Civilinė byla Nr. eB2-232-278/2020

                                                                             Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00284-2018-4

                                                                             Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

                                                                             3.2.7.2; 3.4.3.1; 3.4.3.11

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

   N U T A R T I S

                                          LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                     2020 m. vasario 13 d.

                                                              Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė,

sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

dalyvaujant administratoriui Lygaudui Petroniui,

suinteresuotam asmeniui M. M., jo atstovei advokato padėjėjai Rasai Vaičekauskytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutavusios M. M. individualios įmonės (toliau ir IĮ) bankroto administratoriaus Lygaudo Petronio pareiškimą dėl M. M. IĮ bankroto pripažinimo tyčiniu,

n u s t a t ė:

bankrutavusios M. M. individualios įmonės administratorius L. Petronis nurodė, kad pagal 2008-12-31 M. M. sudarytą balansą, įmonė jau tuo metu buvo nemoki, nes turėjo 296 038 Lt vertės turto, o skolos sudarė 364 797 Lt, iš jų: 223 285 Lt ilgalaikiai – finansiniai bei 141 512 Lt - trumpalaikiai įsipareigojimai, tačiau įmonės savininkas ir vadovas M. M. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teigė, kad nors minėtu metu įmonė vykdė ūkinę veiklą, tačiau nevykdė atsiskaitymų pagal teismo išduotus vykdomuosius raštus, nors 2014-11-03 įmonė M. M. suteikė 220 000 Lt paskolą be palūkanų, o 2010-2014 m.  grąžino jam savininko įnašą. Nurodė, kad iki 2015-08-10 buhalterinę apskaitą vedė UAB „Audito nauda“ ir paskutinis balansas buvo parengtas už 2015 metus. Nutraukus sutartį su UAB „Audito nauda“, buhalterinė apskaita nebuvo vykdoma, nei atsiskaitymai su debitoriais, nei turto nurašymai nebuvo fiksuojami, o įmonei iškėlus bankroto bylą šie dokumentai administratoriui neperduoti. Teigė, kad M. M. apskaitė ne visus tiekėjus, skolas jiems ir pajamas, kas įrodo, jog apgaulingai vedė buhalteriją, be to, pardavinėjo turtą ženkliai mažesne nei rinkos kaina, gautas pinigų sumas iš debitorių nepilnai apskaitė arba iš viso neapskaitė ir atsiskaitymus vykdė pažeidžiant eiliškumą. Nurodė, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, administratoriui nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, kasos likutis (14 637,49 Eur). Prašė teismo M. M. individualios įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

Suinteresuotas asmuo M. M. prašė  administratoriaus prašymo netenkinti. Nurodė, kad visus dokumentus ir visą turtą perdavė administratoriui ir dėl to teismas atmetė administratoriaus prašymą paskirti jam baudą. Teigė, kad nėra atlikęs jokių veiksmų, kurie būtų privedę įmonę prie bankroto. Tvirtino, kad nors įmonė buvo skolinga atskiriems kreditoriams, tačiau sudarant sandorius su kitais asmenimis ir prisiimant naujus įsipareigojimus, siekta toliau vykdyti ūkinę  veiklą. Nurodė, kad nuo 2015 m. pabaigos įmonė veiklos nebevykdė, medvežė  2014 m. buvo parduota, o kiti įrankiai susidėvėjo, tačiau įrankių nurašymai nebuvo atlikti. Pripažįsta, kad 2014-06-20 parduotos medvežės vertė galėjo būti didesnė nei 1 000 Lt.

M. M. individualios įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu.

2020-01-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau ir Juridinių asmenų nemokumo įstatymas, JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019-12-31 pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamoje byloje pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl  byloje taikytinos pareiškimo  metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ir ĮBĮ) nuostatos.

ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant  ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas yra  įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei, skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys  civilinėse bylose Nr. e3K-7-115-915/2017;  Nr. 3K-3-297-915/2018, Nr. e3K-3-337-219/2018, Nr. e3K-3-102-219/2019). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti  ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose  Nr. e3K-7-115-915/2017, Nr. 3K-3-297-915/2018). Atsižvelgiant į tai, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl  bankrotas tyčiniu pripažįstamas  tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios įmonės turtinė padėtis.

IBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Minėto straipsnio 2 dalies 2 punktu numatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Kaip  aukščiau minėta, tyčinio bankroto nustatymui privalomi ne tik objektyvūs, įstatyme numatyti tyčinio įmonės bankroto pagrindai, bet ir valinis, sąmoningas bendrovės vadovo siekis pabloginti bendrovės finansinę padėtį (iki ir (ar) po tapimo nemokia).

Prašydamas pripažinti M. M. individualios įmonės bankrotą tyčiniu, administratorius L. Petronis nurodė, kad buvęs įmonės vadovas ir savininkas M. M.,   žinodamas, kad įmonė yra nemoki, savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dėl ko ženkliai padidėjo kreditorių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau ir VMI) bei  Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau ir VSDFV) Panevėžio skyriaus  finansiniai reikalavimai įmonei, be to, sudarinėjo įmonei nenaudingus sandorius dėl ko įmonė neteko turto bei galimybių atsiskaityti su kreditoriais, nesilaikė atsiskaitymo eiliškumo, o buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai.

Kaip minėta, pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Nagrinėjamu atveju tokiu požymiu laikytinas ir įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai, įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-297-915/2018; Nr. e3K-3-102-219/2019).

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tačiau faktiniam mokumui nustatyti svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios yra objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė eilę metų  neatsiskaito su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010-07-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1162/2010, kt.).  

Byloje nustatyta, kad 2018-11-12 pareiškėjas VSDFV Panevėžio skyrius kreipėsi į teismą prašydamas M. M. individualiai įmonei iškelti bankroto bylą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovės skola 2018-10-26 sudaro 5 642,90 Eur. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2018-12-14 nutartimi įmonei buvo iškelta bankroto byla, 2019-03-19 įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto bei patvirtintas, o  2019-04-08 nutartimi patikslintas įmonės kreditorių sąrašas bendrai 80 919,76 Eur sumai, tame tarpe ir 12 659,80 Eur skola VMI bei įmonės savininko M. M. kreditorių sąrašas bendrai 18 292,40 Eur sumai. Iš suinteresuoto asmens  M. M. paaiškinimų bei jo 2019-03-26 administratoriui pateiktos informacijos matyti, kad nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio įmonė jokios ūkinės veiklos nevykdė. Tai suinteresuotas asmuo patvirtino ir teismo posėdyje. Nors bankroto administratorius L. Petronis nurodo, kad pagal 2008 m. įmonės balansą M. M. individuali įmonė buvo nemoki jau tuo metu, tačiau neginčijamų duomenų, kad minėtu metu pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, teismui nepateikti (CPK 178 straipsnis). Tačiau iš 2014-12-31 neapmokėtų skolų suvestinės duomenų matyti, kad pradelstas įmonės įsiskolinimas minėtu metu sudarė 76 180,46 Eur, o įmonės ilgalaikio turto kartotekos duomenimis 2014-12-31 įmonė turėjo 42 636,52 Eur turto. Be to, nors įmonė 5 metų laikotarpiui 2014-11-03 įmonės savininkui M. M. išdavė 63 716,40 Eur (220 000 Lt) paskolą, kuri laikytina įmonės turtu, konstatuotina, kad 2014-12-31 pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės  balansą įrašyto turto vertės. Tai, kad įmonės finansinė būklė tik blogėjo, patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2015-08-31 įmonės turimo turto vertė sumažėjo iki 3 774,10 Eur ir bendra turto vertė, įvertinus grąžintiną paskolą, kasoje buvusias lėšas, sudarė 82 128,20 Eur (3 774,10 + 63 716,70 + 14 637,40). Nors įmonė neginčijamai  jau  2014-12-31 buvo nemoki, įmonės savininkas ir vadovas M. M. nevykdė pareigos kreiptis į  teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tuo tik didino įmonės įsiskolinimą kreditoriams (pvz.: 2007 m. VMI skola nuo 1 882,53 Eur padidėjo iki 12 659,80 Eur).  Be to, pagal administratoriaus L. Petronio pateiktus duomenis įmonė nuo 2006 m. nevykdė teismo procesiniais sprendimais priteistų skolų mokėjimų kreditoriams pagal išduotus vykdomuosius raštus (pvz.: UAB ”Datersa”, UAB “Intrum Lietuva”, UAB “Gelvora”, UAB “Euler Hermes Services Lietuva”), nors įmonė vykdė veiklą, sudarinėjo sutartis su kitais ūkio subjektais bei atsiskaitinėjo su jais. Pagal teismui pateiktus duomenis 2009-08-06 - 2012-11-13 atsiradusi ir neapmokėta skola pagal vykdomuosius raštus tiek 2014-12-31, tiek ir 2015-08-31 duomenimis sudarė 30 345,65 Eur.

Byloje nustatyta, kad ūkinei veiklai vykdyti įmonė įsigijo 2005 m. gamybos transporto priemonę, medvežę Timberjack 1010D, už kurią su UAB “Swedbank lizingas” pilnai buvo atsiskaityta tik 2014-06-10 (pabaigos aktas). Tačiau įmonei pilnai atsiskaičius už transporto priemonę, 2014-06-20 medvežė už 1 000 Lt buvo parduota  D. S., kuri šią transporto priemonę išnuomavo įmonei. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad teismo turto vertintojo J. A. duomenimis 2014 m.  birželio mėnesį medvežės vertė buvo 64 700 Eur, todėl už 1 000 Lt   pardavus įmonės transporto priemonę, buvo ženkliai sumažintas įmonės turtas bei įmonės kreditorių galimybė nukreipti skolų išieškojimą į šį turtą. Tai, kad medvežės vertė buvo didesnė nei ji buvo parduota, pripažįsta ir suinteresuotas asmuo M. M.. Bylos duomenys leidžia konstatuoti, kad įmonė, pardavus transporto priemonę, iki 2015 m. rugpjūčio mėn. tęsė ūkinę veiklą, taigi šiai veiklai vykdyti buvo reikalinga medvežė, o įmonė ją parduodama,  patyrė nuostolius.  Nors Panevėžio apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr.  2-403-278/2019, kuriuo paminėtas sandoris yra pripažintas neteisėtu ir panaikintas, nėra įsiteisėjęs, tačiau nepaneigtas pats faktas dėl įmonės turto pardavimo. Be to, nustatyta, kad įmonė pardavė ir priekabą Rydwan, tačiau pardavimo duomenys administratoriui neperduoti, kokia verte transporto priemonė parduota, neaišku.  Paminėti veiksmai leidžia daryti išvadą, kad D. S. 2014-06-20 perleidus ženklios vertės įmonės turtą, M. M. IĮ įmonė tapo nemoki. Įvertinus paminėtus duomenis,  darytina išvada, kad M. M. IĮ jau 2014-06-20 atitiko nemokios įmonės apibrėžimą, todėl suinteresuotas asmuo M. M., būdamas įmonės vadovu ir savininku, turėjo žinoti, kad jo valdoma įmonė yra nemoki ir negali (negalės) atsiskaityti su kreditoriais. Būtent nuo šio momento  jam atsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. 

Įmonės nemokia tapimo metu galiojusio ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis  nustatė, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys  civilinėse bylose Nr. 3K-3-344/2014;   Nr. 3K-3-89-378/2017).   Kaip matyti iš bylos medžiagos, į teismą dėl bankroto bylos M. M. IĮ iškėlimo 2018-11-12  kreipėsi kreditorius VSDFV Panevėžio  skyrius, t. y., praėjus daugiau nei 4 metams nuo to momento, kai tokia pareiga atsirado buvusiam įmonės vadovui. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad buvęs bankrutavusios M. M. individualios įmonės vadovas ir savininkas M. M. sąmoningai, tyčiniais veiksmais blogino įmonės padėtį ir žinodamas apie įmonės nemokumą, pažeidė pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko toliau didėjo įmonės įsipareigojimai ir dar labiau pablogėjo nemokios įmonės turtinė padėtis.

Byloje nustatyta, kad 2009-2014 m. laikotarpiu iš įmonės kasos M. M. paėmė ir išleido 357 845,66 Eur (1 235 569,49 Lt), iš kurių 20 059,84 Eur buvo išmokėta darbo užmokesčiui, 2010, 2011, 2014 m. M. M. grąžintas savininko įnašas,  bendrai 42 433,78 Eur (146 515,34 Lt) sumai, o 2014-11-03 M. M. suteikta 63 716,40 Eur (220 000 Lt) beprocentinė paskola. Nors suinteresuotas asmuo M. M. teismo posėdyje teigė, kad 2014-11-03 paskolos sutartimi jam suteiktos paskolos negavo, tačiau pripažįsta, kad sutartyje yra jo parašai. Be to, minėta paskolos sutartis nėra nuginčyta, todėl ji yra galiojanti, tačiau paskola, pasibaigus suteikimo terminui, įmonei nėra grąžinta. Kokiems tikslams buvo panaudota paskola, susigrąžintas įnašas, panaudotos kitos įmonės lėšos, suinteresuotas asmuo M. M. teismui nenurodė. Įmonėje sudaromi nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai (medvežės, priekabos  pardavimas, beprocentinės paskolos savininkui suteikimas, įnašų grąžinimas), leidžia daryti išvadą, jog jau nuo 2010 m. buvo sąmoningai siekiama sumažinti įmonės turto, iš kurio būtų galima išieškoti įsiskolinimą kreditoriams, todėl konstatuotina esant pagrindui  M. M. IĮ bankrotą pripažintinas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus. Be to, vykdomas atsiskaitymas su kreditoriais, tačiau nevykdant ankstesnių skolų kreditoriams grąžinimo, kuriems skola priteista ir teismų procesiniais sprendimais (2008 m. - 2012 m.), leidžia daryti išvadą, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės -skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, o išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Nors suinteresuotas asmuo M. M. nurodė, kad atsiskaitymas su vėlesniais kreditoriais vyko siekiant tęsti įmonės ūkinę veiklą, tačiau delsimas atsiskaityti su kreditoriai nuo 2008 m. rodo piktybinį kreditorių ignoravimą ir tai sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą.  

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad teismas bankrotą pripažįsta tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018).

Iš bylos dokumentų, šalių paaiškinimų matyti, kad  individualios įmonės vadovas ir savininkas M. M., gaudamas atsiskaitymą už įmonės suteiktas paslaugas, gautų lėšų neįnešdavo į įmonės kasą ir tuo neapskaitė ir pasisavino 32 738,53 Eur  lėšas, ką patvirtina Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019-09-12 sprendimas, kuriuo iš M. M. priteista minėta suma, 2012-03-02 – 2015-09-16 laikotarpiu gauta iš debitorių UAB „Medbalt“,  UAB „Valmera“ ir neapskaityta įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo ne tik neteisėtai pasisavino įmonės lėšas, tačiau ir apgaulingai tvarkė buhalteriją (nevykdė turto nurašymo, neapskaitė grąžintinų debitorinių sumų), kas apsunkino ne tik bankroto administratoriaus galimybes nustatyti įmonės turto apimtis, jo buvimo vietą (priekabos  Rydwan pardavimas (praradimas), debitorinių įsiskolinimų išieškojimą, bet ir padarė žalą kreditoriams, sumažindamas jų galimybes išsiieškoti atsakovės įsiskolinimą. 

Paminėti duomenys leidžia konstatuoti, kad M. M. individualios įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu, nes byloje esantys duomenys yra pakankami išvadai, kad buvęs įmonės vadovas ir savininkas M. M. atliko sąmoningus bei kryptingus veiksmus įmonės finansinės padėties pabloginimui, o sudarydamas įmonei nenaudingus sandorius užkirto galimybę kreditoriams nukreipti išieškojimą į įmonės turtą ir jų finansinių reikalavimų patenkinimą. 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 155 straipsniu, Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktais, Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais teismas

n u t a r i a:

M. M. individualios įmonės (į.k. (duomenys neskelbtini)) bankrotą pripažinti tyčiniu.

Nutartis per 7 d. nuo nutarties paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.

Teisėja                                                                                                                            Birutė Valiulienė