Civilinė byla Nr. 3K-3-445/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
20.3.6; 50.11.2; 74.2.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. P. ir G. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. P. ir G. P. ieškinį atsakovui Alytaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį bei atsakovo Alytaus miesto savivaldybės priešieškinį ieškovams R. P. ir G. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tretieji asmenys R. P., G. Ž., uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus butų ūkis“, išvadą duodanti institucija – Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje ieškovai prašė įpareigoti atsakovą Alytaus miesto savivaldybę sudaryti su jais buto nuomos sutartį, o atsakovas – iškeldinti ieškovus iš savivaldybei priklausančio buto, suteikiant kitą jos siūlomą gyvenamąjį būstą.
Ieškovai nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 15 d. su G. Ž. sudarė rašytinę trijų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), nuomos sutartį. 2007 m. rudenį nuomotojas paprašė išsikelti, todėl ieškovai, siekdami apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, kreipėsi į Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrių dėl paramos aprūpinant šeimą būstu ir sužinojo, kad jų nuomojamas būstas yra ne G. Ž. nuosavybė, ir priklauso valstybiniam butų fondui. Ieškovų šeima buvo įrašyta į asmenų socialinio būsto nuomai sąrašus, tačiau iki šios dienos būsto, kuris būtų adekvatus šiuo metu nuomojamam butui, atsakovas nesuteikė. Dėl to ieškovai prašė įpareigoti atsakovą išnuomoti jiems ginčo butą.
Atsakovas priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovus su nepilnamečiais vaikais iš ginčo buto į dviejų kambarių bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad ginčo butas 1998 m. buvo išnuomotas G. Ž. ir jo šeimai, tačiau 2007 m. nuomos sutartis nutraukta, nustačius, jog butas neteisėtai subnuomojamas ieškovams. Ieškovai įspėti apie pareigą išsikelti iš buto, ir, atsižvelgiant į tai, kad ieškovų šeimoje auga nepilnamečiai vaikai, jiems pasiūlytos dviejų kambarių pagerinto tipo bendrabučio gyvenamosios patalpos. Ieškovai į savivaldybę neatvyko, padavė teismui ieškinį dėl įpareigojimo sudaryti ginčo buto nuomos sutartį, tačiau atsakovas neturi teisės sudaryti tokios sutarties su ieškovais, nes asmenų socialinio būsto nuomai eilėje prieš ieškovus yra įrašytos 26 šeimos, auginančios tris ir daugiau vaikų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovai ginčo bute gyvena nesavavališkai, nes su G. Ž. buvo sudarę rašytinę buto nuomos sutartį, kurios šalys neišsaugojo. Teismas ieškovus laikė faktiniais ginčo buto nuomininkais, nes jie nesislapstydami, mokėdami nuomos bei kitus mokesčius bute gyveno ilgą laiką, jį suremontavo, o atsakovas nesiėmė konkrečių iškeldinimo veiksmų iki ieškinio dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį padavimo. Atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai nuomos teisiniai santykiai, teismas konstatavo, jog ieškovai turėjo pagrįstų bei teisėtų lūkesčių sudaryti su atsakovu rašytinę ginčo buto nuomos sutartį. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementas, todėl ieškovų, turinčių nepilnamečių vaikų, teisėti lūkesčiai turi būti ginami. Teismas, patenkindamas reikalavimą įpareigoti atsakovą sudaryti ginčo buto nuomos sutartį su ieškovais, taip pat atsižvelgė į viešojo ir privataus interesų pusiausvyros principą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas daugelį metų netinkamai administravo ginčo patalpas ir pats sudarė sąlygas ieškovams tame bute apsigyventi. Teismas įvertino tai, jog ieškovų šeima augina tris vaikus, iš kurių dvi dukterys yra nepilnametės ir serga bronchine astma, o sūnus, nors ir pilnametis, gyvena kartu su tėvais bei yra tėvų išlaikomas; ieškovai įsikėlė į apleistą ginčo butą ir suremontavo jį savo lėšomis; ginčo butas yra laisvas, nes nuomos sutartis su G. Ž. nutraukta, kitiems asmenims butas nepaskirtas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo ieškovams siūlomas dviejų kambarių bendrabutis nėra tinkamas būstas ieškovų šeimai, nes yra aiškiai per mažas, viename iš dviejų kambarių įrengta virtuvė, be to, bendrabutyje gyvena daug asocialių, girtaujančių ir vartojančių narkotines medžiagas asmenų, tai gali daryti neigiamą įtaką ieškovų vaikų raidai.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 8 d. sprendimu panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies – nusprendė iškeldinti ieškovus su vaikais iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai ginčo bute apsigyveno savavališkai, t. y. be nuomos sutarties, todėl turi būti iškeldinami iš gyvenamųjų patalpų teismine tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama (CK 6.612 straipsnis). Teisėjų kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino reikalavimą įpareigoti atsakovą sudaryti ginčo nuomos sutartį su ieškovais, nes tokiu įpareigojimu pažeista ne tik socialinio būsto suteikimo tvarka ir eiliškumas, bet ir kitų asmenų, įrašytų į eilę tokiam būstui gauti, teisės, teisėti lūkesčiai bei viešasis interesas. Kolegijos nuomone, konstatavus savavalį ir neteisėtą ginčo patalpų užėmimo faktą, teismo motyvai apie atsakovui priskirtų funkcijų netinkamą vykdymą, ieškovo ir trečiojo asmens susitarimus dėl buto nuomos, netenka teisinės reikšmės, nes tai nesudaro ieškovams pagrindo apsigyventi socialiniame būste kitaip, nei nustatyta įstatymo. Teisėjų kolegija, nuspręsdama iškeldinti ieškovus nesuteikiant jiems kito gyvenamojo būsto, nurodė, kad socialinio būsto suteikimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta buto savininko pareigos iškeldinamajam iš savavališkai užimtų patalpų asmeniui (šeimai), prieš jo (jos) valią, suteikti kitą būstą, nors toks asmuo (šeima) ir turi nepilnamečių vaikų. Kolegijos nuomone, nors nepilnamečiai vaikai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, tačiau vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams, o Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė dėl vaiko teisių apsaugos neįpareigoja bet kurio gyvenamosios patalpos savininko, išnuomojusio gyvenamąją patalpą nepilnamečių vaikų turintiems asmenims, apriboti savo nuosavybės teises. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, teismui nustačius, kad yra CK nurodyti pagrindai nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinti ieškovus su nepilnamečiais vaikais iš nuomojamų patalpų, šios teisės normos turi būti taikomos. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovai nesutiko persikelti į atsakovo siūlytą gyvenamąjį būstą, teisėjo kolegija sprendė, jog įkeldinti ieškovus į šį būstą prieš jų valią nėra teisinio pagrindo, todėl patenkino atsakovo reikalavimą iškeldinti ieškovus su šeima iš ginčo buto, nesuteikiant kito gyvenamojo būsto, bei pažymėjo, kad toks sprendimas neužkerta ieškovams kelio įgyvendinti savo teises į socialinį būstą įstatymo nustatyta tvarka.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 8 d. sprendimą ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
- Apeliacinės instancijos teismas be teisėto pagrindo peržengė apeliacinio skundo ribas ir priėmė blogesnį sprendimą, nei to reikalavo apeliantas: apeliaciniu skundu buvo reikalaujama patenkinti priešieškinį, t. y. iškeldinti kasatorius į kitą butą, o teismas pastaruosius iškeldino iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Taip teismas pažeidė CPK 320, 313, 265 straipsnių nuostatas, šalių rungimosi ir dispozityvumo principus (CPK 12, 13 straipsniai).
- Apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, viešąjį interesą nurodė abstrakčiai, nenustatęs, ar palikus galioti pirmos instancijos teismo sprendimą būtų pažeistos kitų asmenų teisės. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, kitų asmenų teisės pažeistos nebūtų, tai patvirtina atsakovo atstovo paaiškinimas, kad savivaldybė turi laisvų būstų, be to, atsakovas per visą laiką nesuteikė ginčo buto kitiems asmenims.
- Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo viešuoju interesu nelaikė kasatorių nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąją patalpą. Taikydamas radikaliausią priemonę – daugiavaikės šeimos su nepilnamečiais vaikais iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, teismas privalėjo aiškintis ir įsitikinti, ar kasatoriai turės galimybę sudaryti vaikams sąlygas į tinkamą būstą.
- Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatoriai ginčo bute apsigyveno savavališkai, todėl pažeidė CPK 185 straipsnį, netinkamai taikė CK 6.612 straipsnį, nesivadovavo CK 1.5 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatoriai buvo faktiniai būsto nuomininkai, vykdę visas nuomininkų pareigas, ginčo bute apsigyvenę dėl atsakovo nerūpestingų veiksmų. Tarp atsakovo ir kasatorių, turinčių teisę į socialinį būstą, susiklostė faktiniai nuomotojo ir nuomininko santykiai, o sąžiningas apsigyvenimas ginčo bute negali būti laikomas savavališku.
- Apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai panašaus pobūdžio bylose, nes pagal formuojamą teismų praktiką ilgalaikis patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, nors ir nesukuria teisės į nuomą, bet suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokiomis patalpomis besinaudojančių asmenų teisės į būstą klausimą, atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti šią teisę, ypač jeigu šios teisės apsauga taikoma nepilnamečiams vaikams.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, kasatoriai ginčo bute apsigyveno be teisėto pagrindo ir butas jiems buvo subnuomojamas neteisėtai, o apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė CPK 320 straipsnio 2 dalį, nes socialinio būsto suteikimo problema yra valstybės viešasis interesas, kuris nagrinėjamu atveju buvo pažeistas pažeidus kitų asmenų, įrašytų į eilę socialiniam būstui gauti, teises. Apeliacinės instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą dėl iškeldinimo, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, nes kasatoriai nesutiko persikelti į siūlomas patalpas, o perkelti juos su nepilnamečiais vaikais į siūlomą būstą prieš jų valią nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje kasacinis teismas pasisako dėl iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų reglamentuojančių teisės normų taikymo.
Dėl aplinkybių, kurias būtina įvertinti sprendžiant klausimus, susijusius su iškeldinimu iš gyvenamojo būsto
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas iškeldinti kasatorius su vaikais iš ginčo buto, nesuteikiant jiems kito gyvenamojo būsto, nurodė, kad socialinio būsto suteikimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta buto savininko pareigos iškeldinamajam iš savavališkai užimtų patalpų asmeniui (šeimai) suteikti kitą būstą, nors toks asmuo (šeima) ir turi nepilnamečių vaikų. Teismo teigimu, nustačius, kad yra CK nurodyti pagrindai iškeldinti kasatorius su nepilnamečiais vaikais iš gyvenamųjų patalpų, šios teisės normos turi būti taikomos; kasatoriams nesutikus persikelti į atsakovo siūlytą gyvenamąjį būstą, jie turi būti iškeldinti nesuteikiant kito gyvenamojo būsto.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, tai lemia, kad teismas netinkamai nustatė šalių interesų pusiausvyrą ir nepakankamai vadovavosi nepilnamečių vaikų prioritetinio gynimo principu.
Pirma, apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad, sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S., L. R., A. Ž., bylos Nr. K-3-51/2010; 2008 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. G. D., bylos Nr. 3K-3-249/2008). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00, § 43–45).
Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, nors nesukuria teisės į nuomą, bet suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti teisę į būstą, ypač jeigu šios teisės apsauga taikoma nepilnamečiams vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr. 3K-3-410/2010; 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje O. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1547/2002).
Be to, siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas. Nors apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino, kad vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams ir kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų. Vis dėlto teismas nepakankamai atsižvelgė į pirmiau nurodytą asmens teisę į būsto neliečiamybę bei į tai, kad tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis), todėl, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Aptarti teisės aktai ir nurodyta teismų praktika formuluoja bendrąjį principą, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas.
Atsižvelgiant į tai, vien apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad kasatoriai su vaikais ginčo bute gyveno be teisinio pagrindo, nagrinėjamu atveju nėra viską lemianti ir vienintelė, kurią reikia įvertinti, nes, atsižvelgiant į prioritetinę vaikų interesų gynybą, tėvų neteisėtas veiksmas apsigyvenant ginčo patalpose negali besąlygiškai kelti padarinių nepilnamečiams vaikams, kurie netektų teisės į minimalias būsto sąlygas. Nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, teismas privalo įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes: kasatorių sąžiningumą, atsakovo elgesį administruojant socialinius būstus, kasatorių vaikų interesus ir galimybes turėti saugią gyvenamąją aplinką, kasatorių apsigyvenimo ginčo bute aplinkybes, gyvenimo jame trukmę, ir pan.
Antra, apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą iškeldinti kasatorius iš ginčo buto nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, nurodydamas, kad kasatoriai nesutiko persikelti į jiems siūlomas patalpas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, atsižvelgiant į vaiko interesų prioritetinės gynybos bei asmens būsto neliečiamybės principus, sprendimas iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos yra kraštutinė priemonė, todėl privalo būti apsvarstytos visos galimybės užtikrinti nepilnamečiams vaikams galimybę turėti jų poreikius atitinkantį gyvenamąjį būstą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, laikydamasis prioritetinės vaikų teisių gynybos principo, nereikalavo iškeldinti kasatorių nesuteikiant jiems kito gyvenamojo ploto, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ne tik nepakankamai įvertino prioritetinės vaiko apsaugos ir asmens teisės į būsto neliečiamybės principus, bet ir peržengė pareikšto reikalavimo ribas, taip pažeisdamas proceso teisės normas (CPK 320, 313, 265 straipsniai).
Nagrinėjamu atveju, atsakovui siūlant kitą būstą, o kasatoriams atsisakius į jį persikelti, motyvuojant netinkamumu, teismas privalėjo tirti tokio atsakovo siūlomo būsto tinkamumą, vertinti kasatorių atsisakymo į jį persikelti pagrįstumą bei tikrinti pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio šiuos klausimus, sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti realias kasatorių galimybes gyventi siūlomame būste, atsižvelgdamas į tai, kad toks būstas turi atitikti tam tikrus reikalavimus, susijusius su jo plotu, patogumais ir pan., kad būtų tinkamas penkių asmenų šeimai, kurioje auga du nepilnamečiai, astma sergantys vaikai. Apeliacinės instancijos teismas turėjo tirti, ar kasatorių iškeldinimas į siūlomas patalpas iš esmės nepažeis jų nepilnamečių vaikų interesų, o jei būtų nustatyta, kad siūlomas netinkamas būstas, turėtų būti sprendžiamas klausimas, ar kasatorių su šeima iškeldinimas iš ginčo buto yra proporcinga priemonė ginant atsakovo, kaip socialinio būsto valdytojo, teises. Minimalių gyvenimo sąlygų vaikams užtikrinimas, minėta, yra viešasis interesas, todėl teismas negalėjo atsisakyti tirti tokių aplinkybių, formaliai motyvuodamas, kad kasatoriai atsisakė keltis į siūlomą būstą.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą iškeldinti kasatorius iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, peržengė pareikšto reikalavimo ribas, rėmėsi formaliais argumentais, netyrė ir nevertino atsakovo kasatoriams siūlomo gyvenamojo būsto tinkamumo, t. y. iš esmės neieškojo tinkamos pusiausvyros tarp šalių interesų, taip pat nepakankamai įvertino nepilnamečių vaikų interesų apsaugos principą. Kadangi nei šios, nei kitos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant klausimus, susijusius su asmenų ir nepilnamečių vaikų iškeldinimu iš gyvenamojo būsto, byloje apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėtos, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumą patikrina tik teisės aspektu ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, tai kolegija sprendžia, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 8 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė