Civilinė byla Nr. 2A-927-436/2014

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-12079-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija:

42.8.,42.9.,42.10., 42.11.1.,

121.14.; 121.18.; 121.21.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Tamašausko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų E. B. ir Ž. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-637-151/2013 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams E. B. ir Ž. B. ir trečiajam asmeniui D. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir

n u s t a t ė:

I.              Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2007 m. kovo 29 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią V. G. pirko, o E. B. ir Ž. B. pardavė 0,1246 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją natūra - grąžinti atsakovams anksčiau minėtą žemės sklypą bei įpareigoti atsakovus grąžinti ieškovui V. G. 40.000,00 Lt.

Nurodė, kad prieš pasirašant pirkimo - pardavimo sutartį su atsakovais sutarė, jog žemės sklypą pirks tik su sąlyga, kad jie parengs perkamo žemės sklypo detalųjį planą bei įrengs kanalizacijos, vandentiekio, elektros įvadus iki šio žemės sklypo ribos. 2007 m. kovo 29 d. sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai ieškovui perleido anksčiau minėtą žemės sklypą už 60.000,00 Lt. Ieškovas sumokėjo atsakovams 40.000,00 Lt., o likusius 20.000,00 Lt ieškovas įsipareigojo sumokėti po prieš tai minėtų susitartų darbų atlikimo. Vėliau paaiškėjo, kad detalusis planas nebus rengiamas, kadangi žemės sklypas patenka į prioritetines miškų ir želdinių teritorijas. Ieškovo vertinimu, sandoris buvo sudarytas dėl atsakovų apgaulės, nes buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas klaidina teismą, detalieji planai pagal susitarimą buvo pradėti rengti ir jų nesąžiningų veiksmų ieškovo atžvilgiu nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino. 2007 m. kovo 29 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp V. G. ir atsakovų E. B. bei Ž. B. kuria buvo parduotas 0,1246 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); nutraukė bei taikė restituciją – įpareigojo ieškovą V. G. grąžinti atsakovams E. B. ir Ž. B. 0,1246 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei įpareigojo atsakovus solidariai grąžinti V. G. 40.000 Lt. Taip pat priteisė iš atsakovų po 1850 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui bei priteisė iš atsakovų po 13,16 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad ieškovas mano, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, tačiau iš šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų negalima teigti, kad ieškovas buvo apgautas. Šalys pasirašė preliminarią sutartį, po to notariškai patvirtintą žemės pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje numatė apmokėjimo ir galutinio įvykdymo sąlygas. Ieškovas sutartimi sutartus darbus pradėjo vykdyti, gavo planavimo sąlygas Nr. SP-23, kurios galiojo iki 2010-07-10, tačiau per tą laiką neparengė ir nesuderino plano ir terminui pasibaigus nesikreipė dėl planavimo sąlygų galiojimo pratęsimo ir toliau darbų nevykdė. Ieškovas nurodo, kad pinigus 40.000 Lt jis sumokėjo pagal preliminarią sutartį ne atsakovui, o UAB „Baltic building construction“, kuriai vadovavo trečiasis asmuo D. R., notarinę sutartį sudarė su atsakovais, įgaliojimą ruošti detalųjį planą ir atlikti kitus jau minėtus  darbus išdavė E. B.. Dėl šių darbų vykdymo eigos bendravo tiek su atsakovu, tiek su trečiuoju asmeniu, todėl nustatytina, kad ieškovas žinojo visas sandorio sudarymo aplinkybes, taigi negalima teigti, kad ieškovas buvo apgautas.

Atsakovas turėjo ūkininko pažymėjimą, todėl nors sklypas ir priklausė asmeninės nuosavybės teise trečiajam asmeniui, tačiau šiam turint kreditorių, žemę perrašė atsakovams, o atsakovas pardavė žemę ieškovui. Nors trečiasis asmuo patvirtino, kad žemė asmeninės nuosavybės teise priklausė jam, tačiau jis neturėjo tikslo apgauti ieškovo, bet turėjo asmeninį tikslą – išvengti kreditorinių reikalavimų įvykdymo. Atsakovas E. B. taip pat neketino apgauti ieškovo, nes abu su trečiuoju asmeniu ketino pasipelnyti, tačiau kaip nustatyta bendras verslas nepavyko, nes nepatvirtino detalaus žemės plano.

Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovas E. B. neturėjo tikslo apgauti ieškovo, tačiau netinkamai įvykdė pasirašytą sutartį ( CK 6.200 str.). Ieškovui netinkamai pritaikius teisės normą, teismas turi pareigą tinkamai teisiškai įvertinti ieškovo teisių pažeidimą. Teismas konstatavo, kad nenustačius pagal CK 1.91 str. apgaulės, nustatytina, jog atsakovas netinkamai vykdė pasirašytos žemės pirkimo - pardavimo sutarties sąlygas.

CK 6.202 str. 1 ir 2d. numato, kad jei reikalingas valstybės institucijos leidimas ir įstatymai nenumato, kuri šalis turi gauti leidimą, tai šalys turi susitarti, kuri šalis turi gauti leidimą. Šios bylos atveju valstybės institucijų leidimą įsipareigojo gauti atsakovai. CK 6.202 str. 3d. numato, kad reikalingas leidimas turi būti gautas laiku. CK 6.203 str. numato, kad jei leidimas negaunamas, bet ir nėra atsisakyta jį išduoti, tai abi šalys turi teisę nutraukti sutartį, o jei atsisakoma išduoti leidimą - tai sutartį daro negaliojančia. Šiuo atveju įsipareigojusi šalis tiesiog nustojo vykdyti sutarties 3.3 punktą, t.y. 2010 07 10 pasibaigus plano rengimo leidimo galiojimo laikui šio termino nepratęsė.

Nustačius, kad atsakovas pažeidė esminę sutarties sąlygą, t.y. nepatvirtino detalaus žemės sklypo plano, neįvedė kanalizacijos, vandentiekio, elektros įvadų iki žemės sklypo - sutartis nutrauktina (CK 6.217 str.1 d.). Teismas kvalifikuodamas, kad sutarties 3.3 punkto nevykdymas yra esminis, atsižvelgė į sąlygas, kurios yra numatytos CK 6.217 str. 2 d. ir nustatė, kad ieškovas negavo to, ko tikėjosi – sklypą gavo be detalaus plano ir be komunikacijos įvadų, griežtas prievolės įvykdymo laikas turi esmės – po sandorio sudarymo praėjo beveik septyni metai, be to tikėtina, kad sutartyje atsakovo prisiimti įsipareigojimai nebus įvykdyti ir ateityje.

Nustatyta, kad atsakovas E. B. ir trečiasis asmuo D. R. kartu bendradarbiavo, todėl turėjo žinoti apie galimas sutarties neįvykdymo pasekmes. Atsakovas E. B. nors ir teigė, kad pinigų už parduotą žemę jis negavo ir pagal bylos medžiagą nustatyta, kad pinigai buvo pervesti į UAB „Baltic building construction“, tačiau nors ir žinodamas, kad pinigai pervesti bendrovei pirkimo – pardavimo sutarties 3.3 punkte nurodė, kad pinigus už parduotą žemę gavo. Atsakovas žinodamas, kad pinigai buvo pervesti bendrovei, tačiau teigdamas sutartyje, kad 40.000 Lt gavo, tuo prisiėmė atsakomybę už atsiradusias pasekmes. Atsakovas ir trečiasis asmuo, kiekvienas siekdamas asmeninių tikslų, sudarydami įvairius sandorius, elgėsi nesąžiningai, kiekvienas prisiėmė ir asmeninę atsakomybę už sudarytų sandorių atsiradusias pasekmes.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai E. B. ir Ž. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Teismas netinkamai vertino įrodymus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Teismas, nevertino aplinkybių, kurios buvo aptartos teismo posėdžiuose iki bylos sustabdymo. Taip pat neatsižvelgė į tai, kad buvo prašoma iškviesti liudininkus, t.y. Kauno rajono savivaldybės specialistus, kurie pateiktų paaiškinimus dėl detaliųjų planų rengimo ginčo žemės sklypui.
2. Teismas peržengė savo kompetencijos ribas ir neteisėtai, pažeisdamas tiek civilinio proceso kodekso, tiek civilinio kodekso normas, rungimosi, teisingumo ir protingumo pricipus, pats ėmėsi iniciatyvos, pakeisdamas ieškinio pagrindą ir dalyką, priėmė neteisėtą sprendimą. Ieškiniu buvo prašoma sutartį pripažinti negaliojančia LR CK 1.91 str. pagrindu, o ne ją nutraukti.
3. Faktinis pagrindas ieškinyje turi būti suformuluotas aiškiai ir tiksliai, nes jis kartu su kitu ieškinio elementu - ieškinio dalyku - apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką. Dėl to aiškus ieškinio pagrindo formulavimas padeda dalyvaujantiems byloje asmenims ir teismui nustatyti ginčo pobūdį, tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui bei operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginant pažeistas ginčo šalių teises ir teisėtus interesus. Visi šie faktai rodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl yra pagrindas pripažinti teismo sprendimą neteisėtu.
4. Kauno apylinkės teismas nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme, kurioje bus nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai, turintys reikšmės šios civilinės bylos nagrinėjimui, t.y. bus nustatytas tikrasis minėto žemės sklypo savininkas, lėšų panaudojimas ir kt. Akivaizdu, kad teismas, be pagrindo atnaujinęs bylos nagrinėjimą, pažeidė LR CPK normas, reglamentuojančias bylos privalomą stabdymą ir atnaujinimą, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl ir dėl šios priežasties sprendimas naikintinas ir byla perduotina spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas V. G. prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą. Nurodo, kad atsakovai, neturėdami jokių svarių argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo, pateikė apeliacinį skundą, tokiu būdu piktnaudžiaudami savo procesinėmis teisėmis, sukelia daug nepatogumų bei varžo kitų proceso dalyvių teises ir daro žalą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutarties laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę bet kada nutraukti sutartį jų bendru sutarimu. Tačiau tais atvejais, kai sutarties nutraukimo pageidauja tik viena sutarties šalių, prioritetas teikiamas sutarties vykdymui. Galiojantys įstatymai bei sutarties šalių įsipareigojimų vykdymo privalomumas riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį. Šalis vienašališkai nutraukti sutartį gali tik įstatymų (CK 6.217 straipsnio 1 dalis) ar sutarties (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) numatytais atvejais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. sausio 12 d. ieškovas V. G. ir UAB „Baltic building construction“ direktorius D. R., šioje byloje dalyvaujantis trečiuoju asmeniu, sudarė pirkimo pardavimo sutartį Nr. 061227/SP02, pagal kurią UAB „Baltic building construction“, atstovaujama direktoriaus D. R., susitarė parduoti 10 arų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu D-23, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui V. G. už 60.000,00 Lt (1 t., b. l. 66–68). Šioje sutartyje šalys 4.5 punkte įtraukė sąlygą, pagal kurią pardavėjas įsipareigojo pagal kalendorinį grafiką, nurodytą priede Nr. 3, atlikti ir perdavimo – priėmimo aktu priduoti pirkėjui parengtą detalųjį planą, įrengtas komunikacijas ir atvesti iki pirkėjo žemės sklypo ribų, įrengti vidinius kelius iki pirkėjo žemės sklypo (1 t., b. l. 67, 69).

Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 str. 1 d.). Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė (CK 6.165 str. 2 d.). Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti (CK 6.165 str. 3 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog ši sutartis yra vertinama kaip preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, kadangi šalys aptarė žemės sklypo pirkimo – pardavimo sąlygas, ji yra rašytinė ir 3.2 punkte šalys susitarė, jog per vieną mėnesį turi būti pasirašyta pas notarą Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis (1 t., b. l. 66).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pagrindinė sutartis notarų biure dėl to paties žemės sklypo pirkimo – pardavimo buvo sudaryta 2007 m. kovo 29 d., pagal kurią atsakovai E. B. ir Ž. B., atstovaujama įgaliotinio E. B., pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 0,1246 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui V. G. (1 t., b. l. 14–18). Iš šios sutarties ir teismo posėdžio metu apklaustų atsakovo E. B. bei trečiojo asmens D. R. paaiškinimų, nustatyta, kad į ginčo sklypą nuosavybės teisės UAB „Baltic building construction“ vardu nebuvo įregistruotos. Nustatyta, kad šios įmonės direktorius D. R. (Rangovas) su atsakovu E. B. (Užsakovu) dar 2006 m. rugsėjo 5 d. buvo sudarę sutartį Nr. 060905/AS01, pagal kurią rangovas UAB „Baltic building construction“ atstovavo užsakovą E. B. parduodant žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei įsipareigojo parengti žemės sklypo detalųjį planų, įrengti centrines komunikacijas bei vidinius kelius (1 t., b. l. 93-104). 2011 m. rugsėjo 27 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovas E. B. nurodė, kad žemę buvo įsigijęs trečiasis asmuo D. R., tačiau ji buvo registruota jo tėvo vardu. Visus su žemės sklypo pardavimu susijusius dokumentus tvarkė trečiasis asmuo, tačiau žemės sklypą perrašė atsakovo E. B. vardu todėl, kad jis turėjo ūkininko pažymėjimą, o tokiu atveju yra lengviau pakeisti žemės ūkio paskirtį (1 t., b. l. 145). Ieškovas pirko iš atsakovo ginčo žemės sklypą tikslu statyti namą, todėl jam buvo aktualu, kad būtų sutvarkyti visi dokumentai (1 t. b. l. 145). Iki sudarydamas sandorį, ieškovas nežinojo, kam nuosavybės teise priklausė sklypas, tačiau sandorio sudarymo metu paaiškėjo, kad sklypas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso atsakovams. Taigi, iš nustatytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas E. B. ir trečiasis asmuo kartu siekė įgyvendinti mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos projektą, t.y. suprojektuoti žemės sklypus, padaryti detaliuosius planus, atvesti komunikacijas, vidinius kelius ir šiuos sklypus parduoti. Tai reiškia, kad tiek atsakovą, tiek trečiąjį asmenį siejo bendri verslo interesai.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pakeisdamas ieškinio pagrindą ir dalyką, išėjo už ieškinio ribų, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, nes ieškiniu buvo prašoma sutartį pripažinti negaliojančia LR CK 1.91 str. pagrindu, o ne ją nutraukti, atmestini, kaip nepagrįsti.

Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis. Sandorio šalių valia turi būti išreiškiama įstatyme nustatyta forma. Šiuo atveju išorinės valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sandoriui sudaryti arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Dėl šių priežasčių valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013).

Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį sandoriai, turintys valios trūkumų, taip pat sudaryti dėl apgaulės, gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais pagal nukentėjusiojo ieškinį. Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs. Apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013)

Prieš tai teismas nustatė, kad atsakovas E. B. su trečiuoju asmeniu, dar iki sudarant ginčijamą sutartį su ieškovu, susitarė vykdyti bendrą veiklą ir iš to gauti pajamų. Tai, kad atsakovas pradėjo vykdyti sutartį, patvirtina byloje esantys įrodymai ir šalių paaiškinimai. Buvo minėta, kad atsakovas ir trečiasis asmuo 2006 m. rugsėjo 5 d. sudarė atstovavimo sutartį, pagal kurią, kaip jau buvo minėta, rangovas UAB „Baltic building construction“ atstovavo užsakovą E. B. parduodant žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei įsipareigojo parengti žemės sklypo detalųjį planų, įrengti centrines komunikacijas bei vidinius kelius (1 t., b. l. 93-104). Iš sutarties priedo Nr. 2, matyti, jog šiems darbams atlikti buvo parengta sąmata 420.522,50 Lt sumai (1 t., b. l. 100). Sutarties priede Nr. 3 sudarytas darbų atlikimo grafikas (1 t., b. l. 101). Pagal sutartį parengta viso atsakovui priklausančio žemės sklypo eksplikacija (1 t., b. l. 104). Dar iki ginčijamos sutarties sudarymo, 2007 m. kovo 22 d. Kauno rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. TS-82, kuriuo leido rengti gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių teritorijų išdėstymo planus (2 t., b. l. 4), todėl, kaip teismo posėdžio metu atsakovas ir trečiasis asmuo paaiškino, buvo pradėtas vidinių kelių planavimas, pradėta vesti kanalizacija, tačiau darbai sustojo. Iš Kauno rajono savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2009 m. spalio 7 d. rašto matyti, kad toliau detaliojo plano rengimo dabai sustojo, nes žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Kauno rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-1 patvirtintu Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendruoju planu patenka į prioritetines miškų ir želdinių teritorijas (1 t., b. L. 21, 2 t., b. l. 3). Taigi, iš nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad šalys, sudarydamos ginčijamą sutartį, duomenų, jog žemės sklypas patenka į prioritetines miškų ir želdinių teritorijas, neturėjo, nes kaip minėta, šios aplinkybės paaiškėjo po sutarties sudarymo praėjus keliems metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, sandorio dalyviai aiškiai išreiškė valią sudaryti sandorį būtent tokiomis sąlygomis, kokios įtrauktos į ginčo sutartį, t.y. ieškovas tikėjosi statyti namą, jeigu bus pakeista žemės paskirtis ir parengtas detalusis planas, privesti keliai ir komunikacijos, o atsakovas siekė pakeisti žemės paskirtį, parduoti atskirais sklypais ir iš to gauti pelną. Tai reiškia, kad nebuvo atsakovo tyčinių suklaidinimo veiksmų dėl esminių sutarties sąlygų, sandorio šalys bei trečiasis asmuo buvo sąžiningi. Esant nustatytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas E. B. neturėjo tikslo apgauti ieškovą, nes nenustatyta, jog atsakovas tyčia nuslėpė nuo ieškovo aplinkybę, kad negalės parengti sutartyje numatytų projektavimo darbų, todėl ginčijamas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio prasme.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, nes ginčijamą sutartį nepripažino negaliojančia, CK 1.91 straipsnio pagrindu, tačiau nutraukė ją visai kitu pagrindu.

Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008). Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir, ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivaloma savo reikalavimą teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai. Civilinių teisių gynimo būdai nustatyti materialiosios teisės normose, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį, ir asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo ir ieškovas gynimo būdus ar būdą gali pasirinkti savo nuožiūra bei suformuluoti savo ieškinio reikalavimą (reikalavimus). Taigi ieškinyje gali būti daugiau negu vienas susijusių savarankiškų reikalavimų (ieškinio dalykų); juolab kad ieškovas, atsižvelgdamas į materialinį teisinį reguliavimą, teismui pateikiamame ieškinyje gali nurodyti ir alternatyvius ieškinio reikalavimus, tačiau tais atvejais, kai materialiosios teisės normose nenumatyta vieno iš ieškinyje kaip alternatyvaus nurodyto gynybos būdo taikymo galimybės, tokia aplinkybė eliminuoja atitinkamo gynybos būdo pritaikymą teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pažeidė ginčijamos sutarties 3.3 punktą ir iki bylos nagrinėjimo teisme pabaigos neįvykdė šiame punkte nustatytos sąlygos, todėl teismas kvalifikavo, kad 3.3 punkto nevykdymas yra esminis sutarties sąlygos pažeidimas, o tai reiškia, kad ieškovo teisės yra pažeistos, nes jis negavo to, ko tikėjosi, t.y. pirko sklypą nesant detaliojo plano ir be komunikacijų įvadų, todėl atitinkamai pritaikė įstatymo nuostatas ir laikė, kad sutartis nutrauktina CK 6.217 straipsnio pagrindu.  

CK 6.202 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu tam tikri įstatymai nustato, kad būtinas atitinkamos valstybės institucijos leidimas, turintis reikšmės sutarties galiojimui ar jos vykdymui, ir įstatymuose ar sutartyje nenumatyta ko kita, tai tokį leidimą privalo gauti valstybėje, kurios įstatymai nustato tokį reikalavimą, esanti sutarties šalis. Jeigu abi sutarties šalys yra Lietuvoje ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytą reikalavimą nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, tai leidimą privalo gauti šalis, kuriai ši pareiga yra nustatyta įstatymuose, išskyrus atvejus, kai įstatymai jos nenumato. Tokiu atveju šalys privalo susitarti, kuri iš jų turi gauti leidimą (CK 6.202 str. 2 d.). Reikalingą leidimą ar leidimus sutarties šalis privalo gauti laiku. Jai tenka visos su privalomų leidimų gavimu susijusios išlaidos, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita. Sutarties šalis taip pat privalo nedelsdama pranešti kitai šaliai apie tai, kad leidimas yra gautas arba kad atsisakyta jį išduoti (CK 6.202 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas tiesiog nustojo vykdyti ginčo sutarties 3.3 punktą, dokumentų neparengė ir nėra byloje objektyvių įrodymų, jog ateityje atsakovas šį sutarties punktą įvykdys. Jeigu per nustatytą terminą, o kai toks terminas nenustatytas, – per protingą terminą privalomas leidimas, nepaisant šalies būtinų pastangų, negaunamas, bet ir nėra atsisakyta jį išduoti, tai abi sutarties šalys turi teisę nutraukti sutartį (CK 6.203 str. 1 d.). Ginčo sutarties 8.4 punkte nurodyta, kad ši sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu ar LR įstatymuose nustatytais atvejais ar pagrindais. Tokiu atveju šalys privalo grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios pagal šią sutartį (1 t., b. l. 18). Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad detalaus plano nepatvirtinimas, komunikacijų neįvedimas yra esminis sutarties pažeidimas, nes ieškovas negavo to ko tikėjosi iš sutarties, be to iš atsakovų elgesio matyti, jog ieškovui nėra pagrindo tikėtis, jog atsakovas sutarties 3.3 punktą įvykdys ateityje, todėl pagrįstai ginčo sutartį nutraukė CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atnaujino šios civilinės bylos nagrinėjimą, kadangi Lietuvos apeliaciniame teisme dar nebuvo išnagrinėta baudžiamoji byla, atmestini, kaip nepagrįsti.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi šios civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-62-133/2011, kurioje atsakovui E. B. ir trečiajam asmeniui D. R. pareikšti kaltinimai dėl turto pasisavinimo (1 t., b. l. 107). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi prieš tai minėta nutartis dėl bylos sustabdymo panaikinta, kadangi teismas nenustatė tarp civilinės bylos ir baudžiamosios bylos sąsajumo ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui toliau (1 t., b. l. 115–116). Tuo pagrindu, Kauno apylinkės teismas 2011 m. birželio 1 d. bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujino (1 t., b. l. 120). 2011 m. lapkričio 16 d. Kauno apylinkės teismas pakartotinai sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-62-133/2011 (1 t., b. l. 153), tačiau perdavus šią bylą kitam teisėjui, 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas. Pažymėtina, kad prieš tai minėtoje Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 18 d. nutartyje konstatavo, jog nagrinėjama civilinė byla nėra susijusi su baudžiamąja byla, todėl nebuvo pagrindo stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Tokių argumentų bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme apeliantai taip pat nekėlė. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kad teismui atnaujinus bylos nagrinėjimą, šalių teisės buvo pažeistos.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi atsakovams žyminio mokesčio 1200,00 Lt sumokėjimas už apeliacinį skundą buvo atidėtas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo (2 t., b. l. 33). Teismui nusprendus netenkinti apeliacinio skundo, ši suma priteistina iš apeliantų po lygiai (CPK 96 str. 2 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų E. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir Ž. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 600,00 Lt (šešis šimtus litų 00 ct) žyminį mokestį už apeliacinį skundą valstybei, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.

Teisėjai                                                                                     Virginija Lozoraitytė

                                                                                      Arūnas Rudzinskas

                                                                                      Egidijus Tamašauskas