Civilinės bylos Nr. e2-567-854/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00565-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5;

3.3.2.6.1; 3.3.2.7; 3.4.4.5.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundas dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Modestra“ kreditorių susirinkimo 2024 m. kovo 25 d. nutarimo, priimto 5-uoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 23 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Modestra“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Bankrotų grupė“.

2.       Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, kreditorė) pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir LUAB) „Modestra“ (toliau – ir bendrovė) kreditorių susirinkimo 2024 m. kovo 25 d. nutarimą, priimtą 5-uoju darbotvarkės klausimu.

3.       Nurodė, kad skundžiamu nutarimu nutarta parduoti bendrovės pajinius įnašus pagal gautą pasiūlymą už 3 000 Eur. Nutarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, protingumo ir sąžiningumo principams, pažeidžia jos, taip pat ir kitų kreditorių teises bei teisėtus interesus, todėl turi būti panaikintas.

4.       Pareiškėja paaiškino, kad bendrovė yra kooperatinės bendrovės (toliau – KB) RATO kredito unijos narė, kuriai priklauso pagrindiniai ir papildomi paprastieji pajiniai įnašai. Nemokumo administratorė kreditorių susirinkimui nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 11 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kredito unijos narys turi teisę kredito unijos valdybos sutikimu perleisti savo pagrindinį ir (ar) papildomus pajus kitų asmenų nuosavybėn; jeigu pajinių įnašų pardavimas būtų vykdomas iš varžytynių ar laisvu pardavimu, nėra aišku, kokį laiko tarpą šis realizavimo procesas užtruktų ir ar atsirastų potencialių pirkėjų, kurie atitiktų KUĮ 10 straipsnyje įtvirtintus kriterijus. Todėl nemokumo administratorė kreipėsi į KB RATO kredito uniją su pasiūlymu įsigyti bendrovei priklausančias pagrindinius ir papildomus pajinius įnašus.

5.       Parduoti pajinius įnašus (23 100 Eur) už 3 000 Eur nėra ekonomiškai naudinga kreditoriams, todėl pareiškėja pasiūlė nemokumo administratorei pateikti prašymą KB RATO unijai dėl pajinių įnašų grąžinimo.

6.       Nemokumo administratorei nepateikus kreditorių susirinkimui informacijos apie galimybę susigrąžinti pajinius įnašus, kreditoriams buvo užkirsta teisė objektyviai nuspręsti, kuris būdas bankrutavusiai bendrovei ir kreditoriams yra naudingesnis – pajinių įnašų pardavimas ar susigrąžinimas.

7.       Pažymėjo, kad sprendžiant dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo būtina nustatyti, ar toks nutarimas atitiko bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, t. y. ar šio nutarimo įgyvendinimas nesumažins bankrutuojančios įmonės turto vertės ir kreditorių galimybės patenkinti savo finansinius reikalavimus. 

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė 

8.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 6 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl LUAB „Modestra“ kreditorių susirinkimo 2024 m. kovo 25 d. nutarimo, priimto 5-uoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo atmetė, priteisė iš pareiškėjos atsakovei 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas.

9.       Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad nemokumo administratorei nepateikus kreditorių susirinkimui informacijos apie galimybę susigrąžinti pajinius įnašus, kreditoriams buvo užkirsta teisė objektyviai nuspręsti, kuris būdas bankrutavusiai bendrovei ir jos kreditoriams yra naudingesnis – pajinių įnašų pardavimas ar susigrąžinimas.

10.       Teismas padarė išvadą, kad kreditorių susirinkimo balsų dauguma priimtas nutarimas yra racionaliai motyvuotas (nemokumo administratorė paaiškino, jog pajinių įnašų sumą galima perleisti tik ribotam subjektų ratui – kredito unijos nariams arba potencialiems nariams, kurie atitinka būtinuosius kredito unijos narystės kriterijus; bendrovei nėra žinomi duomenys apie kitus kredito unijos narius ar potencialius narius, siekiančius įsigyti pajinių įnašų sumą), o pareiškėja tik deklaratyviai teigia, kad parduoti pajinius įnašus už 3 000 Eur nėra ekonomiškai naudinga kreditoriams, šį argumentą grįsdama tik pasvarstymu apie hipotetinę situaciją dėl pajinių įnašų grąžinimo, kuris nėra pagrįstas net preliminariais paskaičiavimais, kurie leistų teismui spręsti dėl nutarimo ekonominio nenaudingumo.

11.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, kokioms imperatyvioms teisės normoms kreditorių susirinkimo sprendimas prieštarauja, taip pat neatskleidė, kaip jis prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams.

12.       Teismas, įvertinęs KUĮ 14 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, pritarė nemokumo administratorės pozicijai, kad pateikus prašymą dėl pagrindinio ir papildomo pajinių įrašų grąžinimo, jie būtų grąžinti tik finansiniams metams pasibaigus, kredito unijos visuotiniam narių susirinkimui patvirtinus metinių finansinių ataskaitų rinkinį, priėmus nutarimą dėl pelno paskirstymo ir nuostolių atlyginimo tvarkos, taip pat pranešus apie sprendimą atsiskaityti su kredito unijos nariais priežiūros institucijai ir gavus priežiūros institucijos leidimą mažinti pajinį kapitalą.

13.       Teismas, atsižvelgęs į ginčo pobūdį ir siekiamo parduoti nemokios bendrovės turto specifiką, nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog priimtas kreditorių nutarimas yra nepagrįstas bei bendrovei ekonomiškai nenaudingas. Teismas padarė išvadą, kad bendrovei priklausančių pajinių įnašų pardavimo tvarka užtikrina efektyvumo, bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus.

14.       Teismas taip pat pažymėjo, kad nutarimas buvo priimtas kreditorių susirinkimo balsų dauguma, didžiajai daugumai kreditorių jam pritarus bei tokiu būdu įgyvendinus kreditorių autonomijos principą. O pareiškėja nepateikė bent preliminarių įrodymų, kad jos pateiktas pasiūlymas būtų ekonomiškai naudingesnis kreditoriams.

15.       Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad kreditorių susirinkimo sprendimas parduoti atsakovės pajinius įnašus užtikrina kreditorių teises. Nenustatęs Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 55 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų, teismas pareiškėjos skundą atmetė.

16.       Atmetus pareiškėjos skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintos. Iš pareiškėjos atsakovei priteistos 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.       Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti nutarimą 5-uoju darbotvarkės klausimu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Nemokumo administratorei nepateikus kreditorių susirinkimui informacijos apie galimybę susigrąžinti pajinius įnašus, kreditoriams buvo užkirsta teisė objektyviai nuspręsti, kuris naudingesnis būdas bankrutavusiai bendrovei ir kreditoriams – pajinių įnašų pardavimas, ar susigrąžinimas.

17.2.                      Pajinių įnašų pardavimas yra ekonomiškai nepagrįstas ir neatitinkantis bendrovės kreditorių interesų. Gautos lėšos už parduotą bendrovės nekilnojamąjį turtą (21 000 Eur) dengs išlaidas atliekų sutvarkymui (16 410 Eur plius PVM) ir kitas administravimo išlaidas, susijusius su turto pardavimu, o pajamos, gautos už pajinių įnašų (23 100 Eur) pardavimą (3 000 Eur), dengs tik patirtas administravimo išlaidas (bendra patvirtinta administravimo išlaidų suma – 10 210 Eur), o ne kreditorių finansinius reikalavimus (bendra jų suma – 298 509,14 Eur).

17.3.                      Vienas iš nemokumo proceso principų – efektyvumo principas, reiškiantis, kad nemokumo procese turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp finansinių sunkumų turinčio juridinio asmens ir kreditorių interesų, siekiant kuo didesnio kreditorių reikalavimų tenkinimo per pagrįstai trumpiausią laikotarpį (JANĮ 3 straipsnis). Jeigu bendrovei būtų gražinamas pagrindinis ir papildomas pajiniai įnašai, būtų dengiamos ne tik administravimo išlaidos, bet ir I eilės finansinis reikalavimas bei dalis II eilės finansinių reikalavimų.

17.4.                      Remiantis nemokumo administratorės pateikta informacija, pajiniai įnašai bendrovei anksčiausiai galėtų būti grąžinti 2025 m. gegužės–birželio mėn. ir dėl to turėtų būti pratęsiamas bendrovės likvidavimo terminas. Paminėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 23 d. nutartimi pratęsė bendrovės likvidavimo terminą iki 2025 m. sausio 22 d., todėl kreditorių reikalavimų tenkinimas yra reikšmingesnis nei užtęstas bankroto procesas.

17.5.                      Didžiausia kreditorė KB RATO kredito unija, pritardama nutarimo projektui parduoti bendrovės pajinius įnašus už 3 000 Eur, atstovavo ne kreditorę, bet kredito unijos narių interesus; pateikė pasiūlymą pajinius įnašus įsigyti už mažesnę nei įsigijimo kainą. Bankroto proceso teisinis reguliavimas nenumato atvejų, kada kreditorius turi pareigą nusišalinti nuo kreditorių susirinkime svarstomų klausimų, kuriais jis asmeniškai ir tiesiogiai suinteresuotas, priėmimo. Tačiau teismų praktikoje interesų konfliktas gali būti pripažintas tuo atveju, kai kreditorius, balsuodamas susirinkime, pirmiausia gina savo kaip skolininko interesus ir siekia išvengti skolos išieškojimo ir dėl to kreditoriaus nenusišalinimas nuo tokio nutarimo priėmimo vertinamas kaip kreditoriaus nesąžiningumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-720-381/2020).

18.       Atsakovė LUAB „Modestra“, atstovaujama nemokumo administratorės MB „Bankrotų grupė“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia naujomis aplinkybėmis (pavyzdžiui dėl to, kad kreditorių susirinkimo sprendimas prieštarauja efektyvumo principui, kreditorė RATO kredito unija yra nesąžininga, dėsto aplinkybes dėl kreditorių reikalavimų dydžių, bendrovei priklausančio turto, patvirtintų bankroto proceso administravimo išlaidų dydžio, kt.), kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas jas turi atsisakyti vertinti.

18.2.                      Pareiškėja, teigdama, kad atsakovė jai nepateikė duomenų apie galimybę susigrąžinti pajinius įnašus bei tokiu būdu kreditoriams buvo užkirsta galimybė nuspręsti, kuris pajinių įnašų realizavimo būdas yra naudingesnis bendrovei ir jos kreditoriams, ne tik neįrodinėja, jog pagal jos prašymą bendrovė atsisakė pateikti papildomą informaciją dėl pasiūlyto pajinių įnašų realizavimo būdo, bet ir atsakovei šioje byloje nurodžius visas aplinkybes, toliau nepagrįstai jas ignoruoja ir melagingai teigia, kad bendrovė nepateikė duomenų.

18.3.                      Pareiškėja, siekdama įrodyti, kad kreditorių susirinkimo sprendimas prieštarauja ekonominei logikai ir nėra pateisinamas jokiais racionaliais motyvais, neatsižvelgia į pajinių įnašų susigrąžinimo sąlygas (KUĮ 14 straipsnio 2, 3 dalys) ir savo poziciją nepagrįstai grindžia tik aritmetinio veiksmo (atimties) nurodymu (pajinių įnašų bendra suma minus neteisingai nurodyta bankroto proceso administravimo išlaidų suma).

18.4.                      Pareiškėja neteisingai nurodo bankroto proceso administravimo išlaidų dydį (jis yra ne 10 210 Eur, o 11 680 Eur), nevertina to, kad nemokumo administratorei priklauso kintamasis atlygis, taip pat tai, jog tęsiant bankroto procesą, bankroto proceso administravimo išlaidos būtų dar didesnės negu iki šiol patvirtintos (patvirtintų administravimo išlaidų nebeužtektų ir dėl to būtų inicijuotas papildomų bankroto proceso administravimo išlaidų nustatymas). Be to, pareiškėja neįrodė, kad iš tiesų būtų padengti kreditorių reikalavimai ir, jei taip, kokia apimtimi.

18.5.                      Pajinių įnašų grąžinimo procedūra ne tik nepagrįstai užtęstų bendrovės bankroto procesą, bet ir gautinas rezultatas neapibrėžtas, nežinomas ir priklauso ne nuo bendrovės, o išimtinai tik nuo kredito unijos veiklos rezultatų ir finansinės padėties, taip pat visuotinio unijos narių susirinkimo ir akcinės bendrovės (toliau – AB) Lietuvos banko sprendimų. Be to, net ir pateikus prašymą grąžinti pajinius įnašus, nėra garantijos, kad pajiniai įnašai apskritai bus grąžinti ir (ar) visa apimtimi.

18.6.                      Šiuo metu visos, išskyrus pajinių įnašų realizavimą, bendrovės bankroto procedūros yra baigtos, dėl to bankroto procesas galėtų būti baigtas gerokai anksčiau nei iki numatyto likvidavimo termino pabaigos (2025 m. sausio 22 d.). Panaikinus skundžiamą kreditorių susirinkimo sprendimą, būtų poreikis bankroto procesą tęsti neapibrėžtą laiką (dar papildomai apie vienerius metus), kadangi vien visuotinio unijos narių susirinkimo sprendimas anksčiausiai gali būti priimtas 2025 m. kovo–balandžio mėn., kai bus tvirtinamas metinis unijos finansinių ataskaitų rinkinys.

18.7.                      Pareiškėja klaidina teismą, nurodydama, jog pardavus pajinius įnašus bankroto proceso administravimo išlaidos būtų padengtos. Priešingai, pajinius įnašus perleidus kito asmens nuosavybėn didžioji dalis administravimo išlaidų nebus padengta, taip pat neužteks lėšų kintamajam atlygiui nemokumo administratorei išmokėti. Nepaisant to, būtent pajinių įnašų pardavimas yra paremtas racionaliais motyvais, taip pat yra naudingesnis bendrovei ir jos kreditoriams.  

18.8.                      Pareiškėja poziciją, kad kreditorė RATO kredito unija, balsuodama „už“ pajinių įnašų pardavimą, atstovavo ne kreditorės, o kredito unijos narių interesams, grindžia tik teismų praktikos pacitavimu, tačiau nepateikia argumentų, kodėl ši teismų praktika, kuri suformuota kitomis faktinėmis aplinkybėmis, ginčo atveju yra aktuali. Nagrinėjamu atveju kredito unija nėra tiesioginė bendrovės skolininkė. Be to, vien aplinkybė, kad vienas iš kreditorių turi balsų daugumą ir ta balsų dauguma priimtas sprendimas, nesudaro pagrindo spręsti apie tokio sprendimo neteisėtumą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

20.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl LUAB „Modestra“ kreditorių susirinkimo 2024 m. kovo 25 d. nutarimo, priimto 5-uoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl kreditorių susirinkimo sprendimo parduoti atsakovės į kredito uniją įmokėtus pajinius įnašus

21.       Remiantis JANĮ 55 straipsnio 4 dalimi, teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant JANĮ nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus. Taigi kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendimo priėmimu, padarymo, galėjusių nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį, arba dėl materialiųjų aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir (ar) bankrutuojančios įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022, 38 punktas; 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-823/2022, 6 punktas).

22.       LUAB „Modestra“ kreditorių susirinkime, vykusiame 2024 m. kovo 25 d., 5-uoju darbotvarkės klausimu nuspręsta bendrovės į KB RATO kredito uniją įmokėtą pagrindinių bei papildomų pajinių įnašų sumą parduoti už 3 000 Eur pagal gautą pasiūlymą („už“ balsavo 85,50 proc. visų kreditorių susirinkime dalyvavusių kreditorių bendros teismo patvirtintų reikalavimų sumos, „prieš“ – 14,50 proc.). Pareiškėja nesutinka su tokiu kreditorių susirinkimo sprendimu ir, remdamasi materialiaisiais sprendimo neteisėtumo aspektais, t. y. argumentuodama tuo, kad jis pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, protingumo ir sąžiningumo principus bei kreditorių interesus, laiko jį nepagrįstu, dėl to naikintinu. Apeliacinės instancijos teismas tokiai pareiškėjos pozicijai neturi pagrindo pritarti dėl toliau nurodomų motyvų.  

23.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad, remiantis tarp UAB „Modestra“ ir KB RATO kredito unijos 2017 m. spalio 10 d. sudaryta narystės sutartimi Nr. DIV010-215483, bendrovė į kredito uniją įmokėjo 100 Eur pagrindinį pajinį įnašą, o remiantis 2017 m. gegužės 26 d. papildomų paprastųjų pajų įsigijimo sutartimi Nr. DIV173463/1 – 23 000 Eur papildomą pajinį įnašą, iš viso – 23 100 Eur. Ginčo nėra ir dėl to, kad Vilniaus apygardos teismui 2022 m. sausio 13 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2022 m. sausio 22 d., bankrutuojančią UAB „Modestra“ pripažinus bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, bendrovės narystė KB RATO kredito unijoje pasibaigė, o tai reiškia, jog bendrovė įgijo teisę reikalauti grąžinti į kredito uniją jos įmokėtus pajinius įnašus (tiek pagrindinį, tiek papildomą) (KUĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 14 straipsnio 1 dalis, 35 straipsnio 3 dalis). Be to, nuo likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens statuso įgijimo, remiantis JANĮ nustatytu nemokios įmonės turto realizavimo teisiniu reglamentavimu, LUAB „Modestra“ kreditorių susirinkimas įgijo teisę priimti sprendimą visą bendrovės turtą, galintį būti civilinės apyvartos objektu (CK 1.97 straipsnio 1 dalis), taigi ir į jo sudėtį įeinančią turtinę teisę į pajinius įnašus, parduoti, nustatyti pardavimo tvarką, patvirtinti kainą (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-469/2021, 31–34 punktai).

24.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju galimas tiek bendrovės į kredito uniją įmokėtų pajinių įnašų susigrąžinimas, tiek jų pardavimas. Šiuo atveju bendrovės kreditorių susirinkimas nusprendė pasirinkti pastarąjį pajinių įnašų realizavimo būdą – pajinius įnašus parduoti už 3 000 Eur, su kuo pareiškėja nesutinka.    

25.       Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kreditorių kompetencijai priskirti klausimai, susiję su turto pardavimo tvarkos ir pradinės kainos nustatymu, yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017). Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) (pvz., kai nustatyta pradinė turto pardavimo kaina ar parinktas turto pardavimo būdas yra aiškiai neprotingi bei nesąžiningi), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).

26.       Juridinio asmens turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, išskyrus iš varžytinių parduodamą turtą; nemokumo administratorius siūlo kreditorių susirinkimui pradinę turto pardavimo kainą, kartu pateikdamas siūlomos turto pardavimo kainos pagrindimą; juridinio asmens pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas (JANĮ 86 straipsnio 2, 3, 4 dalys). Spręsdami dėl bankrutuojančio juridinio asmens turto pardavimo, kreditoriai privalo vadovautis JANĮ 85 straipsnyje įtvirtintais turto pardavimo bankroto procese principais, nepažeisti imperatyvių teisės normų, taip pat atsižvelgti į bankroto proceso paskirtį ir tikslus, užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių teisės ir įstatymų saugomi interesai. Įstatyme nustatytais atvejais neteisėtas kreditorių susirinkimo nutarimas teismo sprendimu yra panaikinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2023, 51 punktas).

27.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022, 30 punktas). Tiesioginį teisinį suinteresuotumą dėl to, kokia kaina bus realizuotas bankrutuojančios įmonės turtas, turi kreditoriai, veikdami per kreditorių susirinkimą. Paprastai kuo didesne kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Visgi sprendžiant dėl turto pardavimo kreditorių susirinkimas paprastai atsižvelgia ir į kitus veiksnius, kaip antai realią galimybę parduoti turtą, potencialią turto realizavimo trukmę, atsiskaitymo gavimo galimybes ir kt. Atskirais atvejais spartus turto realizavimas už mažesnę kainą gali būti naudingesnis kreditoriams nei ilgos turto realizavimo procedūros, kurių sėkmė nėra garantuota ir kurios didina administravimo kaštus. Visų šių klausimų sprendimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo (komiteto) kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). 

28.       Pažymėtina, kad kreditoriai gali turėti skirtingus lūkesčius dėl įmonės turto realizavimo galimybių, tačiau nemokumo procesas yra kolektyvinis procesas, todėl būtent kreditorių dauguma apsprendžia esminius turto pardavimo tvarkos ekonominio tikslingumo klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015).

29.       Pareiškėja tiek skunde dėl kreditorių susirinkimo sprendimo, tiek atskirajame skunde teigia, kad pajinių įnašų susigrąžinimas, o ne jų pardavimas yra tikslingesnis, kadangi tokiu būdu egzistuoja galimybė didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus (atskaičius bankroto proceso administravimo išlaidas). Tačiau šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ekonominis ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo 5-uoju darbotvarkės klausimu tikslingumas buvo įvertintas kreditorių, kuriems ir priklauso kompetencija spręsti tokio pobūdžio klausimus (dėl turto realizavimo būdo), daugumos. Nagrinėjamu atveju pareiškėja teismui nenurodė pagrįstų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kreditorių daugumos sprendimas dėl bendrovės į kredito uniją įmokėtų pajinių įnašų pardavimo už 3 000 Eur būtų akivaizdžiai neracionalus ir ekonomiškai nenaudingas bankrutavusiai įmonei bei jos kreditoriams, jog pažeistų kokias nors imperatyvias teisės normas (to pareiškėja apskritai net ir neįrodinėjo) ir (ar) teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Priešingai, nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad nurodyto sprendimo priėmimas atitinka bendrovės ir jos kreditorių interesus.

30.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėja, kad sprendžiant dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainos ir tvarkos kreditorių susirinkime, o apskundus kreditorių susirinkimo nutarimą – teisme, turi būti atsižvelgiama į pagrindinį bankroto procedūrų tikslą, t. y. maksimalų kreditorių reikalavimų patenkinimą. Tačiau taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šis tikslas pasiekiamas, kai turto pardavimo kaina ir tvarka nustatomos įvertinus siekiamo parduoti turto specifiką, potencialius pirkėjus, rinkos svyravimus, taip pat turto pardavimo trukmės įtaką bankroto proceso eigai, administravimo išlaidų dydžiui ir kreditorių reikalavimų patenkinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022, 47 punktas). 

31.       Nagrinėjamu atveju byloje esančių rašytinių įrodymų turinys patvirtina, kad nemokumo administratorės kreditorių susirinkimui pateiktas pasiūlymas parduoti bendrovės į KB RATO kredito uniją įmokėtus pajinius įnašus yra motyvuotas, paremtas realiu konkrečios situacijos įvertinimu, atsižvelgiant į turto specifiką, jo realizavimo galimybes, bankroto proceso vykdymo principus. Kreditoriams buvo paaiškinti pasiūlymo parduoti pajinius įnašus motyvai ir kreditoriai turėjo galimybę įvertinti tokio pasiūlymo ekonominį naudingumą tiek bendrovei, tiek jiems patiems bei pareikšti dėl to savo valią kreditorių susirinkime, balsuodami už ar prieš tokio sprendimo priėmimą. Šiuo atveju ekonominis ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo 5-uoju darbotvarkės klausimu tikslingumas buvo įvertintas būtent kreditorių daugumos. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog kreditorių susirinkimo nutarimas priimtas remiantis dominuojančios kreditorės balsais (šiuo atveju – KB RATO kredito unijos), nereiškia, jog nutarimas yra neteisėtas, kadangi įstatyme teisėtu nutarimo priėmimu įvardijamas nutarimo priėmimas visų balsų (absoliučia) dauguma, nepaisant to, kiek kreditorių sudaro turinčių balsų daugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2012). Pareiškėja nagrinėjamu atveju neįrodė jokių nesąžiningų ir (ar) neteisėtų didžiausios bendrovės kreditorės KB RATO kredito unijos veiksmų, be to, kaip teisingai pastebėjo atsakovė, su tuo susijusių atskirajame skunde dėstomų argumentų pareiškėja pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo nurodžiusi, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

32.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėja, kvestionuodama kreditorių susirinkimo sprendimo parduoti pajinius įnašus ekonominį naudingumą, nepagrįstai lygina vien tik bendrovės į kredito uniją įmokėtų pajinių įnašų dydį (23 100 Eur) su kreditorių susirinkimo patvirtinta pajinių įnašų pardavimo kaina – 3 000 Eur, šių sumų disproporcija ir tuo remdamasi daro išvadas dėl kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybės ir apimties. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja ignoruoja kitas šioje konkrečioje situacijoje itin svarbias aplinkybes, o būtent – pajinių įnašų susigrąžinimo tvarką ir sąlygas, jų įtaką bendrovės bankroto proceso ekonomiškumo, operatyvumo, efektyvumo principų įgyvendinimui, taip pat realios ir objektyviai pagrįstos galimybės kreditoriams patenkinti savo reikalavimus buvimą, įvertinus tai, kad bendrovės bankroto procese visų pirma yra dengiamos būtent bankroto proceso išlaidos (bankroto administravimo išlaidos (įskaitant bazinį atlygį nemokumo administratorei) ir kintamasis atlygis nemokumo administratorei už bankroto proceso administravimo rezultatus), o kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas (JANĮ 93 straipsnio 1 dalis).

33.       KUĮ 14 straipsnyje yra įtvirtinta speciali pajinių įnašų grąžinimo tvarka. Pagal ją: 1) kredito unija, grąžindama asmeniui jo pajinį įnašą už pagrindinį ir (ar) papildomus pajus, privalo jį proporcingai sumažinti, atsižvelgdama į tų metų, kuriais narystė kredito unijoje pasibaigė ar kuriais kredito unijoje buvo gautas prašymas grąžinti pajinius įnašus už papildomus pajus, patvirtintoje metinėje balansinėje ataskaitoje įrašytą kredito unijos nuostolių ir privalomojo rezervo arba rezervinio kapitalo bendrą sumą, jei bendra suma yra nuostoliai (KUĮ 14 straipsnio 2 dalis); 2) kredito unija atsiskaito su savo nariu, išmokėdama jam priklausančius pajinius įnašus, tik po to, kai įvertinusi unijos finansinę būklę, nustato, kad atsiskaitymas nekels grėsmės unijos veiklos stabilumui ir patikimumui; 3) sprendimą dėl atsiskaitymo su nariu ir pajinių įnašų grąžinimo priima visuotinis unijos narių susirinkimas, kuris patvirtina metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir sprendimą mažinti pajinį kapitalą; 4) sprendimui mažinti pajinį kapitalą privalo būti gautas priežiūros institucijos leidimas, kuris taip pat suteikiamas tik įsitikinus, kad sumažinus unijos pajinį kapitalą, jis bus pakankamas užtikrinti stabilią ir patikimą unijos veiklą (KUĮ 14 straipsnio 3 dalis).

34.       Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad anksčiausiai pajiniai įnašai bendrovei galėtų būti grąžinti 2025 m. gegužės–birželio mėn., kadangi visuotinio unijos narių susirinkimo sprendimas būtų priimtas 2025 m. kovo–balandžio mėn., kuomet tvirtinamas metinis unijos finansinių ataskaitų rinkinys; po to dar būtų reikalingas AB Lietuvos banko leidimas mažinti pajinį kapitalą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės, kaip teisingai atsakovė pastebėjo atsiliepime į atskirąjį skundą, pagrindžia, kad pajinių įnašų grąžinimo procedūra ne tik užtęstų bendrovės bankroto procesą, bet ir gautinas rezultatas nėra aiškus ir priklauso ne nuo bendrovės, o išimtinai tik nuo kredito unijos veiklos rezultatų ir finansinės padėties, visuotinio unijos narių susirinkimo bei priežiūros institucijos – AB Lietuvos banko – sprendimų; nėra garantijos, kad pajiniai įnašai apskritai bus grąžinti ir (ar) visa apimtimi. 

35.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendrovės likvidavimo procesas turėjo būti baigtas 2023 m. sausio 23 d. (JANĮ 84 straipsnio 3 dalis). Tačiau bendrovės bankroto bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į nemokumo administratorės prašymo motyvus, įvertinęs, kad bendrovei nuosavybės teise priklausantis turtas iki nurodyto termino pabaigos nebus realizuotas, bendrovės likvidavimo terminą pratęsė iki 2024 m. sausio 22 d. (JANĮ 84 straipsnio 4 dalis). Dėl iš esmės tapačių priežasčių, susijusių su būtinybe realizuoti bendrovės turtą (be kita ko, kartu priimant sprendimą dėl su nekilnojamuoju turtu susijusių atliekų sutvarkymo, tam būtinų išlaidų numatymu), bendrovės likvidavimo terminas teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartimi papildomai pratęstas iki 2025 m. sausio 22 d. Taigi dėl to, kad būtų realizuotas bendrovei nuosavybės teise priklausantis turtas, bendrovės likvidavimo procesas iš esmės yra papildomai tęsiamas jau pusantrų metų nuo to laiko, kai, remiantis JANĮ 84 straipsnio 3 dalimi, jis turėjo būti baigtas (2023 m. sausio 23 d.).

36.       Pagal nemokumo administratorės pateiktą informaciją šiuo metu visos bankroto procedūros iš esmės yra užbaigtos, likęs tik bendrovės turto – pajinių įnašų – realizavimas. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, kad 2024 m. kovo 25 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu 3-iuoju ir 4-uoju darbotvarkės klausimais buvo nuspręsta parduoti visą bendrovei priklausantį ir įkeistą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), už 21 000 Eur, su sąlyga, jog bus sutvarkytos visos atliekos, susijusios su turtu, kurių sutvarkymui pritarta skirti 16 410 Eur plius PVM sumą. Šio kreditorių susirinkimo sprendimo pareiškėja, kaip ir kiti kreditoriai, neskundė, pareiškėja pateikė skundą tik dėl sprendimo parduoti pajinius įnašus. Todėl, įvertinus nurodytas aplinkybes, tai, kad kito bendrovės turto realizavimo klausimas išspręstas ir visos bankroto procedūros iš esmės baigtos, yra pagrindas daryti išvadą, jog likusio bendrovės turto – pajinių įnašų, pardavimas kreditorių susirinkimo patvirtinta tvarka ir kaina leis operatyviau ir ekonomiškiau, nelaukiant nustatyto bendrovės likvidavimo termino pabaigos (2025 m. sausio 22 d.) užbaigti jau trejus metus trunkantį bendrovės bankroto procesą, tuo pačiu nedidinant ir bankroto proceso administravimo išlaidų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, poreikis šiuo metu parduoti pajinius įnašus yra protingai pateisinamas, nes jų pardavimo atveju bendrovė iš karto gautų apibrėžtą pinigų sumą, o tai tiesiogiai koreliuoja ir su poreikiu užbaigti nemokumo procedūras kaip galima greičiau, užtikrinant tiek bendrovės, tiek kreditorių interesų pusiausvyrą.

37.       Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė į bylą objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog, įvertinus visas anksčiau nurodytas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju bendrovės bankroto proceso tęsimas būtų pagrįstas, kad bendrovei nusprendus susigrąžinti pajinius įnašus (pagrindinį ir papildomą), neabejotinai būtų gauta žymiai didesnė finansinė nauda negu ta, kurią šiuo metu bendrovė gali gauti pardavusi pajinius įnašus pasiūlymą juos įsigyti už 3 000 Eur pateikusiam subjektui (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėja tokių aplinkybių neįrodė, jų nepagrindė bent preliminariais paskaičiavimais. 

38.       Apie tai, kokie klausimai bus svarstomi 2024 m. kovo 25 d. kreditorių susirinkime, pareiškėjai buvo žinoma dar iki šio susirinkimo, aplinkybės, kurios lėmė nemokumo administratorės pasiūlymo parduoti bendrovės pajinius įnašus pateikimą kreditorių susirinkimui buvo nurodytos kreditorių susirinkimo medžiagoje, kuri 2024 m. kovo 7 d. išsiųsta pareiškėjai. Be to, argumentai, pagrindžiantys kreditorių susirinkimo sprendimo parduoti pajinius įnašus racionalumą, nemokumo administratorės buvo išdėstyti ir šioje byloje. Taigi pareiškėjai buvo atskleista informacija, kodėl pajinių įnašų pardavimas nagrinėjamu atveju yra labiau bendrovės bei kreditorių interesus užtikrinantis sprendimas negu pajinių įnašų susigrąžinimas. Pareiškėja su tuo nesutikdama, šioje byloje turėjo pareigą įrodyti, kad toks kreditorių susirinkimo sprendimas, priimtas dalyvavusių visų kreditorių balsų dauguma, yra akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas bendrovei ir jos kreditoriams, neracionalus. Visgi pareiškėja, apsiribodama tik deklaratyviais pasvarstymais, savo šiuo aspektu dėstomos pozicijos nepagrindė. Vien abstraktūs bendro pobūdžio teiginiai, kad pajinių įnašų pardavimas nustatyta tvarka ir kaina yra ekonomiškai nepagrįstas, savaime nereiškia, jog toks sprendimas prieštarauja bendrovės ir (ar) jos kreditorių interesams. Priešingas esamos situacijos teisinis vertinimas nebūtų suderinamas ir su kreditorių autonomijos principu, jų išimtine teise spręsti su bankrutavusia įmone susijusius ekonominio pobūdžio klausimus, juolab kad kiti kreditoriai nutarimo minėtu pagrindu neskundžia.

39.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teismų praktiką, nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiamu kreditorių susirinkimo sprendimu nustatyta pajinių įnašų pardavimo tvarka ir kaina pažeistų bendrovės kreditorių turtinius interesus, nes visi kreditoriai yra vienijami vieno tikslo, jog nemokumo procesas vyktų kuo operatyviau. Nors pajinių įnašų pardavimo kaina ir mažesnė negu realiai įmokėta bendra pajinių įnašų suma, tačiau nėra duomenų, kad turtinės naudos skirtumas šiuo atveju nėra toks, kuris sudarytų pagrindą besąlygiškai ignoruoti aukščiau šioje nutartyje aptartas rizikas ir pasekmes dėl užtęsto bendrovės bankroto proceso. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditoriai priėmė racionalų bei ekonomiškai pagrįstą sprendimą parduoti pajinius įnašus už 3 000 Eur, o pareiškėja neįrodė, kad toks sprendimas pažeidžia JANĮ ar kitų įstatymų nuostatas, bendrovės, jos ar kitų kreditorių interesus, taip pat jog neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CPK 178 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

40.       Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso bei materialiąsias teisės normas ir pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja neįrodė esant pagrindą panaikinti bendrovės kreditorių susirinkimo 2024 m. kovo 25 d. nutarimą, priimtą 5-uoju darbotvarkės klausimu. Dėl šios priežasties pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

41.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirajame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, kaip nesudarančių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

42.       Atmetus pareiškėjos atskirąjį skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi atsakovė (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

43.       Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliacinėje instancijoje ji patyrė 1 331 Eur išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

44.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – rekomendacijos) 8.16 punkte numatyta, kad rekomenduojamo priteistino maksimalus užmokesčio dydis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, apskaičiuojamas pagal 0,4 dydžio koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nagrinėjamu atveju už advokato teisines paslaugas apmokėta 2024 m. II ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2023 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 2 110,30 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 844,12 Eur (2 110,30 Eur x 0,4). 

45.       Kadangi atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (1 331 Eur) viršija rekomendacijų 8.16 punkte numatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą dydį, taip pat įvertinus ginčo pobūdį, sudėtingumą, apimtį, galimas advokato darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį, spręstina, kad šiuo atveju yra pagrindas šias išlaidas sumažinti iki protingos ir pagrįstos sumos – 800 Eur, kuri, atmetus atskirąjį skundą, iš pareiškėjos priteistina atsakovei (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).  

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

          Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

           Priteisti iš pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Modestra“, juridinio asmens kodas 304279618, 800 Eur (aštuonių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                                                        Giedrė Čėsnienė