Baudžiamoji byla Nr. 2K-427/2014

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03047-2005-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1; 1.2.14.6.2; 1.2.14.7.2; 1.2.18.10; 3.1.5.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 183 straipsnio 2 dalį (dėl paramos lėšų 100 000 Lt pasisavinimo) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 183 straipsnio 2 dalį (dėl (duomenys neskelbtini) sporto klubo „S.“ priklausančių 1 893 250,60 Lt pasisavinimo) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šios bausmės ir bausmė, paskirta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta bausmė – 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda, paskirta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, ją prilyginant 12 dienų laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 105 straipsnio 1 dalimi, iš R. A. priteista 44,73 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartis, kuria nuteistojo R. A. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. A. pripažintas kaltu už tai, kad, būdamas asociacijos – (duomenys neskelbtini) sporto klubo „S.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) (toliau – klubo „S.“) prezidentu ir, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymo) 21 straipsniu, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo straipsnio 2 dalies reikalavimus, nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. iki 2006 m. birželio 1 d. tyčia apgaulingai tvarkė klubo „S.“ buhalterinę apskaitą: klubo „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „B.“ į klubo „S.“ buhalterinę apskaitą įtraukti nepateikė 2005 m. rugsėjo 12 d. kasos pajamų orderio LAF Nr. (duomenys neskelbtini) apie 15 000 Lt paramos gavimą iš V. M. individualios įmonės ir ši paramos gavimo operacija nebuvo įtraukta į klubo buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti klubo „S.” turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. iki 2006 m. birželio 1 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad, būdamas klubo „S.“ prezidentu ir atlikdamas klubo kasininko pareigas nuo 2004 m. vasario 5 d. iki 2005 m. sausio 13 d., žinodamas, kad realiai ūkinės operacijos tarp klubo „S.“ ir UAB „S. K.“ neįvyks, iš klubo „S.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banko „Hansabankas“, mokamaisiais pavedimais (jų datos, numeriai ir atitinkamos sumos nurodyti skundžiamoje nutartyje) pervedė į realiai jokios ūkinės veiklos nevykdančios UAB „S. K.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Šiaulių bankas“, iš viso 120 504 Lt, ir taip iššvaistė jam patikėtą didelės vertės klubo „S.“ turtą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad, būdamas klubo „S.“ prezidentu ir atlikdamas klubo kasininko pareigas, nuo 2003 m. sausio 2 d. iki 2005 m. rugsėjo 12  d. iš įmonių iš viso gavo 100 000 Lt paramą klubui „S.“ (iš UAB „J.“ – 60 000 Lt, iš UAB „Ju.“ – 25 000 Lt, iš V. M. individualios įmonės – 15 000 Lt), pasirašė klubo „S.“ kasos pajamų orderiuose kaip pinigus gavęs asmuo, pinigų į klubo „S.“ kasą neįnešė, kasos pajamų orderių nepateikė į klubo „S.“ buhalterinę apskaitą įtraukti ir taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės klubo „S.“ turtą – 100 000 Lt.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad, būdamas klubo „S.“ prezidentu ir atlikdamas klubo kasininko pareigas, pažeisdamas 1997 m. rugpjūčio 28 d. Šiaulių m. savivaldybėje įregistruotų klubo „S.“ įstatų 8 straipsnio 2 punktą, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (2004 m. sausio 22 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktus, Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 10 straipsnio 1 punktą (2002 m. balandžio 18 d. įstatymo redakcija), nuo 2005 m. gegužės 18 d. iki 2006 m. balandžio 28 d. pasisavino jam patikėtą didelės vertės klubo „S.“ turtą – 1 893 250,60 Lt:

iš klubo „S.“ kasos pagal kasos išlaidų orderius (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamoje nutartyje) ūkinėms operacijoms atlikti paėmė iš viso 724 440,79 Lt, iš kurių 597 490,60 Lt ūkio išlaidoms nepanaudojo, pinigų panaudojimą ūkio išlaidoms patvirtinančių dokumentų klubo „S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „B.“ nepateikė, taip pasisavino jam patikėtą klubo „S.“ turtą – 597 490,60 Lt;

iš klubo „S.“ kasos pagal kasos išlaidų orderius (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamoje nutartyje) paėmė iš viso 1 276 100 Lt kaip paskolą pagal sutartį, iš anksto turėdamas tikslą jos negrąžinti, šių pinigų klubui negrąžino ir taip pasisavino jam patikėtą klubo „S.“ turtą – 1 276 100 Lt;

iš klubo „S.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Hansabankas“, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Hansabankas“, mokamaisiais pavedimais (jų datos ir numeriai nurodyti skundžiamoje nutartyje) pervedė avansiniais mokėjimais iš viso 19 660 Lt, šių pervestų į sąskaitą pinigų klubui negrąžino ir nepateikė išlaidas patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų ir taip pasisavino jam patikėtą klubo „S.“ turtą – 19 660 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. A. ir jo gynėjas advokatas A. Koskus pateikia alternatyvius prašymus: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba 2) pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bausmės ir R. A. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorių nuomone, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius proceso pažeidimus.

Plačiai aptardami veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, padarymo būdą, pasekmes, kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nepriklausomos specialistės B. T. tyrimo aktu, kuriame nurodyta, jog tiriamuoju laikotarpiu galima nustatyti klubo „S.” turtą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą. Negana to, abiejų instancijų teismai atmetė kasatorių prašymus apklausti minėtą specialistę ir pasidaryti visos bylos kopiją siekiant pavesti šiai specialistei atlikti pakartotinį tyrimą turint visą bylos medžiagą, t. y. pašalinti trūkumus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas tyrimo akto nepripažino leistinu įrodymu. Taip pat atmestas kasatorių prašymas pašalinti prieštaravimus, esančius tarp minėtos specialistės išvados ir kitų specialistų išvadų, t. y. skirti klubo „S.” buhalterinę ekspertizę siekiant išsiaiškinti, ar galima nustatyti klubo „S.“ veiklą, turtą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą tiriamuoju laikotarpiu. Dėl to kasatoriai teigia, kad taip iš esmės pažeisti BPK 7 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1, 2 dalių, 44 straipsnio 7 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas vertino ir rėmėsi tik kaltinančiais įrodymais, o kitų įrodymų įstatymo nustatyta tvarka nevertino ir nepagrįstai ignoravo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatorių apeliacinio skundo argumentus dėl BK 222 straipsnio objekto ir jo pažeidimo šioje byloje nebuvimo, taip išplėsdamas šio straipsnio taikymo ribas ir netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriai teigia, kad, inkriminuojant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jos padariniai turėtų būti aiškinami ir siejami su šios normos objektu ir paskirtimi, t. y. valstybės finansinių interesų, pasireiškiančių per mokesčių surinkimo procesą, apsauga. Tiek teismų praktikoje, tiek baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad šio straipsnio tikslas yra nustatyti baudžiamąją atsakomybę už buhalterinės apskaitos pažeidimus, dėl kurių išvengiama dalies mokesčių valstybei sumokėjimo, dėl to nukenčia valstybės finansiniai interesai, t. y. pažeidžiamas BK XXXII skyriaus objektas. Nusikalstamos veikos objektas, kaip ir veika, priežastinis ryšys, padariniai yra sudėtinė nusikalstamos veikos sudėties dalis, todėl kasatoriai teigia, kad tai turėtų būti įrodoma kiekvienu atveju inkriminuojant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Kartu kasatoriai pažymi, kad klubas „S.“ yra ne pelno siekiantis ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio pagrindines pajamas sudaro paramos davėjų skiriamos lėšos pagal Labdaros ir paramos įstatymą, kurios nėra apmokestinamos pelno mokesčiu ar kitomis mokestinėmis prievolėmis. Dėl to kasatoriai teigia, kad net ir darant prielaidą, jog tiriamuoju laikotarpiu negalima iš dalies nustatyti klubo „S.“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, ši aplinkybė neturėjo jokios  įtakos  mokestinių prievolių vykdymui ir valstybės finansiniams interesams, todėl laikytina, kad R. A. veikoje nėra sudėties požymių veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Kasatoriai nurodo, kad visais skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytais mokėjimo pavedimais UAB „S. K.“ buvo mokamas kaip išankstinis atlyginimas už būsimas trasos įrengimo paslaugas, t. y. toks pinigų pervedimas yra grindžiamas iš civilinių teisinių santykių kylančių įsipareigojimų. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių R. A. žinojimą, jam pervedant atitinkamas sumas už būsimas paslaugas, kad UAB „S. K.“ realiai nevykdo jokios veiklos. Kasatoriai pažymi, kad šios bendrovės veiklos fiktyvumas grindžiamas kitų bylų, kuriose liudytojai L. K. ir R. Gd. nuteisti už nusikaltimus dėl UAB „S. K.“ veiklos, duomenimis, tačiau R. A. šiose bylose nebuvo proceso dalyvis ir su jomis nesusijęs. Tai, kad nuteistasis nesuvokė UAB „S. K.“ veiklos fiktyvumo, patvirtina anksčiau įvykęs pirkimo pardavimo sandoris, t. y. iš šios bendrovės pirktas automobilis. Anot kasatorių, ši aplinkybė reikšminga sprendžiant neteisėtos veikos kaip sudėties požymio ir kaltės turinio klausimą, iš kurių nė vienas byloje nėra įrodytas. Tai, kad vėliau darbai buvo arba nebuvo atlikti, veikos kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnio 2 dalį neturi jokios teisinės reikšmės, nes veikos baigtumo momentas siejamas su turto perleidimo trečiajam asmeniui (šiuo atveju – lėšų pervedimu į UAB „S. K.“ sąskaitą) momentu, kai būsimų darbų atlikimas ar neatlikimas dar objektyviai negali būti žinomas. Kartu kasatoriai teigia, kad byloje nepaneigus neginčijamais įrodymais, jos visi skundžiamuose sprendimuose nurodyti pinigai buvo pervesti už varžybų trasos paruošimą, negalima teigti apie klubo „S.“ turto neteisėtą perleidimą, nes pinigų perleidimas vyko civilinio sandorio pagrindu. Dėl to kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismai nagrinėjamoje byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 184 straipsnio 2 dalis).

Kasatoriai nurodo ir tai, kad teismas skundžiamoje nutartyje ydingai, prieštaraujant rungimosi ir nekaltumo prezumpcijos principams, aiškino BPK 7 straipsnio nuostatas, t. y. kad šalys savo iniciatyva privalo teikti įrodymus ar duomenis apie įrodymų šaltinius. Skunde pažymima, kad įrodymų teikimas baudžiamajame procese yra kaltinamojo teisė, bet ne pareiga, todėl visais atvejais kaltinamasis yra laisvas pasirinkti tiek aktyvų dalyvavimą įrodinėjimo procese teikiant įrodymus, tiek pasyvų. Vien tai, kad asmuo neteikė į bylą jo kaltę paneigiančių įrodymų, savaime negali būti pagrindas tai laikyti jo kaltės įrodymu, o tai, anot kasatorių, šiuo atveju buvo padaryta ir tai laikytina esminiu proceso pažeidimu.

Aptardami BK 183 straipsnio 2 dalies dispoziciją, šios veikos sudėties požymius, padarinius, baigimo momentą, kasatoriai teigia, kad byloje nepaneigtas paskolos sutarties, pagal kurią nuteistasis gavo pinigų atitinkamas sumas, kurios jam inkriminuotos kaip pasisavintas didelės vertės svetimas turtas, sudarymo faktas. Kasatoriai nurodo, kad vienas iš turto pasisavinimo požymių – neteisėtumas, tačiau nė vienas įstatymas ar kitas teisės aktas nedraudžia R. A. kaip fiziniam asmeniui kreiptis į bet kurį fizinį ar juridinį asmenį dėl paskolos suteikimo, o Asociacijų įstatyme numatytas draudimas asociacijoms teikti paskolas taikomas juridiniams asmenims, kurių teisinė forma yra asociacija. Dėl to vien paskolos sutarties pasirašymas, net ir laikant ją negaliojančia, nesudaro pagrindo teigti apie paskolintų pinigų pasisavinimą. Tai, kad sudaryta paskolos sutartis prieštarauja klubo „S.“ įstatų 7.7 ir 7.9 punktams, sukelia civilines teisines pasekmes, bet neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taip pat kasatoriai nurodo, kad aptariamos paskolos grąžinimui ir palūkanų sumokėjimui nuteistasis išrašė du neprotestuotinus paprastuosius vekselius atitinkamoms sumoms. Tačiau abiejų instancijų teismai nepagrįstai šių vekselių nelaikė turtu, o jų išrašymą – tinkamu prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymu, t. y. netinkamai vertino ir aiškino vekselio, kaip finansinio instrumento, paskirtį ir teisinę reikšmę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.105 straipsnio 1 dalis, 6.930 straipsnio 1 dalis, 6.36 straipsnio 2 dalis). Kasatoriai, aptardami Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 ir 28 dalių nuostatas, pažymėdami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatą, kad pajamomis laikoma ne tik nauda pinigais, bet ir natūra, ir vekselis taip pat yra turtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-43-12), teigia, jog ir nagrinėjamoje byloje išrašyti paprastieji neprotestuotini vekseliai turėjo būti vertinami kaip turto grąžinimas vekselio forma, t. y. paskolos grąžinimas ir palūkanų sumokėjimas, tai teismų praktikoje ir pagal įstatyminį reguliavimą yra leistina ir laikoma tinkamu prievolės vykdymu. Dėl to kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nesant nustatytam neatlygintinumo požymiui, kuris yra būtinas BK 183 straipsnio 2 dalies sudėties požymis, netinkamai pritaikė šį baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Kartu kasatoriai teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 41 straipsnį, 54 straipsnio 3 dalį, nes nuteistajam paskirta per griežta bausmė, akivaizdžiai pažeidžianti teisingumo principą. Be to, teismai nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas), t. y. to, kad pinigai grąžinti klubui „S.“ vekseliu. Taip pat, skiriant bausmę, nebuvo pakankamai atsižvelgta į nuteistojo asmenybę, jo pavojingumą, elgesį prieš veikų, dėl kurių padarymo pripažintas kaltu, tiek po jų. Dėl to kasatoriai teigia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir nepaskyrus nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės bei neizoliavus jo nuo visuomenės. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatorių argumentus dėl ilgos proceso trukmės kaip pagrindo skirti R. A. švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. Nurodydami ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme trukmę, byloje atliktus tyrimus ir jų kiekį, kasatoriai teigia, kad byloje nesilaikyta BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ir kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išskyrė tik kasatorių negalėjimą dalyvauti teismo posėdžiuose, kai baudžiamasis procesas jau ir taip truko daugiau nei penkerius metus, nevertino priežasčių, dėl kurių byloje reikėjo net trijų klubo „S.“ finansinės veiklos tyrimų ir kodėl jie užtruko tokį ilgą laiką. Juolab kad teismų praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje yra laikomasi nuostatos, kad net ir sudėtingų bylų nagrinėjimas negali vykti pernelyg ilgai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009, EŽTT sprendimai Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006), Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006), Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007), nes tokiu atveju pažeidžiamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalies ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos. Apibendrindami kasatoriai teigia, kad yra pagrindas R. A. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau teismai pagal esamas faktines aplinkybes šios normos nepagrįstai netaikė.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius prašo kasacinį skundą atmesti. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir ištyrė įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, išnagrinėjo apeliacinį skundą.

Prokuroras nurodo, kad kasatorių prašymai paskirti klubui „S.“ buhalterinę ekspertizę ir apklausti specialistę B. T. buvo išspręsti motyvuota nutartimi ir pagrįstai atmesti, nes byloje yra kelios šio klubo ūkinio finansinio tyrimo išvados, kurios atitinka BPK 90 straipsnio reikalavimus, ir jose yra atsakyta į nuteistojo bei gynybos keliamus klausimus, todėl nebuvo pagrindo skirti naują buhalterinę ekspertizę. Be to, specialistė B. T. netyrė aplinkybių, susijusių su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai jos išvada nesivadovavo ir pripažino ją netinkamu įrodymu. Kartu prokuroras pažymi, kad byloje surinktų įrodymų, tarp jų ir specialisto išvadų, vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl specialisto išvadoje užfiksuotų faktinių duomenų įrodomąją reikšmę nustato bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad R. A. veikoje nėra BK 222 straipsnio sudėties, nes nenustatyta jokia žala valstybei ir nepareikšti civiliniai ieškiniai. Tačiau prokuroras nurodo, kad tokie padariniai šiai įstatymo normai nėra būtini, o R. A. nuteistas pagal aptariamą straipsnį dėl tyčinių veiksmų, t. y. nuteistasis nepateikė paramos gavimo operaciją patvirtinančių pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų klubo buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, kurie tokių dokumentų neįtraukė į klubo buhalterinę apskaitą, ir taip, būdamas klubo prezidentu, atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą bei dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Būtent dėl tokių neteisėtų veiksmų atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, o tai, kad skundžiamoje nutartyje nurodyti pinigai buvo įtraukti į klubo kasos žurnalą 2010 m., nepaneigia R. A. kaltės įvykdžius nurodytą nusikaltimą.

Atsiliepime nurodoma, kad R. A. iškeltas versijas dėl nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. dėl 120 504 Lt iššvaistymo, kruopščiai patikrino abiejų instancijų teismai ir pagrįstai jas atmetė, nes kasatoriai nepateikė jokių duomenų, kam šie pinigai buvo panaudoti. Teismų praktikoje aiškinant turto pasisavinimo požymius būtina, kad pats kaltininkas pateiktų duomenis, jog įmonės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o įmonės reikmėms. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių negalima patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokios doktrininės nuostatos taikomos sprendžiant klausimą dėl kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir pagal BK 184 straipsnį. Dėl to prokuroras teigia, kad kasatoriai nepagrįstai teigia, jog teismas, nesiremdamas nuteistojo parodymais apie pinigų pervedimo aplinkybes UAB „S. K.“, faktiškai įrodinėjimo naštą perkėlė nuteistajam ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Prokuroras pažymi, kad pagal BPK 7 straipsnio nuostatas bylos procesas teisme vyksta remiantis rungimosi principu, todėl šalys savo iniciatyva gali teikti įrodymus ar duomenis apie įrodymų šaltinius, to šioje byloje kasatorius nepadarė. Vien tik tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog proceso šalys privalo teikti įrodymus, nėra esminis BPK 7 straipsnio pažeidimas. Taip pat nepagrįstas ir kasacinio skundo teiginys, kad aplinkybė, jog R. A. neteikė kaltę paneigiančių įrodymų, nebuvo pagrindas tai laikyti jo kaltės įrodymu. Prokuroras nurodo, kad nuteistojo kaltę patvirtina ir kiti abiejų instancijų teismų skundžiamuose sprendimuose išdėstyti įrodymai.

Prokuroras teigia, kad kasatoriai nepagrįstai mano, jog pinigų pervedimas į UAB „S. K.“ sąskaitą yra grindžiamas iš civilinių teisinių santykių kylančiais įsipareigojimais. Kasatoriai teismams nepateikė sutarties, sudarytos tarp klubo „S.“ ir UAB „S. K.“ dėl atitinkamų paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo. Tai, kad avansiniai mokėjimai UAB „S. K.“ už neva atliktus kažkokius darbus nebuvo pagrįsti dokumentais, darbai neatlikti, o pinigai negrąžinti, patvirtino ir liudytoja K. G., tvarkiusi klubo „S.“ buhalterinę apskaitą. Be to, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino ir kasacinio skundo teiginys apie R. A. nežinojimą, kad UAB „S. K.“ realiai nevykdo jokios veiklos, o liudytojai L. K. (Ku.) ir R. Gd. (buvę UAB „S. K.“ direktoriai ir Šiaulių miesto apylinkės teismo baudžiamaisiais įsakymais nuteisti už banko čekių suklastojimą ir jų panaudojimą) patvirtino, jog ši bendrovė jokios ūkinės veiklos nevykdė, jokių paslaugų klubui „S.“ nesuteikė ir jiems nežinoma, už ką ir iš kur pinigai pateko į bendrovės banko sąskaitą, iš kurios jie pinigus paėmė ir perdavė E. K. ar R. Ž., kurie juos atveždavo į banką, ir už tokį pinigų nuėmimą kiekvienas gaudavo po 100 Lt arba 300 Lt. Kartu prokuroras pažymi, kad R. A. kaltė iššvaisčius jam patikėtą didelės vertės klubo „S.“ turtą grindžiama šio klubo ūkinio finansinio tyrimo išvada Nr. 5-4/40 ir UAB „S.K.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvada Nr. 5-4/86, kuriose konstatuota, kad klubas „S.“ mokamaisiais pavedimais avansu sumokėjo 120 504 Lt UAB „S.K.“ už paslaugas, kurios nebuvo suteiktos, šios bendrovės dokumentuose neužfiksuotos paslaugų suteikimo minėtam klubui operacijos.

Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė R. A. paaiškinimus apie tai, kad neteisėtus veiksmus dėl paskolos suteikimo atliko ne jis, o sporto klubas „S.“ kaip juridinis asmuo. Prokuroras, nurodydamas, kiek grynųjų pinigų nuteistasis iš kasos paėmė klubo ūkio išlaidoms, kurių nepanaudojo ir į kasą negrąžino, kiek pinigų buvo pervesta į jo (R. A.) asmeninę sąskaitą, kaip avansiniai mokėjimai, teigia, kad šių sumų jokiu būdu negalima laikyti kaip gautos paskolos iš klubo „S.“. Šie pinigai buhalterinėje apskaitoje figūruoja kaip atsakingam asmeniui, t. y. būtent R. A., išmokėti ūkio išlaidoms ir kaip avansiniai mokėjimai, jų paskirtis nebuvo pakeista, o pats nuteistasis pripažino negrąžinęs klubui pinigų, gautų pagal kasos išlaidų orderius ir kaip paskolos, kurios grąžinimo terminas dar nėra suėjęs. Be to, nuteistasis pripažino, kad tam tikrą sumą yra investavęs, tačiau atsisakė nurodyti kur. Dėl to prokuroras teigia, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog visus šiuos neteisėtus veiksmus atliko klubas „S.“ kaip juridinis asmuo, nes būtent kasatorius, būdamas šio klubo prezidentu ir vykdydamas kasininko pareigas, turėjo vadovautis klubo įstatais, Asociacijų bei Labdaros ir paramos įstatymų nuostatomis ir jų nepažeisti. Anot prokuroro, tai kartu reiškia, kad klubo valdybos narys R. G., neturėdamas jokių įgaliojimų atstovauti klubui ir sudaryti sandorius, neturėjo teisės pasirašyti skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytos paskolos sutarties, kuria R. A. buvo suteikta paskola, ir dėl to ši sutartis laikytina niekine. Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. A., savo iniciatyva į paskolos sutartį įtraukęs 15.2 punktą dėl paskolos grąžinimo ir jos pratęsimo terminų, turėjo tikslą šių pinigų negrąžinti, tai ir buvo padaryta, o klubo valdybos priimtas sprendimas dėl paskolos suteikimo yra neteisėtas, nuteistasis tokiu būdu bandė užmaskuoti klubui priklausančių pinigų pasisavinimo faktą. Anot prokuroro, skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nuteistasis pasisavintų lėšų realiai negrąžino ir žalos neatlygino, yra pagrįsta ir ji paneigia kasatorių teiginius apie paskolos grąžinimą klubui išrašant du neprotestuotinus paprastuosius vekselius atitinkamoms sumoms. Prokuroras pažymi, kad vekselio išrašymas negali būti traktuojamas kaip turto grąžinimas, nes realiai turtas negrąžintas.

Kartu prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio nuostatas ir nuosprendyje aptarė bei įvertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis, todėl dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes ir šiuo pagrindu sušvelninti bausmę, kaip to prašoma kasaciniame skunde, nėra pagrindo. Be to, kasaciniame skunde nurodyti R. A. pasiekimai automobilių ralio sporte negali būti vertinami kaip prioritetiniai ir nulemti skiriant bausmę. Juolab kad nuteistasis įvykdytais keturiais nusikaltimais padarė labai didelę turtinę žalą, kurios tik labai maža dalis yra atlyginta, o didžioji dalis realiai neatlyginta iki šiol. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo švelninti nuteistajam paskirtų bausmių remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 62 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Prokuroras sutinka, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog vekselių išrašymas neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimus dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų juridinio įvertinimo ir bausmės paskyrimo. Kartu prokuroras teigia, kad gynybos pateikta klubo „S.“ pažyma, jog nuteistasis su klubu pagal paskolos sutartį visiškai atsiskaitė, neatitinka tikrovės, nes pats R. A., tardamas paskutinį žodį apeliacinės instancijos teisme, prašė neskirti bausmės, susijusios su laisvės atėmimu, nes nori dirbti ir atlyginti klubui padarytą žalą. Anot prokuroro, tai reiškia, kad nuteistojo padaryta didelė materialinė žala nėra realiai atlyginta iki šiol. Atsiliepime teigiama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino kasatorių prašymo R. A. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, išimtine aplinkybe pripažįstant ilgą baudžiamojo proceso trukmę, nes tam nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal teismų praktiką ir EŽTT sprendimus galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama su nepagrįsta pernelyg ilga proceso trukme, dėl kurios pažeidžiamos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 2 straipsnio ir 44 straipsnio 5 dalies nuostatos. Atsiliepime prokuroras nurodo datas, kada buvo pradėtas ir baigtas ikiteisminis tyrimas ir kada byla perduota teismui, pažymi šios bylos apimtį, joje atliktų specialių tyrimų trukmę, kiek laiko byla buvo nagrinėjama teisme, kiek ir dėl kokių priežasčių neįvyko teismo posėdžiai ir teigia, kad bylos nagrinėjimą teisme vilkino patys kasatoriai. Dėl to prokuroras teigia, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog bylos proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, ši byla buvo tiriama ir nagrinėjama teisme darant tokius procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką. Kartu prokuroras pažymi, kad kasaciniame skunde akcentuojamoje teismų praktikoje, suformuotoje kasacinėse nutartyse ir EŽTT jurisprudencijoje dėl bausmių švelninimo, nėra analogiška situacija palyginus su nagrinėjama byla, todėl tokia praktika negali būti vadovaujamasi šiuo konkrečiu atveju.

Be to, priešingai nei teigia kasatoriai, abiejų instancijų teismai, spręsdami kaltės klausimą, aptarė ir įvertino esmines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė rašytinę bylos medžiagą, įrodymus, vertindamas ir analizuodamas sugretino juos tarpusavyje ir pagrįstai padarė išvadą, kad visi ištirti įrodymai, kurie atitinka vieni kitus, sudaro nenutrūkstamą bei logišką įvykių grandinę, ir pripažino juos tinkamu įrodymų šaltiniu. Tai, kad teismų išvados neatitiko nuteistojo gynybos versijos, negali būti laikoma BPK pažeidimu. Kasatorių teiginys, neva apeliacinės instancijos teismas nepilnai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, yra grįstas vien tuo, kad šis teismas padarė ne tokias išvadas, kokių tikėjosi nuteistasis. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas iš esmės pasisakė visais apeliaciniame skunde išdėstytais klausimais ir detaliai motyvavo juos atmesdamas. Be to, teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos nutarties priėmimui. Prokuroras pažymi ir tai, kad proceso dalyviai teismui gali teikti tik pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ar šališkai. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių BPK pažeidimų.

Nuteistojo R. A. ir jo gynėjo advokato A. Koskaus kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Nuteistasis R. A. ir jo gynėjas kasaciniu skundu ginčija BK 222 straipsnio 1 dalies taikymą, teigia, kad nebuvo pažeistas apgaulingo apskaitos tvarkymo kaip nusikaltimo finansams objektas. Šie teiginiai nepagrįsti.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad šios normos apsaugos objektu yra valstybės finansiniai interesai, tačiau to negalima suprasti taip, kad atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą būtinai sietina su mokestinės prievolės valstybės biudžetui nevykdymu. Valstybės finansiniai interesai, be kita ko, suponuoja ir tai, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, laiku pateikiama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams (Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis). Buhalterinės apskaitos taisyklių laikymasis savo ruožtu užtikrina ir mokesčių surinkimo kontrolę. Tai, kad klubas „S.” yra ne pelno siekiantis ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio pagrindines pajamas sudaro paramos davėjų skiriamos lėšos pagal Labdaros ir paramos įstatymą (nėra apmokestinamos), anaiptol nereiškia, kad gaunamos paramos netinkama apskaita ir jos panaudojimas ne pagal paskirtį nepažeidžia valstybės finansinių interesų.

Tai, kad R. A., būdamas klubo „S.“ prezidentu, atsakingu už šio juridinio asmens buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė šio klubo buhalterinę apskaitą, patvirtina 2006 m. birželio 7 d. specialisto atlikto ūkinės, finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-4/40 išvada, specialistės R. Č. teisme duoti paaiškinimai, iš kurių matyti, kad būtent dėl nuteistojo R. A. neteisėtų tyčinių veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti sporto klubo „S.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už atitinkamą laikotarpį, t. y. atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Kasacinio skundo teiginiai dėl sporto klubo „S.“ ūkinio finansinio tyrimo, specialistės B. T. atlikto tyrimo išvadų vertinimo, naujos buhalterinės ekspertizės paskyrimo būtinumo nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Analogiški apeliacinio skundo argumentai kruopščiai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo, bet atmesti, dėl jų išsamiai pasisakyta, pagrindo abejoti šio teismo išvadomis nėra.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies ir 184 straipsnio 2 dalies taikymo

Nuteistasis R. A. ir jo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad nuteistojo veiksmai netraktuotini kaip turto pasisavinimas ir iššvaistymas, nes neperžengia civilinių teisinių santykių ribų. Šie teiginiai deklaratyvūs ir prieštarauja byloje esantiems duomenims.

Byloje nustatyti faktai sporto klubo „S.“ prezidentui R. A. pervedant pinigus iš sporto klubo sąskaitos į jokios veiklos nevykdančios UAB „S. K.“ sąskaitą, taip pat į savo asmeninę sąskaitą, neįnešant į klubo kasą pinigų, gautų iš įvairių įmonių kaip parama sporto klubui, paimant pagal kasos pajamų orderius pinigus ir nepateikiant jų panaudojimo dokumentų buhalterinei apskaitai, neteisėtai (pažeidžiant Asociacijų įstatymo nustatytą draudimą) sudarant paskolos sutartį su klubu ir negrąžinant klubui pinigų pagal šią sutartį, visiškai atitinka teisinę svetimo patikėto ar asmens žinioje esančio turto iššvaistymo ir pasisavinimo požymius. Bylos medžiaga rodo, kad R. A. su jo žinioje esančiu svetimu turtu elgėsi savavališkai, nepaisydamas nustatytos tvarkos ir draudimų, faktiškai – kaip su nuosavu turtu, dėl to jo vadovaujamas sporto klubas neteko didelės vertės turto. Tai, kad R. A. tyčia pasisavino ir iššvaistė jo žinioje buvusį klubo „S.“ didelės vertės turtą, nustatyta įvertinus byloje esančių įrodymų visumą: liudytojų R. Gd., L. K., K. G., A. M., R. G. parodymus, UAB „S. K.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadą Nr. 5-4/86, sporto klubo „S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadas Nr. 5-4/40 ir 5-4/91, specialisto išvadą Nr. 5-4/51, klubo „S.“ ir asmeninės R. A. banko sąskaitų išrašus, sporto klubo „S.“ kasos išlaidų orderius ir iš šio klubo sąskaitos atliktus mokamuosius pavedimus bei kitą rašytinę bylos medžiagą.

Pažymėtina, kad, teigdami apie civilinius teisinius santykius tarp sporto klubo „S.“ ir jokios veiklos nevykdančios UAB „S.K.“, kasatoriai viso proceso metu taip ir nepateikė tokią versiją patvirtinančių dokumentų – sutarties, sudarytos tarp šių juridinių asmenų dėl 120 504 Lt vertės atitinkamų paslaugų suteikimo. Teiginys, kad šis pinigų pervedimas traktuotinas kaip iš anksto pervestas atlyginimas už būsimas paslaugas, prieštarauja byloje esantiems duomenims, iš kurių matyti, jog realiai šie sandoriai neturėjo jokio ekonominio ir teisinio pagrindimo. Kaip deklaratyvus ir teisiškai nepagrįstas vertintinas kasatorių teiginys, kad vien vekselio išrašymas turi būti vertinamas kaip atsiskaitymas pagal paskolą. Vekselio buvimas nepaneigia teismo nustatyto fakto, kad nuteistasis pasisavintų lėšų realiai negrąžino ir žalos neatlygino.

Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, todėl tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl procesinių pažeidimų

Teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas abejones ir prieštaravimus vertino nuteistojo nenaudai ir pažeidė rungimosi bei nekaltumo prezumpcijos principus, neatitinka bylos medžiagos ir pagrįsti vien tik nesutikimu su teismo padarytomis išvadomis. Atvirkščiai, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino visus R. A. ir jo gynėjo pateiktus argumentus, detaliai įvertino visus nuteistojo ir liudytojų parodymus, specialistų išvadas ir paaiškinimus ir padarė tokias pat išvadas kaip ir pirmosios instancijos teismas, kurias logiškai ir išsamiai motyvavo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

              Papildomai pažymėtina, kad kasatoriai savo apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo. Tai reiškia, kad kasacinio skundo argumentai dėl minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų taikymo apeliacine tvarka nebuvo keliami ir šie klausimai nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Dėl to šie kasatorių argumentai paliekami nenagrinėti, nes jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Be to, priešingai nei teigiama kasatoriaus 2014 m. spalio 6 d. prašyme, šiuo atveju nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013, nes šios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra visiškai skirtingos.

Dėl paskirtos bausmės ir pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį

Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Tačiau pagal kasacinio skundo argumentus tokio bausmės švelninimo pagrindo šioje byloje nenustatyta.

Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014 ir kt.). Išimtinių aplinkybių, kuriomis būtų įmanoma pagrįsti išvadą, kad R. A. laisvės atėmimo bausmės skyrimas šioje byloje aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teisėjų kolegija nenustatė ir pagrindo abejoti nuteistajam paskirtos bausmės teisėtumu ir teisingumu nėra. Juolab kad į kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas būtinumas švelninti bausmę, pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė skirdamas atitinkamo dydžio bausmes, taikydamas palankų nuteistajam bausmių bendrinimo būdą ir nustatydamas galutinę subendrintą bausmę. Pirmosios instancijos teismas įvertino R. A. padarytų tyčinių nusikaltimų ir jo asmenybės pavojingumą, klubui „S.“ padarytos turtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad jis baustas administracine tvarka, teistas už analogišką nusikaltimą finansų sistemai, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nenustatytas sunkinančias aplinkybes bei į ilgai užsitęsusį baudžiamąjį procesą, ir skyrė R. A. laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžiai gerokai mažesni nei įstatyme numatytas vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apeliacinio skundo argumentus dėl pernelyg griežtos bausmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, juos atmetė pasisakęs, kad, net ir įvertinus nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. jo darbinį užimtumą, šeiminę padėtį ir pasiekimus automobilių sporte, jam paskirta bausmė nelaikytina akivaizdžiai neproporcinga ir neteisinga. Tokie apeliacinės instancijos teismo motyvai yra pagrįsti, išsamūs bei atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė ir į apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo proceso trukmės kaip pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pritaria tokiam vertinimui ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nešvelnindamas kasatoriui paskirtos bausmės ir darydamas išvadas, jog taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir (ar) 62 straipsnį šiuo atveju nėra pagrindo, teisingai aiškino šių baudžiamojo įstatymo normų nuostatas.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindų, nuteistojo ir jo gynėjo kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo R. A. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis

Olegas Fedosiukas