Baudžiamoji byla Nr. 1A-248-282/2010
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.,
(S)
2.4.6.3.3.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 18 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teisėjų Broniaus Zalagos, Zigmo Kavaliausko,
sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,
dalyvaujant prokurorei Sigutei Borščienei,
nuteistojo gynėjui advokatui Henrikui Norvaišai,
nuteistajam R. V. A.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. A. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. A. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metų laikui, per kurį jis privalo be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.
Iš R. V. A. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui priteisti 3149,64 Lt turtinės žalos atlyginimo.
S. R. civilinis ieškinys dėl 12000 Lt turtinės žalos paliktas nenagrinėtu, pripažinus S. R. teisę į ieškinio patenkinimą ir perduodant ieškinio dydžio klausimą spręsti civilinio proceso tvarka.
Mediena, saugoma pas S. R., jam ir grąžinta.
Kolegija,
n u s t a t ė:
R. V. A. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2009-02-26 iki 2009-03-25 Raseinių raj. (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje (duomenys neskelbtini) girininkijos 51 kvartalo 179 sklype privačiame S. R. priklausančiame miške neteisėtai nupjovė ir pagrobė 134 beržus, 26 baltalksnius, 8 drebules, 13 eglių ir 1 ąžuolą, kurių bendras tūris 121,14 ktm, o bendra vertė 12114 Lt, padarydamas S. R. bendrą 12000 litų turtinę žalą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. A. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde nuteistasis nurodo, kad pats nukentėjusysis jam pasiūlė išvalyti mišką, pastarasis pats jo samdytiems pjovėjams A. O. ir K. G. miške parodė, kur ir ką kirsti, o jis miške nebuvo, medžių nekirto, ką kirto kirtėjai nematė ir jiems nevadovavo – tai patvirtino liudytojai, kirtę mišką, ir R.. Taip pat skunde teigia, kad R. dėl iškirsto miško su juo nieko nesiaiškino, iškart kreipėsi į policiją, atsisakė kartu važiuoti į mišką ir išsiaiškinti vietoje, o aktai dėl iškirsto miško buvo surašyti vienasmeniškai, nekviečiant nei žmonių, kirtusių mišką, nei kaltinamosios pusės.
Apeliantas skunde tvirtina, kad iškirsto miško jis nepavogė – R. pats išsivežė medieną namo.
Nuteistasis skunde pažymi, kad nenuoširdžius parodymus davė mišką kirtęs A. O., kuris iš pradžių nurodęs, jog kur ir ką kirsti parodė miško savininkas, teisme aiškino, kad miško kirtimą organizavo R. V. A.. Taip pat apeliantas teigia, kad jo miško kirtimo organizavimas pasireiškė tik tuo, kad jis apmokėjo kirtėjams už darbus.
Skunde apeliantas nurodo, jog byla išnagrinėta nepilnai ir neobjektyviai. Taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, kad jis padarė tokią didelę žalą miško savininkui ir aplinkos komponentui.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. R. V. A. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 1 d.
Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 63-64), bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (b. l. 147-148; 151) ir apeliaciniu skundu deklaravo nevienareikšmį savo veiksmų ir įvykio aplinkybių vertinimą. Iš vienos pusės apeliantas dalinai pripažino savo kaltę, neneigė vežęs medieną iš S. R. priklausančio miško, o iš kitos pusės tvirtino, jog vagystės nepadarė, miške nebuvo, medžių nekirto ir kirtėjams nevadovavo. Pasak apelianto, pats nukentėjusysis jam pasiūlė išvalyti mišką, medžių pjovėjams A. O. ir K. G. miške nurodė, kur ir ką kirsti, o vėliau iš miško išsivežė medieną. Iš tokių nuteistojo teiginių galima susidaryti įspūdį, kad miškas buvo kertamas nukentėjusiojo iniciatyva ir pastarojo naudai. Tokiu būdu kyla klausimas, dėl kokių priežasčių miško pjovimo darbus koordinavo R. V. A. – vežiodavo darbininkus į mišką, mokėjo jiems už darbą, pats išveždavo medieną iš miško, malkas veždavo sau ir savo sūnui, ir kt. Visus šiuos faktus teisiamajame posėdyje patvirtino ne tik liudytojais apklausti miško darbininkai A. O. ir M. G. (b. l. 143-144; 145), apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas K. G., apelianto sūnus E. A. (b. l. 146-147), liudytoja J. R., kurios sodo namelyje gyvena R. V. A. (b. l. 144-145), bet iš dalies ir pats nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme (b. l. 147-148), tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Kita vertus, R. V. A. teisiamajame posėdyje deklaravo kitą versiją, neva, už S. R. paskolintą automobilį ,,GAZ-53“, pastarasis jam leido kirsti mišką – ,,...net visą vasarą.“ (b. l. 148), o apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad S. R. leido prisipjauti medžių malkoms, nes nebedavė pažadėto ąžuolo kryžiui pasidaryti. Dėl to kas paminėta kolegija pažymi, kad savaime apelianto keliamos versijos yra nelogiškos ir jas neabejotinai paneigia visuma byloje surinktų ir ištirtų įrodymų.
Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad 2009 m. vasario mėn. nukentėjusysis S. R. kreipėsi į apeliantą, kad šis paskolintų automobilį ,,GAZ-53“ malkoms iš miško parsivežti. R. V. A. automobilį paskolino, o S. R. už tai jam pažadėjo leisti ir sau pasigaminti malkų. Šių faktinių aplinkybių neneigė nei apeliantas, nei nukentėjusysis. Esminė aplinkybė, kurią būtina nustatyti, sprendžiant R. V. A. atsakomybės klausimą – kiek ir iš kokios medienos S. R. leido pasigaminti nuteistajam malkų.
Iš apeliacinio skundo ir nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų susidaro įspūdis, kad R. V. A., dėl žalių medžių iškirtimo kaltina miško kirtėjus – A. O., M. G. ir K. G., teigdamas, kad S. R. A. O. ir K. G. nurodė, kiek ir kokių medžių iškirsti. Tuo tarpu S. R. kategoriškai tvirtino, jog R. V. A. pasigaminti malkų leido iš lazdynų ir sausuolių, ir tai nurodė į mišką kartu ėjusiems K. G. ir A. O. (b. l. 148-149). Pats nuteistasis pripažino, kad tą sykį į mišką kartu su S. R., K. G. ir A. O. nėjo, vadinasi, negalėjo matyti, kokius medžius išpjauti nurodė nukentėjusysis, tačiau teisiamajame posėdyje aiškino, kad S. R. nurodė iš pradžių išvalyti mišką, o paskui leido pjauti beržus, drebules, eglę (b. l. 148). Tokius apelianto aiškinimus paneigė, o nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtino liudytojais teisiamajame posėdyje apklausti miško kirtėjai M. G. (b. l. 46; 143-144) ir A. O. (b. l. 41-42; 145), kurie kategoriškai nurodė, jog miško kirtimui vadovavo R. V. A. – jis juos vežiodavo į mišką, mokėjo pinigus už darbą, pats išsiveždavo medieną. Iš esmės liudytojai pripažino, kad jie be žalių lazdynų ir sausuolių, R. V. A. nurodymu pagrinde pjovė beržus, drebules, baltalksnius, egles, nupjovė ir vieną ąžuolą. Šiuo atveju prieštaringi ir logiškai nepagrįsti yra nuteistojo teiginiai, kad jis nematė ir nežinojo, ką pjovė miško darbininkai. Teisiamajame posėdyje apeliantas aiškiai nurodė, kad pats iš miško sunkvežimiu ,,GAZ-53“ ir lengvuoju automobiliu su priekaba išsivežė medieną, tarp kurios galėjo būti beržų, baltalksnių, drebulių – ,,Į namus aš parsivežiau 3 mašinas lazdynų, vieną mašiną įvairių medžių nuvežiau sūnui E...pinigais atsiskaičiau su darbininkais už darbą.... Man vežant paskutinę medienos pakrautą automašiną, ji sugedo, medieną teko iškrauti pakelėje...buvo beržų ir kelios drebulės...galėjo būti baltalksnių ir drebulių...vyrai supjovė į kalades ir aš parsiveždavau su lengvojo automobilio priekaba.“ (b. l. 147-148). Kad parsivežė įvairios medienos sau, patvirtino su nuteistuoju gyvenanti liudytoja J. R. (b. l. 144-145), o kad pirko iš R. V. A. vieną ,,GAZ“ automobilį malkų patvirtino pastarojo sūnus – liudytojas E. A. (b. l. 146-147).
Nors detalėse apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju apklausto K. G. parodymai savaime šiek tiek prieštaringi, tačiau iš esmės jie sutampa su ankščiau aptartais kitų liudytojų parodymais. K. G. parodė, kad S. R. leido pjauti lazdynus, drebules ir medžius, kurie trukdys išpjautus medžius išvežti iš miško. Tuo pačiu K. G. pripažino, kad nupjovė 2 beržus kurie trukdė pravažiuoti, o iš viso išpjovė 10-20 beržų, kitų įvairių medžių – baltalksnių, eglę, 15 cm skersmens lazdynų, kurių pas R. V. A. išvežė 5 mašinas ir iš kurių tik viena buvo pakrauta lazdynų medienos. Byloje nustatyta, kad S. R. savo miške leido R. V. A. pasigaminti medienos iš sausuolių ir lazdynų. Tuo tarpu iš liudytojo K. G. parodymų būtų galima spręsti, jog R. V. A., nukentėjusiajam leidus, pasigamino 1 mašiną malkų iš lazdynų medienos (pagal nuteistojo parodymus apeliacinės instancijos teisme – į mašiną galima pakrauti apie 4 m³ medienos), o kad išsivežti iš miško šią medieną išsipjovė daug (kaltinime nurodytų) kitų įvairių medžių, kurie, pasak K. G., neva trukdė pravažiuoti. Tokie liudytojo teiginiai ne tik nepagrįsti, bet ir visiškai nelogiški bet kurio elementarią gyvenimišką patirtį turinčio žmogaus požiūriu. Pažymėtina, kad ir pats K. G. pripažino, jog išvežus iš miško 5 mašinas – ,,Miške medžių kaladžių daug liko. Vieną rąstą palikome miške, kurio negalėjome įkelti į mašiną ir dar miške liko supjaustytų į kalades medžių. Kitų medžių neišvežėme iš miško...“.
Įvertinusi aptartus parodymus, kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo S. R. parodymais, kokius medžius jis R. V. A. leido panaudoti malkų gamybai. S. R. parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojai A. O. ir M. G., vienodai aiškindami, jog žalių medžių nukentėjusysis kirsti neleido. Tuo tarpu nuteistasis, kaip ir jo į apeliacinės instancijos teismą pasikviestas liudytojas K. G., kaip jau minėta prieštaringai komentavo S. R. miško pjovimo aplinkybes. Iš vienos pusės R. V. A. neigė žinojęs, kokius medžius nukentėjusysis nurodė pjauti, nematęs, ką pjovė miško darbininkai, nebuvęs miške ir pan., o iš kitos pusės teigė, kad S. R. leido pjauti ne tik lazdynus ir sausuolius, ir kad pats iš miško vežėsi įvairią medieną sau, ir pardavė kitiems. Asmuo, paprastai, vienodai atpasakoja esmines realių faktų aplinkybes. Todėl R. V. A. teiginiai, kad S. R. už pasiskolintą automobilį jam leido pasigaminti malkų ir iš beržų, baltalksnių, drebulių, eglių vertintini, kaip nuteistojo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, o liudytojo K. G. aiškinimai apie pravažiavimui trukdančių įvairių medžių iškirtimą savaime nelogiški dėl visų jau aptartų aplinkybių. Tokiu būdu minėti R. V. A. ir K. G. aiškinimai atmestini.
Ginčydamas savo kaltę nuteistasis apeliuoja į tai, kad dėl iškirstų medžių S. R. su juo nieko nesiaiškino, iš kart kreipėsi į policiją ir vienasmeniškai surašė sklypo apžiūros aktus. Pirmiausia pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato pareigos asmeniui, nukentėjusiajam nuo nusikalstamos veikos, pačiam aiškintis su įtariamu asmeniu. Be to kolegija atkreipia dėmesį, kad dėstydamas tokius argumentus apeliaciniame skunde, nuteistasis vėlgi prieštarauja pats sau. Teisiamajame posėdyje R. V. A. nurodė, kad jam telefonu skambino S. R. ir prašė, kad sumokėtų už medieną, priešingu atveju žadėjo pranešti policijai (b. l. 148). Byloje nėra duomenų, kad apeliantas nukentėjusiajam būtų atlyginęs žalą už iškirstus ir pagrobtus medžius. Nėra pagrindo teigti, kad miško sklypo apžiūros aktai (b. l. 28-29) buvo surašyti vienasmeniškai, nes iš pastarųjų akivaizdu, jog apžiūroje dalyvavo ne tik S. R., bet ir Kauno rajono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros vyriausiasis specialistas A. Z.. Tai, kad apžiūroje nedalyvavo R. V. A., nėra pagrindas abejoti minėtų aktų teisingumu. Kaltinamoji pusė, kaip savo skunde įvardija apeliantas, apžiūroje nedalyvavo dėl objektyvių priežasčių – paprasčiausiai, apžiūrint sklypą (2009-04-06), dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (2009-04-07), niekam nebuvo pareikšti įtarimai ir nustatytas kaltas asmuo.
Aptarti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kolegijos nuomone, pakankamai aiškiai atskleidžia R. V. A. nusikalstamo sumanymo turinį. Nuteistojo veiksmai, jų dinamika iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po to, atskleidžia jo padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius. Tokiu būdu, kolegijai nekyla abejonių, kad R. V. A. suvokė savo veiksmų esmę – suprato, kad kerta svetimą mišką ir grobia svetimą turtą, numatė tokios veikos padarinius ir jų norėjo.
Nuteistasis savo skunde paminėjo tai, kad jis faktiškai nepjovė miško. Kolegija, atsakydama į pastarąjį argumentą pažymi, kad svetimo miško pjovimas yra techninė operacija, kurią atlikus realizuojamas nusikalstamas sumanymas – pagrobiamas svetimas turtas. Be abejonės, konkrečiu nusikaltimu kėsinamasi į kelis objektus – nuosavybę ir aplinką. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. V. A. išpjovė svetimą mišką ir dalį jo pagrobė, tokiu būdu miško išpjovimą apima BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo dispozicija ir tai pagrįstai inkriminuota nuteistajam.
Savo skundu apeliantas taip pat nesutinka su žalų, padarytų miško savininkui ir miškui, kaip aplinkos komponentui, dydžiais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad R. V. A. neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam padarytos žalos suma buvo paskaičiuota, vadovaujantis ,,Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos miško valdytojui, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžiais“, patvirtintais LR Vyriausybės nutarimu Nr. 521 (b. l. 33), kur 1.1. punkte nurodyta, kad neteisėtai nukertant ar sužalojant augančius 8 cm skersmens ir storesnius medžius, neleidžiant jiems augti, padaroma žala yra 100 Lt už 1 m³, o pasisavindamas nukirstą medieną kaltininkas papildomai padaro turtinę žalą, lygią nenukirsto miško vertei. Tokiu būdu teisės aktais nustatyta, kad dėl neteisėtai nukirsto miško ir jo pasisavinimo, padaromą žalą sudaro žalų suma dėl miško iškirtimo ir medienos pagrobimo, kuri atlyginama žalą patyrusiam subjektui.
Iš aptartų duomenų ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros rašto (b. l. 33) matyti, kad S. R. padaryta žala buvo paskaičiuota tik už neteisėtą jam priklausančio miško iškirtimą (121,14 ktm × 100 Lt=12114 Lt), o nukentėjusiajam padaryta turtinė žala (pasisavintos medienos nenukirsto miško verte) nustatyta ir priskaičiuota nebuvo, dalis neteisėtai iškirstos medienos jam buvo grąžinta, kaip ir numatyta LR Miškų įstatymo (1994-11-22, Nr. I-671) 26 str. – neteisėtai įgyta mediena konfiskuojama savininko naudai. Tokiu būdu akivaizdu, kad S. R. padaryta žala būtų priskaičiuota didesnė, jei būtų nustatyta teisės aktų reglamentuota tvarka žala, padaryta ne tik neteisėtai išpjaunant medžius, bet ir pagrobiant medieną.
Kolegija konstatuoja, kad savo nusikalstamais veiksmais apeliantas kėsinosi į du baudžiamaisiais įstatymais saugomus objektus – svetimą turtą ir aplinką. Tokiu būdu, nekyla abejonių, kad R. V. A. neteisėtai išpjaudamas svetimą mišką padarė žalos ne tik miško savininkui, bet ir žalą aplinkai – miškui, kaip aplinkos komponentui. Iš byloje esančių dokumentų yra aišku, kad žalą, padarytą aplinkai, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūra paskaičiavo vadovaudamasi ,,Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarka“, patvirtinta LR Vyriausybės nutarimu Nr. 521. Kolegijai nekyla abejonių dėl padarytos žalos aplinkai dydžio (3149,64 Lt; b. l. 39), jokių argumentų dėl minėtos žalos savo skunde nenurodė ir apeliantas, todėl mažinti apylinkės teismo iš R. V. A. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento naudai priteistos turtinės žalos sumą nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad apylinkės teismas nepriteisė žalos atlyginimo nukentėjusiajam iš apelianto ir klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė spręsti civilinio proceso tvarka.
Visgi, atkreiptinas dėmesys į tai, kad suformuluotas kaltinimas R. V. A. neatitinka nustatytų bylos aplinkybių. Bylos duomenimis nustatyta, ką savo nuosprendyje konstatavo ir apylinkės teismas, kad apeliantas iš išpjautų 121,14 ktm S. R. priklausančių medžių pasisavino ne visus, o dalį jų. Iš nuteistojo ir liudytojų J. R., A. O. parodymų galima spręsti, kad visos medienos R. V. A. iš miško neišvežė, nes sulūžo automobilis, o pasak liudytojo K. G. – medienos iš miško nebevežė, nes miške buvo pernelyg šlapia, o vėliau neteisėtą medžių iškirtimą pastebėjo nukentėjusysis. Kitus išpjautus ir miške likusius medžius, buvo leista išsivežti pačiam nukentėjusiajam (b. l. 25) ir apie 100 ktm S. R. išsivežė (b. l. 26). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad supjauta mediena tikrai buvo likusi (b. l. 6-14), kad miške liko daug supjautų medžių, patvirtino ir liudytojas K. G., tačiau byloje nėra duomenų, kad miške likusi mediena, kurią pasiėmė pats savininkas, būtų tiksliai apmatuota. Pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu skirtingai aiškino – nurodydamas, kad miške po neteisėto kirtimo buvo likę 80-85 m³ medienos (b. l. 17), kad į namus parsivežė apie 96 ktm medienos (b. l. 21-22), o teisiamajame posėdyje teigė, jog sau parsivežė 75,6 m³ malkų (b. l. 149). Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad R. V. A. nepagrįstai pirmosios instancijos teismas inkriminavo visų 121,14 ktm medienos pagrobimą, nes iš aptartų duomenų matyti, jog nuteistasis pagrobė tik dalį S. R. priklausančios medienos, o kitą dalį pasikėsino pagrobti. Šios aplinkybės nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikacijai įtakos neturi, nes dalis medienos, visgi, buvo pagrobta, tačiau nusikalstamos veikos baigtumo ar pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką fakto konstatavimas yra svarbi kaltinimo aplinkybė, todėl turi būti nurodyta.
Taigi, kaip minėta, byloje nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima tiksliai apskaičiuoti apelianto pagrobtos medienos kiekį, nukentėjusysis taip pat viso baudžiamojo proceso metu nurodė skirtingus jam likusios medienos kiekius. Tokiu būdu imtinas domėn nukentėjusiojo pakvitavime (b. l. 26) nurodytas didžiausias jam atitekusios medienos kiekis – 100 ktm, kadangi visos abejonės yra traktuojamos nuteistojo naudai.
Esant tokioms aplinkybės, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.), pripažįstant, kad R. V. A. laikotarpyje nuo 2009-02-26 iki 2009-03-25 Raseinių raj. (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje (duomenys neskelbtini) girininkijos 51 kvartalo 179 sklype privačiame S. R. priklausančiame miške neteisėtai nupjovė 134 beržus, 26 baltalksnius, 8 drebules, 13 eglių ir 1 ąžuolą, kurių bendras tūris 121,14 ktm – vertė 12114 Lt, iš kurių 21,14 ktm medienos pagrobė, o 100 ktm medienos pasikėsino pagrobti, tačiau savo nusikalstamo sumanymo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes sulūžo automobilis, miške buvo neišvažiuojamai šlapia, o vėliau neteisėtą kirtimą pastebėjo nukentėjusysis S. R., taip R. V. A. padarė S. R. bendrą 12000 Lt turtinę žalą.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p.,
n u t a r i a:
pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. nuosprendį:
pakeisti nuosprendžio nustatomojoje dalyje suformuluotą kaltinimą, nurodant, kad R. V. A. laikotarpyje nuo 2009-02-26 iki 2009-03-25 Raseinių raj. (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje (duomenys neskelbtini) girininkijos 51 kvartalo 179 sklype privačiame S. R. priklausančiame miške neteisėtai nupjovė 134 beržus, 26 baltalksnius, 8 drebules, 13 eglių ir 1 ąžuolą, kurių bendras tūris 121,14 ktm – vertė 12114 Lt, iš kurių 21,14 ktm medienos pagrobė, o 100 ktm medienos pasikėsino pagrobti, tačiau savo nusikalstamo sumanymo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes sulūžo automobilis, miške buvo neišvažiuojamai šlapia, o vėliau neteisėtą kirtimą pastebėjo nukentėjusysis S. R., taip R. V. A. padarė S. R. bendrą 12000 Lt turtinę žalą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Virginija Žindulienė
Teisėjai Bronius Zalaga
Zigmas Kavaliauskas