Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2023-02-07][nuasmeninta nutartis byloje][e2A-223-864-2023].docx
Bylos nr.: e2A-223-864/2023
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Apeliacinis procesas
Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
kitos bylos dėl atlygintinų paslaugų teikimo
CIVILINIS PROCESAS
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Bylos dėl atlygintinų paslaugų teikimo (paslaugų sutartis)
Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės

?

                                                                                       Civilinė byla Nr. e2A-223-864/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26403-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1.;

2.6.16.11.

 

(S)

 

img1 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovams J. V., K. K., M. K. dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė A. V. (toliau ir ieškovė) ieškiniu atsakovams K. K., M. K. bei J. V. i(toliau ir atsakovai) prašė priteisti solidariai iš atsakovų 1 400 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė paaiškino, kad pagal išduotą licenciją teikia trumpalaikes apgyvendinimo paslaugas Palangos mieste. Nurodė, kad 2020 m. kovo mėn. į ieškovę kreipėsi atsakovai K. K. ir J. V., prašydami pateikti pasiūlymus dėl apgyvendinimo paslaugų atsakovei ir jų šeimos nariams laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo mėn. Ieškovei pateikus pasiūlymus, buvo sutarta, kad atsakovų šeima nuo 2020 m. kovo 31 d. gyvens apartamentuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o atsilaisvinus apartamentams, esantiems (duomenys neskelbtini), persikels į juos. Nurodė, kad atsakovų šeima apartamentuose gyveno nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. birželio mėn. pabaigos, už suteiktas paslaugas atsiskaitė tinkamai. Nurodė, kad 2020 m. birželio mėn. pabaigoje, atsakovai K. K. ir J. V. paprašė atsiųsti informaciją apie laisvus apartamentus ir nurodė, kad tėvai (atsakovas M. K. ir jo sutuoktinė) norėtų pratęsti poilsį. Ieškovei pateikus pasiūlymus ir atsakovui M. K. apžiūrėjus apartamentus, esančius (duomenys neskelbtini), šalys susitarė dėl apgyvendinimo bei, kad vieno mėnesio apgyvendinimo kaina 2 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad apartamentai buvo laisvi liepos-rugpjūčio mėn. bei į tai, kad dėl karantino apgyvendinimo paslaugų poreikis buvo sumažėjęs, šalys sutarė, kad atsakovas M. K. ir / arba visi atsakovai galės patalpomis naudotis iki 2020 m. rugsėjo mėn. Nurodė, kad prieš atsakovui M. K. ir jo sutuoktinei įsikeliant, ieškovei buvo sumokėtas 600 Eur avansas, taip pat šalys sutarė, kad likusi suma bus sumokėta iki paskutinės apgyvendinimo paslaugų teikimo dienos. 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsakovas J. V. atvyko pas ieškovę ir perdavė jai apartamentų raktus, nurodydamas, kad tėvai išsikraustė iš apartamentų. Teigė, kad atsakovas J. V. taip pat nurodė, jog atsakovas M. K. neperdavė likusios 1 400 Eur sumos, bet artimiausiu metu ši suma bus sumokėta. Pasak ieškovės, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai apgyvendinimo paslaugomis naudojosi ne pirmą kartą ir visuomet tinkamai atsiskaitydavo, ieškovei nekilo abejonių dėl prievolės įvykdymo. Ieškovės teigimu, nei vienas iš atsakovų dėl skolos sumokėjimo nesusisiekė, todėl ieškovė kreipėsi į atsakovą J. V. dėl atsiskaitymo, tačiau pastarasis kas kelias dienas pats skambindavo ieškovei žadėdamas, kad sumokės skolą arba jos dalį, tačiau to nepadarė. Ieškovė spalio mėn. paskambino atsakovui M. K. ir priminė, kad jis iš dalies nėra atsiskaitęs už suteiktas apgyvendinimo paslaugas. Ieškovės teigimu, iš pokalbio ji suprato, kad atsakovui M. K. nebuvo žinoma, jog ieškovei nebuvo sumokėta likusi apgyvendinimo paslaugų suma. M. K. pažadėjo ieškovei, kad ši situacija bus išspręsta, tačiau nei jis, nei kiti atsakovai skolos nesumokėjo. Ieškovė 2020 m. gruodžio mėn. dar kartą priminė atsakovui apie skolą, tačiau skola nebuvo sumokėta. Nurodė, kad 2021 m. ieškovė kreipėsi teisinės pagalbos, o 2021 m. kovo 3 d. atsakovams K. K. ir M. K. buvo išsiųsti pranešimai dėl skolos sumokėjimo. Paaiškino, kad su ieškovės advokate susisiekė atsakovė K. K., kuri pasiūlė atvykti į susitikimą esamai situacijai aptarti. 2021 m. kovo 16 d. į susitikimą su advokate atvykę atsakovai K. K. ir J. V. pasiūlė esamą situaciją išspręsti sumokant 100 Eur, o likusiai skolos sumai (1 300 Eur) pasirašant skolos dydžio paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurio pagrindu atsakovas J. V. įsipareigotų skolą sumokėti iki 2021 m. gegužės 17 d. Tokį pasiūlymą atsakovai pateikė su sąlyga, kad ieškovė raštu patvirtins, jog skolos nereikalaus iš atsakovo M. K.. Nurodė, kad ieškovei nesutikus su šia sąlyga, tolimesnės derybos nevyko. Ieškovei iki 2021 m. gegužės 17 d. negavus jokios skolos dalies, ieškovė kreipėsi į antstolę R. Vizgaudienę dėl faktinių aplinkybių konstatavimo. Nurodo, kad 2021 m. kovo 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu konstatuoti šalių pokalbiai, kuriais patvirtinamos visos išdėstytos aplinkybės.

3.       Atsakovai K. K. ir M. K. atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigė, jog atsakovai jokios rašytinės būsto nuomos sutarties nesudarė, tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.579 straipsnio 3 dalis numato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis turi būti sudaroma raštu. Pažymėjo, kad nors ieškovė pateikė susirašinėjimą su J. V., kur reikalauja sumokėti 1 400 Eur už būsto nuomą, tačiau jokių kitų įrodymų, kad žodinę sutartį sudarė atsakovai K. K. ir M. K., ieškovė nepateikė. Tik viename ieškovė pateikto garso įrašo epizode girdėti, kad M. K. teigė, jog pasakys J. V. dėl susidariusios skolos. Teigė, jog kyla abejonių dėl ieškovės pateiktų garso įrašų leistinumo, kadangi jie padaryti slapta, neįspėjus asmenų apie pokalbių įrašymą. Atsakovai laikėsi pozicijos, kad niekinė patalpos nuomos sutartis sudaryta tik su atsakovu J. V.

4.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė Diana Dūdienė nurodė, kad reikalavimas reiškiamas trims atsakovams, nes visi trys šiems asmenims apgyvendinimo paslaugos buvo teikiamos kaip šeimai. Ieškovė gavo pranešimą į savo mobilųjį telefoną su atsakovės K. K. asmens dokumentu ir laikė, kad paslaugų užsakovė yra atsakovė K. K. Atstovės teigimu, 2020 m. birželio mėn. pabaigoje K. K. ir J. V. paprašė ieškovės suteikti informaciją apie apgyvendinimą jų šeimai. Nurodytiems asmenims buvo duoti raktai nuo dviejų apartamentų apžiūrai ir atsakovai grąžino tuos apartamentus, kurie jiems netiko. Buvo susitarta dėl 2 000 Eur/mėn. apartamentų kainos, atsakovai J. V. ir K. K. perdavė 600 Eur avansą. Atsakovams įsikėlus į apartamentus, tą patį vakarą atsakovas J. V. paskambino ieškovei, informuodamas, kad likusi apartamentų kaina bus sumokėta iki liepos mėnesio pabaigos. Nurodė, kad rugpjūčio mėnesio pabaigoje ieškovei paskambino atsakovas J. V. ir pasakė, kad atsakovas M. K. išsikraustė ir paliko raktus ant spintelės, sakė, kad M. K. atsiskaitys po pensijos gavimo, pinigus pažadėjo atvežti atsakovas J. V., tačiau pinigai nebuvo gauti. Atstovės teigimu, 2 000 Eur kaina už apartamentus yra sąžininga vartotojų atžvilgiu, nes tokia buvo apartamentų, esančių (duomenys neskelbtini), kaina toje vietovėje nurodytu laikotarpiu. Ieškovė pateikė įrodymus apie tai, kad ginčo apartamentų kaina parai 2020 m. birželio mėn. buvo 80 Eur, o rugpjūčio mėnesį – 110 Eur, kas naudojantis apgyvendinimo paslaugomis visą mėnesį sudarytų nuo 2 400 iki 3 300 Eur.  Pažymėjo, kad apgyvendinimo paslaugos liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) svyruoja nuo 2 310 iki 2 655 Eur, kas vidutiniškai yra apie 2 500 Eur. Atsakovų šeima sutiko su 2 000 Eur kaina užsisakydami, gyvendami apartamentuose. Atsakovas M. K. apie apgyvendinimo paslaugų kainą žinojo, nors manė, kad ji per didelė ir turėjo būti apie 1 500 Eur. Atstovė laikėsi pozicijos, kad neklasifikuojamosios apgyvendinimo paslaugos apima apartamentų komplekso paslaugas, trumpalaikio apgyvendinimo paslaugas. Šių paslaugų teikimo sąlygas ir bendruosius principus nustato Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, Sveikatos apsaugos ministro įsakymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys turizmo veiklą. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad trumpalaikių apgyvendinimo paslaugų teikimas nėra teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 31 skyriaus „Gyvenamosios patalpos nuoma“ normos, t. y. gyvenamosios patalpos nuomą, kai nuomotojas įsipareigoja suteikti už užmokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis ją gyvenimui.

5.       Teismo posėdžio metu atsakovų K. K. ir M. K. atstovas advokatas Edmundas Luotė nurodė, kad atsakovai už apartamentus visuomet mokėdavo 600 Eur/mėn. Kuomet pasibaigus viešnagei ieškovė pradėjo reikalauti 1 400 Eur, atsakovams buvo staigmena. Atstovo teigimu, atsakovas J. V. pasakė atsakovui M. K., kad „užsakyti apartamentai, gyvenkite“, o J. V. atsiskaitys. Atstovo nuomone, sutarties sąlygoms turi būti taikomos ir vartojimo sutarčių nuostatos, todėl sutartis turėjo būti rašytinė, tuo tarpu rašytinė sutartis dėl 2 000 Eur kainos už apartamentus nebuvo sudaryta, todėl toks susitarimas niekinis. Pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nakvynės buvo skaičiuojamos ne dienomis, o mėnesiais, todėl taikytinos CK 6 knygos nuostatos, o ne Turizmo įstatymas, kuris, be kita ko, nepateikia jokių nuorodų dėl CK normų netaikymo. 

6.       Teismo posėdžio metu atsakovas J. V. nurodė, kad jo šeima yra tik sugyventinė K. K. Teigė, kad su ieškove buvo susitarta dėl (duomenys neskelbtini) patalpų nuomos nuo liepos mėn. iki spalio mėn. Atsakovai kiekvieną mėnesį mokėjo 600 Eur už apartamentus bei komunalinius mokesčius. Mėnesinis mokestis būdavo sumokamas mėnesio pradžioje, o komunaliniai mokesčiai mėnesio pabaigoje. Liepos mėn. gyveno tėvai (atsakovas M. K. su sutuoktine), atsakovas su sugyventine irgi buvo atvykę, tačiau gyveno kituose apartamentuose. Rugpjūčio mėnesį pasikeitė planai ir išvažiavo, iki susitarto laikotarpio pabaigos negyveno. Atsakovas nurodė, kad dėl patalpų nuomos su ieškove tarėsi jis asmeniškai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovams K. K. ir M. K. iš ieškovės lygiomis dalimis 200 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės valstybės naudai 45,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apklausus ieškovės atstovę dėl nuomos sąlygų laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. birželio mėn. pabaigos, ji atsisakė paaiškinti aplinkybes, nors ieškinyje nurodo teisinių santykių atsiradimo pradžią. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 2020 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ buvo apribotas judėjimas valstybės teritorijoje. Vyriausybės 2020 m. balandžio 1 d. nutarimo 3.2.5. punktas numatė, kad apgyvendinimo paslaugų teikimas, patalpų ir butų nuoma bei kitoks jų suteikimas trumpalaikiam fizinių asmenų apgyvendinimui gali būti draudžiami kiekvienoje savivaldybėje atskiru savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu. Viešbučių ir kitos patalpos naudojamos asmenims izoliuoti atskiru savivaldybių ir apgyvendinimo paslaugų teikėjų susitarimu arba savivaldybės administracijos direktoriaus reikalavimu. Teismas pažymėjo, kad vykdant Vyriausybės nutarimus, Palangos miesto savivaldybės administratoriaus direktorius 2020 m. kovo 27 d. priėmė du įsakymus (Nr. A1-401 ir Nr. A1-405), kuriais uždrausta karantino laikotarpiu fiziniams ir juridiniams asmenims teikti apgyvendinimo paslaugas Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus atvejus, kai patalpos naudojamos asmenims izoliuoti, be to įsakyme nurodyta, kad apgyvendinimo paslaugų teikėjai nuo 2020 m. kovo 30 d. privalo nutraukti paslaugų teikimą asmenims. Palangos miesto savivaldybė draudimą teikti apgyvendinimo paslaugas atšaukė 2020 m. gegužės 11 d.

9.       Sprendime nurodoma, kad pagal Turizmo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punktą, trumpalaikio apgyvendinimo paslaugos priskiriamos prie neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų. Minėto įstatymo 33 straipsnis numato, kad neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėjas per 10 darbo dienų nuo veiklos vykdymo pradžios privalo pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai pranešimą apie neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikimą, kurio formą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Teismo vertinimu, ieškinyje detaliai nenurodomos faktinės aplinkybės, ieškovė savo poziciją dėl susiklosčiusių teisinių santykių keičia priklausomai nuo atsakovų atsikirtimų, nutyli faktines aplinkybes dėl susiklosčiusių teisinių šalių santykių nuo 2020 m. kovo pabaigos, kuomet buvo įvesti karantino ribojimai.

10.       Teismas priėjo prie išvados, kad tarp šalių susiklostė trumpalaikiai terminuotos nuomos teisiniai santykiai, nes ieškovė ieškinyje nurodė, kad nuomoja butus, tačiau jos pozicija pasikeitė atsakovams pateikus atsiliepimą. Teismas nurodė, kad Turizmo įstatymas numato formą, kuri privaloma apgyvendinimo paslaugų teikėjams, tačiau ieškovė jos nepateikė. Pabrėžė, kad teisinis reguliavimas iki 2020 m. gegužės 11 d. draudė ieškovei Palangoje vykdyti apgyvendinimo paslaugų teikimą. Tai rodo, kad tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai. Byloje pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad nuotraukoje Nr. 6 ant tuščios vietos nuomos sutarties lape užfiksuoti atlikti komunalinių mokesčių skaičiavimai, pasirašė nuomotoja (ieškovė) ir nuomininkas. Teismas vertino, kad nuotraukoje, kurioje užfiksuota nuomos sutartis, yra parašas, panašus į atsakovo J. V. parašą ant teismui pateikto prašymo.

11.       Teismas, vertindamas ieškovės pateiktus garso įrašus pažymėjo, kad garso įraše Nr. 1 užfiksuotos ieškovės ir atsakovo J. V. derybos dėl nuomos: ieškovė pasiūlo apsigyventi už 700 Eur, atsakovas J. V. sako, kad per brangu, sutinka už 600 Eur. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą, paprasta rašytine forma sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Teismas pripažino, kad ieškovė reiškia nepagrįstą ieškinį, nes sandoriui, kurio suma šiuo atveju 2 000 Eur, numatyta rašytinė forma, tuo tarpu įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnis). Atsižvelgiant į tai teismas sprendė, kad byloje pateikti liudytojo R. V. rašytiniai parodymai yra niekiniai.

12.       Teismas nurodė, kad pagal Turizmo įstatymą teikiant neklasifikuojamas apgyvendinimo paslaugas nėra sudaroma rašytinė sutartis, kaip numato CK 6.579 straipsnis, tačiau apsigyvenęs asmuo neturi pareigos mokėti už kambariui teikiamas komunalines paslaugas (CK 6.584 straipsnis). Nurodė, kad tarp šalių susiklosčiusius santykius vertinant kaip apgyvendinimo paslaugų, ieškovė atsakovo J. V. sumokėtą 600 Eur sumą turėjo apskaityti išrašant sąskaitą. Pažymėjo, kad apgyvendinimas yra viena iš turizmo paslaugų, todėl tarp kliento ir paslaugų teikėjo susiklosto atlygintinų paslaugų teikimo santykiai. Teismas akcentavo, kad byloje nepateikta nuomos sutartis, nors šalys tarėsi dėl patalpų nuomos laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio mėn. iki 2020 m. rugsėjo mėn., taip pat nepateikti iš atsakovų gauti pinigų priėmimo dokumentai. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog atsakovai apmokėjo komunalines paslaugas, rodo, kad tarp ginčo šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai. Pažymėjo, kad ginčo atveju šalių ikisutartinių santykių stadijoje buvo tartasi, kad nuomojamose patalpose gyvens atsakovai ir neapibrėžtas šeimos narių skaičius. Teismas sprendė, kad ieškovei apgyvendinus atsakovus 2020 m. kovo 31 d., sutarus dėl atsakovų gyvenimo iki 2020 m. rugsėjo mėn. nesant aiškumo dėl pandemijos suvaržymų pabaigos, ieškovė turėjo teisę sudaryti tik nuomos sutartį, nes apgyvendinimo paslaugos buvo uždraustos. Nors ieškovė atsakovų sumokėtus pinigus už apartamentų nuomą (duomenys neskelbtini), vertino kaip avansą, tačiau teismui nepateiktas pinigų priėmimo kvitas, be to, avansas paslaugų teikimui nėra būdingas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Ieškovė (apeliantė) A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:

13.1.                      Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad atsakovai kreipėsi į ieškovę dėl apgyvendinimo paslaugų suteikimo laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo mėn. neteisingas, nes nei ieškovė ieškinyje, nei jos atstovė teismo posėdžiuose neteigė, kad ginčo šalys susitarė dėl paslaugų teikimo atsakovams laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. rugsėjo mėnesio, t. y. neteigė, kad šalys būtų sutarusios dėl tęstinių paslaugų teikimo aiškiai apibrėžtam laikotarpiui. Ieškovė nurodžiusi, kad atsakovai tik prašė ieškovės pateikti pasiūlymus dėl galimų apgyvendinimo vietų Palangoje nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. rugsėjo mėnesio. Šalys 2020 m. kovo 31 d. susitarė dėl atsakovų šeimos narių apgyvendinimo pagal ieškovės pateiktus pasiūlymus iki 2020 m. birželio 30 d. Atsakovai tuo metu nepageidavo tartis dėl jų apgyvendinimo Palangoje vėlesniu laikotarpiu. Teigia, kad atsakovai laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. birželio 30 d. nuomos sutarties, sudarytos su atsakove K. K., pagrindu gyveno šiuose apartamentuose ir sumokėjo šias sumas: 1) nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. apartamentuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), už 800 Eur/mėn.; 2) nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. gegužės 31 d. apartamentuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), už 800 Eur/mėn.; 3) nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. apartamentuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), už 1 000 Eur/mėn. Apeliantė teigia, kad nuomos sutarties egzemplioriaus su atsakovės K. K. parašu neturi, nes tokia sutartis apeliantei negrąžinta. Byloje esantis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad nuomos sutartis buvo sudaryta, nuomos sutarties paskutinis lapas yra su ieškovės ir atsakovės K. K. parašais. 

13.2.                      Atsakovų apgyvendinimas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. birželio 30 d. nuomos sutarties pagrindu jokių teisės aktų nepažeidė. Palangos miesto savivaldybei 2020 m. gegužės 11 d. atšaukus draudimą teikti apgyvendinimo paslaugas, ieškovė turėjo teisę teikti apgyvendinimo paslaugas pagal nuolatinio individualios veiklos vykdymo pažymą. Akcentuoja, kad Lietuvos statistikos departamentas 2022 m. lapkričio 14 d., atsakydamas į paklausimą nurodė, jog jei turima omenyje, kad bus teikiamos trumpam laikotarpiui apsistojusių svečių apgyvendinimo paslaugos, kurias sudaro visiškai baldais apstatyti kambariai arba zonos skirti, gyventi, miegoti ir valgyti, su maisto gaminimo įrenginiais arba visiškai įrengtomis virtuvėmis veikla priskiriama 55.20 klasei – Poilsiautojų ir kita trumpalaikio apgyvendinimo veikla. Tai patvirtina, kad trumpalaikio apgyvendinimo veikla nėra tapati gyvenamųjų patalpų nuomos veiklai, kuri buvo vykdoma ankstesniu laikotarpiu, t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.

13.3.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp ginčo šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai bei nepagrįstai nurodė, kad atsakovai už 2020 m. liepos mėnesį yra atsiskaitę, nes sumokėjo 600 Eur nuomos mokestį, kurį mokėjo ir už kitus mėnesius. Pažymi, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, jog kas mėnesį mokėjo ieškovei po 600 Eur. Apeliantės teigimu, teismas sprendime nepagrįstai nurodęs, kad 2 000 Eur sumos (apgyvendinimo paslaugų už liepos mėn. kainos) sandoris turėjo būti sudarytas paprasta rašytine forma, pripažino, kad ginčo šalys sudarė atskirą susitarimą dėl apgyvendinimo paslaugų suteikimo 2020 m. liepos mėnesį.

13.4.                      Teismas, nuspręsdamas atmesti ieškinį dėl to, kad nebuvo sudarytas rašytinis susitarimas, turėjo vertinti šalių teisinę padėtį, tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius bei nurodyti teisės normą, kuri įsakmiai nustato, jog esant tarp šalių atitinkamiems teisiniams santykiams, šalių sudarytas sandoris, nesilaikius įstatymo reikalaujamos formos yra negaliojantis ir nesukelia teisinių pasekmių. Šiuo atveju, teismas tokių aplinkybių nenustatinėjo ir nevertino, nenurodė teisės akto, kuriuo remiantis sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu. Ieškovės nuomone, šiuo atveju CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos negali būti taikomos, nes ieškovė veikė kaip verslininkė, be to, šiuo atveju turi būti vertinami ir teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys atlygintinų paslaugų teikimą, pagal kuriuos sandoriui dėl paslaugų teikimo nėra nustatyta privaloma rašytinė forma; pagal ginčo sandorį ieškovė visus įsipareigojimus įvykdė, o atsakovai iš dalies įvykdė įsipareigojimą atsiskaityti už suteiktas paslaugas, t. y. sumokėjo 600 Eur.

13.5.                      Nepagrįstos teismo išvados liudytojo R. V. rašytinius parodymus laikyti niekiniais vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pažymi, ginčo dėl sandorio sudarymo ir įvykdymo iš dalies byloje nebuvo, todėl liudytojo parodymai turėtų būti vertinami siekiant nustatyto aktualias šiai bylai aplinkybes (pavyzdžiui, susitarimą dėl apgyvendinimo kainos, atsakovų įsipareigojimą sumokėti likusią paslaugų kainą).

13.6.                      Apeliantė nesutinka su teismo motyvu, kad ieškovės atstovė atsisakė paaiškinti aplinkybes dėl nuomos sąlygų laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. birželio mėn. pabaigos. Apeliantės teigimu, ieškovės atstovė nurodė, kad jai nėra žinoma ši informacija, be to, ji nesusijusi su ginčo dalyku, nes dėl aplinkybės, susijusios nuomos sąlygomis nurodytu laikotarpiu, šalys nesiginčija. Pabrėžia, kad teismas nesidomėjo, ar ieškovės atstovė tokią informaciją gali pateikti, neprašė šią informaciją pateikti vėliau ir pan. Paaiškina, kad aplinkybes apie ginčo šalių bendravimą dėl apgyvendinimo paslaugų nuo 2020 m. kovo 31 d. ieškinyje nurodė siekiant pagrįsti bendrą visų atsakovų prievolę atsiskaityti už suteiktas paslaugas.

13.7.                      Priešingai nei pripažino teismas, ieškovė netapatino apgyvendinimo ir nuomos teisinių santykių ir nekeitė pozicijos dėl susiklosčiusių teisinių santykių. Ieškovė nuosekliai teigė, kad šios paslaugos nurodytu laikotarpiu buvo teiktos ieškovei vykdant individualią veiklą bei teikiant apgyvendinimo paslaugas. Šiuos argumentus patvirtina į bylą pateikti dokumentai: pinigų priėmimo-perdavimo aktai, sąskaitos-faktūros, išduotos tretiesiems asmenims, kurie naudojosi ginčo apartamentais 2020 m. birželio ir rugpjūčio mėnesiais.

13.8.                      Nei apgyvendinimo paslaugų teikimo metu, nei šiuo metu, Turizmo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos nereglamentuoja formų pateikimo, be to, prieš pradedant vykdyti apgyvendinimo veiklą, apeliantė 2015 m. pateikė visus teisės aktuose nurodytus pareiškimus. Nurodo, kad ieškovė į bylą neteikė pinigų priėmimo-perdavimo akto, patvirtinančio 600 Eur avanso iš atsakovų gavimą, kadangi byloje ginčo dėl šios sumos ir jos sumokėjimo nebuvo. Apeliantės teigimu, atsakovai jokių komunalinių mokesčių už apgyvendinimo paslaugas liepos mėnesį nėra mokėję, kadangi teikiant apgyvendinimo paslaugas tokie mokesčiai buvo įskaityti į paslaugų kainą.

13.9.                      Teismas nevertino tiesiogiai su ginčo dalyku susijusių aplinkybių – apgyvendinimo paslaugų apartamentuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kainos, ir kas šios kainos dalį (1 400 Eur) privalo sumokėti.

14.       Atsakovė K. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstytų motyvų pagrindu prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad:

14.1.                      Reikšdama reikalavimą dėl skolos priteisimo, ieškovė reikalavimą kildino iš tęstinių ginčo šalių santykių, prasidėjusių 2020 m. kovo mėn., todėl teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad liepos mėn. buvo tęsiami trumpalaikiai nuomos teisiniai santykiai.

14.2.                      Ieškovė nepateikė nei tarp šalių sudarytos sutarties, nei kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad buvo susitarta tik dėl apgyvendinimo paslaugų teikimo iki birželio mėnesio. Be to, atsakovas J. V. teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo tariamasi dėl trumpalaikės nuomos balandžio-rugsėjo mėnesiams, numatant 600 Eur/mėn. kainą, atsakovams sumokant ir komunalinius mokesčius, šią aplinkybę patvirtina ir pačios ieškovės į bylą pateikti garso įrašai.

14.3.                      Nors apeliantė nurodo, kad 2020 m. gegužės 15 d. atšaukus draudimą teikti apgyvendinimo paslaugas ieškovė turėjo teisę teikti apgyvendinimo paslaugas pagal individualios veiklos pažymą, tačiau ieškovė neinformavo, kaip pasikeitė atsakovų apgyvendinimo sąlygos ir (ar) jų teisinis pagrindas. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovams siūlomas patalpas po 2020 m. birželio 30 d. prieš 10 dienų iki paslaugų teikimo pradžios būtų deklaravusi Turizmo įstatyme nustatyta tvarka. Teigia, kad ieškovė taip pat nepateikė jokių atskirų rašytinių susitarimų dėl ankstesnių apgyvendinimo paslaugų teikimo atsakovams.

14.4.                      Apeliantės argumentai dėl sandorio formos atmestini, nes Turizmo įstatyme nėra nuostatos, kad CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas dėl 1 500 Eur rašytinės sandorio formos reikalavimo netaikomas sandoriams dėl turizmo paslaugų teikimo.

Teisėjų kolegija

      k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

16.       Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

17.       Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės A. V. ieškinį atsakovams K. K., M. K. bei J. V. dėl 1 400 Eur skolos už suteiktas apgyvendinimo paslaugas priteisimo. 

Dėl naujų įrodymų

18.       Apeliantė (ieškovė) su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus, t. y. 2020 m. birželio 30 d. sąskaitą-faktūrą, 2020 m. liepos 1 d. kasos pajamų orderį, pajamų mokesčio deklaraciją už 2020 m., Lietuvos statistikos departamento atsakymą į apeliantės atstovės paklausimą. Apeliantė prašo prijungti teikiamus įrodymus bei pažymi, kad apeliantės atstovei nebuvo sudaryta galimybė susižinoti aplinkybes iš apeliantės dėl šalių teisinių santykių laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. birželio 30 d. ir jas, kartu su šias aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais, nurodyti teismui. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismui iš esmės nenurodžius, kad šios aplinkybės yra reikšmingos priimant sprendimą, taip pat teismui neatnaujinus bylos nagrinėjimo siekiant išsiaiškinti aplinkybes, apeliantė teikia naujus įrodymus, kurie išimtinai susiję su aplinkybėmis, kurių ginčo šalys bylos nagrinėjimo metu neginčijo, ir kurios, remiantis procesinės teisės normomis, neturėtų būti įrodinėjamos papildomai.

19.       CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis. Tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų sprendime padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir kita. Dėl to CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. 

20.       Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021).

21.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus, visų pirma pažymi, kad apeliantė nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teikiamas įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar, jog šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad apeliantės atstovei nebuvo sudaryta galimybė susižinoti iš apeliantės aplinkybes dėl laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. birželio 30 d. vykusių ginčo šalių santykių ir gauti su tuo susijusių įrodymų, nesudaro pagrindo taikyti CPK 314 straipsnio nuostatas. Pagal CPK 226 straipsnio nuostatas, visus turimus įrodymus šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju civilinė byla iškelta 2021 m. rugsėjo 29 d., pasirengimas bylos nagrinėjimui iš esmės vyko dviejuose parengiamuosiuose teismo posėdžiuose (2022 m. kovo 10 d. ir 2022 m. balandžio 26 d.), todėl atsižvelgiant į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus bei jų turinį, taip pat įvertinus tai, kad parengiamųjų teismo posėdžių metų pirmosios instancijos teismas aktyviai siekė nustatyti (apibrėžti) šios bylos įrodinėjimo dalyką bei tai, kokiais įrodymais šalys grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, apeliantės nurodoma aplinkybė, kad jos atstovė neturėjo galimybės sužinoti tam tikrų aplinkybių iš savo atstovaujamosios (apeliantės) bei jas pagrindžiančių įrodymų, nėra pakankamai svarbi priežastis naujai teikiamų įrodymų prijungimui apeliacinės instancijos teisme, todėl naujai teikiamus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

22.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė (ieškovė) teikia apgyvendinimo paslaugas Palangos mieste. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovai K. K. ir J. V. periodiškai naudodavosi ieškovės teikiamomis apgyvendinimo paslaugomis ir už jas tinkamai atsiskaitydavo. Iš šalių procesinių dokumentų ir teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad 2020 m. birželio mėn., savo viešnagės pabaigoje, atsakovai K. K. ir J. V. paprašė ieškovės suteikti informaciją apie laisvus apartamentus ir nurodė, kad atsakovų šeimos nariai, atsakovės K. K. tėvas atsakovas M. K. ir jo sutuoktinė, norėtų pratęsti poilsį. Atsižvelgiant į tai, šalys susitarė dėl apgyvendinimo apartamentuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tačiau byloje tarp šalių kilo ginčas dėl apartamentų kainos – ieškovė laikėsi pozicijos, kad apartamentų kaina už 2020 m. liepos mėn. buvo 2 000 Eur ir tokia kaina buvo nurodyta atsakovams, todėl atsakovams sumokėjus tik 600 Eur avansą, pastarieji liko skolingi 1 400 Eur. Tuo tarpu atsakovai laikėsi pozicijos, kad už apartamentus visuomet ieškovei mokėjo 600 Eur/mėn. kainą, be to, laikė, kad nesant rašytinės sutarties, susitarimas dėl 2 000 Eur/mėn. apartamentų kainos yra niekinis ir jo pagrindu negali būti reiškiamas turtinis reikalavimas dėl skolos sumokėjimo. 

23.       Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pripažino, kad tarp šalių susiklostė trumpalaikiai terminuotos nuomos teisiniai santykiai, nes teisinis reguliavimas iki 2020 m. gegužės 11 d. draudė ieškovei Palangoje vykdyti apgyvendinimo paslaugų teikimą. Teismas taip pat nusprendė atmesti ieškinį tuo pagrindu, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinės formos sutartis dėl sandorio, kurio suma 2 000 Eur. Nesutikdama su šia skundžiamo sprendimo išvada, ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovai už 2020 m. liepos mėnesį yra atsiskaitę, kadangi atsakovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pastarieji kiekvieną mėnesį mokėjo ieškovei po 600 Eur už apartamentus. Pasak apeliantės, skundžiamame sprendime teismui pripažinus, kad 2 000 Eur sumos (apgyvendinimo paslaugų už liepos mėn. kainos) sandoris turėjo būti sudarytas paprasta rašytine forma, teismas kartu pripažino, kad ginčo šalys sudarė atskirą susitarimą dėl apgyvendinimo paslaugų suteikimo 2020 m. liepos mėnesį.

24.       Vadovaujantis CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad apeliantė apgyvendinimo veiklą vykdo kaip fizinis asmuo, turintis individualios veiklos pažymėjimą, tačiau šiuo konkrečiu atveju CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata netaikytina, kadangi ieškovės įrodinėjamas sandoris buvo sudarytas tarp fizinių asmenų – atsakovų bei ieškovės, kuri ginčo teisiniame santykyje veikė kaip verslininkė. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto teisės normos, atsižvelgiant į jos hipotezę (teisės normos taikymo sąlygas), taikymas siejamas ne su asmens fiziniu, bet teisiniu statusu, o tai reiškia, kad jos taikymo sfera neapima tų atvejų, kai inicijuojame teisiniame santykyje fiziniai asmenys veikia verslo, bet ne asmeniniais tikslais (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1177/2013).

25.       Atsižvelgiant į nurodytą, šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvados, jog šiuo atveju taikytinos CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos. Be to, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nebuvo pagrindo taikyti CK 1.93 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog CK 1.93 straipsnyje įtvirtintas draudimas nėra absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d., nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015). CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

26.       Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojo R. V. parodymai byloje pateikti rašytine forma, parodymai patvirtinti Palangos miesto 3-ojo notaro biuro notarės Sandros Žinienės, šiais įrodymais ieškovė byloje iš esmės įrodinėjo aplinkybes, susijusias su ginčo šalių susitarimu dėl apgyvendinimo apartamentuose kainos, atsakovų įsipareigojimu sumokėti likusią paslaugų kainą ir pan.

27.       Pažymėtina, kad liudytojais pagal CPK 189-196 straipsnius laikytini tik teismo apklausti asmenys. Dėl šios priežasties, byloje pateikti notarės patvirtinti rašytiniai liudytojo parodymai laikytini leistinais įrodymais CPK 177 straipsnio prasme, pagal kurį, įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, užfiksuoti bet kuriose iš CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytų įrodinėjimo priemonių. Tokio įrodymų vertinimo laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su aptartu rašytiniu įrodymu pripažįsta, kad jame R. V., kuris yra apeliantės sutuoktinis, iš esmės pakartoja apeliantės byloje įrodinėtinas aplinkybes, dėl kurių tarp šalių kilo ginčas (dėl tikrosios apartamentų kainos 2020 m. liepos mėn., atsakovų įsipareigojimo sumokėti likusią apartamentų kainą ir kitas), tačiau, teismo vertinimu, tai savaime nepatvirtinta apeliantės argumentų, todėl minėtas rašytinis įrodymas vertintinas kaip nekonkretus bei nepatvirtinantis apeliantės įrodinėtinų aplinkybių byloje.

28.       Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nustatytų aplinkybių kontekste, tačiau, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei šalių argumentus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčas iš esmės nebuvo teisingai išspręstas dėl žemiau nurodytų argumentų. 

29.       Kaip jau buvo minėta, ginčo santykiuose dalyvauja ieškovė, kaip apgyvendinimo paslaugas teikianti verslininkė, ir atsakovai, fiziniai asmenys, todėl pripažintina, kad tarp ginčo šalių susiklostė ir vartojimo teisiniai santykiai, kadangi atsakovas ieškovo teikiamomis paslaugomis naudojosi asmeniniais vartojimo tikslais, o ieškovui šių paslaugų teikimas – verslas (CK 6.2281 straipsnis, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8, 9, 20, 25 dalys). Atlygintinų paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose svarbus įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioriteto principas ir tai, kad, sprendžiant iš vartojimo teisinių santykių kylančius ginčus, turi būti užtikrinta, kad vartojimo sutartys būtų identifikuotos, o vartotojo teisės tinkamai ginamos.

30.       Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovai bei jų šeimos nariai reguliariai naudodavosi ieškovės teikiamomis apgyvendinimo paslaugomis Palangos mieste, bei, kaip nurodė atsakovas J. V. teismo posėdžio metu, 2020 m. kovą paskelbto karantino laikotarpiu, atsakovai taip pat viešėjo ieškovės apartamentuose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai bei jų pagrindu priimti Palangos miesto savivaldybės administratoriaus direktorius įsakymai patvirtina, kad karantino laikotarpiu buvo uždrausta fiziniams ir juridiniams asmenims teikti apgyvendinimo paslaugas Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus atvejus, kai patalpos naudojamos asmenims izoliuoti. Šis draudimas Palangos miesto savivaldybėje nustojo galios 2020 m. gegužės 11 d. Dėl šios priežasties visiškai sutiktina su skundžiamo sprendimo motyvu, kad ieškovė, apgyvendindama atsakovus jai nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, turėjo teisę sudaryti tik nuomos sutartį (CK 6.477 straipsnis), nes apgyvendinimo paslaugos, kaip minėta, 2020 m. karantino laikotarpiu buvo uždraustos. Apartamentų nuomos praktika, ginčo atveju susiklosčiusi tarp ieškovės ir atsakovų, taip pat patvirtina, kad iki pat ginčo laikotarpio, t. y. 2020 m. liepos mėn., atsakovai už apgyvendinimą apartamentuose mokėdavo 600 Eur/mėn. kainą, šios aplinkybės iš esmės neginčijo ir šalys.

31.       Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju labiau tikėtina, kad tarp ginčo šalių susiklostė trumpalaikiai nuomos teisiniai santykiai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama sumokėti už apartamentų nuomą 2020 m. liepos mėn. laikotarpiu likusią 1 400 Eur sumą, turėjo įrodyti tokią teisę sukuriantį juridinį faktą, t. y., tokio konkretaus susitarimo faktą, o to neįrodžiusi, neturi pagrindo reikalauti sumokėti už apartamentus likusios (papildomos) 1 400 Eur sumos. Pažymėtina tai, kad ieškovė yra verslininkė, todėl jeigu ketino reikalauti didesnės sumos iš atsakovų už apgyvendinimą apartamentuose 2020 m. liepos mėn., ir tokiu būdu ketino nukrypti nuo susiklosčiusios šalių bendradarbiavimo praktikos, ji neabejotinai turėjo galimybę šiuos ketinimus tinkamai įforminti, o to nedarydama, prisiėmė neigiamų pasekmių kilimo riziką. 

32.       Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, iš esmės teisingai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą, o vien tai, kad apeliantė kitaip vertina byloje pateiktus įrodymus, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

33.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas byloje nustatytų aplinkybių kontekste, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34.       Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės apeliacinis skundas yra atmestas, atsakovai turi teisę į patirtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė K. K. prašo jos naudai iš ieškovės priteisti 400 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

35.       Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau ir Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį.

36.       Pagal Rekomendacijų 8.11. punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas dydis yra 1,3. Atsiliepimas parengtas 2022 m. gruodžio mėn., mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) 2022 m. II ketvirtį buvo 1 780,5 Eur, taigi maksimali už atsiliepimą priteistina suma yra 2 314,65 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės K. K. prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose numatyto dydžio, todėl atsakovės patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos jos naudai iš ieškovės.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r ė :

ieškovės A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei K. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

                 Teisėja                                                                                    Ramunė Mikonienė

   

   


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.73 str. Rašytinė sandorių forma
  • CK1 1.93 str. Sandorio negaliojimas dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo
  • CK6 6.579 str. Sutarties forma
  • CPK
  • 2A-1177/2013
  • 3K-3-158-695/2015
  • CPK 177 str. Įrodymai
  • 3K-3-406/2009
  • CK6 6.477 str. Nuomos sutarties samprata
  • CPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas