Civilinė byla Nr. e2A-831-910/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20201-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.5.20.2;
3.5.3; 3.3.1.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Surgailienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui antstoliui V. Č. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, kurioje tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. M., uždaroji akcinė bendrovė „Rukma“, uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas 2016 m. birželio 6 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu Turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo parduota sodo pastatas (pamatai) ir 64688/67500 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas).
2. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. balandžio 15 d. – 2016 m. gegužės 16 d. vykusių ieškovui ir trečiajam asmeniui R. M. priklausančių pastato ir žemės sklypo varžytynių metu Turtas buvo parduotas UAB „Rukma“ už 36 034 Eur. Ieškovo teigimu, Turtas parduotas už mažesnę kainą, negu turėjo būti nustatyta pagal CPK 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, antstolis, parduodamas Turtą iš varžytynių, pažeidė Nacionalinės žemės tarnybos teises: parduoto žemės sklypo dalis priklauso ir Lietuvos Respublikai, todėl antstolis privalėjo gauti Nacionalinės žemės tarnybos, kaip bendraturtė, leidimą parduoti turtą varžytynėse arba atidalinti ieškovui priklausančią 64688/67500 žemės sklypo dalį, suformuoti atskirą kadastrinį sklypą ir tik tada vykdyti varžytynes.
3. Trečiasis asmuo R. M. sutiko su ieškiniu, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad antstolis privalėjo jai, kaip bendraturtei, pasiūlyti pirmumo teise pirkti Turtą. To nepadaręs, antstolis pažeidė įstatymo reikalavimus ir trečiojo asmens, kaip bendraturtės, teises.
4. Atsakovas antstolis V. Č. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad, 2016 m. sausio 27 d. įkainodamas Turtą, antstolis rėmėsi 2014 m. liepos 17 d. „NEWSEC“ atlikto vertinimo ataskaita, kuria nustatyta, jog parduodamo Turto vertė – 41 994,90 Eur. Visi procesiniai dokumentai, tarp jų – ir patvarkymas dėl areštuoto Turto įkainojimo, ieškovui buvo siunčiami jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Per nustatytą terminą ieškovas prieštaravimų dėl nustatytos Turto vertės nepareiškė.
5. Trečiasis asmuo UAB „Medicinos bankas“ nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nesidomėjo Turto įkainojimo procesu, per CPK 681 straipsnio 3 dalyje numatytą terminą nepateikė savo nuomonės nei žodžiu, nei raštu. Turto arešto aktas buvo surašytas ir išsiųstas ieškovui 2015 m. vasario 3 d. Turto įkainojimo aktas surašytas 2016 m. sausio 27 d., o antstolio informacinis raštas dėl Turto varžytynių paskelbimo buvo surašytas ir išsiųstas 2016 m. balandžio 15 d. Taigi ieškovas turėjo daugiau nei du mėnesius laiko aktyviai dalyvauti vykdymo procese, bet elgėsi pasyviai, neginčijo Turto vertės, neprašė skirti Turto vertės nustatymo ekspertizės. Darytina išvada, kad ieškovas sutiko su 2016 m. sausio 27 d. įkainojimo akte nurodyta Turto verte, todėl nėra pagrindo 2016 m. birželio 9 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu pagal CPK 602 straipsnio 6 punktą.
6. Trečiasis asmuo UAB „Rukma“ nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad laimėjo varžytynes, pasiūlęs už parduodamą sodo sklypą su senais pamatais 36 036 Eur. Antstolis 2016 m. sausio 27 d. patvarkymu Nr. 0116/15 įkainavo areštuotą sodo sklypą 41 999,9 Eur pagal hipotekos kreditoriaus užsakymu 2014 m. liepos 17 d. atliktą Turto vertinimą. Per 1,5 metų laikotarpį sodo sklypų kainos beveik nepasikeitė. Trečiasis asmuo, siekdamas išsiaiškinti sodo sklypo rinkos kainą, o ne parduoti sodo sklypą, skelbimą portale Aruodas.lt patalpino skelbimą apie sodo sklypo pardavimą. Per daugiau nei tris mėnesius niekas nesiteiravo dėl šio sklypo pirkimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Teismas nurodė, kad prieštaravimus dėl 2016 m. sausio 27 d. patvarkymu Nr. 0116/15/00144 nustatytos turto vertės ieškovas grindžia internetiniuose portaluose rastais parduodamo nekilnojamojo turto skelbimais bei 2009 m. užsakytu Turto vertinimu, kurio tikslas – rinkos vertės nustatymas, įkeičiant turtą UAB „Medicinos bankas“. Teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentus, kad ieškovo pridėti pardavimo skelbimų pavyzdžiais negali būti remiamasi grindžiant ieškovui priklausiusio Turto vertę: iš varžytynių parduodamą Turtą sudarė žemės sklypas, kurio plotas – 0,0675 ha, ir 26,20 kv. m pastatas, kuris yra nugriautas, pardavimo momentu buvo tik pamatai, tuo tarpu pateiktuose skelbimuose pardavinėjamas žemės sklypas su 72,11 kv. m sodo nameliu, įrengtu dujų, elektros vandens tiekimu.
9. Įkainodamas turtą, antstolis rėmėsi 2014 m. liepos 17 d. „NEWSEC“ atlikto vertinimo ataskaita, kuria nustatyta Turto vertė – 41 994,90 Eur. Visi procesiniai dokumentai, taip pat ir patvarkymas dėl areštuoto Turto įkainojimo, ieškovui buvo siunčiami jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Per nustatytą terminą ieškovas prieštaravimų dėl nustatytos Turto vertės nepareiškė. Vykdomosios bylos dėl skolos išieškojimo iš ieškovo UAB „Medicinos bankas“ naudai antstolio kontoroje vykdomas nuo 2015 m. sausio 27 d. Taigi ieškovui buvo žinoma, kad bus vykdomos jam priklausančio įkeisto turto priverstinis pardavimas iš varžytynių. Žinodamas apie pradėtą vykdymo procesą, ieškovas privalėjo suprasti ir prisiimti skolos išieškojimo iš įkeisto turto pasekmes. Informacija apie varžytynes yra vieša ir visiems prieinama, visi procesiniai dokumentai skolininkui buvo siunčiami jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, bei pateikti susipažinti, skolininkui atvykus į antstolio kontorą.
10. CPK 644 straipsnio 4 punkte įtvirtinta skolininko pareiga domėtis vykdymo proceso eiga. Skolininkas turi domėtis vykdymo eiga, bendradarbiauti su antstoliu ir padėti jam greitai bei tinkamai įvykdyti teismo sprendimą. Ieškovas, siekdamas nustatyti nekilnojamojo turto vertę, prašė teismą skirti ginčo Turto vertinimo ekspertizę. Teismas tenkino ieškovo prašymą ir 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi paskyrė byloje teismo ekspertizę Turto vertei nustatyti. Ekspertui buvo suformuluotas klausimas – kokia buvo 26,20 kv. m bendro ploto sodo pastato (pamatai) ir 64688/67500 dalis 0,0675 ha bendro ploto žemės sklypo rinkos vertė 2016 m. sausio 27 d. ir šio turto vertė 2014 m. liepos 17 d. Kadangi ieškovas atsisakė sumokėti už teismo ekspertizę, teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį dėl ekspertizės skyrimo ir atnaujino bylos nagrinėjimą. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovas neįrodė, jog antstolis, 2016 m. sausio 27 d. įkainodamas turtą pagal 2014 m. liepos 17 d. „NEWSEC“ atliktą vertinimo ataskaitą, pažeidė įstatymo nuostatas.
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 birželio 27 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui UAB „Rukma“ 870 Eur, trečiajam asmeniui UAB „Medicinos bankas“ – 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Ieškovas R. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Netenkinus šio prašymo – perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui, priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Ieškovas prašė pripažinti 2016 m. birželio 9 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu dviem pagrindais: 1) pagal CPK 602 straipsnio 1 dalie 6 punktą, nes turtas parduotas už mažesnę kainą, negu turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka; 2) pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nes turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Teismas sprendime turėjo pasisakyti dėl abiejų ieškovo ieškinyje nurodytų pagrindų. Teismas turėjo teisę neanalizuoti tik tų argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla ar yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju, atsisakymas analizuoti argumentus turėjo būti motyvuotas. Dėl galbūt pažeistų Nacionalinės žemės tarnybos teisių teismas sprendime nepasisakė, civilinė byla buvo išnagrinėta neišklausius pozicijos trečiojo asmens, kuris prašė atidėti teismo posėdį. Teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą.
12.2. Teismas nurodė, kad atsakovas, 2016 m. sausio 27 d. įkainodamas Turtą, nepažeidė įstatymo nuostatų. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), remdamasis nuosavybės teisių apribojimo pateisinamumo sąlygomis, yra pabrėžęs, kad nuosavybės paėmimas, nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jos verte, paprastai reiškia neproporcingą nuosavybės teisių apribojimą, todėl neatitinka Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio reikalavimų (Papachelas v. Greece, no. 31423/96, ECHR 1999-11, par. 48). EŽTT taip pat įpareigoja nacionalinėje teisėje nenustatyti galimybės atlikti tokį sandorį, kai nepaisoma tikrosios turto vertės ir teisėtų skolininko bei kreditoriaus interesų. EŽTT praktikoje įtvirtinama skolininko teisių apsauga ir teisinga pusiausvyra tarp konkuruojančių interesų, akcentuojant skolininko galimybę parduoti turtą už kainą, atitinkančią rinkos vertę (Kanala v. Slovakia, no. 57239/00, par. 61).
12.3. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių - ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais.
12.4. Viena iš būtinųjų ir esminių daikto priverstinio pardavimo iš varžytynių sąlygų yra kaina. Kadangi turtą parduoda ne daikto savininkas, bet specialiai tam įstatymo įgaliotas asmuo – antstolis, o pirkėjas ir turto savininkas neturi galimybės tartis dėl parduodamo daikto kainos, tai tinkamas iš varžytynių parduodamo turto kainos nustatymas įgyja ypač svarbią reikšmę, kilus ginčui dėl turto pardavimo iš varžytynių teisėtumo. Nors parduodant turtą iš varžytynių ir sukuriama turto pardavimo teisėtumo prezumpcija, tačiau šiuo atveju pranešimai apie pardavimo procesą buvo siunčiami ne apelianto adresu, taip pat atsakovas vyko net ne tuo adresu. Dėl šios priežasties apeliantas net neturėjo galimybės skųsti atsakovo veiksmų ir ginčyti nurodytos pardavimo kainos.
13. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas antstolis V. Č. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. CPK normos neįpareigoja privalomai nustatyti realiosios skolininkui priklausančios turto bendrojoje nuosavybėje dalies. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką varžytynių dalykas gali būti ne tik suformuota ir individualiai apibrėžta daikto dalis, bet ir teisė į jį (idealioji dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2006; 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007). Aplinkybė, kad nebuvo nustatyta sklypo dalies naudojimosi tvarka ir antstolis nesikreipė į Nacionalinę žemės tarnybą su pasiūlymu parduoti turimą turto dalį, nėra ir negali būti kliūtis parduoti turtą iš varžytynių. Pagal kasacinio teismo praktiką idealioji turto dalis gali būti varžytynių objektas.
13.2. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą nurodydamas, jog neaišku, kuo rėmėsi antstolis, nustatydamas Turto kainą. Ieškovo pateikti pardavimų skelbimų pavyzdžiai negali būti naudojami lyginti su ieškovui priklausiusiu Turtu, nes iš varžytynių parduodamą turtą sudarė 0,0675 ha žemės sklypas ir 26,20 kv. m pastatas, kuris nugriautas ir pardavimo momentu likę tik pamatai. Tuo tarpu pateiktuose skelbimuose parduodamas žemės sklypas su 72,11 kv. m sodo nameliu, įrengtu dujų, elektros, vandens tiekimu. Ieškovas palyginimui pateikė parduodamo nekilnojamojo turto skelbimo pavyzdžių, kuriuose pardavėjų nurodytos pageidaujamos gauti už parduodamą turtą sumos nereiškia, kad sandoriai įvyks ir skelbimuose nurodytas turtas bus parduotas už pardavėjų nustatytas kainas.
13.3. Antstolis, 2016 m. sausio 27 d. įkainodamas turtą, rėmėsi 2014 m. liepos 17 d. „NEWSEC“ atlikto vertinimo ataskaita, kuria nustatyta vertinamo turto vertė – 41 994,90 Eur (145 000 Lt). Visi procesiniai dokumentai, taip pat ir patvarkymas dėl areštuoto turto įkainojimo, ieškovui buvo siunčiami jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Pagal CPK 604 straipsnį procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams CPK VI dalyje numatytais atvejais registruotąja pašto siunta, laikomi įteiktais, praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos. Šios normos tikslas – užkirsti kelią skolininkams piktnaudžiauti, sąmoningai neatsiimant antstolio jiems siunčiamų dokumentų. Per nustatytą terminą ieškovas prieštaravimų dėl nustatytos Turto vertės nereiškė.
13.4. Vykdomosios bylos dėl skolos išieškojimo iš ieškovo išieškotojos UAB „Medicinos bankas“ antstolio kontoroje vykdomos nuo 2015 m. sausio 27 d. Ieškovui buvo žinoma, kad bus vykdomos jam priklausančio įkeisto turto priverstinis pardavimas iš varžytynių. Žinodamas apie pradėtą vykdymo procesą, ieškovas privalėjo suprasti ir prisiimti skolos išieškojimo iš įkeisto Turto pasekmes. Informacija apie varžytynes yra vieša, visiems prieinama, visi procesiniai dokumentai skolininkui buvo siunčiami jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu bei pateikti susipažinti, skolininkui atvykus į antstolio kontorą. Visus patvarkymus bei kitus vykdomosios bylos dokumentus antstolis siuntė įkeisto turto savininkui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, be to, apie varžytynių datą buvo skelbiama viešai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas kryptingai vengdavo priimti antstolio siųstus dokumentus. Todėl galimybės pateikti prieštaravimus dėl ekspertizės akto neišnaudojimas nulemtas paties ieškovo elgesio, sąmoningo pasirinkimo ir nenoro bendradarbiauti su antstoliu.
13.5. CPK 644 straipsnio 4 punkte nustatyta viena iš skolininko pareigų vykdymo procese – domėtis vykdymo eiga. Skolininkas turi domėtis vykdymo eiga, bendradarbiauti su antstoliu ir padėti jam greitai bei tinkamai įvykdyti teismo sprendimą. Ieškovas, siekdamas nustatyti ginčo Turto vertę, prašė skirti teismo ekspertizę. Teismas tenkino ieškovo prašymą, tačiau ieškovas už ekspertizę sumokėti atsisakė, todėl teismas panaikino 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį dėl ekspertizės skyrimo ir atnaujino bylos nagrinėjimą. Tokie ieškovo veiksmai leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai siekia vilkinti procesą, nesąžiningai naudojasi jam suteiktomis teisėmis bei tokiais veiksmais pažeidžia kitos proceso šalies – išieškotojos – teisę į koncentruotą, ekonomišką ir greitą procesą, bei UAB „Rukma“ teisę į įgytą nuosavybę. Ieškovas ieškinį reiškia tik formaliu pagrindu, deklaratyviais, niekuo nepagrįstais teiginiais.
14. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Rukma“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Ieškovo teiginiai, kad antstolio 2016 m. sausio 27 d. patvarkymu skolininkams priklausančio areštuoto Turto nustatyta 41 994,90 Eur kaina pernelyg maža ir neatitinka šio Turto vidutinės rinkos kainos, yra tik prielaidos, kurias ieškovas daro, remdamasis skelbimais portale aruodas.lt. Tačiau šiuose skelbimuose nekilnojamojo turto pardavimo kainas nustato pardavėjai, todėl šios kainos priklauso nuo pardavėjų nuomonės dėl turto vertės ir kitų subjektyvių priežasčių. Ieškovo pateikti skelbimai neįrodo, kad už skelbimuose nustatytas kainas turtas faktiškai buvo parduotas. Dėl to negalima pripažinti, kad šios kainos atitinka realias rinkos kainas. Pagal portalo NT Sandoriai.lt duomenis apie panašių sodo sklypų pardavimų kainas 2014-2016 metais vidutinė 1 aro pardavimo kaina – 4230 Eur. Taigi ginčo sodo sklypo vertė galėtų būti apie 27 000-28 000 Eur.
14.2. Antstolis įkainojo areštuotą sodo sklypą pagal 2014 m. liepos 17 d. „NEWSEC“ atlikto vertinimo ataskaitą. Galima teigti, kad per 1,5 metų laikotarpį sodo sklypų kainos beveik nepasikeitė. Trečiasis asmuo, siekdamas išsiaiškinti ginčo sodo sklypo rinkos kainą, skelbimų portale aruodas.lt patalpino skelbimą apie šio sklypo pardavimą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpiu nebuvo gauta nė vieno pirkėjo pasiūlymo, nors Turto kaina sumažinta iki 40 000 Eur (t.y. mažiau, nei įkainojo antstolis). Be to, „NEWSEC“ vertinimo ataskaitoje nebuvo įvertinta aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4274-466/2012 ieškovui ir trečiajam asmeniui R. M. priklausančio sodo sklypo 2812/67500 dalis atiteko Lietuvos Respublikai. Taigi areštuoto žemės sklypo dalis, priklausanti skolininkams, sumažėjo beveik 5 proc. Tai turėjo įtakos sklypo rinkos kainos sumažėjimui. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis 2016 m. sausio 1 d. sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 21 900 Eur.
14.3. Pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 8 dalį mėgėjų sodo teritorijos bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių (gatvių juostų) minimalus plotis negali būti mažesnis kaip 4,5 m. Norint privažiuoti prie ginčo sodo sklypo, reikia įveikti sudėtingą posūkį į kairę ir įvažiuoti į siaurą (kai kur – mažiau nei 3 m pločio) akligatvį, einantį tarp tvorų ir medžių. Kadangi šiuo akligatviu negalės pravažiuoti sunkus autotransportas, automobiliniai kranai ir kita statybinė technika, šiuo metu ginčo žemės sklype praktiškai neįmanoma atlikti namo statybos darbų. Dėl to UAB „Rukma“ varžytynėse už sodo sklypą sumokėta 36 034 Eur kaina yra gerokai didesnė už šio sodo sklypo realią rinkos vertę.
14.4. Ieškovas savo procesinėmis teisėmis vykdymo procese naudojosi nerūpestingai, prieštaravimų dėl Turto įkainojimo nepareiškė, neprašė skirti ekspertizės, antstolio veiksmų neskundė, tačiau po įvykusių varžytynių pradėjo ginčyti antstolio nustatytą Turto kainą. Ieškovas nesilaikė teisingumo ir protingumo principų, veikė nesąžiningai. Šį teiginį patvirtina aplinkybė, kad ieškovas teismo prašė skirti sodo sklypo vertinimo ekspertizę, nurodydamas ekspertą ir ekspertizės kainą. Tačiau teismui patenkinus ieškovo prašymą dėl ekspertizės skyrimo, bet skyrus ją kitam ekspertui, ieškovas atsisakė mokėti už ekspertizę. Dėl to nagrinėjamojoje byloje CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata netaikytina, nes ieškovas nepagrindė savo reikalavimų.
14.5. Ieškovo teiginiai dėl sodo sklypo bendraturčio – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinė žemės tarnybos, – teisių pažeidimo, parduodant turtą iš varžytynių, yra nepagrįsti. Aplinkybė, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-568-560/2013 sodo sklypo 2812/67500 dalis atiteko Lietuvos Respublikai, neturėjo įtakos varžytynėms, nes nagrinėjamu atveju bendraturčio teises gina įstatymas. CK 4.79 straipsnyje nustatyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Todėl nagrinėjamojoje byloje CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata netaikytina, nes sodo sklypo bendraturčio teisės nebuvo pažeistos.
15. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Medicinos bankas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Pagal CK 4.79 straipsnio 1 dalį bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bendraturtis neturi pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2010). Nagrinėjamu atveju žemės sklypas buvo realizuotas antstolio vykdomose viešosiose varžytynėse, todėl nėra pagrindo teigti, kad Nacionalinė žemės tarnyba, būdama žemės sklypo dalies savininkė, turėjo pirmumo teisę įsigyti ieškovui ir trečiajam asmeniui R. M. priklausančią žemės sklypo dalį.
15.2. Nacionalinė žemės tarnyba buvo įtraukta dalyvauti byloje ir informavo teismą, kad jokių reikalavimų byloje nereiškia, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą teismas gali pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, jeigu turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Jeigu Nacionalinė žemės tarnyba savo nuomonę pakeistų, tai pagal CK ir CPK nuostatas ji turi galimybę pareikšti savarankišką ieškinį.
15.3. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką varžytynių dalykas gali būti ne tik suformuota ir individualiai apibrėžta daikto dalis, bet ir teisė į jį (idealioji dalis) (CK 1.112 straipsnis, 6.306 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai, remiantis viešo registro duomenimis, skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu negali būti nustatoma naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį pateiktą išieškotojo ar bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio prašymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2006; 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007). Nagrinėjamu atveju ieškovui, kitam įkaito davėjui (trečiajam asmeniui R. M.) bei Valstybei priklausiusios sklypo dalys yra aiškios. Naujasis 64688/67500 žemės sklypo dalių savininkas ir Valstybė turi teisę nusistatyti naudojimosi tvarką sklypu pagal CK 4.81 straipsnį, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai turėjo būti atlikta iki šio turto pardavimo varžytynėse.
15.4. Nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje ieškovas nebuvo nurodęs aplinkybių, kad jis buvo netinkamai informuotas apie antstolio atliekamus vykdymo veiksmus. Apeliaciniame skunde negali būti keliami nauji reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Ieškovas minėtą aplinkybę paminėjo tik apeliaciniame skunde, todėl negali jos įrodinėti apeliacinės instancijos teisme. Ieškovui nepateikus nuomonės dėl įkeisto turto vertės per teisės aktuose nustatytą terminą bei neginčijus 2016 m. sausio 27 d. patvarkymo, kuriuo buvo įkainotas įkeistas Turtas, darytina išvada, kad ieškovas sutiko su šiame patvarkyme nurodyta Turto verte. Ieškovas taip pat turėjo galimybę pasinaudoti CPK 704 straipsnyje numatyta teise skolininkui iki varžytynių pačiam surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, tačiau šia teise nepasinaudojo.
15.5. Turtas yra vertas tiek, kiek už jį sumoka konkretus pirkėjas. Šiuo atveju įkeistas Turtas buvo pardavinėjamas (ir parduotas) viešose pirmosiose varžytynėse. Varžytynių metu turtas nėra siūlomas parduoti už konkrečią kainą, o viešai pasiūlomas maksimaliam galimam pirkėjų skaičiui, paskelbiant pardavimo faktą viešai interneto portale www.evarzytynes.lt bei sudarant galimybę visiems pirkėjams didinti siūlomą turto pirkimo kainą. Turtas parduodamas tam pirkėjui, kuris pasiūlė didžiausią kainą. Tokiu būdu turto pardavimo varžytynėse nustatoma reali turto rinkos vertė. Taigi, antstoliui paskelbus pirmąsias varžytynes, visi potencialūs pirkėjai galėjo tarpusavyje varžytis. Turtas buvo parduotas už tiek, kiek jis buvo vertas, t.y. už 36 034 Eur.
16. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Pagal CK 4.79 straipsnio 1 dalį bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Dėl to Nacionalinės žemės tarnybos interesai pardavus turtą iš varžytinių nebuvo pažeisti, nes ginčo sklypas buvo realizuotas antstolio vykdomose viešosiose varžytynėse.
16.2. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas, 2016 m. sausio 27 d. įkainodamas turtą pagal 2014 m. liepos 17 d. „NEWSEC“ atlikto vertinimo ataskaitą, kuria nustatyta vertinamo turto vertė – 41 994,90 Eur, pažeidė įstatymo nuostatas.
16.3. CPK 706 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad apie varžytynes antstolis paskelbia interneto tinklalapyje, o pagal 2 dalį, kai parduodamas nekilnojamasis turtas, jeigu yra galimybė, skelbimas taip pat iškabinamas ant paties nekilnojamojo turto. Įstatymų leidėjas nenumato imperatyvo antstoliui visais atvejais kabinti skelbimą apie varžytynes, todėl pritartina teismo padarytai išvadai, kad vykdomosios bylos dėl skolos išieškojimo antstolio kontoroje vykdomos nuo 2015 m. sausio 27 d. ir informacija apie varžytynes yra vieša ir visiems prieinama, apeliantas galėjo domėtis vykdymo eiga ir bendradarbiauti su antstoliu, siekiant greitai ir tinkamai įvykdyti teismo sprendimą. Dėl to atmestini ieškovo argumentai, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie vykdomą turto pardavimą viešosiose varžytynėse.
16.4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį antstolis privalėjo nustatyti skolininko turto dalį. Antstoliui yra nustatyta pareiga atsižvelgti į kitų susijusių asmenų teises ir interesus bei laikytis CPK 667 straipsnio 1 dalyje suformuluotos nuostatos, jog, areštuojant turtą, kuris yra bendras su kitais asmenimis, o dalys nenustatytos, turi pasiūlyti išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba, veikdama savo kompetencijos ribose, negali konkrečiai nurodyti, ar ginčo atveju buvo privaloma kreiptis į teismą dėl skolininko dalies nustatymo, nes apeliantui jau buvo nustatyta idealioji (teisė į daiktą) daikto dalis.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
17. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
18. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl ieškovės ir vienos iš atsakovių paduotų apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos faktinių ir teisinių argumentų.
19. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
20. Iš nagrinėjamos civilinės bylos, taip pat antstolio pateiktų vykdomųjų bylų nustatyta, kad, vadovaujantis Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro 2015 m. sausio 21 d. vykdomuoju įrašu Nr. JŠ-604, 2015 m. sausio 21 d. vykdomuoju įrašu Nr. JŠ-602, 2015 m. sausio 21 d. vykdomuoju įrašu Nr. JŠ-606, antstolio V. Č. kontoroje nuo 2015 m. sausio 27 d. vykdomas daugiau kaip 590 000 Eur skolos ir 3,1 proc. dydžio palūkanų išieškojimas iš skolininko R. G. išieškotojos UAB „Medicinos bankas“ naudai. Vykdant skolos išieškojimą, buvo realizuojamas ieškovo ir subsidiariai atsakingo asmens – trečiojo asmens R. M. – nuosavybe esantis turtas, įkeistas piniginių prievolių UAB „Medicinos bankas“ naudai įvykdymui užtikrinti, tarp jo – ir sodo žemės sklypas bei jame esantis pastatas (pamatai) (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas). 2015 m. vasario 3 d. Turto arešto aktu antstolis areštavo šį Turtą. Vykdomosios bylos duomenimis, Turto arešto aktas, taip pat raginimai įvykdyti sprendimą ieškovui ne kartą siųsti deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), kitais galimais skolininko buvimo vietos adresais, dokumentus ne kartą bandė pristatyti antstolio padėjėjas, tačiau skolininko nepavykdavo rasti. Antstolis, įkainodamas areštuotą Turtą, rėmėsi NEWSEC 2014 m. liepos 17 d. atlikto Turto vertinimo ataskaita, ir 2016 m. sausio 27 d. patvarkymu Nr. 0116/15/00144 nustatė areštuoto Turto kainą – 41 994,90 Eur. Patvarkyme, be kita ko, nurodyta, kad, vadovaujantis CPK 681 straipsniu, skolininkas ir išieškotojas prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo šio patvarkymo gavimo dienos. Partvarkyme taip pat nurodyta, kad per 20 dienų nuo šio patvarkymo išsiuntimo dienos skolininkas turi teisę pasiūlyti Turto pirkėją, o suėjus nurodytam terminui bus skelbiamos šio Turto varžytynės. 2016 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 0116/15/00144 antstolis informavo visus vykdymo proceso dalyvius, kad nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. vyks Turto pirmosios varžytynės, pradinė Turto pardavimo kaina – 33 596 Eur. Apie varžytynes paskelbta tinklapyje www.evarzytynes.lt (varžytynių Nr. 120053). Vykdomosios bylos duomenimis, 2016 m. sausio 27 d. patvarkymas Nr. 0116/15/00144 dėl Turto įkainojimo, taip pat 2016 m. balandžio 15 d. patvarkymas Nr. 0116/15/00144 apie paskelbtas Turto varžytynes, (skolininkui) ieškovui įteikti asmeniškai 2016 m. balandžio 28 d. (vykdomoji byla Nr. 0116/15/00144, b. l. 124). Elektroninės varžytynės dėl ginčo Turto baigėsi 2016 m. gegužės 16 d., laimėtoju paskelbta UAB „Rukma“, pasiūliusi didžiausią kainą – 36 034 Eur (vykdomoji byla Nr. 0116/15/00144, b. l. 133). Turto pardavimo iš varžytynių 2016 m. birželio 9 d. aktu Nr. 0116/15/00144 ginčo turtas perduotas UAB „Rukma“ nuosavybėn.
21. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją analogiško pobūdžio bylose turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Parduodant turtą iš varžytynių, sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis. Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą. Dėl šių priežasčių CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas, pagal kurį turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, taikytinas tik išimtiniais atvejais. Kasacinio teismo pažymėta, kad ne kiekvienas antstolio padarytas pažeidimas gali sudaryti pagrindą pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu. Tokiu pagrindu gali būti tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys vykdymo proceso dalyvių teises ir teisėtus interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.).
22. Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2016 m. birželio 9 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktą, remiasi tuo, kad sodo sklypas ir jame esantis statinys parduoti už daug mažesnę kainą nei ta, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, be to, kad buvo pažeistos Nacionalinės žemės tarnybos, kaip valstybinės žemės patikėtinės, teisės įsigyti parduodamą sodo žemės sklypo dalį pirmenybės teise.
23. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui.
24. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su CPK 681 straipsniu, reglamentuojančiu areštuojamo turto įkainojimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-611/2015).
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustatęs, jog turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte įtvirtinto pagrindo buvimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai – vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-611/2015).
26. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
27. Pagal CPK 681 straipsnio 1 dalies nuostatas, areštuodamas skolininko turtą, antstolis įkainoja jį rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę.
28. Nagrinėjamu atveju vykdomosios bylos Nr. 0116/15/00144 medžiagos analizė patvirtina, kad antstolis, 2015 m. vasario 3 d. Turto arešto aktu areštavęs ieškovo ir trečiojo asmens turtą (duomenys neskelbtini), jį įkainodamas rėmėsi kreditorės (išieškotojos vykdymo procese) UAB „Medicinos bankas“ užsakymu bendrovės NEWSEC atlikto šio Turto vertinimo ataskaita, pagal kurią ginčo turto rinkos vertė 2014 m. liepos 17 d. – 41 994,90 Eur (145 000 Lt). Pažymėtina, kad antstolis, spręsdamas dėl ginčo Turto rinkos vertės, rėmėsi turto vertintojo individualizuotai nustatyta šio turto verte, toks įvertinimas pripažintinas atitinkančiu CPK 681 straipsnio nuostatas.
29. Ieškovas (skolininkas), nedalyvavęs areštuojant Turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo galėjo pareikšti ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą (CPK 681 straipsnio 3 dalis). Vykdomosios bylos duomenimis, nuo vykdymo proceso pradžios 2015 m. sausio 27 d. skolininkui deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), antstolio siunčiami dokumentai grįždavo neįteikti, skolininkui jų neatsiimant, dokumentus bandė pristatyti antstolio padėjėjas, tačiau skolininko nepavykdavo rasti, taip pat nepavykdavo įteikti dokumentų kitais antstoliui žinomais skolininko galimos buvimo vietos adresais.
30. Pagal CPK 604 straipsnio, reglamentuojančio procesinių dokumentų įteikimą vykdymo proceso metu, nuostatas procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams šio Kodekso VI dalyje numatytais atvejais registruotąja pašto siunta, laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos, išskyrus šio Kodekso 660 straipsnyje ir kituose straipsniuose numatytus atvejus. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, ieškovo (skolininko) deklaruotos gyvenamosios vietos adresu registruotomis pašto siuntomis antstolio siųsti vykdymo proceso dokumentai laikytini jam įteiktais pagal CPK 604 straipsnio nuostatas. Be to, vykdomosios bylos duomenimis, 2016 m. sausio 27 d. patvarkymo Nr. 0116/15/00144 dėl areštuoto Turto įkainojimo kopija, taip pat 2016 m. balandžio 15 d. raštas Nr. 0116/15/00144 su informacija apie Turto pardavimą varžytynėse, ieškovui (skolininkui) buvo įteikti asmeniškai, jį pagaliau suradus, 2016 m. balandžio 28 d. (vykdomoji byla Nr. 0116/15/00144, b. l. 124). Tačiau ir po šių dokumentų realaus įteikimo ieškovas (skolininkas) per tris darbo dienas nepareiškė antstoliui prieštaravimų dėl areštuoto turto įkainojimo (CPK 681 straipsnio 3 dalis) ir nustatytos pradinės pardavimo iš varžytynių kainos.
31. Esant tokiems bylos duomenims, apelianto (ieškovo) argumentai, kad jis negavo iš antstolio vykdymo proceso dokumentų ir dėl to neturėjo galimybės pareikšti prieštaravimų dėl ginčo Turto įkainojimo, atmestini kaip nepagrįsti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
32. Pagal CPK 718 straipsnį pirmosiose varžytynėse parduodamo turto kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos kainos. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad ginčo Turtas antstolio buvo įkainotas 41 994,90 Eur suma, nepažeidžiant CPK 681 straipsnio nuostatų, antstolis teisingai nustatė šio Turto pardavimo pirmosiose varžytinėse kainą – 33 596 Eur (41 994,90 Eur x 80 proc.).
33. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina tai, kad būtent ieškovui (apeliantui) tenka pareiga įrodyti, kad antstolis, areštuodamas ginčo Turtą, pažeidė pareigą įkainoti jį objektyviai, kaina, maksimaliai artima rinkoje esančiai, ir dėl to Turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje nustatyta tvarka (CPK 178 straipsnis).
34. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas būtų pripažintas negaliojančiu, teismas turi būti neginčijamai įsitikinęs, jog turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Ši aplinkybė gali būti nustatoma remiantis visais leistinais įrodymais, teismas iš įrodymų visumos daro išvadą apie šios aplinkybės buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2010; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-611/2015).
35. Apelianto argumentai, kad antstolis, nustatydamas ginčo Turto kainą, nepagrįstai rėmėsi tik NEWSEC vertinimu, atliktu pagal ieškotojos UAB „Medicinos bankas“, kuri buvo suinteresuota kuo mažesnės Turto vertės nustatymu, užsakymą, atmestini kaip nepagrįsti. Antstolis, spręsdamas dėl Turto vertės, turėjo pagrindą remtis kvalifikuoto turto vertintojo atliktu įvertinimu. Apelianto pozicija, kad ieškotoja UAB „Medicinos bankas“ buvo suinteresuota kuo mažesnės Turto vertės nustatymu, nepatvirtinta jokiais konkrečiais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto skola UAB „Medicinos bankas“ buvo itin didelė, apeliantui nedirbant ir neturint kitų pajamų skolai grąžinti, vienintelė galimybė susigrąžinti kuo daugiau skolos buvo parduoti įkeistą turtą už kuo didesnę kainą. Tokios aplinkybės suponuoja išvadą, kad priešingai, nei nurodo apeliantas, išieškotoja UAB „Medicinos bankas“ turėjo interesą, jog parduotino iš varžytynių Turto kaina būtų nustatyta maksimaliai atitinkanti Turto rinkos kainą, kad, pardavus šį Turtą iš varžytynių, Bankui būtų sugrąžinta kuo daugiau skolos.
36. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ieškovo pateiktą 2009 m. UAB „Liturta“ atlikto Turto vertinimo ataskaitą. Šis Turto vertinimas darytas daugiau kaip prieš šešerius metus iki jo įkainojimo, antstoliui vykdant priverstinį skolos išieškojimą ir organizuojant Turto pardavimą iš varžytynių.
37. Apeliantas taip pat nepagrįstai remiasi pagal VĮ Registrų centro duomenis apskaičiuota ginčo Turto verte – 52 367 Eur. Pažymėtina, kad sodo sklypo vidutinė rinkos vertė – 42 549 Eur – nustatyta masinio vertinimo, atlikto 2008 m. rugsėjo 17 d. duomenimis, sodo pastato vertė – 9818 Eur – masinio vertinimo, atlikto 2011 m. sausio 28 d., duomenimis. Tai – masinio vertinimo, be to, atlikto daugiau kaip aštuonerius metus iki Turto pardavimo iš varžytynių, duomenys. Tuo tarpu vykdymo procese antstolis rėmėsi NEWSEC atliktu individualiu Turto vertinimu, atliktu 2014 m. liepos 17 d.
38. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad ginčo Turtą varžytynėse už 36 034 Eur įsigijusi UAB „Rukma“ siekė jį parduoti už beveik dvigubai didesnę 65 000 Eur kainą, taip pat neįrodo apelianto pozicijos, jog Turtas iš varžytynių parduotas už esmingai mažesnę kainą, nei ta, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą.
39. Apeliantas, kvestionuodamas ginčo Turto rinkos vertę, nepateikė į bylą patikimų įrodymų, kurie galėtų pagrįsti jo poziciją. Pabrėžtina tai, kad apeliantas, pirmosios instancijos teisme pareiškęs prašymą skirti teismo ekspertizę ginčo Turto rinkos vertei nustatyti, po to, kai teismas ekspertizę pavedė atlikti ne apelianto (ieškovo) siūlytam ekspertui, nesumokėjo užstato už ekspertizę ir teismo ekspertizė nebuvo atlikta. Taigi ieškovas savo pasirinkimu nusprendė nesiekti įrodymo – teismo ekspertizės išvados – savo įrodinėjamai aplinkybei dėl Turto pardavimo iš varžytynių už esmingai mažesnę kainą pagrįsti.
40. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi civilinėje byloje ir vykdomosiose bylose esančių duomenų visumą, prieina prie išvados, kad ieškovas (apeliantas) neįrodė, jog antstolis pažeidė pareigą įkainoti ginčo Turtą objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje, ir dėl to Turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti Turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
41. Apeliacinio skundo argumentai, kad antstolis, prieš parduodamas Turtą iš varžytynių, privalėjo kreiptis dėl sklypo dalies naudojimosi tvarkos nustatymo, nepasiūlė žemės sklypo bendraturtei valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos, įsigyti parduodamą žemės sklypo dalį pirmenybės teise, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
42. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką varžytynių dalykas gali būti ne tik suformuota ir individualiai apibrėžta daikto dalis, bet ir teisė į jį (idealioji dalis) (CK 1.112 straipsnis, 6.306 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai, remiantis viešo registro duomenimis, skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu nenustatoma naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį pateiktą išieškotojo ar bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio prašymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2006; 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007). Nagrinėjamu atveju ieškovui, trečiajam asmeniui R. M. bei valstybei priklausiusios sklypo dalys buvo aiškios. Trečiojo asmens UAB „Medicinos bankas“ atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodyta, kad naujasis žemės sklypo dalies savininkas ir valstybė turi teisę nusistatyti naudojimosi tvarką sklypu pagal CK 4.81 straipsnį, ir nėra pagrindo teigti, jog tai turėjo būti atlikta iki ginčo Turto pardavimo varžytynėse.
43. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Tai reiškia, kad bendraturtis neturi pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2010). Dėl to nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti sodo žemės sklypo bendraturčių pirmenybės teisės įsigyti iš viešųjų varžytynių parduotą sklypo dalį pažeidimo.
44. Nurodytina tai, kad apeliantas nėra asmuo, kuris turėtų teisę ginti kitų suinteresuotų asmenų, šiuo atveju – valstybinę žemę patikėjimo teise valdančios Nacionalinės žemės tarnybos, interesus. Be to, Nacionalinė žemės tarnyba dalyvavo nagrinėjamoje byloje trečiuoju asmeniu ir atsiliepime į apeliacinį skundą argumentuotai išdėstė savo poziciją, pareikšdama, jog šiuo atveju, parduodant ginčo Turtą iš varžytynių, jos interesai nepažeisti. Dėl to nėra pagrindo Turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu ir pagal apelianto įvardytą CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
45. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas, reikalaudamas pripažinti negaliojančiu Turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo ginčo Turtas perduotas UAB „Rukma“ nuosavybėn, atsakovu pagal pareikštą reikalavimą nurodė tik antstolį, tuo tarpu Turtą įsigijusią UAB „Rukma“ – trečiuoju asmeniu. Taip suformuluotas ieškinio reikalavimas yra teisiškai ydingas. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, kai išnagrinėjus bylą nenustatyta nė vieno iš ieškovo įvardytų Turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo negaliojančiais pagrindų (nei CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nei 7 punkte), ši pažaida neturi esminės reikšmės procesinei šalių ginčo baigčiai.
46. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės kilusiam ginčui dėl Turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą.
Teisėjai Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Laima Ribokaitė
Eglė Surgailienė