Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2025-04-01][nuasmenintas sprendimas byloje][eI2-9129-596-2025].docx
Bylos nr.: eI2-9129-596/2025
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Regionø administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 188610666 atsakovas
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija 188613242 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
Teismo sprendimas
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė apsigyventi Lietuvoje
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Užsieniečių teisinė padėtis
Užsieniečių teisinė padėtis
Teismo procesiniai dokumentai

?

                                                                                         Administracinė byla Nr. eI2-9129-596/2025

                                                                             Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00722-2025-3

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1;

                                                                                         55.1.3

                                                                                         (S)

 

img1 

 

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2025 m. kovo 31 d.

Vilnius

 

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės,

        viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teismas

 

 n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas arba atsakovas) 2024 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 24S301146, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pateiktas suklastotas dokumentas ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas arba UTPĮ) teisės normas, t. y. atsakovas atsisakė išduoti leidimą, nes pareiškėjas pateikė suklastotą teistumo pažymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik iš Sprendimo sužinojo, kad jo pateiktos teistumo pažymos legalizavimo antspaudas yra suklastotas. Pažymi, kad Departamentas nesidomėjo, kokiu būdu pareiškėjas gavo legalizuotą Lietuvoje teistumo pažymą. Pažymi, kad pareiškėjas nebuvo Lietuvoje, kadangi neturi galiojančios vizos ar leidimo gyventi, todėl pats fiziškai nuvykti į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir URM arba Ministerija) teistumo pažymos legalizavimui neturėjo galimybės, o atsakovui ši aplinkybė priimant Sprendimą buvo žinoma.

Siekdamas įrodyti, kad teistumo pažymą legalizavo ne pats pareiškėjas, jis teismui teikia savo pasą, kuriame nėra atvykimo į Lietuvą antspaudo. Teigia, kad norint gauti leidimą laikinai gyventi būtina pateikti teistumo pažymą, legalizuotą URM, todėl asmenys tam turi pasitelkti kitus asmenis. Šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į asmenį, gyvenantį Lietuvoje, kurį pažinojo bei kuris patikino, kad Lietuvoje ras teisininkus, kurie padės jam legalizuoti teistumo pažymą Ministerijoje. Asmuo, kuris pasirūpino pareiškėjo teistumo legalizavimo pažymos procesu, yra R. U. R.. Tam, kad teistumo pažyma būtų legalizuota Lietuvoje, jos originalas turi būti pateiktas Ministerijai, todėl pareiškėjas išsiuntė R. U. R. savo originalią teistumo pažymą jo gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini). Paaiškina, kad šį adresą jis gavo iš R. U. R. susirašinėjimo metu. Gavęs Sprendimą pareiškėjas kreipėsi į R. U. R., prašydamas pasiaiškinti, tačiau šis asmuo jokios informacijos nepateikė.

Teigia, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų, o Sprendimas turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas. Šiuo atveju, pareiškėjo nuomone, Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, nes yra nepagrįstas teisingais ir objektyviais duomenimis. Atsakovas, žinodamas, kad pareiškėjas pats neturi galimybės legalizuoti teistumo pažymos, neprašė jo pasiaiškinti, nustatęs, kad kiti asmenys padarė nusikalstamą veiką, taip pat nesuteikė pareiškėjui termino kitai tinkamai legalizuotai teistumo pažymai pateikti. Departamentas priėmė formalų, t. y. šabloninį, Sprendimą, žinodamas, kad pareiškėjas nėra atsakingas už pateiktos teistumo pažymos tikrumą, ir, neįgyvendindamas UTPĮ įtvirtintų pareigų, apribojo pareiškėjo teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo nuomone, jam neturėtų būti taikoma atsakomybė už kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas, o šiuo atveju Sprendimas priimtas neteisėtai, neišsiaiškinus visų aplinkybių.

Atsakovas Departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per išorės paslaugų teikėją pateikė tuo pagrindu, jog UAB „Construction Era“ (toliau – ir Bendrovė) ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (vamzdyno montuotojas). Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė teistumo pažymą. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjas nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos, taip pat nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, nustatęs, kad teistumo pažymoje uždėtas URM legalizavimo spaudas ir pasirašiusio asmens parašas kelia pagrįstų įtarimų dėl jų tikrumo, el. paštu išsiuntė URM Konsuliniam departamentui paklausimą, prašydamas pateikti informaciją apie tai, ar pateikta pareiškėjo teistumo pažyma buvo legalizuota URM. Ministerija 2024 m. gruodžio 16 d. atsakė, kad pareiškėjo pateikta teistumo pažyma nebuvo legalizuota URM, o tai reiškia, jog URM dokumento legalizavimo spaudas, URM Konsulinio departamento antspaudas, taip pat ir pasirašiusio asmens parašas yra suklastoti. Dėl šių priežasčių Departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą.

Pažymi, kad pareiškėjas neneigia, jog legalizavimo spaudas ant teistumo pažymos, kurią jis pateikė Migracijos departamentui kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, yra suklastotas. Atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybių dėl suklastotų dokumentų. Be to, pareiškėjas skunde nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paaiškinimų ar įtikinamų argumentų, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo priėmimą. Pažymi, kad pats pareiškėjas pateikė teistumo pažymą, kuri iš tikrųjų nebuvo legalizuota URM, o asmeniui, teikiančiam dokumentus, tenka atsakomybė įsitikinti, ar jo teikiami dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus, šiuo atveju – ar jie nebuvo suklastoti.

Nurodo, kad pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – ir Kriterijų tvarkos aprašas), 9 punktą, nustačius bent vieną 6.1, 6.9–6.12 papunkčiuose nurodytą kriterijų, laikoma, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgiant į tai, jog               6.1 papunkčiu nustatytas kriterijus yra „<..> užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus“, Departamentas teisėtai konstatavo, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Pažymi, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą.

        Trečiasis suinteresuotas asmuo URM pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašo bylą nagrinėti Ministerijai nedalyvaujant ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

        Nurodo, kad Departamentas 2024 m. gruodžio 16 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Ministeriją su prašymu informuoti, ar tinkamai buvo legalizuota pareiškėjo teistumo pažyma. Atsakovas informuotas, kad Departamentui pateiktos teistumo pažymos legalizavimo įrašas – klastotė. Atsakymas atsakovui buvo pateiktas įvertinus visus pateiktos pažymos legalizavimo įrašo rekvizitus: pareiškėjo teistumo pažymoje esančiame Ministerijos legalizavimo spaude nurodytas legalizavimo veiksmo registracijos numeris neatitinka ministerijos Konsulinių procedūrų valdymo sistemos (KPVS) įrašų turinio, t. y. šiuo numeriu registruotas kito asmens legalizuotas dokumentas; 2024 m. spalio 16 d. Ministerijoje dokumentų legalizaciją vykdė kitas pareigūnas; pareigūno asmeniniame spaude, tekste, yra lietuvių kalbos gramatikos klaidų ir tai skiriasi nuo tikro pareigūno asmeninio spaudo; pareigūno parašas neatitinka faktinio pareigūno parašo; Ministerijoje legalizavimui nenaudojami tokio šrifto datos spaudai; kilo įtarimų dėl galimo herbinio spaudo klastojimo.

        Paaiškina, kad 2025 m. vasario 25 d. pareiškėjo atstovė advokato padėjėja Lolita Tarasevičiūtė raštu kreipėsi į URM su prašymu pateikti informaciją, ar Bangladešo piliečio M. S. teistumo pažyma legalizuota Ministerijoje. 2025 m. vasario 17 d. raštu Nr. (25.1.3E)3-987 pareiškėjo atstovės advokato padėjėjos Lolitos Tarasevičiūtės prašyta Ministerijai pateikti M. S. teistumo pažymos originalą. Ministerija įvertino 2025 m. kovo 6 d. registruotu paštu gautą pareiškėjo teistumo pažymos originalą ir jame esantį legalizavimo įrašą bei nustatė, kad Bangladešo piliečio M. S. teistumo pažyma nebuvo legalizuota Ministerijoje. Taip pat nurodo, kad M. S. teistumo pažymos originalas su Ministerijos 2025 m. kovo 10 d. raštu Nr. (25.2.6)3-1441 grąžintas minėtai pareiškėjo atstovei.

 

Teismas

 

konstatuoja:

        

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 24S301146, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra Bangladešo pilietis, 2024 m. lapkričio 22 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Bendrovėje ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (vamzdyno montuotojas). Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė teistumo pažymą.

Migracijos departamentas, nustatęs, kad teistumo pažymoje uždėtas URM legalizavimo spaudas ir pasirašiusio asmens parašas kelia pagrįstų įtarimų dėl jų tikrumo, el. paštu išsiuntė URM Konsuliniam departamentui paklausimą, prašydamas pateikti informaciją apie tai, ar pateikta asmens teistumo pažyma buvo legalizuota URM.

URM 2024 m. gruodžio 16 d. el. paštu atsakė Migracijos departamentui, kad asmens pateikta teistumo pažyma nebuvo legalizuota URM ir tai yra klastotė.

Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad jis nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos, taip pat nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje.

Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 12 punktu, 2024 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 24S301146, kuriuo pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pateiktas (-i) suklastotas (-i) dokumentas (-ai) ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Nurodė, kad asmuo pateikė teistumo pažymą, kuri iš tikrųjų nėra legalizuota URM, kas reiškia, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė suklastotą URM dokumento legalizavimo spaudą su URM Konsulinio departamento antspaudu ir parašu, ir tai sudaro rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.

Įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo Departamentui pateikimo metu, t. y. nuo 2024 m. lapkričio 15 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d.) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 44 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties (UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunktis); taip pat, kai Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktis). Šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57(1) straipsnį (UTPĮ 44 straipsnio 2 dalis).

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė; taip pat to paties straipsnio 12 punkte įtvirtinta, kad jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino tai, jog asmuo siekia gauti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Bendrovėje ketina dirbti pagal darbo sutartį. Tam, kad asmeniui būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, jis turi atitikti UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir LLG aprašas), nustatyta tvarka prie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti visus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindžiančius duomenis ir dokumentus sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti. Departamentas vertino, kad nors pareiškėjas formaliai atitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau surinktų duomenų visuma (asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė teistumo pažymą, kuri iš tikrųjų nebuvo legalizuota URM) sudaro pagrindą abejoti dėl jo atvykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų, t. y. galima daryti išvadą, kad asmuo siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, pateikdamas suklastotus dokumentus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

LLG aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. lapkričio 16 d.) 64.3 papunktyje nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio, išskyrus JK piliečių ir jų šeimos narių, kuriems taikomas Susitarimas, prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, t. y. jis privalo sutikrinti, ar prašyme išduoti arba pakeisti leidimą nurodyti užsieniečio asmens duomenys sutampa su jo duomenimis, nurodytais pateiktuose dokumentuose, ar prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą pateikti visi prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti.

LLG aprašo 8.6 papunktyje nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti užsienio valstybės (-ių), kurioje (-iose) iki atvykimo į Lietuvos Respubliką užsienietis gyveno arba šiuo metu gyvena pastaruosius 2 metus (išskyrus atvejus, kai gyvenimas užsienio valstybėje truko trumpiau negu 6 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį), kompetentingos (-ų) institucijos (-ų) išduotą (-as) galiojančią (-ias) pažymą (-as), patvirtinančią (-ias), kad šioje (-iose) valstybėje (-ėse) jis nebuvo (buvo) teistas (toliau – teistumo pažyma), kuri turi būti išduota ne anksčiau kaip prieš 6 mėnesius iki prašymo išduoti leidimą pateikimo Įstatymo nustatytai institucijai dienos. <...> Jei užsienietis buvo teistas, teistumo pažymoje turi būti nurodyta, kada ir už kokią nusikalstamą veiką užsienietis buvo nuteistas, kokia jam buvo paskirta bausmė ir ar ji atlikta. 

Pagal LLG aprašo 45 punktą, kai prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą būtina pridėti <...> teistumo pažymą, tai šie dokumentai <...> turi būti legalizuoti arba patvirtinti pažyma (Apostille) Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktus dokumentas neturi būti legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille) ir atvejus, kai nurodyti dokumentai yra informacinių technologijų priemonėmis sudaryti elektroniniai dokumentai, pasirašyti kvalifikuotu elektroniniu parašu, ir užsienietis parodė juos prašymą priimančiam Migracijos departamento įgaliotam valstybės tarnautojui ar darbuotojui arba išorės paslaugų teikėjo darbuotojui LLG aprašo 10.1(1) papunktyje nustatyta tvarka.

Vertinant pareiškėjo pateiktą prašymą ir tikrinant pareiškėjo pateiktus dokumentus, atsakovui įtarimų sukėlė pareiškėjo pateiktoje teistumo pažymoje uždėtas URM legalizavimo spaudas ir pasirašiusio asmens parašas, todėl Departamentas išsiuntė URM Konsuliniam departamentui paklausimą, prašydamas pateikti informaciją apie tai, ar pateikta asmens teistumo pažyma buvo legalizuota URM. URM 2024 m. gruodžio 16 d. nurodė, kad pareiškėjo pateikta teistumo pažyma nebuvo legalizuota URM ir yra klastotė.

Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija Departamento Sprendime nurodytų aplinkybių, tačiau nesutinka su jų vertinimu. Iš esmės byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė suklastotą URM dokumento legalizavimo spaudą su URM Konsulinio departamento antspaudu ir parašu, tačiau pareiškėjas tvirtina, kad Departamentas nesidomėjo, kokiu būdu jis gavo legalizuotą Lietuvoje teistumo pažymą. Pareiškėjas paaiškina, kad kreipėsi į pažįstamą asmenį R. U. R., kuris gyvena Lietuvoje ir kuris pažadėjo, jog ras teisininkus, kurie padės pareiškėjui legalizuoti teistumo pažymą Ministerijoje. Pareiškėjas išsiuntė minėtam asmeniui savo originalią teistumo pažymą jo gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini). Gavęs Sprendimą pareiškėjas kreipėsi į R. U. R., prašydamas pasiaiškinti, tačiau asmuo jokios informacijos nepateikė. Pasak pareiškėjo, jis neturėtų atsakyti už kitų asmenų padarytus nusikalstamus veiksmus.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo gavus suklastotus dokumentus, t. y. byloje nėra duomenų, kad dėl šios situacijos būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau net ir ši aplinkybė nepaneigtų, kad pareiškėjas neteisėtais būdais siekė gauti leidimui laikinai gyventi reikalingą dokumentą (legalizuotą pažymą apie teistumą). Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodyti argumentai, dėl kokių priežasčių Departamentui buvo pateiktas suklastotas dokumentus, iš esmės neturi reikšmės, kadangi Sprendimo priėmimui aktualus pats faktas, jog buvo pateiktas suklastotas dokumentas, o ne jo suklastojimo aplinkybės. Pareiškėjas net ir po Sprendimo priėmimo nei Departamentui, nei bylos nagrinėjimo teisme metu teismui nepateikė pažymos dėl jo teistumo nebuvimo originalo, patvirtinto atitinkamų institucijų, iš kurio būtų galima nustatyti, kad asmuo nėra ar nebuvo teistas. Pažymėtina, kad pareiga pateikti Departamentui reikalingus dokumentus tenka asmeniui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi, o šiuo atveju pareiškėjas tokios pareigos neįvykdė, t. y. nepateikė duomenų, paneigiančių jo teistumą. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pateikė suklastotą dokumentą ir taip siekė neteisėtais būdais legalizuoti savo buvimą Lietuvoje.

Pagal Kriterijų tvarkos aprašo 6.1 papunktį nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į tai, ar užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus.

Kriterijų tvarkos aprašo 9 punkte numatyta, kad įvertinus su konkrečiu užsieniečiu susijusias individualias aplinkybes ir nustačius bent du aprašo 6.2–6.8 papunkčiuose, 7 punkte nurodytus kriterijus arba bent vieną aprašo 6.1, 6.9–6.12 papunkčiuose nurodytą kriterijų, laikoma, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Aukščiau aptartos aplinkybės pagrindžia tai, kad pareiškėjo elgesys atitiko Kriterijų tvarkos aprašo 6.1 papunktyje nurodytus požymius, todėl darytina išvada, jog Departamentas pagrįstai konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Departamentas, atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai) ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą (išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė).

Pažymėtina, kad, nors pareiškėjas akcentuoja, jog atsakovas nesiaiškino visų su pareiškėju susijusių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo informuoti ar apklausti pareiškėją. Be to, kaip jau minėta, pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui bylos nagrinėjimo metu nenurodė kitokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų priešingai įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus.

Kaip minėta, Departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad jis nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos, taip pat nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Departamento Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jos jam nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teismas

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjo M. S. (S.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

 

 

Teisėjos                  Jolita Rasiukevičienė

 

 

                                                                                                                    Vita Valeckaitė

 

 

                   Indrė Žvaigždinienė


Paminėta tekste:
  • A-899-756/2022
  • eA-1093-415/2024
  • A-3052-525/2019