Baudžiamoji byla Nr. 2K-432/2012
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00354-2003-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1; 1.1.12.1; 2.4.2.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – penkerių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Iš nuteistojo R. G. priteista 20 000 Lt nukentėjusiajam V. K. neturtinės žalos ir 2625 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo gydymo išlaidas.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta nuteistojo R. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe. Pripažinta 1961 m. BK 41 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl savanaudiškų paskatų.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo R. G. veika kvalifikuota pagal 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Jis pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metu laisvės atėmimo bausme su 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda bei pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis 1961 m. BK 42 straipsnio 1 dalimi, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. G. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Kita nuosprendžio dalis nekeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimo ir susipažinusi su baudžiamąją byla,
n u s t a t ė :
R. G. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį ir 111 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad savavališkai, iš anksto susitaręs su T. A. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, siekdamas įgyvendinti nerealizuotą savo tariamą teisę – susigrąžinti jo paskolintus pinigus (4000 JAV dolerių) iš V. K., į kuriuos ši teisė buvo ginčijama, 2000 m. balandžio 26 d., apie 10.30 val., jo laukė prie namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiajam V. K. atvyks prie namų, pasikvietė jį į tyrimo metu nenustatytą lengvąjį automobilį „Ford Escort“ tariamam tarpusavio pokalbiui, kur sudavė V. K. smūgius bei nuvežė nukentėjusįjį netoli miško, esančio Palemone, ikiteisminio tyrimo metu tiksli vieta ir laikas nenustatyti, ir dėl savanaudiškų paskatų panaudojo fizinį smurtą, t. y. buku daiktu padarė poodines kraujosruvas nugaroje, kakle, krūtinėje, dešinėje ausyje, dešiniame skruoste, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kairiame skruoste, galvos sumušimą, kairiojo inksto sumušimą, dešinio šeivikaulio lūžimą, dešinio galvos smegenų pusrutulio sumušimą, daugybinį kūno sumušimą, taip tyčia sunkiai sužalojo V. K. ir padarė didelę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. G. gynėjas Danius Svirinavičius prašo: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams, arba panaikinti minėtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti nesant R. G. veikoje nusikalstamos veikos sudėties, arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendžio dalį dėl R. G. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį ir bylą šioje dalyje nutraukti nesant nuteistojo veikoje nusikalstamos veikos sudėties, o pagal 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, taikant BK 75 straipsnio nuostatas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, į kai kuriuos iš jų atsakė tik deklaratyviai, bendrojo pobūdžio teiginiais ir taip esmingai pažeidė BPK 320 ir 332 straipsnių nuostatas. Kasatoriaus nuomone, buvo neišnagrinėti apeliacinio skundo argumentai: nes buvo pagrindai nukentėjusiojo parodymus vertinti kritiškai ir juos atmesti, nuteistojo tariamo bendrininko V. K. veika pastarojo baudžiamojoje byloje buvo vertinama kitaip nei R. G., nenustatytas dar vienas asmuo, kuris savo iniciatyva, nesant jokio susitarimo su V. K. ir R. G., galėjęs padaryti nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde buvo ginčijamas nukentėjusiajam V. K. padaryto sveikatos sutrikdymo laipsnis. Apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė ir BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes nepagrįstai atmetė gynėjo prašymą paskirti teismo medicinos ekspertizę, kurios be pagrindo neskyrė ir pirmosios instancijos teismas. V. K. iki nagrinėjamo įvykio patyrė kitą panašaus pobūdžio traumą, todėl būtina atriboti ankstesniąją (iki nagrinėjamo įvykio) nukentėjusiojo patirtą galvos traumą (jis net buvo gydomas ligoninėje) ir ištirti jos pasekmes. Byloje esančioje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 1820 konstatuota, kad V. K. padarytas sužalojimas yra sunkus, nes būtent dešinio galvos smegenų pusrutulio sumušimas yra pavojingas gyvybei. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teismo medicinos specialistė, iš esmės neatlikusi jokio tyrimo, teismo posėdžio metu susipažinusi su ankstesniąja V. K. ligos istorija ir su teismo medicinos specialisto išvadomis, duotomis jau po nukentėjusiojo sumušimo, nurodė, kad ankstesnioji nukentėjusiojo patirta trauma (taip pat ir galvos sumušimas) esą neturi reikšmės nustatant sveikatos sutrikdymo laipsnį dėl šioje byloje nagrinėjamo sumušimo. Tačiau, kasatoriaus nuomone, į tokio pobūdžio klausimus galima išsamiai bei objektyviai atsakyti tik po išsamesnio tyrimo. Todėl ir buvo pagrindas paskirti atitinkamą teismo medicinos ekspertizę, kurią atliekant būtų išspręsti ir kiti kaltinamojo gynybos šiame procese kelti neaiškumai.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje netinkamai pritaikytas 1961 m. BK 49 straipsnis, reglamentuojantis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį. Senaties terminai dėl R. G. padarytų nusikalstamų veikų yra suėję ir jie nebuvo nutrūkę. R. G. nesislapstė, tuo laikotarpiu jis dalyvavo teismų procesuose civilinėse bylose. Tariamas jo slapstymasis bandytas pagrįsti neįgalios jo motinos, kuri net nebuvo apklausta teisme, parodymais, užrašytais nedalyvaujant nuteistajam R. G. ar jo gynybai.
Taip pat pažeistas BK 2 straipsnis, nes byloje nenustatyta R. G. kaltė. Kasatoriaus nuomone, nuteistojo veika galėtų būti kvalifikuojama nebent kaip savavaldžiavimas, analogiškai kaip ir kito nuteistojo T. A. Tačiau tokiu atveju atitinkamai turėtų būti švelninama R. G. teismo paskirta bausmė.
Kasaciniame skunde taip pat prašoma atsižvelgti į tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daug laiko (daugiau kaip 10 metų), nuteistasis R. G. per šį laikotarpį naujų nusikalstamų veikų nepadarė, šiuo metu yra sukūręs šeimą, turi mažametį vaiką, be to, gyvena su jo pagalbos reikalinga neįgalia motina, kuriai jis padeda, kad nukentėjusiojo skola buvo tikra, o ne tariama, ir iki galo nesugrąžinta iki šiol. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kasaciniame skunde prašoma nuteistajam R. G. skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo R. G. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, o tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, be to, pats skundas atskirose jo dalyse vadinamas ir kasaciniu, ir apeliaciniu skundu. Nuteistojo R. G. gynėjas iš esmės analogiškus argumentus buvo nurodęs ir savo apeliaciniame skunde, kurį apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir į nurodytus argumentus atsakė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir patikrintus įrodymus, motyvuotai pasisakė, kodėl pripažįsta, kad R. G. kaltė padarius nusikaltimus, numatytus 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalyje ir 214 straipsnio 2 dalyje, yra įrodyta.
Apeliacinės instancijos teismas paneigė skundo argumentus dėl to, kad yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio senatis, ir išdėstė motyvus, kodėl pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog R. G. slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo. Įvertinus nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį konstatuotina, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šis teismas nepadarė. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė apelianto prašymus atlikti įrodymų tyrimą, t. y. pakarotinai tirti jau nustatytas aplinkybes (prašė paskirti dar vieną teismo medicinos ekspertizę), nereiškia nuteistojo įstatymų garantuojamų teisių suvaržymo. Atsižvelgiant į tai, išteisinti R. G. dėl nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas, nėra pagrindo.
Perkvalifikuodamas nuteistojo R. G. veikas, apeliacinės instancijos teismas atitinkamai peržiūrėjo ir paskirtas bausmes. Įvertinus nuteistojo padarytų nusikaltimų sunkumą konstatuotina, kad paskirtos bausmės savo rūšimi ar dydžiu nėra aiškiai per griežtos, todėl pagrindo jas švelninti nėra.
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusysis V. K. prašo nuteistojo R. G. gynėjo kasacinį skundą atmesti, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendį.
Nukentėjusysis nurodo, kad nuteistojo R. G. kaltė byloje yra įrodyta, jam paskirta bausmė atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Nuteistasis įsiteisėjus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiams iš karto pasislėpė, be to, žinodamas apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą slapstėsi nuo teisėsaugos devynerius metus. Šios aplinkybės rodo, kad R. G. siekia pasinaudoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatimi, kad išvengtų atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas. Dėl to kasatoriaus prašymas nutraukti bylą suėjus senaties terminams negali būti tenkinamas. Atsiliepime nukentėjusysis pažymi, kad sutinka su prokuroro pateiktu atsiliepimu į nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl baudžiamosios atsakomybės senaties (1961 m. BK 49 straipsnis)
Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad byloje netinkamai pritaikytas 1961 m. BK 49 straipsnis, nes nuteistasis R. G. nuo teisėsaugos institucijų nesislapstė, todėl senaties terminai nenutrūko ir yra suėję.
Nesislapstymas nuo teisėsaugos institucijų yra viena iš 1961 m. BK 49 straipsnyje nustatytų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties taikymo sąlygų. 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad senaties eiga sustoja, jeigu padaręs nusikaltimą asmuo pasislepia nuo tardymo ar teismo. Šiais atvejais senaites eiga atsinaujina nuo to momento, kai asmuo sulaikomas arba kai jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų ir senatis nenutrūko dėl naujų nusikaltimų padarymo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad paslėpimas – tai sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui, jo apklausą, kardomųjų priemonių taikymą. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų ar suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimas ne visada turi būti siejamas su tokio asmens paieškos paskelbimu. Antai, viena vertus, nusikalstamą veiką padariusio asmens paieškos paskelbimas ir jos formalus vykdymas nerandant tokio asmens dar savaime nereiškia, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Kita vertus, tam tikri nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (pavyzdžiui, kuriais trukdoma nustatyti jo buvimo vietą ar tapatybę), padaryti dar iki šio asmens paieškos paskelbimo, gali būti traktuojami kaip pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-371/2011).
Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl 1961 m. BK 49 straipsnio taikymo buvo keliamas ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, į kurį išsamias išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas.
Nuteistasis R. G. 2000 m. balandžio 26 d. padarė 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje ir 111 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punktą asmeniui, padariusiam 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, buvo nustatytas penkerių, o pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktą – dešimties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. G. po savavaldžiavimo ir sunkaus kūno sužalojimo padarymo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, todėl senaties eiga jam buvo sustojusi iki įtarimo pareiškimo 2010 m. spalio 8 d. Kartu apeliacinės instancijos teismas R. G. pasislėpimo nuo teisėsaugos institucijų faktą grindė ne tik pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog buvo priimti atitinkami procesiniai dokumentai, t. y. 2000 m. rugpjūčio 28 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimas patraukti kaltinamuoju; 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas paskelbti paiešką ir paskirti kardomąją priemonę; 2000 m. rugpjūčio 28 d. paskelbta paieška; teismo 2003 m. kovo 4 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas; laikinai sulaikytas 2010 m. rugpjūčio 18 d., teismo nutartimis nustatytas suėmimo laikas ir kiti raštai, bet ir liudytojų Ž. D., A. K., E. O. G. parodymais, taip pat SODROS duomenimis. Iš minėtų įrodymų turinio matyti, kad R. G. po nusikalstamų veikų padarymo (2000 m. balandžio 26 d.) sužinojęs apie nukentėjusiojo sveikatos būklę ir tai, jog pastarasis ketina paduoti pareiškimą policijai, vengė būti ankstesnėse savo gyvenamosiose vietose, uždarbiauti vykdavo į užsienį, nustojo bendrauti su jam artimais žmonėmis. Toks jo elgesys patvirtina, kad jis suvokė, jog jam dėl padarytų nusikalstamų veikų kils baudžiamoji atsakomybė, todėl pasislėpdamas siekė jos išvengti. Esant šioms aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo, kad senaties eiga dėl padarytų nusikaltimų buvo sustojusi, todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu senaties terminai nebuvo suėję, taigi nebuvo pagrindo taikyti 1961 m. BK 49 straipsnio ir bylą nutraukti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais dėl senaties nėra pagrindo.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, taikymo (BPK 320 straipsnis)
Kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas neargumentuotai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, yra nepagrįstas. Apeliacinis skundas išnagrinėtas nepažeidžiant BPK normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų dėl bent dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai pripažįstama esminiu BPK reikalavimų pažeidimu, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžių ar nutarčių negalima laikyti teisėtomis (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka, ištyrė apeliaciniame skunde buvusius argumentus. Juos palyginęs su byloje surinkta medžiaga, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės ir pašalino prieštaravimus tarp teismo išvadai turinčių reikšmės įrodymų, patvirtindamas juos kitais byloje surinktais įrodymais. Teismas ne tik išdėstė nuteistojo R. G. kaltę patvirtinančius įrodymus, bet ir juos išanalizavo, atskleidė jų tarpusavio ryšį ir nurodė, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia surinkti įrodymai.
Patikrinęs nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad visos bylos aplinkybės ištirtos, įrodymai įvertinti teisingai, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent nuteistasis ne tik nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, reikalavo iš nukentėjusiojo V. K. perduoti jam priklausantį turtą – 4000 JAV dolerių, kuriuos buvo jam paskolinęs, bet ir padarė didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams panaudodamas prieš jį fizinį smurtą ir taip sukeldamas sunkų sveikatos sutrikdymą.
Nukentėjusysis V. K. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad 2000 m. balandžio 26 d. pas jį į namus automobiliu atvyko nuteistasis R. G., T. A. bei trečias nepažįstamas asmuo. R. G. pasakė, kad reikia kartu važiuoti. Automobilyje R. G. iš nukentėjusiojo reikalavo pinigų, taip pat T. A. ir R. G. sakė, kad veš į mišką mušti, bet jau automobilyje sudavė į galvos sritį ir į šonus. Miške R. G. ir T. A. jį mušė kumščiais ir spardė, reikalavo skolintis pinigų ir aukso. Iš miško nukentėjusysis buvo nuvežtas pas R. G. į butą, kur pastarasis jam sudavė smūgį į galvą ir krūtinę, surašė paskolos raštelį 4000 JAV dolerių ir pagrasino, kad jei nepasirašys, vėl veš į mišką. Pasirašęs paskolos raštelį, nukentėjusysis skambino sutuoktinei ir prašė, kad ši atvažiuotų jo paimti bei atvežtų pinigų.
Teismas neturėjo pagrindo abejoti tokiais nukentėjusiojo parodymais, nes viso proceso metu buvo jie buvo vienodi ir nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, o būtent liudytojų A. K. (nukentėjusiojo žmona) ir J. J. (nukentėjusiojo uošvė) parodymai, iš kurių turinio seka, kad, joms atvykus į nuteistojo R. G. butą pasiimti V. K., šis šlubavo ir buvo sumuštas. Be to, jos perdavė V. K. nurodytą pinigų sumą.
Kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo nuteistasis R. G., patvirtina ir kito nusikalstamos veikos bendrininko – T. A. – Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 30 d. posėdyje duoti parodymai apie tai, kad jis 2000 m. balandžio mėnesį buvo susitikęs su R. G. ir V. K., nes nukentėjusysis turėjo turtinių santykių su R. G., todėl vežė nukentėjusįjį į mišką. Miške R. G. su V. K. pradėjo aiškintis, tada jis (T. A.) kartu su nuteistuoju pradėjo mušti nukentėjusįjį.
Kasaciniame skunde iškelta abejonė, kad kitas nusikalstamos veikos bendrininkas – T. A. už tą pačią nusikalstamą veiką Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 30 d. nuosprendžiu buvo nuteistas tik pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, todėl ir jo, t. y. nuteistojo R. G., padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuota tik kaip savavaldžiavimas panaudojant fizinę prievartą, yra nepagrįsta. Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 30 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, kad T. A., veikdamas bendrininkų grupe su R. G. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, savavaldžiavo panaudodamas fizinę prievartą, tačiau nenustatyta, jog būtent T. A. sudavė smūgius, sukėlusius nukentėjusiajam V. K. sunkų sveikatos sutrikdymą. Esant šioms aplinkybėms, Kauno apygardos teismas konstatavo, kad T. A. veika atitinka BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą savavaldžiavimo panaudojant fizinę prievartą sudėtį.
Taip pat kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad buvo pažeista BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostata, jog apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Pažymėtina, kad BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta galimybė atlikti įrodymų tyrimą proceso apeliacinės instancijos teisme metu neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo tirti įrodymus kiekvienu atveju, kai gaunamas toks prašymas. Paprastai laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų rodymų ir pan.). Tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teisme turi būti pakartotinai paskelbtas kaltinamasis aktas ir pakartotinai ištirti visi byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų neįmanoma pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Prireikus gali būti tiriami ir įrodymai, kurių netyrė pirmosios instancijos teismas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo R. G. gynėjas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pateikė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti teismo medicinos ekspertizę siekiant išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo V. K. ankstesnės patirtos traumos galėjo turėti įtakos nustatant nusikalstamos veikos metu padaryto sveikatos sutrikdymo laipsnį. Apeliacinės instancijos teismas pasinaudojo savo BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teise spręsti dėl įrodymų tyrimo tikslingumo ir šį prašymą motyvuotai atmetė, nurodydamas, kad byloje jau buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, o pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė S. Makšimaitė, kuri patvirtino savo išvadą, parodė, jog susipažinus su nukentėjusiojo ligos istorija darytina išvada, kad ankstesnio sužalojimo liekamieji reiškiniai nustatant sužalojimų lygį 2000 m. turėjo būti praėję, be to, ankstesnio sužalojimo pagrindas buvo šonkaulių lūžiai, o 2000 m. nukentėjusysis buvo gydomas dėl galvos sumušimo.
Taigi kasaciniame skunde minimas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas išanalizavo, dėl esminių apeliacinio skundo motyvų pasisakė ir nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.
Dėl R. G. paskirtos bausmės
Kasaciniame skunde prašoma atsižvelgti į nuteistąjį R. G. teigiamai charakterizuojančias aplinkybes ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs nuteistojo R. G. nusikalstamas veikas ir iš naujo skirdamas bausmes, įvertino tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę, taip pat atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kitas bylos aplinkybes ir nurodė išsamius bausmės skyrimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad nors nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau nei dešimt metų, o R. G. yra neteistas, vedęs, duomenų, kad būtų baustas administracine tvarka ar padaręs naujas nusikalstamas veikas, nėra, turi vidurinį išsilavinimą, tačiau jis padarė du tyčinius baigtinius nusikaltimus, vienas iš kurių, vadovaujantis 1961 m. BK 81 straipsniu, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, nustatyta nauja atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, R. G. pagal 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį paskyrė artimą sankcijoje nustatytam minimumui vienerių metų laisvės atėmimo bausmę su 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda, o pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo ketveriems metams bausmę, kuri taip pat yra mažesnė negu sankcijoje nustatytas vidurkis. Vadovaudamasis 1961 m. BK 42 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių vadovautis 1961 m. BK 45 straipsnio nuostatomis ir paskirti R. G. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl galimybės atidėti R. G. paskirtos bausmės vykdymą. Visų pirma, kasaciniame skunde nepagrįstai prašoma taikyti 2000 m. BK 75 straipsnį, kuriame nustatyti bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai. Baudžiamasis kodeksas yra vientisas teisės aktas, todėl tokia situacija, kai padaryta veika kvalifikuojama pagal atitinkamą 1961 m. BK specialios dalies straipsnį, o taikomos 2000 m. BK 75 straipsnyje nustatytos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos arba atvirkščiai, yra negalima, nes asmeniui vienu metu negali būti taikomos dviejų baudžiamųjų kodeksų nuostatos. Kadangi nuteistojo veikos kvalifikuotos pagal 1961 m. atitinkamus BK specialiosios dalies straipsnius, todėl, kalbant apie galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, analizuojamos 1961 m. BK 471 straipsnio 1 dalies nuostatos.
1961 m. BK 471 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam pataisos darbais arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip trejiems metams už nesunkų tyčinį nusikaltimą ir ne daugiau kaip penkeriems metams už neatsargų nusikaltimą, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jei yra atlyginta bent 1/3 nusikaltimu padarytos žalos tuo atveju, kai nusikaltimu buvo padaryta žala.
R. G. nuteistas pagal 1961 m. BK 111 straipsnio 1 dalį už tyčinį sunkaus kūno sužalojimo padarymą. Pagal 1961 m. BK 81 straipsnį šis nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, o vadovaujantis 1961 m. BK BK 471 straipsnio 1 dalimi sunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui bausmės vykdymas negali būti atidėtas.
Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tais atvejais, jeigu bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kolegija laiko, kad baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę pritaikytas tinkamai, todėl švelninti paskirtąją bausmę nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vladislovas Ranonis
Gintaras Goda