Administracinė byla Nr. A-859-556/2015

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02343-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 21–34), prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, ir MGK) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. S-87(7-29/2012), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 68-167 ir Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (10.15)-10.1-11; 2) grąžinti bylą į Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Visagino skyrių dėl mokesčių apskaičiavimo. Pareiškėjas taip pat prašė  priteisti jam iš VMI prie FM 100 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog MGK sprendimu buvo pakeistas VMI prie FM sprendimas ir nurodyta jam sumokėti 20 538 Lt fizinių asmenų pajamų mokestį (toliau – ir FAPM), 19 399 Lt šio mokesčio delspinigius ir 6 161 Lt šio mokesčio baudą, neatleisti jo nuo 19 399 Lt FAPM delspinigių ir 6 161 Lt šio mokesčio baudos mokėjimo. MGK nesivadovavo įstatymais, jo paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, o rėmėsi VMI prie FM pateiktomis prielaidomis ir išvadomis, kurios rašytiniais įrodymais nebuvo pagrįstos. Fizinių asmenų pakvitavimai, rašteliai bei paaiškinimai apie iš jų gautas pinigines lėšas įrodo, kad jo 2001 m. ir 2002 m. patirtos išlaidos neviršijo turėtų pajamų. Jo kreditoriai yra deklaravę suteiktas paskolas. VMI prie FM sprendime yra daug prieštaravimų ir neteisingai nustatytų aplinkybių.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 41–46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentus vertina kaip gynybinę poziciją, jo argumentai neturi įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui. Pareiga pateikti duomenis apie atitinkamus pajamų šaltinius ir juos pagrįsti pakankamais ir leistinais įrodymais tenka mokesčių mokėtojui. Nurodomi pajamų įsigijimo šaltiniai turi būti realūs. Pareiškėjas neįrodė, jog tikrinamojo laikotarpio pradžiai jis turėjo atitinkamą pinigų likutį, 1996–2000 m. jo išlaidos buvo 439 868 Lt didesnės už pajamas. Pareiškėjas jokių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes, nepateikė. Vien tai, kad pareiškėjo nurodomi paskolinių santykių kontrahentai yra deklaravę paskolų pareiškėjui suteikimą atitinkamose deklaracijose, ar tai patvirtinę pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikiamuose paaiškinimuose ar pakvitavimuose, rašteliuose, nesant jokių objektyviais duomenimis pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų realų paskolų suteikimą ir lėšų perdavimą pareiškėjui, negali būti pagrindu patvirtinti realų paskolos sutarčių sudarymą. Pareiškėjas yra pateikęs dalį jo suteiktas paskolas įrodančių sutarčių, tačiau nėra pateikęs nei vienos paskolos sutarties (ar kito dokumento), kuri patvirtintų pareiškėjui suteiktų paskolų faktą. Nėra pateikta jokių rašytinių sutarčių, skolos raštelių, bankinių pavedimų, kurie patvirtintų paskolinių santykių buvimą ir paskolos dalyku esančių lėšų perdavimą, nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų įkeitęs savo turtą ar už jį būtų kas nors laidavęs, siekiant užtikrinti jam suteiktų paskolų grąžinimą. Dalis paskolas pareiškėjui tariamai suteikusių asmenų nurodė, kad paskolų pareiškėjui nėra suteikę, deklaracijas pildė pareiškėjo prašymu. Nors dalis asmenų nurodė, kad yra suteikę paskolas pareiškėjui, tačiau šių asmenų paaiškinimai yra prieštaringi, dalis tariamų paskolų davėjų (ar jų artimi giminaičiai) tuo pat metu yra solidarūs pareiškėjo skolininkai. Dėl butų pardavimo pajamų pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra numatęs apmokestinimo išimčių mokesčių mokėtojui gavus pajamų už parduotą turtą, kuris jo nuosavybėn buvo perduotas padengiant skolinius įsipareigojimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (b. l. 110–113) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio priskaičiavimo pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 41 straipsniu, 70 straipsnio 1 dalimi.

Teismas nurodė, kad patikrinimo metu buvo vertintas pareiškėjo 2001–2003 metų pajamų mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas. Ginčas tarp šalių vyksta dėl įrodymų vertinimo, nustatant, ar pareiškėjo pajamų šaltiniai yra pagrįsti pakankamais ir tinkamais įrodymais. Pareiškėjas yra paaiškinęs, kad pinigus ėmęs skolinti įvairiems pažįstamiems asmenims ir jų nurodytiems asmenims nuo 1998 metų, jų grąžinimą užtikrindamas delspinigių nurodymu, o pats pinigus ėmė skolintis nuo 2002 metų. Dėl pareiškėjo nurodytų 90 000 Lt kaip sukauptų iš ankstesniųjų metų (iki 2001 m.) ir iš motinos gautų 27 000 Lt teismas pažymėjo, kad 1996–2000 m. pareiškėjo pajamų ir išlaidų suvestinė patvirtina, jog jo išlaidos buvo 439 868 Lt didesnės už pajamas. Vadinasi, pareiškėjas nepateikė neginčijamų įrodymų, kad tikrinamojo laikotarpio pradžiai jis turėjo atitinkamą pinigų likutį. Pareiškėjo teikiamus įrodymus teismas laikė nepakankamais pagrįsti jo teigiamą turėtą sumą, kadangi byloje esanti medžiaga patvirtina priešingai. Dėl pareiškėjui suteiktų paskolų iš fizinių asmenų teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nors yra pateikęs pakvitavimų, paskolos raštelių, pranešimų apie praeityje suteiktas paskolas pareiškėjui, tačiau nėra pateikęs realų pinigų perdavimą patvirtinančių dokumentų, laidavimą, įkeitimą patvirtinančių dokumentų, užtikrinančių paskolų grąžinimą. Teismas pabrėžė, kad dalis pareiškėjo nurodytų asmenų, kaip suteikusių jam paskolas (Č. V., D. G., K. S., T. P., D. Š., E. V., R. T., V. I., R. Š.), paaiškino, jog pareiškėjui paprašius jam įteisinti pajamų šaltinį atliko jo prašomus veiksmus, tačiau realiai pinigų jam neskolino. Tuo pagrindu dalis pareiškėjo pateiktų pakvitavimų yra niekiniai, kadangi viena iš šalių patvirtino jų apsimestinį sudarymą. Dalis pareiškėjo nurodytų asmenų, kaip suteikusių jam paskolas (S. J., A. J., N. Z.) teikė prieštaringus paaiškinimus, juos keitė. Nors skunde pareiškėjas teigia, kad S. G. jam suteiktos paskolos vertinti negalima neapklausus jos pačios, gyvenančios užsienyje, teismas pažymėjo, jog nuo 1997 m. ji yra bedarbė, jai mokama pašalpa, be to, jos sutuoktinis iš pareiškėjo yra pasiskolinęs 10 500 Lt, vadinasi, byloje pakanka duomenų ir neapklausus S. G. nustatyti jos suteiktos paskolos pareiškėjui fakto netikrumą. Pareiškėjas teigia, kad neįvertinti A. J. pakvitavimai, tačiau susipažinus su bylos medžiaga konstatuotina priešingai – nustatyta, jog pati A. J. buvo skolinga pareiškėjui. Dėl, pareiškėjo teigimu, neįvertintų aplinkybių, susijusių su J. R., teismas pažymėjo, jog nustatytas J. R. sesers ir vyro skolinimasis iš paties pareiškėjo. Teismas aplinkybes, susijusias su J. R., laikė nesąžiningomis, kadangi J. R. turint 25 000 Lt, ji juos neva skolino pareiškėjui, o ne seseriai ar vyrui, kuriems teko skolintis iš pareiškėjo. Dėl aplinkybių susijusių su pareiškėjo buvusia sutuoktine J. V. teismas pažymėjo, kad Inspekcijos 2011 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. 7.28-9 išsamiai pateiktas paaiškinimas šiuo klausimu, su kuriuo teismas sutiko, todėl sprendime nekartojo. Teismas pabrėžė, kad dauguma byloje esančių pakvitavimų yra pasirašyti paties pareiškėjo, nesant pačių paskolos sutarčių, kas nėra laikoma pakankamu įrodymu paskolos sutarčių sudarymui patvirtinti. Pareiškėjas tinkamai neįvykdė MAĮ 41 straipsnyje įtvirtintos pareigos. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo pajamų šaltinius, veikė nesąžiningai ir apgaulingai, bei padarė išvadą, jog pagrįstai S. J., S. G., A. J., D. G., T. P., Č. V., D. Š., E. V., K. S., J. R., R. T., N. Z., R. Š., V. I. tariamai suteiktos paskolos nepripažintos pareiškėjo pajamų šaltiniais. Dėl pareiškėjui 2001–2002 m. galbūt grąžintų lėšų pagal 1999–2000 m. sudarytas paskolos sutartis teismas akcentavo, kad nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių realų pinigų perdavimą, be to, nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pagal sutartis, kuriose nurodomi paskolų grąžinimo terminai, skolos buvo grąžintos būtent 2001–2002 metais. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl draudimo skelbti duomenis apie įvykdytas sutartis tretiesiems asmenims yra nelogiškos, kas laikoma pareiškėjo bandymu išvengti mokesčių mokėjimo. Teismas nekartojo kiekvieno individualaus atvejo atskirai, kadangi jie išsamiai aptarti skundžiamuose sprendimuose. Dėl butų pardavimo pajamų teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigia, jog butai jam buvo perduoti negrąžintų paskolų padengimui, todėl jų pardavimo pajamos neturėtų būti apmokestinamos, teismas su tokiu pareiškėjo teiginiu nesutiko. Kaip teisingai nurodė VMI prie FM, įstatymų leidėjas nėra numatęs apmokestinimo išimčių mokesčių mokėtojui gavus pajamų už parduotą turtą, kuris jo nuosavybėn buvo perduotas padengiant skolinius įsipareigojimus. Dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos mokėjimo teismas pabrėžė, kad pareiga tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius tenka mokesčių mokėtojui. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai siekdamas išvengti mokesčių mokėjimo, todėl prisiėmė riziką dėl delspinigių ir baudos apskaičiavimo, vadinasi, MGK pagrįstai neatleido jo nuo delspinigių ir baudos mokėjimo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad MGK ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino esančius įrodymus, faktines ginčo aplinkybes, išdėstė išvadas padarytas visų įrodymų analizės pagrindu ir pasisakė dėl visų esminių aplinkybių bei pareiškėjo pareikštų reikalavimų, todėl skundžiami sprendimai yra teisėti, pagrįsti ir jų naikinti nėra pagrindo. Kiti reikalavimai yra išvestiniai iš reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus, todėl taip pat atmesti. Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, atmestas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 117–120) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Priteisti iš atsakovo VMI prie FM 100 Lt ir 50 Lt bylinėjimosi išlaidas, paduodant skundą ir apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendimo įžanginėje dalyje neteisingai nurodė, kad pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas viešame teismo posėdyje. Teismo posėdis užtruko vos 5 minutes, pareiškėjui nebuvo suteikta teisė duoti išsamius paaiškinimus, teismas netyrė teismo posėdyje įrodymų, nekonstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (ABTĮ 81 str.).

2. Teismas neišreikalavo iš Inspekcijos Visagino skyriaus A. J. mokestinio patikrinimo medžiagos. Teismas netyrė ir nevertino jo pateiktų paskolų sutarčių. Teismas nieko nenustatė dėl pakvitavimų, kuriuose yra abiejų šalių parašai. Teismas taip pat iš esmės neanalizavo jo skunde išdėstytų bei 2014 m. rugsėjo 5 d. pateiktų paaiškinimų.

3. Teismas nesilaikė procesinės teisės normos, nustatančios įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje surinktų įrodymų vertinimas nėra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 131–142) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Mokesčių administratorius apskaičiavo pareiškėjui (apeliantui) papildomą mokestį bei su juo susijusias sumas (delspinigius ir baudą) nuo pastarojo pajamų, kurias pripažino kaip nepagrįstas. Taigi tikrinamos administracinės bylos įrodinėjimo dalykas buvo, ar pareiškėjas gavo ar negavo ginčo pajamas, mokesčių administratoriaus pripažintas kaip nepagrįstas bei pirmiau neapmokestintas.

„Įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17 – 301/2007).

Atsižvelgiant į šias nuostatas ir turėjo būti vertinami įrodymai bei nustatinėjamos juridinę reikšmę turinčios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Inspekcijos ir VMI prie FM sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, t. y. realiai negautų pareiškėjo ginčo pajamų, turėjo patikrinti, ar mokesčių administratoriaus turimi bei pateikti įrodymai buvo pakankami priimtiems sprendimams pagrįsti, ar vis dėlto iš mokesčių mokėtojo pusės buvo pateikti kitokie faktiniai duomenys (ginčo išlaidos pagrįstos realiomis pajamomis), kurie leido paneigti apskaičiuotą mokestį bei su juo susijusias sumas.

Atlikus ginčijamo teismo sprendimo patikrinimą yra pagrindas teigti, kad pareiškėjo (apelianto) pateiktų įrodymų vertinimas atliktas abstrakčiai. Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog „teismas nekartoja kiekvieno individualaus atvejo atskirai, kadangi jie išsamiai aptarti skundžiamuose sprendimuose“ nepagrįstas. Juk šios bylos įrodinėjimo dalykas, kaip jau buvo minėta, yra konkrečios pinigų sumos. Pareiškėjas (apeliantas) nurodė sandorių daugetą, siekdamas pagrįsti gautas pajamas. Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl atskirai ir analizuotinas. Vienos pinigų sumos nepagrįstumas nebūtinai turi būti siejamas su visa nepagrįsta suma, nuo kurios apskaičiuoti mokesčiai. J. V. pagrindus nors dalį ginčo pajamų, kistų ir papildomai apskaičiuotas mokestis bei su juo susijusios sumos, todėl teismas turėjo atlikti atskirą analizę kiekvienos ginčo sumos sudarančios bendrą ginčo sumą. Teismo teisė pasirinkti analizės būdą, bet esminis momentas – visų faktinių duomenų įvertinimas, kuriais siekiama paneigti mokesčių administratoriaus poziciją.

Iš turimos administracinės bylos medžiagos matyti, kad pakartotinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog 2001 metais mokesčio mokėtojas 55 714 Lt viršijo gautas pajamas. 2002 m. jo išlaidos 29 361 Lt viršijo gautas pajamas (Mokestinės bylos 1 t., b.l. 50-59). Vadinasi, būtent šias sumas mokesčių mokėtojas ir turėjo pagrįsti, todėl neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nurodo, kad jo išlaidos buvo didesnės 439 868 Lt už gautas pajamas. Pirmosios instancijos teismo teiginys apie pareiškėjo teikiamų įrodymų nepakankamumą bendro pobūdžio. Nėra paaiškinama, su kokia mokesčių administratoriaus surinktų bei byloje esančių faktinių duomenų visuma pareiškėjo teikiami įrodymai yra nesuderinami (b.l. 111).

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo  86 bei 87 straipsnio reikalavimų, kaip ją jau kartą buvo nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1585/2014).

Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo priėmimo metu) buvo pasisakyta, kad pakartotinis  patikrinimas atliekamas tik neviršijant atitinkamų pavedimų ir (arba) tik tiek, kiek tai susiję su šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais.

2011 m. gegužės 17 d. surašytas patikrinimo aktas yra pakartotinis patikrinimo aktas (pirmasis buvo surašytas 2009 m. birželio 30 d.), todėl pirmosios instancijos teismas turėjo aptarti ir šį aspektą, t. y. įvertinti, ar nėra aplinkybių paneigiančių pakartotinį patikrinimą, tačiau dėl to nieko nepasisakyta.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teisinės pasekmės kyla iš laikotarpio nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., kas galbūt gali būti aktualu, palikus galioti papildomai apskaičiuotus mokesčius ar jų dalį, sprendžiant su apskaičiuotu mokesčiu susijusias sumas.

Be kita ko, apeliaciniame skunde tvirtinama apie procesinį teisės pažeidimą, bet šis teiginys niekuo neparemtas. Perklausius garso įrašą matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė teikti paaiškinimus, būti supažindintam su bylos medžiaga. Į bylą nagrinėjusio teisėjo klausimą, ar „viską pasakėte“ pateikiamas vienareikšmiškas bei aiškus pareiškėjo (apelianto) atsakymas – „taip“. Dėl bylos medžiagos pareiškėjas taip pat atsakė, jog ji yra žinoma, o tai reiškia, jog argumentai, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė duoti išsamius paaiškinimus, teismas netyrė teismo posėdyje įrodymų, yra nepagrįsti. Posėdžio trukmė pareiškėjo procesinių teisių įgyvendinimui įtakos nedaro. Pareiškėjo teisė apsibrėžti kalbėjimo trukmę bei atsisakyti nuo byloje surinktų įrodymų pagarsinimo teismo posėdžio metu.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

J. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Arūnas Sutkevičius