Administracinė byla Nr. I-1404-320/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00300-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5., 3.21

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 2 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė,

sekretoriaujant Irenai Žemaitienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokato padėjėjui Rolandui Rutei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarkaišnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N.I. ir L. D.skundąatsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjos ir atsakovo atstovasį bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjos teismui pateiktu skundu (b. l. 2-10) prašėiš atsakovo priteisti neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis): N.I.1 264,46 Eur, L.D.1 282,56 Eur.Skunde nurodė, kad jos yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius)valstybės tarnautojos. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtais 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 1 priedo pakeitimo įstatymu, 2009 m. liepos 17 d. VTĮ 25 straipsnio ir I priedo pakeitimo įstatymu valstybės tarnautojams buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir tarnybinio atlyginimo priedai už kvalifikacines klases. Atsakovas, taikydamas šias nuostatas, už ginčo laikotarpį pareiškėjoms nepriskaičiavo ir neišmokėjo dalies joms priklausančio darbo užmokesčio: N. I. 1 318,38 Eur, L. D. 1 341,03 Eur. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog pareiginės algos priedai už kvalifikacines klases bei pareiginės algos koeficientai sumažinti nepagrįstai, bei šias VTĮ nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), pažymėjo, kad valstybė nėra atleidžiama nuo pareigos ieškoti būdų užtikrinti lėšų, reikalingų tokio dydžio atlyginimams, kokie buvo iki jų sumažinimo, mokėti sukaupimą, privalo kompensuoti valstybės tarnautojų dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtus praradimus.Atsakovas, taikydamas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatas,pareiškėjoms rengiasi grąžinti tik dalį jų patirtų praradimų, atitinkamai N.I. 53,92 Eur, L.D. 58,47 Eur. Mano, jog tokie pareiškėjoms grąžintini praradimai yra neteisingi, todėl teismo prašo apginti pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d. 2012 m. rugsėjo 25 d. 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimus, taikyti teisėje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas, iš esmės pakartodamasskunde nurodytus motyvus bei argumentus ir remdamasis jame pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, jog pareiškėjos neteigia, kad atsakovas pagal Grąžinimo įstatyme pateiktą formulę neteisingai paskaičiavo joms grąžintiną darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjų nuomone, įstatymų leidėjas neįvykdė Konstitucinio Teismo įpareigojimo nustatyti teisingą kompensavimo mechanizmą, pagal Grąžinimo įstatyme pateiktą formulę pareiškėjoms grąžintina tik nedidelė dalis praradimų, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikimo Konstitucijai. Tuo atveju, jeigu nebūtų kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, prašo tiesiogiai taikyti Konstituciją, remtis Konstitucinio Teismo doktrina.

AtsakovasValstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius savo atsiliepimu teismui(b. l. 38-44) su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Nurodė, jog atsakovas pareiškėjoms darbo užmokestį mokėjo vadovaudamasis galiojusiųteisės aktų reikalavimais. Asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) kompensavimo mechanizmas nustatytas Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje ir 1 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, taikant VTĮ 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjoms grąžintiną darbo užmokestį atsakovas apskaičiavo pagal Grąžinimo įstatyme pateiktą formulę ir jį išmokės Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka.

Skundas atmestinas.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjosginčo laikotarpiuėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas – dirbo VSDFV Visagino ir Molėtų rajonoskyriuose, o nuo 2012 m. sausio 1 d. VSDFV Utenos skyriuje: N.I. – vyresniąja specialiste, vyriausiąja specialiste (iki 2011 m. gruodžio 21 d. B lygis 6 kategorija, nuo 2011 m. gruodžio 22 d. B lygis 7 kategorija, nuo 2013 m. sausio 2 d. A lygis 9 kategorija), L.D. –vyresniąja specialiste, vyriausiąja specialiste (iki 2011 m. gruodžio 21 d. B lygis 6 kategorija, nuo 2011 m. gruodžio 22 d. B lygis 7 kategorija, nuo 2013 m. kovo 6 d. A lygis 9 kategorija), joms suteikta 3 kvalifikacinė klasė(b. l. 45).Seimo priimtais 2009 m. balandžio 23 d. VTĮ 1 priedo pakeitimo įstatymu, 2009 m. liepos 17 d. VTĮ 25 straipsnio ir I priedo pakeitimo įstatymu valstybės tarnautojams buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir tarnybinio atlyginimo priedai už kvalifikacines klases. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas, taikydamas nurodytą teisinį reglamentavimą, atsakovas pareiškėjoms ginčo laikotarpiu mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Tai patvirtina VSDFV Utenos skyriaus pažymos apie priskaičiuotą darbo užmokestį N.I. (sumažintas darbo užmokestis sudarė 1318,38 Eur), L. D. (sumažintas darbo užmokestis sudarė 1341,03 Eur) (b. l. 11-14).Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, ir Seimui priėmus Grąžinimo įstatymą, pareiškėjoms atsakovas apskaičiavo grąžintiną darbo užmokesčio dalį.Iš VSDFV Utenos skyriaus pažymų apie apskaičiuotą grąžintiną darbo užmokestį nustatyta, kad pareiškėjomsapskaičiuota neišmokėto darbo užmokesčio dalis, kurią ketinama grąžinti per 2016-2020 metus, sudaro: N. I. 53,92 Eur, L.D. 58,47 Eur(b. l. 48, 51).

Byloje kilęs ginčas dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimų kompensavimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Seimo 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas, įsigaliojęs (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto daroma išvada, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. (2 punktas).Pagal Grąžinimo įstatymo2 straipsnio 2 dalį, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra lygi sumai grąžintinų dydžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuotų už kiekvieną šio įstatymo1 straipsnyje nurodyto laikotarpio mėnesį, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusios institucijos ar įstaigos asmeniui mokėtos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, taikant šioje teisės normoje nustatytą formulę.

Nagrinėjamojoje byloje nekyla ginčas dėl to, kad pareiškėjoms grąžintino darbo užmokesčio dalis apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatyme nurodytą formulę. Pareiškėjos prašymą teismo sprendimu priteisti susidariusį skirtumą tarp laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos argumentavo Grąžinimo įstatymo neteisingumu tuo aspektu, jog jame įtvirtintas neteisingas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas kompensacijų dydžių požiūriu.

Nagrinėjamo ginčo kontekste aktualus Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter aliaKonstitucijos48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

2014 m. balandžio 16 d. sprendime, Konstitucinis Teismasaiškindamas minėto 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, pabrėžė, kadįstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Taip pat konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo ir tai, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas,o 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.Vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime atsižvelgė į toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro 2013 m. balandžio 26 d. raštą Nr. (2.34-02)-5K-1308152)-6K-1303965 „Dėl informacijos konstitucinės justicijos byloje“, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime.

Kaip jau minėta, Seimas, 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą,įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.Atsižvelgęs į tai, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo,bei remdamasis minėtais Lietuvos Respublikos finansų ministro konstitucinės justicijos byloje teiktais apskaičiavimais, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, formulėje nustatydamasPkkoeficientą(tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas) iš esmės rėmėsi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi, iš esmės sprendė, jog asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010–2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Grąžinimo įstatyme nustatytos formulės taikymą, yra nurodęs, kad asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis, ir tai iš esmės reiškia, jog asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2620-520/2016 ir Nr. A-2449-520/2016).

Nurodytų argumentų ir atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime atlyginimų mažinimo neteisėtumas konstatuotas tik tiek, kiek jis buvo neproporcingas, teismas daro išvadą, jog pareiškėjos negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad joms bus kompensuoti visi jų patirti praradimai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nepateikė konkrečių skaičiavimų, pagrindžiančių jų argumentus, kad pareiškėjoms pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia jų teises,proporcingumo ir lygiateisiškumo principus, o pareiškėjų skunde ir jų atstovo teismo posėdyje nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigi, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriukompensavimo mechanizmą.Todėl atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo,pagrindo tenkintipareiškėjų skundo reikalavimąpriteisti susidariusį skirtumą tarp laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos, atitinkamaiN.I.1 264,46 Eur, L.D. 1 282,56 Eur, nėra.

Pareiškėjos prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos23 straipsniui, 29 straipsnio1 daliai, 48 straipsnio1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Savo abejones iš esmės grindė ta aplinkybe, kad skirtingoms darbuotojų grupėms praradimai yra kompensuojami nevienodu mastu, o kai kuriems- iš viso nekompensuojami.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos110 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.Aiškindamas šią proceso teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas  yra nurodęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismuiir kad įstatymas šios teismo teisės nesieja su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai.Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimą, ABTĮ įtvirtinta formuluotė „yra pagrindas manyti“ reiškia, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Todėl tik teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-78/2012).

Abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjų teiginiai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Teismo nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas nurodytų byloje taikytinų teisės aktų kontekste pašalina abejones dėl to, ar Grąžinimo įstatymo2 straipsnio 2 dalis, taikytina šioje byloje, gali prieštarauti pareiškėjų nurodytoms Konstitucijos normoms, konstituciniams principams, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas. Analogiška pozicija dėl abejonių Grąžinimo įstatymo normų konstitucingumu suformuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr.2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3844-520/2016, 2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2620-520/2016 ir Nr. A-2449-520/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-3833-520/2016 ir Nr. A-3727-520/2016).

VadovaudamasisLietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalimi,teismas

n u s p r e n d ž i a:

N.I. ir L. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriuidėl neišmokėtodarbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                      Irena Varžinskienė