VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Indrės Žvaigždinienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui P. M.,

atsakovo atstovei E. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu (per Zoom programą) išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo H. B. (H. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas H. B. patikslintu skundu iš esmės prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus (toliau – ir Departamentas) 2023 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 23S7671 dėl jo įpareigojimo savanoriškai išvykti į Indiją (toliau – ir Sprendimas), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad atsakovas 2023 m. sausio 23 d. įteikė sprendimą, įpareigojantį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų, taip pat 2023 m. sausio 23 d. nutarimu jam paskyrė įspėjimą (toliau – Nutarimas).

Pareiškėjas paaiškina, kad jis – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Dela unika“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas ir steigėjas, 2022 m. rugpjūčio 22 d. paskirtas direktoriumi. Bendrovės įstatinis kapitalas 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimu buvo padidintas iki 28 000 Eur papildomais akcininkų įnašais, išleidžiant 2 550 vnt. paprastųjų vardinių akcijų 10 Eur nominalios vertės. 2022 m. rugsėjo 14 d. sutartimi pareiškėjas pasirašė 2 550 vnt. Bendrovės akcijų (vienos akcijos nominali vertė – 10 Eur), bendra pasirašomų akcijų kaina – 25 500 Eur.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertinto visų pateiktų dokumentų, juose nurodytų faktinių aplinkybių.

Skunde akcentuoja, kad jo veiksmuose nėra administracinio nusižengimo sudėties, nes pateikė Teismui skundą dėl 2023 m. sausio 18 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą.

Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, dėl kurių skundžiamu nutarimu paskirta nuobauda galėtų būti pripažinta proporcinga siekiamam tikslui. Akcentuoja, kad aktyviai siekia gauti nacionalinę vizą laikinai gyventi Lietuvoje, bet 2023 m. sausio 23 d. atsakovas įteikė sprendimą dėl jo įpareigojimo išvykdyti iš Lietuvos Respublikos ir skundžiamą nutarimą.

Pareiškėjas, mano, kad skundžiamas Sprendimas priimtas nepagrįstai, todėl prašo jį panaikinti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas iš esmės palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad jo atstovaujamasis išvykęs į Indiją, įsteigta įmonė veikia. Nurodė, jog atsakovas taiko reikalavimus, keliamus leidimui nuolat gyventi, ne vizai gauti.

Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, jog į Šengeno erdvę jis atvyko 2022 m. rugpjūčio 4 d. per Varšuvą į vestuves, tą pačią dieną užsienietis atvyko į Lietuvą, 2022 m. spalio 17 d. pateikė dokumentus nacionalinei vizai gauti. Migracijos departamentas 2023 m. sausio 18 d. nusprendė atsisakyti išduoti nacionalinę vizą.

Užsienietis nuo 2022 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu vizoje (duomenys neskelbtini) nurodytas leistinas dienų skaičius, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 124 straipsnio 2 punkto ir to paties Įstatymo 23 straipsnio 1 punkto nuostatas.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas teikia skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir skundžia jo atžvilgiu priimtą Migracijos departamento sprendimą, t. y. individualų administracinį teisės aktą, o ne teikia skundą administracinio nusižengimo byloje, todėl skundo teiginiai, kad jo veiksmuose nėra administracinio nusižengimo sudėties požymių yra nepagrįsti. Mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatas, nes jame pateikti faktai pagrindžia išvadas, jog jis pagrįstai priimtas.

Atsakovas pažymi, kad vien tai, jog pareiškėjas apskundė Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti vizą, savaime nereiškia, kad jis gali likti Lietuvos Respublikoje be teisinio pagrindo. Akcentuoja, kad nenustatyta jokių veiksnių, kurie leistų pareiškėjui likti ilgiau, nei Įstatyme numatytas laikotarpis.

Atsakovo vertinimu, Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktiką, priimtas nešališkai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvai – adekvatūs, aiškūs ir pakankami. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti. Akcentavo, jog jis nuo lapkričio mėnesio neteisėtai buvo Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Išklausius šalių atstovų paaiškinimus ištyrus raštinę bylos medžiagą nustatyta, kad ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 23S7671 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas 2022 m. spalio 7 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu gauti nacionalinę vizą.

Atsakovas 2023 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 23SD1212 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo (duomenys neskelbtini) piliečiui H. B.“, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą. Nustatyta Įstatymo 19 straipsnyje nurodyta aplinkybė, jog užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.

Migracijos departamente 2023 m. sausio 23 d. organizuota pareiškėjo apklausa. Užsieniečio apklausos lape nurodyta: leidimas gyventi Lietuvoje – Šengeno viza nuo 2022 m. liepos 21 d. iki              2023 m. sausio 20 d. – 90 d.; išvykimo iš kilmės valstybės data, vieta ir tikslas: 2022 m. rugpjūčio 4 d. į draugo vestuves; po išvykimo iš kilmės valstybės aplankytinos valstybės: 2022 m. rugpjūčio 4 d. – Lenkija; pragyvenimo šaltinis Lietuvos Respublikoje: iš santaupų.

Migracijos departamentas 2023 m. sausio 23 d. priėmė Sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę (įpareigoti savanoriškai nuo sprendimo įteikimo dienos, iki 2023 m. vasario 22 d.), nes asmuo viršijo užsieniečiams nustatytą buvimo laiką Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas tą pačią dieną, t. y. 2023 m. sausio 23 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsniu., atsakovas priėmė Nutarimą, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – įspėjimas, kadangi jis viršijo leistiną buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį.

Pareiškėjas 2023 m. vasario 1 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame jis prašo panaikinti atsakovo 2023 m. sausio 18 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo (duomenys neskelbtini) H. B.“ ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas 2023 m. vasario 6 d. pateikė skundą Vilniaus miesto apylinės teismui „Dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2023 m. sausio 23 d. nutarimo skirti įspėjimą (duomenys neskelbtini) H. B.“, kuriame prašo panaikinti atsakovo 2023 m. sausio 23 d. nutarimą dėl įspėjimo skyrimo.

Skundžiamame 2023 m. sausio 23 d. Sprendime, kuriuo jis įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų, nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis H. B. į Šengeno erdvę atvyko 2022 m. rugpjūčio 4 d. per Varšuvą dalyvauti draugės vestuvėse. Iš Lenkijos 2022 m. rugpjūčio 4 d. užsienietis atvyko į Lietuvą, o 2022 m. spalio 17 d. pateikė dokumentus nacionalinei vizai gauti. Migracijos departamentas 2023 m. sausio 18 d. nusprendė atsisakyti išduoti nacionalinę visą užsieniečiui, nes nuo 2022 m. lapkričio 2 d. užsienietis Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu vizoje (duomenys neskelbtini) nurodytas leistinas dienų skaičius, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 punkto nuostatą, kuri įpareigoja užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos.

Pareiškėjas su minėtu Sprendimu, dėl savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos nesutinka.

Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr.             eI2-4034-816/2023, teisminio proceso Nr. 3-61-3-00826-2023-6) pareiškėjo skundą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą atmetė.

Pareiškėjo atstovas teisminio nagrinėjimo metu prašė teismo stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą, dėl minėtos administracinės bylos Nr. eI2-4034-816/2023, kurioje skundžiamas Sprendimas dėl vizos neišdavimo. Byla su pareiškėjo paduotu apeliaciniu skundu perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Iš bylos duomenų akivaizdu, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje viršijo nustatytą leistiną buvimo laiką.

Įstatymo 124 straipsnio 2 punkto nuostata įpareigoja užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje, ir vadovaujantis to paties įstatymo 23 straipsnio 1 punkto nuostata, kuri nurodo, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.

Pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr.                    1V-899/V-33, 68 punktą dokumentus nacionalinei vizai gauti užsienietis gali pateikti Migracijos departamentui, jeigu jis Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas jo prašymas išduoti nacionalinę vizą ir priimtas Sprendimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei tai, kad nebuvo nustatyta jokių veiksnių, kurie leistų pareiškėjui likti ilgiau, nei Įstatyme numatytas laikotarpis, sprendžia, kad nėra pagrindo stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimo, kol bus išnagrinėta kita byla apeliacine tvarka ir priimtas galutinis sprendimas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas priėmė 2023 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 23S7671, nes pareiškėjas viršijo užsieniečiams nustatytą buvimo laiką Lietuvos Respublikoje, o ne dėl to, kad atsisakyta išduoti vizą.

Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad Sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki                      30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 31 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją), o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

Pabrėžtina, jog skundžiamas Sprendimas priimtas remiantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, jei jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį vizoje užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Šioje byloje nustatyta, kad nuo 2022 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno ilgiau negu vizoje (duomenys neskelbtini) nurodytas leistinas dienų skaičius, todėl jo buvimas pagrįstai laikomas neteisėtu. Be to, atsakovas atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Vadinasi, atsakovas, įvertinęs faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikęs teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra jokio teisinio pagrindo naikinti.

Pareiškėjas mano, kad skundžiamo Sprendimo negalima buvo priimti, nes jis pateikė Teismui skundą dėl 2023 m. sausio 18 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. Tačiau pabrėžtina, kad skundžiamas Sprendimas priimtas ne įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kuris sietinas su atsisakymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, bet pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo, o priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas 2023 m. sausio 23 d. Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai sprendimo motyvai yra aiškūs. Pareiškėjo nesutikimas su sprendimu nedaro jo neteisėtu. Ginčijamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir yra teisėtas ir pagrįstas.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas Sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo H. B. (H. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                 Rūta Miliuvienė

                                                                                                                        Henrikas Sadauskas

                                                                                                                        Indrė Žvaigždinienė