Administracinė byla Nr. A-1069-442/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02313-2019-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.3; 59.1.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. A. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. sausio 24 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-113 (toliau – ir Aktas), kuriuo taikytas areštas 1/2 daliai javų nuėmimo kombaino Acros 580, v/n (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kombainas); VMI 2019 m. birželio 6 d. raštą Nr. (23.1-08E) RNA (toliau – ir Raštas), kuriuo nuspręsta nenaikinti 2017 m. sausio 24 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-113, kuriuo taikytas areštas 1/2 daliai Kombaino.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2004 m. kovo 18 d. įregistravo ūkininko ūkį, užsiima žemės ūkio veikla. Kaip ūkininkas 2016 m. spalio 31 d. iš uždarosios akcinės bendrovės „Livila“ (toliau – ir Bendrovė) įsigijo Kombainą. Už jį turėjo atsiskaityti iki 2018 m. gruodžio 30 d., tačiau 2017 metais patyrė nuostolių dėl lietingų oro sąlygų, todėl su Bendrove sudarė mokėjimų atidėjimo sutartį, numatant, kad mokėjimai turi būti atlikti iki 2021 m. gruodžio 31 dienos. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. sausio 30 d. sudarė santuoką su R. A.. Nors Kombainas įsigytas santuokos metu, tačiau jo sutuoktinė nebuvo jo ūkio partnere, nes ūkininkavo savo ūkyje. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės įrodo, kad Kombainas yra jo asmeninė nuosavybė. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. kovo 14 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2019 m. balandžio 15 d., civilinėje byloje Nr. e2YT-499-857/2019, buvo nutraukta pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka bendru sutarimu patvirtinant santuokos nutraukimo pasekmių sutartį (toliau – ir Sutartis). Santuokos nutraukimo metu į Sutartį nebuvo įtrauktas Kombainas kaip dalintinas sutuoktinių turtas, tačiau kaip kreditorius buvo įtraukta Bendrovė, kuri neprieštaravo, kad sutartinės prievolės būtų pripažintos pareiškėjo. Taip pat kaip kreditorius byloje buvo VMI, kuris sutiko, kad jo sutuoktinės skola būtų pripažinta jos asmenine prievole.
3. Pareiškėjas akcentavo, kad jis nėra VMI skolininkas. Taip pat nurodė, kad apie taikytą turto areštą sužinojo 2017 m. gegužės mėnesį. Pareiškėjas teikė VMI prašymą panaikinti areštą, tačiau areštas nebuvo panaikintas, nes VMI Kombainą laikė bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pareiškėjas paaiškino manęs, jog po santuokos nutraukimo VMI panaikins Aktą, tačiau 2019 m. birželio 6 d. sužinojo, kad Aktas nebus panaikintas. Pareiškėjas darė išvadą, kad VMI, be jokio teisinio pagrindo areštuodama jam asmenine nuosavybe priklausantį daiktą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisės neliečiamumo principą.
4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.
5. Atsakovas nesutiko, kad Kombainas yra pareiškėjo asmeninė nuosavybė, nes turtas įgytas santuokos su R. A. metu, be to, nepateikti jokie rašytiniai įrodymai, patvirtinantys Kombainą esant pareiškėjo asmenine nuosavybe. Panevėžio apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-499-857/2019 buvo sprendžiamas pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuokos nutraukimas prašant nutraukti santuoką ir patvirtinti Sutartį. Byloje nebuvo pateikta Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registro pažyma, patvirtinanti santuokos metu įgytą ir įregistruotą Kombainą, kuris Sutartyje taip pat nenurodomas, dėl jo priskirtinumo nenuspręsta. Pareiškėjas Sutartyje įtraukė į kreditorių sąrašą kreditorę Bendrovę bei prašė sutartinę prievolę pripažinti jo asmenine. Tai, atsakovo manymu, patvirtina, kad sutartiniais santykiais iš Bendrovės įgytas Kombainas laikytinas bendra jungtine pareiškėjo ir jo sutuoktinės nuosavybe.
6. Atsakovo teigimu, pareiškėjas ir jo sutuoktinė, pateikdami Panevėžio apylinkės teismui tvirtinti Sutartį, kurioje neįtraukė santuokoje sutartiniais santykiais įgyto Kombaino, sąmoningai siekė išvengti Kombaino padalinimo, tokiu būdu pažeisti kreditoriaus VMI teises bei užkirsti galimybę kreditoriui išieškoti iš skolininkės R. A. mokestinę skolą, kuri užtikrinta turto areštu. Nesant teismo nustatytų dalių Kombainui, atsakovo manymu, nėra pagrindo pripažinti Kombainą pareiškėjo asmenine nuosavybe bei tenkinti jo prašymą.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą dalyje dėl 2017 m. sausio 24 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-113 panaikinimo nutraukė, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.
8. Pasisakymas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Aktą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsniu, 103 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nustatė, kad pareiškėjas prie 2019 m. rugpjūčio 2 d. teismui pateikto patikslinto skundo pridėjo VMI 2017 m. birželio 1 d. raštą, iš kurio aiškiai matyti, jog apie ginčijamą Aktą pareiškėjui buvo žinoma dar 2017 m. gegužės 12 d. rengiant ir teikiant prašymą VMI. Teismas darė išvadą, kad skundą administraciniam teismui dėl Akto panaikinimo pareiškėjas turėjo pateikti teismui vėliausiai iki 2017 m. birželio 12 dienos. Kadangi pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2019 m. birželio 25 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą apskųsti Aktą.
9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą priežastis, darė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, nepateisinamai ilgą laiką delsė kreiptis į teismą. Teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir bylą šioje dalyje dėl Akto panaikinimo nutraukė.
10. Pasisakydamas dėl Rašto, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3.91 straipsniu, 4.73 straipsnio 1, 3 dalimis, 4.92 straipsnio 1 dalimi, 3.87 straipsnio 1 dalimi, 3.117 straipsniu, 3.88 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas santuokos metu iš Bendrovės įgijo Kombainą, turtas tarp sutuoktinių nebuvo padalintas. Nesant įrodymų, kad Kombainas yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas darė išvadą, jog yra preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, lygiomis dalimis priklausanti abiem sutuoktiniams.
11. Aplinkybė, kad pareiškėjas Sutartyje įtraukė į kreditorių sąrašą kreditorių Bendrovę, iš kurio įsigijo Kombainą, bei prašė sutartinę prievolę pripažinti jo asmenine, teismo vertinimu, patvirtina, kad sutartinė prievolė kreditoriui Bendrovei buvo pripažįstama kaip bendra jungtinė pareiškėjo ir jo sutuoktinės prievolė, įgyta santuokos metu. Teismas pažymėjo, kad santuokos metu įgyto turto neįtraukimas į Sutartį, nepatvirtina esant jį pareiškėjo asmenine nuosavybe. Teismo vertinimu, tai, jog VMI sutiko, kad R. A. prievolės kreditoriui VMI būtų laikytinos asmeninėmis jos prievolėmis, neturi tiesioginės įtakos daikto nuosavybės teisių pripažinimui asmeniniu, nes Sutartyje šalys gera valia ir bendru sutarimu dalintinų prievolių ir daiktų ar jo dalių priklausomumą konkrečiai šaliai sutaria atribodamos kiekvieną prievolę ir kiekvieną daiktą ar jo dalis.
12. Teismas darė išvadą, kad, nesant teismo nustatytų dalių Kombainui, nėra pagrindo pripažinti Kombainą pareiškėjo asmenine nuosavybe bei tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti Raštą.
13. Įvertinęs ginčijamo Rašto turinį, teismas konstatavo, kad Raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad Raštas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
14. Pareiškėjas A. A. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Raštą.
15. Pareiškėjas paaiškina, kad po 2016 m. sausio 30 d. (santuokos su R. A. sudarymo), iš pareiškėjo ūkio gautos išimtinai tik pajamos ir ūkio vertės padidėjimas laikytinas jo ir R. A. bendrąja jungtine nuosavybe. Pareiškėjo teigimu, Kombainas nėra pajamos, todėl, vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 3.91 straipsniu, pareiškėjo ūkio 2016 m. spalio 31 d. įsigytas kombainas yra jo asmeninė nuosavybė. Pareiškėjas akcentuoja, kad R. A. niekada nebuvo ir nėra jo ūkio partnere, nes ūkininkavo atskirai savo ūkyje. Pareiškėjas remiasi Ūkininko ūkio įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir pažymi, kad jo ūkininko ūkis yra asmeninis verslas, todėl Kombainas yra išimtinai jo asmeninė nuosavybė.
16. Pareiškėjas paaiškina, kad iš Bendrovės įsigytas Kombainas buvo asmeninė jo nuosavybė, todėl jis nebuvo įtrauktas į dalintiną turtą. Bendrovė, į bylą įtraukta kaip kreditorius, neprieštaravo, jog pareiškėjo įsipareigojimai šiai bendrovei už Kombainą būtų jo asmeninė prievolė. VMI taip pat neprieštaravo ir sutiko, kad R. A. kreditorinis įsipareigojimas VMI yra jos asmeninė prievolė. Tai, pareiškėjo manymu, reiškia, kad VMI santuokos nutraukimo byloje sutiko, jog Kombainas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
17. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
18. Atsakovo nuomone, teismas išdėstė ginčui taikytiną teisinį reglamentavimą ir teisingai taikė bei aiškino teisės nuostatas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, jog Kombainas būtų buvęs įgytas už lėšas, sukauptas pareiškėjo ūkyje iki santuokos sudarymo ar už pareiškėjui asmenine nuosavybės teise priklausančias lėšas. Atsakovo teigimu, santuokos nutraukimo byloje įtraukus į kreditorių sąrašą Bendrovę, buvo privaloma įtraukti ir iš sutartinių santykių kilusį rezultatą – Kombainą, nes tai bendra jungtine nuosavybe santuokos metu įgytas turtas bei prievolės. Atsakovas pažymi, kad 2017 m. sausio 24 d. turto areštas Kombainui taikytas santuokos metu, jo neskundė nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė. Ši aplinkybė, atsakovo nuomone, patvirtina, kad pareiškėjas 2017 metais pripažino Kombainą buvus bendra jungtine nuosavybe. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. kovo 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2YT-499-857/2019 nenumatyti jokie įpareigojimai VMI, nenustatyta panaikinti Aktą, be to, šis teismas nebuvo informuotas apie santuokos metu įgytą Kombainą ir jo daliai taikytą areštą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VMI 2017 m. sausio 24 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-113, kuriuo taikytas areštas 1/2 daliai Kombaino, ir VMI 2019 m. birželio 6 d. rašto Nr. (23.1-08E) RNA, kuriuo nuspręsta nenaikinti 2017 m. sausio 24 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-113, kuriuo taikytas areštas 1/2 daliai Kombaino, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
21. Turto areštas yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 2 p.). MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.
22. Ginčijame VMI 2019 m. birželio 6 d. rašte Nr. (23.1-08E) RNA išdėstytas mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo nuspręsta nenaikinti 2017 m. sausio 24 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-113, yra mokesčių administravimo procedūros sprendimas, kuriuo išspręstas pareiškėjo prašymas panaikinti turto areštą.
23. Pagal MAĮ 2 straipsnio 22 dalį mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).
24. Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestiniams ginčams šiame įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šiame įstatyme numatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo.
25. Nagrinėjamas ginčas nepriskirtinas mokestinių ginčų kategorijai.
26. MAĮ 146 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų šio įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
27. ABTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administraciniuose teismuose bylas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, 131 straipsnio 1 ir 2 dalyse, bylas dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų, susijusių su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu, bylas dėl administracinių ginčų komisijų ir kitų kolegialių išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų, taip pat šio įstatymo 99 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija.
28. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų.
29. Nagrinėjamas ginčas nėra susijęs su mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimu, grąžinimu ar išieškojimu, todėl šią bylą privalėjo nagrinėti trijų teisėjų kolegija.
30. Bylą išnagrinėjo ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė vienas teisėjas, nors, kaip buvo minėta, bylą privalėjo nagrinėti trijų teisėjų kolegija, todėl spręstina, kad byla buvo išnagrinėtina neteisėtos sudėties teismo.
31. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles.
32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė