Civilinė byla Nr. 2A-2120-436/2014

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00951-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

30.9.1.; 71.; 121.14.; 121.18.; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų D. G. ir A. G. atstovo advokato Aurelijaus Gruodžio ir atsakovės O. B. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-508-192/2014 pagal ieškovų D. G. ir A. G. ieškinį atsakovei O. B. M. dėl nuosavybės teisių gynimo ir atsakovės O. B. M. patikslintą priešieškinį ieškovams D. G. ir A. G. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia ir turto pripažinimo nuosavybės teise, ir

n u s t a t ė:

I.              Ginčo esmė

ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydami iškeldinti, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, atsakovę O. B. M. su visa manta iš (duomenys neskelbtini) esančios namų valdos, kurios savininkai yra ieškovai. Nurodė, jog ieškovas A. G. buvo leidęs atsakovei O. B. M. apsigyventi namų valdoje. Tokiu būdu su atsakove buvo susiklostę faktiniai neterminuotos gyvenamosios patalpos panaudos teisiniai santykiai, t.y. laikytina, kad su atsakove buvo sudaryta neterminuota gyvenamosios patalpos panaudos sutartis. Tačiau ieškovai nusprendė nutraukti visas sutartis, kurių pagrindu atsakovei buvo leista gyventi namų valdoje ir tuo tikslu 2012-06-30 pranešimu pareikalavo, kad atsakovė ne vėliau kaip iki 2013 m. sausio 10 d. išsikeltų iš namų valdos su visais jai priklausančiais daiktais. Tačiau atsakovė neišsikėlė ir toliau gyvena namų valdoje.

Atsakovė pareiškė priešieškinį ieškovams, prašydama pripažinti 2001 m. birželio 20 d. Perleidimo sutartį, sudarytą tarp A. G. ir D. G., tariamu sandoriu, todėl negaliojančiu; pripažinti, kad nekilnojamas turtas: gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) priklausiniai kiemo statiniai (lauko tualetas, rūkykla, tvora), ir pagalbiniai pastatai yra O. B. M. ir A. G. bendroji dalinė nuosavybė, nustatant po 1/2 dalį nurodyto turto kiekvienam iš bendrasavininkų; 0,1500 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) yra O. B. M. ir A. G. bendroji dalinė nuosavybė, nustatant po 1/2 dalį nurodyto turto kiekvienam iš bendrasavininkų; pripažinti O. B. M. ir A. G. bendrąja daline nuosavybe turtą - galvijus: karves, arklį bei jiems sukauptus pašarus; 51 bičių šeimą su aviliais ir medui išsukti reikalingais įrenginiais. Taip atsakovė prašė atidalinti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti asmeninės nuosavybės teise jai: galvijus, arklį bei jiems sukauptus pašarus. Viso turto vertė - 9000 Lt; A. G. paskirti 51 bičių šeimą su aviliais ir medui išsukti reikalingais įrenginiais, vieno avilio su bičių šeima ir avilio įranga, vertė - apie 300 Lt. Viso turto už - 15 300 Lt; 0, 1500 ha žemės sklypą ir statinius, esančius, adresu (duomenys neskelbtini)., vertė - 9191 Lt, padalinti po 1/2 kiekvienam asmeninės nuosavybės teise. Taip pat prašė nustatyti nekilnojamojo turto naudojimosi tvarką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė iškeldinti, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, atsakovę O. B. M. su visa manta iš (duomenys neskelbtini) esančios namų valdos, susidedančios iš 0,15 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančių: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais kiemo statiniais (lauko tualetas, rūkykla, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendimo dalies dėl iškeldinimo vykdymą atidėjo trims mėnesiams, atidėjimo terminą pradedant skaičiuoti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Taip pat teismas pripažino, kad ieškovo A. G. ir atsakovės O. B. M. jungtinės veiklos pagrindu bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis buvo įgyta 2 karvės, arklys ir 16 bičių šeimų. Atidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės asmeninės nuosavybės teise atsakovei Onai B. M. paskyrė 2 Lietuvos juodmarges karves, numeris (duomenys neskelbtini), gimusią (duomenys neskelbtini), ir numeris (duomenys neskelbtini), gimusią (duomenys neskelbtini), bei joms sukauptus pašarus. Priteisė iš ieškovo A. G. atsakovei O. B. M. 1800 kompensaciją. Atidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės asmeninės nuosavybės teise ieškovui A. G. paskyrė arklį - spalva „Sarta“, mikročipo Nr. (duomenys neskelbtini), bei jam sukauptus pašarus ir 16 bičių šeimų su aviliais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini) ir medui išsukti reikalingais įrenginiais. Kitoje dalyje priešieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad nuo 1992 m. vasaros ieškovas A. G. su atsakove gyveno kartu kaip pora, gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo šalių gyvenimą kartu ir bendro ūkio vedimo faktą patvirtina bylos medžiaga, liudytojų parodymai, šių aplinkybių neneigia ir atsakovas A. G.. Dėl to ginčo byloje nėra. Šalių ginčas kilo dėl jų bendro gyvenimo metu susiklosčiusių tarpusavio turtinių santykių, dėl nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini) remonto ir priežiūros padidinant nekilnojamojo turto vertę. Atsakovė byloje įrodinėja, kad nekilnojamasis turtas, adresu (duomenys neskelbtini) ginčo šalių jungtinės veiklos pagrindu buvo pagerintas iš esmės, o šalių dalys sukurtoje nuosavybėje laikytinos lygiomis (CK 6.969 str., 6.970 str. 2 d.). Tuo tarpu, ieškovų nuomone, tarp šalių susiklostę asmeniniai santykiai (gyvenimas kartu, bendros atostogos ir kelionės) nesukūrė bendros dalinės nuosavybės į nekilnojamąjį turtą.

Teismas nustatė, kad ieškovas A. G. asmeninės nuosavybės teise bendro gyvenimo su atsakove metu įsigijo šį ginčo turtą: 1994 m. dovanojimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius, adresu (duomenys neskelbtini) - kurį 2001-06-20 išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi perleido sūnui D. G. (I t., b.l. 24); ieškovo vardu taip pat šiuo metu registruotos dvi karvės, arklys ir bitės (I t., b.l.112-114, II t., b.l. 12).

Susipažinęs su nagrinėjamos bylos medžiaga ir išklausęs bylos šalių ir atstovų, bei liudytojų paaiškinimus, teismas iš byloje esančių įrodymų padarė išvadą, jog ieškovas A. G. ir atsakovė Ona B. M. gyvendami kartu bendrai kūrė ūkį, augino gyvulius, tačiau ginčo šalys gyvendamos namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), neturėjo tikslo pagerinti ją sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tokią išvadą teismas padarė susipažinęs tiek su ieškovų, tiek su pačios atsakovės O. B. M. bylos nagrinėjimo iš esmės duotais paaiškinimais, iš kurių matyti, kad atsakovė gyvendama kartu su ieškovu ginčo namų valdoje nesiekė jos įgyti nuosavybėn, o tik turėti galimybę gyventi joje (II t., b.l. 28, 29, 30). Kitaip tariant, ginčo nekilnojamojo turto atžvilgiu tarp šalių susiklostė ne jungtinės veiklos, o neterminuotos panaudos sutarties pagrindu neatlygintinio naudojimosi daiktu prievoliniai teisiniai santykiai (LR CK 6.642 str.). Teismo nuomone, atsakovė neįrodė priešieškinyje nurodytų aplinkybių, kad gyvendama kartu su ieškovu ji pagerino turtą iš esmės. Atsakovė, bylą nagrinėjant iš esmės, nurodė, kad atliko namo remontą, pirko baldus ir užuolaidas, tačiau teismo nuomone neįrodė, jog atlikti remonto darbai buvo skirti ne tik namo estetikai ir gyvenimo sąlygoms gerinti, bet ir turėjo įtakos paties namo, kaip statinio, pagerinimui. Teismas atkreipė dėmesį, kad net ir atsakovei įrodžius esminį turto pagerinimą, ji įgytų teisę ne į viso turto dalį, o tik į atliktų turto pagerinimų dalį, todėl atsakovės reikalavimas pripažinti jai asmeninės nuosavybės teise ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Atmetus atsakovės reikalavimą dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, nėra pagrindo tenkinti ir priešieškinio reikalavimą dėl 2001-06-20 išlaikymo iki gyvos galvos sutarties, kaip sudarytos neketinant sukurti teisinių pasekmių, o siekiant išvengti atsakovės pretenzijų į dalį turto, negaliojančiu. Teismui nenustačius, kad atsakovė jungtinės veiklos pagrindu ketino įgyti ir įgijo nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto, taip pat bylos nagrinėjimo metu ir pačiai atsakovei patvirtinus, kad ji neketinusi įgyti nuosavybės teisės į turtą, o tik siekusi išlaikyti galimybę gyventi ginčo namų valdoje, šis priešieškinio reikalavimas taip pat atmestinas (LR CPK  5 str.).

Iš byloje esančių įrodymų, teismas konstatavo, jog atsakovė namų valdoje, (duomenys neskelbtini), apsigyveno su ieškovo A. G. sutikimu, todėl teismas darė išvadą, kad tarp ieškovo A. G. ir atsakovės buvo susiklostę neterminuotos panaudos sutarties pagrindu neatlygintinio naudojimosi daiktu prievoliniai teisiniai santykiai, todėl šiuo konkrečiu ginčo nagrinėjimo atveju taikytinos neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų nuostatos. Teismas sprendė, kad ieškovai įrodė, jog įspėjo atsakovę apie faktinės panaudos sutarties nutraukimą, todėl laikytina, jog įvykdė įstatymo reikalavimą ne mažiau prieš tris mėnesius įspėti apie panaudos sutarties nutraukimą, todėl ieškinys tenkintinas – atsakovė iškeldintina iš ginčo namų valdos, su visu jai priklausančiu turtu. Atsižvelgiant į ginčo šalių kartu pragyventą laikotarpį (daugiau nei 20 metų), į tai, kad atsakovė kito nekilnojamojo turto neturi, atsižvelgiant į atsakovės sveikatos būklę (II t. b.l. 70-85), teismas sprendė, kad sprendimo dalies dėl iškeldinimo vykdymas atidėtinas trims mėnesiams, kad atsakovė galėtų surasti kitą būstą sau ir gyvuliams, atidėjimo terminą pradedant skaičiuoti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismo vertinimu, esant nustatytoms aplinkybėms, kad ginčo šalys gyveno kartu ir rūpinosi gyvuliais, yra pagrindas pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos kartu įgyjant ir prižiūrint gyvulius, kuriuos dalinant taikytina CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija dėl lygių partnerių (nagrinėjamų atveju – sugyventinių) įnašų. Dalinant šį turtą taikytinos nuosavybės teisės reglamentuojančios teisės normos (CK 4.80 str.). Akivaizdu, kad šalims priklausančio turto dalių atidalijimas natūra nėra galimas, tokiu atveju atidalijamas bendraturtis gauna kompensaciją pinigais. Bylą nagrinėjant teisme, šalys sutarė dėl kartu užgyventų gyvulių ir bičių vertės, laikant, kad vienos karvės vertė – 3000 Lt, arklio vertė – 3000 Lt, bičių šeimos vertė – 300 Lt. Atsižvelgiant į bylos šalių duotus paaiškinimus, nustatyta, kad šalys susitarė, kad karvės atitektų atsakovei, o bičių šeimynos ieškovui A. G.. Tokiu būdu atsakovei tenkančią turto vertę sudarytų 6000 Lt (3000*2), o ieškovui 4800 Lt (300*16). Siekdamas suvienodinti šalims atitenkančio turto vertės, bei atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė yra iškeldinama iš namų valdos ir neturi kitos gyvenamosios vietos, teismas sprendė, arklį paskirti ieškovui, atsakovei atitinkamai priteisiant 1800 Lt kompensaciją.

Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 17 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo priteisė iš ieškovų A. G. ir D. G. valstybei po 117 Lt žyminio mokesčio bei priteisė iš atsakovės O. B. M. valstybei 744,00 Lt žyminio mokesčio.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniais skundais ieškovų D. G. ir A. G. atstovas advokatas Aurelijus Gruodis prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti, sumažinant iš ieškovo A. G. atsakovei O. B. M. priteistą kompensaciją iki 900 Lt. Taip pat prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. papildomą sprendimą, padidinant ieškovams iš atsakovės priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 4144 Lt, o visas žyminio mokesčio išlaidas valstybei priteisti tik iš atsakovės O. B. M., bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniai skundai grindžiami argumentais, kad:

1. Teismas sprendė, kad šalims bendrai priklausantis turtas yra dvi karvės, kurios vienos vertė 3000 Lt, arklys, kurio vertė 3000 Lt, ir 16 bičių šeimų, kurios kiekvienos vertė 300 Lt. Taigi, viso šalims priklausančio bendro turto vertė yra 13.800 Lt. Padalinus atitinkamą turtą kiekvienai iš šalių, tiek ieškovui A. G., tiek atsakovei turėjo atitekti po lygiai, t.y. po 6900 Lt. Teismas atsakovei paskyrė turto už 6000 Lt, o ieškovui A. G. už 7800 Lt. Tačiau, kaip minėta, ieškovui A. G. ir atsakovei tenkanti turto dalis turėjo būti lygi 6900 Lt, todėl teismas nepagrįstai priteisė 1800 Lt, nes ieškovui tenkanti didesnė turto dalis sudaro 900 Lt (7800 Lt – 6900 Lt). Priteisus iš ieškovo A. G. atsakovei 900 Lt kompensaciją už jam tenkančią didesnę turto dalį, padalinto turto vertės būtų lygios.
2. Teismas papildomu sprendimu nepagrįstai sumažino ieškovų prašomą priteisti sumą nuo 4000 Lt iki 3000 Lt. Ieškovų atstovas aiškiai įvardijo, už kokias suteiktas paslaugas ieškovai advokatui sumokėjo 4000 Lt, tačiau teismas sumažino prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, remdamasis abstrakčiomis frazėmis. Pažymėtina, kad byloje atsakovė pateikė priešieškinį, dėl ko ieškovų turėtos teisinės pagalbos išlaidos padidėjo, nes teko rašyti atsiliepimą į priešieškinį. Apeliantas mano, kad teismas visiškai be pagrindo sumažino ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimu į ieškovų apeliacinius skundus atsakovė O. B. M. prašo apeliacinius skundus atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą ir 2014 m. birželio 17 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus bei priteisti iš ieškovų atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais:

1. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo sumažinti teismo priteistą kompensaciją, tačiau atsakovė nurodo, kad ieškovas A. G. vis tiek neturi pinigų, nesvarbu, kokio dydžio kompensacija būtų priteista.
2. Atsakovė nesutinka su apeliantų argumentais, kad teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 4000 Lt iki 3000 Lt. Pažymi, jog pažyma apie suteiktas teisines paslaugas ieškovams yra nedetalizuota. Ieškinys byloje pateiktas iš dviejų lapų ir už jo parengimą išrašyta sąskaita 2000 Lt. Atsakovės vertinimu tokios apimties dokumentui parengti ieškovai 2000 Lt tikrai nemokėjo. Priešieškinis yra tikrai didelės apimties, tačiau ieškovų atstovo atsiliepimas į priešieškinį yra 5 lapų apimties.

Apeliaciniu skundu atsakovė O. B. M. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą, – ieškovų ieškinį atmesti, atsakovės priešieškinį patenkinti visiškai, priteisti atitinkamai bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais:

1. Teismas nepagrįstai ieškovui A. G. priteisė arklį ir nepagrįstai sumažino priteisiamų bičių šeimų skaičių iki 16 vnt., nors byloje yra įrodymai, kad bylos nagrinėjimo pradžioje 2012-08-01 bičių šeimų skaičius buvo 31 vnt., ir tik vėliau, ieškovas, siekdamas sumažinti jam priteistino turto vertę, elgėsi nesąžiningai ir deklaravo 16 vnt. bičių šeimų. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl nepagrįstai nusprendė dalinti tas bičių šeimas, kurios buvo deklaruotos bylos nagrinėjimo pabaigoje, o ne pradedant bylos nagrinėjimą. Apeliantės vertinimu, teismas turėjo dalinti 31 vnt. bičių šeimą, kurios kiekvienos vertė yra 300 Lt. Todėl nepagrįstai ieškovui buvo priteistas arklys ir bičių šeimos, nes ieškovui A. G. būtų priteista 12.300 Lt, o atsakovei tik 6000 Lt. Todėl dvi karvės ir arklys turi būti priteisti atsakovei, o ieškovui tik bičių šeimos.
2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo statiniai buvo pastatyti iki 1992 m. VĮ Registrų centras duomenimis, ginčo statiniai pastatyti 1989 m. tačiau jie buvo visiškai neįrengti, dėl to šių pastatų teisinė registracija yra neatlikta iki šiol. Atsakovei apsigyvenus pas ieškovą A. G. buvo įrengtas tik vienas kambarys, visi kiti kambariai nebuvo įrengti, be to nebuvo grindų, šildymo, sienų apdailos ir t.t. Tik ieškovės pinigų dėka, jos vaikų pagalba buvo įrengtas gyvenamasis namas.
3. Ieškovas A. G. tik pradėjęs kartu gyventi su atsakove, pradėjo įrenginėti namą. Prieš pradedant kartu gyventi su atsakove, ieškovas dirbo Kaune. Tik ieškovei sutikus kartu gyventi su A. G., jie abu apsigyveno Vilkijos kaime, kūrė bendros ateities planus, atsakovė išėjo iš darbo Naisių bendrovėje, atsiėmė savo pajų, vietoje dalies pinigų iš bendrovės pasiėmė vieną karvę. Per 20 kartu pragyventų metų atsakovė ženkliai prisidėjo prie bendrosios dalinės nuosavybės su ieškovu A. G. kūrimo bei statinių esminių pagerinimų, apie kurių perleidimą atsakovė sužinojo tik prasidėjus teisminiams ginčams.
4. Atsakovė niekada neklausinėjo ieškovo, kieno vardu registruotas nekilnojamasis turtas, nes tikėjo ieškovo A. G. pažadais, jog jis testamentu paliks namą atsakovei. Kam priklauso namas atsakovei nebuvo žinoma iki 2012 m. pabaigos. Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, jog ginčo pastatai buvo įrengti iki atsakovei 1992 m. viduryje pradės gyventi su ieškovu. Apeliantė nežinojo, jog gyvenamasis namas buvo registruotas ieškovo tetos A. N. vardu. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas. Ieškovas baudžiamojoje byloje pats pripažino, kad su atsakove kartu užgyveno bendrą turtą.
5. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovas A. G. ir atsakovė gyveno kartu daugiau nei 20 metų, kartu sukūrė ginčo objektus – sutvarkė, įdirbo ir iš esmės pagerino namų valdą, tame tarpe už asmenines lėšas įrengė gyvenamąjį namą, ūkinius statinius, tokiu būdu iš esmės juos pagerindami. Šalys visus klausimus sprendė bendru sutarimu.
6. Teismas visiškai nieko nepasisakė dėl priešieškinio reikalavimo – pripažinti 2001-06-20 perleidimo sutartį negaliojančia. Apeliantės vertinimu ši perleidimo sutartis yra sudaryta dėl akių, siekiant, jog apeliantė negalėtų pretenduoti į jai priklausančią dalį, kadangi ieškovas D. G. niekada savo tėvu A. G. nesirūpino. Tarp tėvo ir sūnaus santykiai visada buvo įtempti, jie dažnai pykdavosi. Ieškovas D. G. visada džiaugdavosi, jog būtent apeliantė gyvena su jo tėvu, juo rūpinasi. Tik 2012 m. liepos mėnesį gavus iš VĮ Registrų centras dokumentus paaiškėjo ieškovo džiaugsmo priežastis, nes tik tada apeliantė sužinojo, jog namų valda dar 2001 m. buvo perleista ieškovui D. G.. Tai, kad ši ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta dėl akių, patvirtina ta aplinkybė, jog ieškovas D. G. nesiekė realizuoti savo kaip savininko teisių, t.y. daugiau kaip 10 metų neinformavo atsakovės apie nuosavybės teisių perleidimą, be to atsakovės visą tą laiką nesiekė iškeldinti, su atsakove iki 2012 m. liepos mėnesio elgėsi kaip su A. G. žmona, turinčia šeimos teises. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, šis sandoris turi būti pripažintas tariamu (CK 1.86 str.).

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovai prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad;

1. Atsakovės teiginiai, kad ieškovas sąmoningai bylos nagrinėjimo eigoje deklaruotų bičių šeimų skaičių sumažino nuo 30 iki 16 yra nieko neparemti, deklaratyvūs. Atsakovė priešieškinį teismui pateikė tik 2013 m. birželį, todėl teigti, jog nuo bylos iškėlimo teisme dienos ieškovai žinojo apie atsakovės reikalavimus nėra jokio pagrindo. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovo deklaruojamų bičių šeimų skaičius pastoviai svyravo nuo 15 iki 31. Jokių įrodymų, jog iš tikrųjų yra išlikę daugiau bičių šeimų nei deklaruota byloje nėra.
2. Ieškovas A. G. nuosavybę į ginčo statinius įgijo dovanojimo sutarties pagrindu tik 1994 m., todėl jis buvo asmeninė ieškovo nuosavybė. Dovanojimo sutarties sudarymo metu, ginčo statiniai buvo visiškai įrengti. Po nuosavybės A. G. vardu įgijimo buvo atlikti paprasti remonto darbai, skirti gyvenimo kokybei pagerinti. Iš Registrų centras pažymos matyti, kad tiek gyvenamasis namas, tiek jo priklausiniai užbaigti statyti 1989 – 1992 m., 15 arų sklypas, į kurį pretenduoja atsakovė ir kuris yra ieškovo D. G. nuosavybė, ieškovui A. G. buvo suteiktas atkūrus jam nuosavybės teises į šį turtą. Tai reiškia, jog žemės sklypas visą laiką buvo jo asmeninė nuosavybė. Aplinkybė, jog turtas buvo prižiūrimas ir puoselėjamas, nesukuria nuosavybės teisių į atitinkamą turtą, o tik patvirtina faktą, kad šalys kartu norėjo gyventi tvarkingoje aplinkoje.
3. Atsakovės argumentus dėl atitinkamo nekilojamojo turto priklausymo A. G. patvirtina pačios apeliantės nurodytos aplinkybės, jog ji tikėjosi, kad A. G. visą šį turtą paliks jai testamentu. Visos šios esminės aplinkybės paneigia atsakovės argumentus, jog ji su A. G. buvo susitarusi namą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pažymi, kad tiek ieškovas A. G., tiek pati atsakovė jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu disponavo savo nuožiūra, neatsiklausdami vienas kito. Atsakovė 1994 m. padovanojo jai priklausantį turtą savo dukrai, ieškovas A. G. jam priklausiantį turtą 2001 m. padovanojo savo sūnui ieškovui D. G..
4. Atsakovė akcentuoja, jog ji atsikraustė gyventi pas ieškovą ir atsivežė savo dalį pinigų, kuriuos investavo į namą, tačiau atsakovė nenori lėšas susigrąžinti, bet siekia įgyti turtą bendrąja daline nuosavybe. Taip pat pažymėtina, kad atsakovė neįrodė, kaip iš esmės ji pagerino gyvenamąjį namą. Tapetų klijavimas, augalų sodinimas, užuolaidų siuvimas ir baldų pirkimas negali būti suprantamas kaip esminis nekilnojamojo turto pagerinimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino atsakovės reikalavimo pripažinti 2001-06-21 sutartį kaip tariamą sandorį, nes teismas prieš tai nustatė, jog atsakovė neturi teisės į ieškovams priklausančią nuosavybės dalį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliantės O. B. M. pareikšto prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Spręsdamas šį prašymą teismas visų pirma pažymi, kad CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra ekstraordinarinė (išimtinė forma). Dalyvaujantys byloje asmenys dėl bylos nagrinėjimo šia forma savo procesiniuose dokumentuose gali teikti motyvuotus prašymus (CPK 322 str.). Tačiau nagrinėjamoje byloje prašyme dėl skundo žodinio nagrinėjimo apeliantė konkrečiai nenurodė, kokios bylos aplinkybės galės būti tinkamai išaiškintos tik žodinio nagrinėjimo metu ir kokios gali susidaryti kliūtys, trukdysiančios visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą nagrinėjant skundą rašytinio proceso tvarka. Apeliantė nekonkretizavo, kokius svarbius klausimus apeliacinės instancijos teismas gali išsiaiškinti būtent žodinio nagrinėjimo būdu, apsiribodami abstrakčiu nurodymu, jog apeliacinis skundas nagrinėtinas žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad visos aplinkybės, kurias bylos dalyviai laikė reikšmingomis išaiškinti apeliacinio proceso metu, yra jų išsamiai išdėstytos ir gali būti patikrintos, ištirtos bei įvertintos rašytinio proceso būdu. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Apeliantė neargumentavo, kaip žodinis apeliacinio skundo šioje byloje nagrinėjimas užtikrintų ekonomiškesnį ir operatyvesnį bylai reikšmingų aplinkybių išaiškinimą. Priešingai, teismas, atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso eigos principus, neturi būtinumo apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Patikrinusi apeliacinių skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės O. B. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, ieškovų D. G. ir A. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl sąlygų, kurioms esant nesusituokusių asmenų (sugyventinių) kartu gyvenant įgytas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, egzistavimo.

Dėl nekilnojamojo turto pripažinimo ieškovo A. G. ir atsakovės bendrąja daline nuosavybe.

Jeigu gyvenant įregistruotoje santuokoje, įstatymo yra preziumuojama, kad po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str.), tai nesusituokusių gyvenusių kartu asmenų įgyto turto teisiniam režimui tokia prezumpcija netaikoma. Todėl kiekvienu atveju reikia įrodinėti bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Neretai tokiu atveju itin sunku būna pateikti labai konkrečius įrodymus, patvirtinančius vienokias ar kitokias aplinkybes, todėl apie tokių aplinkybių buvimą reikėtų spręsti iš visumos – tai šalių tarpusavio santykių, bendro gyvenimo trukmės, jų dalyvavimo darbinėje veikloje ir pan. Vien tik ta aplinkybė, kiek kuris iš sugyventinių turėjo konkrečių pajamų, nėra pakankama konstatuoti apie bendros dalinės nuosavybės sukūrimą ar priešingai, negalėjimą savo turimomis lėšomis prisidėti prie jos sukūrimo.

Bylose, kuriose ginčas susijęs su kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tokių asmenų (sugyventinių) turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą. Nurodytus teisinius santykius reglamentuojantis CK trečiosios knygos VI dalies XV skyrius dar negalioja, nes dar nėra priimta specialaus įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis (Žin., 2000, Nr. 74-2262). Nuosekli susiformavusi kasacinio teismo praktika patvirtina, kad tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Z. v. R. A. L., byla Nr. 3K-7-332/2006, ir kt.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. S., byla Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., byla Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., byla Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 straipsnio 4 dalis) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai per se nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik CK 1.93 straipsnio 1 dalies atveju, t.y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Taigi nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes. Aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex ante bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir, kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. M. K. T., byla Nr. 3K-3-482/2010). Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011).

Atsakovė savo prisidėjimą prie bendro ūkio vedimo įrodinėjo aplinkybėmis, jog išeidama iš darbo Naisių bendrovėje, atsiėmė savo pajų 94.861 talonų dydžio, vietoje dalies pinigų iš bendrovės pasiėmė vieną karvę (1 t., b. l. 92–109), taip pat pateiktomis fotonuotraukomis, kurios patvirtina šalių buvimą kartu įvairiomis progomis ir įvairiais laikotarpiais, liudytojų paaiškinimais. Be to ieškovai neginčijo, jog atsakovė kartu su ieškovu A. G. kartu pragyveno daugiau kaip dvidešimt metų, kartu tvarkė namus, dirbo žemę, augino gyvulius. Visi šie byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė bendru darbu, gyvenimu drauge su ieškovu A. G. ir bendro ūkio vedimu prisidėjo prie bendrosios nuosavybės sukūrimo, todėl jos reikalavimas priteisti iš ieškovo jos dalį šioje nuosavybėje yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovė O. B. M. apeliaciniame skundu prašo nustatyti, kad gyvenamasis namas, plane pažymėtas lAlm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniu kiemo statiniais (lauko tualetas, rūkykla, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, pažymėtas plane 2Ilp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, pažymėtas plane 3I1Ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,15 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra atsakovės O. B. M. ir ieškovo A. G. bendroji dalinė nuosavybė, nustatant po ½ dalį nurodyto turto kiekvienam iš bendrasavininkų.

Byloje nustatyta, kad 1992 m. atsakovė su ieškovu A. G. pradėjo kartu gyventi. Jie abu apsigyveno namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini). Ši namų valda tuo metu priklausė A. N., kuri 1994 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutarties pagrindu, gyvenamąjį namą padovanojo ieškovui A. G.. Ieškovas A. G., jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią namų valdą 2001 m. birželio 20 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu perleido savo sūnui ieškovui D. G. (1 t., b. l. 23–24, 71–72). Tai reiškia, kad ginčo namų valdą ieškovas įgijo jau gyvenant kartu su atsakove. Atsakovė nurodo, kad jai atsikėlus gyventi pas ieškovą A. G., ginčo namų valda buvo pagerinta iš esmės, dėl to ji įgijo nuosavybės teises į ½ dalį šios namų valdos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais.

Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Jau prieš tai nustatyta, kad nurodytas turtas nebuvo įgytas bendromis sugyventinių lėšomis, šį turtą ieškovas A. G. buvo įgijęs kaip asmeninę savo tetos dovaną, t.y. atsakovė negalėjo prisidėti prie šio turto įgijimo. Ieškovai neneigia, kad atsakovė tvarkė namus, kartu su ieškovu A. G. remontavo juos, tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovei ir ieškovui A. G. gyvenant kartu ši namų valda buvo iš esmės pagerinta, t.y. padidintas namų valdos plotas ar naujai perstatytas ir pan. Byloje esanti VĮ Registrų centras pažyma patvirtina, kad ginčo gyvenamosios valdos statybos pabaigos metai yra 1989 m. teismui nėra pagrindo abejoti šiuo rašytiniu įrodymu, kadangi jis yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 1 d.). Teisėjų kolegija laiko, jog nėra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie bendrąją ieškovo A. G. su atsakove nuosavybę į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Kaip jau buvo minėta, bylos duomenys patvirtina, kad 1994 m rugsėjo 27 d. šį namą ieškovui dovanojo jo teta. Dovana yra asmeninė ją gavusiojo nuosavybė (CK 3.89 str.). Atsakovė nepateikė įrodymų apie padovanotojo namo vertę jo dovanojimo metu ir apie jo vertės padidėjimą po atliktų pagerinimų. Analogiškai pasisakytina ir dėl 0,15 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad ieškovas A. G. šį sklypą įgijo atkūrus jam nuosavybės teises, t.y. 2001 m. spalio 16 d. apskrities viršininko administracijos sprendimo pagrindu. Nors šis sklypas sugrąžintas ieškovui gyvenant kartu su atsakove, tačiau nurodytas turtas taip pat nebuvo įgytas bendromis sugyventinių lėšomis, t.y. atsakovė negalėjo prisidėti prie šio turto įgijimo, nes, kaip jau buvo minėta, šis turtas buvo ieškovo asmeninė nuosavybė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė gyvendama kartu su ieškovu ginčo namų valdoje siekė neįgyti ją nuosavybėn, o tik turėti galimybę gyventi joje. Šią teismo išvadą patvirtina pati atsakovė savo apeliaciniame skunde nurodydama, kad niekada neklausė ieškovo A. G., kas yra ginčo namų valdos savininkai. Ji manė, kad namų valda priklauso ieškovui A. G. ir tikėjosi, jog ateityje jis testamentu visą turtą paliks atsakovei (II t., b.l. 28, 29, 30). Kitaip tariant, ginčo nekilnojamojo turto atžvilgiu tarp šalių susiklostė ne jungtinės veiklos, o neterminuotos panaudos sutarties pagrindu neatlygintinio naudojimosi daiktu prievoliniai teisiniai santykiai (LR CK 6.642 str.).

Iš šių aplinkybių visumos teisėjų kolegija daro išvadą, jog priešieškinio dalis dėl gyvenamojo namo, kaip bendrosios nuosavybės objekto, neįrodyta, todėl pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo pagrįstai netenkino. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovė kartu su ieškovu A. G. išgyvenusi daugiau kaip 20 metų, kartu dirbusi, tvarkiusi namus, o tai reiškia įdėjusi nemažai savo asmeninių lėšų į bendro ūkio kūrimą, galimai pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Dėl 2001 m. birželio 20 d. perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Apeliantė nurodo, jog teismas visiškai nenagrinėjo priešieškinio reikalavimo dėl 2001 m. birželio 20 d. perleidimo sutarties pripažinimo tariamu sandoriu (CK 1.86 str.). kaip jau buvo nustatyta, ieškovas A. G. jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią namų valdą 2001 m. birželio 20 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu perleido savo sūnui ieškovui D. G.. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog atsakovė neįgijo jokių teisių į ieškovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, nes jungtinės veiklos pagrindu neketino įgyti ir neįgijo nuosavybės teisės į dalį nekilnojamojo turto, o tik siekė turėti galimybę gyventi ginčo namų valdoje, pagrįstai atmetė ši priešieškinio reikalavimą (LR CPK  5 str.).

Dėl kito turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo.

Jau prieš tai buvo nustatyta, kad atsakovė kartu su ieškovu A. G. kartu pragyveno daugiau kaip dvidešimt metų, kartu tvarkė namus, dirbo žemę, augino gyvulius, todėl atsakovė bendru darbu, gyvenimu drauge su ieškovu A. G. ir bendro ūkio vedimu prisidėjo prie bendrosios nuosavybės sukūrimo, todėl kita pareikšto reikalavimo dalis dėl naminių gyvulių padalijimo tenkintina. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo šalys gyveno kartu ir rūpinosi gyvuliais, todėl yra pagrindas pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos kartu įgyjant ir prižiūrint gyvulius, kuriuos dalinant taikytina CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija dėl lygių partnerių (nagrinėjamu atveju – sugyventinių) įnašų. Dalinant šį turtą taikytinos nuosavybės teisės reglamentuojančios teisės normos (CK 4.80 str.).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovo A. G. ir atsakovės O. B. M. jungtinės veiklos pagrindu bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis buvo įgyta 2 karvės, arklys ir 16 bičių šeimų. Ginčo dėl kartu užgyventų gyvulių ir bičių vertės nėra. Šalys laikė, kad vienos karvės vertė – 3000 Lt, arklio vertė – 3000 Lt, bičių šeimos vertė – 300 Lt. Pirmosios instancijos teismas šalims sutarus, dvi karves bei joms sukauptus pašarus priteisė ieškovei, kurių bendra vertė 6000 Lt, o atsakovui priteisė arklį bei jam sukauptus pašarus – 3000 Lt vertės ir 16 bičių šeimų su aviliais ir medui išsukti reikalingais įrenginiais, iš viso už 7800 Lt. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog bylos duomenimis bičių šeimų yra iš viso 16, nors bylos nagrinėjimo pradžioje ieškovas A. G. buvo deklaravęs 31 bičių šeimą. Apeliantės vertinimu, ieškovui turi būti priteista 31 bičių šeima su aviliais ir medui išsukti reikalingais įrenginiais. Tokiu būdu ieškovui A. G. iš viso atitektų turto už 9300 Lt, o atsakovei turėtų atitekti arklys bei jam sukaupti pašarai ir iš viso jai turto tektų už 9000 Lt.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras ieškovui A. G. 2013 m. birželio 12 d. išdavė pažymą, jog 2012 m. liepos 1 d. jo vardu registruotų bičių šeimų buvo 31 vnt. (2 t., b. l. 12). 2013 m. sausio 1 d. A. G. deklaravo 22 vnt. bičių šeimų (2 t., b. l. 15), o 2013 m. liepos 1 d. liko tik 16 vnt. bičių šeimų (2 t., b. l. 16). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovas A. G. nepateikė teismui jokių įrodymų, dėl kokių priežasčių per metus laiko bičių šeimų skaičius sumažėjo nuo 31 vnt. iki 16 vnt. Ieškovų atstovas savo paaiškinimuose tik nurodė, jog realiai bičių šeimų yra 16 vnt. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės O. B. M. argumentais, jog nesant byloje duomenų, dėl kokių priežasčių ieškovas 2013 m. liepos 1 d. deklaravo tik 16 vnt. bičių šeimų, turėjo vadovautis VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras ieškovui A. G. 2013 m. birželio 12 d. išduota pažyma ir ieškovui priteisti 31 vnt. bičių šeimų su aviliais. Esant nustatytoms aplinkybėms, pripažintina, kad ieškovo A. G. ir atsakovės O. B. M. jungtinės veiklos pagrindu bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis buvo įgyta 2 karvės, 1 arklys ir 31 vnt. bičių šeimų. Todėl skundžiamas teismo sprendimas dalyje dėl naminių gyvulių priteisimo keistinas ir vadovaujantis CK 4.80 straipsnyje įtvirtintomis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nuostatomis, ieškovui A. G. paskirtina 31 vnt. bičių šeima su aviliais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini) ir medui išsukti reikalingais įrenginiais (bendra suma 9300 Lt), o atsakovei be jau paskirtų dviejų karvių papildomai paskirtinas arklys - spalva „Sarta“, mikročipo Nr. (duomenys neskelbtini) bei jam sukaupti pašarai (bendra suma 9000 Lt). Atsakovė kompensacijos už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį neprašo, todėl iš ieškovo A. G. piniginė kompensacija atsakovei nepriteistina. Taigi, ieškovų apeliacinis skundas, kuriuo prašoma pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo dalį dėl priteistos kompensacijos sumažinimo, atmestinas.

Dėl ieškovų apeliacinio skundo, kuriuo prašoma pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. papildomą sprendimą ir ieškovų naudai iš atsakovės priteisti 4144 Lt turėtų teisinės pagalbos išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame papildomame sprendime pažymėjo, kad teismui konkrečiai nenurodyta už kokias teisines paslaugas ieškovai advokatui sumokėjo 4000 Lt, todėl sprendė, jog šios išlaidos susijusios su ieškinio, atsiliepimo į priešieškinį, prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo surašymu, atstovavimu teisme. Teismas įvertino bylos sudėtingumą, ieškovų pateiktų procesinių dokumentų apimtį, procesiniams dokumentams parengti reikalingų teisinių žinių pobūdį, specialių žinių reikalingumą bei sprendė, kad yra pagrindas sumažinti prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą iki 3000 Lt ir šią sumą laikė pagrįsta, atitinkančia protingumo ir sąžiningumo principus. Apeliantai savo apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai sumažino ieškovų turėtų teisinės pagalbos išlaidų sumą, nes atsakovė priešieškiniu reiškė akivaizdžiai nepagrįstus reikalavimus ir nesutiko su ieškovų siūlomu gyvulių padalijimo būdu. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, nei teigia ieškovai, t.y. teismas nustatė, jog atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl naminių gyvulių padalijimo tenkintinas visiškai, todėl nėra jokio pagrindo keisti papildomą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, kitus tiek ieškovų, tiek atsakovės apeliacinių skundų argumentus, ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad ieškovų apeliaciniai skundai atmestini, o atsakovės Onos B. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas dalyje dėl naminių gyvulių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškovų apeliacinius skundus ir patenkinus 1/3 dalį (33 %) atsakovės apeliacinio skundo, atitinkamai priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovė už apeliacinio skundo pateikimą teismui valstybei sumokėjo 144 Lt, todėl iš ieškovų atitinkamai atsakovei priteistina 47,50 Lt, iš kiekvieno po 23,75 Lt žyminio mokesčio. Taip pat nustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo 3204,00 Lt teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 187–192), todėl atitinkamai iš ieškovų atsakovės naudai priteistina 1057,30 Lt, iš kiekvieno ieškovo po 528,65 Lt, taigi iš viso iš ieškovų atsakovei priteistina po 552,40 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 2 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 straipsniu, 98 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti – sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad ieškovo A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės O. B. M., a.k. (duomenys neskelbtini) jungtinės veiklos pagrindu bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis buvo įgyta 2 karvės, arklys ir 16 bičių šeimų pakeisti ir išdėstyti tai:

„Pripažinti, kad ieškovo A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės O. B. M., a.k. (duomenys neskelbtini) jungtinės veiklos pagrindu bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis buvo įgyta 2 karvės, arklys ir 31 vnt. bičių šeimų.“

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria atidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės asmeninės nuosavybės teise atsakovei O. B. M., a.k. (duomenys neskelbtini) paskirtos 2 Lietuvos juodmargės karvės, numeris (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), ir numeris (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), bei joms sukaupti pašarai pakeisti ir išdėstyti taip:

„Atidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės asmeninės nuosavybės teise atsakovei O. B. M., a.k. (duomenys neskelbtini) paskirti 2 Lietuvos juodmarges karves, numeris (duomenys neskelbtini), gimusią (duomenys neskelbtini), ir numeris (duomenys neskelbtini), gimusią (duomenys neskelbtini), ir arklį – spalva „Sarta“, mikročipo Nr. (duomenys neskelbtini), bei jiems sukauptus pašarus.“

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria atidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės asmeninės nuosavybės teise ieškovui A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) paskirtas arklys - spalva „Sarta“, mikročipo Nr. (duomenys neskelbtini), bei jam sukaupti pašarai ir 16 bičių šeimų su aviliais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), ir medui išsukti reikalingais įrenginiais pakeisti ir išdėstyti taip:

„Atidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės asmeninės nuosavybės teise ieškovui A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) paskirti 31 vnt. bičių šeimų su aviliais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), ir medui išsukti reikalingais įrenginiais.“

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš ieškovo A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei O. B. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 1800 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus litų) kompensacija panaikinti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų D. G., a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) po 552,40 Lt (penkis šimtus dvidešimt tris litus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovės O. B. M., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjai                                                                                      Virginija Lozoraitytė

                                                                                      Arūnas Rudzinskas

                                                                                      Egidijus Tamašauskas