Civilinė byla Nr. 3K-3-337-690/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00720-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 66

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015  m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo LUAB „VGC“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal LUAB „VGC“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankui (trečiasis asmuo – akcinė bendrovė Šiaulių bankas) dėl sąskaitos pripažinimo depozitine bei lėšų iš depozitinės sąskaitos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl bankrutuojančios įmonės vardu atidarytos atskiros banko sąskaitos lėšoms, skirtoms bankroto procese kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo depozitine.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad LUAB „VGC“ banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir banko sąskaita, ginčo sąskaita, Sąskaita), atidaryta AB Ūkio banke (toliau – ir Bankas), yra depozitinė, o joje esančios lėšos nėra  bankrutuojančio Banko  nuosavybė, įpareigoti atsakovą pervesti 532 953,04 Lt į ieškovo vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB Šiaulių banke.

Ieškovas nurodė, kad, bendrovei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 2012 m. balandžio 3 d. AB Ūkio banke atidarė banko sąskaitą, skirtą lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais. Į šią sąskaitą ir buvo pervestos lėšos, gautos iš Garantinio fondo pagal 2012 m. rugpjūčio 3 d. bankroto administratoriaus ir Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos sudarytą lėšų iš Garantinio fondo perdavimo įmonei sutartį Nr. GF3-744-2012, taip pat lėšos, gautos už 2013 m. vasario 1 d. vykusiose varžytynėse parduotą ieškovo turtą. Administratoriui nespėjus šių lėšų išmokėti bankrutuojančios įmonės kreditoriams, 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos bankas paskelbė atsakovo AB Ūkio banko moratoriumą, o 2013 m. gegužės 2 d. Kauno apygardos teismas iškėlė atsakovui bankroto bylą ir dėl to buvo apribotas disponavimas sąskaitoje esančiomis lėšomis.

Ieškovas, įvertinęs tai, kad Banke atidaryta sąskaita buvo naudojama bankroto procedūroms vykdyti, laikėsi pozicijos, jog ji pagal savo esmę pripažintina depozitine, nes jos paskirtis – laikinai laikyti lėšas už parduotą bankrutuojančios įmonės turtą administratoriaus žinioje ir jas paskirstyti bankrutuojančios įmonės kreditoriams vykdant bankroto procedūras, reglamentuojamas ĮBĮ. Ieškovo įsitikinimu, aplinkybę, kad sąskaita yra depozitinė, patvirtina ir tai, jog sąskaitoje esančios lėšos negali būti laikomos, o turi būti griežtais terminais išmokamos kreditoriams, kuriems buvo įkeistas parduotas turtas (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis). Pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. Ieškovo nuomone, savo paskirtimi ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu atidaryta sąskaita nesiskiria nuo CK 6.56 straipsnyje nurodytos notaro depozitinės sąskaitos, nes tiek į administratoriaus, tiek į notaro depozitinę sąskaitą pinigus sumoka skolininkas, o įmokėtų pinigų paskirtis – atsiskaitymas su kreditoriais. Nei administratorius, nei notaras netampa į depozitinę sąskaitą įmokėtų pinigų savininku, o depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos negali būti ir nėra laikomos banko ar kitos kredito įstaigos nuosavybe. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punktą atidarytos sąskaitos ir notaro depozitinės sąskaitos teisinis režimas ir paskirtis iš esmės sutampa, tačiau ĮBĮ dėl reglamentavimo spragos administratoriaus sąskaita neįvardijama kaip depozitinė. Ši teisės spraga turi būti užpildyta taikant CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatytą įstatymo analogiją. Pažymėtina, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 6 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, jog bankroto administratorius savo vardu atidaro atskirą depozitinę sąskaitą kredito įstaigoje fizinio asmens kreditorių reikalavimams tenkinti. Depozitinės sąskaitos lėšomis disponuoja bankroto administratorius, o tai patvirtina, kad bankroto procese administratoriaus atidaroma sąskaita savo esme ir paskirtimi laikytina depozitine sąskaita ir yra skirta kreditorių reikalavimams tenkinti, nors ĮBĮ jos ir neapibrėžia kaip depozitinės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu ieškovo LUAB „VGC“ ieškinį tenkino: pripažino, kad ieškovo UAB „VGC“ 2012 m. balandžio 3 d. atidaryta sąskaita                           AB Ūkio banke yra depozitinė, o joje 2013 m. vasario 12 d. buvę 532 953,04 Lt nėra atsakovo AB Ūkio banko nuosavybė; įpareigojo atsakovą  BAB Ūkio banką 532 953,04 Lt pervesti į ieškovo LUAB „VGC“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB Šiaulių banke.

Teismas, remdamasis sistemine CK 6.58 straipsnio 8 dalies ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto analize, nustatęs, kad bankrutuojančios įmonės administratoriaus atidaromos kreditorių sąskaitos reglamentavimas aiškiai nurodo, jog tai – kreditorių sąskaita; tokioje sąskaitoje laikomos lėšos yra kreditorių, o ne bankrutuojančios įmonės; lėšas, laikomas tokioje sąskaitoje, bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę naudoti tik laikydamasis ĮBĮ nuostatų ir tik taip, kaip nustato kreditoriai, padarė išvadą, kad 2012 m. balandžio 3 d. AB Ūkio banke atidarytoje BUAB „VGC“ banko sąskaitoje buvo laikomos ne šios įmonės, o jos kreditorių lėšos. Teismas, įvertinęs, kad depozitine sąskaita bendra prasme pripažintina tokia sąskaita, kurioje banko klientas laiko ne jam, o kitiems asmenims priklausančias lėšas; kad CK nėra įtvirtintas nei depozitinės sąskaitos apibrėžimas, nei bendri tokioje sąskaitoje laikomų lėšų apsaugos reikalavimai; teisės aktuose nėra pakankamai apibrėžta depozitinės sąskaitos paskirtis ir aiškiai neįtvirtintos šios paskirties nulemtos teisinio reguliavimo taisyklės, susijusios su depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų apsauga tiek nuo kliento kreditorių reikalavimų, tiek nuo banko ar kitos kredito įstaigos ar mokėjimo paslaugų teikėjo bankroto, iš esmės sutikdamas su ieškovo argumentais, sprendė, jog bankrutuojančios įmonės administratoriaus ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyta tvarka atidaryta banko sąskaita savo esme yra depozitinė sąskaita, todėl jai turėtų būti taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta apsauga, o į šios teisės normos teisinį reguliavimą administratoriaus depozitinė sąskaita nėra įtraukta ne sąmoningai įstatymo leidėjo valia, tai yra įstatymo spraga, kuri turi būti užpildyta taikant CK 1.8 straipsnio 1 dalį – taikant įstatymo analogiją.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas pripažino, kad ieškovo banko sąskaita AB Ūkio banke yra depozitinė sąskaita, kuriai taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nurodyta teisinė apsauga, t. y. joje esančios lėšos nėra įtrauktinos į atsakovo AB Ūkio banko turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami Banko kreditorių reikalavimai. AB Ūkio bankui nutraukus veiklą, ieškovo reikalaujamos lėšos turi būti grąžintos netaikant ĮBĮ nuostatų dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos ir eiliškumo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo BAB Ūkio banko apeliacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 25 sprendimu Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nutartimi UAB „VGC“ buvo iškelta bankroto byla ir šios bendrovės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Inovestus“. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto.  UAB „VGC“, atstovaujama bankroto administratoriaus, 2012 m. balandžio 3 d. sudarė banko sąskaitos sutartį Nr. 03-00019467538/2012 (toliau – ir Sutartis) su AB Ūkio banku ir bankrutuojančios UAB „VGC“ vardu buvo atidaryta banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Ši banko sąskaita buvo atidaryta ne bankroto administratoriaus, o bankrutuojančios UAB „VGC“ vardu. Banko sąskaitos sutartis nėra pripažinta negaliojančia, o joje nurodytos sąlygos patvirtina, kad buvo atidaryta ne depozitinė sąskaita, o paprasta banko sąskaita, kurios pagrindu Bankui buvo suteikta teisė naudotis  sąskaitoje esančiomis lėšomis. Visos operacijos, susijusios su ieškovo LUAB „VGC“ bankroto procedūromis, iki 2013 m. vasario 12 d. buvo vykdomos ginčo sąskaitoje, t. y. į atidarytą banko sąskaitą buvo pervedamos lėšos iš Garantinio fondo, už varžytynėse parduotą bankrutuojančios įmonės turtą, iš šios sąskaitos buvo išmokamos lėšos įmonės kreditoriams, darbuotojams, taip pat kitiems subjektams.

2013 m. vasario 25 d. buvo atlikta operacija „Lėšų perkėlimas“, kurios metu iš ginčo sąskaitos į sąskaitą Nr. 427010300000908077 buvo perkeltos banko sąskaitoje esančios ieškovo lėšos (532 953,04 Lt). Vykdant 2013 m. vasario 23 d. trišalę sutartį, sudarytą AB Ūkio banko, AB Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, į ieškovo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytą AB Šiaulių banke, buvo įskaityta 345 280 Lt (100 000 eurų) draudimo išmoka, t. y. ši suma pagal sutartį buvo perduota iš AB Ūkio banko AB Šiaulių bankui. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi AB Ūkio bankui buvo iškelta bankroto byla, ši nutartis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d., o Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai, iš jų – ir ieškovo 187 673,04 Lt finansinis reikalavimas.

Pagal „Tarptautinių žodžių žodyną“ depozitas (lot. depositum – kas atiduota saugoti; angl. deposit) yra materialinė vertybė, atiduota valstybės įstaigai saugoti, kuri, susidarius nustatytoms sąlygoms, grąžinama davusiam ją asmeniui arba jo nurodymu perduodama kitam asmeniui. CK 6.56, 6.892, 6.894, 6.913 ir 6.928 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 6.9271 ir 6.9272 straipsniais 2013 m. rugpjūčio 27 d. įstatymo projekte Nr. XIIP-915 siūloma nustatyti, kad depozitinės sąskaitos sutartis – tai banko sąskaitos ar bendroji mokėjimo paslaugų sutartis, pagal kurią bankas ar teisę teikti mokėjimo paslaugą turintis paslaugų teikėjas įsipareigoja priimti ir laikyti klientui nuosavybės teise priklausančias lėšas arba kliento patikėjimo teise ar kitais pagrindais valdomas kitiems asmenims priklausančias lėšas. Bankas ar mokėjimo paslaugų teikėjas kliento priimtų ir laikomų lėšų negali valdyti, naudoti ir (arba) jomis disponuoti. Į šias lėšas negali būti nukreiptas išieškojimas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendė, kad depozitinėje banko sąskaitoje yra laikomos lėšos, priklausančios kitiems (tretiesiems) asmenims, kurias patikėjimo teise ir (ar) kitais teisėtais valdymo pagrindais valdo bei disponuoja banko sąskaitos savininkas. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs konkrečių subjektų, kuriems pagal vykdomos profesinės veiklos pobūdį būtų privaloma atsidaryti (turėti) depozitinę sąskaitą, baigtinio sąrašo. Kadangi ginčo sąskaita buvo atidaryta kaip paprasta banko sąskaita, Bankui suteikiant teisę naudotis joje esančiomis lėšomis, lėšų nuosavybės teisė perėjo atsakovui, todėl į jas ieškovas turi tik reikalavimo, bet ne nuosavybės teisę (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 6.913 straipsnio 2 dalis, 6.928 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013). Pagal CK 6.913 straipsnio 1 dalį, banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis). Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis). Teisės doktrinoje vyrauja nuomonė, kad, perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį (Baranauskas E. ir kt. Daiktinė teisė: vadovėlis. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010, p. 87) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014).

Pažymėtina, kad už indėlius arba skolinamas lėšas bankas moka palūkanas, o depozitinių sąskaitų valdytojai moka už papildomą apsaugą, todėl jų depozitinėse sąskaitose laikomas turtas yra atskiriamas nuo kredito įstaigų turto ir bankroto atveju nedalyvauja bendrojoje kreditorių reikalavimų eilėje. Kadangi sutarties 3.3 punkte šalys susitarė dėl palūkanų mokėjimo už Bankui suteiktą galimybę naudotis atidarytoje sąskaitoje esančiomis lėšomis, tai taip pat patvirtina, kad ginčo sąskaita – ne depozitinė. Be to, pagal ginčo sutartį už padėtą indėlį buvo mokamos  draudimo įmokos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovui išmokėta draudimo išmoka, nurodyta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, o tai irgi rodo, kad ginčo sąskaita de facto nebuvo depozitinė ir lėšos joje nebuvo atskirtos nuo Banko turto.

Ieškovo banko sąskaitos atidarymo metu (2012 m. balandžio 3 d.) galiojusi ĮBĮ 3 dalies 5 punkto redakcija ir galiojantis teisinis reguliavimas nustato, kad bankroto administratorius turi pareigą bankrutuojančios įmonės, bet ne savo, vardu atidaryti atskirą sąskaitą banke, o tokios banko sąskaitos atidarymo tikslas ir paskirtis išimtinai yra susiję tik su bankroto procese sukauptomis lėšomis, skirtomis įstatymo nustatyta tvarka atsiskaityti su kreditoriais, administravimo išlaidoms apmokėti. Teisėjų kolegija, įvertinusi ĮBĮ nuostatas, CK 6.56 straipsnio nuostatas, kitų įstatymų nuostatas, kurios nustato depozitinių sąskaitų atidarymą, o ypač FABĮ nuostatas, padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog ĮBĮ įstatyme yra spraga dėl depozitinės sąskaitos nenurodymo. Įstatymų leidėjas ĮBĮ neįtvirtino, kad bankroto administratorius savo vardu atidaro sąskaitą, kaip tai padarė FABĮ 6 straipsnio 5 dalies 4 punkte, o toks skirtingas teisinis reguliavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nulemtas paties įstatymų leidėjo valios, atsižvelgiant į skirtingą šių teisės subjektų teisinę padėtį, todėl negali būti taikoma įstatymo analogija, nes specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalys; CPK 1 straipsnio 1 dalis). 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas LUAB „VGC“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl bankrutuojančios įmonės sąskaitos teisinio režimo. Įvertinus ĮBĮ 11  straipsnio  1 dalies, 3 dalies 5 punkto, 2 straipsnio 6 dalies, 1997 m. spalio 1 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1074 „Dėl Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatų patvirtinimo 18 ir 26 punktų nuostatas akivaizdu, kad bankroto administratorius yra teismo paskirtas asmuo, teikiantis bankroto administravimo paslaugas, besirūpinantis bankrutuojančios įmonės turto išsaugojimu, turto iš skolininkų išieškojimu, turto pardavimu bei kreditorių reikalavimų tenkinimu. Siekiant sklandžiai vykdyti bankroto procedūras, priėmus nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, administratorius atidaro atskirą sąskaitą banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais. Nors šios sąskaitos sąvoka nėra apibrėžta teisės aktuose, tačiau tai, kad bankroto administratoriaus atidarytos sąskaitos paskirtis – laikinai turėti lėšas už parduotą bankrutuojančios įmonės turtą administratoriaus žinioje ir jas paskirstyti bankrutuojančios įmonės kreditoriams vykdant bankroto procedūras, reiškia, jog sąskaita yra depozitinė, t. y. administratorius nenaudoja sąskaitoje esančių lėšų savo reikmėms, nedisponuoja jomis be kreditorių žinios.

Akivaizdu,  kad skolininko prievolės įvykdymas sumokant į depozitinę sąskaitą atitinka kreditoriaus interesus tik tuo atveju, jei jam yra garantuojamas išmokėjimas. Nagrinėjamu atveju įmonės administratorius negali įvykdyti ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies reikalavimų, nes sąskaitoje esančios lėšos yra negrąžinamos ir tai pažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Dėl bankrutuojančios įmonės sąskaitos pripažinimo depozitine. CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. Šią teisės normą reikėtų aiškinti plečiamai. Tai, kad pačioje normoje neįvardyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus depozitinė sąskaita, negali būti vertinama kaip draudimas šią normą taikyti administratoriaus ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu atidarytai sąskaitai. Šios sąskaitos ir pvz., notaro depozitinės sąskaitos teisinis režimas ir paskirtis iš esmės sutampa, tačiau ĮBĮ dėl reglamentavimo spragos administratoriaus sąskaita neįvardyta kaip depozitinė. Ši spraga turi būti užpildoma taikant įstatymo analogiją. Tik įvykus bankų bankrotams atsirado poreikis tiksliai apibrėžti ir nustatyti, ar bankrotui administruoti atidaryta sąskaita yra laikytina depozitine, ir tiksliai reglamentuoti depozitinių sąskaitų reguliavimą, tai patvirtina ir ta aplinkybė, FABĮ, kuris įsigaliojo po vieno iš bankų bankroto, jau yra nustatyta, jog bankroto administratorius atidaro atskirą depozitinę sąskaitą kredito įstaigoje fizinio asmens kreditorių reikalavimams tenkinti.

Pažymėtina, kad naujoje ĮBĮ redakcijoje, kuri įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d. (rengiant ieškinį dar galiojo senesnė ĮBĮ redakcija), bankroto administratoriaus sąskaitos klausimas jau yra išspręstas taip kaip siekia jį išspręsti šioje byloje ieškovas. Teisės aktų spragas, buvusias dėl santykių, atsiradusių iki šio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo, turėtų užpildyti teismas.

Dėl depozitinių sąskaitų apibrėžimo ir šiuo metu pateiktų bei svarstomų CK pakeitimų. Įstatymai   neapibrėžia  depozitinės  sąskaitos  sąvokos. Šiuo metu įstatymų leidėjui yra pateiktas įstatymo projektas Nr. XIIP-915, kuriuo siekiama sureguliuoti teisinius santykius taip, kad būtų išvengiama skirtingo normos aiškinimo situacijose, kai kyla abejonių dėl subjektų, kuriuos įstatymas įpareigoja turėti depozitines sąskaitas, apsaugos kredito įstaigos, kurioje tokia sąskaita atidaryta, bankroto atveju.               Projekte numatyta CK papildyti 6.9271 ir 6.9272 straipsniais, kuriuose įtvirtinama depozitinės sąskaitos sutarties samprata, nurodant, kad depozitinės sąskaitos sutartis – tai banko sąskaitos sutartis ar bendroji mokėjimo paslaugų sutartis, pagal kurią bankas ar tokią mokėjimo paslaugą turintis teisę teikti paslaugų teikėjas įsipareigoja priimti ir laikyti kliento patikėjimo teise ar kitais pagrindais valdomas kitiems asmenims priklausančias lėšas arba tik klientui nuosavybės teise priklausančias lėšas. CK 6.9272 straipsnyje nurodyta įtvirtinti depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų apsaugos reikalavimus, pagal kuriuos depozitinėje sąskaitoje galėtų būti laikomos ne tik kliento patikėjimo teise ar kitais pagrindais valdomos kitiems asmenims priklausančios lėšos, bet ir klientui nuosavybės teise priklausančios lėšos. Taigi, bankroto procese atidarytos sąskaitos pripažinimas depozitine neabejotinai atitiktų įstatymo leidėjo valią, kad depozitinėse sąskaitose galima laikyti ne tik patikėjimo teise ar kitais pagrindais valdomas kitiems asmenims priklausančias lėšas, bet ir klientui nuosavybės teise priklausančias lėšas.

Dėl dvigubo bankrutuojančios įmonės kreditorių nukentėjimo nuo bankroto. Situacija, jei  administratoriaus atidaryta sąskaita nebūtų laikoma depozitine ir nebūtų grąžinamos lėšos,  prieštarautų CK 1.5 straipsnyje nurodytiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bendriesiems teisės principams, nes bankrutuojančios įmonės kreditoriai nukentėtų finansiškai ne tik įmonės, bet ir dėl banko bankroto byloje. Nors bankrutuojanti įmonė galėtų iš dalies  patenkinti kreditorių reikalavimus pardavusi turtą, to negalima padaryti bankrutavus bankui, kuriame laikomos už parduotą turtą gautos lėšos.

Dėl teismų precedentų. Nors į CK 6.56 straipsnio 8 dalies teisinį reguliavimą antstolio depozitinė sąskaita, naudojama antstolio veikloje, kaip ir administratoriaus ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu atidaryta sąskaita, nėra įtraukta, 2013 m. kovo 18 d. Vilniaus apygardos teismas sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-332-611/2013,   pripažino, kad antstolių sąskaitos yra depozitinės, o jose esančios lėšos nėra likviduojamo dėl bankroto AB banko SNORAS nuosavybė bei įpareigojo šias lėšas grąžinti. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1962/2013, šis teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Nors nagrinėjamos civilinės bylos ir nurodytos bylos ratio decidendi nevisiškai sutampa, tačiau bendruosius teisės taikymo ir įstatymo spragų užpildymo principus įžvelgti galima.

Dėl indėlių ir investicijų draudimo, kreditoriaus reikalavimo. Ieškovas yra gavęs iš atsakovo 345 280 Lt draudimo išmoką už sąskaitoje buvusias lėšas. Teismui pripažinus, kad sąskaitoje buvusios lėšos yra atskirtos nuo atsakovo turto, ieškovui negalėtų būti taikomos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatos ir jam nepriklausytų draudimo išmoka. Tokiu atveju draudimo išmoką ieškovas grąžintų arba atsakovui nereikėtų pakartotinai mokėti 345 280 Lt. Kadangi šią sumą sumokėjo pats atsakovas, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įtraukimo į bylą.

Ieškovas taip pat pateikė kreditoriaus reikalavimą atsakovo bankroto byloje, nurodydamas, kad ieškovo bankroto procese atidaryta sąskaita yra depozitinė. Toks ieškovo elgesys yra logiškas, nes jei ieškinys nebūtų tenkintas, ieškovas jau būtų praleidęs terminą finansiniam reikalavimui atsakovo bankroto byloje pateikti. Ieškinį tenkinus, būtų panaikintas ieškovo reikalavimas atsakovo bankroto byloje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas su ieškovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ginčo sąskaita atidaryta kasatoriaus, o ne jo bankroto administratoriaus vardu, ginčo sąskaita nėra pripažinta negaliojančia, o ginčo sutarties sąlygos,  banko klientų aptarnavimo ir paslaugų teikimo bendrosios taisyklės ir kainynas atidarant, tvarkant bei uždarant banko sąskaitą, šalių teisės ir pareigos patvirtina, kad buvo atidaryta ne depozitinė, o paprasta banko sąskaita. Depozitinė sąskaita – tai sąskaita, skirta laikyti kitų (trečiųjų) asmenų lėšoms (ne sąskaitos savininko lėšoms) ir jomis disponuoti bei jas valdyti pagal suteiktą patikėjimo teisę ar kitą teisėtą valdymo pagrindą. Bankai už indėlius ar lėšas sąskaitoje paprastai moka palūkanas, kas buvo ir ginčo atveju, o depozitinių sąskaitų valdytojai už papildomą depozitinių sąskaitų apsaugą moka bankui, to kasatorius šiuo atveju nedarė. Dėl šių priežasčių  sąskaita de facto negali būti laikoma depozitine.

Nors teisės aktai neapibrėžia depozitinės sąskaitos sąvokos, kaip ir jos paskirties, tačiau bendrąja prasme tokia sąskaita privalo turėti du požymius: 1) ji atidaryta specialaus subjekto, aiškiai apibrėžto įstatyme ir vykdančio specialią funkciją (antstoliai, notarai, advokatai, kt.), be to, teisė ir pareiga šiam subjektui turėti būtent depozitinę sąskaitą imperatyviai nurodyta įstatyme; (2) depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos yra ne sąskaitos savininko lėšos, o trečiųjų asmenų lėšos, kurios gali būti pagal prievoles ar kitais pagrindais trečiųjų asmenų įmokamos lėšos ir (ar) skolininkų įmokamos lėšos, kurios skirstomos kreditoriams. Depozitinė sąskaita pagal savo esmę yra atskirta nuo banko (įskaitant bankroto atvejį) (CK 5 56 straipsnio 8 dalis), nepriklausomai nuo to, kas turi reikalavimo teisę į lėšas joje – klientas ar patikėjimo teise pas jį lėšas laikantys asmenys.

Kasaciniame skunde nurodomas įstatymo projektas Nr. XIIP-915 yra svarstymo procedūrų stadijoje, todėl jo nuostatos kasatoriaus pozicijos nepatvirtina,  o Vyriausybės išvadose dėl  šio projekto nurodyta, kad siūloma koncepcija, jog depozitinėje sąskaitoje gali būti laikomos klientui priklausančios lėšos, neatitinka depozitinės sąskaitos paskirties.

Fizinio asmens bankroto ir įmonės bankroto procedūrų reglamentavime nustatyti esminiai skirtumai, todėl kasatoriaus argumentai dėl sąskaitų panašumo negalimi. ĮBĮ nenurodant, kad sąskaita nėra depozitinė, įstatymo spragos nėra, todėl analogija negalima.

Asmenims, kurie teisėtais pagrindais laiko kitų asmenų lėšas (antstoliams, notarams ir kt.) savo vardu atidarytoje ir valdomoje depozitinėje sąskaitoje, yra apskaitomos svetimos, nuo specifinių  subjektų  turto  atskirtos  ir  minėtam specialiam subjektui nepriklausančios lėšos, ir jos gali būti naudojamos tik tam tikslui, kuriam jos yra įmokėtos. Bankrutuojančios įmonės atveju situacija yra kita – lėšos bankroto metu atidarytoje įmonės sąskaitoje yra jos turtas (reikalavimo teisė į lėšas), kaip minėta, teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui, nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta (ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, jei ginčo sąskaitoje esančių ar į ją pateksiančių lėšų kaip iš bankrutuojančios įmonės turto būtų padengtos įmonės administravimo išlaidos bei patekinti visų kreditorių reikalavimai, likusį turtą administratorius turėtų grąžinti įmonės savininkams (ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 6 punktas),  tai taip pat paneigia motyvus dėl sąskaitos pripažinimo depozitine.

Depozitinė sąskaita pagal savo esmę yra atskirta nuo banko (įskaitant bankroto atvejį) (CK 6.56 straipsnio 8 dalis), nepriklausomai nuo to, kas turi reikalavimo teisę į lėšas joje – klientas ar patikėjimo teise banke lėšas laikantys asmenys.

2013 m. balandžio 18 d. priimtame ĮBĮ pakeitime nurodyta, kad bankrutuojanti įmonė turi turėti dvi sąskaitas: komercinę (jei vykdoma ūkinė komercinė veikla) ir įmonės kreditorių sąskaitą, kurioje kaupiamos lėšos ir naudojamos teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Toks atskyrimas palengvina  mokesčių administratorių veiklą ir užtikrina skaidrumo principą, tačiau sąvoka „kreditorių sąskaita"  ĮBĮ  yra  naudojama  tik kaip juridinės technikos ir terminologijos dalis ir negali būti traktuojama kaip kreditorių vardu atidaryta sąskaita ar kad joje yra kreditoriams priklausančios lėšos. Be to, šios sąskaitos atidaromos įmonės (ne jos kreditorių ar administratoriaus) vardu ir jose yra kaupiamas įmonės (ne  jos kreditorių) turtas (lėšos), taigi, šios sąskaitos nėra depozitinės. Pastebėtina ir tai, kad kaip depozitinių tokių sąskaitų neįvardija ir įstatymo normos, o kasaciniame skunde nurodomos 1997 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1074 „Dėl Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto  pardavimo viešose varžytynėse nuostatų patvirtinimo“ normos negalioja.

Taigi, ginčo sąskaita yra paprasta banko sąskaita. Kasatorius su atsakovu dėl kitokio jos režimo niekada nesitarė.

Atsakovas palaiko Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo motyvus, kad ieškovo, kaip bankrutuojančios įmonės, statusas ir dėl to egzistuojantis viešasis interesas savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškinio, be to, atkreipia dėmesį į aplinkybes, kad su jo pirmosios eilės kreditoriais yra atsiskaityta, o ieškovas yra gavęs 345 280 Lt draudimo išmoką.

Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-1786-254/2013 patvirtino ieškovo pareikštą reikalavimą dėl 187 673,04 Lt, todėl šioje byloje turėtų būti svarstomas klausimas dėl bylos nutraukimo (CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas prašo teismo klausimą spręsti savo nuožiūra, nurodydamas, kad pritaria apeliacinės instancijos teismo  motyvams, kad jei galiojantys teisės aktai yra nepalankūs teisinių santykių dalyviams, tai dar nesuteikia teisės praplėsti arba susiaurinti teisės aktų galiojimo ribas iki naudingos teisinių santykių dalyviui, nes taip būtų pažeidžiamas teisinių santykių stabilumas. Trečiasis asmuo pažymi, kad ĮBĮ vartojama sąvoka „kreditorių sąskaita“ nesuteikia pagrindo spręsti, kad ginčo sąskaita, atidaryta ieškovo vardu, pripažintina depozitine. Trečiasis asmuo taip pat prašo, kad tuo atveju, jei teismas priimtų ieškovui palankų sprendimą, būtų išspręstas ir teisinių padarinių, t. y. lėšų (ieškovui išmokėtos draudimo išmokos) grąžinimo ir (ar) pervedimo klausimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sąskaitos pripažinimo depozitine

Kasaciniame skunde nurodoma, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatas reikėtų aiškinti plečiamai ir depozitine sąskaita laikyti taip pat ir bankroto administratoriaus Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 5 punkto pagrindu atidarytą sąskaitą. Jo nuomone, tai, kad pačioje normoje nėra įvardyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus depozitinė sąskaita, negali būti vertinama kaip draudimas šią normą taikyti administratoriaus atidarytai sąskaitai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad įstatyme depozitinės sąskaitos turinys  neapibrėžtas (išskyrus tam tikras CK 6.56 straipsnio nuostatas, susijusias su šios sąskaitos naudojimu), darytina išvada, jog, civilinėje teisėje galiojant dispozityvumo principui, nesant draudimo sandorio šalims susitarti kitaip, bankas ir klientas galėtų susitarti, kad sąskaita yra depozitinė, nepriklausomai nuo to, kad įstatyme tokia sąskaita (nagrinėjamu atveju – bankrutuojančios įmonės administratoriaus atidarytoji) expressis verbis nėra įvardyta kaip depozitinė, ir toks susitarimas šalims turėtų įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bankroto administratoriaus atidaroma sąskaita gali būti depozitinė, jei šalys taip susitartų, joje taip pat galėtų būti laikomos (valdomos) tiek klientui, tiek kitiems asmenims priklausančios lėšos, todėl vien tas faktas, kad administratoriaus atidaroma sąskaita automatiškai netampa depozitinė, negali būti laikoma įstatymo spraga. Dėl šių priežasčių kasacinio skundo argumentai, susiję su teisinio reguliavimo spraga, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Nagrinėjamu atveju šalys sudarytą sutartį pavadino banko sąskaitos sutartimi (CK 6.913– 6.928 straipsniai)  ir  nesitarė dėl specifinio šios sąskaitos režimo, nors tokią galimybę turėjo. Byloje esantys įrodymai nesudaro prielaidų išvadai, kad šalių tikrieji ketinimai  atidarant sąskaitą bankrutuojančios bendrovės vardu buvo kiti ir šalys siekė  atidaryti depozitinę sąskaitą. Tai, kad buvo atidaryta banko sąskaita, o ne depozitinė sąskaita, paneigia šios byloje nustatytos aplinkybės: sąskaita atidaryta ieškovo, ne administratoriaus vardu;  ieškovas faktiškai naudojosi lėšomis savo poreikiams (be to, aplinkybė, kad lėšos, įskaitant gautas iš turto pardavimo, grąžintų skolų ir kt., yra įmonės turtas, tiesiogiai įtvirtinta ir ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje);  byloje nėra duomenų, kad būtų buvę mokėti tam tikri mokesčiai bankui už depozitinę sąskaitą; pagal ginčo sutartį už padėtą indėlį buvo mokamos draudimo įmokos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o ieškovui išmokėta draudimo išmoka, nurodyta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje; nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturėjo teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitais pagrindais, negu nustatyta ĮBĮ. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių teisės ir pareigos, atsiradusios iš banko sąskaitos sutarties, gali pasibaigti, modifikuotis ar nebegalioti tik CK ir įstatymuose nustatytais pagrindais. Ieškovui nenuginčijus ar nepakeitus sudarytos banko sąskaitos sutarties, nėra pagrindo spręsti dėl šiai sąskaitai (ir joje esančioms lėšoms) taikytino kitokio (depozitinei sąskaitai būdingo) teisinio režimo.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentus dėl nukrypimo nuo teismų praktikos ir analogijos taikymo. Pirma, kasacinis teismas nėra saistomas žemesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, todėl nepasisako dėl juose pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Antra, kasacinio teismo praktikoje yra laikoma, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-399/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-582/2012).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad fizinių ir juridinių asmenų bankroto bylų aplinkybės bei joms taikytinas teisinis reglamentavimas yra skirtingas, ir pabrėžęs, kad tiek ĮBĮ, tiek Fizinių asmenų bankroto įstatymas yra specialieji įstatymai, todėl jų nuostatos negali būti taikomos pagal analogiją (CPK 4 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. ir kt. v. UAB „Litectus“, bylos Nr. 3K-3-189/2015). Dėl šios priežasties konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčo santykiams pagal analogiją netaikė FABĮ nuostatų, o atsižvelgė į įstatymo leidėjo valią nustatyti skirtingą fizinių ir juridinių asmenų bankroto procedūrų teisinį reglamentavimą.  Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems subjektams, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių subjektų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad diferencijuotas atskirų ūkio subjektų teisinės padėties nustatymas (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas, 2009 m. kovo 2 d. nutarimas, 2011 m. birželio 21 d. nutarimas, 2013 m. gegužės 24 d. nutarimas). Todėl įstatymo rengėjai, ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punkte neįtvirtinę bankroto administratoriaus pareigos atidaryti depozitinę sąskaitą, nors ji pagal savo skiriamuosius požymius, kasatoriaus teigimu, ir turi panašumų su notaro depozitine sąskaita, teisėtai pasinaudojo Konstitucijos jiems suteikta diskrecija spręsti dėl reguliavimo turinio.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai dėl įstatymo leidėjo ketinimų ateityje pakeisti teisinį reglamentavimą taip, kad bankrutuojančios bendrovės sąskaita būtų laikoma depozitine, nėra reikšmingi, nes, pirma, jie tik patvirtina, jog pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą bankrutuojančios bendrovės sąskaita nepripažįstama depozitine, antra, vėlesnis teisinio reguliavimo pasikeitimas (šiuo atveju, be kita ko, dar ir hipotetinis, nes projektas yra tik svarstymo stadijoje), vadovaujantis principu, kad įstatymas neturi atgalinio veikimo galios, nekeičia teisinio santykio, susiklosčiusio tarp šalių iki reglamentavimo pasikeitimo, vertinimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sutartimi bankui suteikus teisę naudotis ginčo sąskaitoje esančiomis lėšomis, lėšų nuosavybės teisė perėjo atsakovui, todėl į jas ieškovas turi tik reikalavimo, bet ne nuosavybės teisę (plg. CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 6.913 straipsnio 2 dalis, 6.928 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. ir kt. v. BAB „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-470/2013), todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinti kasaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 8,78 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Atsakovas BAB Ūkio bankas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 5808 Lt (1682,11 Eur). Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, šios išlaidos atsakovui priteistinos iš kasatoriaus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų  8.14 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir jam už advokato suteiktas teisines paslaugas kasaciniame teisme  priteistina 1214 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus BUAB „VGC“ (duomenys neskelbtini)  8,78 Eur (aštuonis Eur 78 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės ir 1214 (vieną tūkstantį du šimtus keturiolika) Eur  atsakovo BAB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) naudai.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Gražina Davidonienė

              Egidijus Laužikas

              Dalia Vasarienė