Civilinė byla Nr. e2S-1442-779/2021

                                                                           Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08750-2021-4

                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3  

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Inga Staknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal antstolį E. S. pavaduojančios antstolės B. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, suinteresuoti asmenys: antstolis E. S., AB „Luminor“ bank AS Lietuvos skyrius,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėja V. Z. pateikė antstoliui E. S. skundą dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0190/18/00954. Reiškiamo reikalavimo užtikrinimui pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti V. Z. turto realizavimo ir (ar) išieškojimo veiksmus vykdomoje byloje Nr. 0190/18/00954, kol bus išnagrinėtas jos 2021 m. kovo 26 d. skundas dėl antstolio veiksmų.

2.       Nurodė, kad šiuo metu yra paskelbtas pareiškėjos turto pardavimas iš antrųjų varžytinių, kurios pasibaigs 2021 m. balandžio 1 d. Antstoliui toliau tęsiant veiksmus vykdomojoje byloje, egzistuoja didelė tikimybė, jog pasibaigus antrosioms varžytinėms, pareiškėjos turtas bus realizuotas. Jei jos turtas bus realizuotas, o ginčas dėl antstolio veiksmų galiausiai baigsis pareiškėjos naudai, tokiu atveju yra labai tikėtina, jog tiek pareiškėjai, tiek jos kreditoriams fizinio asmens bankroto byloje Nr. e2FB-2044-810/2021 tektų spręsti kilusių neigiamų padarinių klausimą ir ginti savo pažeistus interesus, t. y. ginčyti turto realizavimo procedūros teisėtumą, reikalauti restitucijos ir pan.

II.                       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 30 d. nutartimi nutarė pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti ir sustabdyti pareiškėjos turto realizavimo ir (ar) išieškojimo veiksmus vykdomoje byloje Nr. 0190/18/00954, kol bus išnagrinėtas pareiškėjos 2021 m. kovo 26 d. skundas dėl antstolio veiksmų.

4.       Teismas nurodė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nepritaikius galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

5.       Teismo nuomone, vykdymo veiksmų sustabdymas iki kol bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjos skundo dėl antstolio veiksmų, nereikštų nepagrįsto ir neproporcingo išieškotojo teisių ir interesų ribojimo.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6.       Antstolį E. S. pavaduojanti antstolė B. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones arba pakeisti nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, – uždrausti antstoliui E. S. surašyti turto pardavimo iš varžytynių aktą vykdomoje byloje Nr. 0190/18/00954, kol bus išnagrinėtas V. Z. skundas dėl antstolio veiksmų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1.                      Šiuo konkrečiu atveju varžytynių dalyvio įmokas sumokėję penki varžytynių dalyviai, mokestis sumokėtas dar iki nutarties iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (šiuo atveju dar tik priimtas pareiškimas ir net nėra nutarties iškelti bankroto bylą), todėl taikytina fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 20 straipsnio 1 dalis, kaip specialioji norma FABĮ 5 straipsnio 6 daliai ir nėra sustabdomas fizinio asmens turto realizavimas ir (ar) išieškojimas pagal FABĮ 5 str. 6 d.

6.2.                      Varžytynės Nr. 205071 buvo paskelbtos 2021 m. kovo 2 d. Pareiškėjos pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priimtas tik 2021 m. kovo 22 d. nutartimi Nr. e2FB-2044-810/2021, o varžytynių įmokos sumokėtos iki 2021 m. kovo 22 d. Akivaizdu, kad pareiškimas priimtas jau prasidėjusiose varžytynėse, todėl antstolis turi teisę užbaigti jau vykstančias varžytynes ir kreiptis į teismą su prašymu, kad būtų įgyvendinta FABĮ 20 str. 1 d. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės savo esme yra perteklinis veiksmas, kuris neproporcingai suvaržo privilegijuoto hipotekos kreditoriaus interesus ir leidžia skolininkui piktnaudžiauti procesu bei jį vilkinti.

7.       Pareiškėja V. Z. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo su atskiruoju skundu nesutiko. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.                      Pareiškėja teikti skundą dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr.
0190/18/00954 ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo priversta dėl to, jog antstolis nevykdė Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2021 m. kovo 22 d. nutarties, kuria buvo priimtas pareiškėjos pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo bei nustatyta, kad nuo pareiškimo priėmimo dienos sustabdomas pareiškėjos turto realizavimas i (ar) išieškojimas, įskaitant išieškojimą ne ginčo tvarka. Antstolis neturi teisės savarankiškai spręsti dėl tam tikrų vykdymo veiksmų užbaigimo (tęsimo) priėmus prašymą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo.

7.2.                      Pareiškėjos siekis apsaugoti jos pačios ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus ginantis nuo neteisėtų antstolio veiksmų, niekaip negali būti traktuojamas kaip nesąžiningas, turint omenyje, kad tokią teisių ir interesų apsaugą numato įstatymas.

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

8.         Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymo procese, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

9.         Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėja pateikė antstoliui E. S. skundą dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0190/18/00954. Skundo reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti V. Z. turto realizavimo ir (ar) išieškojimo veiksmus vykdomoje byloje Nr. 0190/18/00954, kol bus išnagrinėtas jos 2021 m. kovo 26 d. skundas dėl antstolio veiksmų.

10.         Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjos skundas, kurio užtikrinimui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra tikėtinai pagrįstas; laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius, galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

11.         Pagal CPK 510 straipsnio 2 dalį, kai skundą dėl antstolio veiksmų teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, kuris išsprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Skundo padavimas teismui vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka (CPK 510 str. 8 d.).

12.         CPK 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktą, kaip laikinoji apsaugos priemonė gali būti pritaikytas išieškojimo vykdymo procese sustabdymas.

13.         Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.), t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia ir tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones (išieškojimo vykdymo procese sustabdymą pagal CPK 145 str. 1 d. 10 p.) ir nukeliant neapibrėžtam laikui vykdomojo dokumento įvykdymą – ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pagrindinių civilinio proceso tikslų bei principų (CPK 2 str.) (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-105-340/2011).

14.         Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui (pareiškėjui) palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, taip pat tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.

15.         Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinta, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, teismų praktikoje pasisakyta, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu, nes priešingu atveju būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1043-178/2016).

16.       Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui (pareiškėjui) palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, taip pat tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.

17.       Remiantis išdėstytu, tiek įstatyme, tiek teismų praktikoje įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tokiu atveju, kai teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio (skundo) argumentus, padaro išvadą, kad ieškinys (skundas) yra preliminariai pagrįstas ir byloje galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas, taigi, teismas turi teisę ir pareigą preliminariai įvertinti ieškinio (skundo) pagrįstumą.

18.       Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos, be kita ko, tada, kai dėl ginčo esmės jau yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-489-943/2019). Be to, šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016, 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017, 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1062-178/2018, 2019 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-515-302/2019).

19.       Taip pat išaiškinta, kad skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo procese, kuriame prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas, kuriuo skundas atmestas, nėra įsiteisėjęs, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, skundo dėl antstolio veiksmų atmetimas sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjo skundas yra prima facie nepagrįstas (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1639-619/2020).

20.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad dėl pareiškėjos skundo (kurio reikalavimų įvykdymui užtikrinti pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones) pagrįstumo pasisakyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-15301-981/2021. Nurodyta nutartimi teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas yra nenagrinėtas teisme civilinio proceso tvarka, ir nusprendė skundą atsisakyti priimti.

21.       Remiantis aptarta teismų praktika, nurodytos faktinės aplinkybės apie atsisakymą priimti pareiškėjos skundą civilinėje byloje Nr. 2YT-15301-981/2021, sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjos skundas yra prima facie nepagrįstas.

22.       Nustačius, kad skundas yra prima facie nepagrįstas, nėra pagrindo spręsti dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atitinkamai, vien dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tokios priemonės buvo taikytos, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.

23.       Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

24.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, nustatęs, kad neegzistuoja teisinis pagrindas pareiškėjos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, klausimas išspręstinas iš esmės ir pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

          Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

n u t a r i a:

        Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos V. Z. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja                                                           Inga Staknienė