Baudžiamoji byla Nr. 1A-212-307/2020

     Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52029-2018-2

     Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.2.4.1.2.8, 1.1.7.1, 1.1.7.2.5, 1.1.8.6.2, 1.1.8.1.2, 2.4.6.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorei ­­­­­­­­­Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistajam E. Š.,

gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. Š. M. A. priteista 15 000 (penkiolika tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti ir 800 (aštuoni šimtai) eurų turėtų išlaidų advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Likusioje dalyje M. A. civilinis ieškinys atmestas.

Iš E. Š. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 568,47 (penki šimtai šešiasdešimt aštuoni Eur 47 ct) eurai už M. A. suteiktas gydymo paslaugas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       E. Š. pripažintas kaltu ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad jis dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: 2018 m. spalio 28 d. apie 1.00 val. viešoje vietoje – prie kavinės ,,(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sudavė rankos kumščiu į veido sritį M. A., dėl ko M. A. krisdamas atsitrenkė galva į asfaltą ir patyrė vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio smegenų pusrutulio srityje, dešinio smilkinkaulio lūžimą ir kaukolės pamato kaulo lūžimą vidurinės duobės srityje, tokiu būdu padarė sunkų sveikatos sutrikdymą M. A..

II.        Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniame skunde nuteistasis E. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 27 d. nuosprendį ir jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį, taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, bei sumažinti neturtinės žalos atlyginimo dydį.

3.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo veikoje konstatavo motyvo – chuliganiškų paskatų buvimą. Nurodo, kad byloje nagrinėjami jo smurtiniai veiksmai buvo reakcija į nukentėjusiojo M. A. neteisėtus ir provokuojančius veiksmus, kurie ir nulėmė visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą. Jo teigimu, M. A. įvykio metu buvo neblaivus, įvykio aplinkybių neprisiminė, todėl teisiamojo posėdžio metu nebuvo paneigti jo (apelianto) byloje duoti parodymai, tačiau nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pažeisdamas visuomenės rimtį ir tvarką, smurtavo prieš nukentėjusįjį dėl chuliganiškų paskatų.

4.       Apeliantas teigia, kad jis pripažino, kad sudavė rankos kumščiu nukentėjusiajam į veido sritį, ikiteisminio tyrimo metu laisva valia davė parodymus, nors turėjo teisę atsisakyti pagal BPK 21 straipsnio 4 dalį, savo smurtinių veiksmų nesumenkino, nuoširdžiai gailėjosi ir pasakojo apie įvykį taip, kaip prisiminė. Be to, jis nukentėjusiajam ir Kauno teritorinei ligonių kasai savo noru atlygino turtinę žalą ir nukentėjusiojo atsiprašė. Todėl remdamasis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017 ir t. t.) teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi.

5.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas nepakankamai įvertino duomenis, susijusius su teisingos bausmės paskyrimu. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas neabejotinai turės neigiamos įtakos jo socialiniams ryšiams, jis praras darbą, nors būdamas laisvėje už darbe gautas pajamas jis galėtų atlyginti likusią žalą. Be to, nebuvo atsižvelgta į jo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį visuomenėje, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. kad jis suprato padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai įvertino savo elgesį, kaltę pripažino, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys, apelianto teigimu, sudaro prielaidas taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Teigia, kad už tokio pobūdžio nusikaltimus yra taikomas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-699/2017).

6.       Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam priteistu neturtinės žalos dydžiu. Apygardos teismas atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiajam M. A. neturtinė žala buvo padaryta tyčiniu labai sunkiu smurtiniu nusikaltimu, jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio jis turėjo ištverti ilgą gydymą, sužalojimo pasekmėje jis neteko darbo, sužalojimo pasekmes jaučia iki šiol, taip pat įvertinęs tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl sužalojimo nukentėjusysis būtų netekęs darbingumo, iš nuteistojo nukentėjusiajam priteisė 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Apelianto teigimu nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nėra tokie sunkūs, jis neprarado darbingumo, nėra nustatyta liekamųjų reiškinių. Vadovaujantis teismų praktiką neturtinės žalos dydis pagal BK 135 straipsnį dažniausiai priteisiamas nuo 145 eurų iki 7 240 eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15/2013, 2K-300/2014, 2K-68/2014, 2K-36-895/2017). Tuo tarpu didesnis neturtinės žalos dydis nustatomas tik tokiais atvejais, kai nusikaltimo pasekmės būna tokios, kaip potrauminis sindromas, sumažėjęs darbingumas, nustatyta invalidumo grupė. Todėl teigia, kad priteistos neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas.

7.       Teismo posėdžio metu nuteistasis ir nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

III.        Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8.       Nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

9.       Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad jis 2018 m. spalio 28 d. apie 01.00 val. viešoje vietoje – prie kavinės, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sudavė rankos kumščiu į veido sritį M. A., dėl ko pastarasis krisdamas atsitrenkė galva į asfaltą ir patyrė sužalojimus, kurie vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

10.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji E. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiais apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai E. Š. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

11.       Nuteistasis E. Š. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis įvykio naktį prie veikiančios kavinės tyčia sudavė nukentėjusiajam M. A. smūgį kumščiu į veidą, dėl to nukentėjusysis nukrito ant žemės, galva trenkėsi į asfaltą ir patyrė sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu. Apeliantas nesutinka su jam inkriminuotu sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančiu požymiu – chuliganiškomis paskatomis – ir teigia, kad fizinį smurtą prieš M. A. jis panaudojo ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl neblaivaus nukentėjusiojo netinkamo ir provokuojančio elgesio, todėl jo veiksmai atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

12.       Apeliantas visiškai teisingai savo apeliaciniame skunde nurodo, kad BK

13.       Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis E. Š. ir nukentėjusysis M. A. iki byloje nagrinėjamo įvykio vienas kito nepažinojo, taigi, jokie asmeniniai ar kitokio pobūdžio santykiai tarp jų nebuvo susiklostę. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jo nusikalstamus veiksmus sąlygojo neteisėtas ir provokuojantis neblaivaus nukentėjusiojo elgesys įvykio metu, kuomet E. Š. atsisakius duoti cigaretę M. A., pastarasis pastūmė jį petimi, nuteistajam atsitraukus, M. A. vėl jį pastūmė, trenkė per kepurę (t. 2, b. l. 119 – 120). Nukentėjusiojo teisiamajame posėdyje duotais parodymais (t. 2, b. l. 79 – 80) nustatyta, kad jis įvykio naktį buvo neblaivus. Vienu metu jis išėjo iš kavinės į lauką, kur buvo ir apeliantas. Kiek atsimena, jis (M. A.), ar petimi užkabino E. Š., ar žodžiais su juo persimetė, po ko apeliantas kumščiu sudavė jam smūgį į veidą. Byloje nustatyta, kad įvykio metu lauke daugiau žmonių nebuvo. Teisiamajame posėdyje apklausti kartu su nukentėjusiuoju į kavinę atvykę liudytojai J. K. (t. 2, b. l. 88 – 89), A. K. (t. 2, b. l. 89 – 90) ir T. Š. (t. 2, b. l. 90 – 91) parodė, kad jie visi tą vakarą buvo neblaivūs, tačiau M. A. su niekuo nekonfliktavo ir nebuvo agresyvus. Tą patvirtino ir liudytojais apklausti kavinės darbuotojai J. P. (t. 2, b. l. 118) ir I. R. (t. 2, b. l. 119). Pastaroji tik prisiminė, kad norėdamas atkreipti pro jį ėjusių merginų dėmesį, M. A. pastūmė kėdes priešais barą. Taigi, pirmiau aptartų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad įvykio metu tarp blaivaus E. Š. ir akivaizdžiai neblaivaus M. A. jokio reikšmingesnio konflikto, kaip ir svarių priežasčių tokiam konfliktui kilti, faktiškai nebuvo. Net ir galimas nukentėjusiojo elgesys, kuomet jis stumtelėjo apeliantą petimi ar trinktelėjo per kepurę, tebuvo nereikšmingas pretekstas ir mažareikšmė priežastis nuteistojo E. Š. chuliganiškoms paskatoms (siekiui pademonstruoti niekinamą požiūrį į nukentėjusįjį ir aplinkinius, save priešpriešinti jiems) formuotis ir reikštis. Tokią išvadą tik patvirtina ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo R. Ž. parodymai, kad E. Š. jam pasakojo, kad prie kavinės „duomenys neskelbtini“ tarp apelianto ir girto asmens įvyko konfliktas, kurio metu E. Š. trenkė pastarajam į veidą ir jis nukrito, o kitą dieną E. Š. pasigyrė, kad sužalotas asmuo yra Kauno klinikose (t. 1, b. l. 129). Be to, cinišką požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir nukentėjusįjį atskleidžia ir E. Š. elgesys po M. A. suduoto smūgio, kuomet apeliantas, matydamas, kad nukentėjusysis po suduoto smūgio į galvą pargriuvęs neteko sąmonės, suprasdamas, kad tokiais savo veiksmais sukėlė realų pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar net gyvybei, pagalbos nekvietė, o sėdo į automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino.

14.       Nors, kaip jau minėta ankščiau, paties nagrinėjamo įvykio nei vienas pašalinis asmuo nematė, tačiau apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad savo įžūliu elgesiu E. Š. viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties smogė nukentėjusiajam į veidą ir tokiais veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, dėl tokių jo veiksmų buvo sutrikdytas kitų kavinės lankytojų poilsis ir baro darbuotojų veikla, kadangi dėl nukentėjusiojo sužalojimo kilo sumaištis, buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba.

15.       Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sunkius padarinius sukėlusią E. Š. veiką, t. y. smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą, suduotą viešoje vietoje, įvertino kaip įžūlią, padarytą dėl chuliganiškų paskatų. Perkvalifikuoti nuteistojo veiksmus iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

16.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti E. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, yra nepagrįstas. Esminė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prielaida yra kaltės pripažinimas ir, jeigu nustatoma bent viena iš kitų dviejų minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų – nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios E. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimo padaryta įvertinus visas reikšmingas šiai aplinkybei pripažinti sąlygas. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tuomet, kai kaltininkas esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pripažįsta savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų. E. Š., kitaip nei nurodė savo apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė (t. 2, b. l. 37-38), teisminiame bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme apeliantas sutiko duoti parodymus tik po visų liudytojų apklausų. Taigi, E. Š. dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino tik tuomet, kai buvo susipažinęs su visa bylos medžiaga. Toks nuteistojo elgesys vertintinas ne kaip prisipažinimas padarius inkriminuotą veiką, bet kaip savo parodymų ir pozicijos derinimas prie surinktų byloje įrodymų, siekiant lengvinti savo teisinę padėtį. Be to, nėra pagrindo pripažinti, kad E. Š. nuoširdžiai gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nukentėjusiojo atsiprašė tik baigiamųjų kalbų metu, nors M. A. dar ikiteisminio tyrimo metu buvo su juo susitikęs. Priešingai, liudytojo A. K. parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis buvo sakęs, kad nuteistojo atpažinimo metu apeliantas M. A. neatsiprašė, taikytis su juo nesutiko ir net „išdėjo jį į šuns dienas“. E. Š. apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajam ir teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Iš tiesų, byloje yra duomenų, kad apeliantas nukentėjusiajam visiškai atlygino gydymosi laikotarpiu negautą darbo užmokestį, bei iš dalies padengė teritorinei ligonių kasai padarytą žalą, ką pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas žalą pradėjo atlyginti tik prieš pat paskutinįjį teisiamąjį posėdį, kas rodo ne jo nuoširdų gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos padarymo, o siekį sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatęs E. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

17.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam E. Š. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam E. Š., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje įtvirtintą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

18.       Bylos duomenimis nustatyta, jog E. Š., veikdamas netiesiogine tyčia padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, nustatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Apelianto nusikalstami veiksmai sukėlė sunkius padarinius – buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. A. sveikata, sveikatos sutrikdymo padarinius jis jaučia iki šiol. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas nustato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo dvejų iki dvylikos metų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad E. Š. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, nors teistumas išnykęs, jis jau buvo teistas už analogišką nusikaltimą (t. 2, b l. 2 – 8), be to, jo atžvilgiu buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, E. Š. nuolat pažeidinėjo bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, dėl ko net keturis kartus buvo kreiptasi į teismą dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo (t. 2, b. l. 11 – 12, 13 – 14, 15 – 16, 17 – 20), anksčiau buvo baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi (t. 2, b. l. 21 – 25). Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę E. Š. apygardos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nuteistasis atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą bei iš dalies atlygino žalą, padarytą Kauno teritorinei ligonių kasai (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

19.       Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir BK 54 straipsnio 3 dalį bei pagrįstai konstatavo, jog pagrindo taikyti šias įstatymo nuostatas nėra. Byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirdamas minimalią šio BK straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeistų humaniškumo principą, nes taip būtų sumenkinami nukentėjusiojo asmens interesai, pažeidžiamas jo orumas. Be to, nenustačius nuteistojo veikos perkvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį pagrindų, BK 75 straipsnio taikymas neįmanomas, nes šio straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės galėjo būti atleisti tik asmenys padarę sunkius, o ne labai sunkius nusikaltimus.

20.       Apeliaciniame skunde E. Š. prašo sumažinti priteistą 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį, nurodydamas, kad sveikatos sužalojimo padariniai nukentėjusiajam nėra tokie sunkūs, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų netekęs darbingumo, jam nėra nustatyta liekamųjų reiškinių, sveikatos sutrikdymas nesitęsė ilgą laiką.

21.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymo nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus bei maksimalaus dydžių, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais (žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai), atsižvelgdamas į teismų praktiką. Teismų praktikoje sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, esminis ir lemiamas kriterijus – dėl nusikaltimo atsiradę padariniai (pasekmės). Pažymėtina, kad sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo masto, jo sunkumo (sunkus, nesunkus ar kt.), bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos piniginis įvertinimas) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam laikui (visam sužalotojo gyvenimui), kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusiojo asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300-222/2017, 2K-125-697/2018, 2K-166-699/2018 ir kt.). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kančia nuo fizinio skausmo, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susijusios su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013, 2K-125-697/2018).

22.       Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad apygardos teismas nustatydamas M. A. patirtos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes – įvykdytos veikos pavojingumą (padarytas labai sunkus nusikaltimas), nuteistojo kaltę (veika padaryta tyčia), nukentėjusiojo patirto sveikatos sutrikdymo pobūdį ir sunkumą, gydymo trukmę, liekamuosius reiškinius (M. A. nurodė, kad dėl dažno galvos skausmo jis iki šiol geria vaistus, dešinėje ausyje nuolat girdi ūžesius), nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nuteistojo turtinę padėtį, bei į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog dėl šio sužalojimo M. A. būtų netekęs darbingumo, todėl prašomą priteisti 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą sumažino iki 15 000 Eur. Apygardos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš kurios matyti, jog nukentėjusiesiems sunkaus kvalifikuoto sveikatos sutrikdymo bylose priteisiamos neturtinės žalos dydžiai svyruoja nuo 7 000,00 Eur iki 40 000,00 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427-693/2016, Nr. 2K-166-699/2018, Nr. 2K-334-699/2017).

23.       Apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika tokio pobūdžio bylose, nurodo šias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-15/2013, 2K-300/2014, 2K-68/2014, 2K-36-895/2017. Tačiau tokie E. Š. teiginiai niekuo nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimais kitose bylose galima remtis tuomet, kai jose nagrinėjamų įvykių faktinės aplinkybės yra analogiškos arba iš esmės panašios teismo nagrinėjamai situacijai. Šiuo atveju apelianto nurodytose kasacinėse nutartyse mažesnės pinigų sumos buvo priteisiamos nukentėjusiesiems, kuriems buvo padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai. Taigi, vadovautis apelianto nurodyta teismų praktika šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo. 

24.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai               Albinas Bielskis

                                                                                                                            Alenas Piesliakas

                                                                                                                             Linas Šiukšta