Civilinė byla Nr. 3K-3-37/2009
Procesinio
sprendimo kategorijos: 4.3; 16.2.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos
pirmininkė ir pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. T. ir atsakovo Ukmergės
nestacionarių socialinių paslaugų centro kasacinius skundus dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15
d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. T. ieškinį
atsakovui Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centrui dėl atleidimo iš
darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos priteisimo ir neturtinės žalos
atlyginimo; trečiasis asmuo Ukmergės rajono savivaldybės taryba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalių ginčas kilo dėl darbo sutarties nutraukimo likvidavus darbdavį
teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Ieškovė nuo 2003 m. sausio 30 d. dirbo viešosios įstaigos Ukmergės
rajono socialinių paslaugų centro (toliau - Centras) socialinių paslaugų
tarnybos vedėja. 2005 m. balandžio mėn. jai buvo pranešta, kad Centras
likviduojamas. 2005 m. rugsėjo 2 d. ir 2005 m. rugsėjo 7 d. ieškovė gavo
likvidatoriaus pasiūlymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, tačiau
ji nesutiko dėl to, kad augina nepilnametį vaiką. 2005 m. rugsėjo 12 d. ieškovė
gavo pasiūlymą dirbti Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centre lankomosios
priežiūros darbuotoja, tačiau taip pat nesutiko, nurodžiusi, kad siūlomas
darbas neatitinka jos kvalifikacijos ir dirbant Centro socialinių paslaugų
tarnybos vedėja gauto atlyginimo. 2005 m. rugsėjo 21 d. Centro likvidatorius įsakymu
Nr. 112 nutraukė su ieškove neterminuotą darbo sutartį pagal DK 136
straipsnio 1 dalies 6 punktą (likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo
darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo), išmokant kompensaciją
už nepanaudotas atostogas ir keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio
išeitinę kompensaciją.
Ieškovė 2006 m. lapkričio 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir
nurodė, kad ji atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą
neteisėtai, nes Centras buvo ne likviduotas, o pertvarkytas į biudžetinę
įstaigą Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrą, kuri perėmė Centro teises,
pareigas bei turtą. Ieškovės teigimu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo jai
padaryta didelė neturtinė žala, įvertintina 100 000 Lt, nes ji labai išgyveno,
paūmėjo nervų liga, kuri tęsiasi iki šiol. Ieškovė taip pat nurodė, kad DK 297
straipsnyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą
dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu praleido dėl svarbios priežasties:
ji buvo atleista pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. dėl darbdavio
likvidavimo, ir tik 2006 m. spalio 18 d., kai gavo Ukmergės rajono savivaldybės
2004 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 7-267, sužinojo, kad realiai darbdavys
buvo ne likviduotas, o pertvarkytas. Ieškovės teigimu, ji tik teisme sužinojo,
kad 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 7-267 negalioja, nes panaikintas 2005
m. balandžio 26 d. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 7-81 „Dėl
viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinio paslaugų centro likvidavimo“.
Ieškovė prašė
teismą: atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl
atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu; pripažinti darbo sutarties nutraukimą
pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu ir nurodyti, kad darbo sutartis
nutraukta teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį nuo teismo
sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo Ukmergės nestacionarių
socialinių paslaugų centro 3210 Lt išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė,
kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Teismas nustatė, kad 2005 m. balandžio 26
d. Ukmergės savivaldybės tarybos sprendimu buvo nuspręsta Centrą likviduoti,
apie tai buvo paskelbta vietinėje rajono spaudoje (CK 2.112 straipsnis); Centras
buvo likviduotas įstatymų nustatyta tvarka ir 2005 m. gruodžio 6 d.
išregistruotas iš Juridinių asmenų registro (CK 2.95 straipsnis); Ukmergės
rajono savivaldybės 2005 m. balandžio 26 d. sprendimu buvo įsteigtas
naujas juridinis asmuo – savivaldybės biudžetinė įstaiga Ukmergės nestacionarių
socialinių paslaugų centras. Teismas sprendė, kad, bylos duomenimis, Ukmergės
nestacionarių socialinių paslaugų centrui nebuvo perduotos likviduoto Centro
darbo prievolės, taigi, likvidavus juridinį asmenį, buvo pagrindas nutraukti darbo
sutartį su ieškove pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Teismas pažymėjo,
kad, nutraukiant darbo sutartį, nebuvo pažeisti DK reikalavimai: ieškovei buvo
pasiūlytas kitas darbas, išmokėta išeitinė išmoka, su ja atsiskaityta atleidimo
dieną. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė pareiškė ieškinį naujam juridiniam
asmeniui, kuris nėra Centro teisių perėmėjas, taigi nėra tinkamas atsakovas; ieškovė
nesutiko, kad atsakovas būtų pakeistas kitu, todėl ieškinys atmestinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimu patenkino dalį ieškovės apeliacinio skundo,
panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą,
priėmė naują sprendimą ir patenkino ieškinio dalį: pripažino ieškovės darbo
sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu ir nurodė,
kad darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį,
laikant atleidimo diena teismo sprendimo priėmimo dieną; priteisė ieškovei iš
atsakovo 33 972,75 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės
pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo
dienos, taip pat 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kolegija nurodė, kad sprendžiant,
buvo Centras likviduotas ar reorganizuotas, būtina nustatyti, perėjo jo teisės
ir pareigos kitiems asmenims ar ne. Iš Ukmergės rajono savivaldybės tarybos
2003 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 7-35 patvirtintų viešosios įstaigos
Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro įstatų ir Ukmergės rajono
savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 7-82 patvirtintų
Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro nuostatų matyti, kad Ukmergės
nestacionarių socialinių paslaugų centras perėmė iš esmės visas Ukmergės rajono
socialinių paslaugų centro funkcijas ir uždavinius, taip pat jam pavesta
keletas papildomų funkcijų. Aplinkybę, kad naujasis centras perėmė ankstesniojo
centro teises ir pareigas patvirtina ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos
2005 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 7-81 „Dėl viešosios įstaigos Ukmergės
rajono socialinių paslaugų centro likvidavimo“ 6 punktas, kuriuo Taryba nustatė,
kad biudžetinė įstaiga Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras yra
likviduojamos viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro
teisių ir pareigų perėmėja. Be to, Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2005 m.
rugpjūčio 17 d. sprendime Nr. 7-138 „Dėl turto perdavimo“ nurodyta, kad Ukmergės
nestacionarių socialinių paslaugų centrui pavedama tęsti Ukmergės rajono
socialinių paslaugų centro vykdomus projektus ir civilines teises bei pareigas.
Remdamasi nurodytais duomenimis, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nors
pagal dokumentus Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras buvo likviduotas, tačiau
realiai Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras perėmė visas
ankstesnio centro teises ir pareigas bei turtą, vykdo iš esmės tas pačias
funkcijas, taigi nurodytas centras buvo ne likviduotas, bet reorganizuotas. Dėl
to, kad naujasis centras perėmė visas buvusiojo centro civilines teises ir
pareigas, taigi ir pareigas, kylančias iš darbo teisinių santykių, jis šioje
byloje yra tinkamas atsakovas. Kolegija konstatavo, kad, nustačius, jog Ukmergės
rajono socialinių paslaugų centras buvo ne likviduotas, o reorganizuotas į
Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrą, ieškovės atleidimas pagal
Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. dėl darbdavio likvidavimo,
yra neteisėtas. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė neprašo grąžinti ją į darbą,
todėl jai priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės
pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo
dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Kartu kolegija nurodė, kad ieškovės
reikalavimas priteisti iš atsakovo 3210 Lt išeitinę išmoką atmestinas, nes iš
bylos medžiagos matyti, jog atsakovas šią išmoką jai yra sumokėjęs. Dėl
reikalavimo priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti kolegija nurodė,
kad nagrinėjamu atveju darbdavio neteisėti veiksmai sukėlė ieškovei dvasinių
išgyvenimų, stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą, neužtikrintumą savo
ateitimi, taigi tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra
priežastinis ryšys; įrodžius, kad žala atsirado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų,
jo kaltė preziumuojama; atsakovas neįrodė, kad ieškovė neturtinę žalą patyrė ne
dėl jo neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad yra įrodytos visos būtinos
atsakovo atsakomybės už ieškovės patirtą neturtinę žalą sąlygos. Kolegija
pažymėjo, kad, nustatant neturtinės žalos darbo santykiuose dydį, reikšmingos
šiuos santykius apibūdinančios aplinkybės, t. y. darbo santykių trukmė, turėtos
darbuotojo nuobaudos, taip pat jo teisių pažeidimo aplinkybės ir pasekmės,
pažeistų teisių apgynimas teismo sprendimu ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos
Nr. 3K-3-351/2006); siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo bei
sąžiningumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai), taip pat turi būti
atsižvelgiama į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Kolegija nustatė, kad
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bylose dėl neteisėto atleidimo iš
darbo priteisiama nuo 500 iki 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K.
v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2006 m. gegužės 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos
Nr. 3K-3-351/2006; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.
S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007, kt.). Teisėjų
kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė dirbo
pas atsakovą daugiau kaip dvejus su puse metų, įvertinusi ir tai, jog darbdavys
siūlė ieškovei kitas pareigas, kurių ji atsisakė, nusprendė, kad teisingumo ir
sąžiningumo principus atitinkantis neturtinės žalos dydis yra 500 Lt.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15
d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteistą iš atsakovo
neturtinės žalos atlyginimą padidinti nuo 500 Lt iki 10 000 Lt; kitą sprendimo
dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais
argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas
neturtinės žalos dydį, pažeidė DK 250 straipsnio, CK 6.250 straipsnio nuostatas.
Teismas pripažino, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovei pablogėjo
sveikata, sutriko miegas, paūmėjo depresija, ieškovė patyrė stresą, vartojo
vaistus, patyrė emocinį sukrėtimą, prarado dvasinę pusiausvyrą, stabilumą,
pasitikėjimą savo jėgomis, patyrė nestabilumo darbo santykiuose jausmą,
neužtikrintumą savo ateitimi, tačiau priteisė tik 500 Lt neturtinei žalai
atlyginti.
2. Teismas, priteisęs ieškovei tik 500 Lt neturtinės
žalos atlyginimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes tinkamai neįvertino
medicininių dokumentų, patvirtinančių ieškovės psichinės sveikatos pablogėjimą,
antidepresantų vartojimą (CPK 185 straipsnis).
3. Teismas netaikė teismų praktikoje nurodytų
neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų: neatsižvelgė į ieškovės patirtos
žalos įtaką ieškovės sveikatai, ilgą pažeidimo trukmę, ilgą ieškovės darbo
trukmę, į tai, kad ji dirbo gerai, neturėjo nuobaudų, be to, neįvertino
ieškovės patirto streso dėl to, kad ji neturės pajamų ne tik sau, bet ir
vaikui, kurį augina viena. Teismas pripažino, kad atsakovo turtinė padėtis
gera, tačiau neatsižvelgė į tai, priteisdamas neturtinę žalą. Be to, teismas
tinkamai neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, kad atsakovo veiksmai dėl
ieškovės atleidimo iš darbo buvo kryptingi ir tyčiniai, siekiant atleisti ją
nepaisant DK įtvirtintų teisės normų. Tyčinius atsakovo veiksmus patvirtina ir
tai, kad į analogiškas ieškovės eitoms pareigoms (socialinio darbo
organizatoriaus) atsakovas priėmė naują darbuotoją. Atsižvelgiant į atsakovo
veiksmų pobūdį, ilgą laikotarpį, per kurį ieškovė kentėjo dėl neteisėto
atleidimo iš darbo, sutrikusią sveikatą, nemigą, vaistus, stresą, didelius
nepatogumus, kuriuos patyrė netekusi nuolatinių pajamų, netikrumą dėl ateities,
be to, gerą atsakovo turtinę padėtį ir galimybes atlyginti ieškovei neturtinę
žalą, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio
4 dalis), ieškovei priteistas neturtinės žalos atlyginimas turi būti padidintas
iki 10 000 Lt (DK 250 straipsnis, CK 6.250 straipsnis).
4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamos praktikos. Kasacinis teismas panašaus pobūdžio bylose priteisia
didesnį neturtinės žalos atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2006 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio
paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje
byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007,
kt.). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi
užbaigtoje civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos
Nr. 3K-3-204/2007, ieškovui priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nors
nurodytoje byloje ieškovo patirta žala ir pasekmės buvo daug mažesnės, negu
patirtos ieškovės, kuriai paūmėjo depresija, ji kentėjo nemigą, stresą, turėjo
vartoti antidepresantus, o žalos pasekmes jaučia iki šiol. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartimi užbaigtoje civilinėje byloje G. K. v.
UAB „Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006, ieškovei priteistas
minimalus 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nurodytoje byloje
ieškovės sveikata nebuvo taip paveikta, kaip ieškovės nagrinėjamoje byloje, be
to, minėtoje byloje ieškovė dirbo tik 6 mėn. Lietuvos apeliacinio teismo 2008
m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-373/2008 darbuotojui
priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti atsižvelgus į didelį stresą,
patirtą dėl neteisėto atleidimo, darbuotojas staiga neteko pragyvenimo
šaltinio, taip pat į ieškovo darbo pas atsakovą trukmę, atsakovo finansines
galimybes. Nurodytoje byloje ieškovas nepatyrė tokių pažeidimų kaip ieškovė
nagrinėjamoje byloje, t. y. nesigydė psichinės sveikatos, negėrė vaistų, taigi
nagrinėjamu atveju ieškovei priteistas akivaizdžiai mažas neturtinės žalos
atlyginimas.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti
tokie esminiai argumentai:
1. Kasaciniame
skunde nepagrįstai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog
dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovei pablogėjo sveikata, sutriko miegas,
paūmėjo depresija, ieškovė vartojo vaistus, patyrė emocinį sukrėtimą, prarado
dvasinę pusiausvyrą. Tokių aplinkybių teismas nekonstatavo. Teismas nustatė,
kad neteisėti darbdavio veiksmai sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų, stresą,
nestabilumo darbo santykiuose jausmą ir neužtikrintumą savo ateitimi, ir neturtinės
žalos dydį nustatė pagal sukeltas pasekmes.
2. Teismas,
priteisdamas ieškovei neturtinės žalos atlyginimą, teisingai aiškino ir taikė
DK 250 straipsnį, CK 6.250 straipsnį, teisingumo ir sąžiningumo
principus, taip pat nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šiuo klausimu
praktikos.
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15
d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Kai Lietuvos
apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 27 d. nutartimi perdavė šią bylą
nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, liko neišspręstas ieškovės
reikalavimas dėl DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio
ieškinio senaties termino atnaujinimo, taigi sprendimas neatitinka CPK 259, 260
straipsnių reikalavimų.
2. Apeliacinės
instancijos teismas, darydamas išvadą, kad Ukmergės rajono socialinių paslaugų
centras buvo ne likviduotas, bet pertvarkytas į Ukmergės nestacionarių
socialinių paslaugų centrą, pažeidė CK 2.95 straipsnio 2 dalies nuostatas,
pagal kurias reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo
procedūros. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 26 d.
sprendimu Nr. 7-81 „Dėl viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų
centro likvidavimo“ Centras, kuriame dirbo ieškovė, buvo likviduotas įstatymų
nustatyta tvarka, byloje nėra duomenų, kad šio Centro darbo prievolės perduotos
Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrui. Likvidavus Centrą, kuriame
dirbo ieškovė, jos darbo sutartis teisėtai nutraukta pagal DK 136 straipsnio 1
dalies 6 punktą.
3. Teismas pažeidė
įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), nes neįvertino byloje esančių
įrodymų, patvirtinančių, kad Centras buvo likviduotas įstatymų nustatyta
tvarka. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo
14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G. V. ir kt. v. Panevėžio rajono savivaldybė,
bylos Nr. 3K-3-298/2001, nes bylos, kurioje priimta ši nutartis, ir
nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi.
4. Teismas nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo
praktikos darbo sutarties nutraukimo, likvidavus darbdavį, bylose. Kasacinio
teismo nurodyta, kad pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo atsiranda priėmus
sprendimą dėl įmonės likvidavimo ir jį vykdant; kai sprendimas dėl įmonės
likvidavimo neatšauktas ir galiojantis, nėra pagrindo tvirtinti, kad vyksta
įmonės reorganizavimas, todėl neturėtų būti taikomi ribojimai dėl darbuotojų
atleidimo iš darbo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14
d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. ir kt. v. UAB „Mažeikių nafta“
saugos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-29/2004). Ukmergės rajono savivaldybės
sprendimas dėl Centro likvidavimo yra galiojantis ir įvykdytas, todėl nėra
pagrindo teigti, jog centras buvo reorganizuotas ir jo teises perėmė Ukmergės
nestacionarių socialinių paslaugų centras.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime
nurodyti tokie esminiai argumentai:
1. Apeliacinės
instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Ukmergės nestacionarių
socialinių paslaugų centras perėmė Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro
visas teises ir pareigas, tarp jų ir kylančias iš darbo teisinių santykių,
todėl yra tinkamas atsakovas šioje byloje.
2. Teismas,
įvertinęs bylos duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad Ukmergės rajono
socialinių paslaugų centras buvo ne likviduotas, o reorganizuotas, nes Ukmergės
nestacionarių socialinių paslaugų centras perėmė visas buvusio Centro teises ir
pareigas, taip pat turtą, be to, vykdo iš esmės tas pačias funkcijas.
3. Dėl to, kad
Centras buvo ne likviduotas, bet reorganizuotas, teismas pagrįstai pripažino
ieškovės atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu
neteisėtu.
4. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo
14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. V. ir kt. v. Panevėžio
rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-298/2001, pateiktu išaiškinimu, kad
likvidavimas reiškia asmens teisių ir pareigų pasibaigimą, o dėl reorganizavimo
jos pereina kitiems asmenims. Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis priimta civilinėje byloje J. B.
ir kt. v. UAB „Mažeikių nafta“ saugos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-29/2004,
kurios aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: kasacinio teismo
išnagrinėtoje byloje likviduojamos tarnybos teisės ir pareigos nebuvo perduotos
naujam juridiniam asmeniui ir veikla užbaigta; nagrinėjamoje byloje juridinio
asmens teisės ir pareigos buvo perduoti naujam juridiniam asmeniui, tęsiama
buvusi veikla, dauguma darbuotojų įdarbinti naujame juridiniame asmenyje. Kita
vertus, įvardytoje nutartyje kasacinio teismo nurodyta, kad įmonės likvidavimas
– tai jos veiklos užbaigimas tokiu būdu, kai įmonės teisės ir pareigos
likviduojamos, neperduodant ir neišskaidant jų kitiems asmenims.
5. Kasatorius
prašo panaikinti visą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodyta
jokių argumentų, kodėl prašoma panaikinti sprendimo dalį dėl ieškovei
priteistos neturtinės žalos. Taigi ši kasacinio skundo dalis visiškai
nemotyvuota.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
CPK 353
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio
skundo ribų, patikrina apskųstą teismo sprendimą (nutartį) teisės taikymo
aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai nustato kasacinio teismo
kompetencijos ribas – kasacinis teismas nagrinėja bylą pagal kasatoriaus
kasaciniame skunde nurodytą šio skundo dalyką ir pagrindą
(CPK 347 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai), taip pat
atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindą (CPK 351 straipsnio 1 dalis),
analizuodamas tik teisės klausimus, iškeltus kasatoriaus, taip pat atsiliepimo
į kasacinį skundą teisinius argumentus. Teismas turi teisę peržengti kasacinio
skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353
straipsnio 2 dalis).
Kasacinius
skundus dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkinta dalis
ieškinio reikalavimų dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6
punktą pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo, padavė abi ginčo
šalys: ir ieškovė (darbuotoja), ir atsakovas (darbdavys). Ieškovė skundžia tik apeliacinės
instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, teigdama,
kad apeliacinės instancijos teismas, priteisęs jai tik 500 Lt neturtinei žalai
atlyginti, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos darbo
santykiuose dydžio nustatymą. Atsakovas, nors prašo panaikinti visą apeliacinės
instancijos teismo sprendimą, tačiau kasaciniame skunde kelia tik teisės
klausimus dėl teismo išvadų pripažinti ieškovės darbo sutarties nutraukimą
pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu. Dėl ieškovei priteistos
neturtinės žalos atsakovo atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą nurodyta, kad
apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovei priteistinos neturtinės
žalos dydį, teisingai aiškino ir taikė šios žalos atlyginimą darbo santykiuose
reglamentuojančias teisės normas, teisingumo ir sąžiningumo principus,
nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šiuo klausimu praktikos, todėl
prašoma šią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjų kolegija
nagrinėja kasacinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo kasaciniuose skunduose bei
atsiliepimuose į juos šalių nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų, dėl
kurių reikėtų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Dėl ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl
atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
Atsakovas
kasaciniame skunde, be kitų argumentų dėl teismo išvadų pripažinti ieškovės atleidimą
iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu, nurodo ir
tai, kad šalių ginčas išnagrinėtas neišsprendus ieškovės praleisto vieno
mėnesio ieškinio senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti atnaujinimo
klausimo.
Pagal DK 27
straipsnio 1 dalį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas
(terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas
ieškinį. Taigi ieškinio senatis tai – laikas, per kurį asmuo gali apginti savo
teises priverstinai, t. y. padedamas valstybės. Šio teisės instituto tikslai: sudaryti
realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių
santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, užkirsti
kelią begaliniam bylinėjimuisi. Taigi ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų
šalių, t. y. tiek ieškovo, tiek atsakovo, interesais.
DK 27
straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas
DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo
įstatymuose atskiriems reikalavimams nenustatyta trumpesnių ieškinio senaties
terminų. Ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pareikšti DK
297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo
dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo dienos.
DK ir kituose
darbo įstatymuose reglamentuojama tik dalis ieškinio senaties instituto
klausimų. Pavyzdžiui, darbo įstatymai nereglamentuoja ieškinio senaties terminų
taikymo, šių terminų eigos sustabdymo, nutraukimo, atnaujinimo, nenustato
ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių. Kai tam tikrų ieškinio
senaties klausimų nereglamentuoja specialieji – darbo – įstatymai, šie
klausimai sprendžiami vadovaujantis CK 1.126–1.135 straipsnių nustatytomis
taisyklėmis (DK 27 straipsnio 5 dalis).
CK 1.131
straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pabaigos teisines
pasekmes, 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki
ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Tai reiškia,
kad, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, asmuo praranda galimybę apginti
savo pažeistą teisę teismine tvarka. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį
ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Jeigu
nėra šalies prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas negali atsisakyti
pažeistos asmens teisės, nors šis ir pažeidė įstatymo nustatytą terminą
kreiptis į teismą dėl jos gynimo, t. y. teismas negali taikyti ieškinio
senaties savo iniciatyva. Tuo atveju, kai ginčo šalis pareiškia reikalavimą
taikyti ieškinio senatį, teismas privalo išspręsti šį klausimą, nes, minėta,
tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad kai yra ginčo šalies prašymas taikyti ieškinio senatį
ir teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas, pažeistoji teisė
gali būti ginama, jeigu teismas nustato, kad šis terminas praleistas dėl
svarbios priežasties ir jį atnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis); tuo
atveju, kai teismas, esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį,
nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį
atnaujinti, ieškinys atmetamas vien dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo,
net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti (CK 1.131 straipsnio
1 dalis).
Įstatymuose nenurodyta
aplinkybių, taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti,
kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar
konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir ar sudaro
pagrindą atnaujinti praleistą terminą, teismas turi spręsti vadovaudamasis
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio
senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, konkretaus ieškinio senaties
termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį, kitas
reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Svarbiomis ieškinio senaties termino
praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino
eigos metu buvusios aplinkybės, kurios realiai trukdė asmeniui laiku ir
tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė
nuo šio asmens valios. Praleisto ieškinio senaties termino klausimas negali
būti sprendžiamas atsižvelgiant tik į ieškovo interesus. Kiekvienu konkrečiu
atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią
pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei
apibrėžtumą – pusiausvyros.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta 2005 m. rugsėjo 21 d.;
su dokumentu, patvirtinančiu jos atleidimą, ieškovė susipažino 2005 m. rugsėjo
22 d.; į teismą su ieškiniu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
kreipėsi 2006 m. lapkričio 22 d.; tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje
ieškovė pripažino, kad ji praleido DK 297 straipsnio 1 dalyje
nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, teigė, kad praleido šį
terminą dėl svarbių priežasčių ir prašė teismo jį atnaujinti (T. 1, b. l. 4,
188-189). Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio
senaties terminą vieneriais metais ir dviem mėnesiais be svarbių priežasčių,
todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovės reikalavimus atmesti (T. 1, b.
l. 29-30); reikalavimą taikyti ieškinio senatį atsakovas ne kartą pakartojo
teismo posėdžiuose (T. 1, b. l. 95-96, 99, 115, 173, 226).
Vilniaus apygardos
teismas 2007 m. sausio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė dėl praleisto ieškinio
senaties termino, taip pat konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės
atleidimą neteisėtu, nes darbdavys likviduotas ir jo darbo prievolių nebuvo įpareigotas
vykdyti kitas asmuo. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 27 d. nutartimi panaikino nurodytą teismo
sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, nurodžiusi, kad teismas,
nustatęs, jog darbdavys likviduotas ir ieškinys pareikštas asmeniui, kuris nėra
ginčo teisinių santykių šalis, turėjo pasiūlyti ieškovei pakeisti netinkamą
atsakovą tinkamu.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad jeigu atsakovas pirmosios instancijos teisme buvo pareiškęs
reikalavimą taikyti ieškinio senatį, tačiau apeliacinės instancijos arba
kasacinis teismas, panaikinęs teismo sprendimą kokiu nors pagrindu grąžina bylą
iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, atsakovui nereikia
pakartotinai prašyti, kad teismas taikytų ieškinio senatį. Taigi pirmosios
instancijos teismas, gavęs iš naujo nagrinėti bylą, kurioje atsakovas reikalavo
taikyti ieškinio senatį, kai ši buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme
pirmą kartą, privalo išspręsti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Nagrinėjamos
bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad reikalavimas taikyti
ieškinio senatį sukelia teisines pasekmes tik tada, jeigu to reikalauja ginčo materialiojo
teisinio santykio dalyvis (šalis), t. y. tinkama proceso šalis. Jeigu taikyti
ieškinio senatį reikalauja asmuo, kuris nėra ginčo materialiojo teisinio
santykio dalyvis, t. y. netinkama proceso šalis, toks reikalavimas neturi
teisinės reikšmės ir nesukelia teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas
nesprendė ieškinio senaties klausimo, nes laikė, kad ieškinys pareikštas netinkamam
atsakovui, ir dėl to jį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad
atsakovas yra tinkamas, taigi, nagrinėdamas šalių ginčą, privalėjo išspręsti
ieškinio senaties taikymo klausimą, nes atsakovas tiek procesiniuose
dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu ne kartą reikalavo taikyti ieškinio senatį,
be to, pati ieškovė nurodė praleidusi vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ir
tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje prašė jį atnaujinti, teigdama, jog
praleido šį terminą dėl svarbių priežasčių. Tik nustatęs, kad nurodytą terminą
ieškovė praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinęs, teismas būtų turėjęs
teisinį pagrindą nagrinėti šalių ginčą iš esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė
ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovės reikalavimą dėl
atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, pateiktą praleidus įstatymo nustatytą
terminą pažeistoms teisėms teisme ginti, išnagrinėjo neišsprendęs atsakovo
reikalavimo taikyti ieškinio senatį ir praleisto termino atnaujinimo klausimo.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio
pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra
savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio
1 dalis), esminis nurodytų teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos
neteisėtam sprendimui priimti ir tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės
instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo
neteisėtu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ieškinio senaties termino
praleidimo konkrečių priežasčių, jų svarbos, taigi ir pagrindo atnaujinti
praleistą senaties terminą ar taikyti jo pabaigos teisines pasekmes, nustatymas
yra susijęs su fakto klausimais, kurie nesprendžiami kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Dėl nurodytų motyvų bylos dalis dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal
DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą pripažinimo neteisėtu grąžinama iš naujo
nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Konstatavus,
kad šalių ginčas dėl ieškovės atleidimo iš darbo išnagrinėtas neišsprendus ieškinio
senaties termino taikymo klausimo, nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl atsakovo
kasacinio skundo ir ieškovės atsiliepimo į šį kasacinį skundą argumentų,
susijusių su darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6
punktą teisėtumu.
Dėl neturtinės žalos darbo
santykiuose
Reikalavimas
atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių
teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos
būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta
neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys,
kaltė. Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir
reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra
susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti
atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo
pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir
reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo,
ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas
savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi reikalavimo
pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas (pavyzdžiui, dėl ieškinio
senaties termino pasibaigimo) neatima ieškovui (darbuotojui) teisės įrodinėti,
kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų
veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad reikalavimui
atlyginti neturtinę žalą darbo santykiuose taikytinas trejų metų ieškinio
senaties terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu
atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad yra visos atsakovo
neturtinės atsakomybės sąlygos. Ieškovės kasacinio skundo argumentai susiję tik
su jai teismo priteistos neturtinės žalos dydžiu, o atsakovas nei atsiliepime į
ieškovės kasacinį skundą, nei jo pateiktame kasaciniame skunde nekvestionuoja
pagrindo taikyti jam atsakomybę už neturtinę žalą, priešingai – sutinka su
teismo išvadomis ir priteistu neturtinės žalos dydžiu. Kartu teisėjų kolegija
pažymi, kad nustatant neturtinės žalos dėl neteisėto atleidimo iš darbo dydį,
kaip į vieną šios žalos dydžio nustatymo kriterijų atsižvelgiama ir į tai, kaip
darbuotojo teisės apgintos taikant neteisėto darbo sutarties nutraukimo
teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio
27 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje A.
M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007).
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju konstatavus, jog ieškinio
reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu su visomis iš to kylančiomis
pasekmėmis turi būti išnagrinėtas iš naujo dėl neišspręsto ieškinio senaties
termino taikymo klausimo, yra pagrindas grąžinti nagrinėti iš naujo ir ieškovei
priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, nes šios žalos dydžiui gali turėti
teisinės reikšmės tai, kaip bus išspręstas reikalavimas pripažinti atleidimą iš
darbo neteisėtu.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo
apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Birutė Janavičiūtė
Vincas Verseckas