Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-521-81/2011
Teisėja A.Vailionienė Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00344-09 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 6 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, išteisintojo V. P. gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiojo J. R. atstovui advokatui Juozui Šilanskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lazdijų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Eviltienės ir nukentėjusiojo J. R. apeliacinius skundus dėl Lazdijų apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso(toliau-LR BK) 182 straipsnio 1 dalyje išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
J. R. 3300 (trijų tūkstančių trijų šimtų )litų dydžio civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
V. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. rugsėjo 26 d. (duomenys neskelbtini) , J. R. sodyboje, nukentėjusįjį J. R. įtraukęs į turtinius santykius -įkalbėjęs J. R. savo arklį išmainyti į jo atvežtąjį bei gavęs 2000 Lt priemoką, nukentėjusiojo arklį pardavė už 1400 Lt, o J. R. iškeistąjį arklį grąžinus, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, realiai neketindamas vykdyti prievolės, nukentėjusiajam žadėdamas atvežti geresnį arklį ir už tai išreikalavęs dar 1000 Lt priemoką iki žadėto termino arklio neatvežė ir priemokos negrąžino, tuo laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. iki 2010 m. gegužės 3 d. apgaule, savo naudai įgijo svetimą turtą - 3400 Lt, t. y. 1400 Lt už iš J. R. įgytą arklį bei 2000 Lt priemoką bei vėlesnę 1000 Lt priemoką, tuo padarydamas nukentėjusiajam J. R. bendrą 4400 Lt turtinę žalą.
Lazdijų rajono apylinkės prokuratūros apeliaciniu skundu prašoma Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendį panaikinti, V. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį 10 (dešimties) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant per šį laikotarpį neatlygintinai išdirbti po 30 val. per mėnesį visuomenės labui; priteisti J. R. iš V. P. 3300 lt (tris tūkstančius tris šimtus litų) turtinei žalai atlyginti bei 1000 (vieną tūkstantį) litų proceso išlaidų advokatų pagalbai apmokėti; 2010-03-18 Lazdijų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą V. P. vardu registruotoms transporto priemonėms –VW Golf V.N. (duomenys neskelbtini) bei VW Golf, v.n. (duomenys neskelbtini) palikti civilinio ieškinio užtikrinimui. Prokurorės manymu teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo kokių nors V. P. veiksmų pripažinti apgaulės panaudojimu taip, kad ši apgaulė būtų esminė įtraukiant nukentėjusįjį į mainų sandorį. Apeliaciniu skundu pripažįstama, jog 2009-09-26 arklio mainai J. R. namuose įvyko laisva valia ir jei šalių turtiniai santykiai būtų pasibaigę, būtų galima pripažinti, kad V. P. nesutikus pakeisti arklio į tinkamą ir negrąžinus 2000 litų priemokos, tai būtų tik netinkamas sutartinių santykių vykdymas, tačiau tolimesni V. P. veiksmai atitinka sukčiavimo požymius, nes nukentėjusysis nuosekliai parodė, jog 2009-09-26 išmainė arklį, kitą dieną pamatė, kad šis nepajėgė traukti plūgo, buvo dusulingas, todėl 2009-09-28 pas jį atvykusiems asmenims, iš kurių mainė arklį, prašė grąžinti jo kumelę. Jo kumelės jam negrąžino, atvežė kitą arklį, už kurį V. P. sumokėjo dar 1400 litų priemoką, jam pasakius, kad šis arklys dar geresnis, tačiau ir šis arklys buvo netinkamas darbui, šlubas, todėl V. P. jį išsivežė, pinigų negrąžino, taip pat, pagal susitarimą, iki 2010-05-03 neatvežė jokio arklio (T. 2, b. 1. 49-50).
Kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metru (T. 1, b. 1. 81) ir teisminio nagrinėjimo metu duodamas parodymus (T. 2, b. 1. 47, 82) neabejodamas nurodė, kad 2009 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje iš J. R. išmainytą arklį jis savo, ar motinos A. P. vardu, pardavė A. M. individualiai įmonei už 1400 litų. Liudytojas A. M. patvirtino, kad turi savo individualią įmonę ir užsiima arklių supirkimu, visus pirkimus įteisina kvitais. Iš gyvulių pirkimo kvitų matyti, kad 2009 m. nei rugsėjo, nei spalio mėnesį V. P. ar A. P. A. M. įmonei nepardavė arklio už 1400 litų, mažiausia suma, už kurią tuo laikotarpiu jie pardavė arklį yra 2800 litų (T. 2, b. 1. 80, 92,93), todėl šiais duomenimis kaltinamojo parodymai, kad J. R. arklys buvo prastesnis už išmainytąjį ir buvo parduotas už 1400 litų, paneigiami.
Skunde teigiama, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo J. R., liudytojos J. R. parodymais, kad pirmas V. P. arklys buvo dusulingas, antrasis šlubas, už šiuos arklius, kaip už geresnius, V. P. išsireikalavo 2000 ir 1400 litų priemokas, tačiau paėmęs arklius, pagal susitarimą iki 2010-05-03 jokio arklio neatvežė ir priemokos negrąžino, nes byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis būtų kokias nors būdais mėginęs grąžinti pinigus, ar atvežęs arklį, todėl tokie V. P. veiksmai vertintini kaip sukčiavimas, pasinaudojant nukentėjusiojo amžiumi, sveikatos būkle, patiklumu. Akivaizdu, kad dėl kaltinamojo veiksmų nukentėjusiajam susiformavo klaidinga nuostata dėl realios situacijos.
Skunde teigiama, jog teismas nepagristai nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog paskutinis V. P. 2010-09-14 J. R. atvežtas arklys, kuris buvo įvertintas 2500 Lt, maždaug po mėnesio buvo parduotas P. G. už 200 litų ir būtent šis arklys pas jį nugaišo, t. y. nekonstatavus arklio būklės paėmimo momentu, negalima neginčijamais įrodymais paneigti kaltinamojo versijos, kad arklys buvo geras, ir todėl apgaulę grįsti turto verte nėra teisinio pagrindo. Pasak prokurorės, iš bylos duomenų matyti, kad paskutinį arklį V. P. J. R. atvežė 2010-09-14, tą pačią dieną apklaustas J. R. nurodė, kad atvežtasis arklys vertas apie 2500 litų (T. 1, b. 1. 44) Tačiau teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog tikėjosi atvežtąjį arklį atšerti, nes jis buvo labai liesas, nenorėjo gerti, žolę neėdė, o žindo, tą arklį jis pardavė žmogui už 200 litų (teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad arklį pirkęs žmogus yra P. G. ir jis buvo apklaustas kaip liudytojas - T. 2, b. 1. 81) ir pas tą žmogų arklys netrukus nugaišo, šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojų J. R., P. G., J. G. parodymai (T. 2, b. 50-51, 81, 82-83). Tai, kad 2010-09-14 J. R. atvežtas arklys nebuvo apžiūrėtas, negali būti pagrindu atmesti minėtų asmenų parodymų apie arklio būklę ir tikėti vien kaltinamojo parodymais, kad arklys buvo geras.
Nepagrįsta teismo išvada, jog nėra jokių aplinkybių, kad kaltinamasis sąmoningai sudarytų situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės, nes nukentėjusysis į policiją kreipėsi tada, kai V. P. paėmė arklius, piniginius priedus, o pareikalavus atiduoti pinigus ir nurodyti gyvenamąją vietą, pasakė, kad už 2 val. atvažiuos, tačiau neatvažiavo, savo įsipareigojimo iki 2010-05-03 atvežti arklį neįvykdė, priemokos negrąžino, slėpė tikrąją turtinę padėtį. Prokurorės manymu šios aplinkybės rodo, kad V. P. santykiai su J. R. nebuvo civilinio teisinio pobūdžio, kaltinamasis suklaidino nukentėjusįjį dėl aplinkybių, turėjusių esminę reikšmę jo apsisprendimui mainyti arklius, todėl yra pagrindas V. P. pripažinti kaltu padarius LR BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, t.y. kad V. P. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą- J. R. nenustatytos vertės arklį bei priemokas mainant arklius, tuo padarydamas nukentėjusiajam J. R. 3400 lt turtinę žalą.
Prokurorė prašo V. P. skirti bausmę, nesusijusią su laivės atėmimu. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, turi galiojančių administracinių nuobaudų, nėra jį neigiamai charakterizuojančių duomenų. Parenkant bausmės rūšį svarbu įvertinti tai, kad pareikštas ir turtinis ieškinys. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, kaltinamajam skirtina viešųjų darbų bausmė, griežtesnė, nei sankcijos vidurkis.
Nukentėjusysis J. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011 m. gegužės 5 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendį, V. P. pripažinti kaltu, padarius LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą bei priteisti iš V. P. 3300 lt (tris tūkstančius tris šimtus litų ) turtinei žalai atlyginti bei 1000 (vieną tūkstantį litų) proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindų V. P. veiksmų pripažinti apgaulės panaudojimui taip, kad ši apgaulė būtų esminė įtraukiant nukentėjusįjį į mainų sandėrį. Jis pripažįsta, jog sutarė mainyti arklius, nes jo arklys buvo senas, nuvykęs pas V. P. pats išsirinko arklį, primokėjo 2000 litų, nes arklys iš pažiūros atrodė jaunesnis ir geresnis už turėtąjį, tačiau paaiškėjo, kad arklys nepajėgia dirbti, t.y. V. P. pardavė nesveiką arklį, todėl pas nukentėjusįjį atvažiavusiam V. P. prašė grąžinti senąjį arklį, tačiau sakė, kad jo jau neturi, vietoj to atvežė kitą, už kurį V. P. dar primokėjo 1400 litų, tačiau ir šis arklys netiko žemės ūkio darbams, apie tai pasakė V. P., V. P. pasiėmė arklį žadėdamas atvežti trečią, tačiau, nesulaukęs iki 2009-10-27 V. P. su arkliu kreipėsi į policiją. Jam V. P. arklį atvežė tik 2010 metais ir dar davė 100 litų, tačiau ir šis arklys nebuvo niekam vertas, netiko žemė sūkio darbams, jį nukentėjusysis pardavė P. G. už 200 litų,arklys labai greitai nugaišo. Apeliantas teigia, jog tai, kad V. P. atvežtas arklys nebuvo įvertintas, negali būti pagrindu atmesti nukentėjusiojo ir kitų asmenų parodymų apie arklio būklę. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra jokių aplinkybių, kad kaltinamasis V. P. sąmoningai sudarytų situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų pasinaudoti civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimas būtų apsunkintas. Nukentėjusysis teigia, jog V. P. įtraukęs į turtinius santykius, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo pasitikėjimu, realiai neketindamas vykdyti prievolės ir žadėdamas atvežti geresnius arklius išviliojo iš nukentėjusiojo ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiajam 3300 lt dydžio turtinę žalą.
Kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, proceso dalyvių nuomones: prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo, prašiusių apeliacinius skundus tenkinti dėl juose išdėstytų motyvų, išteisintojo gynėjo, prašiusio apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad apeliaciniai skundai turi būti atmesti.
Apeliantai iš esmės nesutinka su teismo ištirtų įrodymų vertinimu.
Teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka konstatuoja, jog skundų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti, todėl atmestini.
LR BK 182 str. nustatyta, kad sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas panaudojant apgaule. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą ar įgyti turtinę teisę, taip pat išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ sukčiavimas apibrėžiamas kaip nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai bei išsamiai įvertino surinktus įrodymus, teisingai nustatė įrodymų patikimumą bei leistinumą.
Apylinkės teismas vertindamas tiek išteisintojo, tiek ir nukentėjusiojo parodymų patikimumą, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog išteisintasis ilgą laiką verčiasi arklių prekyba ir jo parodymai dėl tų aplinkybių, kur arklius pradavė ar išmainė, iš ko gautą arklį vežė nukentėjusiajam, kiek už kurį arklį gavo pinigų, nėra tikslūs. Teismas nukentėjusiojo parodymus taip pat pagrįstai vertino kaip nenuoseklius, nes nukentėjusysis nurodė skirtingas detales dėl sandorio sudarymo aplinkybių, pradėjus ikiteisminį tyrimą nenurodė aplinkybių apie grasinimų naudojimą sudarant sandorį, vėliau, nutraukus ikiteisminį tyrimą, skunde nurodo apie grasinimų naudojimą sandorį sudarant, dėl šių naujų aplinkybių atnaujinus tyrimą, aplinkybes dėl grasinimu paneigia, gavęs arklį, kurį paimti atsisako, prašo ikiteisminį tyrimą nutraukti, nutraukus, skundu prašo atnaujinti, nurodo 400 litų mokėjęs už sulaužytą priekabą, sutuoktinė nurodė, jog už priekabos sulaužymą V. P. pinigų nereikalavo. Šie prieštaravimai akistatų metų nepaneigti (t1, b.l. 67,68). Teisminio nagrinėjimo metu sandorio sudarymo aplinkybių nukentėjusysis neatsiminė. Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymai nėra nuoseklūs.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog V. P. veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo požymio - apgaulės.
V. P. buvo kaltinamas tuo, kad įtraukė nukentėjusįjį į turinius santykius- įkalbėjęs J. R. savo arklį išmainyti į jo atvežtąjį arklį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog ši aplinkybė akivaizdžiai neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, nes nukentėjusysis parodė, jog su V. P. sutarė arklius mainyti, tiek nukentėjusysis tiek ir jo žmona liudytoja J. R. patvirtino, jog arklį jie išsirinko patys, tai yra buvo nuvykę pas V. P. ir patys išsirinko arklį, už arklį primokėjo 2000 litų. Dėl šių aplinkybių vertinimo kaip civilinių turtinių santykių iš esmės sutinka ir prokurorė savo skunde, tačiau skunde nepagrįstai teigiama, jog tolesni V. P. veiksmai įgavo nusikalstamą pobūdį. Pažymėtina, jog sekantis arklių mainymas taip pat nebuvo pagrįstas apgaule. J. R. arklys, kurį jis pats išsirinko ir laisva valia sutiko primokėti 2000 litų, netiko, o jo senojo arklio V. P. negalėjo grąžinti, nes jau nebeturėjo, J. R. sutiko, kad , kai V. P. jam atvežtų kitą arklį, už šį arklį sutiko primokėti 1000 litų. Šis arklys taip pat netiko J. R.. V. P. liepė pasiimti šį arklį, išteisintasis jį pasiėmė bei sutiko atvežti dar kitą arklį, tik nurodė, kad kito arklio šiuo metu tinkamo nukentėjusiajam neturi, sakė, kad reikės palaukti. Šių aplinkybių, kad V. P. nurodė, kad šiuo metu tokio arklio neturi, ir kad atveš kai turės tinkamą, neneigė ir nukentėjusysis akistatos metu tik nukentėjusysis nesutiko, kad jam arklys būtų atvežtas 2010 m. kovo mėn. (t1, b.l. 57). Kaip matyti iš šių aplinkybių, nenustatyta, jog V. P. veiksmuose būtų apgaulės požymių, t.y. iš jo pusės būtų atlikta tokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip sąmoningas nukentėjusiojo klaidinimas, ar bandymas netinkamus arklius pasinaudojus senyvu nukentėjusiojo amžiumi, pateikti kaip tinkamus, gerus. Kaip matyti iš šių aplinkybių nukentėjusysis nei karto neatsisakė siūlomų arklių priimti, nepareikalavo veterinaro pažymos apie arklių sveikatos būklę, pirmąjį arklį pats išsirinko , tai nebuvo vienintelis arklys, kurį V. P. būtų primygtinai siūlęs paimti. Kiekvieną kartą atvežus naują arklį nukentėjusysis jį priimdavo ir sutikdavo primokėti, pinigai būdavo sumokami ne iš anksto, tačiau atvežus ir nukentėjusiajam pamačius arklį. Byloje nenustatyta, jog V. P. būtų pateikęs suklastotus dokumentus dėl arklių sveikatos būklės ir taip apgaule įtikinęs nukentėjusįjį dėl šių arklių būklės. Objektyvių duomenų nustatyti arklių vertes ar sveikatos būklę byloje nėra, nes nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymai dėl arklių vertės skirtingi, arkliai nebuvo identifikuojami, todėl nėra objektyvios galimybės nustatyti ir patvirtinti, kad V. P. pardavė A. M. įmonei būtent J. R. arklius, ir kiek už juos, būtent šiuos konkrečius arklius galėjo gauti pinigų. Prokurorės skunde nurodytas argumentas, jog V. P. visi arkliai parduoti A. M. įmonei buvo brangesni nei 1400 litų, nepagrįstas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog objektyviai patvirtinti ar paneigti nukentėjusiojo ar išteisintojo parodymus dėl arklių vertės, sveikatos būsenos, nėra galimybės. Nors J. R. parodė, jog pirmasis arklys buvo dusulingas, antrasis šlubas, o paskutinis arklys buvo visai prastas, negali būti vertinami kaip neginčytinai patvirtinantys arklių realią būklę ir vertę, nes visų pirma J. R. yra suinteresuotas asmuo byloje, yra nukentėjusiojo žmona, be to jos nuomonė pagrįsta tik subjektyviu manymu. Liudytojas P. G. patvirtino, jog pirko iš J. R. paskutinį arklį, kuris nugaišo po mėnesio, tačiau dėl ko nugaišo-nežino. Šių parodymų taip pat negalima vertinti kaip neginčijamai patvirtinančių, jog šis arklys iš tiesų buvo ligotas ar nelygus tai vertei, kiek jau J. R. buvo primokėjęs. Pagrindo teigti, jog dėl kaltinamojo veiksmų susidarė nukentėjusiajam klaidinga nuostata dėl realios situacijos, nėra.
Apgaulės požymio nepatvirtina ir ta aplinkybė, jog V. P. pažadėjęs 2009-10-09 atvežti arklį, kai turės, jo neatvežė iki to laiko kai nukentėjusysis kreipėsi į policiją. Vien tai, kad V. P. neatvežė arklio iki susitarimo pabaigos, t.y. 2010-05-03 taip pat nelaikytina nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 straipsnio 1 dalyje požymiu, nes nenustatyta jokių aplinkybių, kad išteisintasis būtų sąmoningai sudaręs situaciją apsunkinančią nukentėjusiajam galimybę ginti savo interesus civilinėmis teisinėmis priemonėmis ar būtų padaręs šią galimybę neįmanoma. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, išteisintasis neslėpė savo asmenybės, ne kartą buvo nuvykęs pas nukentėjusįjį, neginčijo sandorio turinio, vykdė savo įsipareigojimą arklį atvežti, kiekvieną kartą sutiko paimti nukentėjusiajam neįtikusį arklį ir atvežti naują, kitą arklį, kurį nukentėjusysis sutikdavo priimti. Be to, nukentėjusysis akistatos metu buvo pripažinęs, kad V. P. nurodė, jog tuo metu tinkamo arklio neturi ir negali jam atvežti, nenurodė, jog V. P. būtų atsisakęs apskritai atvežti jam arklį, nepaneigė aplinkybės, jog buvo sutaręs, kad jam arklį V. P. pristatys vėliau. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis V. P. bei J. R. susitarimas, iš kurio matyti, jog J. R. sutiko iš V. P. arklį paimti gegužės 3 d. (t1, b.l. 40, t2, b.l. 49) Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas nesudaro LR BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinojo apgaulės požymio. Tai, kad nukentėjusysis į policiją kreipėsi po to, kai jau du kartus buvo atvežtas netinkamas arklys, nepatvirtina V. P. kaltės tyčia apgaulės būdu siekus įgyti svetimą turtą, nepatvirtina apgaulės požymio, nes J. R. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, jog V. P. buvo pažadėjęs atvežti arklį iki gegužės 3d. Tai, kad V. P. oficialiai niekur nedirba, neregistruotas darbo biržoje, nėra jokių duomenų, kad turėtų leidimą verstis kokia nors veikla, nepatvirtina, jog nurodydamas, kad turi fermą, užsiima arklių prekyba, statosi namą, slėpė savo tikrąją turtinę padėtį. Be to, ši aplinkybė, vertinat anksčiau aptartų aplinkybių visumoje, nepatvirtina apgaulės požymio.
Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp V. P. ir J. R. susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, teisėta ir pagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka konstatuoja, jog byloje nesurinkta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių V. P. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Byloje išsamiai ištyrus aplinkybes ir nešališkai įvertinus įrodymus padaryta pagrįsta išvada, jog tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Byloje nenustatytas būtinas sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymis-apgaulė, todėl apylinkės teismo išvada, jog V. P. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrįsta išsamiai surinktų ir ištirtų įrodymų analize bei motyvuota.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
n u t a r i a :
Lazdijų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Eviltienės ir nukentėjusiojo J. R. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkė teisėja Regina Cemnolonskienė
Teisėjai: Romualdas Lincevičius
Regina Majauskienė