Civilinė byla Nr. 3K-3-278/2007
Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio (pranešėjas) ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VĮ Visagino transporto centro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovui VĮ Visagino transporto centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo atsakovo 2006 m. kovo 22 d. įsakymu neteisėtu, grąžinti į darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškinyje nurodyta, kad po atliktos operacijos ieškovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (toliau - NDNT) nustatė 50 proc. nedarbingumo lygį. Šias išvadas apie nedarbingumą jis pristatė darbdaviui. Šis, vadovaudamasis darbingumo lygio vertinimo aktu, ieškovui pakeitė darbo sąlygas. Tačiau kad pakeistų darbo sąlygas, darbdavys turėjo gauti darbuotojo sutikimą, kuris iš ieškovo nebuvo gautas. Ieškovui nesutikus dirbti pakeistomis sąlygomis, jis buvo atleistas iš darbo. Dėl šių priežasčių atleidimas iš darbo įformintas neteisingai. Darbdaviui buvo pateikta VĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro pažyma, kad ieškovas dirbti gali, tačiau pagal tris laisvus etatus jam darbas nebuvo pasiūlytas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Visagino miesto apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimu atmetė ieškinį.
Teismas motyvavo sprendimą tuo, kad nuo to momento, kai darbdavys sužinojo apie tai, jog jo įmonėje dirba ieškovas, kuriam nustatytas dalinis darbingumas ir 5-6 val. darbo dienos trukmė, jis negalėjo nekeisti pirminės darbo sutarties sąlygų ir tęsti darbo santykių su ieškovu pagal pirminės darbo sutarties sąlygas, nes privalėjo vykdyti DK 191 straipsnio 5 punkto, 229, 259, 260 ir 261 straipsnių reikalavimus. Ieškovas darbdaviui pateikė duomenis apie savo dalinį darbingumą, tačiau nepareiškė reikalavimo ar prašymo sutrumpinti darbo laiką. Taigi darbuotojas pagal NDNT išvadas negali dirbti visos darbo dienos, o darbdavys negali tęsti darbo santykių su darbuotoju pirminės darbo sutarties sąlygomis (DK 228 straipsnis). Vykdydamas pareigą užtikrinti saugias ir nekenksmingas sveikatai darbo sąlygas darbdavys 2006 m. kovo 14 d. įsakymu darbuotojui pats pasiūlė 6 val. darbo dienos trukmę, taip įgyvendindamas DK 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 191 straipsnio 5 punkto, 259, 260 ir 261 straipsnių, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio, socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 102 „Dėl darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ 5 punktą, kolektyvines sutarties 31.1, 31.2, 31.6 punktų reikalavimus. Teismas sprendė, kad ieškovas, gavęs darbdavio pasiūlymą, išreikštą įsakymo forma, galėjo sutikti tam tikrą laiką dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, tačiau 2006 m. kovo 17 d. atsisakė dirbti darbdavio pasiūlytomis sąlygomis, todėl šis negalėjo pasielgti kitaip, kaip tik atleisti nenorintį dirbti darbuotoją nekenksmingomis jo saugai darbe ir sveikatai sąlygomis, nustatytomis NDNT išvadose. Teismas padarė išvadą, kad darbdavio suformuluoti atleidimo iš darbo pagrindai ir motyvai yra teisėti ir pagrįsti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškovo V. Č. apeliacinį skundą tenkino ir nusprendė panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti: grąžinti ieškovą V. Č. į darbą VĮ Visagino transporto centre vairuotoju, priteisiant ieškovui iš atsakovo VĮ Visagino transporto centro 11 287,17 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovo atleidimo iš darbo metu VĮ Visagino transporto centras priėmė į darbą 3 naujus darbuotojus: sargą, valytoją ir autošaltkalvį. Atsakovas turėjo galimybę pasiūlyti sargo ir valytojo darbus ieškovui, tačiau to nepadarė, taip pažeidė DK 129 straipsnio reikalavimus. Keisdamas darbo sutarties sąlygas DK 120 straipsnio nustatyta tvarka darbdavys galėjo atleisti darbuotoją tik pagal DK 129 straipsnį, t. y. tuo atveju, jei nebuvo galimybės perkelti jį į kitą darbą. Nustačius, kad tokia galimybė įmonėje buvo, atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu remiantis DK 297 straipsnio 3 dalimi. Be to, NDNT 2005 m. spalio 26 d. aktu nustatė, kad ieškovas yra iš dalies nedarbingas, todėl atsakovas neturėjo pagrindo nutraukti su ieškovu darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes tai nebuvo medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada, kad jis negali eiti šių pareigų ar dirbti vairuotojo darbo. Remiantis DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktu nutraukti darbo sutartį be įspėjimo darbdavys gali tik tuo atveju, jei tarnyba nustato, kad darbuotojas iš viso negali dirbti to darbo, kurį dirba, o ne iš dalies yra nedarbingas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas VĮ Visagino transporto centras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimą. Kasacinio skundo prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. DK 146 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas nustatomas darbuotojo reikalavimu dėl jo sveikatos būklės pagal sveikatos įstaigos išvadą. Šioje normoje nenurodyta, kaip elgtis darbdaviui, kai darbuotojas nesikreipia dėl darbo laiko sutrumpinimo. DK komentare (Nekrošius I. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. III dalis. Individualūs darbo santykiai (2 tomas). Vilnius: Justitia, 2004, p. 183) išaiškinta, kad darbdaviui nesuteikiama teisė nustatyti darbuotojui ne visą darbo laiką, kai pagal NDNT išvadą darbuotojas negali dirbti visą darbo dieną. Kai darbuotojas neįgyvendina teisės dirbti tą patį darbą ne visą darbo laiką, darbdaviui lieka vienintelė galimybė – nutraukti darbo teisinius santykius pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą.
2. Kiekvieno darbdavio pareiga – sudaryti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, nustatytas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (DK 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 191 straipsnio 5 punktas, 260 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į šiuos reikalavimus atsakovas turėjo laikytis dėl ieškovo NDNT išvadose nurodytos 5-6 val. darbo dienos trukmės, draudimo ieškovui nešioti sunkesnius nei 5 kg svorio daiktus. NDNT išvadose nenumatyta darbuotojo teisės pasirinkti šias darbo sąlygas. Jų taikymas yra privalomas ir nepriklausomas nuo darbuotojo ir darbdavio valios. Darbdavys turi užtikrinti, kad nebūtų pažeisti NDNT išvadų įpareigojimai tam, kad nebūtų pavojaus darbuotojo ir dėl jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio - aplinkinių sveikatai ir gyvybei. Kadangi ieškovas nesutiko su atsakovo pasiūlytu trumpesniu darbo laiku, tai jis turėjo atleisti iš darbo ieškovą.
3. Atsakovas neprivalėjo siūlyti ieškovui kito darbo, nes ieškovas pagal sveikatos būklę turėjo galimybę dirbti tą patį darbą sutrumpintu grafiku. Darbuotojui neprašius nustatyti ne visą darbo laiką, darbdavys turėjo teisę pagal DK 273 straipsnį atleisti jį iš darbo.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad darbdavys privalėjo darbuotojui siūlyti kitą darbą, nes šis yra atleistas ne DK 129 straipsnio (DK 120 straipsnio 1 dalis) pagrindu, kai darbdaviui kyla tokia pareiga. Ieškovas negalėtų dirbti likusiuose laisvuose valytojo ir sargo darbuose, nes jis negali dirbti visu etatu ir nešti sunkesnių nei 5 kg daiktų.
Atsiliepimu į atsakovo VĮ Visagino transporto centro kasacinį skundą ieškovas V. Č. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodomi tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Atsakovas nesikreipė į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su užklausimu dėl ieškovo sveikatos būklės tinkamumui dirbti, taip nesilaikyta Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 ir 20 straipsnių.
2. Atsakovas nereikalavo iš ieškovo išankstinio raštiško sutikimo dirbti darbą pakeistomis sąlygomis, taip vienašališkai pakeitęs darbo sąlygas pažeidė DK 120 straipsnio 2 dalį.
3. Pagal DK 273 straipsnio 2 dalį ieškovui turėjo būti siūlomas kitas darbas iš esančių laisvų etatų, kuriems nereikia specialaus išsilavinimo ir kuriuos ieškovas pajėgus dirbti pagal savo sveikatos būklę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005 m. spalio 26 d. pažymoje įvertinusi ieškovo V. Č. sveikatos būklę nustatė 50 proc. netekto darbingumo, tą pačią dieną išduotose išvadose nurodė, kad ieškovas yra iš dalies darbingas, galintis dirbti pagal darbinius įgūdžius 5-6 valandų darbo dieną, kilnoti ar nešioti ne sunkesnius nei 5 kg svorio daiktus (b. l. 3, 5). Atsižvelgdamas į nurodytas išvadas darbdavys VĮ Visagino transporto centras 2006 m. kovo 14 d. įsakymu inicijavo ieškovo darbo sutarties sąlygų pakeitimą, nustatydamas 6 valandų darbo dienos trukmę vietoje 8 valandų ir atlyginimo dydį 1000 Lt vietoje 1255 Lt (b. l. 28). Ieškovui 2006 m. kovo 17 d. raštu nesutikus su darbo sutarties sąlygų pakeitimu, 2006 m. kovo 22 d. įsakymu darbdavys atleido darbuotoją V. Č. iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, išmokėdamas kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją (b. l. 2, 30).
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo VĮ Visagino transporto centro ir ieškovo V. Č. sudarytos darbo sutarties nutraukimo teisėtumo DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu – darbuotojui pagal medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negalint eiti pareigų ar dirbti nustatyto darbo. Bylą išnagrinėję teismai teisiškai įvertino darbo sutarties šiuo pagrindu nutraukimą, šalys kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą suformulavo nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimus, dėl šių teisės klausimų pasisako kasacinis teismas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte suformuluota imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kad darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukta tuo atveju, kai darbuotojas pagal medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą dėl savo sveikatos būklės negali toliau eiti pareigų ar dirbti darbo. Nurodytu atveju darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukta neatsižvelgiant į sutarties šalių valią. Ši įstatymo nuostata paaiškinama tuo, kad darbuotojo sveikatos būklė turi tenkinti reikalavimus darbo funkcijoms pagal darbo sutartį atlikti.
Remiantis NDNT prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005 m. spalio 26 d. išvadomis dėl ieškovo galėjimo pagal jo sveikatos būklę dirbti sutrumpintą 5-6 valandų per dieną darbo laiką toks sutrumpintas darbo laikas turėjo būti nustatomas darbuotojo reikalavimu (DK 146 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje nustatyta, kad darbuotojas ne tik nereikalavo pakeisti 8 valandų darbo dienos trukmę į sutrumpintą, bet ir nesutiko su darbdavio inicijuotu darbo sutarties sąlygų pakeitimu, sutrumpinančiu darbo laiką. Pagal DK 260 straipsnio 1 dalį darbdavys privalo kiekvienam darbuotojui sudaryti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, nustatytas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Konstatuotina, kad, negalėdamas pagal sveikatos būklę dirbti visos darbo dienos ir atsisakydamas dirbti sutrumpintą darbo dieną pagal NDNT prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadas, darbuotojas sukuria padėtį, kai tolesniam darbo sutarties vykdymui ir joje numatytų darbo funkcijų atlikimui jis nepajėgus pagal sveikatos būklę, tai yra kenksminga paties darbuotojo sveikatai. Atsižvelgiant į darbuotojo dirbamą vairuotojo darbą, tolesnis neadekvatus jo sveikatos būklei šio darbo atlikimas taip pat galėtų kelti pavojų ar nulemti didesnę tikimybę atsirasti žalai aplinkiniams ir darbdaviui, kaip atsakingam asmeniui, už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Aptariamos medicinos įstaigos išvadose nurodžius darbuotojui negalint dirbti normalaus darbo laiko ir šiam atsisakius dirbti sutrumpintą, darbdavys įgyja teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju be įspėjimo DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.
Darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojams sveikas ir saugias darbo sąlygas nulemia ir pačių darbuotojų pareigą laikytis darbo drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų (DK 228 straipsnis). Privalomumas VĮ Visagino transporto centro darbuotojams vykdyti saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, instrukcijų ir taisyklių reikalavimus nustatytas šios įmonės darbuotojų susirinkimo 2005 m. gegužės 10 d. patvirtintoje kolektyvinėje sutartyje (kolektyvinės sutarties 20 straipsnis), kurios nuostatos privalomos ir ieškovui.
DK 273 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas, pagal sveikatos įstaigos išvadas dėl sveikatos būklės negalintis dirbti sutarto darbo ar eiti pareigų, jo sutikimu turi būti perkeltas į šio darbuotojo sveikatą ir kvalifikaciją atitinkantį darbą, ir tik tuo atveju, jeigu darbuotojas nesutinka būti perkeltas į kitą darbą arba nėra darbo, į kurį jis galėtų būti perkeltas, darbdavys gal atleisti darbuotoją. Kasacinis teismas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad ieškovui turėjo būti darbdavio pasiūlytas kitas darbas. Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad ieškovas 2006 m. kovo 17 d. raštu nesutiko dirbti to paties darbo sutrumpintu 6 valandų darbo laiku (b. l. 30). Tuo metu įmonėje buvo laisvi du sargo ir vienas autošaltkalvio etatai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas negalėjo dirbti 8 valandų visos darbo dienos, jam negalėjo būti siūlomas viso etato darbas. Taigi įmonėje objektyviai nebuvo darbo, į kurį pagal savo sveikatos būklę ir kvalifikaciją galėtų būti perkeltas ieškovas. Tuo remiantis darytina išvada, kad atleisdamas ieškovą iš darbo DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu atsakovas nepažeidė taip pat ir DK 273 straipsnio reikalavimų, dėl to ieškovo atleidimas iš darbo yra teisėtas.
Konstatuotina, kad netinkamai taikydamas nurodytas DK teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindus ir procedūras, apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė nurodytas materialinės teisės normas, dėl to priėmė teisiškai nepagrįstą sprendimą. Dėl to šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys netenkintas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka yra paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies. Apeliacinio proceso apeliacinės instancijos teisme metu iš atsakovo VĮ Visagino transporto centro priteista ir išieškota 361,41 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovas už paduotą kasacinį skundą sumokėjo 338,62 Lt žyminio mokesčio, taip pat 2500 Lt advokatui už kasacinio skundo surašymą, t. y. iš viso patyrė 3200,03 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nedidelį sudėtingumą, proceso šalių nelygiaverčią ekonominę padėtį, ieškovui esant fiziniam asmeniui, atsakovui – juridiniam asmeniui ir ūkio subjektui, taip pat į ieškovo materialinę padėtį, susiklosčiusias sudėtingas ieškovo gyvenimo aplinkybes netekus darbo, ieškovo amžių, pablogėjusią sveikatos būklę šiam netekus 50 proc. darbingumo bei gautą iki atleidimo iš darbo užmokesčio dydį, sprendžia, kad nebūtų teisinga iš ieškovo kaip pralaimėjusios bylą šalies atsakovui priteisti visas atsakovo turėtas santykinai dideles bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija taiko CPK 3 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais aiškindamas ir taikydamas įstatymus, taip pat teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Nr. 1R-85) 11 punktą, pagal kurį teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šiose rekomendacijose nustatytų priteistinų išlaidų už advokato teikiamas teisines paslaugas civilinėje byloje maksimalaus dydžio, ir sprendžia, kad iš ieškovo atsakovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis sumažintinas dvigubai, t. y. iki 1600 Lt. Ši suma visiškai padengia atsakovo žyminio mokesčio išlaidas ir dalį išlaidų už advokato pagalbą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo V. Č. atsakovo VĮ Visagino transporto centro naudai 1600 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Aloyzas Marčiulionis
Virgilijus Grabinskas