Administracinė byla Nr. A-612-968/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00207-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos 24.4; 24.7; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijos Šilainių seniūnijai dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą (toliau – Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Šilainių seniūnijos (toliau – Seniūnija) 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 16-2-641 (toliau – Seniūnijos sprendimas); 3) įpareigoti Seniūniją atlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą: adresu (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Jis 2016 m. spalio 7 d. kreipėsi į Seniūniją su prašymu išbraukti jį iš Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos (toliau – Apskaita) ir atlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą jo nurodytoje patalpoje adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpa) (toliau – Prašymas). Tačiau pareiškėjas gavo Seniūnijos sprendimą neatlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo Patalpoje, nes Patalpa neatitinka Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1919 redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) (toliau – Įstatymas) reikalavimų. Nesutikdamas su Seniūnijos sprendimu, pareiškėjas 2016 m. lapkričio 18 d. skundu kreipėsi į Komisiją su reikalavimu panaikinti Seniūnijos sprendimą, įpareigoti Seniūniją išbraukti pareiškėją iš Apskaitos ir įpareigoti Seniūniją atlikti jo gyvenamosios vietos deklaravimą Patalpoje. Tačiau Komisija pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
2.2. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, moka mokesčius, turi šeimą ir augina vaikus, tačiau nuo 2005 metų gali deklaruoti savo gyvenamąją vietą tik Patalpoje ir neturėdamas kitų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų nuosavybės teise, yra žeminamas, nes iki šiol įtrauktas į Apskaitą, nors visą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje tik skirtingose gyvenamosiose vietose, o šių vietų (būstų) savininkai nesutinka, o ir neprivalo sutikti, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta būtų deklaruota jų būstuose. Kol neatliktas pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimas, jis negali atlikti automobilio techninės apžiūros, gauti prarasto automobilio registracijos liudijimo.
3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – Administracija) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Pareiškėjas pateiktu Prašymu prašė išbraukti jį iš Apskaitos ir atlikti deklaravimo veiksmą Patalpoje pagal jo pateiktą Patalpos nuosavybės dokumentą, taip pat nurodė, kad 2015 m. lapkričio 16 d. jis, kaip bendrasavininkas, įsigijo Patalpos dalį. Pareiškėjo pateiktame Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2015 m. lapkričio 24 d. išraše apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą turtą nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas nekilnojamasis daiktas „negyvenamoji patalpa-garažo (boksas)“, daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – „garažų“, turtas nuosavybės teise priklauso savininkams D. Ž. ir S. Ž. kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi pareiškėjo nurodyta Patalpa Nekilnojamo turto registre yra įregistruota kaip negyvenamoji patalpa, kurios pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – „garažų“.
3.2. Galimos patalpų, suformuotų atskirais nekilnojamojo turto objektais, pagrindinės tikslinės naudojimo paskirtys yra numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – Nuostatai) 4 priede (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1181 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 19 d.). Patalpos skirstomos į gyvenamosios paskirties patalpas, negyvenamosios paskirties patalpas ir kitos paskirties patalpas, kurių negalima priskirti jokiai Nuostatų 4 priede nurodytai gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų paskirčiai. Prie gyvenamosios paskirties patalpų priskiriamos tik butų, gyvenamųjų patalpų ir įvairių socialinių grupių gyvenamosios patalpos. Visos kitos patalpos, nurodytos Nuostatų 4 priede, patenka į negyvenamųjų patalpų kategoriją.
3.3. Seniūnija sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą atlikti jo gyvenamosios vietos deklaravimą Patalpoje, kuri Nekilnojamojo turto registro duomenimis yra įregistruota kaip „negyvenamoji patalpa-garažo (boksas)“, šio daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – „garažų“, dėl to nelaikytina gyvenamąja (skirta gyventi) patalpa. Komisija, kolegialiai išnagrinėjusi byloje pateiktus įrodymus, remdamasi teisės aktų nuostatomis, sutiko ir pripažino, kad pareiškėjo ginčijamas Seniūnijos sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis prieš jį priimant, ir atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Komisijos sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, kadangi priimtas kolegialiai, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinus ir įvertintus visas reikšmingas kilusiam ginčui aplinkybes, kurios nustatytos remiantis pateiktais įrodymais. Seniūnija laiku, tinkamai ir pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjo Prašymą ir pateikė teisėtą ir pagrįstą atsakymą į jį, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Seniūnijos sprendimą ir įpareigoti Seniūniją atlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą adresu: (duomenys neskelbtini).
II.
4. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Seniūnijos sprendimo, kuriuo atsisakyta deklaruoti pareiškėjo gyvenamąją vietą nurodytu adresu, ir Komisijos sprendimo, kuriuo minėtas Seniūnijos sprendimas, pripažintas teisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Įvertinęs bylos duomenis, teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodyta Patalpa, kuri Nekilnojamojo turto registro duomenimis yra įregistruota kaip negyvenamoji „patalpa-garažo (boksas)“, kurios pagrindinė naudojimo paskirtis – „garažų“, nėra gyvenamoji (skirta gyventi) patalpa, tokiu būdu negali būti nustatytas naudingojo būsto ploto pakankamumas asmeniui. Nustatęs šią faktinę aplinkybę, kurią patvirtina skundo nagrinėjimo metu surinkti rašytiniai įrodymai ir kurios nepaneigia pareiškėjo išdėstyti argumentai (garaže laikomi tik daiktai, o buitinius ir higienos poreikius pareiškėjas gali patenkinti ir kitose jo laikinosiose gyvenamosiose vietose), teismas konstatavo, kad Seniūnija pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą atlikti jo gyvenamosios vietos deklaravimą negyvenamojoje patalpoje (garaže). Taip pat pripažintina, kad Seniūnija, atsisakiusi deklaruoti pareiškėjo gyvenamąją vietą Patalpoje, pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo išbraukti pareiškėją iš Apskaitos, nes jis nebuvo deklaravę gyvenamosios vietos (Įstatymo 4 str.).
7. Teismas padarė išvadą, kad Seniūnija nagrinėjamu atveju neviršijo suteiktos kompetencijos bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Komisija, pripažinusi Seniūnijos sprendimą teisėtu ir pagrįstu, taip pat priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl teismas neturėjo pagrindo Seniūnijos ir Komisijos sprendimus panaikinti ir įpareigoti Seniūniją atlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą Patalpoje.
III.
8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Nurodo, kad neturi galimybių deklaruoti savo gyvenamąją vietą, kur gyvena, kadangi pats turi nuosavybės teisę į Patalpos dalį. Pareiškėjas dažnai keičia savo gyvenamąją vietą, todėl jos tiksliai nurodyti negali. Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra nurodyti atvejai, kada asmuo yra įtraukiamas į Apskaitą. Tačiau minėtų nuostatų pareiškėjui negalima taikyti, kadangi jis nėra benamis Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies prasme, nes turi nuosavybės teisę į Patalpos dalį ir negyvena laikinojo apgyvendinimo vietose ar viešose vietose, taip pat nėra išleistas iš globos namų ar šeimynų, nėra asmuo, kuriam paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo specializuotuose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose medicininės priemonės, nebuvo ir nėra laikomas tardymo izoliatoriuje ar pataisos įstaigose ir iš ten paleistas. Be to, Įstatymo 6 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad į Apskaitą negali būti įtraukti šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise turintys patalpų ar pastatų, ir šioje normoje nenustatyta, kad patalpos ar pastatai turi būti gyvenamieji. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Įstatymas pareiškėjui suteikia teisę laisvai, niekieno nevaržomam, pasirinkti gyvenamąją vietą ten kur, jis pats nori, o ne tą vietą, kuri atitiktų visus teisinius reikalavimus. Nei teismo sprendime, nei atsakovo atsiliepime, nei Seniūnijos sprendime taip ir liko neatsakyta į klausimą, ką pareiškėjui daryti, jei jis neturi tinkamos patalpos, kur galėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą.
9. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo. Teismo padarytos išvados tinkamai argumentuotos, motyvuotai pagrįstos ir nepaneigtos jokiais duomenimis. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino įstatymų nuostatas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
10. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodė, kad nuo 2018 m. gruodžio 3 d. yra vėl įtrauktas į Apskaitą, tačiau į ją įtrauktas tik iki 2019 m. birželio 3 d., o tai tik dar kartą patvirtina, kad jis neturi tinkamos gyvenamosios vietos, kurioje galėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Jei pareiškėjas nebūtų neįtrauktas į Apskaitą, neturėdamas deklaruotos gyvenamosios vietos, jis nebūtų galėjęs nei gauti jam priklausančios pašalpos po motinos mirties, nei balsuoti ar pats kaip kandidatas dalyvauti šiais metais vykstančiuose (vyksiančiuose) rinkimuose į pareigas valdžios institucijose.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Seniūnijos sprendimo, kuriuo atisakyta tenkinti pareiškėjo Prašymą deklaruoti jo gyvenamąją vietą Patalpoje (garaže), ir Komisijos sprendimo, kuriuo Seniūnijos sprendimas pripažintas teisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Seniūniją atlikti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą Patalpoje (garaže).
12. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad ginčijami Seniūnijos ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, dėl to taip pat nėra pagrindo įpareigoti Seniūniją deklaruoti pareiškėjo gyvenamąją vietą Patalpoje (garaže). Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą (vėliau ir papildomus paaiškinimus), kuriame nurodo, kad jis neturi kitų patalpų nuosavybės teise, išskyrus Patalpą (garažą), o neturint deklaruotos gyvenamosios vietos jam tampa neprieinamos tam tikros administracinės (viešosios paslaugos), teisė dalyvauti rinkimuose, gauti jam priklausančią pašalpą po motinos mirties.
13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas.
14. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, dėl to žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
16. Nustatyta, kad: pareiškėjas savo gyvenamąją vietą siekia deklaruoti jam ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančioje negyvenamojoje patalpoje – 18,96 kv. m bendro ploto garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – „garažų“; Patalpa, kurioje pareiškėjas nori deklaruoti gyvenamąją vietą, nėra šildoma, joje yra tik įrengtas komunalinis vandentiekis, komunalinis nuotekų šalinimas, nėra dujų; nėra duomenų apie naudingąjį Patalpos (garažo) plotą (b. l. 31, 72, 84); nors pareiškėjas siekia deklaruoti gyvenamąją vietą Patalpoje (garaže), tačiau, kaip pats nurodo, jis gyvena kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiuose būstuose, kuriuos dažnai keičia.
17. Nagrinėjant, ar pareiškėjas, pateikdamas Prašymą Seniūnijai, turėjo teisėtą pagrindą deklaruoti savo gyvenamąją vietą Patalpoje (garaže), būtina įvertinti šiam ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad gyvenamoji vieta – pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.16 straipsnio 1 dalyje iš esmės įtvirtina analogiška nuostata. Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyti duomenys, kuriuos siekiantis deklaruoti savo gyvenamąją vietą asmuo privalo pateikti; tarp minėtų būtinų pateikti duomenų yra ir duomenys apie naudingąjį būsto plotą (Įstatymo 9 str. 2 d. 10 p.). Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis apibrėžia, kad naudingasis būsto plotas yra bendras gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžijų ir kitų šiltų pagalbinių patalpų) grindų plotas. Į naudingąjį būsto plotą neįskaitomas balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas. Šis plotas apskaičiuojamas pagal kadastrinių matavimų duomenis. Mažiausias naudingasis būsto plotas asmeniui, būste deklaravusiam gyvenamąją vietą, turi būti ne mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintame Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – Reglamentas) 5.1 punkte nustatyta, kad pastatai pagal paskirtį skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius pastatus (skirtus gyventi) ir negyvenamuosius pastatus. Pastatas priskiriamas vienai ar kitai paskirties grupei (pogrupiui), jeigu jo visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis naudojama tai paskirčiai. Pagal Reglamento 7 punktą negyvenamieji pastatai pagal paskirtį skirstomi į pogrupius, o vienas iš pogrupių yra garažų paskirties pastatai, kurie skirti transporto priemonėms laikyti ir (ar) remontuoti (Reglamento 7.7 p.). Pagal Nuostatų 4 priedą prie gyvenamosios paskirties patalpų taip pat priskiriamos tik butų, gyvenamųjų patalpų ir įvairių socialinių grupių gyvenamosios patalpos, o visos kitos patalpos, nurodytos Nuostatų 4 priede, patenka į negyvenamųjų patalpų kategoriją.
18. Įvertinus nutarties 17 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pagal Įstatymą gyvenamąją vietą galima deklaruoti tik gyvenamosios paskirties būste (patalpoje), kuris atitinka tokios paskirties būstui keliamus reikalavimus (pvz., naudingojo ploto) ir kuriame asmuo faktiškai gyvena. Pareiškėjo nuosavybės teise turima Patalpa (garažas) nėra gyvenamosios paskirties Patalpa (būstas), neatitinka tokios paskirties patalpai keliamų reikalavimų ir joje pareiškėjas faktiškai negyvena. Todėl ginčijamu Seniūnijos sprendimu buvo pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjo Prašymą jo gyvenamąją vietą deklaruoti jo nurodytoje Patalpoje (garaže).
19. Nors pareiškėjas nurodo, kad neturi daugiau kur deklaruoti savo gyvenamosios vietos, nes neturi nuosavybės teise kitų patalpų, tačiau pats pažymi, kad gyvena kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiuose būstuose ir dėl to nėra benamis. Tiek pareiškėjo Prašymo pateikimo Seniūnijai metu galiojusioje Įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1919 redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.), tiek šiuo metu galiojančioje Įstatymo 4 straipsnio 13 dalyje (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-961 redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad deklaruojant gyvenamąją vietą, deklaravimo įstaigai turi būti pateiktas patalpos ar pastato savininko (bendraturčio) arba jo įgalioto asmens sutikimas, kad asmuo apsigyventų savininkui (bendraturčiui) priklausančioje patalpoje ar pastate, arba kitas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę gyventi toje patalpoje ar pastate. Tad pareiškėjas, turėdamas teisę gyventi kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame būste (pvz., nuomos ar panaudos sutarties pagrindu), turi ir teisę deklaruoti savo gyvenamąją vietą tame būste, be visų tam nustatytų būtinų dokumentų pateikęs ir savininko (jo įgalioto asmens) sutikimą, kad pareiškėjas gali gyventi tame būste, arba sutartį (pvz., nuomos ar panaudos sutartį), kurioje nustatyta pareiškėjo teisė gyventi (naudotis) tame būste. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas neturi jokių realių galimybių įgyvendinti savo teisę deklaruoti gyvenamąją vietą, kurioje faktiškai gyvena, ir tuo pagrindu įgyvendinti kitas savo teises, kurioms realizuoti būtina turėti deklaruotą gyvenamąją vietą. Tai, kad pareiškėjas dažnai keičia gyvenamąsias vietas, šios teisės įgyvendinimo galimybės nepaneigia.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ir argumentus dėl nepagrįsto jo įtraukimo į Apskaitą, nors nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs tik dėl to, ar pareiškėjas turi teisę savo gyvenamąją vietą deklaruoti Patalpoje (garaže). Todėl minėti pareiškėjo argumentai dėl nepagrįsto jo įtraukimo į Apskaitą neturi reikšmės nagrinėjamai bylai teisingai išnagrinėti. Be to, pats pareiškėjas, pateikdamas papildomus paaiškinimus, nurodė, kad nuo 2018 m. gruodžio 3 d. vėl buvo įtrauktas į Apskaitą ir jo išbraukimas iš Apskaitos, jam neturint deklaruotos gyvenamosios vietos, būtų nenaudingas, nes negalėtų įgyvendinti tam tikrų teisių. Tad teisėjų kolegija dėl šių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų plačiau nepasisako.
21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė
Skirgailė Žalimienė