Administracinė byla Nr. A-3592-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03087-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 59.1.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. sausio 15 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose pažeidžiant galiojančius teisės aktus: kamerose vienam asmeniui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas, apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, veisėsi pelėsis, byrėjo tinkas, buvo blogas apšvietimas, ventiliacija, sanitariniai mazgai kamerose neatitverti nuo kameros gyvenamojo ploto ir neatitinka teisės aktuose keliamų reikalavimų. Kamerose taip pat nėra įrengti pagalbos mygtukai, išskalbtų drabužių nėra kur džiovinti, išduodama per mažai asmens higienos priemonių mėnesiui: vienas skutimosi peiliukas, vienas rulonas tualetinio popieriaus, viena tūbelė dantų pastos, vienas muilo gabalas. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, buvo sukeltas fizinis skausmas, laikymas tokiomis sąlygomis pakenkė regėjimui, kojų ir rankų sąnariams. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 700 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. kamerose Nr. 67, 20, 39, 65, 30, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,74 kv. m iki 23 kv. m kameros ploto, todėl pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą kameros plotą nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato, jog baldų užimamas plotas turi įtakos apskaičiuojant kameros plotą, todėl preziumavo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams paaiškino, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės) nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Akcentavo, kad negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal higienos normų reikalavimus, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose švarai kameroje palaikyti. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl skundo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose taip pat yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai) – ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose įrengti elektros instaliacijos kištukiniai lizdai pagal Taisyklėse nustatytus reikalavimus. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su drabužių skalbimu ir džiovinimu nurodo, kad jokie teisės aktai nenumato, jog laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems asmenims būtų sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius jų gyvenamosiose kamerose. Kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 m. buvo skalbiama nemokamai, o nuo 2012 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Pažymėjo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galimybės nemokamai išsiskalbti drabužius ar socialinės paramos skyrimo, todėl Šiaulių TI veiksmai negali būti pripažinti pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus.

Atsakovo atstovas dėl skundo teiginių, susijusių su pagalbos mygtuku, nurodė, kad Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyrius 2016 m. vasario 1 d. pateikė pažymą Nr. 60/09-3997, kurioje pažymėjo, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos.

Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju skundą grindžia abstrakčiais teiginiais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis, todėl teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 67, 20, 39, 65, 67, 30, ir visą nurodytą laikotarpį vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,74 kv. m iki 23,02 kv. m kameros ploto, ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Teismas, vertindamas pareiškėjo apgyvendinimo kamerose sąlygas nurodė, kad byloje yra pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. EP-447, tačiau jis nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas, kadangi patikrinimo 2015 m. spalio 6 d. metu kamera Nr. 67, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo tikrinama. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas konstatavo, kad Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai nors ir taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tačiau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms visgi yra taikomi šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcija. Šiaulių TI šiuo atveju pateiktais įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2015 m. rugpjūčio 18 d.–2015 m. gruodžio 29 d., teismas pažymėjo, kad turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) reikalavimais, taip pat pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su galimybe skalbti ir džiovinti išskalbtus drabužius nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Šiaulių TI 2015 m. lapkričio 10 d. pažymoje Nr. 62/08-1077 nurodė, kad įstaigai nemokamai skalbti suimtųjų ir nuteistųjų viršutinius drabužius teisės aktai nenumato. Teismas sprendė, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti viršutinius drabužius, todėl konstatavo, kad Šiaulių TI pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktą (dėl drabužių džiovinimo), t. y. neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl aprūpinimo higienos priemonėmis, teismas pažymėjo, kad išduodamų higienos priemonių kiekis ir normos yra nustatytas teisės aktuose, pareiškėjas neneigė, kad Šiaulių TI reikalavimus, nustatytus teisės aktuose dėl higienos priemonių išdavimo (100 g. tualetinio muilo, 1 rulonėlio tualetinio popieriaus per mėnesį) vykdė, todėl pareiškėjo argumentus dėl didesnių kiekių higienos priemonių išdavimo atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas taip pat nurodė, kad Šiaulių TI 2016 m. vasario 1 d. pažymoje Nr.60/09-3997 nurodyta, jog signalizacijos (pagalbos) mygtukai suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (kamerose) nėra įrengti ir teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovo pataisos namų baudos izoliatoriaus kameros yra skirtos nuobaudai už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo tvarkos pažeidimą atlikti, šios patalpos yra kamerų tipo, t. y. uždaros, teisėjų kolegija sprendė, jog susisiekimo su pataisos namų personalu priemonės tokiose patalpose turi būti įrengtos. Šią aplinkybę patvirtino ir tai, jog, kaip nurodė atsakovas, 2003 m. Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriaus rekonstrukcijos metu mygtukai pareigūnams iškviesti kamerose buvo įrengti, tačiau dėl piktybiškų nuteistųjų veiksmų šiuo metu jie yra nepataisomai sugadinti. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog negalėjimas sutaisyti šių mygtukų šiuo atveju reikšmės neturi (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo M. D. asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių galima matyti, jog pareiškėjui jo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu, būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos. Taip pat teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. sausio 27 d. pažymoje Nr. 61/04-185 nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. sausio 15 d., M. D. į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normose keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos pareiškėjui priteisimo, nurodė, kad pareiškėjas M. D. Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas paminėtas higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį, jo buvimo įstaigoje metu jam tenkantis plotas kameroje atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus (3,6 kv. m), pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,74 kv. m iki 23,02 kv. m kameros ploto, t. y. nustatyta norma nebuvo pažeista. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl anksčiau paminėtų higienos normų pažeidimo atsirado kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta. Pažymėjo, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, jog byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normos pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, todėl, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas M. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su teismo priimtu sprendimu ir prašo priteisti iš atsakovo 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nesutinka su teiginiu, kad Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju asmeniui tenkantis kameros plotas turi būti nustatomas remiantis Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurioje nustatytas 5 kv. m ploto reikalavimas asmeniui. Nepagrįsti ir teismo argumentai, susiję su drabužių skalbimu bei džiovinimu. Pareiškėjo teisės laikant jį Šiaulių TI buvo pažeistos, todėl jam turi būti priteista 1 700 Eur dydžio neturtinė žala.

Atsakovo atstovas Šiaulių TI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. 

Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas priėmė sprendimą išsamiai ir visapusiškai ištyręs ir įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad įstatymas įtvirtina keletą galimų asmens teisių gynimo būdų, vienas iš jų – pažeidimo fakto pripažinimas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala pinigais priteisiama tuo atveju, kai teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Akcentuoja, kad Šiaulių TI veikė taip, kaip privalo veikti teisės aktuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo atstovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas skunde teismui prašė priteisti 1 700 Eur neturtinę žalą dėl teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų reikalavimų neužtikrinimo, t. y. ploto vienam asmeniui bei higienos normų (sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir privatumo juo naudojantis, oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo, ventiliacijos kamerose, pagalbos mygtukų neįrengimo, galimybės džiovinti išskalbtus drabužius kamerose nesudarymo bei higienos priemonių neišdavimo) reikalavimų neužtikrinimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, t. y. dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir privatumo juo naudojantis neužtikrinimo, nesudarymo sąlygų džiovinti viršutinius drabužius, signalinių mygtukų kamerose neįrengimo buvo pažeista, kitų pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų nepripažino pagrįstais, todėl įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, pažeidimo pripažinimą laikė pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o reikalavimą priteisti neturtinę žalą pinigais atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nustatytų aplinkybių vertinimu bei pažeistos teisės, kaip pakankamos satisfakcijos, pripažinimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kokiais byloje pateiktais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, padarytos išvados atitinka faktines aplinkybes ir bylai reikšmingą reguliavimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto neužtikrinimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, nebuvo pažeista. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurioje nustatytas vienam asmeniui tenkantis 5 kv. m kameros plotas, nepagrįsti, kadangi ši higienos norma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojusio 2010 m. balandžio 30 d.) pripažinta netekusia galios, todėl teismas pagrįstai ja nesivadovavo. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje nėra nustatytas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktorius 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo nurodyto kameros ploto normos pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu nenustatė, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad vienam asmeniui turi būti užtikrintas 5 kv. m kameros plotas yra nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo sprendimo teiginiais, kad Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip 2016 m. sausio 27 d. pažymoje bei atsiliepime nurodo atsakovo atstovas, Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl negalima padidinti natūralaus apšvietimo, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę oro drėgmę, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Pažymėtina ir tai, kad, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, kad Higienos normos HN 76:2010 2 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Ši nuostata įtvirtinta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, susijusius su drabužių džiovinimu kamerose neužtikrinimu bei pagalbos iškvietimo mygtuko neįrengimu, tačiau šie pareiškėjo nusiskundimai yra pripažinti jo teisių pažeidimu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu teismo vertinimu sutinka, todėl pakartotinai teismo nustatytų aplinkybių nevertina ir papildomai dėl jų nepasisako.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų teiginių, susijusių su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, netinkamas elgesys turi pasiekti minimalų sunkumo laipsnį. Minimalaus sunkumo lygio vertinimas yra sąlyginis dalykas; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip pažeidimo trukmė, fizinis ir psichinis poveikis nukentėjusiajam, o tam tikrais atvejais – asmens lyties, amžiaus ir sveikatos būklės (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 100–101 paragrafai). Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr., pvz., 2001 m. kovo 6 d. sprendimą byloje Dougoz prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 40907/98, 46 paragrafas; 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, pareiškimo Nr. 8543/04).

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Konvencijos 3 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjo atžvilgiu, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika šiuo klausimu, pagrįstai vertino, kad šiuo atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Vertindama pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-790/2017 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų (t. y. netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo juo naudojantis, nesudarytų sąlygų pareiškėjui džiovinti išskalbtus drabužius kamerose bei pagalbos iškvietimo mygtuko neįrengimo) pobūdį ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje taip pat nėra jokio pagrindo vertinti, kad nustatyti pažeidimai pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.