Civilinė byla Nr. e2-616-178/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03163-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 126.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS kreditorių atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties, kuria netenkintas skundas dėl kreditorių komiteto nutarimo pripažinimo negaliojančiu, civilinėje byloje Nr. 2-631-614/2015 pagal pareiškėjų - likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS 285 kreditorių skundą dėl kreditorių komiteto nutarimo pripažinimo negaliojančiu.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Pareiškėjai - likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS (toliau – Bankas) 285 kreditoriai prašo panaikinti Banko kreditorių komiteto nutarimą dėl pritarimo susitarimui, pagal kurį UAB „Ernst & Young Baltic“ sumokės Bankui 40 000 000 Lt dėl klausimų, susijusių su Banko auditais, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. spalio 2 d. kreditorių komitetas pritarė Banko ir UAB „Ernst & Young Baltic“ (toliau – EYB) abipusiam susitarimui, pagal kurį EYB sumokės Bankui 40 000 000 Lt dėl klausimų, susijusių su Banko auditais, atliktais iki Banko nacionalizavimo, o atsakovas atsisakys teisės reikalauti žalos atlyginimo ateityje. Ginčijamas nutarimas neatitinka Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) nuostatų, teismų suformuotos praktikos ir pažeidžia kreditorių interesus. Teismui patvirtinus tokį susitarimą (taikos sutartį), jis įgytų res judicata galią (CK 6.983 str. 1 d., 6.985 str. 1 d.), todėl tokio dydžio kompensacijos mokėjimui turi būti ne tik faktinis pagrindas, bet ir pagrįsta EYB rizika. Pareiškėjų teigimu, būtina nustatyti EYB atsakomybės pagrindą ir spręsti apie šalių sulygtos kompensacijos adekvatumą bei proporcingumą EYB padarytam pažeidimui. Objektyviausiai EYB atsakomybės sąlygas atspindi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A492-492/2014, kurioje teismas, atmesdamas EYB skundą dėl 2012 m. birželio 20 d. Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. VAA-18 dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo, konstatavo EYB netinkamus veiksmus net keliuose esminiuose Banko veiklai epizoduose atliekant konsoliduotų metinių finansinių ataskaitų už kalendorinius metus, kurie pasibaigė 2010 m. gruodžio 31 d., auditą. Teismo įvardinti EYB pažeidimai nėra mažareikšmiai, nes būtent EYB audito išvados sudarė sąlygas kreditoriams pasitikėti Banku ir sudaryti su juo atitinkamus sandorius, kai tuo tarpu deklaruojami Banko finansinės veiklos rodikliai akivaizdžiai neatitiko tikrosios jo padėties, apie kurią žinojo/turėjo žinoti EYB. Šios bendrovės  ataskaitos, atliktos šiurkščiai ignoruojant ir pažeidžiant pagrindinius auditui keliamus principus bei reikalavimus, didele dalimi prisidėjo prie nepagrįstos idealių ir saugių investicijų Banke iliuzijos kūrimo. EYB atsakingas auditorius R. B., auditavęs Banką taip veikė interesų konflikte, nes audituodamas Banką, lygiagrečiai jame laikė net 3,18 mln. litų indėlį bei teikė Bankui kitas paslaugas. Jei asmuo elgiasi neatidžiai ar neprotingai ir dėl šių veiksmų nenustatyta kitų asmens kaltės, jis turi prisiimti visus su tuo susijusius padarinius (CK 1.5 str.). EYB veiksmai laikytini padaryti veikiant dideliu neatsargumu ar net tyčia, todėl EYB turi prisiimti visas su tuo susijusias pasekmes, o Banko kreditorių komitetas negali be jokio faktinio ir teisinio pagrindo iš esmės atleisti EYB nuo teisinės atsakomybės. Bendra teismo patvirtintų atsakovo kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro daugiau kaip 6,5 mlrd. litų, todėl EYB pasiūlyta sumokėti 40 mln. litų kompensacija yra neprotingai maža ir neadekvati EYB neteisėtais veiksmais atsakovui ir jo kreditoriams sukeltai žalai. Pareiškėjai nurodė, kad EYB turtinė padėtis leidžia įmonei padengti gerokai didesnę žalą. Bankroto bylose egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas privalo būti aktyvus. Nepriklausomai nuo to, ar kreditorių komiteto nutarimui pritarė dauguma narių, teismas privalo patikrinti, ar ginčijamas nutarimas nepažeidžia kreditorių teisių ir interesų, atsižvelgiant į bendruosius teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Pareiškėjai mano, kad 40 mln. litų suma neatitinka atsakovo ir jo kreditorių interesų dėl kaltų EYB veiksmų ir, net jei šiame etape EYB finansiškai nėra pajėgi sumokėti didesnės kompensacijos, tai nesuteikia pagrindo Bankui ar jo kreditorių komitetui atleisti ją nuo visos civilinės atsakomybės. Skundžiamas nutarimas iš esmės užkerta galimybes Bankui ginti savo ir kreditorių interesus, reikalaujant viso žalos atlyginimo iš EYB ir taip sudarant sąlygas atsiskaityti su kuo didesne dalimi kreditorių, todėl šis nutarimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi skundo netenkino. Teismas sprendė, jog skunde nurodyti pareiškėjų argumentai dėl kreditorių komiteto 2014 m. spalio 2 d. nutarimo neteisėtumo nėra pakankami. Bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus (ĮBĮ 23 str.), tačiau klausimų sprendimo priskyrimas kreditorių kompetencijai nereiškia absoliučios kreditorių diskrecijos, nes egzistuoja pareiga derinti tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog ekonominio tikslingumo vertinimas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Teismas pažymėjo, kad ginčas tarp Banko ir EYB teisme nebuvo pradėtas, tačiau pakankamai ilgą laiką buvo vedamos tarpusavio derybos ir renkami įrodymai bei duomenys, kad būtų galima prognozuoti ginčo tarp atsakovo ir EYB eigą („Merlyn projektas”). Bylos duomenys patvirtina, kad apie tai nuolat buvo informuojamas kreditorių komitetas. Banko administratorius 2014 m. rugpjūčio 14 d. pateikė kreditorių komiteto nariams laišką dėl rekomendavimo sudaryti taikos sutartį nurodytomis sąlygomis.  Kreditorių komiteto 2014 m. spalio 2 d. posėdžio metu, atsižvelgdami į bankroto administratoriaus pateiktą rekomendaciją, visi  kreditorių komiteto nariai (7 balsai) nutarė pritarti taikos sutarties su EYB sudarymui. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, jog susidarė tokia ekstraordinari situacija, kuomet balsų daugumą kreditorių komiteto susirinkime priimtas nutarimas galėtų būti panaikintas. Teismas taip pat nenustatė, kad ginčijamas nutarimas pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Byloje nėra duomenų, kad kreditorių komiteto nariai (ar jų dauguma) yra šališki. Teismas nenustatė kreditorių daugumos atstovų interesų konflikto požymių ar kad ginčijamu nutarimu būtų pažeidžiamos kreditorių mažumos teisės. Teismas sprendė, jog kreditorių komitetas ginčijamu nutarimu imperatyvių teisės normų nepažeidė, o pareiškėjų skundo argumentai nesuteikia pagrindo jį panaikinti ar pakeisti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Pareiškėjai (­toliau – apeliantai) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - pareiškėjų skundą tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatskleidė bylos esmės: nesurinko (neišreikalavo) visų bylai reikšmingų įrodymų, nevertino apeliantų argumentų bei tinkamai nemotyvavo savo išvadų, dėl ko skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta kaip neteisėta. Nutartyje iš esmės nėra argumentų, kuriais remiantis teismas atmetė apeliantų paaiškinimus, susijusius su šalių sulygtos kompensacijos adekvatumu ir proporcingumu bei atitikimu Banko ir jo kreditorių interesams.
2. Byloje būtina nustatyti bent jau taikos sutarties ir kreditorių komiteto nutarimo priėmimo priežastis, sąlygas ir vėliau tuo remiantis spręsti apie šalių sulygtos kompensacijos adekvatumą bei proporcingumą. Apeliantų teigimu, toks tyrimas nesusijęs su priimto nutarimo ekonominiu tikslingumu, jis pirmiausia susijęs su jo atitikimu Banko ir jo kreditorių interesams, taip pat teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Kadangi kreditorių komiteto nutarimu gali būti apribojama Banko ir jo kreditorių galimybė reikalauti iš EYB žalos atlyginimo, todėl apeliantai turi pagrįstą interesą ir teisę reikalauti, kad taikus susitarimas būtų objektyvus ir pagrįstas.
3. Apeliantai skunde pagrindė, kad yra realus pagrindas reikalauti iš EYB žalos atlyginimo, tą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A492-492/2014. EYB audito išvados sudarė sąlygas Banko kreditoriams juo pasitikėti ir sudaryti atitinkamus sandorius, nors deklaruojami finansinės veiklos rodikliai akivaizdžiai neatitiko tikrosios Banko padėties, apie kurią žinojo/turėjo žinoti EYB. Šios bendrovės veiksmai pagrįstai laikytini padaryti veikiant dideliu neatsargumu ar net tyčia, todėl ji turi prisiimti visas su tuo susijusias teisines pasekmes, o Banko kreditorių komitetas negali be jokio faktinio ir teisinio pagrindo iš esmės atleisti EYB nuo teisinės atsakomybės.
4. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tokiose bylose skundą turi nagrinėti ne vien formaliais pagrindais, bet turėtų dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio bylą nagrinėti visa apimtimi naujais aspektais. Apeliantų vertinimu, teismas turėjo visa apimtimi analizuoti, ar atsakovo ir EYB sulygta 40 mln. litų kompensacija atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, t. y. ar komiteto nutarimas pritarti tokiai sąlygai, yra pagrįstas.
5. Teismas pasirėmė tik kreditorių komiteto protokolų fragmentiniais išrašais ir subjektyvia Banko nuomone, nesuderinama su CPK principais, todėl priėjo neteisingos išvados. Teismas, nepriklausomai nuo to, ar kreditorių komiteto nutarimui pritarė dauguma narių, nagrinėdamas kreditoriaus skundą, privalo patikrinti, ar ginčijamas nutarimas nepažeidžia kreditorių teisių ir interesų, atsižvelgiant į bendruosius teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Bankas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų identifikuoti, kodėl būtent tokia suma pasirinkta užbaigiant taikiai ginčo situaciją. Svarbus yra ne tiek sumos ekonominis pagrįstumas, kiek jos fundamentalus atitikimas teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, Banko ir jo kreditorių interesams. Todėl nagrinėjamai byla svarbu, viena vertus, EYB civilinės atsakomybės pagrindas, t. y. iš ko jis buvo kildinamas šalims sudarant taikų susitarimą, kuriam pritarta nutarimu, kita vertus, šalių sutartos sumos kilmė ir adekvatumas bei proporcingumas.
6. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kreditorių komitetas būtų analizavęs sutarto kompromiso sąlygas. Dokumentų ištraukos, subjektyviai parinktos Banko, ne tik neleidžia identifikuoti, kas iš tikrųjų buvo svarstoma komitete, bet ir neleidžia aiškiai identifikuoti siūlomo taikos susitarimo sąlygų. Pavyzdžiui, iš 2014 m. spalio 2 d. atsakovo kreditorių komiteto posėdžio Nr. 56 protokolo matyti, kad tarp bankroto administratoriaus ir EYB vyko derybos, tačiau Bankas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių tokių derybų faktą, jų pobūdį, principines šalių pozicijas tokiose derybose. Be to, kreditorių komitetas pritarė tik finansinėms susitarimo sąlygoms, tačiau taip ir liko nepaaiškinta, kas pasiūlė susitarimo sąlygą, šalys nevertino ir nepripažino nė vienos iš šalių atsakomybės. Ši nuostata yra esminė, nes tokia formuluotė iš esmės gali užkirsti kelią iš EYB reikalauti viso žalos atlyginimo.
7. Ginčijamas nutarimas akivaizdžiai prieštarauja ekonominei logikai ir negali būti pateisintas jokiais racionaliais motyvais. Tačiau šios išvados patikrinimui yra būtini ir papildomi įrodymai, kurių apeliantai objektyviai negali gauti ir kurių prašė išreikalauti teismo. Teismas netenkino apeliantų prašymo dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, kurie yra itin svarbūs nagrinėjamai bylai, o jų nesant - laikytina, kad bylos esmė liko neatskleista.

Apeliantų teigimu, skundo tinkamam išnagrinėjimui yra būtina išreikalauti iš EYB sutartis dėl audito Banke atlikimo už paskutinius trejus metus iki moratoriumo paskelbimo; EYB ir kitų EYB tinklo įmonių dokumentus dėl konsultacijų ir/ar kitų atlygintinų paslaugų teikimo Bankui už paskutinius trejus metus iki moratoriumo paskelbimo (sutartys, ataskaitos, aktai, susirašinėjimas ir kt.); informaciją apie tai, ar EYB buvo apsidraudusi savo civilinę atsakomybę, ir civilinės atsakomybės draudimą patvirtinančių dokumentų kopijas (polisus, draudimo sutartis su pakeitimais ir kt.), jei tokios draudimo sutartys buvo sudarytos, už paskutinius trejus metus iki moratoriumo paskelbimo. Šie duomenys leis daryti pagrįstą išvadą, ar 40 mln. litų suma tikrai yra protinga ir pagrįsta. Be to, nurodyti įrodymai nelems ekonominio pagrįstumo vertinimo, jie tik sudarys sąlygas įvertinti ginčijamą nutarimą ir taikų susitarimą bonus pater familias principo požiūriu, t.y. akivaizdaus atitikimo / neatitikimo CK 1.5 str. įtvirtintiems principams bei Banko ir jo kreditorių interesams.

LAB bankas SNORAS atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; bylą nagrinėti uždarame posėdyje rašytinio proceso tvarka; bylos medžiagą laikyti nevieša; prašymą dėl įrodymų išreikalavimo atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas atskleidė bylos esmę ir priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, o apeliantai bylos esmę sieja su audito bendrovės civilinės atsakomybės nustatymu, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas tinkamai motyvavo nutartį, nustatė pagrįstą bylos nagrinėjimo apimtį, pasisakė dėl kompensacijos adekvatumo ir proporcingumo. Taip pat skundžiama nutartis atitinka teismų praktiką.
2. Jei nebūtų susitarta dėl taikos sutarties su EYB, žalos išieškojimo perspektyvos būtų neapibrėžtos tiek dėl bylinėjimosi sudėtingumo priežastinio ryšio ir žalos dydžio klausimais, tiek dėl tokio bylinėjimosi kaštų, tiek dėl išieškojimo iš EYB perspektyvų.
3. Teismas pagrįstai nurodė, jog visų greitesnio turto realizavimo klausimų sprendimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių kompetencijai.
4. Apeliantai klaidina teismą dėl bylos apimties, teigdami, jog skundžiama nutartis neatitinka protingumo, sąžiningumo principų. Apeliantai prilygina šią bylą bylai dėl žalos atlyginimo iš EYB. Tai matyti iš skunde nurodytų argumentų: EYB nemokėtų 40 mln. litų, jei tam nebūtų pagrindo; tikslas byloje yra nustatyti, kokia informacija dėl EYB atsakomybės lėmė kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimą; EYB pažeidimai nėra mažareikšmiai ir EYB turi prisiimti visas pasekmes dėl tyčios ar neatsargumo; EYB pripažino savo atsakomybę; kas pasiūlė sąlygas dėl EYB atsakomybės; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė EYB pažeidimus už 2010 metus, ir pan. Banko vertinimu, į minėtus klausimus teismas turėtų atsakyti tik nagrinėdamas klausimą dėl EYB civilinės atsakomybės.
5. Banko kreditorių komitetas atsakingai sprendė taikos sutarties tvirtinimo klausimą. Teismas vertino ginčijamą nutarimą jo adekvatumo, proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo klausimais, pateikė atitinkamus motyvus, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliantų skundą.
6. Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas analizavo, kodėl buvo sulygta būtent 40 mln. litų suma. Apeliantai nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima suabejoti kreditorių komiteto sprendimu dėl taikos sutarties finansinių sąlygų patvirtinimo. Teismas pagrįstai nurodė, kodėl jis neišreikalavo apeliantų prašytų įrodymų, prašomi įrodymai neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla ir išeina už bylos nagrinėjimo ribų. Taip pat teismas nutartyje analizavo įrodymų apie derybų eigą ir pagrįstai konstatavo, kad ginčas teisme tarp Banko ir EYB nebuvo pradėtas, tačiau pakankamai ilgą laiką buvo vedamos tarpusavio derybos ir renkami įrodymai bei duomenys apie tokio ginčo eigos prognozes.
7. Nepagrįsti apeliantų motyvai, kad teismo nutartis prieštarauja teismų praktikai. Teismas plačiai rėmėsi tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurios apeliantai net nebandė paneigti, o tik abstrakčiai kritikavo nutartį.
8. Teismui pakako Banko pateiktų įrodymų nutarčiai pagrįsti, tuo tarpu apeliantai nepateikė jokių motyvų, dėl kurių būtų galima suabejoti, kad teismas nepakankamai ištyrė byloje esančius įrodymus. Apeliantai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta SNORO bankroto byloje, kuomet teismas panaikino kreditorių komiteto sprendimą dėl bankroto administratoriaus išlaidų patvirtinimo, tačiau šis pavyzdys netinka nagrinėjamai bylai. Nagrinėjamu EYB kompensacijos dydis buvo pasiektas šalių derybų, o ne nustatytas teismo byloje dėl žalos atlyginimo. Tiek administratorius, tiek kreditorių komitetas įvertino visas rizikas ir nutarė, jog daug naudingiau bus sudaryti taikos sutartį, negu ilgą laiką bylinėtis be jokio užtikrinimo, kad pavyks prisiteisti ir išieškoti iš EYB net mažesnę už taikos sutartimi sulygtą sumą. Be to, teismas, peržiūrėdamas kreditorių komiteto nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo, neperžiūri taikos sutarties ekonominio naudingumo.

Apeliantai pakartoja prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, tačiau šių įrodymų išreikalavimas yra siejamas su nepagrįstu apeliantų tikslu nustatyti jau šioje byloje EYB civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas teisingai vertino nutartyje, jog įrodymai neturi ryšio su nagrinėjama byla, be to, Bankas pateikė pakankamai įrodymų, kuriais teismas pagrindė nutartį. Šių įrodymų apeliantai nepaneigė. Atitinkamai, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo vilkinti procesą ir reikalauti iš EYB dokumentų, kurie net nesusiję su nagrinėjama byla.

Teismas nutartyje nusprendė bylos dalį, susijusią su apeliantų skundo nagrinėjimo medžiaga, laikyti nevieša, todėl šis apribojimas yra taikomas ir apeliacinės instancijos teismui. Atsakovas prašo bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka ir bylos medžiagą laikyti nevieša.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantų prašymas panaikinti 2014 m. spalio 2 d. Banko kreditorių komiteto nutarimą, kuriuo nutarta pritarti taikos sutarties su EYB sudarymui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nustatyta, kad Banko kreditorių komitetas 2014 m. spalio 2 d. nutarimu pritarė Banko ir EYB taikos sutarties sudarymui bankroto administratoriaus komitetui nurodytomis finansinėmis sąlygomis. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ginčijamu nutarimu pritarta sąlygai, jog EYB sumokės Bankui 40 mln. litų kaip kompensaciją dėl atliktų auditų iki moratoriumo Bankui paskelbimo. Apie tai Bankas yra informavęs ir viešai. Apeliantų teigimu, ginčijamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes prieštarauja Banko ir jo kreditorių interesams, ĮBĮ nuostatoms, taip pat teisingumo ir protingumo principams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantų skundo argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti  ginčijamą nutarimą. Apeliantai su tuo nesutinka.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

Apeliantai, be kita ko, nurodo, kad buvo pažeistas CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, nes nutartyje nėra motyvų, kuriais būtų atmetami apeliantų argumentai, teikia nuorodą į CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, t.y. į absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais.

Visų pirma, jie nepagrįsti iš esmės. CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais teismas padarė išvadas, bei teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi.  CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato absoliutų sprendimo (nutarties) pagrindą, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų. Šiuo atveju teismas aptarė apeliantų skundo argumentus ir, konstatavęs, jog jie nėra pakankami pripažinti ginčijamą nutarimą neteisėtu, pakankamai išsamiai išdėstė savo motyvus, kuriais remiantis priėmė būtent tokį procesinį sprendimą. Todėl net tuo atveju, jei nebūtų atsakyta į kiekvieną apeliantų skundo argumentą, nebūtų jokio pagrindo pripažinti, kad nutartis yra be motyvų ir dėl to konstatuotinas absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

Dėl kreditorių komiteto nutarimo pritarti taikos sutarties projektui teisėtumo

Pagal ĮBĮ 21-25 straipsnių nuostatas kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas (jei toks sudaromas) – aukščiausia kreditorių teisių ir interesų apsaugos forma, leidžianti priimti sprendimus esminiais su bankrutuojančios įmonės veikla susijusiais klausimais inter alia ir dėl taikos sutarčių sudarymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad tiek ĮBĮ normų nuostatos, tiek teismų praktikos išaiškinimai suponuoja išvadą, kad kreditorių teisė spręsti įmonės reikalus yra jų autonomijos principo išraiška, o priimti nutarimai gali būti panaikinami tik nustačius priėmimo procedūrų, taip pat akivaizdų imperatyvių teisės normų pažeidimą, nesąžiningą naudojimąsi balsų daugumos turėjimu ar prieštaravimą CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Todėl apeliacinės instancijos teismas nurodytų šiais aspektais skundžiamoje nutartyje išaiškinimų nebekartoja.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl ginčijamo kreditorių komiteto nutarimo priėmimo procedūrinės tvarkos pažeidimų. Kaip matyti iš apeliantų argumentacijos esmės, Banko kreditorių komiteto nutarimas kvestionuojamas būtent dėl sumos, kurią audito bendrovė privalėtų sumokėti Bankui, dydžio, jei būtų nustatytos jos civilinės atsakomybės sąlygos, be to, reiškiami nuogąstavimai, kad, sudarius taikos sutartį, gali būti užkirstas kelias kreditoriams reikalauti iš EYB (didesnio) žalos atlyginimo. Kitaip tariant, ginčas kilęs dėl audito bendrovės atsakomybės galimos apimties, kai Bankui, anot pareiškėjų, yra pareikšti daugiau kaip 6,5 mlrd. litų dydžio finansiniai reikalavimai,  ir 40 mln. litų, kuriuos sumokėtų audito bendrovė pagal taikos sutartį ir dėl to yra pritarta kreditorių komitete, sumos santykio atitikimo kreditorių interesams teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų požiūriu. Apeliantų nuomone, 40 mln. litų suma yra neprotingai maža ir neadekvati neteisėtais veiksmais Bankui ir jo kreditoriams sukeltai žalai, EYB turtinė padėtis ir kitos aplinkybės leidžia manyti, kad ši bendrovė pagal jos atsakomybės laipsnį privalėtų, o pagal finansines galimybes ir galėtų atlyginti žalą didesne apimtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai, beje, kurių dauguma buvo išdėstyta skunde pirmosios instancijos teismui, neteikia pagrindo nesutikti su skundžiamos nutarties išvadomis.

Kaip minėta, kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška, o ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime ar kreditorių komitete (ĮBĮ 24 str., 25 str.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, pagrįstu teisminės praktikos nuostatomis, kad ekonominio tikslingumo vertinimas iš esmės priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog nesutikti, kad teismas neturi vertinti kreditorių komiteto nutarimų ekonominio pagrįstumo, nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015). Kita vertus, tai nešalina pareigos įvertinti, ar kreditorių susirinkimo (komiteto) bet kuriuo nutarimu, inter alia kuriuo pritariama taikos sutarties dėl tam tikros sumos sumokėjimo sudarymui, nebuvo pažeistos imperatyviosios teisės normos ir ar galimos taikos sutarties sąlygos neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima visiškai sutikti su apeliantais, kad ginčijamo nutarimo teisėtumas apskritai nesusijęs su jo ekonominio tikslingumo vertinimu, nes, jų nuomone, tai pirmiausia yra susiję su nutarimo neatitikimu Banko, jo kreditorių interesams bei minėtiems principams. Be abejo, Banko, jo kreditorių interesas yra vienareikšmiškai aiškus – gauti visą (ar bent jau kuo didesnį) padarytos žalos atlyginimą. Tačiau šiuo atveju svarstomas taikos sutarties sudarymo klausimas, nė viena iš šalių negali priversti kitą šalį sudaryti taikos sutartį tik jos vienos pageidaujamomis sąlygomis. Taikos sutartimi paprastai kompromisas pasiekiamas tik abiejų šalių nuolaidomis, taigi, atsisakymu nuo dalies savo, gal būt, ir pagrįstų nuostatų, kas tokiu atveju lemia ir tam tikrus abiejų šalių praradimus, kurių viena iš jų, išnagrinėjus ginčą teisme palankaus sprendimo atveju, tikėtina nepatirtų ar patirtų menkesnius. Tačiau, šalims nesusitarus dėl ginčo taikaus sprendimo ir jį perkėlus į teismą, neatmestina galimybė, kad nesutikusi sudaryti taikos sutarties šalis gali patirti dar ir žymiai didesnius praradimus nei taikant nuolaidas taikos sutartyje. Todėl kreditorių (o taip pat ir kitos šalies) interesas nėra nesąlygojamas ekonominio tikslingumo įvertinimo. Vertinant minėtų dviejų nuostatų (ekonominio pagrįstumo ir jo atitikimą Banko, kreditorių interesams minėtų principų kontekste) santykį, apeliacinės instancijos teismo nuomone, kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti pripažįstamas neteisėtu, kai nurodomi argumentai dėl ekonominio nepagrįstumo, per kurį ir gali kilti kreditorių teisių pažeidimas, nėra išimtinai hipotetiniai, kitaip tariant, gali būti daugiau ar mažiau patikrinti tam tikrais tyrimais, kitais objektyviais duomenimis ir šie leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad nutarimas yra aiškiai nepagrįstas arba bent itin abejotinas tokiu lygmeniu, jog kreditorių interesų apsaugos požiūriu pakankamai įtikinamai suponuoja nusižengimo fundamentaliems CK 1.5 straipsnyje nurodytiems principams konstatavimo būtinumą. Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje šiuo aspektu jau yra pasisakyta, kad panaikinti kreditorių priimtą nutarimą remiantis ekonominio pobūdžio argumentais būtų reikalinga tuomet, kai toks nutarimas akivaizdžiai prieštarautų ekonominei logikai ir negalėtų būti pateisintas jokiais racionaliais motyvais. Tuo tarpu vien tik skirtingas kreditorių suvokimas dėl konkrečiu atveju ekonomiškai naudingesnio sprendimo nėra pagrindas paneigti teisėtai nutarimą priėmusių kreditorių valios (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-570/2012).

Apeliantų argumentai kvestionuojant tiek priimtą ginčijamą nutarimą, tiek skundžiamą nutartį iš esmės susiję su galimos EYB civilinės atsakomybės apimtimi, kuri šioje byloje nėra ir negali būti konkrečiai nustatinėjama, t.y. šis klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Apeliantų pozicija yra dviprasmiška: viena vertus, jie ir patys nurodo iš esmės neginčijantys civilinės atsakomybės apimties nustatinėjimo kitoje byloje, tačiau, kita vertus, kaip skundžiamos nutarties ir Banko pozicijos trūkumą nurodo tai, kad juose nėra nurodoma aiškiai patvirtinta EYB civilinė atsakomybė ir jos apimtis. Kaip minėta, nagrinėjimo ribos yra susijusios su ginčijamo nutarimo atitikimu Banko ir jo kreditorių interesams teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų požiūriu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų pateikti argumentai, kad taikos sutartimi sulygta 40 mln. litų suma yra per maža ir neadekvati EYB neteisėtiems veiksmams, kurie, apeliantų teigimu, patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-492/2014, iš esmės yra jų subjektyvaus suvokimo  ir deklaratyvaus pobūdžio. Bankas savo procesiniuose dokumentuose išdėstytiems argumentams pagrįsti pateikė nagrinėjamam klausimui reikšmingus įrodymus: Banko kreditorių komiteto posėdžių protokolų išrašus, iš kurių matyti pakankamai ilga Banko ir EYB vykdomų derybų (projekto „Merlin“) eiga iki bankroto administratoriaus 2014 m. rugpjūčio 14 d. informacijos dėl pasiekto susitarimo, susirašinėjimą, panašaus pobūdžio ginčų sprendimo tarptautinius pavyzdžius. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aktyvus teismo vaidmuo nereiškia visos įrodinėjimo pareigos perkėlimo teismui ir neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12 str., 178 str.). Apeliantai turi galimybę paneigti Banko teikiamus audito bendrovės atsakomybės masto tarptautinės praktikos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu,  palankius ginčijamo nutarimo priėmimui pavyzdžius (JAV banko Lehman Brothers bankroto byloje, 2003 m. Barings byloje), kuriais inter alia vadovavosi teismas, pateikdami priešingos praktikos pavyzdžius ar objektyvesniam vertinimui teikiančius pagrindą kitokius duomenis. Tačiau jie tokių ne tik nepateikia, bet ir savo atskirajame skunde iš esmės nenurodo argumentų, kodėl visiškai nėra priimtini Banko pateikti pavyzdžiai nagrinėjamos situacijos kontekste. Tuo tarpu, palyginus audito bendrovei nustatytos kompensacijos (99 mln. JAV dolerių) santykį su visa Lehman Brothers Holdings Inc banko skola (613 mlrd. JAV dolerių) ir nagrinėjamu atveju EYB kompensacijos santykį su Banko bendra kreditorinių reikalavimų suma, matyti, kad Banko susitarimas su EYB yra netgi palankesnis. Taigi, pagal šį precedentą tarptautinės praktikos požiūriu ginčijamą nutarimą negalima laikyti neadekvačiu.

Nutarimas priimtas po beveik dvejų metų trukusio bankroto administratoriaus, jo konsultantų bei kreditorių komiteto darbo, tai patvirtina Banko su atsiliepimu į skundą pateikti kreditorių komiteto protokolų išrašai. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nėra pagrindo manyti, jog kreditorių komitetas neatsakingai sprendė taikos sutarties tvirtinimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikšminga yra ta aplinkybė, kad minėtos taikos sutarties sudarymui pritarė vienbalsiai tiek visi Banko kreditorių komiteto nariai, tiek bankroto administratorius, kuris atstovauja Banko bei kreditorių interesus bei tiesiogiai dalyvavo derybose su EYB. Kitaip tariant, nė vienas iš visų kreditorių (ir Banko) interesus turinčių ginti asmenų neįžvelgė Banko ar kreditorių  interesų pažeidimo. Nėra jokių duomenų, kad kreditorių komiteto nariai ar kuris iš jų, taip pat ir bankroto administratorius, atstovavęs įmonę bei kreditorius derybose su EYB, būtų šališki. Taigi, ir šios aplinkybės teikia tam tikrą pagrindą abejoti apeliantų teiginių pagrįstumu.

Bankroto administratorius 2014 m. rugpjūčio 14 d. raštu kreditorių komiteto nariams rekomendavo pritarti taikos sutarties su EYB sudarymui, nes: 1) taikos sutartyje numatyta suma yra reikšminga ir ji bus nedelsiant grąžinta kreditoriams. Jei komitetas taikos sutarčiai nepritars, mažai tikėtina, kad numatomoje ateityje pavyktų pasiekti kokią nors kitą taikos sutartį arba gauti teismo sprendimą dėl nuostolių atlyginimo; 2) bylos dėl auditorių aplaidumo yra sudėtingos ir ilgai užtrunka; 3) pagrindinė potenciali rizika, kurią gali patirti Bankas, yra negalėjimas įrodyti nei aplaidumo, nei priežastinio ryšio už kuriuos nors metus, išskyrus 2010 m.; 4) tikimybė kad ieškinio suma bus žymiai sumažinta dėl direktorių arba kitų asmenų veiksmų; 5) didelis pasikliovimas ekspertų liudijimais; 6) būtinybė užsitikrinti faktinių liudytojų, kurie gali būti išėję iš Banko iki to laiko, kai reikės jų liudijimo, bendradarbiavimą; 7) neigiamų išlaidų rizika ir negalėjimas (susijęs su piniginėmis ir laiko sąnaudomis) užbaigti neabejotinai ilgą ir brangų bylinėjimosi procesą. Nors bankroto administratoriaus nuomonė neturi lemiamos reikšmės vertinant skundžiamą kreditorių komiteto nutarimą, tačiau ji yra teisiškai reikšminga kaip vienas iš kriterijų sprendžiant, ar nutarimas nepažeidžia kitų, mažumoje likusių, kreditorių teisių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo manyti, kad šiose rekomendacijose nurodomos aplinkybės (ar jų dalis) savo esme yra neteisingos dėl to, kad negalėtų turėti reikšmės EYB civilinės atsakomybės apimčiai, nepagrįstai būtų vertinamos bylinėjimosi su neaiškia perspektyva sąnaudos ar dirbtinai pernelyg sureikšmintos kitos aplinkybės. Šiame kontekste pastebėtina, kad atskirajame skunde šiais aspektais vėlgi faktiškai ir nepasisakoma, t.y. jie apeliantų nevertinami, taigi, jų argumentai nepaneigia nė vienos iš bankroto administratoriaus nurodytos rizikos ir nepatvirtina, kad kita galimos taikos sutarties šalis sutiktų su apeliantų pozicija, jais tik deklaruojama apeliantų pozicija, kad EYB privalėtų ir finansiškai pajėgtų sumokėti daugiau. Tačiau, kaip minėta, šioje byloje klausimai, kokio dydžio dėl EYB veikos žala padaryta (jei padaryta) apskritai, kokia apimtimi ji, įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą, privalėtų būti atlyginama, nesprendžiami. Tuo tarpu argumentai, kad EYB su draudiko bei įmonių tinklo, kuriam ji priklauso, pagalba būtų pajėgūs sumokėti didesnę sumą, apskritai nėra esmingai reikšmingi, nes tai, gal būt, galėtų turėti reikšmės tik išvestinio klausimo - atlygintinos žalos dydžio,- bet ne padarytos žalos dydžio nustatymo sprendimui.

Dėl to atskirojo skundo motyvų pagrindu, t.y. iš esmės remiantis vien dalies kreditorių subjektyvia hipotetiškai maksimaliai palankia ginčo sprendimo vizija, faktiškai nevertinančia jokių galimų rizikų, ir turint omenyje, kad taikos sutartis sudaroma abipusių kompromisų pasekmėje, nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog ginčijamas nutarimas akivaizdžiai prieštarauja ekonominei logikai ir nėra pateisinamas jokiais racionaliais motyvais bei savo esme prieštarautų Banko, jo kreditorių interesams CK 1.5 straipsnyje nurodytų principų požiūriu.

Pažymėtina, kad aptariamo nutarimo – juo tik pritarta taikos sutarties sudarymui bankroto administratoriaus komitetui nurodytomis finansinėmis sąlygomis - priėmimas nereiškia taikos sutarties sudarymo, juo sukurtos tik prielaidos jai sudaryti. Tai savaime dar apskritai nereiškia, kad taikos sutartis bus sudaryta, nes, bent vienai šaliai pakeitus nuomonę dėl jos sudarymo, nebūtų mechanizmo priversti šią šalį sudaryti taikos sutartį apskritai (bet kokiomis sąlygomis).

Dėl bylos esmės neatskleidimo

Apeliantai nurodo, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Šiuo aspektu nurodo, kad teismas nepagrįstai neišreikalavo jų prašomų dokumentų, nesiaiškino šalių sutartos sumos kilmės, adekvatumo ir proporcingumo, derybų iniciatoriaus, pradinių pozicijų, eigos, kuo apribojo apeliantams  galimybes įrodinėti savo nurodomas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius argumentus.

Apeliantai prašė išreikalauti iš EYB sutartis dėl audito Bankui atlikimo už paskutinius trejus metus iki moratoriumo Bankui paskelbimo; EYB ir Ernst & Young tinklo įmonių dokumentus dėl paslaugų teikimo Bankui už paskutinius trejus metus iki moratoriumo Bankui paskelbimo (sutartys, ataskaitos, aktai, susirašinėjimas ir kt.); informaciją apie EYB civilinės atsakomybės draudimą už paskutinius trejus metus iki moratoriumo Bankui paskelbimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prašomi įrodymai neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla, išeina už bylos nagrinėjimo ribų, todėl šio apeliantų prašymo netenkino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nesutikti  tiek su teismo, tiek su Banko argumentais, kad apeliantų prašomi įrodymai gali būti reikšmingi EYB galimai padarytos žalos dydžio klausimo sprendimui, o ne šioje byloje nagrinėjamam klausimui dėl kreditorių komiteto pritarimo sudaryti taikos sutartį su EYB. Tuo tarpu dėl kitų Ernst & Young tinklo įmonių galimos atsakomybės ginčijamu nutarimu ir apskritai nebuvo spręsta.  Atsižvelgiant į tai, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bei į tai, kad apelianto prašomos pagrįsti bylos aplinkybės nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, apeliantų prašymas dėl įrodymų išreikalavimo netenkintinas (CPK 180 str.,199 str. 1 d. 3 p.).

Atmestini apeliantų argumentai, kad būtina identifikuoti, kas inicijavo Banko ir EYB derybas, kokį reikalavimą formulavo Bankas prieš derybas, nes ginčijamas nutarimas vertinamas tuo aspektu, ar abipusių nuolaidų būdu jau sutarta suma neprieštarauja teisingumo, protingumo principams dėl Banko ir jo kreditorių interesų galimo pažeidimo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria apeliantų skundas atmestas, yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti jos atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

           Bankas prašo laikyti bylos medžiagą nevieša. Dėl to jau yra pasisakęs  pirmosios instancijos teismas, pripažinęs bylos dalį, susijusią su skundo nagrinėjimo medžiaga, nevieša. Ši nutarties dalis nėra apeliacinio  nagrinėjimo dalykas, klausimas jau yra išspręstas, skundžiama nutartis paliekama nepakeista. Todėl pakartotinai šis klausimas nespręstinas.

          Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

            n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                          Alvydas Poškus