Civilinė byla Nr. 3K-3-193/2010

            Procesinio sprendimo kategorijos:

            93.2.11, 93.2.16, 104.5, 105 (S)

 

 

               LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

               N U T A R T I S

                   LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

               2010 m. balandžio 27 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų O. P., M. P. ir A. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų O. P., M. P. ir A. P. ieškinį atsakovams O. M., I. V., A. V., L. S., L. G. S., Kauno apskrities viršininko administracijai, Prienų rajono savivaldybės administracijai dėl valdžios aktų ir sandorių panaikinimo; tretieji asmenys: Prienų rajono 1-ojo notarų biuro notarė V. B., VĮ Registrų centro Kauno filialas.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovai teismo prašė: pripažinti neteisėtais ir panaikinti Prienų r. Išlaužo apylinkės tarybos, Kauno apskrities viršininko administracijos aktus, kuriais P. P. iki nacionalizavimo priklausiusi žemė, esanti Prienų r., (duomenys neskelbtini), suteikta atsakovams asmeniniam ūkiui ar ekvivalentine natūra; Prienų rajono valdybos potvarkius, pirkimo-pardavimo sutartis ir paveldėjimo teisės liudijimus, kurių pagrindu dalis žemės atsakovams buvo parduota ar jų paveldėta; Kauno apskrities viršininko administracijos aktus dėl kompensacijos išmokėjimo ieškovams už valstybės išperkamą žemę; taikyti restituciją.

Ieškovai nurodė, kad ieškovų tėvas P. P. iki nacionalizavimo kaip savo nuosavybę turėjo 22,2 ha žemės (duomenys neskelbtini). Į dalį žemės jiems nuosavybės teisė atkurta, į likusią dalį – 7,78 ha – buvo numatyta atkurti antrajame etape, tačiau  žemė, į kurią jie pretendavo, ginčijamais aktais perduota atsakovams. Ieškovai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kreipėsi 1991 m., prašydami atkurti nuosavybės teisę į visą žemę natūra ir šio prašymo nekeitė, todėl kol nebuvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, tol kitiems žemė negalėjo būti išdalyta.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Prienų rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, panaikino ginčijamus aktus, o ieškinio dalį dėl 2006 m. vasario 23 d. sutarties, kuria O. M. pardavė L. G. S. 0,61 ha žemės, esančios Prienų r., (duomenys neskelbtini), ir tos žemės perdavimo akto panaikinimo, atmetė; taikė restituciją.

Teismas nurodė, kad pagal teismų praktiką žemė asmeniniam gyventojų ūkiui galėjo būti skiriama tik tuose žemės plotuose, į kuriuos nepretendavo atkurti nuosavybės teisę natūra specialiajame įstatyme išvardyti asmenys, be to, tiek teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, tiek ir Žemės reformos įstatymas pirmenybę suteikė nuosavybės teisės atkūrimui natūra.  Institucijoms, atsakingoms už prašymų atkurti nuosavybės teisę nagrinėjimą, jau 1991 m. spalio 23 d. buvo žinoma, kad į 30 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, pretenduojama atkurti nuosavybės teisę natūra, tačiau, nepaisant ieškovų prašymo ir jo dar neišsprendus, dalis ginčo žemės sklypo ginčijamais aktais perduota atsakovams. Teismas darė išvadą, kad taip ieškovai prarado galimybę pasirinkti konkrečią žemės sklypo dalį, į kurią jie galėtų atkurti nuosavybės teisę natūra, vien tik dėl šios aplinkybės asmeninio ūkio žemės suteikimas ir pardavimas yra neteisėtas, todėl atitinkami administraciniai aktai naikintini. Reikalavimą panaikinti 2006 m. vasario 23 d. sutartį, kuria O. M. pardavė L. G. S. 0,61 ha žemės, ir tos žemės perdavimo aktą teismas atmetė, nes byloje nėra duomenų, jog L. G. S. yra nesąžininga įgijėja (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Dėl ieškinio senaties teismas vertino, kad ieškovai apie tai, jog jiems nebus atkurtos nuosavybės teisės natūra dėl to, kad žemė parduota asmeniniam ūkiui, sužinojo 1999 m. spalio 22 d., todėl sprendė, kad ieškinio senaties terminas nesuėjo, taip pat pažymėjo, kad ieškovai laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teikė reikiamus dokumentus ir turėjo teisėtą lūkestį, kad jų prašymai bus išspręsti įstatymo nustatyta tvarka, o valstybės institucijų konkretumo šiuose santykiuose nebuvimas šios bylos atveju yra svarbi aplinkybė sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties taikymo.

 

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimu Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Teismas nurodė, kad nei Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo, nei Vyriausybės patvirtintuose priimtuose teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės suteikimą, nebuvo reikalavimo tikrinti, kam ši žemė priklausė anksčiau. Kolegija nurodė nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, nustačius, jog žemės suteikimo atsakovams metu buvo paduotas ieškovų prašymas atkurti nuosavybės teises, vien ta aplinkybė sudaro pagrindą spręsti apie žemės suteikimo neteisėtumą. Sprendžiant klausimą, ar žemės asmeniniam ūkiui suteikimas, kai buvo paduotas prašymas atkurti nuosavybės teises į šią žemę natūra, nepažeidė galiojusių įstatymų, būtina nustatyti, ar pagal tuo metu galiojusius įstatymus pretendentas, pareiškęs prašymą atkurti nuosavybės teises (buvęs žemės savininkas ar jo teisių perėmėjas), turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai ginami tuo atveju, kai ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų. Kolegija pažymėjo, kad ieškovai prašymą grąžinti išlikusią ginčo žemę pateikė 1991 m. spalio 23 d., t. y. anksčiau, nei buvo priimti ginčijami apylinkės tarybos sprendimai, tačiau prie prašymo grąžinti išlikusią nuosavybę teismo sprendimą, patvirtinantį juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. P. nuosavybės teise valdė 22,2 ha žemės sklypą, ieškovai pateikė vėliau. Dėl to kolegija sutiko su apeliacinių skundų argumentais, kad ieškovų nuosavybės teisės į ginčo žemę procesas negalėjo būti pradėtas, kol nebuvo pateikti visi būtini dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į atkuriamą turtą. Kolegija sprendė, kad ginčijamų apylinkės tarybos sprendimų priėmimo metu ieškovų teisės į nuosavybės atkūrimą nebuvo pažeistos, nes tuo metu dar nebuvo visų būtinų įstatyme nustatytų sąlygų nuosavybės teisėms atkurti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai, sužinoję, jog yra priimti sprendimai suteikti asmeninio ūkio žemę į jų pretenduojamą žemės sklypo dalį, delsė kreiptis į teismą ir praleido ieškinio senaties terminą apylinkės tarybos sprendimams ginčyti, nustatytą specialiojoje teisės normoje (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje). 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. sprendimą. Kasatoriai savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas įvairius nuosavybės teisių atkūrimo aspektus, yra pasisakęs, kad būtina laikytis pretendentų atkurti nuosavybės teises ir kitų asmenų interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar žemė asmeniniam ūkiui suteikta teisėtai, prioritetą teikė teisės aktams, nustatantiems pirmenybę žemės skyrimui asmeniniam ūkiui ir tą žemę gavusiųjų interesams. Teismas, neatsižvelgęs į pretendentų atkurti nuosavybės teises interesus, pažeidė nurodytą Konstitucinio Teismo suformuotą nuostatą ir teisės aktus, įtvirtinančius pirmenybę nuosavybės teisų atkūrimui natūra: Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 15 d. nutarimo dėl nuosavybės teisių tęstinumo, 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo ir 1997 m.  liepos 1 d. Įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo esmę; Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį, nustatantį žemės suteikimo eiliškumą, pagal kurį žemės suteikimas nuosavybės teisių atkūrimui yra pirmoje eilėje, o asmeniniam ūkiui – tik septintojoje.

2. Apygardos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad, pateikus prašymą grąžinti išlikusią nuosavybę, dar nebuvo pridėtas teismo 1993 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis nuosavybės faktas. Tokia teismo nuostata prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2003, suformuotai nuostatai, kad svarbus nuosavybės teisės buvimas, o ne šio fakto konstatavimas. Be to, žemė asmeniniam ūkiui buvo dalijama ir po teismo sprendimo priėmimo.

3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, nepagrįstai taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, nes šiuo atveju reikėjo taikyti 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį, 2000 m. CK įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalį.

4. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK 319 straipsnio 3 dalies reikalavimo pranešti bylos dalyviams apie bylos nagrinėjimą. Ieškovei O. P. apie teismo posėdį nepranešta, ji teismo posėdyje nedalyvavo, atstovo neturėjo.

           

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Prienų rajono savivaldybė prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, nurodydamas šiuos argumentus:

            1. Žemė asmeniniam ūkiui atsakovams suteikta nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų. Ieškovų teisės į nuosavybės atkūrimą nebuvo pažeistos, nes tuo metu dar nebuvo visų būtinų įstatyme nustatytų sąlygų nuosavybės teisėms atkurti.

            2. Taisyklė, kad, padavus pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, jo negalima laikyti laisva valstybine žeme, taikoma tik dėl to sklypo, dėl kurio pagal įstatyme nustatytą tvarką, sąlygas ir terminus buvo paduotas prašymas atkurti nuosavybės teises ir atkūrimas pradėtas arba turėjo būti pradėtas.

            3. Ieškovai jau nuo 1994 m. gruodžio 8 d. suvokė, kad ginčo žemė yra valstybės išperkama. Iš ieškovo prašymo ir Išlaužo agrarinės reformos tarnybos atsakymo yra aišku, kad ieškovams žemė negalėjo būti grąžinta natūra. 1995 m. vasario 10 d. ieškovui pranešta, kad dalis jo pageidaujamos susigrąžinti žemės priskirta valstybės išperkamai. Ieškovai praleido ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

Pagal Žemės reformos įstatymo 12 straipsnio 3 punktą žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, yra valstybės išperkama. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. I-411 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. 308 bei 1993 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 816 suteikiant žemę asmeniniam ūkiui buvo atsižvelgiama tik į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus, o į buvusio žemės savininko interesus nebuvo reikalaujama atsižvelgti.

            Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovės I. V. A. V., L. S. prašo kasacinį skundą atmesti, nurodydamos pirmiau aprašytuose atsiliepimuose į kasacinį skundą išdėstytus argumentus.

           

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl nepranešimo apie apeliacinės instancijos teismo posėdį

 

            CPK 319 straipsnio 3 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teismo pareiga informuoti dalyvaujančius byloje asmenis apie teismo posėdžio vietą ir laiką, taip pat, kad žodinio proceso atveju dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo nagrinėti bylą. CPK 133 straipsnio 1 dalyje taikytinoje ir apeliaciniame procese (CPK 302 straipsnis), nustatyta, kad dalyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą, apie kitus teismo posėdžius pranešama pranešimais. Tai reiškia, kad ir apie apeliacinės instancijos teismo posėdį gali būti pranešama pranešimais. Informuojant apie teismo posėdį pranešimais, skirtingai nei siunčiant šaukimus, nereikalaujama nustatytos formos pažymos su asmens parašu apie įteikimą bei nurodyta įteikimo data grąžinimo teismui. Pranešimo išsiuntimas šiuo atveju yra prilyginamas teismo šaukimo įteikimui ir laikoma, kad asmeniui pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka žodinio proceso atveju dalyvaujantys byloje asmenys kviečiami į teismo posėdį, tačiau dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas į teismo posėdį, jei apie teismo posėdį pranešta tinkamai, nekliudo nagrinėti bylą (CPK 319 straipsnio 3 dalis).

Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantis byloje asmuo turi pareigą rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, o pagal CPK 121 straipsnio 1 dalį privalo nedelsdamas informuoti teismą ir kitus dalyvaujančius byloje asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo nesilaiko CPK 121 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismo žinomu adresu ir laikomi įteiktais.

Toks teisinis reglamentavimas suponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą prieš sprendžiant dėl galimybės nagrinėti bylą teismo posėdyje išsiaiškinti, ar pranešimas dalyvaujančiam byloje asmeniui buvo išsiųstas, ar išsiųstas tinkamu, t. y. paskutiniu teismui žinomu procesinių dokumentų įteikimo vietos adresu, ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Kasacinio teismo nutartyse ne kartą konstatuota, kad teismas negali nagrinėti bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes tokiu atveju būtų pažeidžiama teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. N. M., byla Nr. 3K-3-681/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje AB SEB Vilniaus bankas ir kt. v. UAB „LRG farmacija“, bylos Nr. 3K-3-604/2007; 2009 m. gegužės 6 d. nutartis byloje Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras, Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. A. L.,  D. L., bylos Nr.3K-3-211/2009; kt.).

Šių principų nesilaikymas gali lemti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą, todėl nagrinėjamos bylos kontekste aktualu nurodytų principų turinį atskleisti remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo  jurisprudencija. 

EŽTT yra nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., be kitų, Kress prieš Prancūziją [GC], Nr. 39594/98, § 72, ECHR 2001?VI).

Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr. Švenčionienė prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 punktas, 2008 m. lapkričio 25 d.).

EŽTT pripažįsta, kad  proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (žr. EŽTT sprendimas byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, 1997 m. vasario 18 d. sprendimas, Reports of judgments and decisions 1997-I, § 30).

Sprendime Švenčionienė prieš Lietuvą EŽTT konstatavo, kad, siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis tinkamai informuoti apie apeliacinį procesą ir suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr. sprendimo 28 punktą). Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę (žr. sprendimo 29 punktą, taip pat Nideröst-Huber prieš Šveicariją, 1997 m. vasario 18 d. sprendimas, Reports of judgments and decisions 1997-I, § 29).

Nagrinėjamoje byloje ieškovei M. P. pranešimas apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka siųstas nebuvo. CPK 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai šalis ar trečiasis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami atstovui. Tai  reiškia, kad tinkamas pranešimas apie teismo posėdžio vietą ir laiką dalyvaujančio byloje asmens atstovui gali būti pripažintas tinkamu pranešimu pačiam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 133 straipsnio 2 dalis, 118 straipsnis). M. P. ir kitų ieškovų 2008 m. kovo 26 d. atstovavimo sutartis su advokatu buvo sudaryta tik dėl atstovavimo pirmosios instancijos- Prienų rajono apylinkės teisme. Apeliacinių skundų nuorašai siųsti tik buvusiam ieškovų atstovui. Atsiliepimą į apeliacinius skundus pateikė ieškovai O. P. ir A. P.. Prie atsiliepimo į apeliacinius skundus pridėta atstovavimo sutartis tik su šiais atstovais. Tai rodo, kad  M. P. apeliacinėje instancijoje atstovo neturėjo. Taigi teismas bylą išnagrinėjo, nepranešęs apie tai ieškovei M. P. ir jai nedalyvaujant.  Pažymėtina ir tai, kad M. P. gyvena ne kartu su kitais ieškovais, duomenų, jog, teismui nors ir neįvykdžius pareigos informuoti ją apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, šiai ieškovei faktiškai būtų žinoma apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka (iš buvusio atstovo ar kitu būdu), byloje nėra.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo palankus ieškovams, apeliacinį procesą inicijavo priešinga šalis, ieškovei M. P. apeliacinių skundų nuorašai siųsti nebuvo. Tai reiškia, kad ieškovei M. P. nebuvo suteikta realios galimybės susipažinti su priešingos šalies teikiamais paaiškinimais bei įrodymais ir pareikšti savo atsikirtimus ir prieštaravimus antrosios instancijos teisme, taip pažeidžiant šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus. Pažymėtina, kad dalis atsakovų ar jų atstovų apeliacinio teismo posėdyje dalyvavo ir teikė papildomus argumentus žodžiu. Apeliacinės instancijos teisme buvo priimtas priešingas nei pirmosios instancijos teisme sprendimas ir ieškinys visiškai atmestas, t. y., ginčas išspręstas atsakovų naudai. 

Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos  teismas pažeidė proceso teisės normas, ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Kasacinis teismas, naikindamas apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl to, kad buvo suvaržyta galimybė dalyvauti teismo posėdyje ir taip pažeisti bylos šalių lygiateisiškumo ir teismo proceso rungtyniškumo principai (CPK 12, 17 straipsniai), negali vertinti tokio procesinio sprendimo teisėtumo kitais pagrindais, nurodytais kasaciniame skunde, nes, pašalinus proceso teisės normų pažeidimus ir bylą apeliacine tvarka išnagrinėjus iš naujo, priimtame procesiniame sprendime bus įvertinti ieškovės, dėl kurios teisių pažeidimo naikinama apeliacinės instancijos teismo nutartis, argumentai dėl bylos esmės, o tai gali turėti įtakos kitokiam ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2009 m. gegužės 6 d. nutartis byloje Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras, Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. A. L.,  D. L., bylos Nr. 3K-3-211/2009). Kolegija nepasisakydama dėl kitų kasacinio skundo argumentų  tik atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimus būtina tiksliai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią ir kiekvienu konkrečiu atveju taikytiną ieškinio senaties terminą.

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

                                                                                                                        Birutė Janavičiūtė

 

 

Vincas Verseckas