Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-42-278/2015
Teisėja Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01483-2010-9
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
30.5; 42.11.3; 49; 99.3; 114.4; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 5 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,
kolegijos teisėjų: Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. K., P. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-228/2014 pagal ieškovų A. K., P. K. ieškinį atsakovams J. K., P. J., tretiesiems asmenims A. O. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto 2-ajam notarų biurui (notarei Z. K.) dėl teisių pažeidimo, teisės į žemės sklypus pripažinimo, dovanojimo sutarties dalinio panaikinimo ir žemės sklypų priteisimo.
Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
ieškovai A. K., P. K. nurodė, kad jie ir atsakovas J. K. yra K. K. ir A. O. K. vaikai. Nurodė, jog iki žemės nacionalizacijos jų tėvas valdė 35 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teigė, jog motina A. O. K. Kuktiškių seniūnijos agrarinei reformos tarnybai 1991-10-29 padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į K. K. valdytą žemės sklypą bei nurodė visus tris jo vaikus - įpėdinius. Nurodė, kad atskiro prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę nei jie, nei atsakovas J. K. nepateikė, o A. O. K. 1992-02-27 parašė neteisėtą ir niekinį sutikimą atkurti nuosavybės teises atsakovui J. K.. Teigė, kad jie savo turtinių teisių neperleido nei motinai, nei broliui, todėl jų visų teisės į K. K. turėtą žemę buvo lygios. Nurodė, jog A. O. K. 1991-10-29 prašyme nurodžius visus tris vaikus, turinčius teisę į turto susigrąžinimą, atsakovas J. K. be teisėto pagrindo įgijo teisę į 35 ha ploto žemę. Teigė, kad jie turi teisę gauti kompensaciją iš atsakovo kiekvienas po 1/3 dalį iš grąžinto 35 ha žemės ploto. Nurodė, kad atsakovas J. K. atsakovui P. J. 2009-09-22 padovanojo 8,4389 ha žemės sklypą, tačiau dovanojimo sandoris prieštarauja gerai moralei ir imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes atsakovas J. K. nevykdė pažado broliams grąžinti dalį žemės, kartu pažeidžiant viešus interesus. Teigė, jog nebuvo pažeistas terminas ieškiniui paduoti, nes ginčas buvo sprendžiamas neteisminio ginčo tvarka. Prašė teismą pripažinti, kad atsakovas J. K. nepagrįstai ir neteisėtai įgijo 35 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir pripažinti jiems teisę į buvusio savininko K. K. žemę kiekvienam po 1/3 dalį, kas sudarytų kiekvienam po 11,66 ha; priteisti iš atsakovo J. K. jų naudai bendrosios nuosavybės teise lygiomis dalimis žemės sklypus: 1,6075 ha sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,1374 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,6502 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,7102 ha sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 12,55 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 8230-0005-0007, 6,0200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2,7698 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,7628 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); panaikinti dovanojimo sutartį, sudarytą 2009-09-22 tarp atsakovų P. J. ir J. K. dalyje dėl 6,6545 ha žemės sklypo dovanojimo ir priteisti iš atsakovo P. J. 6,6545 ha iš 8,4389 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
Utenos rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad atsakovo J. K. veiksmai buvo atlikti iki pasibaigiant terminui pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus. Šiuos atsakovo veiksmus teismas įvertino kaip jo valią pretenduoti į K. K. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Įvertinęs įstatyminį kompensacijų už nesugrąžintos žemės ar miško plotą reglamentavimą ieškinio pateikimo metu, teismas ieškovų reikalavimus pripažinti nepagrįstą ir neteisėtą atsakovo J. K. 35 ha ploto žemės sklypo įgijimą ir pripažinti jiems teisę į buvusio savininko K. K. žemę kiekvienam po 1/3 dalį bei priteisti iš atsakovo lygiomis dalimis žemės sklypus (duomenys neskelbtini), laikė nepagrįstais, nes teisės norma, kurios pagrindu keliamas reikalavimas, ieškinio padavimo momentu nebegaliojo ir negalioja, todėl ieškovų reikalavimo patenkinimui nėra teisinio pagrindo. Nurodė, jog negaliojant teisės normai, kurios pagrindu keliami minėti ieškovų reikalavimai, klausimas dėl ieškinio senaties taikymo šių reikalavimų atžvilgiu nespręstinas. Teismas nurodė, jog ieškovai pripažino atsakovą turint teisę į 1/3 dalį K. K. žemės, kas sudaro 11,66 ha, o atsakovo J. K. padovanotas žemės sklypas yra tik 8,4389 ha ploto, todėl atsakovo padovanotas žemės sklypas nesudaro net ieškovų pripažįstamos atsakovui priklausančios žemės sklypo dalies. Konstatavo, jog nenustatyta, kad tarp atsakovų sudarytas žemės dovanojimo sandoris prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, nes nei notaras, nei dovanojimo sutarties šalys nėra viešojo administravimo subjektai, o ieškovų minima Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio norma netaikoma sprendžiant klausimą dėl dovanojimo sandorio sudarymo teisėtumo. Be to, nurodė, kad minėta įstatymo norma taikoma viešojo administravimo subjektui vykdant skundų nagrinėjimą. Nurodė, kad dovanojimo sandorio sudarymo metu dovanojamas žemės sklypas nuosavybės teise priklausė J. K., todėl asmuo yra laisvas pasirinkti vienus ar kitus sprendimus savo nuosavybės atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovai neįrodė esant pagrindų 2009-09-22 žemės sklypo dovanojimo sandorį, sudarytą tarp atsakovų, pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, nes neįrodyta, jog šis sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajam interesui ar gerai moralei. Nurodė, kad 1992-02-27 A. O. K. teisių perleidimo klausimas yra išspręstas kitose bylose ir nebegali būti sprendžiamas pakartotinai. Atsakovų prašymą taikyti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teismas atsisakė tenkinti, nurodęs, jog ieškovai nėra teisininkai, juos atstovavo advokatai, kurie rengė ir tikslino ieškinį, atstovavo ieškovus posėdžių metu, taip pat atsižvelgiant į šalių giminystės ryšius ir susiklosčiusius santykius, bei į išimtinį CPK 95 straipsnio nustatytos baudos taikymo pobūdį ir į tai, kad šios baudos skyrimas, net ir pripažinus šalį piktnaudžiavus procesu, yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismas darė išvadą, jog byla yra sudėtinga, atsakovas teikė atsiliepimą ieškinį, prašymus dėl papildomų įrodymų, baudos skyrimo, atstovavo atsakovo interesus posėdžių metu, kur keturiuose posėdžiuose sugaišo apie 2 valandas, tame tarpe du kartus posėdžiai neįvyko dėl ieškovų kaltės ir dalis atsakovo išlaidų padidėjo dėl ieškovų procesinio elgesio ir konstatavo esant pagrindui iš ieškovų priteisti 3 000 Lt atstovavimo išlaidų.
Apeliaciniu skundu ieškovai A. K., P. K. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Teigia, jog teismas neištyrė svarbios aplinkybės, kad ne tik jie, ieškovai, nebuvo pateikę prašymų atkurti nuosavybės teisės į tėvo žemę, bet ir J. K. nebuvo pateikęs teisės aktais nustatytos formos prašymo atgauti tėvo žemę, o jo pateiktas 1995-05-12 prašymas buvo galimai suklastotas. Nurodo, jog atsakovo J. K. 1995-05-12 prašymas vertintinas kaip prašymas skirti žemę privačiam ūkininkavimui, kas turėjo būti pateikta 1989 m., skiriant 16,43 ha žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti, bet ne atkurti nuosavybės teises į tėvo žemę. Nurodo, jog 1992 m. sutikime A. O. K. sūnų J. K. nurodė kaip vienintelį pretendentą į tėvo žemę tikėdamasi greitesnio ir paprastesnio nuosavybės teisių atkūrimo proceso, tačiau tarp šalių buvus griežtam žodiniam susitarimui, jog tėvo žemę vėliau pasidalys visi trys pretendentai. Teigia, jog šalių teisiniai santykiai susiformavo giminystės ryšių pagrindu ir tarp motinos, ir jos sūnų, todėl žodinį susitarimą dėl nuosavybės teisių į tėvo turėtą žemę pasidalijimo tarp pretendentų brolių laiko teisėtu ir pagrįstu, o J. K. atsisakymas vykdyti tokio žodinio sandorio įtvirtintas prievoles - pasidalinti tėvo žemę, vertintinas kaip prieštaraujantis teisingumo ir sąžiningumo principams. Nurodo, kad Utenos apskrities valdytojos 1996-04-24 sprendimas atkurti J. K. nuosavybės teises į tėvo K. K. žemę buvo priimtas 1996-04-24, galiojant 1991-06-16 įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatai dėl teisės gauti kompensaciją už nesugrąžintos žemės ar miško plotą, todėl mano, jog minėta įstatymo nuostata turi būti taikoma jų reikalavimui dėl kompensacijos priteisimo. Nurodo, kad J. K. užsakymu buvo rengiamas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas tuo metu, kai Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamas prokuroro skundas dėl viešojo intereso gynimo. Mano, jog J. K., dovanodamas žemės sklypą P. J., suklaidino notarę, pateikdamas klaidingą informaciją apie dovanojamą sklypą, kas sudaro pagrindą pripažinti sandorį prieštaraujančiu gerai moralei ir pažeidžiančiu imperatyvias įstatymo normas. Be to, nesutinka su teismo paskirstytomis advokato pagalbai apmokėti išlaidomis, nes P. J. byloje gynė savo interesus, kurie buvo susiję ir su J. K. interesais. Teigia, jog byloje nerado advokato išlaidas patvirtinančių dokumentų.Papildomuose paaiškinimuose ieškovai tvirtina, kad būtina išreikalauti civilinę bylą pagal A. O. K. ieškinį atsakovams, nes joje yra daug informacijos apie neteisėtus atsakovų veiksmus, grąžinant nuosavybės teises į žemę. Nurodo, jog J. K. trukdo A. O. K. naudotis sodu, tvenkiniu, statinių pamatais, kurie priklauso jai, daro žalą jiems ir A. O. K.. Be to, teigia, kad nėra ištirti giminystės ryšiai tarp J. K. ir P. J..
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai J. K., P. J. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pretendentais į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą yra tik A. O. K. ir J. K., o ne visi K. K. vaikai. Neigia, jog 1995-05-12 J. K. prašymas buvo suklastotas, nes toks prašymas nuo pat jo surašymo buvo Nuosavybės teisės į žemę atkūrimo byloje ir šį prašymą pripažino bei iš dalies juo vadovavosi Utenos apskrities valdytojo administracija. Teigia, kad susitarimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo buvo galimi tik tarp pretendentų, tačiau A. O. K. negalėjo būti laikoma pretendente, todėl išankstinis susitarimas dėl būsimo žemės padalijimo nebuvo galimas, nes nebuvo su kuo tartis. Teigia, jog teismas sprendime nevertino ir neanalizavo 1995-05-12 J. K. prašymo, nes buvo daugiau rašytinių įrodymų, patvirtinančių J. K. valią. Be to, institucija, sprendusi ir tebesprendžianti nuosavybės teisės į žemę atkūrimo klausimus, pripažįsta J. K. tinkamą kreipimąsi dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo. Teismas pagrįstai pasisakė dėl grafologinės ekspertizės skyrimo nereikalingumo ir prasmingumo. Nurodo, jog ieškovai neprašo pripažinti negaliojančiu ar panaikinti dokumentą, kurio pagrindu nuosavybės teisė į žemę atkurta, todėl pripažinimas neteisėtu J. K. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo yra neįmanomas. Teigia, kad šalių ginčas kilo 2007 metais, nebegaliojant įstatymo normai dėl kompensacijos išmokėjimo ir ieškovai nėra kreipęsi į atitinkamas valstybės institucijas dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, todėl reikalavimas priteisti kompensaciją nepagrįstas. Nurodo, jog klausimas dėl dovanojimo sutarties teisėtumo buvo išspręstas teismine tvarka ir, nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovams žemės sklypo dalį. Be to, ir patenkinus šį ieškovų prašymą, dovanota žemės sklypo dalis grįžtų J. K. nuosavybėn, kas nepatvirtina esant viešajam interesui. Teigia, jog J. K. pareiškus ieškinį, P. J. jį atstovavo ir tik procesui įpusėjus tapo atsakovu, todėl teismas pagrįstai iš ieškovų priteisė bylinėjimosi išlaidas. Be to, J. K. nėra nutraukęs atstovavimo sutarties su P. J., o atstovavimo išlaidos pagrįstos dokumentais, esančiais byloje.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Iš bylos dokumentų matyti, kad Utenos r. Kuktiškių agrarinės reformos tarnybai 1991-10-29 A. O. K. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į K. K. valdytą žemės skypą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 20). Nustatyta, jog šiame prašyme A.O. K. nurodė esanti sutuoktinė, J. K., A. K. ir P. K. – įpėdiniai, o pretendentais gauti žemę nurodyti A. O. K. ir J. K.. Minėto A. O. K. prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę padavimo metu galiojusio 1991-06-18 LR įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatos reglamentavo piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas. Minėto įstatymo 10 straipsnis numatė asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisės atstatymą, prašymų dėl turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) pateikimo tvarką, pagal kurią kartu su prašymu pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai (10 str. 4 d.). Be to, minėto įstatymo pirminė redakcija nustatė, kad prašymai yra pateikiami iki 1991-12-31 ir asmenys (išskyrus nurodytus atvejus) praleidę šį terminą, netenka teisės į turto susigrąžinimą pagal šį įstatymą. Prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo turėjo būti nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, esamas turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas bei nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją (11 str.). Prašymo dėl atstatymo nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą formą reglamentavo LR Vyriausybės 1991-08-15 nutarimu Nr. 331 patvirtinta piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka. 1991-06-18 Įstatymo pakeitimai bei 1997-07-01 priimto LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir jo pakeitimo nuostatos nustatė Lietuvos Respublikos piliečio prašymų atitinkamai institucijai padavimo terminą iki 2001-12-31, o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą - iki 2003-12-31. Teismų praktikoje buvo suformuluota taisyklė, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo „Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijos“). Tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Dėl paminėto konstatuotina, jog nors A. O. K. 1991-10-29 prašyme ieškovai ir buvo nurodyti asmenimis, susijusiais su buvusiu žemės savininku, tačiau jie negali būti laikomi pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą, nes, kaip ir patys pripažįsta, prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į tėvo žemę nepateikė (CPK 187 str.). 1992-02-27 A. O. K. Kuktiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė sutikimą, kuriuo ji sutiko, kad nuosavybės teisės į K. K. priklausiusią žemę būtų atstatytos vienam J. K. (1 t., b. l. 22). Nors apeliantai nurodo, kad A.O. K., būdama nutraukusi santuoką su K. K., neturėjo teisės teikti prašymo dėl nuosavybės atstatymo į buvusio sutuoktinio turtą, o tuo pačiu ir atsisakyti tariamų savo teisių, tačiau šis bei 1992-02-27 jos sutikimas nėra nuginčyti ir yra galiojantys, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jie yra niekiniai (1 t., b. l. 130-139). Be to, atsakovas J. K. savo paaiškinimuose Panevėžio apygardos administraciniam teismui, byloje Nr. 1-204-283/2008 pagal prokuroro ieškinį dėl sprendimo panaikinimo ir kt., 2008-09-15, 2008-10-20 rašytiniuose paaiškinimuose ir 2008-10-21 teismo posėdyje nurodė, jog 1992-02-27 motinai parašius sutikimą, tą pačią dieną jis pats Agrarinės reformos tarnybai parašė prašymą dėl nuosavybės atstatymo į tėvui priklausiusį žemės sklypą (administracinė byla Nr. 1-204-283/2008, 1 t., b. l. 76-79, 98-100, 106-113). Nors minėto atsakovo prašymo nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra, minėti teiginiai nepaneigti. 2007-07-03 ir 2007-08-02 A. K. Panevėžio apygardos prokurorui nurodė, jog prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimui buvo sutarta, jog visa tėvui K. K. priklausiusi žemė atitektų broliui J. K., nes jis rengėsi ūkininkauti bei nurodė, jog vėliau brolis žadėjo jiems atidalinti priklausančias dalis. Tai patvirtino ir P. K.. 2007-08-02 apklausta šalių motina A.O. K. nurodė, kad buvo nutarta, jog vienas sūnus J. pateiks prašymą bei, kad tokį prašymą J. K. pateikė Agrarinės reformos tarnybai 1995 m. (Panevėžio apygardos prokuratūros prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byla, b. l. 24-25, 52-55). Be to, J. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai, 1995-05-12 prašymas patvirtina J. K. išreiškus valią atkurti jam nuosavybės teisę į K. K. žemę: t.y. jo pateikti giminystės ryšius patvirtinantys dokumentai, K. K. nuosavybę patvirtinantys dokumentai, žemės sklypo išdėstymo planas (1 t., b. l. 23, nuosavybės teisių atkūrimo byla, l. 8-13; LR įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 9-11 str.). Minėti duomenys leidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas J. K. pagrįstai buvo laikomas pretendentu į nuosavybės teisės atkūrimą, yra pagrįsta.
A. K. ir K. K. teigia, jog atsakovas nebuvo išreiškęs valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes 1995-05-12 prašymas neatitinka teisės aktais nustatytos prašymo formos. 1995-05-12 J. K. prašyme Kuktiškių agrarinės reformos tarnybai nurodė suteikti jam 35 ha ploto žemės sklypą privačiam ūkiui steigti. Kaip minėta aukščiau, 1991-06-18 įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 11 straipsnio bei LR Vyriausybės 1991-08-15 nutarimo Nr. 331 nuostatos nustatė prašymo turinio ir formos reikalavimus. Apeliantai teisūs, jog atsakovo J. K. 1995-05-12 prašymas neatitinka prašymo turiniui bei formai, tačiau 1991-06-18 nuosavybės teisių atstatymo įstatymas, galiojęs prašymo pateikimo metu, nenumatė, jog Vyriausybės nutarimu nustatytos prašymo formos nesilaikymas yra pagrindu pripažinti, kad prašymas nepaduotas, todėl formos trūkumai nesukelia neigiamų teisinių pasekmių. Nors prašymas neatitinka ir turinio reikalavimų, tačiau vien tai, kad jame nėra visų 1991-06-18 įstatymo 11 straipsnyje nurodytų faktų, nėra pakankama sąlyga paneigti, jog asmuo, pateikęs tokį prašymą, kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, nepaneigus, jog atsakovas 1992-02-27 Kuktiškių agrarinės reformos tarnybai buvo pateikęs prašymą dėl nuosavybės atstatymo, 1995-05-12 prašymas gali būti laikomas papildomu dokumentu, pagrindžiančiu atsakovo valią dėl nuosavybės atstatymo jo vardu. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 1990-01-10 LTSR Utenos rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas valstybiniu žemės nuosavybės aktu Nr. 8 J. K. suteikė 16,43 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), valstiečio ūkiui steigti (1 t., b. l. 23; 2 t., b. l. 40, nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 42). Iš J. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad vykdant nuosavybės teisės į K. K. žemę atkūrimo procedūras, tuo pat metu buvo vykdomas žemės reformos žemėtvarkos preliminarinis projektas (nuosavybės teisių atkūrimo byla, l. 16-36). Pagal minėtą projektą, formuojant J. K. naudotinus žemės sklypų plotus, pirmiau paminėto valstybinio žemės nuosavybės akto pagrindu suteiktas jam 16,43 ha ploto žemės sklypas buvo įtrauktas į grąžintiną J. K. jo tėvo K. K. valdytą 35 ha ploto žemės sklypą. Tai, kad 1995-05-12 J. K. prašyme nurodė suteikti 35 ha ploto žemės sklypą privačiam ūkiui steigti, nepaneigia jo valios atkurti jam nuosavybės teises į jo tėvui priklausiusį žemės sklypą. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismai tokius piliečių prašymus turėtų vertinti kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-08-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-709-2003). Minėtame 1995-05-12 J. K. prašyme yra nurodytas pageidaujamas suteikti žemės sklypo plotas, jo buvimo vieta, kas tik papildo anksčiau J. K. pateiktus dokumentus (1991-10-29 A. O. K. prašymą, 1992-02-27 A. O. K. sutikimą, J. K. pateiktus giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus ir kt.) ir nepaneigia atsakovo J. K. valios atkurti jam nuosavybės teisę į tėvo K. K. žemę. Dėl paminėto, konstatuoti, jog J. K. nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo, nėra pakankamo pagrindo. Be to, apeliantai teigia, jog 1995-05-12 prašymas yra suklastotas, tačiau byloje nustatyta, jog prašymas buvo surašytas agrarinės reformos tarnybos darbuotojos, o pasirašytas paties atsakovo. Tai J. K. tvirtino viso teisminio proceso metu. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2012-08-06 ir 2014-02-24 nutarimais buvo atsisakyta panaikinti atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo dokumento klastojimo (4 t., b. l. 27-37, 91-92). 2013-02-27 teismo posėdžio metu protokoline nutartimi bei 2014-01-07 nutartimi teismas atsisakė tenkinti ieškovų prašymą skirti rašysenos ekspertizę (3 t., b. l. 131-134, 4 t., b. l. 38-39). Įvertinus, jog ginčijamo 1995-05-12 prašymo pagrindu Utenos apskrities valdytojos 1996-04-24 sprendimas atkurti J. K. nuosavybės teises į tėvo K. K. žemę yra galiojantis, nenuginčytas, skirti ekspertizę teismui nebuvo pakankamo teisinio pagrindo. Ta aplinkybė, jog prašymas buvo surašytas ne paties J. K., taip pat nėra pagrindas konstatuoti, jog prašymas yra suklastotas (3 t., b. l. 131-134; 4 t., b. l. 18-19).
Vienam iš pretendentų atsisakius savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą arba per įstatymo nustatytą terminą nepadavus prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įstatymo nustatyta tvarka nepareiškus valios atkurti nuosavybės teises, kitam pretendentui (pretendentams), laiku padavus prašymą, nuosavybės teisės atkuriamos į visą buvusio savininko turtą, t. y. ir į tą dalį, į kurią galėjo pretenduoti asmuo, atsisakęs šios savo teisės arba per nustatytą terminą nepadavęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi ieškovai neišreiškė savo valios dėl nuosavybės teisės atstatymo į tėvui priklausiusį žemės sklypą, nuosavybės teisės buvo atkurtos vienam atsakovui J. K.. Ta aplinkybė, jog teismui pateiktuose Kuktiškių agrarinės reformos tarnybos registravimo žurnaluose nuo 1992-02-27 iki 1996-04-24 nebuvo registruotas J. K. prašymas, nėra pakankamas įrodymas, jog atsakovas prašymų šiai tarnybai nėra pateikęs. Įvertinus ieškovų teiktus paaiškinimus, nepaneigus, jog atsakovas kreipėsi dėl nuosavybės atstatymo, konstatuoti, jog nuosavybės teisės jam buvo atstatytos neteisėtai, negalima.
1991-06-18 LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį papildant 2 dalimi (įstatymo pakeitimas įsigaliojo 1993-07-28), buvo numatyta galimybė asmenims, turintiems teisę pagal šį straipsnį į nuosavybės teisių atkūrimą, šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. Minėta įstatymo nuostata leidžia daryti išvadą, kad bet kokie sandoriai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, privalėjo būti rašytinės formos, kuri vėliau buvo pakeista į notarinę formą. Apeliaciniame skunde A. K. ir P. K. tvirtina buvus žodiniam susitarimui su atsakovu J. K. dėl jų tėvui K. K. priklausiusios žemės valdymo, atstačius nuosavybę. Atsakovas neigia buvus tokį susitarimą, tai matyti ir iš jo 2007-07-19 Panevėžio apygardos prokurorui duotų paaiškinimų, 2008-10-20 rašytinio paaiškinimo Panevėžio apygardos administraciniam teismui, parodymų nagrinėjamoje ir kitose bylose (1 t., b. l. 9-13; Panevėžio apygardos prokuratūros prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byla, b. l. 40-41, administracinė byla Nr. 1-204-283/2008, 1 t., b. l.77- 79, 98-100). Kadangi nuosavybės teisių atkūrimas išimtinai siejamas su pretendento valios išreiškimu, kuris įstatymo pagrindu buvo reglamentuotas rašytinės formos, o apeliantai neginčija ir neneigia neteikus rašytinių prašymų atkurti jų tėvo K. K. valdytą žemės sklypą, todėl žodinį susitarimą laikyti pagrįstu ir teisėtu nėra pagrindo, o J. K. atsisakymas vykdyti apeliantų nurodytą ginčytiną žodinį susitarimą, nelaikytinas prieštaraujančiu 1991-06-18 LR įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuostatoms. Esant įstatyminiam reikalavimui dėl sandorio formos, ieškovų nurodyto ginčytino susitarimo nesilaikymas negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis teisingumo ir sąžiningumo principams. Apeliantai nesutinka ir su teismo sprendimu dalimi, kuria atmesti jų reikalavimai dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą, kiekvienam po 1/3 d. pripažinimo ir konkrečių sklypų priteisimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus neturi pagrindo priimti priešingą sprendimą. Nustatyta, kad ieškovų ieškinys buvo pateiktas 2010-09-07, nebegaliojant 1991-06-18 LR įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (15 teisės akto redakcija, galiojusi atsakovui J. K. nuosavybės teisės atstatymo metu) 10 straipsnio 9 dalies nuostatai dėl kompensacijos už nesugrąžintos žemės ar miško plotą gavimo teismine tvarka. Teismas, spręsdamas ginčą, neturi pagrindo vadovautis ginčo kilimo metu negaliojančiais teisės aktais, nes 1997-07-01 priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos nustatė, jog piliečiai, praleidęs nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Duomenų, kad Utenos apskrities valdytojai 1996-04-24 priėmus sprendimą Nr. 40-4935 dėl J. K. nuosavybės teisės atkūrimo, iki 1997-07-01 įstatymo įsigaliojimo ieškovai būtų kreipęsi dėl kompensacijų už negrąžintos žemės ar miško plotą teismine tvarka, byloje nėra (CPK 12 str., 178 str.). Ta aplinkybė, jog Utenos apskrities valdytojos 1996-04-24 sprendimas buvo priimtas galiojant 1991-06-18 įstatymo nuostatoms, nesudaro pagrindo taikyti šio įstatymo nuostatas nagrinėjant šią bylą. Esant nenuginčytam Utenos apskrities valdytojos 1996-04-24 sprendimui atkurti J. K. nuosavybės teises į tėvo K. K. žemę, pripažinti kiekvienam ieškovui teisę į 1/3 K. K. priklausiusio žemės sklypo ir priteisti iš atsakovo jų prašomus žemės sklypus, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Įvertintina aplinkybė, jog ieškovams teigiant, kad jiems buvo žinoma apie motinos O.A. K. 1992-02-27 Agrarinės reformos tarnybai pateiktą sutikimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. K. vardu bei tarp šalių buvus susitarimui dėl nuosavybės teisių atstatymo vieno atsakovo vardu, siekiant greitesnio klausimo išsprendimo, tuo pačiu ieškovai pripažįsta, jog jų sutikimu J. K. teikė prašymą dėl nuosavybės atstatymo, buvo pretendentas į tėvui priklausiusį žemės sklypą ir ši aplinkybė jiems buvo žinoma eilę metų. Tačiau, jų teigimu atsakovui nevykdant susitarimo, ginčyti Agrarinei reformos tarnybai motinos teiktus prašymus, 1996-04-24 sprendimą dėl nuosavybės atstatymo, pradėjo praėjus daugiau nei 10 metų nuo nuosavybės teisių atsakovui atstatymo, t.y. prašymą Utenos rajono apylinkės prokuratūrai pateikė tik 2007-05-17 (Panevėžio apygardos prokuratūros prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byla, b. l. 2).
2009-09-22 dovanojimo sutartimi J. K. padovanojo P. J. 8,4389 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 124-125). Iš bylos duomenų matyti, kad 2009-09-22 dovanojimo sandorio sudarymo metu, Utenos rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1116-228/2009 pagal A. K. ir P. K. ieškinį atsakovams A. O. K., J. K., Utenos apskrities viršininko administracijai ir Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl A. O. K. sutikimo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo (2009-11-26 nutartimi byla Nr. 2-1116-228/2009 nutraukta, b. l. 150-151, 205-206), o Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme - Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro prašymas atnaujinti procesą, kurį 2009-11-06 nutartimi atsisakyta tenkinti (administracinė byla Nr. 1-204-283/2008; (P(261)-233/2009, 1 t., b. l. 130-132; 146-150, 185-194). Lietuvos teismo informacinės sistemos „Liteko“, civilinės bylos Nr. 2-116-228/2009, administracinės bylos Nr.1-204-283/2008 duomenimis, ginčijamo sandorio sudarymo metu, jokie apribojimai dovanojimo sutartyje nurodytam nekilnojamajam daiktui nebuvo taikyti (Utenos rajono apylinkės teismo 2009-06-05 nutartimi atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinė byla Nr. 2-116-228/2009, b. l. 55-56, 80-81; administracinėje byloje Nr. 1-204-283/2008 taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos 2009-02-19 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009-03-20, 1 t., b. l. 158-159, 171-174; CPK 179 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tik apdovanotasis turi teisę reikšti pretenzijas dovanotojui dėl dovanojamo turto suvaržymų, trukdančių tokiu turtu naudotis, jei tokie egzistuoja dovanojimo sandorio sudarymo metu (CK 6.473 str. 4 d.). Duomenų, jog atsakovas J. K. apgavo notarę, ar teikė neteisingus duomenis, tuo labiau ieškovams pripažįstant, jog 11,6 ha žemės sklypo priklauso atsakovui, ieškovai nepateikė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pripažinti 2009-09-22 dovanojimo sutartį negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms, gerai moralei, teismui nebuvo pagrindo.
Ieškovai abejoja ar atsakovas P. J. yra jų brolis, tačiau ši aplinkybė esminės reikšmės, sudarant dovanojimo sandorį neturi, nes jo sudarymo metu atsakovas J. K. buvo žemės sklypo savininkas ir turėjo teisę jam priklausantį turtą dovanoti bet kuriam asmeniui, savo pasirinkimu.
Byloje nustatyta, kad teisminiame procese J. K. atstovavo advokatas P. J. (1 t., b. l. 56). Patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti byloje atsakovo J. K. grindė 2010-10-01 pinigų priėmimo kvitu 4 500 Lt sumai (1 t., b. l. 57; 3 t., b. l. 106). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu J. K. naudai priteisė iš ieškovų po 1 500 Lt (iš kiekvieno) bylinėjimosi išlaidų, nes CPK 93 straipsnio 4 dalis teismui suteikia teisę nukrypti nuo bendrų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Ieškovai nesutinka su šia sprendimo dalimi, teigdami, jog J. K. atstovavo atsakovas P. J., kuris byloje gynė ir savo interesus (1 t., b. l. 56). Byloje nepaneigta, kad J. K. atstovavo advokatas P. J. ir atsakovas patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti grindė 2010-10-01 pinigų priėmimo kvitu 4 500 Lt sumai, pirmosios instancijos teismui pateiktu 2010-10-01, kartu su atsiliepimu į ieškinį (1 t., b. l. 57; 3 t., b. l. 106). Iš bylos dokumentų matyti, kad P. J. į bylą atsakovu buvo įtrauktas daugiau nei po metų, t.y. 2011-11-15 patikslintu ieškiniu (2 t., b. l. 96-111). Kadangi nepaneigta, jog J. K. atstovavo advokatas P. J. ir J. K. patirtos atstovavimo išlaidos pagrįstos rašytiniais dokumentais, o ta aplinkybė, jog bylos eigoje P. J. buvo įtrauktas į bylą atsakovu nepaneigia J. K. patirtų bylinėjimosi išlaidų, ruošiant atsiliepimą į ieškinį, dalyvaujant pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, konstatuotina, jog teismas pagrįstai iš pralaimėjusios bylą šalies priteisė bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.). Priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 Nr. 1R-85 įsakymu patvirtintų rekomendacijos dėl priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą civilinėse bylose dydžių, todėl bylinėjimosi išlaidas mažinti ar jų nepriteisti, nėra pagrindo.
Apeliantų papildomame 2015-01-09 apeliacinės instancijos teismui pateiktame paaiškinime nurodytas prašymas išreikalauti civilinę bylą pagal A.O. K. ieškinį atsakovams netenkintinas, nes apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, kuris priimtas įvertinus bylos nagrinėjimo metu pateiktus įrodymus. Be to, nagrinėjamoje byloje yra pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-28 nutartis, priimta minėtoje byloje, iš kurios matyti, jog priimti žemesnių teismų procesiniai sprendimai yra palikti nepakeisti, o nustatytos aplinkybės nepaneigtos (4 t., b. l. 94-101). Koks konkretus, naujas įrodymas, esantis prašomoje išreikalauti byloje nebuvo pateiktas nagrinėjamoje byloje, apeliantai A. K. ir P. K. nenurodė. Minėtame prašyme nurodyti kylantys nauji šalių ginčai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliantų argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl paminėto, darytina išvada, kad ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjų kolegija Eigirdas Činka
Birutė Jonaitienė
Birutė Valiulienė