį BUAB „Tvorų tiekimas“ bankroto administratorius šioje byloje pareiškė 2020 m. balandžio 6 d. Nėra ginčo, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino dėl reikalavimo atlyginti žalą, tačiau byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino reikalavimui grąžinti išmokėtus dividendus (atsakovas mano, jog iš esmės ieškovė ginčija ir patį sprendimą išmokėti dividendus). Kadangi teismas reikalavimą priteisti be teisinio pagrindo išsimokėtus dividendus vertina kaip reikalavimą dėl žalos atlyginimo, darytina išvada, jog ir šiam reikalavimui ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Dėl dividendų

98.       Ginčijamų dividendų išmokėjimo metu galiojusios ABĮ redakcijos (redakcija, galiojusi nuo 2014-10-23 iki 2015-01-01) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numatė, kad akcininkai turi teisę gauti bendrovės pelno dalį. ABĮ 59 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų: 1) bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo; 2) ataskaitinių finansinių metų paskirstytojo pelno (nuostolių) suma yra neigiama (gauta nuostolių); 3) bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis arba išmokėjus dividendus taptų mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo ir rezervo savoms akcijoms įsigyti rezervo sumą. Pagal ABĮ 14 straipsnio 6 dalį, akcininkas turi grąžinti bendrovei dividendus, taip pat bet kokią kitą išmoką, susijusią su akcininko turtinių teisių įgyvendinimu, jeigu jie buvo išmokėti pažeidžiant šio ABĮ imperatyvias normas ir bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti. Pagal ABĮ 60 straipsnio 2 dalies nuostatas, akcininkui išmokėtą dividendą bendrovė gali išieškoti, jeigu akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas yra paskirtas ir (arba) išmokėtas neteisėtai.

99.       Nagrinėjamu atveju nors įmonės nemokumas konstatuotas 2016 metų pradžiai, tačiau jau 2014 metų gruodžio 31 dienai UAB „Tvorų tiekimas“ turėjo neįvykdytų prievolių kreditoriams, kurių mokėjimo terminai buvo suėję, t. y. UAB „V. M. Systems Baltics“, UAB „Talša“ ir kt. Kadangi nėra duomenų, kada buvo priimtas (ir ar buvo priimtas) sprendimas išmokėti dividendus atsakovui, vertintina, jog dividendų išmokėjimo metu, t. y. 2014 m. gruodžio 31 ir 31 dienomis, UAB „Tvorų tiekimas“ netenkino ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, būtinos dividendų išmokėjimui, todėl akcininko sprendimas skirti ir išsimokėti sau dividendus negalėjo būti priimtas. Kadangi akcininkas tuo pačiu buvo ir UAB „Tvorų tiekimas“ direktorius, todėl neabejotinai turėjo žinoti, kad jo vadovaujama bendrovė turi neįvykdytų prievolių kreditoriams, kurių mokėjimo terminai suėję, todėl, vadovaujantis ABĮ 14 straipsnio 6 dalimi bei 60 straipsnio 2 dalimi, atsakovas turi pareigą grąžinti dividendus, o bendrovė – teisę reikalauti juos grąžinti.

100.       Nors ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 25 670,75 Eur dividendų, pažymėtina, jog atsakovui buvo išmokėta tik 21 721,50 Eur suma (50 000 Lt ir 25 000 Lt), o likusi suma buvo pervesta kaip pajamų mokestis į valstybės biudžetą. Taigi, sutiktina su atsakovu, jog tokiu atveju iš jo gali būti priteista tik jam išmokėta suma, todėl, tenkinant iš dalies šį ieškinio reikalavimą, ieškovei iš atsakovo priteisiama 21 721,50 Eur.

Dėl reikalavimų, susijusių su atsakovui suteikta paskola  

101.       Kaip minėta šio sprendimo 67 punkte, 2015 m. birželio 26 d. UAB „Tvorų teikimas“ ir E. G. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią bendrovė perdavė paskolos gavėjui 41 300 Eur. Minėtos sutarties 3 punktu šalys susitarė, jog už naudojimąsi paskolos suma paskolos gavėjas moka 3 procentų metines palūkanas, paskolos išankstinio grąžinimo atveju paskolos gavėjui palūkanos nebus skaičiuojamos. Taigi, iš sutarties turinio darytina išvada, jog palūkanos neskaičiuojamos išankstinio paskolos grąžinimo atveju, o paskolos naudojimosi laikotarpiu šalys susitarė dėl 3 procentų metinių palūkanų mokėjimo. Įvertinus atsakovo sumokėtas įmokas nustatyta, jog atsakovas bendrovei grąžino lygiai tiek, kiek buvo pasiskolinęs, t. y. 41 300 Eur, iš ko akivaizdu, jog iki paskolos išankstinio grąžinimo jis liko skolingas bendrovei sutartines palūkanas.

102.       Sutiktina su atsakove, jog paskolos sutartimi nenustačius specialių palūkanų už atsakovui suteiktą paskolą mokėjimo sąlygų, šios palūkanos turėjo būti mokamos vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 2 dalies norma, t. y. kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Paskolą grąžinus iki paskolos sutartimi nustatyto termino, t. y. anksčiau nei 2020-06-26, atsakovui už likusį laikotarpį palūkanos nebūtų skaičiuojamos. Taigi, vadovaujantis imperatyviose CK 6.54 straipsnio 2 ir 4 dalių normose nustatytu atsiskaitymų paskirstymo eiliškumu, pirmiau privalo būti mokamos bei priimamos palūkanų įmokos, ir tik vėliau įmokos pagrindinei prievolei (paskolai) įvykdyti. Taigi, iš atsakovo mokėjimų vykdant paskolos sutartį, pirmiausia turėjo būti atskaitomos sutartyje numatytos palūkanos (3 procentai), ir tik po to likusi mokėjimo suma skiriama paskolos grąžinimui. Taigi, įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgiant į ieškovės pateiktus skaičiavimus, sutiktina, jog atsakovas, pirmiau įskaičius visas jos turėtas sumokėti paskolos sutartimi nustatytas palūkanas, liko negrąžinęs įmonei suteiktos paskolos dalies, t. y. 1 001,44 Eur, todėl, teismo vertinimu, ieškovei įrodžius šį ieškinio reikalavimą, minėta skola priteisiama iš atsakovo ieškovei.

103.       Taip pat atsižvelgiant į tai, jog atsakovas liko skolingas ieškovei 1 001,44 Eur paskolos, vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 2 dalimi bei Paskolos sutarties 3 punktu, nuo 1 001,44 Eur sumos už laikotarpį nuo 2017-01-13 (vėliausios įmokos pagal paskolos sutartį sumokėjimas) iki ieškinio surašymo dienos 2020-04-03 (1 176 dienos) priteisia 96,80 Eur (1 001,44 Eur x 3 procentai x 1 176 d./365 d.) sutartinių palūkanų.

104.       Kitoje dalyje reikalavimas, susijęs su paskola (suteikdamas sau paskolą iš esmės lengvatinėmis sąlygomis, atsakovas padarė įmonei nuostolių), atmetamas, kadangi tokie nuostoliai neįrodyti. Visų pirma, atsakovas už jam suteiktą paskolą mokėjo 3 procentų dydžio metines palūkanas. Antra, sutinkant su atsakovu, pažymėtina, jog administratoriaus nurodomos palūkanų normos (6 procentai), galėtų būti analizuojamos tik vertinant, už kiek pati įmonė skolinosi iš trečiųjų asmenų, tačiau įmonė nėra nei bankas, nei licencijuota finansų įstaiga, kad jos vadovui galėtų būti keliamas reikalavimas skolinti lėšas už sumą, už kurią skolina bankai ar kitos kreditų teikimo bendrovės.

Dėl reikalavimo priteisti neteisėtai turimas įmonės lėšas

105.       Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo be faktinio ir teisinio pagrindo jo žinioje esančią 9 842,30 Eur sumą, kurią jis neva panaudojo atsiskaitydamas su UAB „Tvorų tiekimas“ kreditore UAB „Elga“. Atsakovas gi teigia, jog jis neturi bendrovės lėšų ir su kreditore UAB „Elga“ atsiskaitė, neatmeta, jog UAB „Elga“ galėjo netinkamai apskaityti iš atsakovo bendrovės vardu gautas sumas.

106.       Pažymėtina, jog remiantis atsakovo pasirašyta 2016 m. gruodžio 31 d. įmonės avanso apyskaita Nr. (duomenys neskelbtini) , o taip pat įmonės kasos išlaidų orderiais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui, kaip įmonės vadovui, buvo išduota 13 188,94 Eur (5 315 Eur + 7 873,94 Eur) suma, kurios dalį atsakovas nurodė panaudojęs atsiskaityti su įmonės kreditoriumi UAB „Elga”, sumokant pastarajai viso 9 842,30 Eur (5 041,06 Eur + 4 801,24 Eur) (avanso apyskaitoje nurodytas dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovė teigia, jog dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini) bankroto administratorei nebuvo perduotas, o ir iš kreditorės UAB „Elga” pateiktos laikotarpio nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 23 d. Pardavimų ir pinigų gavimo žurnalo kopijos nustatyta, jog UAB „Tvorų tiekimas“ skola jai grąžinta nebuvo. Kad UAB „Tvorų tiekimas“ skolos UAB „Elga“ negrąžino patvirtina ir tai, jog Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nutartimi, be kita ko, patvirtintas ir UAB „Elga“ 11 634,79 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Taigi, teismo vertinimu, ieškovė įrodė, jog atsakovas be faktinio ir teisinio pagrindo nuo 2016 m. gruodžio 31 d. disponuoja įmonei priklausančia 9 842,30 Eur grynųjų pinigų suma, todėl ši suma priteisiama iš atsakovo.

Dėl reikalavimo, susijusio su palūkanomis, paskaičiuotomis iki ieškinio surašymo dienos

107.       Ieškovė taipogi prašo priteisti palūkanas dėl negalimumo įmonei naudotis prašomomis priteisti nuostolių, dividendų bei be teisinio pagrindo atsakovo turimų įmonės lėšų sumomis, paskaičiuotas iki ieškinio surašymo bendroje 25 765,47 Eur sumoje (žr. šio sprendimo 18-56 punktus). Šis reikalavimas grindžiamas tuo, jog nuostolius, susijusius su negalimumu naudotis atitinkamomis įmonei nenaudingų (nuostolingų) sandorių rezultate įmonės negautomis sumomis, įmonei turėtų padengti atsakovas, o kadangi atsakovas yra fizinis asmuo, minimaliais ieškovės nuostoliais dėl atsakovo padaryto pažeidimo pripažintinos 5 procentų metinės palūkanos nuo savalaikiai negrąžintos paskolos sumos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

108.       CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, jog terminą piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju šalių nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, išskyrus paskolos sutartį, tačiau šio sprendimo 101-104 punktuose jau pasisakyta dėl paskolos sutarties ir priteistos sutartinės palūkanos iki ieškinio surašymo dienos, todėl ieškinio reikalavimas šioje dalyje netenkinamas.

Dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas

109.       Reikalavimas priteisti penkių (5) procentų dydžio metines palūkanas tenkinamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-04-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant šią palūkanas už priteistą 32 662,04 Eur sumą, kadangi CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesines palūkanas). CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Dėl kitų teismo neaptartų šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų bei pateiktų dokumentų

110.       Kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai bei pateikti dokumentai teisinės reikšmės galutinio teismo sprendimo priėmimui neturi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

IV. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

111.       Ieškovė šioje byloje patyrė 5 629,30 Eur bylinėjimosi išlaidų: 1 600 Eur išlaidų ekspertizės atlikimui bei 4 029,30 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.

112.       Atsakovas pateikė teismui prašymą priteisti 1 464,10 Eur patirtų advokato teisinės pagalbos išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.

113.       Ieškinį tenkinus iš dalies (21,73 procentais), iš ieškovo E. G. priteisiama 1 223,25 Eur ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, o iš ieškovės atsakovui priteisiamos 1 145,95 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai atmestų (78,27 procentais) ieškinio reikalavimų daliai. Įskaičius iš atsakovo ieškovei priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą, iš atsakovo E. G. ieškovei priteisiama 77,30 Eur ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

114.       Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnis, kas galioja ir teisių perėmėjai), todėl, ieškinį tenkinus iš dalies, žyminis mokestis, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 715 Eur, priteisiamas iš atsakovo E. G.

        Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260 ir 270 straipsniais, teismas

 n u s p r e n d ž i a:

        ieškinį tenkinti iš dalies.

        Priteisti iš ieškovo E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „Meronta“ (bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ teisių perėmėja), juridinio asmens kodas 304155702, 21 721,50 Eur (dvidešimt vieną tūkstantį septynis šimtus dvidešimt vieną eurą 50 centų) neteisėtai išsimokėtų dividendų, 1 001,44 Eur (vieną tūkstantį vieną eurą 44 centus) negrąžintos paskolos, 96,80 Eur (devyniasdešimt šešis eurus 80 centų) sutartinių palūkanų, paskaičiuotų nuo 2017-01-13 iki ieškinio surašymo dienos 2020-04-03, 9 842,30 Eur (devynis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt du eurus 30 centų) be faktinio ir teisinio pagrindo įgytas įmonės lėšas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 32 662,04 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020-04-06 iki teismo sprendimo įvykdymo bei 77,30 Eur (septyniasdešimt septynis eurus 30 centų) bylinėjimosi išlaidas.

        Kitoje dalyje ieškinio netenkinti.

Priteisti iš ieškovo E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 715 Eur (septynis šimtus penkiolika eurų) žyminio mokesčio valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.        

Teisėja                                      Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė