Civilinė byla Nr. e2A-246-1120/2021
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04544-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.4; 3.3.1.14.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Antano Rudzinsko ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovams V. J. ir A. J. dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo A. M..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. M. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio (nuo sudarymo) 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį, sudarytas ieškovės ir trečiojo asmens A. M. (toliau – ir trečiasis asmuo) su atsakovais V. J. ir A. J. (toliau kartu – atsakovai); 2) taikyti restituciją įpareigojant ieškovę ir trečiąjį asmenį grąžinti atsakovams: pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį – 20 000 Eur, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – 40 000 Eur; 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo 2018 m kovo 7 d. su atsakovais sudarė paskolos sutartį. Šios paskolos sutarties 1 punkte nurodyta, kad ieškovė ir trečiasis asmuo pasiskolino iš atsakovų 24 320 Eur sumą ir privalo ją gražinti iki 2019 m. kovo 7 d. Iš šios paskolos sutarties kylančių prievolių tinkamas įvykdymas užtikrintas nustatant 0,2 proc. dydžio netesybas už kiekvieną pradelstą dieną, bei 2018 m. kovo 7 d. sudarant maksimaliosios hipotekos sutartį, kurios pagrindu įkeistas ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis 6,7361 ha žemės ūkio paskirties sklypas. Hipotekos sutarties suma – 24 320 Eur. 2018 m. birželio 20 d. ieškove ir trečiasis asmuo su atsakovais sudarė dar vieną paskolos sutartį, pasiskolintą 49 600 Eur sumą reikėjo grąžinti iki 2019 m. birželio 22 d. Iš šios paskolos sutarties kylančių prievolių tinkamas įvykdymas užtikrintas nustatant 0,5 proc. dydžio netesybas už kiekvieną pradelstą dieną bei 2018 m. birželio 20 d. sudarant maksimaliosios hipotekos sutartį, kurios pagrindu įkeistas ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis visas nekilnojamasis turtas. Hipotekos sutarties suma – 49 600 Eur. Ieškovė ir trečiasis asmuo dėl finansinių sunkumų laiku įvykdyti paskolos sutartimis prisiimtų įsipareigojimų negalėjo, todėl atsakovai inicijavo priverstinį skolos išieškojimą.
3. Paskolos sutartyse nurodytas teiginys, kad sutartys yra neatlygintinės (be palūkanų) – neteisingas. Sudarant paskolos sutartis, atsakovai reikalavo įtvirtinti sąlygą, kad paskolos sutartys yra neatlygintinės, o paskolos gavėjams nekyla pareiga mokėti pelno palūkanų. Taip atsakovai siekė nuslėpti savo gaunamas pajamas iš neteisėtai teikiamų finansinių paslaugų. Atsakovai iš paskolos sutartyse nurodytos paskolos sumos atimdavo taikomą pinigų skolinimo mokestį, todėl ieškovė ir trečiasis asmuo realiai pinigų gavo mažiau nei nurodyta paskolos sutartyse, t. y.: 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartyje nurodoma, kad atsakovai perduoda 24 320 Eur sumą, o paskolos gavėjai įsipareigoja šią sumą grąžinti. Iš tiesų pagal šią sutartį atsakovai perdavė tik 20 000 Eur, o 4 320 Eur sudarė pinigų skolinimo mokestis. Pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį paskolos gavėjai realiai gavo 40 000 Eur, nors paskolos sutartyje teigiama, kad atsakovai perdavė 49 600 Eur sumą. Pinigai pagal paskolos sutartis perduoti grynaisiais (sutarčių 2 punktas). Šių sumų perdavimas grynaisiais įtvirtintas tik todėl, kad būtų galima nuslėpti tikrąsias paskolos sutarčių sumas. Paskolos gavėjai per sudarytas paskolos sutartis su atsakovais gavo net 13 920 Eur (4 320 + 9 600) mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyse. Tai, kad atsakovai taikė pinigų skolinimo mokestį, patvirtina ne tik tai, kad taip atsakovai siekė nuslėpti iš finansinių paslaugų teikimo gaunamas pajamas, bet ir tai, kad tarp jų nėra artimų santykių. Atsakovai neturi suinteresuotumo prisiimti didelę riziką dėl skolos negrąžinimo ir skolinti dideles pinigų sumas be grąžos. Tokie neatlygintiniai paskolos santykiai įmanomi tik tarp labai artimų asmenų. Paskolos sutartys yra atlygintinės, nepaisant to, kad atsakovai paskolų atlygintinumą stengiasi nuslėpti. Tai matyti iš eilinio atsakovų skolininko – ūkininko A. S. patvirtinimo, kuriame A. S. nurodė, kad tarp atsakovo ir A. S. sudaryta paskolos sutartis buvo atlygintinė, kadangi skolinantis 150 000 Lt (43 443 Eur) skolinimo mokestis sudarė 24 000 Lt (6 950,88 Eur). Tai reiškia, kad A. S. gavo 24 000 Lt (6 950,88 Eur) mažiau nei nurodyta paskolos sutartyje. Taikant restituciją, privalo šalys grąžinti tik tai, ką iš atsakovų yra gavusios, restitucijos taikymas negali lemti atsakovų nepagrįsto praturtėjimo.
4. Sužinojusi, kad atsakovai skolina pinigus versliškai, visiems paskolų gavėjams taiko pinigų skolinimo mokestį perduodami mažesnę sumą, nei nurodyta paskolos sutartyse, nėra įregistravę savo vykdomos pinigų skolinimo veiklos, nėra įsirašę į finansines paslaugas teikiančių asmenų sąrašus bei netikrina paskolos gavėjų mokumo, ieškovė kreipėsi į Lietuvos banką bei teisėsaugos institucijas dėl atsakovų galimai vykdomos neteisėtos finansinių paslaugų teikimo veiklos ištyrimo. Sužinojo, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatas atsakovo atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla ir aplaidaus apskaitos tvarkymo. Lietuvos banko priežiūros tarnyba, atlikusi tyrimą dėl atsakovo finansinių paslaugų teikimo, kreipėsi į atsakovą, nurodydama, jog atsakovo vykdoma finansinių paslaugų (pinigų skolinimo) teikimo veikla – neteisėta, kadangi pažeidžia Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – SNTSKĮ) 3 straipsnio 11 dalyje ir 25 straipsnyje įtvirtintus imperatyvius reikalavimus, jog kreditus su nekilnojamojo turto įkeitimu gali suteikti tik pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris, be kita ko, dar turi būti įrašytas į viešąjį kredito davėjų sąrašą. Atsakovas jau yra nuteistas dėl vertimosi neteisėta ūkine-komercine veikla. Atsakovai yra dalyvavę arba šiuo metu dalyvauja eilėje kitų civilinių bylų, kuriose yra sprendžiami klausimai, susiję su atsakovų kitiems asmenims suteiktomis paskolomis. Atsakovai paskolų teikimo veikla užsiima versliškai, t. y. stambiu mastu ir tą daro nuolat jau ilgą laiką. Su atsakovais sudarytos paskolos sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajai tvarkai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovė, ginčydama paskolos sutartis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu nurodo, jog sutartys prieštarauja SNTSKĮ 3 straipsnio 11 daliai, 25 straipsniui. Teismas su tokiu ieškovės vertinimu nesutiko, nes SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje yra nurodyta, jog kredito davėjas – asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą, o SNTSKĮ 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisę verstis kredito teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį kredito davėjų sąrašą. Teismas nurodė, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, jie negali būti įrašyti į viešąjį kredito davėjų sąrašą, nes kredito davėju pagal SNTSKĮ gali būti juridinis asmuo, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą (3 straipsnio 11 dalis), todėl atsakovų atžvilgiu SNTSKĮ nuostatos netaikytinos.
6. Kredito sutarties samprata apibrėžta CK 6.881 straipsnio 1 dalyje, t. y. kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Taigi, fizinis asmuo negali suteikti kredito. Tarp fizinių asmenų yra sudaromos ne kredito, o paskolos sutartys. Paskolos sutarties samprata yra apibrėžta CK 6.870 straipsnyje 1 dalyje. Be to, CK 6.871 straipsnio 1 dalis nustato, jog tarp fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur, o pagal 4 dalį – jeigu paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos.
7. Nagrinėjamu atveju buvo sudarytos būtent paskolos sutartys tarp fizinių asmenų, jas patvirtino notaras, nes jos viršijo 3 000 Eur ir buvo vykdomos grynaisiais pinigais. Todėl ginčijamos paskolų sutartys formos trūkumų neturi. Teisės normos neriboja fizinių asmenų laisvės susitarti dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Hipotekos sutartis taip pat patvirtino notaras. Teismas sprendė, kad ginčijamos paskolos sutartys neprieštarauja SNTSKĮ 3 straipsnio 11 daliai, 25 straipsniui, nes šios teisės normos netaikomos fizinių asmenų atžvilgiu, todėl reikalavimas jas pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu netenkintas.
8. Taip pat teismas pažymėjo, kad CK 6.875 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje; šias aplinkybes turi įrodyti paskolos gavėjas. Ieškovė tvirtina, kad pagal paskolos sutartis pinigų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyse. Šią aplinkybę ieškovė įrodinėjo tuo, kad atsakovai įvairiems fiziniams asmenims su nekilnojamojo turto įkeitimu skolina masiškai ir versliškai, todėl paskolos sutartys negali būti laikomos pavienėmis, o atsakovo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriame nustatyta, jog realiai atsakovas perduodavo mažesnes pinigų sumas, negu nurodydavo sutartyse, todėl tvirtino, kad šis modelis buvo taikomas ir ginčijamų paskolos sutarčių atžvilgiu. Ieškovė pripažino, kad dar tik yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, jog nuosprendis priimtas dėl veikų, kurios padarytos 2008–2013 m., o ginčijamos sutartys sudarytos 2018 m. Dėl ginčijamų paskolos sutarčių teisėsaugos organų sprendimai nėra priimti. Paskolos sutartyse yra ieškovės padaryti įrašai apie pinigų sumų gavimą, ji ir trečiasis asmuo yra pasirašę, kad sutartyse nurodytas pinigų sumas yra gavę. Nors ieškovė tvirtina, kad sudarydama 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį, iš atsakovų pasiskolino ir gavo tik 20 000 Eur, tačiau paskolos sutarties 3 puslapyje ieškovė pati savo ranka raštu patvirtino ir kartu su trečiuoju asmeniu pasirašė, jog iš atsakovų gavo 24 320 Eur grynaisiais. Nors ieškovė tvirtina, kad sudarydama 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį ji iš atsakovų pasiskolino ir gavo tik 40 000 Eur, tačiau paskolos sutarties 4 puslapyje ieškovė pati savo ranka raštu patvirtino ir kartu su trečiuoju asmeniu pasirašė, jog iš atsakovų gavo 49 600 Eur. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog pagal ginčijamas paskolų sutartis pinigų gavo mažiau, negu jose nurodyta.
9. Ieškovė paskolos sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Teismas su šia pozicija nesutiko. Prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžia įstatymas. Šie sandoriai pripažįstami negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas. Fizinių asmenų pinigų skolinimas vieni kitiems neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Jokia teisės norma nedraudžia fiziniams asmenims skolinti vieni kitiems pinigus, susitarti dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo įkeičiant tiek nekilnojamąjį turtą, tiek vertybinius popierius, tiek turtines teises ir pan. Teismas sprendė, kad ginčo paskolos sutartys neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia fiziniam asmeniui paskolinti santaupas kitam fiziniam asmeniui ar juridiniam asmeniui, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, todėl teismas ieškinį ir šiuo pagrindu atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Ieškovė J. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
10.1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino SNTSKĮ, nepagrįstai susiaurino šio įstatymo taikymo sritį apsiribojant išimtinai tik kredito sutartimis. SNTSKĮ taikymo sritis yra platesnė. SNTSKĮ numatytas lėšų skolinimo, užtikrinant prievolės įvykdymą nekilnojamojo turto įkeitimu, reguliavimas apima ne tik kredito sutartis, bet ir paskolų sutartis, kurios savo tikslu ar (ir) turiniu priskirtinos kredito sutartims. SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis nepatvirtina, kad SNTSKĮ negali būti taikomas paskolos sutartims. SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad SNTSKĮ taikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, tačiau tos pačios dalies 3 punkte teigiama, jog įstatymas taikomas ir sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms šios dalies 1-2 nurodytoms kredito sutartims. Įstatymo leidėjas siekė, kad SNTSKĮ būtų taikomas ne tik formalioms kredito sutartims, bet ir toms sutartims, kurios pagal savo tikslą ar (ir) turinį gali būti laikomos kredito sutartimis.
10.2. Ginčijamos paskolos sutartys tiek pagal savo turinį, tiek pagal sudarymo tikslą, gali būti priskiriamos kredito sutartims, kurios įtvirtintos SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Paskolos sutarčių įvykdymas buvo užtikrintas įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Kredito sutarčių sudarymo tikslas visada yra pelno siekimas. Kredito sutartis sudaroma tik todėl, kad kredito davėjas turi pagrįstą lūkestį šios sutarties sudarymo pagrindu gauti pelną, t. y. ne tik susigrąžinti paskolintas lėšas, bet ir gauti tam tikro dydžio atlyginimą už naudojimąsi paskolinta suma. Šioje situacijoje paskolos sutartys savo tikslu, kaip tai numato SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, yra identiškos kredito sutartims, kadangi atsakovas, kaip ir kitiems skolininkams, skolino lėšas ieškovei atlygintinai, t. y. turėdamas tikslą gauti pelno.
10.3. Akivaizdu, kad tokių didelių pinigų sumų neatlygintinas skolinimas yra galimas tik tarp itin artimų giminaičių. Jokie santykiai ieškovės ir trečiojo asmens su atsakovais nesiejo, labiau tikėtina, kad paskolos sutartys buvo atlygintinės. Priešingu atveju, neįmanoma paaiškinti atsakovų tikslo ir suinteresuotumo prisiimti pinigų negrąžinimo rizikos ir skolinti dideles lėšų sumas neatlygintinai nepažįstamiems asmenims.
10.4. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-86-317/2020 paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo atsakovas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį. Atsakovui paskirta 7 532 Eur bauda bei konfiskuota 105 760,64 Eur suma, kaip pajamos gautos iš tariamai neatlygintinų paskolos sutarčių. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo vykdoma pinigų skolinimo veikla pasižymi versliškumo požymiu, taip pat yra nuolatinė. Atsakovas gaudavo pajamas iš neteisėtai vykdomos pinigų skolinimo veiklos realiai perduodamas mažesnę pinigų sumą, nei nurodyta paskolos sutartyje. Atsakovas iš neteisėtai vykdomos pinigų skolinimo veiklos gavo mažiausiai 105 760,64 Eur pajamų, kurios teismo nuosprendžiu konfiskuotos kaip gautos neteisėtai. Atsakovų ir ieškovės sudarytos paskolos sutartys tėra dar vienas atsakovo vykdomos neteisėtos veiklos pavyzdys, todėl tuo, kad paskolos sutartys ir šiuo atveju buvo atlygintinės, nėra pagrindo abejoti. Tai, kad atsakovas skolina lėšas fiziniams asmenims atlygintinai ir ši neteisėta veikla teikia atsakovui nuolatines pajamas, patvirtinta ir Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-436/2019, kurioje teismas konstatavo, jog atsakovas vykdomos pinigų skolinimo veiklos pagrindu gali būti laikomas verslininku su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis santykiuose su trečiaisiais asmenimis.
10.5. Ieškovė paskolos sutarčių atžvilgiu laikytina vartotoja. Kaip matyti iš paskolos sutarčių turinio, lėšas ieškovė ir trečiasis asmuo skolinasi šeimos poreikių tenkinimui. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pasiskolintomis lėšomis grąžino skolą motinai bei likusią pasiskolintų lėšų dalį perdavė sūnui jo asmeninių poreikių tenkinimui.
10.6. Atsakovas kredito teikimo veikla verčiasi, gauna pajamas, tačiau nesilaiko SNTSKĮ kredito davėjui keliamų imperatyvių reikalavimų, t. y. juridinio asmens įregistravimo ir jo įtraukimo į viešą kredito davėjų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kad šie reikalavimai, kurie keliami kredito teikėjui, yra imperatyvūs, o atsakovas, vykdydamas neteisėtą pinigų skolinimo veiklą, šių reikalavimų sistemingai nepaiso, paskolos sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir todėl, vadovaujantis CK 1.80 straipsniu, turėjo būti pripažįstamos niekinėmis.
10.7. Nepaisant to, kad paskolos sutartyse melagingai akcentuojamas neatlygintinumas, tačiau realiai paskolos sutartys yra atlygintinės, kadangi atsakovai įgijo didesnės apimties reikalavimo teisę į ieškovę, nei jai buvo perduota pinigų suma, be to, paskolos sutartyse nustatytos neproporcingo dydžio netesybos (0,2 ir 0,5 proc. už uždelstą dieną). Paskolos sutarčių atlygintinumą ir SNTSKĮ taikymo pagrindą gali patvirtinti ir Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2020 m. vasario 11 d. išvada civilinėje byloje Nr. e2-1174-259/2020. Išvadoje Lietuvos bankas, aiškindamas SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pabrėžė, kad minėta nuostata siekiama apsaugoti vartotojų interesus, kai kredito ar panašaus pobūdžio sutartis parengiama tokiu būdu, kad būtų išvengta SNTSKĮ taikymo, pavyzdžiui, nurodant, kad kredito sutartis yra neatlygintina, tačiau sutartyje nustatomos neproporcingo dydžio netesybos, kurios iš esmės ir yra reali ekonominė nauda paskolos davėjui ar pan.
10.8. Teismas nepagrįstai sutapatino dviejų atskirų sandorių negaliojimo pagrindų taikymą nurodydamas, kad CK 1.81 straipsnio pagrindu sutartis gali būti pripažįstama niekine tik tada, kai yra konstatuotas jos prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms. Tam, kad sutartis būtų pripažįstama niekine, kaip prieštaraujanti viešajai tvarkai, jos prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms neturi būti nustatytas. Teismas klaidingai ir nepagrįstai sutapatina du atskirus sandorių negaliojimo pagrindus, maža to, CK 1.81 straipsnio taikymą padarė priklausomą nuo CK 1.80 straipsnio taikymo, t. y. nepagrįstai susiaurino sandorių negaliojimo instituto taikymo apimtį. Ne bet kuris sandoris, kuris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos, gali būti pripažintas prieštaraujančiu ir viešajai tvarkai ar gerai moralei, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, jog sandoris prieštaraus viešajai tvarkai ar gerai moralei tik tada, jei pažeis imperatyvią teisės normą – stokoja logikos ir teisinio pagrindimo. CK 1.81 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas, lyginant jį su CK 1.80 straipsniu, yra abstraktesnis. Tam, kad būtų galimybė jį taikyti, nebūtina nurodyti konkrečios įstatymo normos, kurią sandoris pažeidžia.
10.9. Viešoji tvarka ir gera moralė yra nesuderinamos su situacija, kai valstybėje įstatymų leidėjas yra aiškiai ir konkrečiai nustatęs kreditų su nekilnojamojo turto įkeitimu teikimo tvarką ir reikalavimus šių kreditų davėjams, o atsakovai, piktnaudžiaudami teise, bandydami apeiti šiuos reikalavimus, išvengti mokesčių, jų nepaiso ir sistemingai bei nuolat pažeidžia. Tai, kad paskolos sutartys pažeidžia viešąją tvarką ir gerą moralę patvirtina ir tai, jog būtent analogiškų sutarčių sudarymas lėmė baudžiamojoje byloje nustatytos atsakovo atliktos nusikalstamos veikos sudėties realizavimą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos nutarties turinio, būtent paskolų sudarymu, kuris neatitiko teisės aktų reikalavimų, atsakovas atliko nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas. Akivaizdu, kad paskolos sutartis, kuri sudaro galimybę asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti, yra nesuderinama su viešąja tvarka ar gera morale. Būtent neteisėtai vykdoma pinigų skolinimo veikla sudarė pagrindą nuteisti atsakovą, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija, kad įstatymai nedraudžia vienam asmeniui skolinti lėšas kitam, ir todėl negalimas paskolos sutarčių pripažinimas negaliojančiomis CK 1.81 straipsnio pagrindu, yra nepagrįsta.
11. Atsakovė A. J. atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodo šiuos argumentus:
11.1. Lėšų skolinimas sudarant paskolos sutartis, nors ir įkeičiant nekilnojamąjį turtą prievolei užtikrinti, nepatenka į SNTSKĮ reguliavimo sritį, nes šis įstatymas netaikomas fiziniams asmenims. SNTSKĮ reguliavimas yra taikomas tik išimtinai kredito sutartims (CK 6.881 straipsnis), o tarp šalių sudarytos paskolos sutartys (CK 6.870 straipsnis), todėl paskolų sutartys neprieštarauja SNTSKĮ įtvirtintoms imperatyvioms teisės normoms. SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog SNTSKĮ taikomas kredito sutartims, o ne paskolos sutartims. Kredito sutartys negali būti neatlygintinės, o paskolų sutartys gali.
11.2. Atsakovai lėšas ieškovei skolino neatlygintinai, t. y. neturėdami tikslo gauti pelno, ginčo paskolos sutartys savo tikslu nėra identiškos kredito sutartims. Teismo posėdyje ieškovė patvirtino, kad ilgą laiką gyveno mažame M. kaime, tas laikas sutampa su atsakovų gyvenimo M. kaime (nuo 1987 m.) laiku. Atsakovas teismo posėdyje patvirtino, kad buvo nuo seno pažįstamas su ieškove, su ja M. kaime susitikdavo, pasikalbėdavo – taigi, įrodyta, jog ieškovė su atsakovu buvo seniai pažįstami, o paskolos sutartys buvo neatlygintinės, ką patvirtina ir paskolos sutarčių tekstai.
11.3. Kitos ieškovės minimos bylos ar teismų sprendimai nėra susiję su ginčo dalyku, nėra prejudiciniai. Ieškovė paskolos sutarčių atžvilgiu nelaikytina vartotoja, nes teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji su sutuoktiniu yra ūkininkai, dirba kelis šimtus hektarų žemės. Pačiose paskolos sutartyse ieškovė ir trečiasis asmuo nurodė, kad lėšas skolinasi šeimos poreikių tenkinimui, o ūkininkavimo verslas ir buvo asmeninis jų poreikis. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pasiskolintomis lėšomis grąžino skolą aklai ir kurčiai motinai bei likusių pasiskolintų lėšų dalį perdavė sūnui jo asmeninių poreikių tenkinimui. Pati ieškovė paneigė, kad skolinasi šeimos poreikių tenkinimui, ieškovė nepateikė ir savo šeimos sudėties pažymos, neįrodė, jog jos motina, suaugęs sūnus yra jos šeimos nariai. Abiejų paskolų suma yra 73 920 Eur. Ieškovė neįrodė tokios didelės sumos skolinimosi šeimos poreikių tenkinimui, o atsakovas paaiškino, kad 49 600 Eur ieškovė ir trečiasis asmuo skolinosi prie ieškovės fermos stovinčiai grūdų džiovyklai išpirkti, kad jos verslo nesužlugdytų džiovyklą pastačiusi ir pardavusi bei norinti iš ieškovės skolą atsiimti įmonė.
11.4. Paskolos sutarčių atlygintinumo ir SNTSKĮ taikymo pagrindo nepatvirtina Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2020 m. vasario 11 d. išvada, nes joje rašoma apie kredito, ne apie paskolos sutartis.
11.5. Ieškovės siekimą vilkinti prievolių vykdymą, kenkti sau ir atsakovams, ieškinio, apeliacinio skundo nepagrįstumą įrodo ir ieškovės bei jos advokato J. S. 2020 m. birželio 18 d. ieškinys Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1651-390/2020, kuriuo ji pakartotinai kėlė ginčą dėl iš ginčo paskolos sutarčių išvestinių sandorių – hipotekos sutarčių, vykdomųjų įrašų, pareikalavo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tuo pačiu pagrindu, kaip ir šioje civilinėje byloje. Ieškovės siekimą vilkinti prievolių vykdymą, kenkti sau ir atsakovams, ieškinio, apeliacinio ieškovės skundo nepagrįstumą įrodo ir akivaizdžiai nepagrįstas ieškovės, kaip kelis šimtus hektarų žemės kartu su trečiuoju asmeniu dirbančios ir daug uždirbančios verslininkės, prašymas ją atleisti nuo žyminio mokesčio ar jį atidėti.
12. Atsakovas V. J. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagristą, ieškovei už piktnaudžiavimą procesu CPK 95 straipsnio pagrindu paskirti baudą, iki 50 proc. šios baudos skirti atsakovams kaip kompensaciją už dėl piktnaudžiavimo patirtą žalą ir taip įpareigoti atlyginti nuostolius atsakovams. Nurodo šiuos argumentus:
12.1. Ieškovė apeliaciniu skundu piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nes apeliacinį skundą pateikė nesąžiningai, nuslėpusi civilinėje byloje Nr. e2-1651-390/2020 pareikštą iš esmės tapatų ieškinį atsakovams ginčydama iš ginčo paskolų sutarčių išvestinius sandorius – hipotekos sutartis ir vykdomuosius raštus, pareikalavo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tuo pačiu pagrindu, kaip ir šioje civilinėje byloje, tyčia veikia prieš teisingą ir greitą teisingumą, gaišina atsakovų laiką, daro žalą jų sveikatai, sukelia pergyvenimus ir depresiją, sukelia ilgalaikių nepatogumų. Ieškovė melagingai teigia, kad ilgą laiką yra bedarbė, neturi santaupų, melo pagrindu reikalauja ją atleisti nuo žyminio mokesčio ar jį atidėti, nors teismo posėdyje teigė, jog yra verslininkė kartu su vyru trečiuoju asmeniu ūkininkaudami – dirbdami kelis šimtus hektarų žemės. Advokatui J. S. moka didelius honorarus, kad atsakovams galėtų kuo ilgiau negrąžinti skolų, kurių dalį (60 000 Eur) ieškovė pripažįsta.
12.2. Atsakovų atžvilgiu SNTSKĮ nuostatos netaikytinos. Fizinis asmuo negali suteikti kredito. Ieškovė neginčija, kad ji ir trečiasis asmuo siekė pasirašyti paskolų sutartis ir nemokėti palūkanų. Tokį siekimą patvirtina ir procesinis elgesys, nukreiptas į agresyvų prievolių nevykdymą, procesų vilkinimą, ieškovės ir trečiojo asmens pasiūlytų bei iki šiol neginčijamų netesybų nemokėjimą.
12.3. Ieškovė neginčija, kad ji pažeidė paskolos sutarčių sąlygas, prievolių vykdymo terminus, nuolat prašė atidėti prievolių vykdymo terminus, kad ji ir trečiasis asmuo ūkininkavimo verslui iš atsakovo papildomai skolinosi pagal išduotus vekselius. Teisės normos neriboja fizinių asmenų laisvės susitarti dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo įkeičiant nekilnojamąjį turtą, o hipotekos sutartis taip pat patvirtino notaras. Dėl ginčijamų paskolos sutarčių teisėsaugos organų sprendimai nėra priimti.
12.4. Ieškovė paneigė, kad skolinasi šeimos poreikių tenkinimui, įrodinėjo, jog skolinosi aklos ir kurčios motinos bei ūkininkavimo verslu užsiimančio sūnaus verslo poreikių tenkinimui. Ieškovė neprašė motiną ir sūnų apklausti liudininkais. Ieškovė nepateikė ir savo šeimos sudėties pažymos, neįrodė, kad jos motina ir suaugęs sūnus yra jos šeimos nariai. Ieškovė neįrodė ne tik sutarčių negaliojimo SNTSKĮ nuostatų pagrindu, bet ir paskolos sutarčių prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio proceso ribų
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas.
Dėl nustatytų faktinių aplinkybių
14. Byloje nustatyta, kad 2018 m. kovo 7 d. ieškovė ir trečiasis asmuo su atsakovais sudarė paskolos sutartį, nurodyta paskolos suma – 24 320 Eur, paskolos grąžinimo terminas – 2019 m. kovo 7 d., nustatytos 0,2 proc. dydžio netesybos už kiekvieną pradelstą dieną, sutartį patvirtino notaras. 2018 m. kovo 7 d. sudaryta maksimaliosios hipotekos sutartimi įkeistas ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis 6,7361 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, hipotekos sutarties suma – 24 320 Eur.
15. 2018 m. birželio 20 d. ieškovė ir trečiasis asmuo su atsakovais sudarė dar vieną paskolos sutartį, nurodyta paskolos suma – 49 600 Eur, paskolos grąžinimo terminas – 2019 m. birželio 22 d., nustatytos 0,5 proc. dydžio netesybos už kiekvieną pradelstą dieną, sutartį patvirtino notaras. 2018 m. birželio 20 d. maksimaliosios hipotekos sutartimi įkeistas ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis visas nekilnojamasis turtas. Hipotekos sutarties suma – 49 600 Eur.
16. Ieškovė ir trečiasis asmuo laiku paskolos sutarčių neįvykdė, atsakovai inicijavo priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovės ir trečiojo asmens turto.
17. Pirmosios instancijos teisme ieškovė reikalavo pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį, sudarytas ieškovės ir trečiojo asmens su atsakovais; taikyti restituciją įpareigojant ieškovę ir trečiąjį asmenį grąžinti atsakovams: pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį – 20 000 Eur, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – 40 000 Eur; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
18. Ieškovė paskolos sutartis ginčijo dviem pagrindais: dėl paskolos sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir dėl paskolos sutarčių prieštaravimo viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimus atmetė nenustatęs nė vieno iš ieškovės įrodinėjamo pagrindo. Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su visu pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad ieškinys turi būti tenkinamas visiškai.
Dėl ginčo esmės
19. Teigdama, kad paskolos sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, ieškovė nurodė, jog atsakovai paskolos sutarties, kurios užtikrinimui įkeičiamas nekilnojamas turtas, šalimis (paskolos davėjais) būti negali, kadangi taip yra pažeidžiamos imperatyvios SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis ir 25 straipsnio 1 dalis.
20. SNTSKĮ (šioje nutartyje cituojama teisės akto redakcija, galiojusi ginčo paskolos sutarčių sudarymo metu, t. y. nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 15 d.) 3 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas – asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą. SNTSKĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis kredito teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį kredito davėjų sąrašą.
21. Paskolos sutarčių prieštaravimą nurodytoms imperatyvioms teisės normoms ieškovė grindė tuo, kad atsakovai, veikdami kaip fiziniai asmenys, įvairiems kitiems fiziniams asmenims su nekilnojamojo turto įkeitimu skolina masiškai ir versliškai. Teigė, kad paskolos sutartyse melagingai akcentuojamas neatlygintinumas – realiai paskolos sutartys yra atlygintinės, kadangi atsakovai įgyja didesnės apimties reikalavimo teisę į paskolos gavėjus, nei paskolos gavėjams perduota pinigų suma. Mano, kad jų sudaryta paskolos sutartis gali būti laikoma atlygintine, taigi ir kredito sutartimi, o SNTSKĮ privalo būti taikomas net ir tuo atveju, jeigu kredito sutartyje pelno palūkanos (palūkanos už pinigų skolinimą) nėra numatytos, tačiau faktiškai gaunamos sutartyje nurodžius didesnę paskolos sumą nei perduodama, be to, yra įtvirtintos neproporcingai didelės netesybos, kurios teikia kredito davėjui realią ekonominę naudą, šiuo atveju paskolos sutartyse numatytos 0,2 ir 0,5 proc. dydžio netesybos už vieną pradelstą dieną.
22. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai negali būti įrašyti į viešąjį kredito davėjų sąrašą, nes kredito davėju pagal SNTSKĮ gali būti tik juridinis asmuo, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą, todėl atsakovų atžvilgiu SNTSKĮ nuostatos netaikytinos. Be to, teismas nurodė, kad tarp fizinių asmenų yra sudaromos ne kredito, o paskolos sutartys. Šiuo atveju sudarytos paskolos sutartys tarp fizinių asmenų, jas patvirtino notaras, nes jos viršijo 3 000 Eur ir buvo vykdomos grynaisiais pinigais. Teismas sprendė, kad ginčijamos paskolų sutartys formos trūkumų neturi. Nurodė, kad teisės normos neriboja fizinių asmenų laisvės susitarti dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo įkeičiant nekilnojamąjį turtą, o šiuo atveju hipotekos sutartis taip pat patvirtino notaras. Teismas sprendė, kad ginčijamos paskolos sutartys neprieštarauja SNTSKĮ 3 straipsnio 11 daliai, 25 straipsniui, nes šios teisės normos netaikomos fizinių asmenų atžvilgiu. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog pagal ginčijamas paskolų sutartis pinigų gavo mažiau, negu jose nurodyta.
23. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino SNTSKĮ, nepagrįstai susiaurino šio įstatymo taikymo sritį apsiribojant išimtinai tik kredito sutartimis. Mano, kad SNTSKĮ numatytas lėšų skolinimo reguliavimas apima ne tik kredito sutartis, bet ir paskolų sutartis, kurios savo tikslu ar (ir) turiniu priskirtinos kredito sutartims. SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog SNTSKĮ taikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, tačiau tos pačios dalies 3 punkte teigiama, jog įstatymas taikomas ir sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms šios dalies 1–2 nurodytoms kredito sutartims. Ginčijamos paskolos sutartys tiek pagal savo turinį, tiek pagal sudarymo tikslą, gali būti priskiriamos kredito sutartims, kurios įtvirtintos SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Šioje situacijoje paskolos sutartys savo tikslu, kaip tai numato SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, yra identiškos kredito sutartims, kadangi atsakovas, kaip ir kitiems skolininkams, skolino lėšas ieškovei atlygintinai, t. y. turėdamas tikslą gauti pelno.
24. Taigi, šioje byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytų sutarčių kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad SNTSKĮ ginčo paskolos sutartims netaikytinas, ieškovė apeliaciniame skunde su šiuo vertinimu nesutinka.
25. SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad SNTSKĮ taikomas: 1) kredito sutartims, pagal kurias kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise; 2) kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę; 3) sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims. SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad SNTSKĮ netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. SNTSKĮ 3 straipsnio 18 dalyje įtvirtinta, kad kredito sutartis – sutartis, pagal kurią kredito davėjas arba paskolos davėjas teikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui kreditą atidėtojo mokėjimo, paskolos ar kito panašaus finansinio susitarimo forma.
26. Kaip matyti iš minėtų SNTSKĮ nuostatų, nagrinėjamu atveju ginčo sutarčių teisėtumas galėtų būti vertinamas SNTSKĮ nuostatų kontekste tik pasitvirtinus dviem prielaidoms: 1) kad ginčo paskolos sutartys buvo atlygintinės; 2) jos pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims.
Dėl paskolos sutarčių (ne)atlygintinumo
27. Šiuo atveju ginčijamų paskolos sutarčių 1 punktuose nustatyta, kad atsakovai ieškovei ir trečiajam asmeniui skolina be palūkanų (neatlygintinai), tačiau ieškovė įrodinėja, kad šios paskolos sutartys buvo atlygintinės – atsakovai ieškovei ir trečiajam asmeniui paskolino mažiau nei nurodyta paskolos sutartyse (pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį – 20 000 Eur, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – 40 000 Eur), o likusi suma (pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį – 4 320 Eur, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – 9 600 Eur) turėjo tekti atsakovams kaip užmokestis už skolinimą.
28. CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Šioje byloje atsakovai teigė, kad paskolos sutartys buvo neatlygintinės, šią aplinkybę grindė sutarties nuostatomis, įrodinėjo, kad atsakovai pažįsta ieškovę, todėl skolino neatlygintinai.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos neįtikina atsakovų argumentai dėl paskolos sutarčių neatlygintinumo, kolegijos vertinimu, nei paskolos sutarčių nuostatos nei atsakovų įrodinėjamas ieškovės pažinojimas nepaneigia įstatyme įtvirtintos paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcijos. Tiek ieškovės pateikiami įrodymai, tiek Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad ieškovei bei trečiajam asmeniui atsakovai skolino atlygintinai. Šios išvados teisėjų kolegija priėjo dėl toliau nurodytų motyvų.
30. Ieškovė į bylą pirmosios instancijos teisme pateikė kito atsakovų skolininko – ūkininko A. S. raštą, kuriame pastarasis nurodė, kad tarp atsakovo ir A. S. buvo sudaryta paskolos sutartis, ji buvo atlygintinė, kadangi iš atsakovo skolinantis 150 000 Lt (43 443 Eur) skolinimo mokestis sudarė 24 000 Lt (6 950,88 Eur). Kaip matyti iš ieškovės į bylą pateiktos atsakovo ir ūkininko A. S. sutarties 1 punkto, atsakovas įsipareigojo perduoti A. S. 174 000 Lt (50 393,88 Eur), tačiau, kaip teisingai nurodo ieškovė, įtarimą kelia sutarties 1.1 ir 1.2. papunkčiuose įtvirtinta šios pinigų sumos perdavimo tvarka. Sutarties 1.1. papunkčiu atsakovas įsipareigojo 150 000 Lt (43 443 Eur) pervesti į A. S. sąskaitą, o pagal sutarties 1.2. papunktį, 24 000 Lt (6 950,88 Eur) perduoti A. S. grynaisiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, kad minėtu atveju dalies paskolos sumos perdavimas grynaisiais pinigais šiuo atveju atsakovo taikomas siekiant sudėtingesnio pinigų neperdavimo aplinkybės įrodinėjimo, jeigu paskolą gavęs asmuo įrodinėtų, jog gavo mažesnę sumą nei nurodoma su atsakovu sudarytoje paskolos sutartyje, kadangi esant pinigų pervedimui tarp sąskaitų, piniginių lėšų perdavimas įrodomas mokėjimo kopija, o ne šalių patvirtinimu sutartyje apie lėšų perdavimą (perduodant lėšas grynaisiais).
31. Didelės pinigų sumos (kaip šiuo atveju paskolos sutartyse nurodytos – 73 920 Eur) neatlygintinas skolinimas mažai tikėtinas dėl galimos rizikos atsakovams – paskolos negrąžinimo atveju visos sumos išieškojimas nėra garantuojamas net ir įkeitus nekilnojamąjį turtą. Nors atsakovas pirmosios instancijos teisme posėdžio metu paaiškino, kad pažįsta ieškovę, kartu gyveno tame pačiame miestelyje, todėl skolino lėšas neatlygintinai, tačiau tokias aplinkybes galinčių patvirtinti duomenų ar asmenų nenurodė, o ieškovė ir trečiasis asmuo šias aplinkybes neigia. Todėl yra pagrindas teigti, kad neatlygintinį didelės pinigų sumos skolinimą pagrindžiančių artimų ryšių byloje nėra nustatyta. Šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą manyti, kad ginčo paskolos sutartys buvo atlygintinės. Kaip teisingai nurodo ieškovė, priešingu atveju neįmanoma paaiškinti atsakovų tikslo ir suinteresuotumo prisiimti pinigų negrąžinimo riziką ir skolinti dideles lėšų sumas neatlygintinai nepažįstamiems asmenims.
32. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje Nr. 1-30-993/2019, be kita ko, atsakovas pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje (versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu), atsakovui skirta 7 532 Eur bauda, iš atsakovo konfiskuota 105 760,64 Eur. Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-86-317/2020 atsakovo apeliacinis skundas atmestas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo vykdyta pinigų skolinimo veikla pasižymėjo versliškumu, taip pat buvo nuolatinė. Baudžiamojoje byloje iš liudytojų parodymų nustatyta, kad atsakovas gaudavo pajamas iš neteisėtai vykdomos pinigų skolinimo veiklos realiai perduodamas mažesnę pinigų sumą, nei nurodyta paskolos sutartyse. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas iš neteisėtai vykdomos pinigų skolinimo veiklos gavo mažiausiai 105 760,64 Eur pajamų, kurios teismo nuosprendžiu konfiskuotos kaip gautos neteisėtai.
33. Minėtoje baudžiamoje byloje buvo pateikta Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. gegužės 24 d. specialisto išvada Nr. AU22-14, kurioje nustatyta, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. vertėsi pinigų skolinimo (kreditų teikimo) veikla. Minėtoje baudžiamojoje byloje pateikta ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto 2018 m. liepos 27 d. išvada, kurioje nurodyta, kad atsakovas, vykdydamas pinigų skolinimo kitiems asmenims veiklą, už paskolų suteikimą gaudavo pajamas, nes paskolą sudarę asmenys jam mokėjo palūkanas.
34. Baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teisme apklausus didelį kiekį liudytojų nustatyta, kad V. J. (atsakovas) pinigus fiziniams asmenims skolino sudarydamas su jais paskolos sutartis arba išrašydamas neprotestuotinus paprastuosius vekselius, o paskolų dokumentuose sąmoningai, siekiant išvengti gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo į biudžetą, nebuvo nurodoma, jog už naudojimąsi paskolos suma, paskolos gavėjas turės mokėti palūkanas, tačiau nustatyta, kad dažnu atveju, paskolintų pinigų suma vekselyje bei paskolos sutartyje, būdavo įrašoma įtraukus į ją ir palūkanas, t. y. paskoliniuose dokumentuose buvo nurodoma ne realiai fiziniams asmenims sudaryto sandorio pagrindu paskolinta pinigų suma, o suma jau su iš anksto paskaičiuotomis palūkanomis. Susitarimai dėl palūkanų mokėjimo tvarkos, jų dydžio, V. J. reikalavimu nebūdavo sudaromi raštu, tačiau dėl to buvo susitariama žodžiu dar iki paskolos sandorio sudarymo. Iš virš 70 liudytojais pirmosios instancijos teisme apklaustų paskolų gavėjų daugiau kaip pusė (apie 40) nurodė, kad V. J., iš karto po notarinių paskolos sutarčių sudarymo, atsiskaičiuodavo palūkanas kelis mėnesius (dažnu atveju tris mėnesius) į priekį, kad palūkanos buvo mokamos ir sandorio vykdymo eigoje, kol paskolinta suma nebūdavo grąžinama V. J., pinigus perduodant tiesiogiai V. J. į rankas, o ne pervedant į banko sąskaitą ar kitu būdu, kuris galėtų rašytiniais įrodymais patvirtinti liudytojų parodymus, arba tai, kad paprastajame neprotestuojamame vekselyje būdavo nurodytos didesnės (kartais dvigubai ar netgi trigubai) pinigų sumos, nei iš tiesų perduotos paskolos gavėjui.
35. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. vasario 2 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-511/2021 panaikino Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir bylą iš naujo perdavė nagrinėti apeliacine tvarka, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas panaikintas dėl procesinių pažeidimų (pagrindo teisėjų kolegijai nusišalinti buvimu ir atsakovo procesinių prašymų nedetaliu išnagrinėjimu). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas remtis minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytais atsakovų skolinimo veiklos ypatumais šioje byloje (ne kaip prejudiciniais faktais, kadangi procesinis sprendimas panaikintas, o kaip formuojančiais teismo vidinį įsitikinimą) sprendžiant dėl atsakovų veiklos modelio ir galimo ginčo paskolos sutarčių atlygintinumo. Teisėjų kolegijos manymu, mažai tikėtina, kad atsakovų veiklos modelis dėl paskolos sutarčių atlygintinumo slėpimo, baudžiamojoje byloje nagrinėtu ir šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu, pasikeitė.
36. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys taip pat patvirtina (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad atsakovai kaip išieškotojai dalyvauja dešimtyse vykdomųjų bylų, kuriose išieškoma iš skolininkų (atsakovų suteiktų paskolų gavėjų) įkeisto nekilnojamojo ir kito turto. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovai verčiasi pinigų skolinimo veikla fiziniams asmenims, ginčo paskolos sutartys nėra pavieniai atsakovų skolinimo atvejai.
37. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad atsakovai veikė skolindami kitiems asmenims pinigines lėšas atlygintinai, būtent toks yra atsakovų vykdomos veiklos modelis. Mažai tikėtina, kad atsakovų veiklos modelis pasikeitė, ir kad nagrinėjamoje byloje ginčijamomis paskolos sutartimis atsakovai ieškovei ir trečiajam asmeniui skolino neatlygintinai.
38. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina, jog ginčo paskolos sutartys buvo atlygintinės (nedetalizuojant atlyginimo (palūkanų) dydžio).
39. Papildomai pažymėtina, kad ginčo paskolos sutartyse numatytos didelės netesybos (0,2 proc. ir 0,5 proc. už vieną pradelstą dieną) negali būti laikomos proporcingu atlyginimu atsakovams už pinigų skolinimą. Netesybos numatomos tik už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą ir skaičiuojamos tik esant sutarties pažeidimui (CK 6.258 straipsnio 1 dalis) ir savo esme yra žalos atlyginimas kreditoriui, tačiau ne jam už skolinimą mokamas atlyginimas. Atlyginimu kreditoriui už skolinimą gali būti laikomos palūkanos (CK 6.872 straipsnio 1 dalis), tačiau ne netesybos.
40. Pagal CK 6.224 straipsnį sutartis ar jos sąlyga gali būti pripažinta negaliojančia CK pirmosios knygos nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais.
41. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja sandoris ar jo sąlyga, jeigu jie sudaryti kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
42. Apsimestinio sandorio atveju gali būti sudaromas netikras vaizdas (simuliuojama) dėl įvairių sandorio aplinkybių at sąlygų– rūšies, pagrindo, objekto ar šalių tapatybės. Nagrinėjamos bylos atveju konstatuotina sutarties sąlygos simuliacija, kai slaptas sandoris pakeitė prievolių, kylančių iš matomo sandorio, apimtį, nekeisdamas pačios sandorio teisinės prigimties – tarp šalių iš tiesų susiklostė skolinimo teisiniai santykiai, tačiau simuliacija pasireiškė dalyje dėl skolinimosi kainos – paskola faktiškai suteikta už atlyginimą, išoriškai reprezentuojant šį sandorį neatlygintiniu.
43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio ar sandorio sąlygos negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2008; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015, 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020).
44. Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą nurodyta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020 56 punktas).
45. Nagrinėjamu atveju, nors ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti ginčo paskolos sutarčių sąlygų apsimestinėmis dalyje dėl neatlygintinumo, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir faktinį ieškovės suformuluotą reikalavimą, įgyvendindama savo pareigą teisiškai kvalifikuoti teisinį santykį, sprendžia, kad minėtos sutarčių sąlygos (nurodytos 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutarties 1 punkte ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutarties 1 punkte), kuriose numatyta, kad atsakovai skolina be palūkanų, pripažintinos apsimestinėmis ir negaliojančiomis CK 1.87 straipsnio pagrindu, todėl toliau byloje spręstina, ar tikrasis ginčo šalių susitarimas dėl atlygintinės paskolos suteikimo neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).
Dėl ginčo paskolos sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms
46. Kaip jau minėta, SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad SNTSKĮ (be šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nustatytų atvejų) taip pat taikomas sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims (pagal kurias kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise arba, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę).
47. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamos paskolos sutartys tiek pagal savo turinį (kredito gavėjų (ieškovės ir trečiojo asmens) įsipareigojimų įvykdymą užtikrinant nekilnojamojo turto hipoteka), tiek pagal sudarymo tikslą (atlyginimą atsakovams už piniginių lėšų skolinimą), gali būti priskiriamos kredito sutartims, kurios įtvirtintos SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
48. Šiuo atveju, nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad SNTSKĮ nustatytos imperatyvios normos atsakovams, kaip fiziniams asmenims, netaikytinos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai paskolos sutartyse deklaruodami suteikiamos paskolos neatlygintinumą ir neįsteigdami juridinio asmens siekė išvengti imperatyvių SNTSKĮ nuostatų taikymo paskolos sutarčių sudarymui. Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, kad esant pagrindui teigti, jog atsakovai ginčo paskolos sutartimis ieškovei ir trečiajam asmeniui skolino atlygintinai, o SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte esant įtvirtintai normai, kuri leidžia SNTSKĮ nuostatas taikyti ir sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims, atsakovų su ieškove ir trečiuoju asmeniu sudarytoms paskolos sutartimis taikytinos SNTSKĮ normos.
49. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir Lietuvos bankas 2020 m. vasario 11 d. išvadoje, kuri buvo pateikta į civilinę bylą Nr. e2-1174-259/2020 (kurioje kitas atsakovo skolininkas ginčijo su atsakovu sudarytus paskolos bei kitus sandorius) ir kuri pateikta šioje byloje. Šioje išvadoje nurodyta, kad vadovaujantis SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies punktu, įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. Tačiau SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad įstatymas taikomas sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms prie nurodyto straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų kredito sutarčių. Lietuvos bankas pažymėjo, kad minėta nuostata siekiama apsaugoti vartotojų interesus, kai kredito ar panašaus pobūdžio sutartis parengiama tokiu būdu, kad būtų išvengta SNTSKĮ taikymo. Lietuvos bankas yra ne kartą įspėjęs atsakovą dėl jo vykdomos skolinimo veiklos negalimumo, reikalaudamas atsakovo šią veiklą nutraukti.
50. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad paskolos gavėjai (ieškovė ir trečiasis asmuo) yra vartotojai, todėl imperatyvios SNTSKĮ normos, draudžiančios skolinti asmenims, neįsteigusiems juridinio asmens ir neturintiems atitinkamos licencijos, yra įtvirtintos būtent ieškovų interesų apsaugai.
51. Papildomai pažymėtina, kad tik iki 2011 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos galiojantys teisės aktai nedraudė gyventojams, įregistravusiems individualią veiklą, verstis pinigų skolinimo (kreditų suteikimo) veikla. Tačiau pakeitus CK nuostatas, reglamentuojančias vartojimo kreditą, bei nuo 2011 n. balandžio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (Žin., 2001, Nr. 146-6830) nuostatomis, vartojimo kreditų davėjais gali būti tik juridiniai asmenys. Fiziniai asmenys neturi teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla.
52. Atsakovų vertinimu, ginčo paskolos sutartims SNTSKĮ netaikytinas, nes ieškovė ir trečiasis asmuo naudojo paskolų sumą ne asmeninėms ar šeimos, o ūkininkavimo reikmėms. Pagal SNTSKĮ 3 straipsnio 13 dalį, kredito gavėjas – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Taigi, SNTSKĮ taikytinas atvejais, kuomet fiziniai asmenys sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms. Kaip matyti iš 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutarties 12 punkto ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutarties 13 punkto, minėtose notaro patvirtintose paskolos sutartyse nurodyta, kad paskola imama bendriesiems šeimos poreikiams tenkinti. Nors atsakovai teigė, kad paskolos suma panaudota paskolos gavėjų profesinėms (ūkininkavimo) reikmėms, tačiau tokias aplinkybės galinčių patvirtinti įrodymų nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad paskolos sutarčių nuostatos, jog skolinamasi bendriesiems šeimos poreikiams, yra neatitinkančios faktinės situacijos.
53. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes, to nepadarius, teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-823/2020).
54. Pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalies nuostatas, skolinimas yra priskiriamas prie finansinių paslaugų, o teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama. SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas – asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą. SNTSKĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis kredito teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį kredito davėjų sąrašą. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos normos yra imperatyvios, o ginčo paskolos sudarytos jas pažeidžia. Šių normų pažeidimo padarinys yra sandorio negaliojimas, nes minėtos normos buvo įtvirtintos konkrečiai ieškovų, kaip vartotojų, teisių apsaugai.
55. Šios minėto įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad atsakovai, būdami fiziniai asmenys, neįsteigę juridinio asmens, įtraukto į viešąjį kredito davėjų sąrašą, neturėjo teisės verstis skolinimo, skolininkams fiziniams asmenims įkeičiant nekilnojamąjį turtą, veikla, t. y. ginčo paskolos sutartys jų sudarymo metu prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms – SNTSKĮ 3 straipsnio 11 daliai ir 25 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalies nuostatoms. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė įrodė ginčo paskolos sutarčių ginčijimo pagrindą – paskolos sutarčių prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), todėl ginčo paskolos sutartys pripažintinos negaliojančiomis (niekinėmis) nuo sudarymo.
56. Kadangi tenkintinas ieškovės reikalavimas dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis vienu iš ieškovės nurodomų pagrindų – dėl paskolos sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), dėl alternatyvaus ieškovės nurodomo pagrindo – paskolos sutarčių prieštaravimo viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnio 1 dalis) teisėjų kolegija nepasisako.
57. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės reikalavimai dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės reikalavimus dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl restitucijos taikymo
58. Ieškovė, pripažinus paskolos sutartis negaliojančiomis, prašo taikyti restituciją įpareigojant ieškovę ir trečiąjį asmenį grąžinti atsakovams: pagal 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį – 20 000 Eur, pagal 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį – 40 000 Eur.
59. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
60. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepatenkinus pagrindinio reikalavimo dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, netenkinami ir išvestiniai ieškinio reikalavimai dėl restitucijos taikymo ir plačiau šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas nepasisakė.
61. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
62. Kadangi pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės reikalavimus dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nevertino ir atmetė reikalavimus dėl restitucijos taikymo, t. y. nebuvo nustatinėjama faktiškai ieškovei ir trečiajam asmeniui pagal paskolos sutartis perduota pinigų suma, kuri, pripažinus sandorius negaliojančiais, pagal restitucijos taisykles turėtų būti grąžinama atsakovams, yra pagrindas šioje dalyje grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
63. Byloje esant nevertintiems ieškovės ir atsakovų teiginiams ir įrodymams dėl faktiškai perduotos sumos, šioje bylos dalyje nėra galimas teisingas reikalavimo dėl restitucijos taikymo klausimo išsprendimas apeliacinės instancijos teisme, todėl atsižvelgus į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, spręstina, kad nurodytų aplinkybių aiškinimasis ir vertinimas reikštų bylos dalies nagrinėjimą pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją. Nesant galimybės pašalinti šiuos trūkumus apeliacinės instancijos teisme, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje taip pat naikintinas ir byla šioje dalyje grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Pažymėtina, kad nors įrodinėjimo našta, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka ieškovei, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). Kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad ieškovė ir trečiasis asmuo šiame teisiniame santykyje yra vartotojai, o atsakovai veikia komerciniais tikslais ir pažeisdami tokio pobūdžio skolinimą reglamentuojančius teisės aktus, bylos dalį dėl restitucijos taikymo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tikslinga būtent atsakovams perkelti procesinę naštą įrodyti (CPK 178 straipsnis), kokias sumas pagal ginčo paskolos sutartis jie ieškovei ir trečiajam asmeniui iš tikrųjų perdavė.
Dėl baudos skyrimo
64. Atsakovas V. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovei už piktnaudžiavimą procesu CPK 95 straipsnio pagrindu paskirti baudą, iki 50 proc. šios baudos skirti atsakovams kaip kompensaciją už dėl piktnaudžiavimo atsakovų patirtą žalą. Prašymą grindžia tuo, kad ieškovė apeliaciniu skundu piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nes apeliacinį skundą pateikė nesąžiningai, nuslėpusi civilinėje byloje Nr. e2-1651-390/2020 pareikštą iš esmės tapatų ieškinį atsakovams ginčydama iš ginčo paskolos sutarčių išvestinius sandorius – hipotekos sutartis ir vykdomuosius raštus, pareikalavo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tuo pačiu pagrindu, kaip ir šioje civilinėje byloje, tyčia veikia prieš teisingą ir greitą teisingumą, gaišina atsakovų laiką, daro žalą jų sveikatai, sukelia pergyvenimus ir depresiją, sukelia ilgalaikių nepatogumų. Ieškovė melagingai teigia, kad ilgą laiką yra bedarbė, neturi santaupų, melo pagrindu reikalauja ją atleisti nuo žyminio mokesčio ar jį atidėti, nors teismo posėdyje teigė, jog yra verslininkė kartu su vyru trečiuoju asmeniu ūkininkauja, dirbdami kelis šimtus hektarų žemės. Advokatui J. S. moka didelius honorarus, kad atsakovams galėtų kuo ilgiau negrąžinti skolų, kurių dalį (60 000 Eur) ieškovė pripažįsta.
65. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 proc. iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra objektyvus elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais išoriniais jo pasireiškimo požymiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016).
67. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės elgesio nėra pagrindo vertinti kaip piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Tai, kad ieškovė pareiškė kitą ieškinį atsakovams, be kita ko, dėl ginčo paskolos sutarčių vykdymui užtikrinti sudarytų hipotekos sutarčių ginčijimo, ar minėtoje byloje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nereiškia, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, atsakovai, manydami, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, pareikšdama dar vieną ieškinį atsakovams, prašymą dėl baudos skyrimo ieškovei turėtų reikšti teismui, kuriame toks ieškinys nagrinėjamas.
68. Pažymėtina, kad atsakovų patiriami nepatogumai dėl dalyvavimo ieškovės inicijuotuose teisminiuose procesuose iš esmės yra sukelti pačių atsakovų veiksmų, t. y. sudarant imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančius sandorius. Tai, kad ieškovė gina savo pažeistas teises, sukeldama atsakovams nepatogumus, yra pačių atsakovų veiksmų padarinys, nevertintinas kaip ieškovės piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
69. Dėl ieškovės veiksmų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (užmokesčio mokėjimo advokatui ir, atsakovų manymu, nepagrįsto prašymo atleisti ieškovę nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ar jį atidėti) apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad minėti ieškovės veiksmai taip pat nevertintini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, kadangi šios aplinkybės nėra susijusios su bylos išnagrinėjimo vilkinimu, o susijusios su ieškovės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimu. Dėl nurodytų motyvų netenkintinas atsakovo prašymas skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
70. Dėl šioje nutartyje nurodytų motyvų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dalyje dėl ieškinio reikalavimo dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą patenkinti – pripažinti ginčo paskolos sutartis negaliojančiomis (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o bylos dalį dėl restitucijos taikymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
71. Skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir bylą iš dalies grąžinant nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, kadangi nėra aiški galutinė patenkintų ieškinio reikalavimų apimtis, visas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas turės paskirstyti bylos dalį iš naujo išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais bei 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą panaikinti ir dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) nuo sudarymo momento 2018 m. kovo 7 d. paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 2330) ir 2018 m. birželio 20 d. paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 6031), sudarytas ieškovės J. M. ir trečiojo asmens A. M. su atsakovais V. J. ir A. J..
Bylą dalyje dėl restitucijos taikymo grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Netenkinti atsakovo V. J. prašymo dėl baudos skyrimo.
Teisėjai Romualda Janovičienė
Antanas
Rudzinskas
Agnė Tikniūtė