Civilinė byla Nr. 3K-3-62-611/2022

                                                                                                 Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04950-2015-5

   Procesinio sprendimo kategorijos:  

  2.4.2.1; 2.4.2.13

  (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. G. ir L. L. ieškinį atsakovams V. T., D. A., G. A., Alytaus rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus pripažinimo, Alovės seniūnijos pažymos, paveldėjimo teisės liudijimo bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais; atsakovų D. A. ir G. A. priešieškinį ieškovui K. G. dėl savininko teisių gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo, atsakovo V. T. priešieškinį atsakovei Alytaus rajono savivaldybės administracijai dėl Nemunaičio seniūnijos pažymos pripažinimo negaliojančia; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė Rimutė Michailikienė, I. K., G. M., valstybės įmonė Registrų centras, institucija, teikianti byloje išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo kolūkiečių kiemo nuosavybės objektas, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai K. G. ir L. L. patikslintu ieškiniu prašė teismo: 1) pripažinti I. G., mirusiai (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lauko virtuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dirbtuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas); 2) pripažinti negaliojančia Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymą Nr. R5-254(1.25)(toliau – Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma); 3) panaikinti ginčo turto teisinę registraciją R. T., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), vardu; 4) pripažinti negaliojančiu Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės Rimutės Michailikienės (duomenys neskelbtini) išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini); 5) pripažinti negaliojančia Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. Michailikienės (duomenys neskelbtini) patvirtintą dovanojimo sutartį, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V. T. padovanojo savo dukteriai D. A. ir jos sutuoktiniui G. A. asmeninės nuosavybės teise ginčo turtą;

3.       Ieškovai nurodė, kad jie yra I. G., mirusios (duomenys neskelbtini), vaikai. Po I. G. mirties likusį turtą – 3,1000 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini) testamentą lėšas banke (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pagal įstatymą paveldėjo ieškovė L. L. Ieškovas K. G. po motinos mirties (duomenys neskelbtini) pareiškimu atsisakė palikimo. Ginčo pastatai palikimo atsiradimo metu nebuvo registruoti, paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas. Aplinkybę, kad ginčo pastatai nuosavybės teise priklauso atsakovams D. A. ir G. A., ieškovai sužinojo 2015 m. liepos 2 d., gavę atsakymą iš VĮ Registrų centro pagal 2015 m. birželio 15 d. paklausimą dėl ginčo pastatų. Ginčo turtas Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos pagrindu buvo įregistruotas R. T. vardu. Ieškovų teigimu, ginčo turtas buvo nepagrįstai įregistruotas šio asmens vardu, taip pat nepagrįstai vėliau paveldėjimo pagal įstatymą pagrindu atsakovo V. T. vardu ir dovanojimo sutartimi padovanotas atsakovams. Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma išduota pažeidžiant nustatytą reglamentavimą, todėl turi būti pripažinta negaliojančia, taip pat kaip neteisėti turi būti panaikinti vėlesni sandoriai, t. y. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas ir (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartis. Ginčo pastatai (duomenys neskelbtini) vietovėje buvo pastatyti iki 1989 metų. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintas Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijas tokie pastatai turėjo būti įregistruoti remiantis ūkinių knygų įrašais. Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymoje yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie R. T., kaip kolūkio nario, nuosavybę.

4.       Ieškovai nurodė, kad jų motina (duomenys neskelbtini) metais atsikraustė gyventi pas R. T., (duomenys neskelbtini) sudarė bažnytinę santuoką. Abu šie asmenys dirbo kolūkyje „Tarybų Lietuva“ (vėliau pakeistas pavadinimas į „Nemunaičio“), gyveno kolūkio kolūkiečiams suteiktame pasodybiniame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovų motinai atsikrausčius gyventi pas atsakovų tėvą buvo pastatytas gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. Gyvendami kartu šie asmenys pasistatė kitus pastatus. Gyvenamasis namas, lauko virtuvė, tvartas, daržinė, dirbtuvės, šulinys buvo kolūkiečių R. T. ir I. G. nuosavybė. Nuo 1987 metų pas I. G. gyveno jos sūnus K. G., jis padėjo prižiūrėti ūkyje laikomus galvijus, kiaules, paukščius, dirbti žemę, remontuoti gyvenamąjį namą. Dėl to ieškovas K. G. taip pat pripažintinas kolūkiečių kiemo nariu. I. G. nuo (duomenys neskelbtini) metų gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, naudojosi pastatais, niekur nebuvo išvykusi, todėl pripažintina, kad ji, mirus R. T., tapo paskutine kolūkinio kiemo nare ir šeimos galva. Panaikinus kolūkiečių kiemą, kitas kolūkinio kiemo narys – K. G. – nustatytais terminais ir tvarka nesikreipė dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atsidalijimo, todėl ginčo turto nuosavybė tapo I. G. privatine nuosavybe.

5.       I. G. siekė įgyvendinti nuosavybės teisę į visą kolūkiečio kiemo turtą įgyjamosios senaties pagrindu, tačiau dėl pablogėjusios sveikatos ir nepakankamai efektyvių teisinių paslaugų nuosavybės teisės klausimai iki jos mirties nebuvo sutvarkyti. Po I. G. mirties ginčo pastatuose liko gyventi ieškovas K. G., jis naudojosi likusiu motinos turtu, mokėjo mokesčius, tvarkė gyvenamąjį namą. Ieškovas dėl paveldėjimo teisės liudijimo nesikreipė, nes turtu naudojosi, rūpinosi ir disponavo kaip savo, palikimą priėmė faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti. Nepaisant to, nuosavybės teisė į ginčo turtą buvo įregistruota R. T. vardu, vėliau paveldėta atsakovo V. T., o šis turtą padovanojo savo dukteriai ir jos sutuoktiniui (atsakovams). Po 2015 m. lapkričio 14 d. konflikto ieškovas K. G. dėl atsakovų apgaulės buvo išvarytas iš ginčo gyvenamojo pastato.

6.       Paaiškėjus aplinkybėms apie paveldimą turtą, ieškovė L. L. įgijo teisę kreiptis į notarą dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Kiti I. G. įpėdiniai dėl palikimo pagal įstatymą priėmimo į notarų biurą nesikreipė. Nors ieškovas K. G. po motinos mirties yra atsisakęs palikimo, pagal I. G. vaikų – K. G., L. L., G. M. ir V. G. tarpusavio susitarimą ginčo nekilnojamasis turtas turėjo atitekti K. G., kuris nuolat gyveno su motina, padėjo jai tvarkytis ir prižiūrėti pastatus, auginti gyvulius.

7.       Atsakovai D. A. ir G. A. patikslintu priešieškiniu prašė teismo: 1) pripažinti ieškovą K. G. neturinčiu teisės naudotis D. A. ir G. A. nuosavybės teise priklausančiu ginčo turtu; 2) įpareigoti ieškovą K. G. per 10 dienų nuo teismo įsiteisėjimo dienos pasiimti asmeninį turtą; 3) priteisti atsakovei D. A. iš ieškovo K. G. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti mažamečiam T. A. iš ieškovo K. G. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8.       Atsakovai nurodė, kad jie yra ginčo turto savininkai, turtą įgijo (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties pagrindu. Ankstesnio savininko V. T. leidimu ieškovas K. G. neatlygintinai sodyboje gyveno, naudojosi ūkiniais pastatais ir inžineriniais įrenginiais, 2015 m. lapkričio 14 d. šis asmuo iš sodybos išvyko, tačiau liko jo asmeniniai daiktai. Atsakovų teigimu, ieškovas K. G. neturi teisinio pagrindo gyventi sodyboje, naudotis ūkiniais ir kiemo pastatais; kai gyveno sodyboje, jo gyvenimo būdas buvo netinkamas, ieškovas tinkamai nesirūpino turtu. Sodyboje deklaruota atsakovės D. A. ir nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta. Dėl negalėjimo tinkamai įgyvendinti savo, kaip turto savininkų, teisės naudotis, disponuoti nuosavybe ir ją valdyti, dėl nepagrįstų kaltinimų ir pretenzijų, konfliktų su K. G. giminaičiais atsakovė D. A. patyrė neigiamų išgyvenimų, jai teko kreiptis pagalbos į sveikatos priežiūros įstaigas, vartoti paskirtus medikamentus.

9.       Atsakovas V. T. priešieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia Alytaus rajono savivaldybės administracijos Nemunaičio seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. R3-192(1.3) (toliau – Nemunaičio seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažyma).

10.       Atsakovas nurodė, kad

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

11.       Alytaus apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo ieškovą K. G. netrukdyti atsakovams D. A. ir G. A. valdyti jiems nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą ir iškraustė ieškovui K. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus iš atsakovų nuosavybės teise valdomo turto – sodybos; nustatė ieškovui K. G. vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nurodytiems veiksmams atlikti ir iš atsakovams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto iškraustyti asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus; nustatė, kad, ieškovui K. G. neįvykdžius teismo sprendimo per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsakovai D. A. ir G. A. turi teisę atlikti sprendime nurodytus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka ieškovo K. G. lėšomis (išieškoti patirtų išlaidų atlyginimą); nutraukė civilinės bylos dalį pagal atsakovo V. T. priešieškinį dėl Nemunaičio seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos pripažinimo negaliojančia; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

12.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo nekilnojamasis turtas nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. sausio 12 d. buvo registruotas R. T. vardu, įregistravimo pagrindas – Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma; nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2015 m. kovo 25 d. – V. T. vardu, įregistravimo pagrindas – (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimas; nuo 2015 m. kovo 25 d. asmeninės nuosavybės teise po 1/2 dalį – atsakovų G. A. ir D. A. vardu, įregistravimo pagrindas – (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartis. Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymoje dėl pastatų priklausomybės nurodyta, kad ginčo pastatai: gyvenamasis namas, priestatas, veranda, lauko virtuvė, rūsys, tvartas, daržinė, priestatas, malkinė, dirbtuvės, priestatas, šulinys, priklausė R. T. kaip kolūkio kiemo nariui. Ieškovai, kaip I. G. pirmos eilės įpėdiniai, siekia įgyvendinti nuosavybės teisę į kolūkiečių kiemo nuosavybės objektą – ginčo turtą.

13.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo kolūkiečių kiemo turtas, pripažinimo, nustatė, kad pagal (duomenys neskelbtini) testamentą palikimą po I. G. priėmė ieškovė L. L., o ieškovas K. G., atsisakydamas paveldėjimo, prarado visas įpėdinio teises, todėl pripažino, kad šis asmuo kreipėsi į teismą neturėdamas teisinio pagrindo.

14.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuosavybės teisės į ginčo turtą kildinamos iš paskutinio kolūkiečių kiemo nario teisių. Kolūkiečių kiemo, kaip nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises bei pareigas reglamentavo 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 132–141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, buvo panaikinta kolūkiečių kiemo turto bendroji jungtinė nuosavybės teisė (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ 5 straipsnyje taip pat nurodyta, kad 1964 m. CK 132–141 straipsniai neteko galios. Minėtu įstatymu 1990 m. lapkričio 27 d. neteko galios ir 1964 m. CK 601 straipsnis, kurio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, mirus kolūkiečio kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje) nariui, paveldėjimas dėl kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos) turto neatsiranda. Apie asmens buvimą kolūkiečių kiemo nariu spręstina ir iš kitų įrodymų: ūkinėse knygose įrašytų duomenų, t. y. iš duomenų apie šeimos narių sudėtį, užsiėmimą, darbinę veiklą, statusą. Duomenys ūkinėse apskaitos kiemo knygose buvo pildomi aplankant kiekvieną kiemą ir apklausiant gyventojus, atitinkamai patikrinant ir patikslinant kiemo knygų įrašus. Ūkių knygos buvo gyventojų duomenų pirminė apskaitos forma apylinkėse (seniūnijose), todėl jose fiksuoti duomenys gali būti vertinami kaip teisingi ir tikslūs, jeigu jie nepaneigti kitais įrodymais.

15.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. G. iki (duomenys neskelbtini) kaip kito kolūkiečio kiemo galva ir šeimos narė buvo įrašyta (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Iš šio ūkio ji išvyko gyventi pas R. T.. Po I. G. apsigyvenimo R. T. ūkyje asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra žymų apie kolūkinio kiemo sudėties pokyčius (pvz.: gyvulių ar smulkaus inventoriaus, žemės padidėjimą). Dėl to pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad I. G., išvykusi iš ankstesnio kolūkinio ūkio, prarado teisę būti jo kiemo nare bei teisę į atitinkamą to kolūkiečio kiemo turto dalį. Dėl to šios aplinkybės paneigė teiginius, kad I. G. galėjo būti ar buvo kito kolūkinio kiemo narė.

16.       Iš bylos duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. G. dirbo Alytaus rajono kolūkyje „Tarybų Lietuva“ 1958–1976 metais, nuo 1976 metų buvo senatvės pensininkė. Vien tai, kad po mirusios kolūkinio kiemo narės I. G. (kolūkietės, kolūkio „Tarybų Lietuva“ narės) R. T. kolūkiečio kieme ieškovės motina I. G. buvo vienintelė kolūkietė (kolūkio „Tarybų Lietuva“), pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesudarė pagrindo pripažinti buvus ją šio kolūkinio kiemo nare. Pagal tuometinį teisinį reguliavimą I. G. darbinė veikla ir (ar) statusas, dėl kurio jai buvo suteiktas pasodybinis sklypas ir pastatai, reikšmingas tik ankstesniam kolūkiečio kiemui, iš kurio ji išvyko.

17.       Kadangi R. T. ir I. G. bažnytinė santuoka nebuvo įtraukta į apskaitą, tai tarpusavio teisiniai santykiai atitiko nesusituokusių asmenų gyvenimą drauge, bendro ūkio tvarkymą ir bendro turto kūrimą, t. y. jungtinę veiklą pagal 1964 m. CK 472, 474 straipsnius, 2000m. CK 6.969, 6.971 straipsnius. Ginčo dėl R. T. ir I. G. bendro gyvenimo fakto byloje nebuvo, todėl I. G. narystė R. T. kieme buvo įvertinta kaip bendro ūkio tvarkymas nustatant aplinkybes, susijusias su kolūkinio kiemo tvarkymu, taip pat jos indėliu sukuriant bendrą turtą per laikotarpį nuo apsigyvenimo R. T. kolūkiečio kieme iki R. T. mirties ((duomenys neskelbtini)). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, procesinė pareiga pagrįsti nurodytas aplinkybes, susijusias su R. T. ir I. G. jungtinės veiklos vykdymu, teko I. G. įpėdiniams – ieškovams.

18.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra daikto pagaminimas ar sukūrimas (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis, 2000 m. CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertindamas R. T. ūkio nekilnojamojo turto vienetų pokytį per laikotarpį nuo 1969 m. lapkričio 4 d. iki 1987 m. birželio 12 d., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pastatyti statiniai – lauko virtuvė ir rūsys bei dirbtuvės, pakeista gyvenamojo namo ir verandos stogo danga – nesudarė pagrindo konstatuoti jungtinės veiklos pagrindu dalinės nuosavybės teisės atsiradimo į nurodytus pastatus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs bylos aplinkybes, susijusias su I. G. apsigyvenimu kolūkiečio R. T. kieme, konstatavo, kad kolūkiečio kiemo teisinis režimas nepasikeitė, I. G. nebuvo kolūkinio kiemo narė ir kolūkiečio R. T. kieme bendru darbu nesukūrė daiktų, kurie būtų valdomi bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl nepripažino, kad po R. T. mirties I. G. perėmė kolūkinio kiemo valdymą, naudojimą ir disponavimą juo. Dokumentai, patvirtinantys ginčo turto išlaikymą (mokesčiai už elektrą, žemės nuomos, buitinių atliekų surinkimo, pastatų draudimas) po R. T. mirties, byloje neturėjo teisinės reikšmės sprendžiant klausimą nuosavybės teisių pripažinimo kolūkiniame kieme.

19.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. T. buvo paskutinis kolūkinio kiemo narys, kuriam mirus pagal galiojusį teisinį reguliavimą kolūkiečio kiemas baigėsi. Vien tai, kad asmuo, laikantis save atitinkamo turto savininku, turtą valdė ar naudojo, nepatvirtino nuosavybės teisių atsiradimo. Nesant atliktai teisinei pastatų ir nuosavybės teisių į pastatus registracijai, nurodytos aplinkybės nei paneigė, nei patvirtino vieną ar kitą asmenį esant tikruoju turto savininku.

20.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos teisėtumo, nurodė, kad pagal šią pažymą ginčo statiniai pastatyti 1940–1980 metais. Duomenys perkelti iš (duomenys neskelbtini) 1986–1990 metų ūkinių knygų, asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)ir inventorizacinės knygos Nr. (duomenys neskelbtini). Po I. T. mirties R. T. tapo paskutiniu kolūkiečio kiemo nariu. Ieškovai nurodytų aplinkybių nepaneigė ir neįrodė, kad R. T. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas neatitinka nuosavybės teisės įgijimo metu galiojusių 1964 m. CK 132–141 straipsnių, reglamentuojančių kolūkiečių kiemo turto teisinį statusą. Dėl to aktualiu ginčo laikotarpiu ūkinių knygų įrašų pagrindu išduotos Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos turinio ar duomenų teisėtumas pirmosios instancijos teismui abejonių nekėlė.

21.       Dėl ginčo pastatų teisinės registracijos ir nuosavybės teisės įregistravimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtino, jog ginčo statinių teisinė registracija ir nuosavybės teisių į juos įregistravimas R. T. vardu buvo atlikti 2014 m. gruodžio 17 d. Ginčas dėl Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos teisėtumo pradėtas 2015 m. gruodžio 1 d. Dėl to akivaizdu, kad pagal pateiktus dokumentus bei teisinį reguliavimą, registruojant nuosavybės teises į ginčo statinius R. T. vardu, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nekilo ir negalėjo kilti jokių abejonių dėl pateiktos ginčijamos Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos teisėtumo. Atsižvelgdamas į tai, kad Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma nebuvo nuginčyta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nebuvo teisinio pagrindo naikinti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotus duomenis apie nuosavybės teisių įregistravimą R. T. vardu.

22.       Spręsdamas klausimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad palikėjo R. T. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo kolūkiečiu kiemo turtas, atsiradimo pagrindas – Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma – nebuvo nuginčytas, todėl nebuvo ir pagrindo pripažinti negaliojančiu Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės 2014 m. gruodžio 29 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą V. T. dėl ginčo nekilnojamojo turto paveldėjimo.

23.       Kadangi nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas yra paveldėjimas (CK 4.47 straipsnio 2 punktas, 5.50 straipsnio 1 dalis), o atsakovo V. T. nuosavybės teisės į ginčo pastatus atsiradimo pagrindas – Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės (duomenys neskelbtini) išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas nenuginčytas, dovanojimo sutartis viešame registre įregistruota 2015 m. kovo 25 d., tai pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nebuvo pagrindo pripažinti negaliojančia Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės (duomenys neskelbtini) patvirtintą dovanojimo sutartį.

24.       Spręsdamas dėl Nemunaičio seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos teisėtumo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje pažymoje nurodyta, jog pagal Nemunaičio seniūnijoje esančias ūkio knygas nuo 1991 metų, asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė I. G. Ginčijama pažyma iš esmės turi tik procesinę teisinę reikšmę, nes pagal aktualų teisinį reguliavimą tokio turinio pažyma ginčo šalims nesukuria jokių materialinių teisinių padarinių (nuosavybės teisių), todėl negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, o jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas.

25.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų K. G., L. L. ir trečiojo asmens G. M. apeliacinį skundą, 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą.

26.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad I. G. buvo ištekėjusi už K. G., šis (duomenys neskelbtini) mirė. R. T. sutuoktinė buvo I. V. T., ji mirė (duomenys neskelbtini). Šeima gyveno (duomenys neskelbtini); santuokoje įgijo gyvenamąjį namą (pastatytas 1934 m.), kitus kolūkinio kiemo statinius (tvartą, daržinę, verandą, priestatą 2a1ž, šulinį, malkinę), pastatytus nuo 1934 m iki 1960 metų. Asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, I. V. T. nuo 1951 m. buvo kolūkio „Tarybų Lietuva“ kolūkietė, todėl pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ji ūkinėje knygoje buvo įrašyta kaip kolūkinio kiemo šeimos galva. R. T. buvo Alovės seniūnijos šaltkalvis, todėl ūkinėje knygoje buvo įrašytas kaip kolūkinio kiemo šeimos narys. Po sutuoktinės mirties R. T. įrašytas kaip šeimos galva. R. T. ir I. G. (duomenys neskelbtini) sudarė bažnytinę santuoką, ji įregistruota (duomenys neskelbtini) santuokų registracijos – metrikų knygoje Nr. (duomenys neskelbtini).

27.       Pagal bažnytinės santuokos sudarymo metu galiojusio Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (redakcija nuo 1969 m. rugpjūčio 1 d.) 6 straipsnį buvo pripažįstama tik santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose, todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą R. T. ir I. G. bažnytinė santuoka nebuvo pripažįstama kaip teisėtai apskaityta santuoka. Bažnytinės santuokos metu galiojo 1964 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas, jo 131 straipsnyje (redakcija nuo 1969 m. gegužės 28 d.) buvo nustatyta, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai. Pagal 1964 m. CK 132 straipsnį kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

28.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, kad kolūkiečių kiemu buvo laikomas asmenų, kurie kolūkio skirto sodybinio sklypo ribose bendrai tvarkė pagalbinį ūkį, susivienijimas ir bent vienas kolūkiečių kiemo narys turėjo būti kolūkio narys, o ūkinėse knygose buvo vedama ne kolūkiečių kiemų, o namų ūkių apskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2015), nusprendė, kad vien I. G. įrašymas į ūkinę knygą (asmeninę sąskaitą) Nr. (duomenys neskelbtini) ir tai, kad I. G. buvo įrašyta kaip kolūkio „Tarybų Lietuva“ kolūkietė, nepatvirtino aplinkybės, jog ji kartu su R. T. sudarė kolūkiečių kiemą ir buvo šio kiemo narė.

29.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kad I. G. iki (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini)buvo įrašyta kaip kolūkiečio kiemo galva ir šeimos narys, o nuo (duomenys neskelbtini) įrašyta, kad iš ūkio visiškai išvyko gyventi pas R. T., konstatavo, kad ieškovų motina, išvykusi iš ankstesnio kolūkinio ūkio gyventi kitur, prarado teisę būti jo kiemo nare bei atitinkamai prarado teisę į to kolūkinio kiemo turtą.

30.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad R. T. ir I. G. sudaryta bažnytinė santuoka atitiko nesusituokusių asmenų gyvenimą drauge, bendro ūkio tvarkymą, bendro turto kūrimą, t. y. jungtinės veiklos sampratą pagal 1964 m. CK 472–474 straipsnius. 1964 m. CK 472 straipsnyje buvo nustatyta, kad piliečiai gali sudaryti jungtinės veiklos sutartį tiktai asmeniniams buitiniams savo poreikiams tenkinti. Pasiekti tikslui, nurodytam šio kodekso 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai turėjo įnešti įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvauti savo darbu; jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, buvo tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, buvo laikomi bendrąja daline jų nuosavybe (1964 m. CK 474 straipsnis).

31.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. T. ūkyje gyvenamasis namas buvo pastatytas 1934 metais, kiti statiniai – iki 1960 metų. I. G. atvykus gyventi į ūkį, nuo (duomenys neskelbtini) buvo pastatyti lauko virtuvė, rūsys (1972 m.), dirbtuvės (1980 m.) priestatai (1988 m.). Taigi, keletas statinių buvo pastatyti I. G. ir R. T. gyvenant ūkyje kartu, taip pat po R. T. mirties ((duomenys neskelbtini)), tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad po šalių bažnytinės santuokos R. T. ūkyje buvo atliekami jau esamo nekilnojamojo turto rekonstrukcijos (renovacijos) darbai. Vien nekilnojamojo turto remontas (pagerinimas) nesukuria nuosavybės teisių į jį ir asmuo netampa jo savininku, o rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nurodytiems darbams atlikti buvo naudojamos I. G. lėšos, į bylą nebuvo pateikta. Tai, kad I. G. gavo nuolatines pajamas (pensiją), taip pat nebuvo pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog šie pinigai galėjo būti panaudoti kuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kadangi turto pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje nebuvo keliamas, šalys nurodytų aplinkybių neįrodinėjo, todėl ir šių išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas.

32.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, įrašus ūkinėse knygose, kitus rašytinius įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog I. G. nebuvo R. T. kolūkinio kiemo narė, ja netapo ir po R. T. mirties, todėl neįgijo nuosavybės teisių į ginčo turtą.

33.       Kadangi ieškovai teigė, kad Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma dėl ginčo pastatų priklausomybės buvo išduota neteisėtai, nes seniūnė nepagrįstai rėmėsi Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014, šis vėliau buvo panaikintas Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2214-601/2017, tai apeliacinės instancijos teismas nustatinėjo aplinkybes, susijusias su šiuo klausimu.

34.       Iš prijungtos civilinės bylos Nr. A2-2883-835/2017 apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. T. 2014 m. vasario 19 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė palikimo priėmimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis po tėvo R. T. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti. Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/20014 pareiškimą tenkino. Įsiteisėjus minėtam sprendimui, K. G. 2016 m. rugpjūčio 2 d. Alytaus rajono apylinkės teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014, panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą ir pareiškėjo V. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014 ir 2017 m. liepos 5 d. nutartimi K. G. pareiškimą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo panaikinimo atmetė. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-2214-601/2017 panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį, priėmė naują nutartį – Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą panaikino ir civilinę bylą pagal V. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė, nes nustatė, kad V. T., mirus jo tėvui R. Turauskui, (duomenys neskelbtini) pareiškimu kreipėsi į Alytaus valstybinę notarinę kontorą, prašydamas jam išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą. V. T. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą tik į tą turtą, kurį sudarė piniginis indėlis. Dėl to teismas nusprendė, kad V. T. jau buvo aiškiai išreiškęs valią dėl palikimo priėmimo dar (duomenys neskelbtini) metais ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą faktas yra įvykęs, todėl, paaiškėjus, kad palikėjas R. T. turėjo kito turto, paveldėtojui nekilo pareiga iš naujo atlikti jokių su palikimo priėmimu susijusių veiksmų.

35.       Dėl to apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes pripažino kaip nepatvirtinančias ieškovų argumentų, jog, panaikinus Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą, Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma tapo neteisėta.

36.       Kadangi ginčo turtas nurodytos pažymos pagrindu įregistruotas R. T. vardu, tai apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, tiektinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus pastatus, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 2.1 punktu, pagal kurį pastatyti ar seni statiniai registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr.1129, nustatyta tvarka registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir šiuos dokumentus: savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai.

37.       Iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinusiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/1999; 2001 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2001).

38.       Byloje pripažinus, kad po I. T. mirties R. T. tapo paskutiniu kolūkiečio kiemo nariu, R. T. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas atitiko nuosavybės teisės įgijimo metu galiojusių 1964 m. CK 132–141 straipsnių, reglamentuojančių kolūkiečių kiemo turto teisinį statusą, nuostatas, ginčijama pažyma išduota laikantis visų teisės aktų reikalavimų pagal V. T. pateiktus dokumentus, gautus iš archyvų, ir namų ūkio knygas, apeliacinės instancijos teismas konstatavo byloje nebuvus pagrindo abejoti Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos duomenų teisingumu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

39.       Kasaciniu skundu ieškovė L. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 15 d. nutartį bei Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

39.1.                      Byloje atsakovai neginčijo, kad ginčo turtas priklausė kolūkiečių kiemui, šios aplinkybės taip pat buvo konstatuotos ir teismų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad I. T. ir R. T., būdami susituokę, ir jų vaikai buvo vieno kolūkinio kiemo nariai, kurių nuosavybė, mirus paskutiniam kolūkinio kiemo nariui (R. T.), buvo paveldėta sūnaus V. T. Be to, faktą, kad ginčo turtas buvo kolūkiečių kiemo turtas, neginčytinai patvirtino ir Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos duomenys. Būtent pažymos pagrindu ginčo turtas buvo įregistruotas atsakovo V. T. vardu ir pažymoje nurodyta, jog ginčo turtas kaip kolūkinio kiemo nariui priklausė R. T. Byloje nustačius, kad ginčo turtas buvo kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės objektas, kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132–141 straipsnių normos. Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Pagal 1964 m. CK 601 straipsnio 1 dalį, mirus kolūkiečių kiemo nariui, kiemo turto paveldėjimas neatsirasdavo, jis atsirasdavo tik mirus paskutiniam kolūkiečio kiemo nariui. (duomenys neskelbtini) mirus R. T., paveldėjimo teisiniai santykiai neatsirado, nes jis nebuvo paskutinis kolūkinio kiemo narys, šeimos galva ir paskutine kolūkiečio kiemo nare tapo I. G. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė nurodytas materialiosios teisės normas.

39.2.                      Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. 1-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams buvo taikytos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos, tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, buvo įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132–141 straipsniais. Taigi pagal naujai priimto įstatymo teisės normas kolūkiečių kiemo nuosavybė nebuvo nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas teisinis režimas. Jeigu buvę kolūkiečių kiemo nariai dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo panaikinus kolūkiečių kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisiniams santykiams pradėjus taikyti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normas, tai jų turėta nuosavybės teisė tapo privačia nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2008). Dėl to nagrinėjamoje byloje panaikinus I. G. kolūkiečių kiemo nuosavybės teisę, nuosavybė tapo  privačia I. G. nuosavybe.

39.3.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į tai, kad, be šeimos narių, sudariusių kolūkiečių kiemą ir bendrai tvarkiusių ūkį, į kiemo sudėtį galėjo įeiti ir asmenys, nesusiję giminystės ryšiais su kitais kiemo nariais; tik buvo būtina, kad šie asmenys darbu ir lėšomis būtų dalyvavę tvarkant kiemo ūkį. Ieškovės motinai atsikrausčius pas R. T., jo žemės sklype stovėjo gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, tačiau jie R. T., kaip kolūkio kolūkiečiui, buvo suteikti gyventi paties kolūkio, o vėliau R. T. ir I. G., gyvendami kartu, pasistatė ir kitus statinius, šie kartu su jau stovėjusiais buvo kolūkiečių kiemo nuosavybė. Tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai dokumentai bei paties atsakovo V. T. paaiškinimai įrodė, kad nekilnojamojo turto objektų dalį (lauko virtuvę ir rūsį, dirbtuves) sukūrė I. G. savo ir jos šeimos narių iniciatyva. Dėl to teismų išvada, kad ieškovės motina nebuvo kito kolūkinio kiemo narė ir kolūkiečio R. T. kieme bendru darbu nesukūrė bendrosios dalinės nuosavybės objektų, yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Be to, K. G., 1987 metais atsikraustęs gyventi pas savo motiną ir prisidėjęs bendru darbu bei lėšomis tvarkant kiemo ūkį, pagal tuo metu galiojusius įstatymus, reglamentavusius kolūkiečių kiemo nuosavybę, taip pat laikytinas kolūkiečių kiemo nariu. Teismai neįvertino aplinkybės, kad K. G. savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) deklaravo nuo (duomenys neskelbtini). Teismai nesivadovavo teisės norma, kad darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į kiemo turto dalį, tik jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį (1964 m. CK 140 straipsnis). Alovės seniūnijos 2007 m. spalio 15 d. pažyma patvirtino, kad I. G. nuo (duomenys neskelbtini) m. gyveno (duomenys neskelbtini), naudojosi ginčo turtu ir iki pat savo mirties niekur nebuvo išvykusi.

39.4.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai

39.5.                      Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma buvo išduota nepagrįstai, pažeidžiant viešojo administravimo teisės normas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nurodytos pažymos duomenys neatitinka įrašų namų ūkio knygose bei nustatytų faktinių aplinkybių. Ginčo pažymą seniūnė išdavė remdamasi Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu, šis Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartimi buvo panaikintas. Seniūnė paaiškino, kad ji netikrino duomenų ir faktų, ginčo pažymą išdavė remdamasi tik atsakovo V. T. pateiktais dokumentais, nors privalėjo patikrinti, ar atsakovo pateikti duomenys dėl ginčo turto priklausomumo R. T. atitiko faktinių aplinkybių visumą, t. y. ūkinėse knygose esančius duomenis. Pažymėtina, kad Nemunaičio seniūnijos 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymoje nurodyta, jog pagal Nemunaičio seniūnijoje esančias ūkio knygas, asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo pastatai priklausė I. G. Teismai šių aplinkybių nevertino ir netyrė.

40.       Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovai V. T., D. A. ir G. A. prašo palikti nepakeistus Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 15 d. nutartį bei Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir ieškovės kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

40.1.                      Bylą nagrinėję teismai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir nenukrypo nuo jos formuojamų nuostatų, todėl teisingai taikė 1964 m. CK 132–141straipsnių nuostatas, pagrįstai nepripažino I. G. R. T. kiemo nare ir nepripažino jai nuosavybės teisės į ginčo turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismai teisingai vertino, kad, I. G. nesant R. T. įpėdine pagal įstatymą, turtą, likusį po R. T. mirties, galėjo paveldėti tik jo vaikai. I. G. niekada nebuvo R. T. šeimos narė, todėl negalėjo būti R. T. turto paveldėtoja.

40.2.                      Teismai byloje pagrįstai konstatavo, kad atsakovas V. T., aiškiai išreiškęs valią dėl palikimo priėmimo dar 1987 metais, turtą paveldėjo pagal įstatymus. Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma išduota seniūnijoje esančių ūkinių knygų įrašų pagrindu ir jos duomenys nėra nuginčyti. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad ginčo turtas R. T. vardu įregistruotas Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos pagrindu, o byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir nustatyti faktai patvirtina, kad ginčo pažyma buvo išduota visiškai pagrįstai ir teisėtai, nes atitiko teismui pateiktus įrašus namų ūkio knygose bei nustatytų faktinių aplinkybių visumą.

41.       Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė Alytaus rajono savivaldybės administracija prašo palikti nepakeistus Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 15 d. nutartį bei Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

41.1.                      Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. pažymoje nurodyta, kad ginčo turtas kaip kolūkinio kiemo nariui priklausė R. T. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės objektas. Išduota pažyma yra teisėta ir pagrįsta. Pagal byloje pateiktus dokumentus bei teisinį reguliavimą, registruojant nuosavybės teises į ginčo turtą R. T. vardu, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nekilo ir negalėjo kilti abejonių dėl pateiktos ginčijamos pažymos teisėtumo. Po I. T. mirties R. T. tapo paskutiniu kolūkiečio kiemo nariu ir nuosavybės teisės jam atsiradimas atitiko nuosavybės teisės įgijimo metu galiojusių 1964 m. CK 132–141 straipsnių, reglamentuojančių kolūkiečio kiemo turto teisinį statusą, nuostatas.

41.2.                      Alovės seniūnė, remdamasi teismo sprendimu ir kitais nenuginčytais duomenimis, 2014 m. gruodžio 1 d. išdavė pažymą, kuria informavo, kad ginčo pastatai priklausė R. T., kaip kolūkinio kiemo nariui. Ginčijamos pažymos išdavimo metu teismo sprendimas buvo galiojantis. Seniūnė I. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kokius dokumentus atsakovas V. T. buvo atsinešęs į seniūniją, vienas iš jų buvo ūkinių knygų išrašai. Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialas 2019 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. (12.2.10)A7-794 „Dėl I. T. ir R. T. turėto nekilnojamojo turto“ informavo, kad 2014 m. spalio 17 d. V. T. kreipėsi į Alytaus apskrities archyvą dėl 1987 m. gruodžio 16 d. paveldėjimo teisės į mirusio R. T. palikimą liudijimo ir prie jo esančių dokumentų kopijų išdavimo.

41.3.                      Teismas civilinėje byloje Nr. 2-34-979/2020 pasisakė, kad aktualių ginčo laikotarpiui ūkinių knygų įrašų pagrindu Alovės seniūnijos 2014 m. gruodžio 1 d. išduotos pažymos duomenų teisėtumas nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal nurodytą pažymą ginčo statiniai pastatyti 1940–1980 m. Duomenys perkelti iš (duomenys neskelbtini) 1986–1990 metų ūkinių knygų, asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir inventorizacinės knygos Nr. (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamoje byloje išanalizuoti įrašai ūkinėse knygose teismui buvo pagrindas spręsti, kad po I. T. mirties R. T. tapo paskutiniu kolūkiečio kiemo nariu. Ieškovai nurodytų aplinkybių nepaneigė ir neįrodė, kad R. T. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas atitiko nuosavybės teisės įgijimo metu galiojusių 1964 m. CK 132–141 straipsnių, reglamentuojančių kolūkiečių kiemo turto teisinį statusą, nuostatas.

41.4.                      Įrašai ūkinėse knygose pripažįstami pakankamais pastatų valdymo nuosavybės teisės įrodymais, sukeliančiais teisinius padarinius ir patvirtinančiais nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, jeigu jie padaryti iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. 2015 m. rugsėjo 3 d. Nemunaičio seniūnijos išduotos pažymos pagrindas – Nemunaičio seniūnijoje esančios ūkinės knygos nuo 1991 m. Nors šioje pažymoje nurodyta, kad pastatai (duomenys neskelbtini) priklausė I. G., tačiau ši Nemunaičio seniūnijos išduota pažyma neturi įrodomos galios, kurios pagrindu būtų galima registruoti pastatų nuosavybę. Įrašai ūkinėse knygose, padaryti po 1991 metų, įsigaliojus Nekilnojamojo turto teisinės registracijos nuostatams ir pasikeitus nekilnojamojo turto registracijos tvarkai, negali turėti įrodomosios galios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teises į kolūkiečio kiemo turtą, aiškinimo ir taikymo

42.       Byloje keliamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių kolūkinio kiemo teisinį statusą ir nuosavybės teises į kolūkinio kiemo turtą po paskutinio jo nario mirties. Nagrinėjamoje byloje ginčo šalių buvo keliamas klausimas dėl to, kas buvo paskutinis kolūkinio kiemo narys ir atitinkamai kas po jo mirties paveldėjo kolūkinio kiemo turtą.

43.       Kolūkinio kiemo statusą, režimą, atidalijimo ir padalijimo aspektus reglamentavo 1964 m. CK 132–140 straipsnių nuostatos, šios nuostatos Lietuvos Respublikos 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios nuosavybės teisės“ buvo panaikintos. Šio įstatymo 4 straipsniu panaikinta kolūkinio kiemo bendroji jungtinė nuosavybės teisė ir nustatyta, kad šiems nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Kolūkiečio kiemo nariams suteikta teisė prašyti nustatyti jų bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą.

44.       Kasacinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ nuostatas, yra nurodęs, kad, kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į privatinę bendrąją nuosavybę, buvę kolūkiečių kiemo nariai, nepasitraukę iš buvusio kiemo, taip pat buvę kolūkiečių kiemo nariai, pasitraukę iš kiemo, tačiau tokio pasitraukimo (išvykimo) metu buvę nedarbingi (dėl amžiaus, ligos), neprarado savo turėtos turto dalies, nors ir nebuvo kreipęsi dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atsidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009).

45.       Pagal 1964 m. CK 132 straipsnį kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kolūkiečių kiemu buvo laikomas asmenų, kurie kolūkio skirto sodybinio sklypo ribose bendrai tvarkė pagalbinį ūkį, susivienijimas. Minėtos normos 1964 m. CK komentare, remiantis tuo metu vyravusia teismų praktika, buvo nurodoma, kad, be šeimos narių, sudariusių kolūkiečių kiemą ir bendrai tvarkiusių ūkį, į kiemo sudėtį galėjo įeiti ir asmenys, nesusiję giminystės ryšiais su kitais kiemo nariais. Tik buvo būtina, kad šie asmenys darbu ir lėšomis būtų dalyvavę, tvarkant kiemo ūkį. Bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių turėjo būti kolūkio narys. Asmenys, kurie gyveno kiemui priklausančiame name, bet bendrai ūkio netvarkė, o tik epizodiškai padėjo dirbti pagalbiniame ūkyje, nebuvo laikomi kiemo nariais.

46.       1964 m. CK

47.       Pagal bendrąją kolūkiečių kiemo nuosavybės taisyklę buvo preziumuojama, kad visų kiemo narių, įskaitant nepilnamečius ir nedarbingus asmenis, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnis), ši taisyklė buvo taikoma ir dalijant buvusio kolūkiečių kiemo turtą jam pasibaigus (1964 m. CK 139 straipsnis).

48.       Pagal 1964 m. CK 601 straipsnio 1 dalį, mirus kolūkiečių kiemo nariui, paveldėjimas dėl kiemo turto neatsirasdavo. Pagal minėto CK 139 straipsnį turtas, priklausęs kolūkiečių kiemui ir likęs, šiam kiemui pasibaigus, buvo padalijamas, taikant taisykles, nustatytas 1964 m. CK 136 ir 140 straipsniuose. Taigi, kolūkiečių kiemas pasibaigdavo, kai jame nebelikdavo nė vieno kolūkio nario. Sistemiškai įvertinus minėtas teisės normas, darytina išvada, kad palikimas kolūkinio kiemo įpėdiniams galėjo atsirasti tik pasibaigus kolūkiniam kiemui, t. y. po paskutinio kolūkinio kiemo nario mirties.

49.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kolūkiečių kiemas pagal CK 1964 m. buvo suvokiamas kaip darbinis šeiminis susivienijimas asmenų, kurių bent vienas buvo kolūkio narys ir kurie pagal kolūkio įstatų nuostatus sodybiniame sklype bendrai tvarkė pagalbinį ūkį, t. y. visi kolūkiečio kiemo nariai darbu ir lėšomis prisidėjo prie kolūkinio kiemo egzistavimo, o vienas pilnametis jo narys, kitiems kiemo nariams sutinkant, buvo įregistruotas kaip to kiemo šeimininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).

50.       Iš aptartų teisės normų sisteminės analizės darytina išvada, kad kolūkinio kiemo nariais buvo pripažįstami asmenys, įskaitant ir nesusijusius giminystės ryšiais su kitais kiemo nariais, kurie savo darbu ir lėšomis prisidėdavo prie kolūkinio kiemo egzistavimo. Asmuo buvo pripažįstamas kolūkinio kiemo nariu ir atitinkamai tapdavo kolūkinio kiemo turto bendraturčiu (bendrosios jungtinės nuosavybės teise) vien nustačius faktą apie jo gyvenimą kolūkiniame kieme ir prisidėjimą darbu ir lėšomis prie kolūkinio kiemo egzistavimo. Tokiu atveju neturėjo būti įrodinėjamas šio asmens siekis įgyti nuosavybės teisę į kolūkinio kiemo turtą ir jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktas. Nei 1964 m. CK 132–140 straipsnių normos, nei 1964 m. CK 472–476 straipsnių, reglamentavusių jungtinę veiklą, normos nenustatė, kad, sprendžiant dėl asmens tapimo kolūkinio kiemo nariu ir nuosavybės teisės į kolūkinio kiemo turtą įgijimo, būtų taikomos jungtinę veiklą reglamentuojančios teisės normos. Kita vertus, tai prieštarautų kolūkinio kiemo statusą, režimą reglamentuojančių teisės normų esmei, nes įgyjama skirtinga nuosavybės teisės į kolūkinio kiemo turtą ir jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurtą turtą forma, taip pat skirtinga šių dviejų institutų paskirtis. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant dėl kolūkinio kiemo narystės ir nuosavybės teisės į kolūkinio kiemo turtą pripažinimo, 1964 m. CK jungtinės veiklos institutas neturėjo būti taikomas.

51.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kolūkiečių kiemo narystės įrodinėjimo, taip pat yra išaiškinęs, kad ūkinėse knygose buvo vedama ne kolūkiečių kiemų, o namų ūkių apskaita, todėl įrašymas į šias knygas savaime nereiškia, kad viename ūkinės knygos lape (asmeninėje sąskaitoje) kaip šeimos nariai įrašyti asmenys sudarė kolūkiečių kiemą. Tačiau ūkinėse knygose yra grafos apie šeimos narių užsiėmimą, darbinę veiklą, iš jose nurodytų duomenų galima spręsti apie buvimą kolūkiečiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2015).

52.       Nagrinėjamoje byloje teismai iš (duomenys neskelbtini) 1952–1954 metų, 1955–1957 m., 1958–1960 m. ūkinių knygų, (duomenys neskelbtini) 1961–1963 metų, 1964–1966 metų, 1967–1970 metų, 1971–1972 metų ūkinių knygų ir (duomenys neskelbtini) 1986–1990 metų ūkinėse knygose įrašytų duomenų nustatė, kad po kolūkiečių kiemo šeimos galvos I. T. mirties ((duomenys neskelbtini)) ūkio, įeinančio į kolūkį „Tarybų Lietuva“, šeimos galva (duomenys neskelbtini) m. tapo R. T., kuris nebuvo kolūkietis, šeimos nariai buvo ieškovų motina I. G. (kolūkio „Tarybų Lietuva“ narė), G. G., o po R. T. mirties (duomenys neskelbtini) šeimos galva tapo I. G. (senatvės pensininkė). Taip pat nustatė, kad 1991–1994 metų laikotarpiu ūkio visuomeninė paskirtis buvo kolūkiečių, šeimos galva – I. G. (senatvės pensininkė), ūkio visuomeninė paskirtis 1991 m. sausio 1 d. buvo kolūkiečių. Teismai taip pat nustatė, kad po (duomenys neskelbtini) metų, kai I. G. apsigyveno R. T. kolūkiniame kieme, buvo pastatyti du nauji ūkiniai pastatai – lauko virtuvė, rūsys, pastatas – dirbtuvės, pakeistos gyvenamojo namo ir verandos stogo dangos. Taip pat teismai nustatė, kad I. G. iki (duomenys neskelbtini) metų, kai išvyko gyventi pas R. T., buvo kito kolūkiečių kiemo šeimos galva, bet, išvykusi iš šio kiemo pas R. T., prarado teisę į atitinkamą to kolūkiečių kiemo turto dalį. Tačiau, neatsižvelgdami į šias nustatytas aplinkybes, teismai pripažino, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti jungtinės veiklos pagrindu dalinės nuosavybės teisės atsiradimo į nurodytus pastatus, taip pat nebuvo pagrindo pripažinti, jog I. G. tapo R. T. kolūkiečių kiemo nare, nes ji R. T. kieme bendru darbu nesukūrė bendrosios dalinės nuosavybės objektų. Dėl to teismai nusprendė, kad R. T. buvo paskutinis kolūkiečių kiemo narys.

53.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl I. G. nuosavybės teisių į R. T. kolūkinio kiemo turtą įgijimo, taikė jungtinės veiklos institutą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartus motyvus, kolūkinio kiemo teisinį reguliavimą ir pateiktus išaiškinimus, nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar I. G. įgijo nuosavybės teisę į R. T. kolūkinio kiemo turtą, nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas. Atitinkamai teismai, spręsdami dėl I. G. buvimo R. T. kolūkinio kiemo nare, nesant tam teisinio pagrindo, vertino bylos įrodymus pagal jungtinės veiklos sutarties esmę. Teismai visiškai nevertino aplinkybės, kad I. G. buvo vienintelė kolūkietė R. T. kolūkiniame kieme. Teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami 1964 m. CK 132–140 straipsnių normas, nenustatė šioms normoms taikyti reikšmingų aplinkybių ir todėl byla galėjo būti neteisingai išspręsta. Dėl to kasacine tvarka skundžiama Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 15 d. nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

54.       Kiti ieškovės kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai kasaciniame teisme teisingai išnagrinėti, teismų praktikai formuoti ar jai vienodinti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

55.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta pirmiau, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir neteisingai nusprendė, jog nebuvo pagrindo pripažinti, kad I. G. tapo R. T. kolūkiečių kiemo nare. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, neįvertino aplinkybių, susijusių su I. G. buvimu vienintele kolūkiete R. T. kolūkiniame kieme. Konstatuoti pažeidimai suponuoja pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

56.       Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi įvertinti teismų nustatytas faktines aplinkybes atsižvelgdamas į šios nutarties 50 ir 53 punktuose nurodytus motyvus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

57.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 26 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 42,31 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

        Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Danguolė Bublienė

Gražina Davidonienė

Andžej Maciejevski