Civilinė byla Nr. 2A-2232-450/2014

               Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17819-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1.; 21.6.;

22.4.; 30.4.1; 41.;121.21.(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros, atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (prisidėjo prie apeliacinio skundo atsakovai V. P., A. O. (A. O.) ir I. O.-K. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. P., G. A., G. P., A. O., I. O. – K., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, valstybės įmonei Nemenčinės miškų urėdijai, Vilniaus miesto 4 notarų biuro notarei Aldonai Adomaitienei, Vilniaus miesto 41 notarų biuro notarei Vidutei Zubavičiūtei, Vilniaus miesto 31 notarų biuro notarui Sauliui Svaldeniui, R. N., J. B., Valstybinei miškų tarnybai dėl administracinių aktų dalių, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalių, pirkimo pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir restitucijos taikymo, ir

              n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra, gindamas viešąjį interesą, pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis:

I.               1) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1 – 4 Laurų g. duomenų nustatymo“ 1 punktą, nustatantį kitos paskirties žemės sklypo Nr. 1 Laurų g. duomenis, bei 5 punkto dalį, kuria patvirtintas žemės sklypo Nr. 1 Laurų g. planas;

2) Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7701 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. P.“ dalį, kuria S. P. atkurtos nuosavybės teisės į 0,0265 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0517 ha ploto žemės sklype Nr. 1 Laurų g., Vilniuje;

3) Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7702 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. P.“ dalį, kuria V. P. atkurtos nuosavybės teisės į 0,0252 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0517 ha ploto žemės sklype Nr. 1 Laurų g., Vilniuje;

4) 2009 m. gruodžio 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro notarės Aldonos Adomaitienės (notarinio registro Nr. 2-12944), dalį, kuria V. P. paveldėjo 265/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotą mirusio S. P. vardu pagal 2009 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-7701;

5) 2009 m. gruodžio 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto Vilniaus miesto 41 – ojo notarų biuro notarės Vidutės Zubavičiūtės (notarinio registro Nr. 6-3683 VZ), dalį, kuria V. P. paveldėjo 252/517 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusią mirusiam V. P. pagal 2009 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-7702;

6) 2009 m. gruodžio 28 d. dalies sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31–ojo notarų biuro notaro Sauliaus Svaldenio, notarinio registro Nr. 3709, kuria V. P. už 60 000 Lt pardavė 252/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), G. P.;

7) 2009 m. gruodžio 28 d. dalies žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31–ojo notarų biuro notaro Sauliaus Svaldenio, notarinio registro Nr. 3709, kuria V. P. už 60 000 Lt pardavė 265/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), G. A.;

II.              8) išreikalauti 0,0517 ha kitos paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Laurų g., Vilniuje, iš neteisėto G. P. ir G. A. valdymo;

III.               9) taikyti restituciją G. P. 60 000 Lt ir V. P., kuriuos šie gavo pagal 2009 m. gruodžio 28 d. dalies žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31–ojo notarų biuro notaro Sauliaus Svaldenio, notarinio registro Nr. 3712, priteisiant G. A. 60 000 Lt iš V. P., kuriuos ši gavo pagal 2009 m. gruodžio 28 d. dalies žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31–ojo notarų biuro notaro Sauliaus Svaldenio, notarinio registro Nr. 3709.

Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimais Nr. 2.4-01-7701 ir Nr. 2.4-01-7702 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste“ 0,0517 ha ploto žemės sklype, esančiame Laurų g. 1, Vilniuje, buvusio savininko F. P. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto buvo atkurtos nuosavybės teisės S. P. į 0,0265 ha žemės sklypo dalį, o V. P. į 0,0252 ha žemės sklypo dalį. Nurodytų sprendimų pagrindu 2009 m. lapkričio 24 d. P. nuosavybės teisės į naujai suformuotą 0,0517 ha žemės sklypą įregistruotos NTR. 2009 m. gruodžio 16 d. V. P. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl 265/517 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo registruotas S. P. vardu, paveldėjimo. 2009 m. gruodžio 18 d. V. P. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl 252/517 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo registruotas V. P. vardu, paveldėjimo. 2009 m. gruodžio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartimis V. P. 252/517 žemės sklypo dalį pardavė G. P. už 60 000 Lt, o V. P. 265/517 žemės sklypo dalį pardavė G. A. už 60 000 Lt.

2011 m. birželio 13 d. atlikus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje nustatyta, kad į žemės sklypą Nr. 0101/0003:2398 patenka 0,03 ha medžiais apaugęs plotas, kuris su Nemenčinės miškų urėdijos (toliau – Urėdija) Liepynės girininkijos 351 kvartalo 18a taksaciniu sklypu sudaro vientisą miško masyvą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – MĮ) 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Iš pridėtų įrodymų matyti, kad 18a taksacinis sklypas 0,020 ha ploto su 18 taksaciniu sklypu, kurio plotas 3,0 ha, sudaro vientisą miško masyvą, 18 taksaciniame sklype medžių amžius – 45 metai, 18a - 25-45 metai. Pagal kadastro duomenis VAVA sprendimų priėmimo metu ginčo sklype registruotų miškų nebuvo, o dėl teritorijos įvertinimo natūroje prašymų nebuvo gauta. Urėdijos Liepynės girininkijos 351 kvartale esantys miškai inventorizuoti 2000 metais valstybinės miškų inventorizacijos metu. Dėl šios inventorizacijos metu padarytos klaidos, miško ribos buvo pažymėtos netiksliai. Ginčo teritorija pagal faktinę padėtį VAVA sprendimų priėmimo metu atitiko miškui keliamus reikalavimus, todėl remiantis faktiniais duomenimis Miškų kadastras turėtų būti tikslinamas 351 kvartalo 18a taksacinį sklypą priskiriant valstybiniam miškui. Miškų plotų schema pirmą kartą buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – LRV) 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl LRV 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Iš šios schemos Nr. 28403 matyti, kad visas 351 kvartalas (ištraukoje 6 kvartalas) priskirtas miško plotams. Miško plotai buvo patikslinti 2002 m. gruodžio 20 d. LRV nutarimu Nr. 2013, pagal 2000 metų inventorizacijos duomenis, kuriuose buvo padaryta klaida. Panevėžio apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-137-252/2011, pasisakydamas dėl ginčo sklypo, nurodė, kad VMSA nepagrįstai vadovavosi vien tik viešaisiais duomenimis, nes turėjo pareigą išsiaiškinti padėtį natūroje.

Išdėstyti argumentai pagrindžia ginčijamų administracinių aktų neteisėtumą, todėl, juos panaikinus, naikintinos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Kadangi ginčo sklype yra apie 0,03 ha miško, tai likęs plotas (apie 0,02 ha) nesudaro minimalaus sklypo 0,04 ha reikalavimo, nustatyto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarkos 35 punkte, todėl valstybei grąžintinas visas ginčo sklypas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį dalyje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1 – 4 Laurų g. duomenų nustatymo“ 1 punkto, nustatančio kitos paskirties žemės sklypo Nr. 1 Laurų g. duomenis, bei 5 punkto dalies, kuriuo patvirtintas žemės sklypo Nr. 1 Laurų g. planas, pripažinimo negaliojančiais paliko nenagrinėtą, o likusioje dalyje ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7701 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. P.“ dalį, kuria S. P. atkurtos nuosavybės teisės į 0,0265 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0517 ha ploto žemės sklype Nr. 1 Laurų g., Vilniuje. Pripažino negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7702 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. P.“ dalį, kuria V. P. atkurtos nuosavybės teisės į 0,0252 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0517 ha ploto žemės sklype Nr. 1 Laurų g., Vilniuje. Pripažino negaliojančia 2009 m. gruodžio 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro notarės Aldonos Adomaitienės (notarinio registro Nr. 2-12944), dalį, kuria V. P. paveldėjo 265/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotą mirusio S. P. vardu pagal 2009 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-7701. Pripažino negaliojančia 2009 m. gruodžio 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto Vilniaus miesto 41–ojo notarų biuro notarės Vidutės Zubavičiūtės, notarinio registro Nr. 6-3683 VZ, dalį, kuria V. P. paveldėjo 252/517 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusio mirusiam V. P. pagal 2009 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-7702. Pripažino negaliojančia 2009 m. gruodžio 28 d. dalies sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31–ojo notarų biuro notaro Sauliaus Svaldenio, notarinio registro Nr. 3709, kuria V. P. už 60 000 Lt pardavė 252/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), G. P. Pripažino negaliojančia 2009 m. gruodžio 28 d. dalies žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31–ojo notarų biuro notaro Sauliaus Svaldenio, notarinio registro Nr. 3709, kuria V. P. už 60 000 Lt pardavė 265/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), G. A. Priteisė valstybei 0,0517 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. 0101/0003:2398, esantį Laurų g., Vilniuje. Priteisė iš valstybės G. A. ir G. P. kiekvienam po 60 000 Lt.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad VAVA 1998 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 01-117 V. P. atkurtos nuosavybė teisės į 0,2000 ha žemės sklypą prie namų valdos Laurų g. 21, Vilniuje. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 780V patvirtinta namų valdos 1,000 ha (tame skaičiuje 0,2000 ha atkurtos nuosavybės) žemės sklypas ties namų valda Laurų g. 21, Vilniuje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 17 d. sprendimu įpareigojo VMSA pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 780V „Dėl žemės sklypo Laurų g. 21 ribų ir ploto tvirtinimo“ taip, kad jo dalys nepatektų į valstybės reikšmės miškų teritoriją. Šio teismo sprendimo pagrindu VMSA direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu patvirtintos Laurų g. 21, Vilniuje, sklypo ribos ir plotas. Šis įsakymas buvo skundžiamas administraciniam teismui, tačiau skundas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 25 d. sprendimu buvo atmestas ir šioje dalyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. VAVA 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6933 atkūrė nuosavybės teises V. P., grąžinant natūra 0,8000 ha žemės sklypą, esantį 1,000 ha žemės sklype Laurų g. 21, Vilniuje. Pretendentai 2009 m. liepos 27 d. pateikė prašymą suformuoti papildomus grąžintinus natūra sklypus, atsižvelgiant į tai, kad buvo patikslintos valstybinės reikšmės miško ribos, pridėdami 517 kv.m žemės klypo planą, parengtą UAB „Orkanas“ 2009 m. liepos 17 d. UAB „Orkanas“ planą rengė 2009 m. liepos 21 d. žemės sklypų ribų formavimo sutarties pagrindu, sudarytos su atsakovais. Su UAB „Orkanas“ VMSA sutarties nebuvo sudariusi. Į bylą pateikti 4 sklypų planai, trys iš jų parengti UAB „Kagema“, kuriuose nurodytos ribos yra suderintos ir su VĮ Nemenčinės miškų urėdija ir ginčo sklypo planas, 2009 m. liepos 17 d. parengtas UAB „Orkanas“, kurio ribos nėra suderintos su Urėdija. Suformuoti žemės sklypai pažymėti miesto grafinių duomenų ištraukoje, ginčo sklypas pažymėtas Nr. 1. Nurodytų duomenų pagrindu buvo priimtas ginčijamas 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymas Nr. 30-1548, kurio 7.1. punkte be kita ko pažymėta, kad pagal bendrąjį miesto planą suformuoti sklypai yra miškingoje teritorijoje. VAVA 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimais Nr. 2.4-01-7701 ir Nr. 2.4-01-7702 atkurtos nuosavybės teisės 0,0517 ha žemės sklype Nr. 1, Laurų g., Vilniuje, S. P. - į 0,0265 ha žemės sklypo dalį, o V. P. - į 0, 0252 ha žemės sklypo dalį. VMSA 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymas Nr. 30-1548 trečiųjų asmenų šioje byloje buvo apskųstas administraciniam teismui. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu  pareiškėjų skundo netenkino, spręsdamas, kad suinteresuoti asmenys neturi reikalavimo teisės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodyta administracinė byla sustabdyta iki bus išnagrinėta ši civilinė byla.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1 – 4 Laurų g. duomenų nustatymo“ 1 punkto ir 5 punkto dalies panaikinimo. Šio plano teisėtumas yra ginčijamas administraciniame teisme pagal šioje byloje trečiųjų asmenų R. N. ir J. B. pareiškimą. Dar iki priimant ieškinį šioje byloje buvo priimtas sprendimas administracinėje byloje. Šios aplinkybės teismui priimant ieškinį nebuvo žinomos. Administracinio ginčo dalyku be kita ko buvo ir aplinkybė, kad ginčijamo įsakymu suformuotas žemės sklypas Nr. 1 patenka į valstybinio miško teritoriją. Šios aplinkybės sudarė pagrindą atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, tačiau to nepadarius, teismas šioje dalyje ieškinį palieka nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 4 p.).

Teismo vertinimu, tai netrukdo spręsti klausimo dėl kitų administracinių aktų teisėtumo, nes teisines pasekmes sukelia būtent sprendimai, kuriais nuosavybės teisės atkuriamos, o ne sklypų planai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009).

Dėl ieškinio senaties taikymo. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, tai termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Šiuo atveju į prokurorą dėl viešo intereso gynimo VĮ Nemenčinės miškų urėdija kreipėsi 2011 m. rugsėjo 28 d. Ieškinys teisme gautas 2011 m. lapkričio 17 d. Šiuo laikotarpiu prokuroras rinko duomenis, kuriuos teikė Valstybinė miškų tarnyba, ir kurios paskutinis raštas prokurorui dėl faktinių aplinkybių datuotas 2011 m. lapkričio 15 d. Taigi ši data laikytina momentu, kuomet prokuroras gavo pakankamai duomenų, kurių pakaktų kreiptis į teismą. Remiantis išdėstytu, teismas priėjo prie išvados, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Dėl želdinių atitikimo miško sąvokai ir dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises teisėtumo. Įrodinėjimo dalykas tokioje byloje yra aplinkybė, ar sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priėmimo metu ginčo sklype buvę želdiniai atitiko tuo metu galiojusioje Miško įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą miško sąvoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2012). Byloje esantys rašytiniai dokumentai, o būtent Valstybinės miškų tarnybos pateiktos schemos apie viso 351 kvartalo priskyrimą miškui, Liepynės girininkijos 2000 metų miškotvarkos duomenys, SB „Girios aidas“ plano ištrauka, nuomos sutartis įrodo, kad iki miškų inventorizacijos ginčo teritorija priskirta miškui. Aplinkybę, kad teritorijoje augantys želdiniai atitinka miškui keliamus reikalavimus, patvirtina ir 2011 m. birželio 13 d. atliktas patikrinimas vietoje, liudytojų paaiškinimai, kuriais teismas netikėti neturi pagrindo. Jau po inventorizacijos detalizuojant teritorijos duomenis 2002 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 746, tvirtindama Vilniaus miesto teritorijos skaitmeninius grafinius duomenis, nenurodė ginčo sklypo prie grąžintinų natūra. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, patvirtina aplinkybę apie miško egzistavimą. Sklypo Nr. 1 planą rengė UAB „Orkanas“, kuris parengto plano su Urėdija nesuderino, ši įmonė neturėjo jokios sutarties su savivaldybe dėl planų rengimo. Šios aplinkybės teigia pagrindą išvadai, kad priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises iš esmės buvo remiamasi suinteresuoto asmens planu. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad plane nurodyti duomenys faktiškai buvo tikrinami. Teismo vertinimu, patikrinimas vietoje, juolab suinteresuoto asmens plane nurodyti duomenys turėjo būti tikrinami pagal faktinę padėtį, jau vien dėl to, jog toje pačioje teritorijoje priimant ankstesnius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat buvo kilęs ginčas dėl netinkamo plano sudarymo, t. y. dėl dalies teritorijos patekimo į valstybinį mišką. Teismo vertinimu, priimant ginčijamus administracinius aktus buvo formaliai pasiremta viešaisiais duomenimis, neatsižvelgta į miesto teritorijos skaitmeninius grafinius duomenis, nepatikrinta tiksli miško riba, o dėl to atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, į kurį patenka apie 0,03 ha valstybinio miško. Tokiu būdu VAVA 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimai priimti pažeidžiant imperatyvias Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių bei Žemės įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl šie administraciniai aktai naikintini (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012).

Dėl teisinių padarinių, panaikinus administracinius aktus ir restitucijos taikymo. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos (CK 4.7 str. 2 d.), o tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Dėl to pripažinta, kad paveldėjimo teisės liudijimai dalyje dėl ginčo sklypo paveldėjimo bei pirkimo – pardavimo sutartys yra niekinės, todėl negalioja.

Remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012), teismas reikalavimą dalyje dėl restitucijos taikymo patenkino iš dalies, priteisdamas valstybei ginčo sklypą, o paskutiniams turto įgijėjams po 60 000 Lt iš valstybės.

Teismas dėl teisminio bylos nagrinėjimo metu išsakytų turto įgijėjų sąžiningumo nepasisakė, nurodydamas, kad tai neturi teisinės reikšmės sprendžiant restitucijos taikymo klausimą. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pretendentai darė kokią nors įtaką nuosavybės atkūrimo procese, t. y. byloje nėra paneigtas jų sąžiningumas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra prašo panaikinti šias pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis: dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1-4 Laurų g. duomenų nustatymo“ 1 punktą bei 5 punkto dalį palikimo nenagrinėtu ir priimti šioje dalyje naują sprendimą - šį reikalavimą patenkinti; dėl restitucijos taikymo, priteisiant G. A. ir G. P. iš valstybės po 60 000 Lt ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – taikant restituciją priteisti G. P. 60 000 Lt iš V. P., kuriuos ši gavo pagal 2009 m. gruodžio 28 d. dalies žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, o G. A. priteisti 60 000 Lt iš V. P. teisių perėmėjų A. O. ir I. O.-K., kuriuos V. P. gavo pagal 2009 m. gruodžio 28 d. dalies žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį; likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismas turėjo išnagrinėti reikalavimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1-4 Laurų g. duomenų nustatymo“ 1 punkto bei 5 punkto dalies panaikinimo ir, priimant sprendimą, šį reikalavimą patenkinti. Šiaulių apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. 1-23-557/2013 nedalyvauja tos pačios šalys, todėl negalima teigti, jog teisme nagrinėjama byla tarp tų pačių šalių. Be to, šioje civilinėje byloje prokuroro nurodomas ginčijamo įsakymo panaikinimo pagrindas nėra visiškai tapatus administracinėje byloje reikšto reikalavimo pagrindui. VAVA sprendimų dalių neteisėtumas yra sietinas su VMSA direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo neteisėtumu. Nenagrinėjant visų ieškinio reikalavimų, buvo pažeistas proceso ekonomiškumo principas. Kadangi 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo išspręstas šio ieškinio priėmimo klausimas, todėl teismui, susipažinus su bylos medžiaga, buvo žinomos aplinkybės dėl nagrinėjamos administracinės bylos.

2) Nuosavybės teisių atkūrimo procese pretendentai nebuvo sąžiningi, todėl kasacinio teismo 2012 m. balandžio 14 d. nutartyje Nr. 3K-7-165/2012 nurodytas restitucijos būdas šioje byloje netaikytinas. Sprendžiant restitucijos klausimą, bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, jog pretendentai (jų įgalioti asmenys, atstovai) organizavo ir atliko veiksmus, kurie turėjo įtakos valstybės institucijų (VMSA ir VAVA) sprendimams, nustatant grąžintinos žemės plotus. Pretendentų pateiktų dokumentų pagrindu buvo priimti šioje byloje ginčijami administraciniai aktai. Pretendentams ne vienerius metus buvo atsisakoma formuoti sklypus tiek šioje vietoje, tiek ir kitose dėl to, kad tai yra miesto miškai. Todėl pretendentams buvo žinoma nuosavybės teisių atkūrimo šioje vietoje problematika. Bylos duomenys įrodo, kad Miškų kadastro duomenų keitimas buvo vykdytas pagal V. ir V. P. atstovo adv. A. Paškausko prašymą bei pateiktą UAB „Kagema“ parengtą žemės sklypo planą. Šie pakeitimai patvirtinti 2007 m. gruodžio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1409. Pretendentai, sudarę sutartį su UAB „Orkanas“, atliko ginčo sklypo kadastrinius matavimus ir juos pateikė VMSA. Kadastro duomenų nustatymo metu (2009-08-03) sudarytas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, pažeidžiant teisės aktus, nes, sudarant 2008 m. rugpjūčio 3 d. aktą, nedalyvavo nei pretendentai, ar jų atstovai, nei kviestiniai asmenys. Vertinant pretendentų sąžiningumą, svarbi ir ta aplinkybė, kad praėjus vos 10 dienų po paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo, ginčo žemės sklypą jie pardavė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1) Prokuroras teisminiame procese dalyvauja kaip specialus subjektas, kuris iš esmės nėra materialinio teisimo santykio dalyvis (CPK 41 str. 2 d.), todėl tai, kad šioje byloje ieškovu yra prokuroras, nereiškia, kad nagrinėjamų bylų šalys nėra tapačios. Šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su trečiųjų asmenų R. N. ir J. B. skundo administracinėje byloje Nr. 1-832-257/2012 aplinkybėmis. Todėl pirmosios instancijos teismas, tik po ieškinio priėmimo nustatęs, kad vienas iš ieškinio reikalavimų yra tapatus kito teismo žinioje esančioje administracinėje byloje Nr. 1-832-257/2012 pareikštam reikalavimui, pagrįstai minėtą reikalavimą paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 4 p.).

2) Sklypo suformavimo dokumentai - šiuo atveju ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymas Nr. 30-1548 nesukuria asmenims nuosavybės teisių, todėl nesutiktina, kad ginčo įsakymas privalėjo būti panaikintas tuo pagrindu, jog panaikinti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Administracijos direktorius, priimdamas ginčo įsakymą, veikė galiojančių teisės aktų nustatytose ribose (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 3 p.). Byloje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškas ginčo žemės sklype po Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių miškų inventorizacijos buvo išbrauktas iš valstybinio miškų kadastro bei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Taigi, tiek priimant ginčo įsakymą, tiek šiuo metu galioja minėtas norminis teisės aktas - Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013, todėl turi būti taikomas. Be to, formuojant ginčo žemės sklypą, taip pat buvo vadovautasi miškų kadastro duomenimis. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo įgaliojimų spręsti dėl atitinkamos sklypo dalies atitikimo miško reikalavimams, kadangi tokių duomenų nepateikė miškų kadastro tvarkytojo funkcijas atliekanti institucija, o nesivadovauti oficialiais, miškų kadastre esančiais, duomenimis, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo. Ginčo teritorija iki šiol oficialiai nepatenka į valstybinio miško ribas.

3) Ieškovo argumentai dėl ginčo sklypo suformavimo aplinkybių nėra teisiniai, o grindžiami nuomone. Teisės aktai nenumato draudimo suinteresuotiems asmenims (šiuo atveju - pretendentams atkurti nuosavybės teises natūra į turėtą žemę) savo lėšomis užsakyti formuojamo sklypo kadastrinių matavimų. Kai sklypo kadastrinius matavimus savo lėšomis užsako patys suinteresuoti asmenys (pretendentai, atkurti nuosavybės teises), tai jokiu būdu nedaro matavimų negaliojančių ar ydingų (Tvarkos 106 p.). Byloje nebuvo pateikta nei vieno įrodymo, paneigiančio, kad ginčo sklypo kadastriniai matavimai buvo atlikti nesilaikant Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų ar kad matavimus atliko nelicencijuota įmonė ir pan. Nagrinėjamu atveju į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad, atliekant ginčo sklypo matavimus, riboženkliai buvo sunaikinti, todėl šiuo atveju formuojant sklypą neturėjo būti kviečiami ieškovo nurodyti asmenys (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534, 32.1.1.1 p.).

4) Sandorio negaliojimo pasekmių klausimo sprendimas yra teismo prerogatyva, todėl, ieškinio patenkinimo atveju, pirmos instancijos teismas galėjo taikyti sandorių pasekmių šalinimo būdą ex officio, neatsižvelgdamas į ieškovo reikalavimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai V. P., A. O. ir I. O.-K. su ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1) Teismas pagrįstai rėmėsi CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu ir reikalavimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 įsakymo Nr. 30-1548 dalies panaikinimo paliko nenagrinėtą, nes šis ieškinio reikalavimas yra tapatus kito teismo žinioje esančioje administracinėje byloje Nr. 1-832-257/2012 pareikštam reikalavimui.

2) Formuojant žemės sklypą ir atkuriant pretendentams nuosavybės teises natūra į turėtąją žemę, visi oficialūs kadastriniai ir skaitmeniniai duomenys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais patvirtinti duomenys nustatė, jog ginčo 0,0517 ha ploto sklype jokio miško nėra. Pretendentai, siekdami įrodyti, kad ne visose vietose yra miškas ir kad dalis žemės yra grąžintina natūra, kreipėsi į tiksliuosius geodezinius matavimus atliekančią ir tokiems darbams atlikti licenciją turinčią įmonę UAB „Kagema“, o vėliau į UAB „Orkanas“. Jie net papildomai pakvietė Nemenčinės miškų urėdijos atstovus, kurie savo parašais iš esmės patvirtino daugiau nei dešimtmetį vyravusią minėtų institucijų poziciją, jog turėtoje žemėje yra tik miškas. Gautus duomenis pretendentai 2006 metais pateikė Miškų kadastrui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, o Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 buvo padaryti aptariamos teritorijos patikslinimai. Teisės aktai nenumato draudimo suinteresuotiems asmenims (pretendentams atkurti nuosavybės teises natūra į turėtą žemę) savo lėšomis užsakyti formuojamo sklypo kadastrinių matavimų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.5 p.), o dėl to tokie kadastriniai matavimai netampa negaliojantys (Tvarkos 106 p.).

3) Ieškovo nurodyto kasacinio teismo ir šios bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl nurodyta kasacinio teismo praktika šioje byloje netaikytina.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė G. A. su ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1) Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-2548 „Dėl sklypų 1-4 Laurų g. duomenų nustatymo“ teisėtumas yra ginčijamas administraciniame teisme, todėl teismas negalėjo šio reikalavimo išnagrinėti. Nagrinėjamos bylos nėra tapačios, nes šioje byloje dalyvauja trečiaisiais asmenimis R. N. ir J. B., kurios Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje yra pareiškėjos.

2) Nėra teisinio pagrindo naikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-2548, nes Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. spalio 14 d. raštas Nr.1907 įrodo, kad Miškų valstybės kadastre žemės sklype Nr.0101/0003:2398 nei Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo priėmimo metu, nei šiuo metu registruotų miškų nėra. Vadovaujantis Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos, patvirtintos valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr.Il-10-V „Dėl miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ 1 priedo 2.2.6 punktu, miško plotams nepriskiriami namų valdose esantys želdiniai, nepriklausomai nuo jų ploto. Todėl konstatuotinas faktas, kad praėjus 2 metams po sandorių sudarymo Valstybinė miškų tarnyba neįžvelgė jokių teisės aktų pažeidimo atkuriant nuosavybės teises.

3) Kasacinės instancijos teismas dėl restitucijos taikymo tokiose bylose yra nurodęs, kad tuo atveju, kai atkūrimo procedūra yra baigta ir kai žemės sklypas yra perleistas tretiesiems asmenims, tai restitucija taikoma tokiu būdu, kad valstybei grąžinamas žemės sklypas, o paskutiniams turto įgijėjams iš valstybės priteisiamos turto įsigijimo išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

              Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ Nemenčinės miškų urėdija su ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

              Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

              1) Teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimą dėl VMSA direktoriaus įsakymo Nr. 30-1548 dalies panaikinimo paliko nenagrinėtą, nes šioje ir administracinėje byloje ginčo šalys nėra tos pačios, t.y. prokuratūra nedalyvauja Šiaulių apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. 1-23-557/2013. Taip pat ir ieškinių pagrindas nėra visiškai tapatus - šioje byloje ginčijamas įsakymas naikintinas dėl to, kad suformuotame ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miškas, tuo tarpu administracinėje byloje ginčijamas įsakymas kaip pažeidžiantis pareiškėjų teises ir interesus.

              2) Teismas netinkamai įvertino aplinkybes, nustatydamas, jog pretendentai buvo sąžiningi ir nedarė įtakos nuosavybės atkūrimo procese. Pretendentų daryta įtaka nuosavybės atkūrimo procese yra byloje įrodyta, todėl neįvertinus šių aplinkybių teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, nurodytu restitucijos būdu.

              Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM ir G. P., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 4-ojo biuro notarė Aldona Adomaitienė, Vilniaus miesto 41 notarų biuro notarė Vidutė Zubavičiūtė, Vilniaus miesto 31 notarų biuro notaras Saulius Svaldenis, R. N., J. B., Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimų į ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir prie šio skundo prisidėję atsakovai V. P., A. O. ir I. O.-K. prašo pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo motyvus, kuriais pasisakyta: „<...> sklypo Nr. 1 planą rengė UAB „Orkanas“, kuris parengto plano su urėdija nesuderino, ši įmonė neturėjo jokios sutarties su savivaldybe dėl planų rengimo. Tokios aplinkybės, teismo nuomone, suponuoja išvadą, kad priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises iš esmės buvo remiamasi suinteresuoto asmens planu. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad plane nurodyti duomenys faktiškai buvo tikrinami. Teismo vertinimu, patikrinimas vietoje, juolab suinteresuoto asmens plane nurodyti duomenys turėjo būti tikrinami pagal faktinę padėtį jau vien dėl to, jog toje pačioje teritorijoje priimant ankstesnius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo taip pat buvo kilęs ginčas dėl netinkamo plano sudarymo, t. y. dėl dalies teritorijos patekimo į valstybinį mišką. Taigi, teismas sprendžia, kad priimant ginčijamus administracinius aktus, buvo formaliai pasiremta viešaisiais duomenimis, neatsižvelgta į miesto teritorijos skaitmeninius grafinius duomenis, nepatikrinta tiksli miško riba <...>“.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: ginčijami pirmos instancijos teismo argumentai bei išvados nebuvo pagrįstos teisės aktais, todėl tokie teismo motyvai nėra teisėti ir pagrįsti. Teisės aktai nenumato Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kaip vienam iš nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančiam subjektų, prievolės formuojamų žemės sklypų derinti su miškų urėdijomis (šiuo konkrečiu atveju VĮ Nemenčinės miškų urėdija). Teisės aktai taip pat nenumato draudimo suinteresuotiems asmenims (šiuo atveju pretendentams atkurti nuosavybės teises natūra į turėtą žemę) savo lėšomis užsakyti formuojamo sklypo kadastrinių matavimų. Kai sklypo kadastrinius matavimus savo lėšomis užsako patys suinteresuoti asmenys (pretendentai, atkurti nuosavybės teises), tai jokiu būdu nedaro matavimų negaliojančių ar ydingų (Tvarkos 106 p.). Byloje nebuvo pateikta įrodymo, paneigiančio, kad ginčo sklypo kadastriniai matavimai buvo atlikti nesilaikant Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų ar matavimus atliko nelicencijuota įmonė ar pan.; kadastriniai matavimai byloje net nebuvo ginčijami. Teismo išvada, jog, formuojant ginčo sklypą, buvo tik formaliai vadovautasi viešais (oficialiais) duomenimis, neteisėta dėl to, kad būtent teisės aktai nustato reikalavimus formuojant sklypus vadovautis viešais kadastro duomenimis. Byloje esantis ginčo sklypo planas (situacijos schema) aiškiai patvirtina, kad ginčo sklypo ribos sutampa su anksčiau geodeziškai matuotu sklypu (gretimu sklypu) ir valstybinio miško riba, patvirtinta miškų kadastro duomenimis ir galiojančiu norminiu teisės aktu - Vyriausybės nutarimu. Taigi visiškai nepagrįsta ir byloje esančių įrodymų neatitinkanti teismo išvada, kad priimant ginčo aktus, neatsižvelgta į miesto teritorijos skaitmeninius grafinius duomenis, nepatikrinta tiksli miško riba. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad plane nurodyti duomenys faktiškai buvo tikrinami: sklypo situacijos plane yra aiškiai pažymėti sklype esantys medžiai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai: bylos duomenys įrodo, kad sklypo planą parengė ir pateikė VMSA pretendentai, sklypo plano duomenys nebuvo natūroje patikrinti, o teismas nustatė, kad natūroje sklype buvo miškas. Dėl šių priežasčių akivaizdu, kad plane pažymėti duomenys apie mišką, jo ribą neatitiko tikrovės. Tokiais atvejais, kai savivaldybės administracijos direktorius dėl lėšų nebuvimo ar kitų priežasčių pats kadastrinių matavimų neorganizavo, duomenų patikrinimas vietoje būtų logiškas. Priešingu atveju, iš šio proceso būtų eliminuojama administracinių subjektų, šiuo atveju - savivaldybės administracijos, kontrolė dėl pateikiamų duomenų tikrumo, kas vėliau sudarytų keblumų keliant atsakomybės klausimą. Riboženklių buvimo faktas byloje nenustatytas ir nebuvo nustatinėjamas, o nė vienas iš 2008 m. rugpjūčio 3 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte nurodytų riboženklių nesutampa su stabiliais, vietovės objektais. Nepaisant to, tiksliai ar netiksliai buvo pažymėtos ribos tarp ginčo sklypo ir trečių asmenų (taškai 4 ir 1), akivaizdu, kad sklypo plane nurodytus taškus Nr. 2, 3, 4 (riboženklius) jungianti linija žymi ginčo sklypo ribą su valstybinio miško riba, o taškas Nr. 3 apskritai nulemia formuojamo sklypo faktinę padėtį miško atžvilgiu. Ties ta vieta tikrai nebuvo (ir šiuo metu nėra) geodeziškai išmatuoto valstybinės žemės sklypo, kurio ribų posūkio taškai ir riboženklių koordinatės nustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje. Valstybinės reikšmės miškuose sklypai neformuojami, o jų kontūrai, ribos geodeziškai nėra išmatuoti. Tą paaiškino ir liudytojais apklausti miško specialistai. Todėl, sudarant 2009 m. liepos 17 d. schemą ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. aktą, turėjo būti kviečiami urėdijos atstovai. Taigi riboženklio Nr. 3 buvimo (nebuvimo) faktas ir jo vieta betarpiškai ir labiausiai susiję su valstybinio miško ribos pažymėjimu, o tuo pačiu ir grąžintino nuosavybėn ploto nustatymu. Tai turėjo esminę reikšmę ir priimant ginčytus administracinius aktus.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ Nemenčinės miškų urėdija su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai: ginčo sklypas ribojasi su valstybinės reikšmės mišku, valdomu trečiojo asmens; šalia ginčo sklypo esanti teritorija ženklinta riboženkliais ir/ar matuota sklypų nekilnojamojo turto kadastro tikslais nebuvo. Esant tokiai situacijai, priešingai nei teigia atsakovas, formuojant ginčo sklypą turėjo dalyvauti ir trečiasis asmuo (Nuostatų 32.1.1.1. p.).  Ginčo sklype esantis senas tarybinių laikų riboženklis neaktualus, kadangi jo pagrindu nėra atlikta jokių žymų valstybinėje koordinačių sistemoje, taip pat gretimai nėra jokių kitų riboženklių, kurie formuotų aplinkinę ginčo sklypui teritoriją, be to, formuojant ginčo sklypą, į seną tarybinių laikų riboženklį atsižvelgta nebuvo. Kitų trijų sklypų, kurie buvo suformuoti VMSA 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymu, ribos su trečiuoju asmeniu buvo suderintos, o ginčo sklypo nederinimas atliktas akivaizdžiai vengiant trečiojo asmens nurodymų dėl negalimumo formuoti sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas. Taigi formuojant ginčo sklypą buvo būtina informuoti ir kviesti trečiąjį asmenį.

Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, G. P. ir G. A., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 4-ojo biuro notarė Aldona Adomaitienė, Vilniaus miesto 41 notarų biuro notarė Vidutė Zubavičiūtė, Vilniaus miesto 31 notarų biuro notaras Saulius Svaldenis, R. N., J. B., Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimų į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas išimtinai vertino ir vadovavosi tik ieškovo pateiktais įrodymais ir argumentais ir visiškai neatsižvelgė į atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentus. Pačios Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. spalio 14 d. rašte Nr. 1907 konstatuota, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre ginčo sklype nei VAVA 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimų priėmimo metu, nei šiuo metu registruotų miškų nėra. O pagal ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 1219 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, patvirtinus valstybinės reikšmės miškų schemą, ginčo žemės sklypas nepateko į miškų plotus. Valstybinės miškų tarnybos pateikti duomenys yra tik šios institucijos nuomonė, informacinio pobūdžio raštas, tačiau ne teisės aktas. Šioje byloje nebuvo pateikta įrodymų, iš kurių būtų matyti medžių, esančių ginčo žemės sklype, aukštis. Todėl vienareikšmiškai teigti, kad pagal faktinę situaciją medžiais apaugusi teritorija automatiškai atitinka miško sąvoką, negalima.

2) Teismo sprendimu buvo pritaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota modifikuota restitucija ir valstybei nuspręsta grąžinti visą žemės sklypą, kadastro Nr. 0101/0003:2398, tačiau teismas neargumentavo, kodėl valstybei grąžintinas visas 0,0517 ha ploto žemės sklypas, o ne ta dalis, į kurią, ieškovo teigimu, patenka valstybinės reikšmės miškas (0,0300 ha). Tuo buvo pažeisti CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai. Šioje byloje ieškovo nurodytas Tvarkos 35 punktas yra netaikytinas, kadangi ši teisės norma reglamentuoja minimalius perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų dydžius. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinant nuosavybės teisių atkūrimo būdui - grąžinant natūra turėtoje vietoje - netaikytinas minimalaus dydžio apribojimas. Nei Atkūrimo įstatymas, nei Tvarka tokio reikalavimo nenumato. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-492-15-12). Kadangi ginčo žemės sklypas suformuotas buvusio savininko F. P. turėtoje žemėvaldoje, nuosavybės teisės į šį žemės sklypą buvo atkurtos natūra, todėl jei ir būtų pagrindas ieškinį tenkinti, tai valstybei grąžintina tik ta žemės sklypo dalis, į kurią patektų miškas (300 kv.m), o paskutiniesiems įgijėjams atlyginama proporcingai pagal valstybei grąžintinos žemės kiekį, t. y. kiekvienam po 34 800 Lt.

3) Teismas pažeidė rūšinį bylos teismingumą, o ši faktinė aplinkybė sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 6 p.). Nors byloje keliami civiliniai reikalavimai, tačiau ginčijami ir administraciniai aktai. Panašioje byloje speciali teismingumo kolegija konstatavo, kad vyraujančiais (dominuojančiais) santykiais konstatuotini būtent administraciniai teisiniai santykiai, kurie lemia ginčo priskirtinumą administraciniam teismui (Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta byloje Nr. T-138-2013).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra su atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1) Nors teisės aktuose nėra numatytas grąžintino natūra sklypo minimalus dydis, jam netaikytinas 0,04 ha dydis, numatytas naujai formuojamiems neatlygintinai suteikiamiems sklypams, tačiau teismas neįpareigotas į tai atsižvelgti ir vien dėl to tenkinti ieškinį iš dalies. Ieškinio reikalavimais buvo prašoma sklypą paimti iš jį atlygintinu sandoriu įgijusių asmenų (atsakovų G. A. ir G. P.). Šie asmenys savo pozicijos dėl to, kokia dalimi ieškinio reikalavimas turėtų būti tenkinamas, neišsakė. Atsižvelgiant į ginčo sklypui nustatytą paskirtį (kita), naudojimo būdą, likusi apie 217 kv.m ginčo sklypo dalis būtų neracionali ir ją pagal paskirtį naudotis faktiškai būtų neįmanoma, todėl šioje byloje dalinis reikalavimo tenkinimas yra negalimas.

2) Dar iki ieškinio priėmimo buvo sprendžiamas rūšinio teismingumo šioje byloje klausimas, kuris buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2012 m. birželio 15 d. galutinę ir neskundžiamą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2012. Atsižvelgdamas į ją, Vilniaus m. apylinkės teismas išsprendė ieškinio priėmimo klausimą, o ieškovui pašalinus trūkumus, ieškinį priėmė, todėl teismas jį (ieškinį) privalėjo išspręsti iš esmės (CPK 34 str. 1 d.).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį patenkinti, o pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai: pirmosios instancijos teismas, nesivadovaudamas galiojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, neteisėtai, pažeisdamas CPK 3 straipsnio 1 dalį, atsisakė šį teisės aktą taikyti ginčo teisiniam santykiui. Liudytojų parodymai dėl 2011 m. birželio 13 d. patikrinimo akto Nr. 534 vertintini kritiškai, kadangi liudytojai negalėjo nurodyti reikšmingų priežasčių, patvirtinančių, kodėl ginčo teritorija ilgą laiką nebuvo laikoma mišku. Išbraukiant teritoriją iš miškų kadastro, buvo nustatyta, jog ginčo teritorijoje esantys medžiai neatitinka miškui keliamų reikalavimų, todėl daugiau nei po dešimties metų pasikeitusi atsakingų institucijų pozicija negali būti laikoma objektyvia, ypač vertinant kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamojoje byloje nebuvo pateikta jokio dokumento, patvirtinančio, kad toks taksacinis sklypas „18a“ yra išskirtas ir registruotas miškų kadastre, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neturėjo pagrindo vadovautis neįteisinto ir tik iš liudytojų žodinių paaiškinimų nusakomo 18a sklypo rodikliais. Teismas objektyviai negalėjo patikrinti, kur oficialiai prasideda ir baigiasi tokio taksacinio sklypo riba ir kiek ji patenka į ginčo sklypą. Byloje nėra vienareikšmių duomenų, kad suformuoto sklypo dalis atitinka miškui keliamus reikalavimus, kadangi Vyriausybė yra patvirtinusi tokias valstybinio miško ribas, kurios nepatenka į ginčo teritoriją ir šios ribos yra galiojančios.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai V. P., A. O. ir I. O.-K. su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu sutiko iš dalies.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

1) Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išimtinai vertino ir nepagrįstai vienpusiškai ir neobjektyviai sprendimo motyvuojamąją dalį rėmė ieškovo (prokuroro) teiginiais, įrodymais ir argumentais, neparemtais teisės normomis, todėl sutiktina, kad teismo sprendimas neatitinka CPK 263 straipsnio nuostatų.

2) Civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovai nurodė, kad jei teismas nustatytų, kad ginčo sklype yra miškas, tai neprieštarautų, kad teismas restitucijos klausimą spręstų taip, kaip nurodė atsakovas, todėl šioje dalyje keistinas teismo sprendimas dėl pritaikytos restitucijos.

3) Bylos rūšinio teismingumo klausimą jau yra išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, dėl ko ši civilinė byla ir buvo nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ Nemenčinės miškų urėdija su atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skundu nesutinka, nurodydamas, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamos sprendimo dalies, nes teismas tinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Atsakovai G. P. ir G. A., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 4-ojo biuro notarė Aldona Adomaitienė, Vilniaus miesto 41 notarų biuro notarė Vidutė Zubavičiūtė, Vilniaus miesto 31 notarų biuro notaras Saulius Svaldenis, R. N., J. B., Valstybinė miškų tarnyba atsiliepimų į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (prie šio skundo prisidėję atsakovai V. P., A. O. ir I. O.-K.) apeliaciniai skundai netenkintini, o atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde (apeliaciniuose skunduose) nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Dėl rūšinio bylos teismingumo

Atsakovo (apelianto) Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė rūšinį bylos teismingumą, o ši faktinė aplinkybė sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 326 str. 2 d. 6 p.). Su tuo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Apeliantas (atsakovas) nepagrįstai iš naujo kelia klausimą dėl šios bylos rūšinio teismingumo, nes šis klausimas išspręstas galutine ir neskundžiama kasacinio teismo nutartimi. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2012 m. birželio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2012, išnagrinėjęs šios bylos faktines aplinkybes bei pareikštus reikalavimus, konstatavo, kad nagrinėjama byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Esant šioms faktinėms aplinkybėms, nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo klausimas daugiau nespręstinas. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškinį, rūšinio bylos teismingumo nepažeidė, todėl pagrįstai bylą išnagrinėjo iš esmės, priimdamas galutinį procesinį sprendimą šioje byloje (CPK 260 str.).

Dėl ieškinio reikalavimo palikimo nenagrinėtu

Pirmosios instancijos teismas sprendimu paliko nenagrinėtą ieškinio reikalavimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1 – 4 Laurų g. duomenų nustatymo“ 1 punkto ir 5 punkto dalies panaikinimo, motyvuodamas tuo, kad tapatus ieškinio reikalavimas nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-23-257/2013, o tai netrukdo spręsti dėl kitų administracinių aktų teisėtumo, nes teisines pasekmes sukelia būtent administraciniai sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamų administracinių aktų sukeliamų teisinių pasekmių, o dėl to jų turimos teisinės reikšmės (svarbos), atitinka kasacinio teismo praktikoje pateikiamus išaiškinimus, jog tik įgaliotų valstybės institucijų priimti administraciniai aktai dėl pažeistų savininkų nuosavybės teisių atkūrimo sukelia civilinius teisinius padarinius, nes jais atkuriama pažeista nuosavybės teisė (CK 1.136 str. 2 d. 3 p.). Tai, kad administraciniai – procedūriniai veiksmai nebuvo ginčyti ar nenuginčyti, nereiškia, jog negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindų priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Jų atitiktis priėmimo metu galiojusiems įstatymų reikalavimams gali būti patikrinama, sprendžiant jų sukeltų civilinių materialinių teisinių padarinių teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009). Kadangi šioje byloje ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymas Nr. 30-1548 (jo dalis) iš esmės yra tik tarpinis administracinis-procedūrinis dokumentas, kuris, jį panaikinus, nesukels pretendentams (jų teisių perėmėjams) jokių civilinių teisinių padarinių nuosavybės teisių atkūrimo procese (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 str., 18 str.), o šioje byloje ginčijami administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės, todėl, išnagrinėjus šių administracinių aktų teisėtumo klausimą, bus iš esmės įvertintas ir ankstesnio administracinio akto teisėtumas. Prie šios bylos prijungta administracinė byla Nr. I-23-257/2013 įrodo ir tai, kad administracinėje byloje nagrinėjamas to paties Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1 – 4 Laurų g. duomenų nustatymo“ dalies teisėtumo klausimas, nurodant ir tokį šio akto neteisėtumo klausimą, kad į dalį šiuo įsakymu nustatytą žemės sklypo plotą patenka valstybinis miškas. Taigi atnaujinus šios administracinės bylos nagrinėjimą (byla šiuo metu sustabdyta), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 teisėtumo klausimas dar bus sprendžiamas. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo naikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 dalies panaikinimo paliktas nenagrinėtu, todėl šioje dalyje teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl procesinių pažeidimų

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, faktinius bylos duomenis, prieina prie išvados, kad byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, o jų pagrindu priėjo pagrįstos išvados, kad administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimai Nr. 2.4-01-7701 ir Nr. 2.4-01-7702) priimti pažeidžiant imperatyvias Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių nuostatas, todėl iš dalies naikintini. Ta aplinkybė, jog teismas atskirai nepasisakė dėl kiekvieno byloje pateikto įrodymo ir/ar proceso dalyvių išsakytų argumentų, nesudaro pagrindo išvadai, jog tam tikri įrodymai ar proceso dalyvių motyvai nebuvo įvertinti. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias normines nuostatas, kitokia apeliantų nuomonė dėl ginčo esmės neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

Dėl ginčijamų administracinių sprendimų atkuri nuosavybės teises teisėtumo ir dalies ginčo žemės sklypo priskyrimo valstybinės reikšmės miškui

Pasisakant dėl ginčijamų administracinių aktų (Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimų Nr. 2.4-01-7701 ir Nr. 2.4-01-7702) teisėtumo, pirmiausiai pažymėtina tai, kad pareikšto ieškinio faktinį pagrindą sudarė tai, jog į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Laurų g., Vilniuje, patenka 0,0300 ha miesto miško. Pagal ginčui aktualų Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009-07-01 iki 2010-12-10) 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, kurie išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Tokiems miškams (miesto miškams), skirtingai nuo kitų miškų (Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 6 d.), pripažinti valstybinės reikšmės miškais nereikia atitinkamo Vyriausybės sprendimo. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėjo, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą), ir nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Todėl ta faktinė aplinkybė, kad žemės sklypas, unikalus Nr. 4400-1996-2073, esantis Laurų g., Vilniuje, ar jo dalis Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu ar vėlesniais nutarimais nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų kategorijai šiai bylai neturi teisinės reikšmės.

Atsižvelgiant į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą nuostatą, darytina išvada, kad jei miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, miestų miškai - miestų teritorijose esantys miškai. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, o ir ginčo šalys neginčija, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu Laurų g., Vilniaus m., priskirtas Vilniaus miesto teritorijai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Laurų g., Vilniuje, esanti 0,0300 ha dalis žemės sklypo priskirtina miško kategorijai (Miškų įstatymo 2 str. 1 d.), pagrįstai įvertino iki Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimų Nr. 2.4-01-7701 ir Nr. 2.4-01-7702 priėmimo ir po ginčijamų administracinių aktų priėmimo ginčui aktualios vietos dokumentus (Valstybinės miškų tarnybos pateiktą schemą apie viso 351 kvartalo priskyrimą miškui, Liepynės girininkijos 2000 metų miškotvarkos duomenis, SB „Girios aidas“ plano ištrauką, nuomos sutartį, Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimą Nr. 746, 2011 m. birželio 13 d. Valstybinės miškų tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 534 ir prie jo pateiktus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro archyvo taksacinių duomenų išrašą, ištrauką iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro, foto nuotrauką, taksacinę kortelę), liudytojų parodymus, kurie atitinka aukščiau paminėtų dokumentų duomenis. Iš 2011 m. birželio 13 d. Valstybinės miškų tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. 534 matyti, kad Valstybinės miškų tarnyba nustatė, jog į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Laurų g., Vilniuje, patenka apie 0,03 ha medžiais apaugęs plotas, kuris su Nemenčinės miškų urėdijos Liepynės girininkijos 351 kvartalo 18a taksaciniu sklypu sudaro vientisą miško masyvą (bendras plotas 0,2 ha). Šios valstybinės institucijos išvados nenuginčytos ir nepaneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinė miškų tarnyba turi kompetenciją atlikti miškų inventorizaciją, periodiškai tikslinti miškų plotų duomenis, todėl, atsižvelgdama į šias ir kitas šios institucijos funkcijas (Valstybinės miškų tarnybos nuostatų 9 p.) bei į tai, kad Tarnybos pateikti duomenys (apie tai, kad 0,0300 ha dalis valstybinės reikšmės miško patenka į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Laurų g., Vilniaus m.) yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), neturi pagrindo tokiais įrodymais nesivadovauti ar, nesant kitų šiuo metų aktualių duomenų, spręsti, jog nurodomi duomenys yra neteisingi ar nepatikimi. Spręsdamas dėl ginčo teritorijoje esančio 0,0300 ha dalies žemės sklypo kategorijos, teismas atsižvelgia ir į pačios VĮ Nemenčinės miškų urėdijos poziciją nagrinėjamu klausimu, kuri atitinka Valstybinės miškų urėdijos išvadas. Šios valstybės institucijos nuomonė tokio pobūdžio byloje yra pripažįstama ir vertinama teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2012).

Nors apeliantas (atsakovas) Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM kelia klausimą dėl 0,0300 ha žemės sklypo dalyje esančių medžių aukščio, kuris reikšmingas miško sąvokai ir jo nustatymui (Miškų įstatymo 2 str. 1 d.), tačiau prie paminėto patikrinimo akto pateiktos šiame žemės sklype esančių medžių foto nuotraukos bei byloje esantys duomenys apie tokių medžių amžių (apie 45 m.), nekelia abejonių dėl medžių aukščio, viršijančio 5 metrus.

Aptartų įrodymų visuma įrodo, jog 0,0300 ha valstybinės reikšmės miško dalis patenka į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu Laurų g., Vilniaus m.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą nurodė, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliomis priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, priimant ginčijamus administracinius aktus, buvo formaliai pasiremta viešaisiais duomenimis ir nepagrįstai žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), duomenys nepatikrinti pagal faktinę padėtį. Nors ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu nei visas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nei jo dalis nebuvo registruota valstybiniame miškų registre, tačiau, kaip paaiškino byloje apklausti liudytojai (2011 m. birželio 13 d. miškų valstybės kadastro duomenų patikrinime dalyvavę valstybinių institucijų atstovai), inventorizacijos metu tikslūs matavimai neatliekami, o paskutiniais metais buvo naudojami kišeniniai GPS imtuvai, kurių rodmenys nėra labai tikslūs. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toje pačioje teritorijoje priimant ankstesnius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo tiems patiems pretendentams jau buvo netinkamai nustatyta grąžintino žemės sklypo ribos, įtraukiant dalį valstybinio miško, todėl jau vien dėl šios aplinkybės prieš priimant ginčijamus administracinius aktus turėjo būti daromas patikrinimas vietoje. Teismo posėdžio metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovės nurodyta aplinkybė dėl savivaldybės finansinių problemų, dėl ko jų iniciatyva šiuo atveju nedaryti kadastriniai matavimai, nepateisina padarytų pažeidimų. Byloje nepaneigta ir tai, kad priimant ginčijamus administracinius aktus, iš esmės buvo remtasi nuosavybės teisių atkūrimu suinteresuotų asmenų (atsakovų V. ir V. P.) pateiktu planu, kurį parengė UAB „Kagema“. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad plane nurodyti duomenys faktiškai buvo tikrinami, o šias aplinkybes pagrindžias nustatytas faktas, jog 0,0300 ha valstybinės reikšmės miško dalis patenka į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu Laurų g., Vilniaus m.

Taigi nustačius, kad 0,0300 ha valstybinės reikšmės miško dalis patenka į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu Laurų g., Vilniaus m., todėl jis negali priklausti niekam kitam išskyrus valstybei. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis (aktuali redakcija, galiojusi 2009-05-26 – 2009-12-27) numatė, jog miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Kadangi į ginčo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 0,0517 ha, patenka 0.0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško, o ši teritorija yra Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, todėl, pagal išdėstytą teisinį reguliavimą ginčo žemės sklype esantis 0,0300 ha miškas laikytinas miesto, t. y. valstybinės reikšmės mišku, todėl nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos. Lietuvos teismų praktikoje pažymima, kad kai byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškose bylose nuosekliai laikosi praktikos, pagal kurią, atsižvelgiant į tai, kad miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, tai, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, pripažįstama, jog viešasis interesas – miško apsauga, gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Atitinkamai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, į kurią pateko valstybinės reikšmės miškai teismų praktikoje pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013).

Esant nurodytam teisniam reguliavimui, teismų praktikai tokio pobūdžio byloje, teisėjų kolega konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijami administraciniai aktai iš dalies neteisėti, o dėl to dalyje naikintini. Išnykus teisiniam pagrindui, kuriais įgyta nuosavybė, iš dalies naikintini ir jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai (2009 m. gruodžio 16 d. ir 19 d. paveldėjimo teisės liudijimai, 2009 m. gruodžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartys). Teisėjų kolegija pastebini, kad nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tik 0,0300 ha valstybinės reikšmės miško dalis patenka į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Laurų g., Vilniaus m., tačiau neatsižvelgiant į tai ginčijamus administracinius aktus bei kitus sandorius panaikino ne 0,0300 ha valstybinės reikšmės miško dalyje, o dėl viso 0,0517 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tai sudaro teisinį pagrindą šioje dalyje teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir pakeisti (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl restitucijos taikymo

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, nes šios ir nurodytos kasacinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės panašios. Taigi kasacinis teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, išaiškino, kad tais atvejais, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas jiems pripažintinas baigtu. Priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų. Todėl panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Nors šiuo atveju pretendentai (jų teisių perėmėjai) dėjo pastangas kuo greičiau atkurti nuosavybės teisės į žemę, tačiau nenustatyta, kad šių asmenų nesąžiningi ir/ar neteisėti veiksmai nulėmė neteisėtus valstybės institucijų sprendimus, nustatant grąžintinos žemės plotus. Valstybinės reikšmės miško dalies perdavimą jų nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Byloje nustačius, kad į 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško dalį iš dalies neteisėtais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės, vėliau šis miškas paveldėjimo teisės liudijimais pagal įstatymą paveldėtas ir pirkimo pardavimo sandoriais perleistas atsakovams G. P. ir G. A., t. y. pretendentai (jų teisių perėmėjai) neturėjo intereso juo disponuoti, jiems restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu. Restitucija taikytina tarp valstybės ir paskutinių turto įgijėjų (G. P. ir G. A.). Taikant restituciją, valstybei grąžintina 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško dalis.

Anot ieškovo (apelianto) Vilniaus apygardos prokuratūros, valstybei grąžintinas visas 0,0517 ha žemės sklypas, nes likusi 0,0217 ha (0,0517-0,0300 ha) ginčo sklypo dalis būtų neracionali ir ją pagal paskirtį naudotis faktiškai būtų neįmanoma. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes nuosavybės (0,0217 ha žemės sklypo) išreikalavimas iš savininkų, nesant tam teisinio pagrindo, yra neteisėtas, todėl negalimas. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nėra nustatyta minimali nuosavybės teisių į turtą natūra atkurtina žemės sklypo dalis, todėl argumentas, kad likusi negrąžintina 0,0217 ha žemės klypo dalis bus neracionali ir nebus galimybės faktiškai jos panaudoti atmestini kaip nepagrįsti. Reikalaudamas valstybei grąžinti visą 0,0517 ha žemės sklypą, ieškinyje prokuroras nurodė ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 35 punktą, tačiau jis nagrinėjamam ginčui nėra aktualus. Paminėta nuostata nustato minimalų neatlygintinai nuosavybėn perduotino naujo žemės sklypo dydį (0,04 ha), o šis ribojimas nenustatytas nuosavybės teises atkuriant natūra (kas šiuo atveju ir buvo padaryta).

Sprendžiant dėl restitucijos taikymo paskutinių turto įgijėjų (G. P. ir G. A.) atžvilgiu, svarbi valstybei grąžintino turto (0,0300 ha valstybinės reikšmės miško) rinkos vertė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, išaiškinta, kad, taikant restituciją, valstybė įpareigotina paskutiniams turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžinamas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Pagal ginčui aktualią naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai grąžintinas žemės sklypas taikant restituciją padalinamas į du žemės sklypus – miško žemę ir kitos paskirties žemę, valstybei grąžinant miško žemės sklypą ir paskutiniam įgijėjui atlyginant iš valstybės už paimamą žemę, būtina nustatyti valstybinės reikšmės miško rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014). Kadangi valstybei grąžintino valstybinės reikšmės miško 0.0300 ha dalies rinkos vertė nebuvo nustatyta ir jos negali nustatyti apeliacinės instancijos teismas, todėl šioje dalyje teismo pritaikyta restitucija, iš valstybės priteisiant po 60 000 Lt G. A. ir G. P. naudai, naikintina ir byla dėl šios dalies grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.). Teismui nagrinėjant šią bylos dalį iš naujo, būtina individualiai nustatyti 0,0300 ha valstybinės reikšmės miško rinkos kainą, kuri priteistina iš valstybės paskutinių turto įgijėjų naudai.

Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, kurie nėra teisiškai reikšmingi, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kadangi ieškinio materialiniai reikalavimai išspręsti iš esmės, iš dalies pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.).

Trečiasis asmuo VĮ Nemenčinės miškų urėdija prašė priteisti solidariai iš atsakovų 3 388 Lt bylinėjimosi išlaidų. Byloje pateikti trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys rašytiniai įrodymai (CPK 178, 179 str. ). Nenustatyta, kad šios bylinėjimosi išlaidos viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžius (8.2 p., 8.18 p.).

Kadangi ieškinio reikalavimas dėl dalies Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr., 30-1548 „Dėl sklypų 1-4 Laurų g. duomenų nustatymo“ panaikinimo yra neišspręstas, jį palikus nenagrinėtą, o dėl šio ieškinio reikalavimo atsakovu byloje patrauktas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, todėl proporcingai kitų ieškinio reikalavimų patenkintai daliai (58 proc.) trečiojo asmens VĮ Nemenčinės miškų urėdijos 1 965 Lt (3 388*0,58) bylinėjimosi išlaidų suma paskirstoma kitiems atsakovams (neįskaitant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos), iš jų lygiomis dalimis po 327,50 Lt priteisiant trečiojo asmens naudai (CPK 93 str. 2 d.). Trečiojo asmens reikalavimas bylinėjimosi išlaidas priteisti solidariai iš atsakovų netenkintinas, nes nėra teisinio pagrindo solidariai atsakovų prievolei (atsakomybei) dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsirasti (CK 6.6 str. 1 d.).

Kiti proceso dalyviai nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimo išlaidas pirmosios instancijos teisme (CPK 178, 179 str.).

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu trečiasis asmuo VĮ Nemenčinės miškų urėdija patyrė 1 452 Lt bylinėjimosi išlaidų, tačiau, įvertinus tai, trečiasis asmuo VĮ Nemenčinės miškų urėdija iš esmės veikė ieškovo pusėje (CPK 47 str. 4 d.), palaikydamas tiek jo ieškinį, tiek apeliacinį skundą, todėl, atmetus ieškovo (apelianto) Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą, trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 3 str. 6 d., 93 str. 1 d.).

Kiti proceso dalyviai nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 178, 179 str.).

Nustačius, kad 0,0300 ha dalimi pretendentams (V. P. ir S. P.) buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šioje dalyje valstybinės reikšmės miško žemė perleista paskutiniams turto įgijėjams (G. P. ir G. A.) todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas mažintinas, padarant įrašą viešajame registre dėl draudimo G. P. ir G. A. perleisti 0,0300 ha valstybinės reikšmės miško dalį, esančią jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Laurų g., Vilniaus m.

Teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, 93 straipsnio 5 dalimi,

              n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr.2.4-01-7701 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. P.“, kuria S. P. atkurtos nuosavybės teisės į 0,0265 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0517 ha ploto žemės sklype Nr. 1 Laurų g., Vilniuje, ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-7702 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. P.“, kuria V. P. atkurtos nuosavybės teisės į 0,0252 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0517 ha ploto žemės sklype Nr. 1 Laurų g., Vilniuje, dalyje dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Laurų g., Vilniaus m.

Atitinkamai pripažinti negaliojančiomis toje pačioje dalyje dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Laurų g., Vilniaus m., šiuose sandoriuose dėl:

1) 2009 m. gruodžio 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto Vilniaus m. 4 ojo notarų biuro notarės Aldonos Adomaitienės notarinio registro Nr. 2-12944, kuria V. P. paveldėjo 265/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotą mirusio S. P. vardu pagal 2009 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-7701;

2) 2009 m. gruodžio 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto Vilniaus miesto 41 – ojo notarų biuro notarės Vidutės Zubavičiūtės, notarinio registro Nr. 6-3683 VZ, kuria V. P. paveldėjo 252/517 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusią mirusiam V. P. pagal 2009 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-7702;

3) 2009 m. gruodžio 28 d. dalies žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus miesto 31 – ojo notarų biuro notaro Sauliaus Svaldenio, notarinio registro Nr. 3709, kuria V. P. už 60 000 Lt pardavė 252/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), G. P.;

4) 2009 m. gruodžio 28 d. dalies žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus miesto 31 – ojo notarų biuro notaro Sauliaus Svaldenio, notarinio registro Nr. 3709, kuria V. P. už 60 000 Lt pardavė 265/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), G. A.

Priteisti valstybei 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės mišką, esantį žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Laurų g., Vilniaus m., iš G. A. (duomenys neskelbtini) ir G. P. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini), V. P. (duomenys neskelbtini), G. A. (duomenys neskelbtini), G. P. (duomenys neskelbtini), A. O. (duomenys neskelbtini), I. O.-K. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens VĮ Nemenčinės miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) naudai po 327,50 Lt (tris šimtus dvidešimt septynis litus ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Teismo sprendimą dalį dėl piniginės restitucijos taikymo, priteisiant iš valstybės G. A. ir G. P. kiekvienam po 60 000 Lt, panaikinti ir šioje dalyje bylą grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sumažinant nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą: padaryti įrašą viešajame registre dėl draudimo G. P. (duomenys neskelbtini) ir G. A. (duomenys neskelbtini) perleisti 0,0300 ha valstybinės reikšmės miško dalį, esančią jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Laurų g., Vilniaus m.

Teisėjai                                                        Andrius Ignotas

                                                                      Asta Radzevičienė

                                                                      Zita Smirnovienė