(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Romiris“ ir I. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. ir 2019 m. birželio 17 d.  nutarčių, priimtų ieškovų ieškinio priėmimo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-3432-340/2019 dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų R. S. ir R. S.,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai UAB „Romiris“ ir I. R. pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teisme atsakovams R. S. ir R. S., kuriame prašė:

1.1.                      priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 110 055,60 Eur žalos atlyginimą;

1.2.                      priteisti iš atsakovų R. S. ir R. S. solidariai ieškovo I. R. naudai 3 191,67 Eur žalos atlyginimą;

1.3.                      priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas;

1.4.                      taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovams ir esančių pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, areštą;

1.5.                      atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

2.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinio dalį dėl ieškovo I. R. reikalavimo priteisti 3 191,67 Eur žalos atlyginimą solidariai iš atsakovų, o ieškovei UAB „Romiris“ nustatė terminą iki 2019 m. birželio 14 d. ieškinio trūkumams pašalinti – sumokėti 2 401 Eur dydžio žyminį mokestį už ieškinį ir 50 Eur žyminį mokestį už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei pateikti teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius įrodymus.

3.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo I. R. turtinis reikalavimas yra mažesnis nei 40 000 Eur yra savarankiškas ir šis reikalavimas nėra teismingas Vilniaus apygardos teismui. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė UAB ,,Romiris“ turi sumokėti reikiamo dydžio žyminį mokestį, nes ji yra BUAB „Mevex“ kreditorė, kurios finansiniai reikalavimai nebuvo patenkinti bendrovės bankroto procese, todėl likvidavus BUAB „Mevex“, o ieškovei reiškiant reikalavimą buvusiems BUAB „Mevex“ valdymo organams ir / ar dalyviams, ieškovė nebetenka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos lengvatos nemokėti žyminio mokesčio už reiškiamą reikalavimą, kadangi reikalavimą reiškia ne bankrutuojanti įmonė, be to, reikalavimas yra nukreiptas ne į bankrutuojančią įmonę, o į fizinius asmenis.

4.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 17 d. nutartimi ieškovės UAB „Romiris“ ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino ieškovei.

5.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nustatytu terminu iki nepašalino 2019 m. birželio 3 d. nutartyje nurodytų trūkumų, t. y. nesumokėjo 2 451 Eur žyminio mokesčio.

III.                      Atskirojo skundo argumentai

6.       Ieškovai UAB „Romiris“ ir I. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. ir 2019 m. birželio 17 d. nutartis ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti ieškinį teisminiam nagrinėjimui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1.                      Teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi neteisingai išsprendė ieškinio priėmimo klausimą, nepagrįstai nustatydamas sumokėti žyminį mokestį bei nurodydamas ieškinius bendraieškiams teikti atskirai. Ieškinys yra reiškiamas pagal procesinio bendrininkavimo nuostatas atsakovams, kurių veiksmai sukėlė BUAB „Mevex“ tyčinį bankrotą, be to, jis reiškiamas šios įmonės bankroto byloje ieškovų kaip kreditorių, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės bankroto procedūra užbaigta įmonės išregistravimu iš Juridinių asmenų registro.

6.2.                      Teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, nes remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu (kreditorių teisė į žalos atlyginimą tyčinio bankroto atveju) ir CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, ieškovai yra atleisti nuo žyminio mokesčio, neatsižvelgus į tai kad įmonė yra likviduota dėl bankroto.

6.3.                      Teismas 2019 m. birželio 17 d. nutartimi nepagrįstai grąžino ieškinį ieškovams, kol dar buvo nepasibaigęs skundžiamos 2019 m. birželio 3 d. nutarties apskundimo terminas. Ieškovai 2019 m. birželio 3 d. nutartį gavo 2019 m. birželio 21 d., jos apskundimo terminas suėjo 2019 m. birželio 28 d. Teismas nustatė trumpesnį terminą ieškinio trūkumams pašalinti nei numato įstatymas terminus teismo procesiniam dokumentui įteikti ir apskųsti. Ieškovui I. R. teismo procesinių dokumentų įteikimo terminas būtų suėjęs po 30 dienų nuo jos palikimo ieškovo deklaruotos gyvenamosios vietos pašte (CPK 123 straipsnio 3, 4 dalys). Ieškovei UAB „Romiris“ teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartis būstinės adresu nebuvo siunčiama.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstų teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju nenustatyti absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindai (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsniai).

8.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinio dalį dėl apelianto I. R. reikalavimo, bei nustatytas apeliantei UAB „Romiris“ terminas pašalinti ieškinio trūkumus, taip pat 2019 m. birželio 17 d. nutarties grąžinti ieškinį ieškovei UAB „Romiris“, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas, pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl teismingumo

9.       Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams dėl žalos atlyginimo, ieškinyje nurodydami, jog ieškovas I. R. BUAB „Mevex“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3432-340/2015 buvo pripažintas pirmosios eilės kreditoriumi, patvirtinant jo finansinį reikalavimą 3 191,67 Eur sumai. Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1132-241/2018 patikslinus BUAB „Mevex“ kreditorių sąrašą ir trečiosios eilės kreditorę BUAB „Vevira“ su 110 055,60 Eur reikalavimu pakeitus jos teisių perėmėja, kreditore buvo UAB „Romiris“.

10.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi konstatavo, jog apelianto I. R. savarankiškas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo iš solidariųjų atsakovų R. S. ir R. S. yra mažesnis nei keturiasdešimt tūkstančių eurų, ir gali būti nagrinėjamas atskirai (CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir apelianto I. R. savarankiškas reikalavimas yra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui (CPK 26 straipsnis).

11.       Apeliantai su tokiu pirmosios instancijos vertinimu nesutinka, jų teigimu, ieškinio reikalavimai yra pareikšti abiejų ieškovų solidariems atsakovams, kurių veiksmai sukėlė BUAB „Mevex“ tyčinį bankrotą tais pačiais pagrindais, remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis ir bankroto byloje nustatytais prejudiciniais faktais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantų pozicija.

12.       CPK 27 straipsnio 1 punkte įtvirtinta rūšinio teismingumo taisyklė, nustatanti pirmąja instancija nagrinėjamų civilinių bylų, kuriose ieškinio suma didesnė kaip 40 000 Eur, teismingumą apygardų teismams. Tai yra viena bendrosios civilinių bylų rūšinio teismingumo taisyklės, kad civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkių teismai, išimčių (CPK 26 straipsnio 1dalis). CPK įtvirtintas rūšinio teismingumo taisyklių išimtis lemia materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilęs ginčas, pobūdis, CPK 27 straipsnio 1 punkto atveju – ginčo objektu esančio turtinio intereso dydis (vertė išreikšta pinigais) – ieškinio suma. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas, ieškinio suma nustatoma atskirai pagal kiekvieną ieškovo reikalavimą. Todėl savarankiškų reikalavimų sujungimas į vieną procesinį dokumentą – ieškinį, taip ieškinio sumų aritmetinei sudėčiai viršijant keturiasdešimt tūkstančių eurų sumą, nekeičia bylos teismingumo, byla lieka teisminga apylinkės teismui, jeigu kiekvieno iš savarankiškų ieškinių suma neviršija nurodytos sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009; 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3k-3-401/2012 ir kt.). Taigi ir nagrinėjamu atveju, kai reikalaujama atlyginti turtinę žalą, rūšinį bylos teismingumą lemia tik turtinės žalos dydis, sprendžiant teismingumo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1305/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-218-186/2016).

13.       CPK 43 straipsnyje reglamentuojamas privalomas ir neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Įstatymais grindžiamas (privalomas) bendrininkavimas – tai tokie procesinio bendrininkavimo atvejai, kai bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis (pvz., solidariosios ar subsidiariosios prievolės atveju). Neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas, jeigu reikalavimai sujungiami į vieną ieškinį, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir faktine medžiaga. Iš esmės tai keli savarankiški procesai, kai yra tas pats ieškovas ir skirtingi atsakovai arba keli ieškovai ir vienas ar keli atsakovai. Ieškinys, pareiškiamas kelių ieškovų ir keliems atsakovams, atitinka neprivalomo bendrininkavimo procesines sąlygas, jeigu kiekvienas iš reikalavimų atskirai gali būti atskiro ieškinio dalykas, tačiau jų sąsajumas grindžiamas reikalavimų arba įsipareigojimų pobūdžio bei medžiagos fakto ir teisės klausimais tapatumu.

14.       CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas tuo atveju, jeigu reikalavimai sujungiami į vieną ieškinį, yra pagrįsti ta pačia ne vien teisine, tačiau ir faktine medžiaga. Teismo diskrecijai priklauso įvertinti, ar byla gali būti nagrinėjama tokia apimtimi, kokia yra pateikta, todėl teismui nustačius ir įvertinus, kad ieškiniai nagrinėjamu atveju buvo sujungti į vieną nesant fakultatyvinio bendrininkavimo sąlygų, o dirbtinai, kas negarantuos ir neužtikrins proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad šis trūkumas turi būti pašalintas ieškovų ieškinius išskiriant į atskiras bylas. Reikalavimams nesant tarpusavyje susijusiems, jų dirbtinis sujungimas viename ieškinyje, pateikiamame apygardos teismui, pažeistų teismingumo (bylų paskirstymo teismams) taisykles bei neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiekvieno iš apeliantų reikalavimai atsakovams gali būti ir yra kildinami individualiai dėl konkrečios žalos dydžio solidaraus išieškojimo, todėl tai taip pat yra pagrindas spręsti, kad apeliantų reikalavimai yra savarankiški ir turi būti nagrinėjami atskirose bylose.

Dėl įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį

15.       Atskirajame skunde ieškovai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo UAB „Romiris“ sumokėti žyminį mokestį. Apeliantai, tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde laikėsi pozicijos, jog jie nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistini CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, nes žala buvo padaryta bankrutuojančiai įmonei, o ją likvidavus dėl bankroto kreditorių reikalavimai liko nepatenkinti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirajame skunde išdėstytais argumentais.

16.       Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Minėta teisės norma kartu su kitomis CPK teisės normomis sudaro vientisą teisės normų sistemą, todėl ji turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į kitų teisės normų turinį, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

17.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu įstatymų leidėjas siekė, jog jame nurodyti asmenys patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų, susijusių su reikalavimais dėl bankrutuojančių įmonių skolinių įsipareigojimų. Nurodytas atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojanti ar restruktūrizuojama įmonė gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio ieškovui arba turtinius reikalavimus pareiškiančiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis, jeigu reikalavimai būtų patenkinti. Be to, ši norma taip pat realizuoja lygiateisiškumo principą, kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bankrutuojančios bei restruktūrizuojamos įmonės nuo žyminio mokesčio atleidžiamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-559/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-694/2011; 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-130/2012; 2013 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2283/2013; kt.).

18.       Įstatymo leidėjo tikslas yra tiek bankrutuojančią įmonę, tiek jos esamus ar potencialius kreditorius atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, reiškiant turtinius reikalavimus, ir tokiu būdu nebedidinti ir taip jau dėl bankroto bylos iškėlimo nukentėjusių kreditorių patirtų nuostolių bei užtikrinti tokiose bylose dalyvaujančių asmenų – bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių procesinį lygiateisiškumą (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnis, 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 2 dalis, 87 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei bankrutuojančios įmonės atžvilgiu pareikšti turtiniai reikalavimai yra betarpiškai susiję su tokios įmonės bankroto procesu, pareiškėjai turi būti atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nepaisant to, kad tokie turtiniai reikalavimai nagrinėjami ne pačioje bankroto byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2348/2013, 2013 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2283/2013, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1063/2013, 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1857/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-510/2014; kt.).

19.       Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir nuoseklų jo aiškinimą teismų praktikoje, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta teisės norma skirta atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo būtent tos bankrutuojančios bendrovės, kuriai ir reiškiamas reikalavimas konkrečioje byloje, esamą ar potencialų kreditorių, kai reiškiamas turtinis reikalavimas, susijęs būtent su šios bankrutuojančius įmonės skoliniu įsipareigojimu ieškovui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, cituota teismų praktika suponuoja išvadą, jog nurodytu proceso įstatymo pagrindu nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai, pareiškę reikalavimus, kurių tenkinimas sukels tiesiogines teisines pasekmes bankrutuojančiai (bankrutavusiai) bendrovei, t. y. suponuos būtent šios bankrutuojančios (ar restruktūrizuojamos) bendrovės turtinės prievolės kreditoriui (ieškovui) atsiradimą.

20.       Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio bylose reikšmingos aplinkybės, ar bankroto proceso metu buvo pareikštas ieškinys atsakovams dėl žalos atlyginimo, kilusio dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, susijusių su įmonės tyčiniu bankrotu, t. y., ar buvo ginama įmonės ir jos kreditorių interesai bendrąją prasme, taip pat, ar buvo įrodinėjamos konkrečios aplinkybės, kokie atsakovų konkretūs veiksmai buvo nukreipti prieš konkretų ieškovą.

21.       Nagrinėjamu atveju apeliantas UAB „Romiris“ prašo priteisti solidariai 110 055,60 Eur žalos atlyginimą iš atsakovų, dėl kurių veiksmų BUAB „Mevex“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Šios konkrečios bylos nagrinėjamu atveju yra reikšminga aplinkybė, kad apeliantas nebuvo dėl tyčinio bankroto likviduotos įmonės pradinis kreditorius, jis yra teisių perėmėjas ir jo reikalavimai tyčinio bankroto byloje nebuvo tenkinti.

22.       Pažymėtina, kad tenkinus apelianto UAB „Romiris“ ieškinį, įmonė neįgis reikalavimo teisės į BUAB „Mevex“, nes įmonė yra likviduota, o tai reiškia, kad ieškinio reikalavimas nėra nukreiptas į bankrutavusios įmonės turtą. Tai lemia išvadą, kad šioje byloje pareikštas ir pirmosios instancijos teismo apskųstąja nutartimi turtiniu pripažintas reikalavimas nėra tiesiogiai (betarpiškai) susijęs būtent su BUAB „Mevex“ bankroto procesu, su šio juridinio asmens įsipareigojimais ieškovui, todėl pirmosios instancijos teismas apskųstojoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog byloje pareikštas reikalavimas neatitinka CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte reglamentuotos procesinės situacijos.

23.       Kaip minėta, CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai, pareiškę reikalavimus, kurių tenkinimas sukels tiesiogines teisines pasekmes bankrutuojančiai (bankrutavusiai) bendrovei. Atkreiptinas dėmesys, kad inicijuoto teisminio proceso baigtis – kai realias pasekmes sukels ne tik ieškinio tenkinimas ar atmetimas, yra pernelyg nutolusi nuo pasekmių bankrutavusiai įmonei ir nesukels tiesioginių teisinių pasekmių bankrutavusiai bendrovei.

24.       Išdėstytų motyvų pagrindu daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą 2019 m. birželio 3 d. nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį keisti arba naikinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl teismo procesinių dokumentų įteikimo

25.       CPK 123 straipsnio 4 dalis, reglamentuojanti procesinių dokumentų juridiniams asmenims įteikimo būdus, numato, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo.

26.       Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Romiris“ ieškinyje nurodė visą teismo korespondenciją siųsti adresu įmonės vadovui I. R. adresu: (duomenys neskelbtini). Nurodytu adresu nusiuntus procesinius dokumentus (2019 m. birželio 3 d. nutartį), apeliantė per nustatytą saugojimo terminą pašte siuntos neatsiėmė, tačiau teismas procesinių dokumentų įmonės buveinės adresu ((duomenys neskelbtini)), nesiuntė, todėl laikytina, kad CPK 123 straipsnio 4 dalies pagrindu apeliantei teismo siųsti procesiniai dokumentai nebuvo įteikti tinkamai, tai sudaro pagrindą pripažinti, jog dėl netinkamai taikytos procesinės teisės normos buvo priimta nepagrįsta nutartis, ir panaikinti 2019 m. birželio 17 d. nutartį, kuria ieškinys grąžintas ieškovei (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

27.       Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas ieškinio ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trūkumams pašalinti (iki 2019 m. birželio 14 d.), nagrinėjant bylą apeliacine tvarka baigėsi, skirtinas naujas terminas pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytiems ieškinio ir prašymo trūkumams pašalinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir nustatyti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Romiris“ dešimties dienų terminą nuo šios nutarties kopijos įteikimo dienos ieškinio trūkumams pašalinti – sumokėti 2 401 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų vieno euro) dydžio žyminį mokestį ir 50 Eur (penkiasdešimt eurų) žyminį mokestį ir tuos duomenis pateikti pirmosios instancijos teismui.

Teisėja        Danguolė Martinavičienė