Civilinė byla Nr. e2-905-433/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13927-2022-7

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

                                                                              2.6.1.6.1; 3.2.6.1; 3.1.7.6

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 28 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas,

sekretoriaujant Julijai Martyncevaitei,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Linui Makaveckui,

atsakovui R. R.,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės “ (duomenys neskelbtini)” atstovui A. D.,

             viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovams R. R. ir uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, trečiajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

n u s t a t ė :

       Ieškovas ieškinyje nurodo, kad ieškovas (buvęs UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas) ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl 9 730 Eur dydžio neišmokėto darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo, kuris teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-10186-996/2022 buvo priimtas. Minėtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi patenkino ieškovo A. D. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštavo atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai areštuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtines teises ir pinigines lėšas, priklausančias UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir esančias pas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir trečiuosius asmenis (turimas reikalavimo teises į UAB „Rensas“ pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-501- 931/2022 bei Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-907-779/2022), uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti (parduoti, mainyti, padovanoti, suteikti panaudai, nuomoti, kitaip perleisti, įkeisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu suvaržyti ar apsunkinti areštuotą turtą. Ieškovui 2022 m. gegužės 3 d. tapo žinoma, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ yra įgijęs 14 052,17 Eur skolos, 94,49 Eur palūkanų, 1 309,87 Eur delspinigių dydžio reikalavimą į UAB „Rensas“ pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-501-931/2022 bei Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-907-779/2022. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ visais įmanomais būdais bando šią reikalavimo teisę nuslėpti nuo savo kreditorių (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, A. D. ir visų kitų) ir išvengti pareigos atsiskaityti su kreditoriais. UAB „Rensas“ pateikė ieškovui 2022 m. balandžio 27 d. reikalavimo perleidimo sutarties kopiją, gautą iš civilinės bylos Nr. Nr. e2-501-931/2022, pagal kurią nedelsiant (per 1 dieną nuo sprendimo priėmimo) minėta reikalavimo teisė į UAB „Rensas“ buvo perleista minėtoje byloje interesus atstovavusiam advokatui R. R., tokiu būdu siekiant lėšas, kurios galėtų būti skirtos kreditorių (VSDFV, A. D. ir kitų) reikalavimų tenkinimui, nukreipti savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Remiantis viešai prieinama informacija https://rekvizitai.vz.lt/imone/(duomenys neskelbtini)_transportas/ UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turi 2793,63 Eur dydžio skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai skola egzistuoja jau daugiau nei metus laiko), nuo 2020 m. gruodžio 17 d. įmonėje nėra nei vieno dirbančio darbuotojo (net bendrovės vadovas nedirba pagal darbo sutartį), tad akivaizdu, kad atsakovo įmonė nevykdo jokios veiklos, kas generuotų jai pajamas. Iš to paties viešo šaltinio https://rekvizitai.vz.lt/imone/(duomenys neskelbtini)_transportas/bylos/ matyti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turi ir kreditorių /priteistų skolų pagal teismo sprendimus (iš Vilniaus apygardos teismo 2020-07-02 d. nutarties civilinėje byloje Nr. E2S-1049-577/2020 matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-429-779/2020, panaikinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą, ieškovės J. S. ieškinį tenkino ir priteisė jai iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 17 500 Eur skolą, 1 320,89 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir 1 440,71 Eur bylinėjimosi išlaidų). Ieškovo nuomone, 2022 m. balandžio 27 d. reikalavimo perleidimo sutartį yra pagrindas ginčyti civilines teisenos tvarka bendrosios kompetencijos teisme actio Pauliana instituto pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Be to, ginčijamas sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyvias teisės normas, o būtent Civilinio kodekso 6.102 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį perleisti reikalavimą advokatui, kuris dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas (kas šiuo atveju būtent ir buvo, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesus Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-501-931/2022 bei Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-907- 779/2022 atstovavo advokatas R. R.). Ieškovas yra padavęs 9 730 Eur dydžio ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 21 d. nutartimi civ. byloje Nr. e2-10186-996/2022 priėmė, ir šis ieškinys bus nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme. Yra pagrindas teigti, kad tiek teisinis, tiek faktinis A. D. ieškinio dėl neišmokėto darbo užmokesčio pagrindas aiškus ir įrodytas, todėl tikėtinas palankus ieškovui sprendimas. Taigi, nėra pagrindo laukti iki bus priimtas sprendimas susijusioje byloje. Viena iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų yra ta, kad skolininkas sudaro sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo. Privalėjimas sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokia būtinybė sudaryti sandorį gali būti numatyta įstatymu arba atsirasti iš kitų susitarimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3- 425/2002). Ieškovui nėra žinomos ir, mano, kad nebuvo aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad atsakovė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Priešingai, atsižvelgiant, kad ieškovui nėra žinoma jokių įrodymų, jog tokią išties didelę pinigų sumą Apie 15 500 Eur atsakovė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ būtų skolinga atsakovui R. R.. Tad darytina išvada, jog ginčijamas sandoris sudarytas siekiant išvengti (sumažinti galimybę, ją apsunkinti) išieškoti kreditoriams skolas iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. Antroji actio Pauliano instituto taikymo sąlyga yra, kad skolininko sudarytas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas 2000 m. balandžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3-425/2002 yra įtvirtinęs nuostatą, jog teismai gali tenkinti ieškinį, jeigu bus įrodyta, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, t. y. esant neįvykdytai ar tinkamai neįvykdytai prievolei, skolininkas sudarė sandorį, kuris neleidžia kreditoriui gauti patenkinimo iš skolininko turto. Ginčijamas sandoris yra niekinis dokumentas, kuriuo buvo siekiama apsunkinti atsakovės UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditorių, tame tarpe ir A. D., kaip kreditoriaus, turinčio 9 730 Eur dydžio reikalavimą UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu, galimybes patenkinti savo reikalavimus. Kaip numato CPK 754 straipsnio 5 dalis, jeigu išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, jie patenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai. Taigi, antstolis, vykdydamas išieškojimą iš atsakovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir skirstydamas jos iš UAB „Renso“ gautas pinigines lėšas atsižvelgtų į kiekvieno kreditoriaus reikalaujamas sumas. Pirmiausia tenkintų 2793,63 Eur dydžio skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, ir tik po to likusią pinigų dalį proporcingai skirstytų ieškovei J. S. (kuriai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimu priteista 17 500 Eur skola, 1 320,89 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir 1 440,71 Eur bylinėjimosi išlaidų), R. R. (kuriam pagal Vilniaus m. apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. išduotą vykdomąjį raštą / teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-39887- 868/2017 iš atsakovo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priteista 5000 EUR) bei A. D. 9 730 Eur, kas liudija apie tai, kad R. R. tektų tik labai nedidelė dalis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pinigų. Taigi, bendras kreditorinių reikalavimų dydis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ yra maždaug 37 500 Eur, toje sumoje A. D. reikalavimas sudaro apie 25 proc. nuo visų kreditorių reikalaujamos sumos. Vadinasi iš 15 456,53 Eur iš UAB „Rensas“ priteistos sumos A. D. pretenduotų gauti apie 4 000 Eur, o R. R. apie 1 800 Eur (o dabar jis apeidamas kitus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditorius, gavo net 3 kartus daugiau, nei jam buvo skolingas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“). Tačiau atsakovams sudarius ginčijamą sutartį nei vienas kitas iš ankščiau paminėtų UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kreditorių negaus jokio savo reikalavimo patenkinimo. Tokiu būdu atsakovai veikdami kartu, t. y. bendrininkaudami, sukūrė situaciją, kuomet UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kreditoriai (išskyrus vienintelį – R. R.) įprastomis civilinėmis priemonėmis neturi galimybės patenkinti savo reikalavimų. Teismų praktikoje pripažinta, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises ir tuo atveju, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui (pavyzdžiui, nemokus skolininkas atsiskaito su vienu iš kreditorių perleisdamas jam turtą už mažesnę sumą nei rinkos vertė, taip panaikindamas įsiskolinimą konkrečiam kreditoriui, tačiau sumažindamas kitų kreditorių galimybę susigrąžinti skolą) – ginčo atveju būtent taip ir nutiko, t. y. kreditoriui R. R. (kurio reikalavimo dydis į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo tik 5000 Eur) ginčo sandoriu buvo perleistas net 15 456,53 Eur dydžio reikalavimas į UAB „Rensas“ (ieškovo pastaba - nematant už kokią kainą UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleido 15 456,53 Eur dydžio reikalavimo teises R. R., t. y. nematant ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties priedo Nr. 1, neturime galimybės matyti tikrosios situacijos - gal šalys perleidimo kainą priede Nr. 1 įvardijo net mažesnę sumą, nei 5000 EUR, t. y. reikalavimas buvo perleistas už dar mažiau nei R. R. turėjo reikalavimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“.) Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Arba nors skolininkas, perleidęs turtą, ir netapo nemokus (pvz., gauna atlyginimą, į kurį gali būti nukreiptas alimentų išieškojimas), tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Prie tokių atvejų priskirtinas skolininko turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Išdėstytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą taikyti CK 6.66 straipsnio 2 dalį, dvišalį sandorį leidžiama pripažinti negaliojančiu tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus interesus. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti teisingumo ir protingumo kriterijus, t. y. asmuo bus sąžiningas tik jeigu jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo ir neturėjo žinoti tam tikrų aplinkybių. Kadangi atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovą advokatą R. R. siejo ilgaliaikiai fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai – tai yra R. R. ilgą laiką atstovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvairiose civilinėsė bylose, be to, buvo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorius, kurį laiką nesėkmingai bandęs patenkinti savo kreditorinį reikalavimą, yra pagrindas teigti, jog atsakovas R. R., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorius ir kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ ilgametis advokatas, žinojo, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ yra skolingas eilei kreditorių (VSDFV; A. D.; pilietė J. S. pagal Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-429-779/2020), tačiau kažkodėl tai priėmė 5 sprendimą sudaryti ginčijamą sandorį, pagal kurį pirmumo teisę atsiskaityti suteikė sau - advokatui R. R.. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir R. R. elgėsi nesąžiningai, nes galėjo ir turėjo žinoti, kad sudarius ginčijamą sandorį bus apsunkintos kitų kreditorių, tarp jų ir ieškovo, galimybės išieškoti skolas. Skubotumas, su kuriuo R. R. atliko veiksmus, susijusius su reikalavimo perėmimu (t. y. vykdomojo rašto itin skubiu išėmimu R. R. vardu) tik papildomai liudija, jog R. R. nėra sąžiningas. Protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga, kurią sustiprina šio asmens statusas, pvz., verslininkas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Ginčo atveju įgijėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ advokatas, ilgą laiką pastarajai teikiantis teisines paslaugas, tuo pačiu ir ilgametis UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorius. Turto pagal būsimą sandorį įgijėjui, siekiant nepažeisti galimo kreditoriaus interesų, reikia būti apdairiam tokia apimtimi: 1) protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsima sandorio šalis nėra skolininkė; 2) konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002). Atidus ir rūpestingas asmuo turėtų pasidomėti, kaip baigėsi teisminiai ginčai dėl būsimos sandorio šalies įsipareigojimų (ne tik dėl sandoriu perleidžiamo turto), ar nėra įsipareigojimų, kuriems įvykdyti būtų panaudotas turtas. Nagrinėjantis bylą teismas nustato, ar turto įgijėjams buvo prieinama informacija apie skolininką, ar turto įgijėjai dėl savo nepakankamo atidumo, net nesidomėdami apie kitą sutarties šalį, kaip skolininkę, nesielgė neapdairiai ir dėl to, ar jie turi būti pripažinti nesąžiningais turto įgijėjais. Nustatant skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumą užtenka, kad šis reikštųsi neatsargia forma, kai skolininkas ar turto įgijėjas žino ar turi žinoti, kad toks sudaromas sandoris gali sukelti ar sustiprinti skolininko nemokumą, t. y. nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Akivaizdu, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ advokatas, atstovaujantis įmonės interesus teismuose jau daugelį metų (kaip kad jis pats tvirtina), tikrai žinojo /turėjo žinoti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ finansinę padėtį bei esančius įmonės kreditorius (tikrai žinojo, kad A. D. yra pareiškęs Darbo ginčų komisijai skundą dėl UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ neišmokėtos algos, ir vėliau jau ir ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui; tikrai galėjo / turėjo pasižiūrėti viešame REKVIZITAI.LT registre apie UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turimą skolą VSDFV ir t.t.). Savo 2022 m. gegužės 5 d. atsiliepime į UAB „Rensas“ atskirąjį skundą R. R. teigia, jog UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ jau nuo 2017 metų „neturėjo lėšų su manimi pagal teismo sprendimą atsiskaityti per penkis metus galima teikti ir suteikti didelį kiekį teisinių paslaugų nuolat teisinių procesų turėjusiam (bet lėšų neturėjusiam) subjektui ir tai nėra nei atsakovo, nei dar kokio nors asmens reikalas, todėl tai nėra/nebuvo nurodoma pačioje reikalavimo teisės perleidimo sutartyje Tame tarpe man, kaip sąžiningam reikalavimo teisės perėmėjui, iki atsakovo prašymo pateikimo dienos nėra ir nebuvo žinoma apie jo skolą VSDFV ar A. D. (formaliai iki šio reikalavimo (ar jo dalies) įsiteisėjimo dar nemažai vandens nutekės).“ – tai liudija apie tai, kad R. R. buvo žinoma prasta/sunki UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis, jam buvo žinoma apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditorius (VSDFV; A. D. ir kt.). Sąžiningumo principas turi būti derinamas su teisingumo ir protingumo principais. Dėl to tokiais atvejais, kai, pvz., trečiasis asmuo įsigyja iš skolininko turtą už gerokai mažesnę kainą nei reali šio turto rinkos vertė, laikytina, kad jis nebuvo pakankamai apdairus, nes priešingu atveju ši vertės neatitiktis jam galėjo būti žinoma, todėl negali būti pripažintas sąžiningu turto įgijėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2002). Akivaizdu, kad advokatas, iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nupirkdamas tris kartus didesnę reikalavimo teisę nei jam yra skolinga UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ už tris kartus mažesnę sumą nei nominalas, nebuvo pakankamai apdairus. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos skolininko ir trečiojo asmens, su kuriuo skolininkas sudarė kreditoriaus ginčijamą sandorį, nesąžiningumo prezumpcijos, t. y. preziumuojamas abiejų sandorio šalių nesąžiningumas, ir šiuos atvejus galima suskirstyti į tris grupes: 1) atvejai, kai trečiasis asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas palaikyti sandorį sudarantį skolininką (CK 6.67 straipsnio 1–3, 6–8 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 710/2002); 2) akivaizdžiai nenaudingi sandoriai (CK 6.67 straipsnio 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-772/2002); 3) pirmumo teisės teikimas kitam kreditoriui (CK 6.67 straipsnio 5 punktas). Taigi apibendrinant aukščiau išdėstyta, atsakovo R. R. nesąžiningumas, ieškovo nuomone, yra pilnai įrodytas. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kaip jau buvo paminėta, ieškovo nuomone ginčijamas sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyvias teisės normas, o būtent CK 6.102 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį perleisti reikalavimą advokatui, kuris dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas (kas šiuo atveju būtent ir buvo). Taigi, toks ginčijamas sandoris vertintinas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei, kurios vienas iš siekių yra užtikrinti teisinių santykių šalių padorų ir sąžiningą elgesį bei interesų derinimą. Įvertinus, kad atsakovo sudarytas sandoris pažeidė kreditorių interesus, jis pripažintinas negaliojančiu nuo sudarymo momento CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindu. Atkreipia dėmesį, kad vykdomasis raštas atsakovui R. R. nors ir išduotas teismo, tačiau šiuo atveju vadovautinasi teisiniu principu „iš neteisės neatsiranda teisė“ (ex injuria non oritur jus). Taigi, apibendrinant darytina išvada, kad šiuo atveju teismui yra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, nes yra CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visuma. Prašo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2022 m. balandžio 27 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. R. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. R. pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad suprantamas yra ieškovo noras gerokai pasipelnyti buvusio darbdavio sąskaita — jis savo reikalavimą grindžia - 1600 Eur dydžio atlyginimo nepriemoka bei apie 8000 Eur dydžio netesybomis. Tačiau šiai dienai vykdytino teismo sprendimo nėra. Todėl ieškovas faktiškai neturi objektyvaus faktinio pagrindo reikšti ieškinį. Visų pirma, atkreipia dėmesį, kad ieškovas gudrauja bandydamas apgauti teismą savo ieškinyje nurodydamas teismingumo pateisinimą esą pagrindžiančią teismų praktika, t. y. LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017 išaiškino, kad arbitražinis susitarimas negalioja sandorį ginčijančiam kreditoriui bei iš esmės tokių pačių mintį kasacinis teismas nurodė ir 2020 m. kovo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-684/2020. Anaiptol, byloje 3K-7-74-313/2017 vienintelis su arbitražu susijęs teisinis argumentas yra tas, kad šioje byloje, teisėjų kolegija remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išaiškina: kai ginčas pagal vieno kreditoriaus reikalavimų dėl kito kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio jau pradėtas bankroto bylų nagrinėjančiame teisme ir ginčo pagrindu nurodomas galbūt niekinis sandoris (kurio teisėtumą teismas turi patikrinti ex offlcio), tai arbitražo, kuriame vėliau pradėtas nagrinėti ginčas dėl to paties sandorio (ne)teisėtumo, padarytos išvados nėra privalomos bankroto bylų nagrinėjančiam teismui ir jo nesaisto, ir teismas turi teisę ir pareigų spręsti ginčų neperžengdamas pareikšto reikalavimo ribų ar, esant pagrindui, šias ribas peržengti. Byloje Nr. E3K-3-82-684/2020 ginčas buvo kilęs tarp ieškovės, bankrutavusios jmonės, kurios buveinė yra Lietuvos Respublikoje, ir atsakovės, juridinio asmens, kurios buveinė yra Islandijos Respublikoje. Bylos šalis siejo subrangos sutartys, kurių pagrindu atsakovė atliko ginčijamą įskaitymą. Ir šioje byloje teismas nusprendė, kad Lugano konvencija taikoma civilinėse ir komercinėse bylose, tačiau ji netaikoma bankrotui, nemokių bendrovių ar kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms (Lugano konvencijos 1 straipsnio 2 dalies b punktas). Bankroto byloms taikomos 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau ir - Reglamentas 2015/848) nuostatos. Reglamentas 2015/848 taikomas nuo 2017 m. birželio 26 d. ir pakeitė iki tol galiojusį 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentų (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Akivaizdu, kad ieškovas sąmoningai ar ne iškreipia tikrąją faktinę ginčijamo sandorio esmę - taip, iš pirmo žvilgsnio abiejų atsakovų tarpusavio santykis yra subtilus ir neįprastas. Tačiau būtent todėl, kad judviejų galimas ginčas neišeitų į viešumą jam nagrinėjantis bendrosios kompetencijos teisme, ir buvo numatyta ypatinga ginčo, o šiuo atveju ir reiškiamo ieškinio, nagrinėjimo tvarka. Tai yra - ieškiniu ginčijamos 2022 m. balandžio 27 d. 4.3. punktas numato, kad ši sutartis sudaroma ir turi būti vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Bet koks iš šios Sutarties kylantis arba su ja susijęs ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, turi/turės būti sprendžiamas Lietuvos Arbitražo Teisme vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Arbitrų skaičius - 3 (trys). Ir tai nėra kažkoks „egzotinis“ susitarimas. Tai, kad galbūt ieškovas ir/ar jo atstovas neturi patirties ir nėra dalyvavęs arbitražiniuose ginčuose arbitražiniuose teismuose, negali iškreipti tikrosios ginčijamo sandorio valios - šalys susitarė ginčą spręsti arbitraže. Ir viskas. O priežastys yra nurodytos pastraipa aukščiau - niekas nenori (nenorėjo) viešumos. Tam ir yra skirtas arbitražas. Ir tam dėl jo buvo susitarta. Teisine kalba tai reiškia, kad bet koks ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš arba susijęs su šia sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, sprendžiamas Lietuvos arbitražo teisme pagal jo taisykles. Toks šalių susitarimas atitinka Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 10 ir 12 straipsniuose numatytus reikalavimus susitarimo formai ir dalykui. Todėl išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas privalo ieškinį atsisakyti priimti, o jam faktiškai esant klaidingai priimtam - palikti jį nenagrinėtu ieškovui išaiškinant, jog jis su reikalavimais turi teisę kreiptis į Lietuvos arbitražo teismą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 3 dalis, 432 straipsnis). Nes CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte yra nurodyta, kad teismas palieka ieškinį nenagrinėtą jeigu šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Taipogi teismų kompetenciją arbitražinio nagrinėjimo metu nustato CPK ir Komercinio arbitražo Įstatymas. O CPK 137 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Šitokį, ir ne kitokį, teisinį reglamentavimą patvirtina ne tik aukščiau nurodyti teisės aktai, bet ir aiški teismų praktika šiuo klausimu – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 3K-3-42/2009; 3K-3-199/2011; 3K- 3-593/2013, Lietuvos Apeliacinio Teismo nutartis e2A-1185-370/2018 (kur buvo iš esmės suformuota taisyklė, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo“ ir pan.). Iš pridedamų rašytinių įrodymų bei neginčijamais skaitmeniniais parašais patvirtintų sutarties kopijų yra akivaizdu, kad Reikalavimo teisės perleidimas faktiškai įvyko dar 2022 m. sausio 17 d., t. y. gerokai anksčiau nei ieškovas kreipėsi į teismą su savo reikalavimu. Reikalavimo sutarties sudarymo datą patvirtina elektroninis parašas, kurios autentiškumą galima objektyviai patikrinti. Todėl atmestini ieškovo ir jo atstovo argumentai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinojo apie pareikštą reikalavimą, nes pirminio reikalavimo perleidimo metu apie jokius ieškovo reikalavimus niekam žinoma nebuvo. Todėl iš esmės vėlesni teisiniai įvykiai neturi jokios teisinės reikšmės, kurie nekeičia 2022 m. sausio 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties esmės ar ją gali kaip nors įtakoti. Be kita ko, ieškovas taip ir nepaaiškino (CPK 178 straipsnis) iš kur, kada ir kaip bent vienas atsakovas sužinojo apie ieškovo „neabejotiną ir galiojančių reikalavimo teisę“ - tai (bent jau apie pareikštą ieškinį) nebuvo žinoma nei 2022 m. sausio 17 d., nei 2022 m. balandžio 27 d. Tai, kad kažkur, kažkada ieškovas be teisinio pagrindo kreipėsi į darbo ginčų nagrinėjimo komisiją, kur jo skundas buvo paliktas nenagrinėtu (ar kažkokia kita forma atmestas), dar nereiškia CK 6.66 straipsnio aplinkybių visumos (o ypač 1 dalies egzistavimo fakto). 2022 m. sausio 17 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo faktiškai pakeista kita, 2022 m. balandžio 27 d. sutartimi tik todėl, jog 2022 m. balandžio 26 d. jau įsiteisėjo 2022 m. sausio 17 d. dar tokios teisinės galios neturėjęs 2022 m. sausio 5 d. teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-501- 931/2022 ir toks įsiteisėjimo sakinys buvo įrašytas į pačią 2022 m. balandžio 27 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties redakciją. Antra, atsakovė tarpusavio teisiniai santykiai neapsiribojo tik 2017 m. rugsėjo 4 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-39887-868/2017, kuris neva tai „tris kartus mažesnis nei perleistas reikalavimas“ - atsakovo atstovas turėjo daug didesnį reikalavimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes 2022 m. sausio 17 d. ir 2022 m. balandžio 27 d. susitarimais Reikalavimo teisė buvo perleista ne tik šalims tarpusavyje įskaitant tarpusavio reikalavimus pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. eL2-39887-868/2017 dėl 5036 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet taip pat ir įskaitant UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. balandžio 1 d. – 2022 m. sausio 17 d. laikotarpiu suteiktas teisines paslaugas 11272,50 Eur sumai pagal 2021 m. sausio 17 d. sąskaitą (su suteiktų paslaugų ataskaita už 2017 m. balandžio 1 d. – 2022 m. sausio 17 d. laikotarpį) Nr. 22_01_17. Tai užfiksuota tiek 2022 m. sausio 17 d., tiek 2022 m. balandžio 27 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarčių prieduose. Faktiškai visa UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola jo naujajam kreditoriui 2022 m. sausio 17 d. susidarė 2015 m. liepos 15 d. – 2017 m. kovo 20 d. laikotarpiu pagal sąskaitą - 4950 Eur ir 2017 m. balandžio 1 d. — 2022 m. sausio 17 d. laikotarpiu pagal kitą sąskaitą – 11272,50 Eur sumai. O pats atstovavimo ir ribotų teisinių paslaugų teikimo faktas nei įpareigojo, nei suteikę teisę UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui būti informuotam apie įmonės darbuotojus, skolas jiems ar biudžetui, kitus kreditorius ar skolininkus - ta informacija atstovui nebuvo perduodama, o jam pačiam nebuvo jokio teisinio pagrindo domėtis daugelį metų nemokaus subjekto reikalais savarankiškai. Iš išvardinto akivaizdu, kad sistemiškai vertinant atsakovo elgesį tiek 2022 m. sausio 17 d., tiek 2022 m. balandžio 27 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarčių kontekste, kreditorius neturėjo neabejotinos ir/ar galiojančios reikalavimo teisės. Nei, šio atsiliepimo rašymo metu, ją turi. Šios aplinkybės trečiajam asmeniui buvo atskleistos dar 2022 m. gegužės 12 d. elektroniniame laiške, prie kurio buvo pridėtas 2022 m. sausio 17 d. sutarties nuorašas, patvirtintas el. parašu. Trečia - įstatymas (CK 6.66 str.) numato, kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises, skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Ieškovas daug kalba apie savo teises, tačiau jo teisės niekaip negali būti aukščiau kitų asmenų, kurių teisės (negrąžinant skolų už suteiktas paslaugas) buvo pažeistos daug seniau, nei apie savo pažeistas teises kalbėti pradėjo ieškovas. Todėl atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“, būdamas skolingas pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. priimtą teismo įsakymą bei vėliau jo atstovo (atsakovo) pateiktą teisinių paslaugų ataskaitą ne tik, kad galėjo, bet ir privalėjo spręsti skolos grąžinimo klausimą bei sudaryti reikalavimo perleidimo sandorį su savo seniausiu kreditoriumi. Ketvirta, ieškovas teigia ir remiantis CK 6.66 straipsnio 5 dalies nuostatoms privalo įrodyti, kad trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Nagrinėjamu atveju, iš 2022 m. sausio 17 d. sąskaitos matyti, kad atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)” savo atstovui (šiuo atveju atsakovui) buvo įsiskolinęs nemažą pinigų sumą. Ne tik pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. eL2-39887-868/2017 dėl 5036 Eur, kuris buvo išduotas todėl, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2017 m. kovo 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)” neatsiskaitė su savo atstovu už suteiktas teisines paslaugas, bet ir už paslaugas, teiktas 2017 m. balandžio 1 d. – 2022 m. sausio 17 d. laikotarpiu. Taip, atsakovas R. R. per daug pasitikėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuolatiniais įtikinėjimais, kad tuoj tuoj, ryt poryt, iš vieno ar tikrai iš kito ir t. t., pavyks atgauti ženklią pinigų sumą iš kažkurio tai skolininko ir būtinai su juo bus atsiskaityta. Ir iš tikrųjų, UAB „(duomenys neskelbtini)" daugelį metų nesėkmingai bylinėjosi su daugeliu savo didesnių skolininkų - fiziniais ir juridiniais asmenimis, tačiau be patirtų bylinėjimosi išlaidų bei sugaišto jokios teisinės/sinansinės satisfakcijos nei pati UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei jos atstovas nepatyrė. Todėl akivaizdu, kad nėra absoliučiai nieko neteisėto tame, kad ir atsakovas R. R. negalėjo niekaip kitaip atgauti savo skolos iš nemokaus kliento. Ir ne pakankamai trumpą laikotarpį, kuomet susiformavo įsiskolinimas (neįsiteisėjęs) ieškovui ir SODRAI, o faktiškai nuosekliai formavosi daugiau nei 7 metai šio atsiliepimo rašymo dienai. Tik po 2022 m. sausio 5 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-501-931/2022 priėmimo, 2022 m. sausio 17 d., t. y. po to kai advokatas R. R. jau buvo įvykdęs savo pareigą civilinėje byloje Nr. e2-501-931/2022 ir buvo priimtas teismo sprendimas, ir buvo sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis. Todėl CK 6.102 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvas, draudžiantis perleisti reikalavimą advokatui, kuris dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas (būtent „atlieka“, o ne de facto konkrečiu atveju „atliko“, nes tiek 2022 m. sausio 17 d. visos tarnybinės pareigos civilinėje byloje Nr. e2-501-931/2022 jau buvo atliktos - sprendimas buvo priimtas prieš 12 dienų iki pirminio ginčijamo sandorio sudarymo, tiek kuomet Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 26 d. civilinėje byloje Nr. e2A-907-779/2022 priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, de facto visos teisinės pareigos jau buvo atliktos ir nėra bei buvo teisinio draudimo atlikti reikalavimo teisės perleidimą), negali būti taikomas.

     Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su pareikštu ieškiniu sutinka, prašo jį tenkinti. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSD įstatymas) 12 straipsnis numato įmokų mokėjimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą (toliau – Fondo biudžetas) mokėjimo tvarką ir terminus. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjo ir apdraustojo asmens valstybinio socialinio draudimo įmokas (toliau – VSD įmokos) į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti. VSD Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje draudėjui nustatyta pareiga VSD įmokas sumokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikė nustatytos VSD įmokų mokėjimo tvarkos, nemokėjo priskaičiuotų VSD įmokų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, todėl susidarė įsiskolinimas Fondo biudžetui. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Fondo biudžetui 2022 m. rugsėjo 19 d. skolinga 2778,14 Eur VSD įmokų. Siekdamas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išieškoti VSD įmokų įsiskolinimą, Fondo valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis VSD Įstatymo 20 straipsnio nuostatomis, taikė priverstinio poveikio priemones, per piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą, nuo 2020 m. spalio 13 d. teikė debeto mokėjimo nurodymus dėl lėšų nurašymo priverstine tvarka įmokų įsiskolinimui padengti, tačiau mokėjimo nurodymai liko neįvykdyti. Fondo valdybos Vilniaus skyrius tęsdamas priverstinį UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolos Fondo biudžetui išieškojimą, 2021 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (7.2) VRE_SP2-59157 „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolos išieškojimo priverstine tvarka“ bei pateikė vykdyti antstoliui, tačiau sprendimas dar neįvykdytas. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ yra įgijęs 14052,17 Eur skolos, 94,49 Eur palūkanų, 1309,87 Eur delspinigių dydžio reikalavimą į UAB „Rensas“, tačiau minėta reikalavimo teisę, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. balandžio 27 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovą UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovavusiam advokatui R. R.. Remiantis ieškovo pateikta informacija ir pateiktais dokumentais, akivaizdu, kad vienam iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditorių, buvo suteikta pirmenybės teisė į skolos atgavimą, kai tuo tarpu kitų kreditorių reikalavimų tenkinimas buvo apribota arba taps visiškai neįmanomas. Teisės aktai numato, kad kreditorius, kurio teisės yra pažeistos gali reikšti actio Pauliana ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. Vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 1 dalimi, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Fondo valdybos Vilniaus skyriaus nuomone, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos CK 6.66 straipsnyje nustatytos sąlygos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. R. sandorį dėl reikalavimo teisės perleidimo pripažinti negaliojančiu. UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolinga ieškovui bei Fondo valdybos Vilniaus skyriui, Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2021 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. (7.2) VRE_SP2-59157 „Dėl „UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolos išieškojimo priverstine tvarka“ pateiktas vykdyti antstoliui, sprendimas neįvykdytas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. R. sandoris dėl reikalavimo teisės perleidimo pažeidžia ieškovo ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus, kaip kreditorių, teises ir interesus, kadangi apsunkina atsakovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Tokie atsakovų veiksmai buvo nulemti ne kokio nors būtinumo, o laisvo apsisprendimo t. y. perleisti UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimo teisę į UAB „Rensas“, atsakovui jokio būtinumo nebuvo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nesąžininga, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad skolinga ieškovui ir Fondo biudžetui. Reikalavimo perleidimo sutartis pasirašyta 2022 m. balandžio 27 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas dar nepasibaigęs. Prašo ieškovo ieškinį tenkinti.

           Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti visiškai. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytas aplinkybes.

           Atsakovas R. R. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį nurodytus motyvus ir argumentus.

        Atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas A. D. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį nurodytus motyvus ir argumentus.

           Ieškinys tenkintinas.

           Šalių paaiškinimais bei rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-10186-996/2022 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-05780-2022-5) priimtas ieškovo ieškinys atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl 9 730 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas minėtoje byloje 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi tenkino ieškovo A. D. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai areštuoti uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ turtines teises ir pinigines lėšas, priklausančias uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir esančias pas uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ ir trečiuosius asmenis (turimas reikalavimo teises į UAB „Rensas“ pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-501-931/2022 bei Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-907-779/2022), uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti (parduoti, mainyti, padovanoti, suteikti panaudai, nuomoti, kitaip perleisti, įkeisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu suvaržyti ar apsunkinti areštuotą turtą), iš esmės neviršijant reikalavimo sumos – 9 730 Eur, leidžiant areštuotomis lėšomis vykdyti atsiskaitymus su darbuotojais bei ieškovu A. D., taip pat mokėti mokesčius ir kitas privalomas įmokas į valstybės, savivaldybių, socialinio bei sveikatos draudimo fondo biudžetus. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. sausio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-501-931/2022 bei Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-907-779/2022 įgijo 14 052,17 Eur skolos, 94,49 Eur palūkanų, 1 309,87 Eur delspinigių dydžio reikalavimą į UAB „Rensas“. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-501-931/2022 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-27585-2020-0) 2022 m. gegužės 2 d. nutartimi tenkino advokato R. R. prašymą dėl ieškovo pakeitimo civilinėje byloje, pakeitė pradinį ieškovą UAB „(duomenys neskelbtini)“ į naująjį ieškovą advokatą R. R. bei išdavė naujajam ieškovui vykdomąjį raštą pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-501-931/2022. 2022 m. sausio 17 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu pradinis kreditorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleido naujajam kreditoriui atsakovui R. R. reikalavimo teises reikalavimo teises į UAB „Rensas“ įsipareigojimą pagal 2022 m. sausio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-501-931/2022 – 14 052, Eur skolą, 94,49 Eur palūkanas, 1 309,87 Eur  delspinigius, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 15 456,53 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 347,68 Eur bylinėjimosi išlaidas. 2022 m. sausio 17 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Priede Nr. 1 numatyta perleidžiamo reikalavimo suma / atsiskaitymo tvarka - pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. eL2-39887-868/2017 dėl 5036 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų bei 2017 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. sausio 17 d. suteiktas teisines paslaugas 11 272,50 Eur sumai pagal 2021 m. sausio 17 d. (teismo pastaba – turi būti 2022 m. sausio 17 d.) sąskaitą Nr. 22_01_17. 2022 m. balandžio 27 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu pradinis kreditorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleido naujajam kreditoriui atsakovui R. R. reikalavimo teises į UAB „Rensas“ įsipareigojimą pagal 2022 m. sausio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-501-931/2022 – 14 052, Eur skolą, 94,49 Eur palūkanas, 1 309,87 Eur  delspinigius, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 15 456,53 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 347,68 Eur bylinėjimosi išlaidas. 2022 m. balandžio 27 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Priede Nr. 1 numatyta perleidžiamo reikalavimo suma / atsiskaitymo tvarka - pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. eL2-39887-868/2017 dėl 5036 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų bei nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. sausio 17 d. suteiktas teisines paslaugas 11 272,50 Eur sumai pagal 2021 m. sausio 17 d. (teismo pastaba – turi būti 2022 m. sausio 17 d.) sąskaitą Nr. 22_01_17.

        Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl 2022 m. balandžio 27 d. Reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. R., teisėtumo bei jos pripažinimo negaliojančia actio Pauliano pagrindu. Be to, ieškovo manymu, ginčijamas sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyvias teisės normas, o būtent CK 6.102 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį perleisti reikalavimą advokatui, kuris dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas.   

        Teismas pažymi, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Teismų praktika šios kategorijos bylose įrodo, jog žalos padarymo faktas paprastai yra įrodinėjamas remiantis įvykio vietos apžiūros protokolais, nuotraukomis, padarytomis įvykio vietoje, liudytojų parodymais ir kt.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011). 

CK

Ieškinio senaties termino klausimas actio Pauliana ieškinio pareiškimo atveju yra reglamentuojamas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad actio Pauliana pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties vienų metų termino skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ginčo Reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta 2022 m. balandžio 27 d., ieškovas nurodo, kad apie tai jam tapo žinoma tik 2022 m. gegužės 3 d., t. y. gavus 2022 m. gegužės 3 d. UAB „Rensas“ pranešimą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovas į teismą su ieškiniu dėl darbo užmokesčio priteisimo civilinėje byloje Nr. e2-10186-996/2022 kreipėsi 2022 m. kovo 14 d. (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi 2022 m. birželio 22 d. Darytina išvada, kad ieškovas į teismą kreipėsi nepraleisdamas ieškinio senaties termino.

CK

Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šia teise ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant šių sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

Dėl neabejotinos reikalavimo teisės kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ieškovas reikalavimo teisių perleidimo metu turėjo neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, šią ieškovo neabejotiną reikalavimo teisę pripažino Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2022 m. rugpjūčio 25 d. priimdamas ieškovo naudai sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-10186-996/2022. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1 619,75 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį, 2 010 Eur dienpinigius, 6 039,30 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad byloje įrodyta pirmoji actio Pauliana sąlyga, t. y. išieškotojas įrodė savo neabejotiną, galiojančią reikalavimo teisę bei savo teisės atsiradimą iki ginčijamo sandorio sudarymo.

Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę.

Nagrinėjamos bylos atveju iš viešai prieinamos informacijos https://rekvizitai.vz.lt/imone/(duomenys neskelbtini)_transportas/ matyti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turi 2 793,63 Eur dydžio skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai skolą, nuo 2020 m. gruodžio 17 d., įmonėje nėra nei vieno dirbančio darbuotojo. Be to, iš 2022 m. rugsėjo 9 d. Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos matyti, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolingas 2 778,14 Eur VSD įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valdyba atsiliepime nurodo, kad kreipėsi į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, tačiau skola nėra išieškota. Iš 2022 m. gruodžio 14 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rašto „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad mokesčių apskaitos informacinės sistemos turimais duomenimis 2022 m. balandžio 27 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos kortelėje apskaitoma iš viso 14726,72 Eur nepriemoka.

Iš viešai prieinamos informacijos https://rekvizitai.vz.lt/imone/(duomenys neskelbtini)_transportas/bylos/ matyti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turi kitų kreditorių. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovė turi ir kitų galiojančių neįvykdytų kreditorinių reikalavimų (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-429-779/2020 ieškovės J. S. ieškinys patenkintas ir iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 17 500 Eur skola, 1 320,89 Eur palūkanos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir 1 440,71 Eur bylinėjimosi išlaidos) (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra duomenų apie atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turimą nekilnojamąjį turtą ar kitą turtą, iš kurio būtų galima visiškai ar didžiąja dalimi atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau teismo manymu, sunkią atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę padėtį patvirtiną ir tas faktas, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ilgą laikotarpį neatsiskaito ir su atsakovu R. R. už teisines paslaugas (nuo 2017 metų). Kadangi atsakovė, neturėdama galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais sudarė ginčo Reikalavimo teisės perleidimo sutartį su atsakovu R. R., darytina išvada, kad tokiu būdu buvo užkirsta galimybė atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaityti su ieškovu ir kitais kreditoriais ir taip įvykdyti prievoles (ar jas sumažinti). Nagrinėjamos bylos atveju konstatuotina, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeista išieškotojo teisė patenkinti reikalavimus iš skolininko turto.  

Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, teismo sprendimas ir kt., ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Šioje byloje nėra ginčo, kad atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo teisinės pareigos sudaryti ginčijamą sandorį. Tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleidus savo reikalavimo teises į UAB „Rensas“ skolą, jos turtinė padėtis pablogėjo.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos realiai nebelieka. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Nagrinėjamos bylos atveju svarbus ir tas faktas, kad ieškovo reikalavimas vykdymo procese būtų patenkintas antrąja eile, o trečiąja eile būtų patenkinti visi kiti reikalavimai (CPK 754 straipsnis). Kas teismo manymu, taip pat sąlygojo poreikį ginčo sandoriui – reikalavimo perleidimo sutarčiai – sudaryti.

Actio Pauliana patenkinimo sąlyga susijusi su privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį nustatymu, t. y. sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Sprendžiant atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąžiningumo klausimą, šiuo atveju turi būti įvertinama, ar skolininkas žinojo ir turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus interesus.

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Teisingumo ir protingumo principų turinys, kaip ir sąžiningumo principo, turi būti atskleidžiamas aktualių faktinių aplinkybių kontekste; tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, kas yra protinga ir teisinga, turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamų teisinių santykių pobūdį, juose galiojančią logiką bei sąžiningos praktikos kriterijus, specifinius elgesio standartus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

Objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs asmuo. Ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018; 47 punktas; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 56 punktas; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020, 30 punktas; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2021, 32 punktas).

Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ paaiškino, kad apie ieškovo reikalavimą nežinojo nei 2022 m. sausio 17 d., nei 2022 m. balandžio 27 d. Tačiau vertinant atsakovės sąžiningumą, negalima apsiriboti vien tik šiomis aplinkybėmis. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad atsakovei buvo žinoma, kad jos atžvilgiu priimtas kitas įsiteisėjęs teismo sprendimas, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-429-779/2020, kuriuo ieškovės J. S. ieškinys patenkintas ir iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 17 500 Eur skola, 1 320,89 Eur palūkanos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir 1 440,71 Eur bylinėjimosi išlaidos. Darytina išvada, kad sudarant tiek pirminę (2022 m. sausio 17 d.) Reikalavimo perleidimo sutartį, tiek ir 2022 m. balandžio 27 d. Reikalavimo perleidimo sutartį, atsakovė turėjo ir kitų kreditorių.

Viena būtinųjų sąlygų nuginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu, be kita ko, yra trečiojo asmens nesąžiningumas: pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, jei trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl atsiskaitymo, kaip vienašalio sandorio (ne)galiojimo CK 6.66 straipsnyje nustatytu sandorių nuginčijimo pagrindu, kreditoriaus, su kuriuo yra atsiskaityta, sąžiningumo klausimas yra pripažįstamas kaip viena iš būtinųjų sandorio nuginčijimo sąlygų, t. y. kaip trečiojo asmens, sudariusio su skolininku ginčijamą sandorį, sąžiningumo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020 26, 27 punktai; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2021 36 punktas). Nagrinėjamos bylos atveju visiškai sutiktina su ieškovu, kad atsakovas R. R. būdamas atsakovės UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ advokatas, atstovaujantis įmonės interesus teismuose jau daugelį metų, turėjo žinoti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ finansinę padėtį bei esančius įmonės kreditorius. Todėl darytina išvada, kad sudarydamas ginčo sandorį atsakovas R. R. taip pat buvo nesąžiningas.

             Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatytos visos actio Pauliana sąlygos, ieškovo ieškinys tenkintinas ir 2022 m. balandžio 27 d. tarp atsakovų sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio). 

Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovas sumokėjo 188,00 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovui priteisiamas 188,00 Eur dydžio žyminis mokestis. Ieškovas taip pat patyrė 1 500,00 Eur išlaidas už teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas visiškai, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 1 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos yra 31,20 Eur, t. y. viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), todėl priteistinos valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis.

Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

  Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

            n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento (ab initio) atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2022 m. balandžio 27 d. Reikalavimo perleidimo sutartį.

Priteisti ieškovui A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1688,00 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 31,20 Eur (trisdešimt vieno euro 20 ct) bylinėjimosi išlaidas. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                             Edvardas Juozėnas