Administracinė byla Nr. I-3911-561/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02571-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2, 9.1.5, 9.8.2, 74;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjai I. B., pareiškėjos atstovei advokatei Vilmai Volkovienei, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Justinai Janonienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

       n u s t a t ė :

Pareiškėja I. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014-04-04 sprendimą Nr. S-67(7-17/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2014-01-06 sprendimą Nr. 68-2 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2013-09-27 sprendimą Nr. 44.1-52-47.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Komisija nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjos pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pareiškėjos teigimu, neįrodžius, kad individualios įmonės savininko sutuoktinė dalyvavo jungtinės veiklos pagrindais sutuoktinio įmonės veikloje kaip šeimos versle, naudojosi iš įmonės gaunamomis pajamomis, individualios įmonės savininko sutuoktinės prievolės neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, taip pat 2012-12-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2012).

Pareiškėja paaiškino, kad tikrinamuoju laikotarpiu ji nedirbo buvusio sutuoktinio įmonėje, nesinaudojo buvusio sutuoktinio individualios įmonės pajamomis, neskyrė savo lėšų įmonei. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013-01-07 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-2280-12 ir teigė, kad aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) įstatymo nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPM įstatymo 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 str. 2 d. 1 punktu, aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPM įstatymo nuostatų kontekste.

Nurodė, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo preziumuoti, kad pareiškėjos buvusio sutuoktinio įnašai į jo individualios įmonės kasą yra šeimos išlaidos, o pajamos iš įmonės veiklos yra sutuoktinių jungtinė nuosavybė ir šias pajamas dalinti lygiomis dalimis.

Pareiškėja teigė, kad jos buvusio sutuoktinio dviejų automobilių bei mopedo įsigijimas yra jo asmeninė nuosavybė, nes ji pritarimo šio turto įsigijimui nėra išreiškusi, todėl šio turto įsigijimo išlaidos negali būti pripažintos šeimos išlaidomis. Nepagrįstai prie šeimos išlaidų buvo priskirti ir kiekvienu mokestiniu laikotarpiu pareiškėjos buvusio sutuoktinio deklaruoti pinigų likučiai ne banke. Pareiškėja nurodė, kad jai nežinomi šių likučių šaltiniai, todėl jie negali būti siejami su bendrąja jungtine nuosavybe. Mokesčių administratorius neturėjo teisės pasisakyti ir dėl pareiškėjos buvusio sutuoktinio 2005 metais vienkartinėje deklaracijoje deklaruotų sumų (120 000 Lt) pagrįstumo, nes nebuvo atliktas tikrinimas už šiuos laikotarpius, todėl šie duomenys laikytini teisingais ir nenuginčytais. Priešingos išvados prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi mokesčių mokėtojas negali atsikirsti į mokesčių administratoriaus išvadas dėl laikotarpio, kuris nebuvo tikrinimo objektu.

Pareiškėja nurodė, mokesčių administratorius neteisingai sprendė dėl namo, esančio      Šiaulių r., Toliočių k., Tvenkinio g. 1., statybos ir jam pastatyti priskirtų išlaidų. Šio namo statybą iš asmeninių lėšų vykdė jos buvęs sutuoktinis, pareiškėja prie šių statybų ir išlaidų neprisidėjo, namo statybai nebuvo naudojamos šeimos lėšos. Šiaulių apylinkės teismo 2012-05-25 sprendime tik išvardytas santuokos metu įsigytas turtas, tačiau teismo sprendime nėra nurodyta, kad jis buvo bendroji jungtinė nuosavybė. Pareiškėja nurodė, kad ji neturėjo lėšų namo statybai, nes pareiškėjos tėvai 2013-10-25 pateikė paaiškinimus, jog rėmė pareiškėją finansiškai. Statybas vykdė pareiškėjos buvęs sutuoktinis iš savo asmeninių ir įmonės lėšų, todėl po skyrybų namas jam ir atiteko. Paaiškino, kad jos buvusio sutuoktinio metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose buvo deklaruotos ne namo statybos išlaidos, o namo vertė kiekvienais ataskaitiniais metais.

Teismo posėdyje pareiškėja ir pareiškėjos atstovė skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindama, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja asmeniškai oficialių pajamų negavo (išskyrus 2009 m. gautus 3 000 Lt pavedimu iš E. J.), todėl galėjo naudotis tik bendromis šeimos pajamomis, tame tarpe ir pajamomis iš pareiškėjos buvusio sutuoktinio įmonės, kuri 2012-02-02 perregistruota į UAB „Rokneda“ ir kurios 100 procentų akcijų jai priklausė nuo 2012-02-15, o po santuokos nutraukimo 2012-05-25 atiteko asmeninės nuosavybės teise.

Dėl iš individualios veiklos gautų pajamų panaudojimo šeimos interesais atsakovė pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra keliamas klausimas dėl individualios įmonės mokestinių prievolių išieškojimo iš pareiškėjos, kadangi šiuo atveju pareiškėja ir jos buvęs sutuoktinis yra apmokestinti kaip fiziniai asmenys, kurių tikrinamojo mokestinio laikotarpio išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais pagrįstas pajamas, t. y. konstatavus, kad pareiškėja (kaip ir jos buvęs sutuoktinis) disponavo pajamomis, kurių nedeklaravo, ir nuo kurių nebuvo sumokėti mokesčiai. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kad pareiškėja dalyvavo individualios įmonės veikloje, kad būtu pagrindas apmokestinti ją pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Nurodė, kad pareiškėja teigia nedalyvavusi buvusio sutuoktinio K. B. individualios įmonės veikloje, tačiau pareiškėja pagal IMIS Sodra duomenis laikotarpiu nuo     1997-10-20 iki 2003-07-14 dirbo UAB „Ropokalnis“, o nuo 2005-06-06 iki 2005-09-09 dirbo UAB „Rokneda“ (buvusi sutuoktinio įmonė), kas nepatvirtina pareiškėjos argumentų, jog ji neturėjo nieko bendro su buvusio sutuoktinio individualia įmone, o tik augino vaikus. Taip pat byloje pateiktas pareiškėjos buvusio sutuoktinio 2013-04-16 paaiškinimas mokesčių administratoriui, kuriame jis nurodo, kad nuo 2007 metų IĮ K. B. įmonės buhalterinę apskaitą bei prekių užsakymus ir apmokėjimus darė jo žmona I. B.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja nors ir įrodinėja, jog individualios įmonės veikla buvo išimtinai jos sutuoktinio, o ne šeimos verslas, prie kurio vykdymo ji neprisidėjo nei pinigais, nei darbu, bet po santuokos nutraukimo UAB ,, Rokneda“ pertvarkytos įmonės akcijos atiteko pareiškėjai.

Pareiškėjos argumentai, jog ji nedavė pritarimo automobilių ir mopedo pirkimui, neįrodo buvusio sutuoktinio intencijų įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, kadangi sudarant transporto priemonių pirkimo sutartis nėra būtinybės gauti kito sutuoktinio sutikimą (pritarimą) šiam sandoriui, todėl tai negali būti pagrindu pripažinti, kad išlaidos šio turto įsigijimui buvo patirtos būtent to asmens, kurio vardu sandoris buvo įformintas. 

Atsakovė nesutiko, kad pareiškėja neturėjo nieko bendro su namo statybomis, nes ginčo atveju nustatyta, kad visas turtas (tiek kilnojamas, tiek nekilnojamas), nors ir buvo įformintas pareiškėjos buvusio sutuoktinio vardu, tačiau buvo įsigytas santuokoje ir buvo abiejų sutuoktinių dalybų objektu skyrybų metu, kas įrodo, kad šio turto įsigijimas nebuvo susijęs su pareiškėjos sutuoktinio asmeniniais interesais, o skirtas šeimos poreikių tenkinimui. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjos buvusiam sutuoktiniui santuokos nutraukimo metu atiteko pastatytas namas, tačiau pareiškėjai po santuokos nutraukimo atiteko į UAB „Rokneda“ pertvarkytos įmonės akcijos. Atsižvelgiant į tai, labiau tikėtina, kad aptariamas namas atiteko buvusiam sutuoktiniui ne todėl, kad tai buvo jo asmeninė nuosavybė, o todėl, kad taip buvo lygiaverčiai padalintas bendras turtas, t. y. namas buvusiam sutuoktiniui ir UAB „Rokneda“ akcijos pareiškėjai. Taip pat pažymėjo, jog priešingai nei skunde teigė pareiškėja, 2012-05-25 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3348-362/2012 yra nurodyta, kad turtas buvo bendroji jungtinė nuosavybė.

Teigė, kad pareiškėjos argumentai dėl nekilnojamojo turto kainų kilimo yra nepagrįsti, kadangi vadovaujantis VĮ „Registrų centras“ būsto kainų pokyčių statistinių suvestinių duomenimis būsto kainos kilo iki 2007 metų pabaigos ir atitinkamai ėmė kristi nuo 2008 metų pirmojo ketvirčio ir krito iki pat 2011 metų pirmojo ketvirčio. Todėl, VMI įsitikinimu, šis pareiškėjos argumentas yra nepagrįstas.

Dėl pareiškėjos buvusio sutuoktinio tėvo, kuris neva padovanojo sūnui 100 000 Lt lėšas, atsakovė nurodė, jog nuo 1994-01-01 iki 1998-09-04 jis uždirbo 24 058,93 Lt, todėl neturėjo galimybių paskolinti sūnui 100 000 Lt.

Pažymėjo, jog pareiškėja su skundu nepateikė papildomų įrodymų, kuriais grindžia savo nesutikimus, kurie objektyviai paneigtų patikrinimo metu nustatytus rezultatus, o apsiribojo įrodymais nepagrįstais teiginiais. Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo mokesčių mokėtojo naudai priėmimo.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą nurodytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjos GPM patikrinimą už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2011-12-31 bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – PSDĮ) už 2009 metus apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą ir 2013-07-24 surašė patikrinimo aktą Nr. 35-30. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjos šeimos išlaidos 2007–2011 metais viršijo pajamas 540 249,15 Lt, nuo kurių pareiškėja nesumokėjo 28 925 Lt GPM bei 2009 metais nesumokėjo 2 457 Lt PSDĮ (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 611-04(7-17/2014), (toliau – MGK byla); b. l. 69-80).

Pareiškėja, nesutikdama su Šiaulių AVMI 2013-07-24 patikrinimo aktu Nr. 35-30,           2013-09-03 pateikė pastabas dėl minėto patikrinimo akto (MGK byla, b. l. 81-84).

2013-09-27 Šiaulių AVMI priėmė sprendimą Nr. 44.1-52-47 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MGK byla, b. l. 29-38).

2013-10-21 pareiškėja pateikė skundą VMI (MGK byla, b. l. 51-56), kuris 2014-01-06 sprendimu Nr. 68-2 patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą (MGK byla, b. l. 9-16). VMI sprendime nurodoma, kad pareiškėjos šeimos faktinės išlaidos 2007–2011 metais 540 249 Lt viršijo pajamas, todėl patikrinimo akte konstatuota, jog mokesčių mokėtojai gavo 540 249 Lt pajamų, t. y. vadovaujantis CK 3.87 str. 1 dalimi ir 3.88 str. 2 dalimi, kiekvienas iš buvusių sutuoktinių – po 270 124 Lt kitų nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų. Už 2007 m. pareiškėjai mokestinė prievolė neapskaičiuota, kadangi pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo atliktas už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2011-12-31. Konstatuota, kad pareiškėja 2008–2011 metais gavo 187 506 Lt kitų nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų. VMI sprendime vadovavosi MAĮ 70 str. 1 dalimi, VMI 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (Žin., 2004, Nr. 86-3156) patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis ir LVAT praktika dėl mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikymo.

Pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus 2014-01-06 sprendimu Nr. 68-2, pateikė skundą Komisijai (MGK byla, b. l. 1-8).

Komisija 2014-04-04 sprendimu Nr. S-67(7-17/2014) patvirtino VMI sprendimą (MGK byla, b. l. 232-244).

Ginčo dalykas – Komisijos 2014-04-04 sprendimo S-67(7-17/2014), taip pat VMI 2014-01-06 sprendimo Nr. 68-2 ir Šiaulių AVMI 2013-09-27 sprendimo Nr. 44.1-52-47 teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčas byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes bei surinktų įrodymų visumą, konstatavo pareiškėjos mokestinius pažeidimus ir dėl to apskaičiavo mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Kaip matyti iš pareiškėjos skundo pagrindo, pareiškėja neginčija mokesčių administratoriaus taikyto mokesčių apskaičiavimo metodo pagrįstumo, ginčijamas yra mokesčių administratoriaus  tam tikrų aplinkybių teisinis vertinimas. Pareiškėjos skundo pagrindą sudaro iš esmės trys pagrindiniai motyvai. Pirma, pareiškėja ginčija tai, kad tam tikros išlaidos negalėjo būti įvertintos kaip šeimos išlaidos ir atitinkamai priskirtos jai, kadangi tai buvo išimtinai jos buvusio sutuoktinio patirtos asmeninės išlaidos. Antra, pareiškėja nesutinka, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis negalėjo tikrinamojo laikotarpio pradžiai turėti pareiškėjos buvusio sutuoktinio Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje 2003-12-31 dienai deklaruotas 120 000 Lt pinigines lėšas. Trečia, pareiškėja teigia, kad mokesčių administratorius neteisingai sprendė dėl namo, esančio Šiaulių r., Toliočių k., Tvenkinio g. 1., statybos ir jam pastatyti priskirtų išlaidų.

Dėl Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje 2003-12-31 dienai deklaruotų 120 000 Lt piniginių lėšų.

Teismas šioje dalyje daro išvadą, kad pagal LVAT praktiką, pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13; 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012; 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010). Be to, išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos, sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta, rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111-11).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str. 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-33-12; 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-3513-11).

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius patikrinimo metu pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos šeima negalėjo tikrinamojo laikotarpio pradžiai turėti pareiškėjos sutuoktinio Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje 2003-12-31 dienai deklaruoto 120 000 Lt piniginių lėšų likučio.

Pareiškėjos sutuoktinis 2005-04-22 pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje deklaravo 120 000 Lt. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis pajamų šaltiniui pagrįsti pateikė savo motinos 2013-02-20 paaiškinimą, kad ji matė ir žino, kaip 2004 m. pabaigoje ar 2005 m. pradžioje jos vyras sūnui padovanojo 100 000 Lt santaupų (MGK byla, b. l. 102).

Pareiškėja teigė, kad mokesčių administratorius negalėjo daryti išvadų dėl šių aplinkybių, nes buvo suėjęs 5 metų terminas mokesčių išieškojimui ir 2005 m. nebuvo atliktas mokestinis patikrinimas dėl šios deklaracijos teisingumo.

Teismas šioje dalyje daro išvadą, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 dalies nuostatos, nustatančios nuolatiniam Lietuvos gyventojui prievolę deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 dieną turėtą turtą, t. y. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų, taip pat šio įstatymo 4 str. 3 dalies nuostatos, įpareigojančios gyventoją pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, reiškia, jog gyventojo deklaruojamas turtas ir nurodomi jo įsigijimo šaltiniai turi būti realūs ir atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes. Reikalavimas pagrįsti turto įsigijimo šaltinius šiuo atveju reiškia, jog pateikiami įrodymai turi patvirtinti, jog deklaruojamas turtas (pajamos ir pan.) yra gautos būtent gyventojo nurodytu būdu ir iš nurodyto pajamų šaltinio. Pagal šį reguliavimą, nėra nustatytas terminas, kada mokesčių administratorius netenka teisės įpareigoti lėšas pagrįsti.

Nagrinėjamu atveju, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino šių lėšų. Kaip nurodyta anksčiau, vien atskirų formalių įrodymų (kaip šiuo atveju pareiškėjos buvusio sutuoktinio motinos paaiškinimas) pajamų gavimo nepagrindžia. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos, kadangi siekiant pripažinti tam tikrų pajamų gavimą, reikalinga įrodyti, kad mokesčių mokėtojas gavo realias pajamas. Įrodinėjami naštą pagrįsti lėšų realumą turi deklaruojantis asmuo, o ne mokesčių administratorius. Priešingai nei teigia pareiškėja, mokesčių administratorius prašė pagrįsti deklaruotų lėšų realumą, o ne nuo šios sumos apskaičiuoti ir išieškoti mokesčius, todėl MAĮ 107 str. 1 dalis netaikytina.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsižvelgus į 2013-02-20 paaiškinimą, pareiškėjos buvęs sutuoktinis lėšas įgijo neva 2004 –  2005 metais, tačiau lėšos buvo deklaruotos 2003-12-31 dienai. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos motyvai yra prieštaringi. Nagrinėjamoje byloje daugiau nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis iš tiesų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje deklaruotus 120 000 Lt būtų gavęs ir jomis disponavęs ginčo laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino 120 000 Lt turėto turto pagal 2005-04-22 pateiktą Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaraciją.

Dėl statybos ir statybai priskirtų išlaidų apskaičiavimo.

Pareiškėja nesutinka su Šiaulių AVMI išvada patikrinimo akte, kad 2007 – 2011 metais pareiškėjos šeima patyrė tokio dydžio gyvenamojo namo statybos išlaidas: 2007 metais – 85 000 Lt, 2008 metais – 4 000 Lt, 2009 metais – 4 000 Lt, 2010 metais – 6 000 Lt, 2011 metais – 101 000 Lt, t. y. Gyvenamojo namo statybai viso patirta 200 000 Lt statybos išlaidų. Pareiškėja neginčija, kad namo statybos išlaidos buvo patirtos 2007 – 2011 metais, tačiau nesutinka su jų dydžiu, nurodydama, kad pildydamas deklaracijas, jos buvęs sutuoktinis deklaravo turėto nekilnojamojo turto vertę, o ne statybos išlaidas.

Teismas nagrinėjamoje dalyje sutinka su Komisijos išvadomis, jog pareiškėjos buvęs sutuoktinis metinėje turto deklaracijoje už 2011 metus deklaravo 200 000 Lt nebaigtą statybą, kuri neatitinka rinkos vertės, nustatytos VĮ ,,Registrų centras“ 2013-02-18 rašte Nr. (8.4.3)G-212 pateikta informacija, kuri yra paskaičiuota atliekant kadastrinius matavimus, vadovaujantis Nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynu, atsižvelgiant į pastato paskirtį, kiekybinius bei kokybinius parametrus (MGK byla, b. l. 225). Nekilnojamojo turto kadastro specialistai pagal savo skaičiavimus nustatė, kad namo statybos kaštai siekia 389 000 Lt, o tai yra 2 kartus daugiau nei deklaravo pareiškėjos buvęs sutuoktinis.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis jokių paaiškinimų dėl namo statybos išlaidų nepateikė (MGK byla, b. l. 72), todėl vertinti, kad pastato vertė nuo 2007 m. iki 2011 m. pakilo nuo 85 000 Lt iki 200 000 Lt nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti pagrįstą išvadą, jog mokesčių administratorius, kiek tai susiję su ginčo pajamų dydžio nustatymu, įvykdė jam MAĮ 67 str. 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Atitinkamai pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 dalis).

Mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13).

Nagrinėjamu atveju teismui nėra pagrindo kitokiai išvadai dėl apskaičiuotų statybos išlaidų nei pateikė mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos.

Dėl nustatytų neapmokestintų pajamų padalijimo sutuoktiniams lygiomis dalimis.

LVAT plenarinės sesijos 2002-03-13 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A7-158/2002, jog pajamos, gautos disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu, veikiant sąžiningai ir teisėtai, yra bendraturčių, o ne vieno iš jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises. Mokesčių teisinius santykius reguliuojančios viešosios teisės normos nenustato papildomų reikalavimų sandoriams, sudaromiems fizinių asmenų įgyvendinant savo, kaip sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės teises, kurie, kaip privalomi rekvizitai, apibrėžtų tam tikrus pagal mokesčių įstatymus reikšmingus juridinius faktus, pavyzdžiui, kad rašytinius sandorius, iš kurių susiformuoja apmokestinimo mokesčiais objektai, sudarytų visi bendraturčiai ir juose būtų apibrėžiamas pajamų tarp bendraturčių pasiskirstymas. Fiziniams asmenims – bendraturčiams sąžiningai ir teisėtai įgyvendinant nuosavybės teises ir dėl to gaunant pajamų, tokios pajamos tampa bendraturčių pajamomis pagal jų nuosavybės teisių į turtą, iš kurio gautos pajamos, proporcijas, jeigu įstatymai ar bendraturčių sudaryta sutartis nenustato kitaip (Administracinių teismų praktika Nr.3).

LVAT išplėstinė kolegija 2013-01-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-2280-12 nurodė, kad pagal GPM įstatymo 3 straipsnį, GPM mokėtoju pripažįstamas pajamų gavęs gyventojas. Šioje nuostatoje vartojama sąvoka „gyventojas“ yra apibrėžiama to paties įstatymo 2 str. 2 dalyje ir reiškia nuolatinį ir nenuolatinį Lietuvos gyventoją. Nuolatinis Lietuvos gyventojas – „fizinis asmuo, kuris laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal GPM įstatymo 4 straipsnio nuostatas“. Taigi, kaip matyti iš pacituotų įstatymo nuostatų, taip pat kriterijus, pagal kuriuos asmuo yra pripažįstamas nuolatiniu Lietuvos gyventoju apmokestinimo GPM tikslais, nustatančio GPM įstatymo 4 straipsnio, GPM mokėtoju gali būti pripažintas tik konkretus fizinis asmuo, t. y. įstatymas aiškiai GPM mokėtoją apibrėžia kaip konkretų fizinį asmenį, o ne tokių asmenų daugetą.

Išplėstinė kolegija toliau nurodė, kad siekiant konkretų fizinį asmenį (gyventoją) pripažinti GPM mokėtoju, toks asmuo, be kita ko, turi būti „gavęs pajamų“ GPM įstatymo 3 straipsnio prasme. Atskleidžiant šios sąlygos turinį pirmiausia pastebėtina, kad remiantis GPM įstatymo 2 str. 14 dalimi, pajamomis, išskyrus toje pačioje nuostatoje išvardintas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos, inter alia laikomos „<...> per mokestinį laikotarpį gautas atlygis <...> už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra <...>“. Šios pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, kuriuo nagrinėjamu atveju laikomas momentas, „<...> kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>“ (GPM įstatymo 8 str. 2 d. 1 punktas).

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminė, loginė bei lingvistinė šių nuostatų analizė aiškiai iliustruoja, jog GPM įstatymo 8 str. 2 d. 1 punkte numatytu atveju GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu. Aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal minėtas CK nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPM įstatymo nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPM įstatymo 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 str. 2 d. 1 punktu, aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPM įstatymo nuostatų kontekste. Šio mokesčio mokėtoju akivaizdžiai pripažįstamas tik šias pajamas uždirbęs asmuo, nors pagal CK 3.88 str. 1 d. 3 ir 5 punktus, tokios pajamos taip pat pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl vien faktinė aplinkybė, jog ginčo pajamos pagal privatinės teisės nuostatas yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, savaime neleidžia pripažinti sutuoktinius lygiomis dalimis gavusiais ginčo pajamas apmokestinimo GPM tikslais.

Išplėstinė kolegija, nurodytoje byloje vertindama vertybinių popierių sandorius apmokestinimo tikslais taip pat numatė, kad nesant konkrečių mokesčių įstatymuose numatytų taisyklių, savaime implikuoja būtinybę subsidiariai remtis privatinės teisės nuostatomis tiek, kiek tai susiję su sutuoktinių gautų pajamų nustatymu apmokestinimo tikslais. Šiuo tikslu galima ir būtina remtis CK 3.117 str. 1 dalimi, įtvirtinančia, jog „preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios“. Išplėstinė kolegija, vertindama vertybinių popierių sandorį, nurodė, kad „nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių netaikyti šios prezumpcijos, jos (prezumpcijos) iš esmės neginčija ir sutuoktiniai. Todėl nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad kiekvienas iš sutuoktinių, GPM įstatymo 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 str. 2 d. 1 punktu, požiūriu, faktiškai gavo po pusę piniginių lėšų, kurios buvo įgytos pardavus minėtus ginčo vertybinius popierius“.

Teismo vertinimu, kaip pagrįstai nurodė Komisija, nagrinėjama situacija iš esmės yra kitokio pobūdžio, kai mokesčių administratorius nustato, kad mokėtojo (mokėtojo šeimos) patirtos išlaidos viršija pajamas, kas leidžia teigti, kad kažkuris iš sutuoktinių (arba jie abu) yra gavę ir disponuoja neapmokestintomis pajamomis.

Tokiu atveju, kai nėra įmanoma tiksliai nustatyti neapmokestintų pajamų šaltinį, yra taikoma MAĮ 70 str. 1 dalis, kuri nustato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Ši nuostata reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirta nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus. Kokiais atvejais ir kokie subjektai turi mokėti tam tikras mokesčių sumas, nustato atitinkami mokesčių įstatymai (LVAT 2006 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-836/2006).

ABTĮ 57 str. 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ji šiuo atveju neatsiejama nuo MAĮ 67 str. 1 dalies, kurioje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti VMI sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontraargumentų teikimu. Pagal MAĮ 67 str. 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

Nagrinėjamoje byloje mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos šeimos išlaidos 540 249 Lt viršijo pajamas. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis gavo 540 249 Lt kitų, nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų, kurios lygiomis dalimis buvo padalytos pareiškėjai ir sutuoktiniui. Pareiškėja įrodinėja, kad šios išlaidos buvo asmeninės jos buvusio sutuoktinio išlaidos.

Pareiškėja įrodinėja, kad ji negali būti pripažinta mokėtoja ginčo byloje, nes piniginius įnašus į pareiškėjos buvusio sutuoktinio įmonę darė pats buvęs sutuoktinis, namo statybas taip pat vykdė buvęs sutuoktinis, transporto priemones taip pat pirko buvęs sutuoktinis. Pareiškėja paaiškina, kad savo lėšų šioms išlaidoms nėra skyrusi.

Pareiškėja teigia, kad buvusio sutuoktinio veikloje nedalyvavo, o augino vaikus. Pateikė savo paaiškinimą, kad ji nedirbo, augino vaikus, o tėvai rėmė ūkyje užaugintais produktais ir kiek galėjo, finansiškai (MGK byla, b. l. 39). Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys, nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, neleidžia teigti, jog laikotarpiu, kada buvo gautos ginčo pajamos (2007–2011 metais), pareiškėja ir jos sutuoktinis kartu netvarkė šeimos ūkio. Byloje nėra ginčo, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja, išskyrus 3 000 Lt iš E. J.,  daugiau negavo jokių oficialių pajamų. Vadinasi preziumuotina, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu naudojosi bendromis šeimos pajamomis. Tai patvirtina ir pareiškėjos sąskaitų, buvusių AB banke „Snoras“ išrašai, iš kurių matyti, kad pareiškėjos sutuoktinis atlikinėjo pervedimus į pareiškėjos sąskaitą (MGK byla, b. l. 118-123).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjos buvusio sutuoktinio individuali įmonė nuo 2012-02-02 tapo UAB „Rokneda“, kurios akcininku nuo 2012-02-02 iki 2012-02-15 buvo pareiškėjos sutuoktinis, o nuo 2012-02-15 jau pareiškėja, tačiau šios įmonės vadovu pareiškėjo sutuoktinis išliko iki 2012-06-06 (MGK byla, b. l. 193-195). Be to, pareiškėjos buvęs sutuoktinis 2013-04-16 paaiškinime nurodė, kad pareiškėja nuo 2007 metų individualioje įmonėje tvarkė buhalterinę apskaitą, prekių užsakymus ir apmokėjimus. Tačiau pažymėjo, kad įnešimus į sąskaitą darė iš savo asmeninių lėšų.

Pareiškėjos ir jos sutuoktinio turto dalybos taip pat patvirtina faktą, kad turtas, kuriam skirtos išlaidos yra ginčo objektu nagrinėjamoje byloje, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tai patvirtina Šiaulių apylinkės teismo 2012-05-25 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3348-362/2012, kuriuo pareiškėjos santuoka nutraukta šalių susitarimu ir patvirtinus buvusių sutuoktinių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (LITEKO, proceso Nr. 3-61-3-02038-2012-1). Pagal Šiaulių apylinkės teismo patvirtintą sutuoktinių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, buvo taip padalintas po santuokos sudarymo įgytas turtas: K. B. (pareiškėjos buvusiam sutuoktiniui) nuosavybės teise atiteko gyvenamasis namas ir kiemo statiniai, esantys Tvenkinio g. 1, Toliočių k., Šiaulių kaimiškojoje sen., Šiaulių r. sav., įregistruoti K. B. vardu; motoroleris Peugot Speedfight, įregistruotas K. B. vardu; automobilis Opel Signum, įregistruotas K. B. vardu; automobilis Peugot 309, įregistruotas K. B. vardu. Pareiškėjai nuosavybės teise atiteko: UAB „Rokneda“, įmonės kodas 1457767779, vardinės akcijos, įregistruotos I. B. vardu; automobilis VW Passat, įregistruotas K. B. vardu.

Teismas pažymi, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes  paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos (LVAT 2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-999-10).

Teismas pirmiausia nurodo, kad pareiškėjos nurodomas tam tikras turto pasiskirstymas tarp pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio turi būti įrodytas. Pareiškėja nepateikė nei vedybų sutarties, nei kitokių įrodymų, pagal kuriuos šis teismas ar mokesčių administratorius galėtų atriboti sutuoktinių asmeninę nuosavybę nuo bendrosios sutuoktinių nuosavybės. Šiaulių apylinkės teismo sprendimas tik patvirtina prezumpciją, kad turtas, kuris buvo dalybų objektu skyrybų byloje, yra šeimos turtas, įsigytas šeimos reikmėms tenkinti. Šiuo požiūriu nuneigtinas pareiškėjos argumentas, kad jos buvusio sutuoktinio dviejų automobilių bei mopedo įsigijimas yra jo asmeninė nuosavybė ir tai nėra šeimos išlaidos. Pagal CK 3.89 str. 2 dalį, faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Teismo vertinimu, kaip pagrįstai nurodė Komisija, transporto priemonių pirkimo sutartis nenumato reikalavimo gauti kito sutuoktinio sutikimą (pritarimą) šiam sandoriui, todėl tai nesudaro pagrindo preziumuoti, kad tai asmeninio pobūdžio išlaidos, patirtos būtent to asmens, kurio vardu sudarytas sandoris. Be to, kaip matyti iš Šiaulių apylinkės teismo patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, vienas iš automobilių (2011 m. įsigytas automobilis VW Passat, įregistruotas K. B. vardu), kurio įsigijimą pareiškėja priskyrė buvusio sutuoktinio asmeninėms išlaidoms, po santuokos nutraukimo atiteko būtent pareiškėjai. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad transporto priemonių įsigijimas nebuvo šeimos išlaidos yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Vertinant pareiškėjos sutuoktinio įnašus į jo individualią įmonę, teismas sutinka su Komisijos vertinimu, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 suformuota taisykle, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis subsidiariai už įmonės prievoles atsako tik tuomet, kai kreditorius įrodo, kad šios įmonės veikloje kartu su individualios įmonės savininku dalyvavo ir jo sutuoktinis. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai yra iš esmės kitokio pobūdžio, t. y. vertinama, ar gautos neapskaitytos pajamos yra šeimos gautos pajamos ar tai buvo vieno iš sutuoktinių asmeninės pajamos. Tuo tarpu anksčiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl sutuoktinio subsidiariosios atsakomybės už kito sutuoktinio turimos individualios įmonės prievoles.

Kaip minėta, lėšų įnašams kilmė nagrinėjamoje byloje suponuoja skirtingą mokestinę atsakomybę, t. y. jeigu naudojamos lėšos buvo šeimos turtas, tuomet prievolė pagrįsti lėšų kilmę (pajamas) tenka abiem sutuoktiniams, o jeigu lėšos yra asmeninės, jų kilmę turi pagrįsti tas sutuoktinis, kurio tai buvo lėšos. Atitinkamai, negalint pagrįsti lėšų kilmės, šios lėšos laikytinos nepaskaitytomis pajamomis, kurios priklausomai nuo lėšų pobūdžio arba užtraukia mokestinę atsakomybę abiem sutuoktiniams, arba užtraukia mokestinę atsakomybę tam sutuoktiniui, kuris naudojo neapskaitytas asmenines lėšas. CK 3.87 str. 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad visas turtas, sutuoktinių įgytas sudarius santuoką, yra bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnis detalizuoja bendrąją normą, kad visas turtas, kurį sutuoktiniai įgijo sudarę santuoką, laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal CK 3.117 str. 1 dalyje nustatytą prezumpciją, gautos pajamos tenka sutuoktiniams lygiomis dalimis.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad būtų buvusi sudaryta vedybų sutartis, kurioje būtų atribotos kiekvieno sutuoktinio asmeninės lėšos ir jų įgijimo būdai. Tik Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu buvo atribota asmeninė nuosavybė, kurią sudarė pareiškėjos buvusio sutuoktinio gautas žemės sklypas, įgytas asmeninės nuosavybės teise pagal 2004-12-10 dovanojimo sutartį. Daugiau turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise sutuoktiniai neturėjo. Todėl visas santuokos metu įgytas kitas turtas buvo bendroji sutuoktinių nuosavybė. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėja dėl jos buvusio sutuoktinio įneštų į individualią įmonę pinigų, taip pat automobilių pirkimo, manydama, kad tai buvo atlikta tik jos buvusio sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti, galėjo pareikšti reikalavimą kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (CK 3.115 straipsnis), tačiau nutraukiant santuoką to nebuvo padaryta.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad nebuvo atribotos kiekvieno sutuoktinio asmeninės lėšos ir jų įgijimo būdai, o išlaidos skirtos pareiškėjos buvusio sutuoktinio individualiai įmonei, namo statybai ir transporto priemonėms buvo ne asmeninio pobūdžio, o šeimos reikmėms tenkinti, neapskaitytų pajamų kilmė nežinoma, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios taisyklės, kad visas pajamas sutuoktiniai įgyja lygiomis dalimis.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos šeima 2007 – 2011 metų laikotarpiu turėjo 540 249,15 Lt pajamų, kurių šaltinis nėra žinomas. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų nagrinėjamu atveju nukrypti nuo CK 3.117 str. 1 dalyje nustatytos prezumpcijos. Atsižvelgiant į tai, pagal CK 3.117 str. 1 dalyje nustatytą prezumpciją, gautos pajamos tenka sutuoktiniams lygiomis dalimis, todėl laikytina, kad kiekvienas iš sutuoktinių nurodytu laikotarpiu įgijo pusę minėtų pajamų, t. y. kaip nustatė mokesčių administratorius, po 270 124 Lt kitų nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų. Kadangi pareiškėjos mokestinis patikrinimas vyko 2008 – 2011 metais, atitinkamai proporcingai buvo apskaičiuota 187 506 Lt kitų nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų.

Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėja 2008 – 2011 metais gavo 187 506 Lt kitų nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų, nuo kurių skaičiuotinas GPM mokestis.

Remdamasis tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Šiaulių AVMI 2013-09-27 sprendime Nr. 44.1-52-47, VMI 2014-01-06 sprendime Nr. 68-2 ir Komisija 2014-04-04 sprendime S-67(7-17/2014) faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, sprendimai pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 dalį yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjos skundo reikalavimai panaikinti minėtus sprendimus yra atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 str. 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ė :

Pareiškėjos I. B. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

       Teisėjas                                                                         Arūnas Kaminskas