Civilinė byla Nr. e2-868-450/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00716-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AA Baltic Group“ nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Valdymo ekspertai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutarties, kuria atmestas prašymas pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AA Baltic Group“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys: K. P., A. L., L. B..
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „AA Baltic Group“ nemokumo administratorė mažoji bendrija (toliau – MB) „Valdymo ekspertai“ (toliau – ir nemokumo administratorė, administratorė) kreipėsi į teismą prašydama pripažinti BUAB „AA Baltic Group“ bankrotą tyčiniu.
2. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi nustatė UAB „AA Baltic Group“ valdymo organams 15 dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Nemokumo administratorė išsiuntė šią nutartį buvusiam įmonės vadovui K. P. žinomais adresais, bandė susisiekti viešai nurodomais telefonų numeriais, tačiau nei įmonės dokumentai, nei įmonės turtas perduoti administratorei nebuvo. Todėl egzistuoja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tyčinio bankroto požymis – įmonės valdymo organai sąmoningai vykdė blogą juridinio asmens valdymą. 2017 m. pabaigoje įmonė veiklos nebevykdė, negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, o 2018 m. sausio mėn. buvo nemoki. Tuometinis įmonės vadovas ir 50 procentų akcijų savininkas A. L. kartu su kitu 50 procentų akcininku L. B. priėmė sprendimą paskirti įmonės vadovu K. P.. Šis asmuo žinomas savo veikla tampant ruošiamų bankrotams įmonių vadovu, jam penkeriems metams apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus organo nariu. K. P. direktoriumi paskirtas fiktyviai, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Buvę įmonės valdymo organai ir dalyviai neteikia informacijos apie įmonės veiklą, dėl to negalima išsiaiškinti, kur dingo paskutiniame balanse apskaitytas 258 772 Eur turtas, patikrinti įmonės sandorių. Įmonės nemokumą nulėmė netinkamas įmonės valdymas, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, vengimas atsiskaityti su kreditoriais, turto pasisavinimas.
II. Pirmosios, apeliacinės instancijų ir kasacinio teismo nutarčių esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 16 d. nutartimi atmetė pareiškėjos nemokumo administratorės prašymą pripažinti BUAB „AA Baltic Group“ bankrotą tyčiniu.
4. Teismas nurodė, kad nors bankroto pripažinimo tyčiniu klausimai nepatenka į JANĮ 155 straipsnio išimtis, tačiau atsižvelgiant į tai, jog įstatymas įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., kai bankroto byla UAB „AA Baltic Group“ iškelta 2019 m., taikytinos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos.
5. Nemokumo administratorės teigimu, įmonės valdymo organai sąmoningai vykdė blogą juridinio asmens valdymą, nes neperdavė įmonės dokumentų ir turto, neteikė informacijos apie įmonės veiklą, fiktyviai įmonės vadovu paskyrė K. P., t. y. valdymo organų veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą – įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbi bendrovės nemokumo data. Nemokumo administratorės vertinimu, įmonė buvo nemoki jau 2018 m. sausio mėn. Vertinimą grindžia aplinkybe, jog įmonė nuo 2017 m. gruodžio 28 d. neapmokėjo UAB „Saulės grupė“ sąskaitos. Teismo vertinimu, vėlesni UAB „Saulės grupė“ ir UAB „AA Baltic group“ susitarimai rodo, jog nei kreditorė, nei įmonė nelaikė, jog 2017 m. gruodžio 28 d. UAB „AA Baltic group“ buvo nemoki. Šalys 2018 m. vasario 23 d. sudarė papildomą susitarimą, 2018 m. kovo 5 d. pasirašė baigiamąjį darbų priėmimo–perdavimo aktą. Įmonės banko sąskaitų išrašai rodo, kad įmonė 2018 m. pradžioje atlikinėjo mokėjimus kreditoriams – 2018 m. sausio 15 d. atliko 14 800 Eur mokėjimą UAB „S Capital“, tai paneigia, jog įmonė buvo nemoki 2018 m. sausio mėn. Teismas vertino, kad įmonė buvo nemoki bankroto bylos iškėlimo dieną.
6. Nemokumo administratorė nurodė, jog įmonė jau 2018 m. sausio mėn. buvo nemoki, įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, paskyrė įmonės vadovu K. P.. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai, taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Teismas sprendė, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog įmonės vadovas būtų sudaręs nuostolingus sandorius ar atlikęs kitus veiksmus, kurie rodytų jo siekį tyčia privesti įmonę prie bankroto.
7. Nemokumo administratorės teigimu, įmonės bankrotas yra tyčinis, kadangi jai įmonės vadovas neperdavė įmonės dokumentų ir turto. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas, taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad administratorei įmonės vadovas neperdavė įmonės dokumentų, nesant byloje kitų įrodymų, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog K. P. galimai pasisavino BUAB „AA Baltic Group“ turtą, ar tokiais veiksmais tyčia siekė išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo. Tokių įrodymų nepateikė ir nemokumo administratorė.
8. Nemokumo administratorė nurodė, kad įmonė nepateikė finansinės atskaitomybės už 2017 m. ir 2018 m., tai reiškia, jog įmonės bankrotas yra tyčinis. Netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokią išvadą teismas darė, atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, jog netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams. Šiuo atveju tokių duomenų į bylą nepateikta. Nemokumo administratorė neįrodinėja aplinkybių, kad dėl to, jog nėra pateiktos visos finansinės atskaitomybės ataskaitos, būtų pakenkta įmonės kreditoriams.
9. Nemokumo administratorė nurodė, jog yra dingęs 2016 m. gruodžio 31 d. buvęs įmonės turtas – 258 722 Eur. Iš į bylą pateiktų įmonės banko sąskaitų išrašų negalima daryti išvados, jog įmonės akcininkai ar vadovas būtų pasisavinę įmonės turtą. Nemokumo administratorė nėra pateikusi į bylą įrodymų, patvirtinančių tokius teiginius, nenurodė konkrečių argumentų, patvirtinančių, jog įmonės vadovai ar akcininkai tyčia siekė įmonės bankroto. Aplinkybė, kad įmonės vadovui K. P. buvo 5 metus apribota teisė eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus organo nariu, savaime nereiškia, jog UAB „AA Baltic group“ buvo tyčia privesta prie bankroto.
10. Nenustatęs tyčinio įmonės bankroto požymių, teismas sprendė, kad suinteresuotų asmenų argumentai, susiję su tarpusavio nesutarimais, akcijų perleidimo aplinkybėmis, naujo direktoriaus paskyrimu ir panašiai, neturi įtakos, todėl dėl jų nepasisakė.
11. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – pripažino BUAB „AA Baltic Group“ bankrotą tyčiniu.
12. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2021 m. birželio 23 d. nutartimi, konstatavęs, jog suinteresuotam asmeniui A. L. nesudarius tinkamų procesinių prielaidų atsikirsti į pareiškėjos pateiktą naują ir apeliacinės instancijos teismo priimtą įrodymą buvo nepagrįstai apribotos jo procesinės teisės šiuo aspektu, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Nemokumo administratorė MB „Valdymo ekspertai“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės — tenkinti prašymą pripažinti BUAB „AA Baltic Group“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Dėl neperduotų įmonės apskaitos ir (ar) pirminių dokumentų nėra galimybės nustatyti tikslaus nemokumo atsiradimo momento ir įvertinti nemokumo priežastis. Susiklosčius tokiai situacijai, apie bendrovės nemokumą galima spręsti iš paskutinės Valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ pateiktos bendrovės 2016 m. finansinės atskaitomybės:
13.1.1. Pagal 2016 m. bendrovės balansą turtas sudarė 258 772 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 255 636 Eur. Įmonė jau 2016 m. buvo nemoki, todėl jai turėjo būti keliama bankroto byla.
13.1.2. 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje bendrovės finansinė būklė ir toliau blogėjo. A. L. 2017 m. reguliariai skolindavo bendrovei lėšas, pervedė 20 500 Eur. Bendrovė 2017 m. pabaigoje veiklos nevykdė, iš įmonės buvo atleisti visi darbuotojai.
13.1.3. Aplinkybė, kad įmonės vadovu paskirtas K. P., parodo, jog įmonė buvo tyčia ruošiama bankrotui, bandoma išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Teismas nepagrįstai ignoravo K. P. ankstesnę veiklą, privedant kitas įmones prie bankroto.
13.1.4. UAB „AA Baltic Group“ 2017 m. gruodžio 28 d. neapmokėjo UAB „Saulės grupė“ sąskaitos, kurios mokėjimo terminas suėjo 2017 m. gruodžio 28 d., tai patvirtina, kad įmonė nemoki buvo vėliausiai 2017 m. pabaigoje.
13.1.5. Nors teismas žinojo, kad įmonės valdymo organai nėra perdavę administratorei įmonės dokumentų ir turto, nenustatinėjo, kokiu teisiniu pagrindu buvo atlikti mokėjimai UAB „S capital“, UAB „IDW group“, UAB „Kitoks požiūris“, ar nebuvo pažeistas atsiskaitymų grynaisiais pinigais eiliškumas. Nepaisant to, kad A. L. pateiktame skolų sąraše skolų tokiems kreditoriams nebuvo.
13.1.6. Teismas nevertino A. L. pateiktų dokumentų, kuriais jis neva perleido savo akcijas K. P. 2017 m. gruodžio viduryje, tačiau 2017 m. gruodžio 28 d. akcininkų susirinkime balsavo kaip akcininkas ir pritarė K. P. paskyrimui vadovu. Nenustatyta, kieno iniciatyva įmonės vadovu paskirtas K. P..
13.2. Administratorei, neturint apskaitos dokumentų, nėra galimybės patikrinti bendrovės sudarytų sandorių teisėtumo, todėl teismas nepagrįstai atmetė prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu motyvuodamas tuo, kad administratorė neįrodė, jog įmonės vadovas sudarė nuostolingus įmonei sandorius.
13.3. Teismas neįvertino ir aplinkybės, kad nėra duomenų, jog A. L. būtų perdavęs K. P. visus įmonės dokumentus.
13.4. Įmonės valdymo organai nenurodė priežasčių, dėl kurių nebuvo perduoti bendrovės finansiniai dokumentai. Šių aplinkybių nesiaiškino ir teismas. Dokumentai neperduoti sąmoningai, siekiant nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais.
13.5. Bendrovės valdymo organai nuo 2017 m. neteikė įmonės finansinių atskaitomybių registro tvarkytojui. Todėl apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas yra savarankiškas pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu.
14. Suinteresuotas asmuo A. L. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Bendrovė nei 2016 m. pabaigoje, nei jokiu kitu laikotarpiu, vadovaujant suinteresuotam asmeniui, nebuvo nemoki.
14.1.1. Administratorė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad nurodytu laikotarpiu bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
14.1.2. Iš bendrovės banko sąskaitų išrašų už 2017 m. matyti, kad bendrovė visus 2017 m. vykdė veiklą, t. y. gavo lėšų už įvykdytus darbus, atsiskaitinėjo su subrangovais (įskaitant ir UAB „Saulės grupė“, kuriai per 2017 m. pervedė 57 085,88 Eur), kitomis įmonėmis ir valstybės institucijomis.
14.1.3. Iš banko sąskaitų išrašų matyti, kad dar 2017 m. gruodžio 29 d. į bendrovės banko sąskaitą iš biudžetinės įstaigos „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ buvo pervesta 50 270,56 Eur. Tą pačią dieną bendrovė atliko daugybę mokėjimų ir bendrovės banko sąskaitoje vis dar buvo 15 736,50 Eur.
14.1.4. UAB „Saulės grupė“ išrašyta sąskaita negalėjo turėti administratorės nurodomo apmokėjimo termino, jis buvo gerokai vėlesnis.
14.2. Nemokumo administratorė neįrodė suinteresuoto asmens sąmoningų ir tyčinių veiksmų privesti bendrovę prie bankroto.
14.3. Suinteresuotam asmeniui būnant bendrovės vadovu, bendrovė tinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, teikė institucijoms visus reikalingus duomenis apie jos veiklą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis.
16. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „AA Baltic Group“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį ribų.
Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo
17. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.
18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).
19. Tačiau kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, taip pat yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
20. Apeliantė nemokumo administratorė pateikė naujus įrodymus – 2020 m. rugpjūčio 19 d. banko atsakymą Nr. SR-TS-20-466 ir jo priedą 2018 m. vasario 12 d. elektroninių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2221445, kuriuos prašo priimti į bylą. Apeliacinės instancijos teismas 2021m. liepos 1 d. nutartimi suteikė teisę šalims pateikti paaiškinimus byloje dėl naujo rašytinio įrodymo bei pasisakyti dėl jo turinio vertinimo ir šalys šia teise pasinaudojo: tiek nemokumo administratorė, tiek suinteresuotas asmuo A. L. pateikė paaiškinimus.
21. Apeliacinės instancijos teismas priima apeliantės pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir juos vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kadangi jie yra susiję su bylos esme, todėl gali būti reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui. Nors šie nauji įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgus į dokumentų kiekį ir apimtį, nėra pagrindo spręsti, kad pateikti nauji įrodymai užvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą, byloje taip pat nėra duomenų, jog apeliantė tokiu būdu piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis. Su pateiktais naujais įrodymais byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę susipažinti ir dėl jų turinio vertinimo pasisakyti. Be to, bankroto bylose vyrauja viešasis interesas ir šiose bylose teismas turi būti aktyvus spręsdamas kilusius ginčus.
22. Suinteresuotas asmuo A. L. teikdamas paaiškinimus papildomai pateikė naujus įrodymus bendrovių raštus, kuriuose patvirtinamas atitinkamų skolos sumų iš atsakovės gavimas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovės pateiktais įrodymais, pažymi, kad, viena vertus, šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; kita vertus, juose užfiksuoti duomenys nėra reikšmingi apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamų klausimų teisingam ir pagrįstam išsprendimui, nes mokėjimo pavedimai šioms bendrovės matyti atsakovės banko sąskaitų išrašuose ir byloje nėra ginčo, jog tokie pavedimai buvo atlikti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas suinteresuoto asmens pateiktų naujų įrodymų į bylą nepriima.
23. Pažymėtina, kad A. L. taip pat prašė apklausti liudytoju K. P., tačiau įvertinus, jog K. P., kaip paskutinis atsakovės vadovas, jokių paaiškinimų į nagrinėjamą bylą nėra pateikęs, jam teismo nutartimi buvo apribota teisė tokias pareigas eiti, pasyviai elgiasi procese, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, K. P. apklausa nėra tikslinga ir užvilkintų bylos nagrinėjimą, todėl šio prašymo netenkina.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo bei tyčinio bankroto požymių vertinimo
24. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje (JANĮ 155 straipsnio 1 dalis).
25. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BUAB „AA Baltic Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatęs, jog bankroto pripažinimo tyčiniu klausimai nepatenka į JANĮ 155 straipsnio išimtis, tačiau atsižvelgęs į tai, jog įstatymas įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., tuo tarpu bankroto byla UAB „AA Baltic Group“ iškelta 2019 m., taikė ĮBĮ nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos galiojusio ĮBĮ nuostatos ir teismas pagrįstai vadovavosi iki 2020 m. sausio 1 d. kasacinio teismo suformuota praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad taikytinas teisinis reglamentavimas nustatytas atsižvelgiant į bankroto bylos iškėlimo datą.
26. Nurodytina, kad tyčinio bankroto teisės institutas yra skirtas įmonės valdymo organų veiksmų teisėtumo patikrai pagal įstatyme nustatytus pagrindus (ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalys). Tačiau savaime įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra susijęs su pagrindinio bankroto proceso tikslo – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus – pasiekimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014). Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas). Vadinasi, prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausiuose išaiškinimuose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikytino teisinio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32–33 punktai).
27. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo materialinių teisės normų, reglamentuojančių bankroto pripažinimą tyčiniu, galiojimą su įmonės bankroto proceso pradžios momentu, o ne su vertinamų veiksmų atlikimo ir (ar) neveikimo atlikimo momentu, tačiau pagrįstai sprendė, jog klausimas dėl tyčinio bankroto turi būti sprendžiamas pagal ĮBĮ nuostatas; šios nuostatos taikomos ir apeliaciniam procesui.
28. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau galiojusiame ĮBĮ įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo numatytas. Atitinkamai kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 34 punktas). Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ nuostatas, neturi nustatyti ir už tyčinį bankrotą atsakingo asmens, nes tokio reikalavimo ĮBĮ nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 37 punktas).
29. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
30. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; be to preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
31. Taigi, įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei teismas nustato įstatyme nurodytus tyčinio bankroto požymius. Tokie tyčinio bankroto požymiai nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalyse. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė prašė pripažinti BUAB „AA Baltic Group“ bankrotą tyčiniu dviem pagrindais – dėl įmonės vadovo pareigų nevykdymo ir netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktai). Kaip įmonės vadovo pareigų nevykdymą nemokumo administratorė nurodė nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir sąmoningą įmonės finansinės padėties bloginimą, tuo pačiu didinant bendrovės nuostolius ir finansinius įsipareigojimus kreditoriams, vengiant su pastaraisiais atsiskaityti. Antrasis pagrindas buvo įrodinėjamas tuo, kad nei įmonės dokumentai, nei įmonės turtas perduoti administratorei nebuvo, siekiant nuslėpti BUAB „AA Baltic Group“ turto iššvaistymą. Nurodytina, kad, nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno ĮBĮ nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui tyčiniu pripažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 29 punktas).
32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl BUAB „AA Baltic Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio
33. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
34. Apeliantė kaip vieną iš BUAB „AA Baltic Group“ tyčinio bankroto požymių įvardija, kad buvęs vadovas A. L. laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas nepripažino šio tyčinio bankroto požymio egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
35. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Kaip jau nurodyta nutarties 30 punkte, visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams.
36. Vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.
37. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 20 punktas).
38. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, jog šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3297-915/2018, 27 punktas).
39. Tyčinio bankroto nustatymo atveju, juolab kai vertinamas valdymo organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymas (nevykdymas), tikslus įmonės tapimo nemokia momentas yra esminis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1013-330/2018, 26 punktas). Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
40. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, kad neperdavus administratorei įmonės dokumentų ir turto nėra galimybės nustatyti tikslaus įmonės nemokumo momento, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir įmonės nemokumo momentu pripažino bankroto bylos iškėlimo momentą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad paskutiniai Juridinių asmenų registrui pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai yra už 2016 m. Pagal tuo metu pateiktų dokumentų duomenis įmonės turtas buvo 258 772 Eur, iš kurio 225 060 Eur sudarė trumpalaikis turtas, o 3 142 Eur – ilgalaikis; trumpalaikį atsakovės turtą sudarė 225 060 Eur kitas trumpalaikis turtas ir 30 570 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos; mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 255 636 Eur. Byloje nepateikta duomenų, kokia atsakovės įsipareigojimų dalis nurodytu momentu (2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje) buvo pradelsta; byloje taip pat nėra duomenų, kokia buvo 2016 metų pabaigoje atsakovės turėto 225 060 Eur kito trumpalaikio turto sudėtis. Tačiau įvertinus finansinės atskaitomybės duomenis už 2016 m., akivaizdu, kad bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės du kartus. Pažymėtina, kad būtent tokiais 2016 metų balanso duomenimis vadovavosi Vilniaus apygardos teismas, 2019 m. birželio 5 d. nutartimi iškeldamas atsakovei bankroto bylą ir konstatuodamas atsakovės nemokumą.
41. Byloje pateikti atsakovės banko sąskaitų išrašai už 2017 m. iš kurių matyti, kad atsakovės banko sąskaitose 2017 m. sausio 1 d. buvo 36 124,03 Eur, per 2017 m. į atsakovės banko sąskaitas pateko įplaukų iš viso už 327 602,25 Eur, atsakovė per 2017 m. atliko mokėjimų už 347 989,78 Eur, 2017 m. gruodžio 31 d. atsakovės banko sąskaitose likutis sudarė 15 736,50 Eur, Vadinasi, per 2017 m. atsakovė atliko 20 387,53 Eur daugiau mokėjimų nei gavo įplaukų. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis per 2017 m. buvo atleisti visi 4 atsakovės darbuotojai; vienintelis po to priimtas atsakovės darbuotojas buvo K. P. ir jo atleidimo data – 2018 m. sausio 25 d. 2017 m. gruodžio 15 d. akcijų perleidimo sutartimi A. L. pardavė K. P. 20 vienetų atsakovės paprastųjų vardinių akcijų, 2017 m. gruodžio 20 d. akcijų perleidimo sutartimi – 20 vienetų, 2017 m. gruodžio 22 d. akcijų perleidimo sutartimi – 10 vienetų, t. y. A. L. visas valdytas atsakovės paprastąsias vardines akcijas iki 2017 m. gruodžio 20 d. perleido. Pritartina apeliantei, kad keliais sandoriais perleidžiant akcijas, tikėtinai buvo išvengta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.74 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimo – privalomos notarinės sandorių formos. Nurodytina, kad A. L. pardavė K. P. faktiškai nemokios įmonės akcijas. Šiomis sutartimis K. P. suteikta teisė nuo sutarčių pasirašymo momento įregistruoti nuosavybės teisę į akcijas atsakovės akcininkų registre, tačiau byloje nėra duomenų, ar tokia registracija apskritai įvyko ir kada įvyko. Nepaisant to, kad nurodytomis akcijų pirkimo pardavimo sutartimis A. L. pardavė K. P. visas įmonės akcijas, A. L. 2017 m. gruodžio 28 d. visuotiniame atsakovės akcininkų susirinkime, kaip akcininkas, balsavo už savo paties, kaip vadovo, atstatydinimą iš pareigų bei K. P. paskyrimą įmonės direktoriumi. Vienbalsiai iš atsakovės vadovo pareigų buvo atleistas A. L. bei atsakovės naujuoju vadovu paskirtas K. P.. 2017 m. gruodžio 29 d. priėmimo–perdavimo aktu A. L. perdavė K. P. atsakovės dokumentus ir turtą. A. L. paaiškino, kad perduoti dokumentai ir turtas apėmė ir prisijungimus prie atsakovės veiklai aktualių internetinių puslapių, atsakovės elektroninio paštų dėžučių bei atsakovės banko kortelės su kodais, perdavimo metu ilgalaikio turto ar lėšų atsakovės kasoje nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad K. P. buvo ir kitų įmonių, kurioms buvo iškeltos bankroto bylos vadovu (Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. eB2-1614-580/2019, eB2-1001-653/2019 ir kt.).
42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Juridinių asmenų registrui pateikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai yra už 2016 m. ir atsakovės banko sąskaitų išrašai už 2017 m. atskleidžia, kad 2016 m. pabaigoje bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai dvigubai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, atsakovės finansinė padėtis per 2017 m. tolydžio blogėjo – 2017 m. pabaigoje atsakovės lėšų likutis jos banko sąskaitoje sumažėjo daugiau nei per pusę, buvo atleisti visi atsakovės darbuotojai, atsakovė veiklos nevykdė; atsakovės paskutinių žinomų 2016 metų finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis ji valdė 225 060 Eur vertės aktyvus, kuriuos sudarė nedetalizuotas trumpalaikis turtas, kurį įprastai sudaro debitorių skolos. Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į įmonės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2012-407/2016). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie duomenys patvirtina, jog atsakovė buvo nemoki ne bankroto bylos jai iškėlimo momentu, kaip nepagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, o jau 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje, kuomet bendrovės vadovo pareigas užėmė A. L.. Todėl būtent A. L. ir turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tačiau to nepadarė ir toliau blogino įmonės finansinę padėtį bei didino kreditorių finansinius reikalavimus.
43. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai, taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
44. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovės finansinė padėtis per 2017 m. tolydžio blogėjo – 2017 m. pabaigoje atsakovės lėšų likutis jos banko sąskaitoje sumažėjo daugiau nei per pusę, buvo atleisti visi atsakovės darbuotojai, todėl pajamas kurianti atsakovės veikla tapo faktiškai negalima, o skolų kreditoriams sumokėjimas – neįmanomas. Atsakovės banko sąskaitų išrašai už 2017–2018 m., viena vertus, patvirtina, kad iki 2018 m. vasario 12 d. iš atsakovės banko sąskaitų buvo atlikti šie mokėjimai: 2018 m. sausio 5 d. UAB „S capital“ pervesta 14 800 Eur, 2017 m. gruodžio 29 d. UAB „Kitoks požiūris“ – 13 200 Eur, 2017 m. gruodžio 29 d. UAB „IDW Group“ – 16 399,20 Eur, 2017 m. gruodžio 29 d. akcinei bendrovei „Specializuota komplektavimo valdyba“ – 2 093,71 Eur, kai A. L. 2017 m. gruodžio 28 d. visuotinio atsakovės akcininkų susirinkimo sprendimu jau buvo atleistas iš atsakovės vadovo pareigų, todėl neturėjo teisės atlikti jokių mokėjimų. Kita vertus, byloje nėra pateikta duomenų, kad UAB „S capital“, UAB „Kitoks požiūris“, UAB „IDW Group“, AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ buvo atsakovės kreditorės; vėlesniame 2017 m. gruodžio 31 d. atsakovės kreditorių sąraše UAB „S capital“ tarp bendrovės kreditorių taip pat nėra nurodyta. Nurodytina ir tai, kad nustačius, jog įmonė buvo nemoki jau 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje, tuo metu buvęs vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o iškėlus bankrotą – perduoti įmonės turtą bei dokumentus administratoriui, kuris vykdydamas jam įstatyme pavestas pareigas, turėtų pareigą įstatyme numatyta tvarka atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Šiuo atveju neaišku, kokiu pagrindu buvo atsiskaityta su nurodytais juridiniais asmenimis (ar nebuvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas). Be kita ko, iš Swedbank 2020 m. rugpjūčio 19 d. rašto Nr. SR-TS-20-466 ir prie jo pridėtos 2018 m. vasario 12 d. Elektroninių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2221445 nustatyta, kad K. P. prisijungti prie atsakovės banko sąskaitų turėjo galimybę tik nuo 2018 m. vasario 12 d., kai VĮ Registrų centre jis buvo įregistruotas įmonės vadovu ir sudarė sutartį. A. L. paaiškino, kad prisijungimo duomenų prie atsakovės banko sąskaitų K. P. perduoti nebuvo įmanoma, kadangi jie buvo susieti su konkrečiu asmeniu – šiuo atveju A. L., todėl K. P. prašymu kartu atliko minėtus pavedimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks atsakovės buvusio vadovo A. L. elgesys dar kartą patvirtina jo veiksmų neteisėtumą, kai jis jau nebūdamas atsakovės vadovu ir įmonei ilgą laiką esant nemokiai, turėdamas pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šiuo atveju neaišku kokiu pagrindu atlieka pavedimus įmonėms. Šių veiksmų neteisėtumą niekaip negali pateisinti suinteresuoto asmens paaiškinimas, jog mokėjimo pavedimus atliko galimai paprašytas naujojo atsakovės vadovo.
45. Be kita ko, svarbu pažymėti, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje eB2-279-258/2018, apribojo K. P., buvusiam vadovui BUAB „Ekonesa“, 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. K. P. ėjo atsakovės vadovo pareigas iki 2019 m. birželio 5 d., kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla, t. y. daugiau nei 8 mėnesius po to, kai jam buvo apribota teisė tokias pareigas eiti. Nuo 2018 m. vasario 12 d., kai K. P. buvo suteikta prieiga prie atsakovės banko sąskaitų, iki 2019 m. birželio 5 d., kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla, piniginių srautų judėjimas šiose sąskaitose buvo labai nežymus – keli atsakovės mokėjimai tarp savo sąskaitų (iki 310 Eur), keli atsakovės mokėjimai K. P. (iki 900 Eur), mokesčiai VMI, banko mokesčių nuskaitymas, du mokėjimai atsakovei už darbus (925,50 Eur ir 450,69 Eur). Paskutinis neautomatizuotas mokėjimas iš atsakovės banko sąskaitų atliktas 2018 m. gegužės 1 d., paskutinis automatizuotas mokėjimas – 2019 m. birželio 15 d.
46. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, informacija apie K. P. veiklos ribojimą atsakovės buvusiam vadovui A. L. buvo žinoma, nes yra viešai prieinama, todėl 2017 m. gruodžio mėn. akcijų perleidimo K. P. nėra pagrindo vertinti kitaip, kaip buvusio vadovo siekio nuslėpti atsakovės nemokumą bei išvengti atsakomybės prieš kreditorius, nes viena vertus, K. P. net 8 mėnesius ėjo atsakovės vadovo pareigas po to, kai jam teismo nutartimi buvo apribota teisė tokias pareigas eiti, vadinasi, jis linkęs pažeisti imperatyvias teisės aktų nuostatas valdydamas juridinius asmenis, tokius veiksmus yra atlikęs iki tapdamas atsakovės vadovu bei toliau vykdė vadovaudamas atsakovei. Be to, 2019 m. kovo 5 d. elektroniniu laišku, kuris pateiktas į bankroto bylą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakydamas į pretenziją kreditoriui UAB „Saulės grupė“, teisme inicijavusiam bankroto bylos iškėlimą UAB „AA Baltic Group“, K. P. nurodė, kad jokios informacijos kreditoriui nesuteiks ir nėra įmonės vadovas. Kita vertus, laikotarpiu, kai atsakovei vadovavo K. P. ir buvo vykdomos reikšmingesnės pinigų transakcijos, t. y. 2017 m. gruodžio 28 d. – 2018 m. vasario 12 d., šias transakcijas atlikinėjo A. L., o ne K. P.. Tai pagrindžia ir faktas, kad nuo to momento, kai naujai paskirtas vadovas K. P. įgijo teisę valdyti atsakovės banko sąskaitas, kuriose lėšų faktiškai beveik nebuvo likę, piniginių srautų judėjimas jose labai ženkliai sumenko ir po dviejų mėnesių iš esmės visiškai sustojo. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad K. P. buvo perduota valdyti jokio realaus turto neturinti, veiklos nevykdanti, darbuotojus atleidusi įmonė, su nereikšmingos apimties piniginių lėšų likučiu banko sąskaitose, kuris po atsakovės perdavimo paties A. L. buvo pervestas tretiesiems asmenims, tai patvirtina buvusio vadovo A. L. siekį nuslėpti realią įmonės finansinę padėtį ir išvengti galimos atsakomybės.
47. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė nemoki buvo 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje, kuomet bendrovės vadovo pareigas užėmė A. L., kuris tuo metu turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tačiau esant įmonei nemokiai, kai buvo atleisti visi atsakovės darbuotojai ir sąskaitose vyko neaiškūs mokėjimai, kai įmonė faktiškai jokios veiklos nevykdė, tokie A. L. veiksmai suteikia pagrindą vertinti, kad A. L. atliko tyčinius neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius kreditorių teises ir teisėtus interesus, ir yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
Dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo
48. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
49. Apeliantė kaip vieną iš BUAB „AA Baltic Group“ tyčinio bankroto požymių įvardija netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą – BUAB „AA Baltic Group“ buvęs vadovas teisės aktų nustatyta tvarka nuo 2017 m. nėra pateikęs juridinių asmenų registro tvarkytojui bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, be to, iškėlus BUAB „AA Baltic Group“ bankroto bylą, neperdavė nemokumo administratorei įmonės dokumentų ir turto. Pirmosios instancijos teismas nepripažino šio tyčinio bankroto požymio egzistavimo. K. P., kaip paskutinis atsakovės vadovas, jokių paaiškinimų į nagrinėjamą bylą pateikęs nėra, tuo tarpu A. L., kaip priešpaskutinis atsakovės vadovas, nepaaiškino, dėl kokių priežasčių aukščiau nurodyti dokumentai nemokumo administratorei nebuvo perduoti.
50. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes, naujausią kasacinio teismo praktiką, nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, atsižvelgdama į bankroto proceso tikslus ir tyčinio bankroto instituto paskirtį, sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti, kad tuo atveju, kai bendrovės bankrotas pripažįstamas tyčiniu bent vienu iš ĮBĮ nustatytų pagrindų, jau yra pasiekiami įstatyme nustatyti tyčinio bankroto tikslai, todėl nebėra teisinio pagrindo spręsti dėl kitų įstatyme nustatytų tyčinio bankroto pagrindų, nes tyčinio bankroto padariniai nėra priklausomi nuo konkretaus pagrindo, kuriuo bankrotas pripažįstamas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 29 punktas, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020, 2021 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-109-553/2021, 27 punktas). Todėl šiuo atveju pripažinus BUAB „AA Baltic Group“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nėra pagrindo pasisakyti dėl BUAB „AA Baltic Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu dėl netinkamai tvarkytos buhalterinės apskaitos.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
51. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį panaikina ir klausimą išsprendžia iš esmės – nemokumo administratorės prašymą tenkina ir pripažįsta atsakovės bankrotą tyčiniu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
52. Suinteresuotas asmuo A. L. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nėra priimtas A. L. naudai, šis suinteresuoto asmens prašymas atmetamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AA Baltic Group“, juridinio asmens kodas 302800951, bankrotą tyčiniu.
Teisėja Asta Radzevičienė