Administracinė byla Nr.I-3476-621/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02432-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija: 1.6.6; 1.6.6.2; 1.15.2.3.1;3.21.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 28 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Žanas Kubeckas,

sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,

dalyvaujant pareiškėjai A. B.,

dalyvaujant atsakovo Joniškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Joniškio rajono savivaldybės administracijos, atstovei G. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Joniškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Joniškio rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėja pareiškimu (b.l.2) kreipėsi į teimą, prašydama iš atsakovo priteisti 1265 Eur turtinės žalos (nuostolių) atlyginimą.

Pareiškėja pareiškime ir teismo posėdžio metu nurodė, jog jos šeimoje yra keturi vaikai: A. B., gim. 1981-10-18, S. B., gim. 1987-06-15, A. B., gim. 1988-10-21, J. B., gim. 1993-06-14. Iki 2014 m. liepos 1 d. gaudavo daugiavaikės šeimos pašalpą vaikams po 52 Lt/mėn. Vaikai toliau mokėsi, A. B. mokslus baigė 2012-06-30 Šiaulių profesinio rengimo centre. Vienus metus turėjo akademines atostogas dėl ligos. J. B. mokslus baigė 2015-06-30 Klaipėdos valstybinėje kolegijoje. S. B. baigus Šiaulių universitetą 2010-06-30, nutraukė pašalpos mokėjimą. Neseniai sužinojo, kad šeimoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų, pašalpa vaikui mokama po 52 Lt/mėn. iki kiekvienam vaikui sukaks 18 metų ir jeigu mokosi toliau dieniniame skyriuje, pirmai profesijai ar specialybei įsigyti, profesinėse ar aukštosiose mokyklose, gali būti mokama iki 24 metų. Pasiteiravo Kepalių seniūnijoje, kodėl jai nebemoka pašalpos. Socialinė darbuotoja paaiškino, kad šeimoje likus 2 nepilnamečiams ir besimokantiems vaikams pašalpa nebemokama, nes šeima nebėra daugiavaikė. Vaikai besimokydami tiek Gasčiūnų pagrindinėje mokykloje, tiek M. S. gimnazijoje, gaudavo nemokamus pietus, mokėsi gerai. Toliau mokslus tęsė valstybės finansuojamose vietose. Nurodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ji patyrė 1265 Eur turtinės žalos. Prašo pareiškimą tenkinti.

Atsakovas atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjos pareiškimo netenkinti. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, kad šeimos ar bendrai gyvenančių asmenų auginamam ir (ar) globojamam vaikui yra skiriama ir mokama 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio per mėnesį, jeigu vidutinės šeimos ar bendrai gyvenančių asmenų pajamos, nustatytos Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 15 straipsnyje, vienam asmeniui per mėnesį yra mažesnės negu 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio, kai vaikas yra nuo 7 iki 18 metų, jeigu šeima ar bendrai gyvenantys asmenys augina ir (ar) globoja tris ar daugiau vaikų. Išmoka mokama, kol kiekvienam vaikui sukaks 18 metų, jei šeimos ar bendrai gyvenančių asmenų vyresni kaip 18 metų vaikai ar buvę globojami vaikai mokosi pagal bendrojo lavinimo programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės studijų formos nuosekliųjų studijų programą ar nuolatinės studijų formos programą (įskaitant ir akademinių atostogų laikotarpį), bet ne ilgiau kaip iki jiems sukaks 24 metai. Savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis  aukščiau nurodyto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 2010 m. vasario 4 d. priėmė sprendimą skirti A. B. 52,00 Lt išmoką vaikui (nuo 7 iki 18 metų šeimose auginančiose 3 ir daugiau vaikų), laikotarpiui nuo 2010-01-01 iki 2010-07-01. Ši išmoka buvo skirta už J. B., gim. 1993 m. birželio 14 d. laikotarpiu, kai J. B. buvo skirta išmoka vaikui, A. B. šeima augino tris vaikus, kurie tuo metu mokėsi: S. B. Šiaulių universitete, A. B. Šiaulių profesinio rengimo centre, J. B. Joniškio M. S. gimnazijoje. 2010 m. birželio 30 d. S. B. baigė studijas Šiaulių universitete, todėl šeimoje nuo 2010 m. liepos 1 d. liko du vaikai, kurie mokėsi pagal bendrojo lavinimo programą ir dieniniame skyriuje pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti. Pažymėjo, kad A. B. sūnus A. B., gim. 1981 m. spalio 19 d., Joniškio žemės ūkio mokyklą baigė 2001 m. birželio 29 d. Teisės aktuose įtvirtinta, kad savivaldybės gyventojai dėl piniginės socialinės paramos kreipiasi į jų deklaruotos gyvenamosios vietos seniūnijos socialinio darbo organizatorių ar socialinių išmokų specialistą ir pateikia Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintos formos prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti. Pažymėjo, kad Joniškio rajono savivaldybės administracijoje nuo 2010 m. liepos 1 d. nėra gauta pareiškėjos A. B. prašymų skirti išmoką vaikui ar prašymų skirti išmoką vaikui už praėjusį laikotarpį, todėl pareiškėja A. B. neįvykdžiusi savo pareigos pateikti prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, neturi teisės reikalauti teismo iš Joniškio rajono savivaldybės administracijos priteisti 1265 Eur turtinę žalą. Šiuo atveju sprendžiant pareiškėjos pareiškimo pagrįstumo klausimą, pažymėtina, kad nėra galimybės nustatyti savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, kurie sąlygojo pareiškėjos nurodytos menamos turtinės 1265 Eur žalos atsiradimą, nes atsakovas nuo 2010 m. liepos 1 d. nėra gavęs pareiškėjos A. B. prašymo(-ų) skirti išmoką vaikui. Tai patvirtina ir tai, kad  prie teismo gauto pareiškimo A. B. nepridėjo skundžiamojo akto (sprendimo), taip pat dokumentų ir kitų įrodymų, kuriais pareiškėja įrodinėja savo reikalavimo pagrįstumą. Tam, kad atsakovo institucija turėtų galimybę įvykdyti teisės aktuose nustatytą pareigą, pareiškėja dėl teisės aktuose nustatytų išmokų privalo įvykdyti ir jai priskirtą pareigą – kreiptis į kompetentingą instituciją, pateikti nustatytos formos prašymą ir kitus būtinus dokumentus.

Pareiškėjos pareiškimas atmestinas kaip nepagristas.

Pareiškėja reikalauja atlyginti turtinę žalą, kaip teigia pareiškėja, atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nutraukus išmokų vaikui mokėjimą ir neskiriant jai piniginės socialinės paramos.

Ginčo atveju vertintinos pareiškėjos nurodytos turtinės žalos kilimo faktinės aplinkybės, kurios atsirado nuo 2010 m. liepos 1 d. (iki kreipimosi į teismą dienos), susijusios su atsakovo galimai neteisėtais veiksmais ar neveikimu nemokant išmokų vaikui ir neskiriant pareiškėjai socialinės paramos.

Išmokos vaikui mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas. Įstatymo paskirtis nustatyti išmokų vaikams rūšis, jų dydžius, asmenų, turinčių teisę gauti išmokas, kategorijas, šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, tvarką ir finansavimą. Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad viena iš išmokų rūšių – išmoka vaikui. Šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad išmokos vaikams – periodinės ir vienkartinės piniginės išmokos, skiriamos ir mokamos vaikams ir pilnamečiams asmenims, nėščioms moterims, vienam iš vaiko tėvų ar globėjų (rūpintojų) šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Byloje nustatyta, kad Joniškio rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius 2010 m. vasario 4 d. sprendimu skyrė A. B. po 52 Lt/mėn. išmoką vaikui (nuo 2 iki 18 m. (pagal laikinąjį įstatymą) šeimose auginančiose 3 ir daugiau vaikų) laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-07-01. Minėta išmoka buvo skirta už J. B., gim. 1993-06-14. Laikotarpiu, kai J. B. buvo skirta išmoka vaikui, A. B. šeima augino tris vaikus, kurie tuo metu mokėsi: S. B. Šiaulių universitete; A. B. Šiaulių profesinio rengimo centre; J. B. Joniškio M. S. gimnazijoje. Taip pat byloje nustatyta, jog A. B. Joniškio žemės ūkio mokyklą baigė 2001 m. birželio 29 d. Ginčo dėl šių nustatytų aplinkybių byloje nėra.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2010-01-01) 12 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, kad šeimos ar bendrai gyvenančių asmenų auginamam ir (ar) globojamam vaikui yra skiriama ir mokama 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio per mėnesį, jeigu vidutinės šeimos ar bendrai gyvenančių asmenų pajamos, nustatytos Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 15 straipsnyje, vienam asmeniui per mėnesį yra mažesnės negu 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio, kai vaikas yra nuo 7 iki 18 metų, jeigu šeima ar bendrai gyvenantys asmenys augina ir (ar) globoja tris ar daugiau vaikų. Išmoka mokama, kol kiekvienam vaikui sukaks 18 metų, jei šeimos ar bendrai gyvenančių asmenų vyresni kaip 18 metų vaikai ar buvę globojami vaikai mokosi pagal bendrojo lavinimo programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės studijų formos nuosekliųjų studijų programą ar nuolatinės studijų formos programą (įskaitant ir akademinių atostogų laikotarpį), bet ne ilgiau kaip iki jiems sukaks 24 metai.

Kaip jau minėta, laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-07-01 Joniškio rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius 2010 m. vasario 4 d. sprendimu skyrė A. B. po 52 Lt/mėn. išmoką vaikui už J. B., gim. 1993-06-14 (išmokos vaikui skyrimo metu J. B. buvo 17 metų), laikotarpiu, kai buvo skirta išmoka už J. B., A. B. šeimoje buvo trys vaikai, kurie mokėsi, t. y. S. B. Šiaulių universitete; A. B. Šiaulių profesinio rengimo centre; J. B. Joniškio M. S. gimnazijoje. 2010 m. birželio 30 d. S. B. baigė studijas Šiaulių universitete. Atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, teismas konstatuoja, jog A. B. šeimoje nuo 2010 m. liepos 1 d. liko du vaikai (A. B. ir J. B.), kurie mokėsi pagal bendrojo lavinimo programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės studijų formos nuosekliųjų studijų programą ar nuolatinės studijų formos programą. Todėl išmoka vaikui nuo 2010 m. liepos 1 d. A. B. nebuvo skiriama pagrįstai, nes pareiškėja nuo 2010 m. liepos 1 d. neturėjo teisės į išmoką vaikui.

Pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 12 straipsnyje numatytą išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką (teisės akto redakcija galiojusi nuo 2010-05-01), išmokas, išskyrus globos (rūpybos) išmoką, skyrė ir mokėjo savivaldybės, kurios teritorijoje asmuo, turintis teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, deklaravo gyvenamąją vietą. Kreipiantis dėl bet kurios Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatyme nustatytos išmokos, buvo būtina pateikti Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-28 nutarimu Nr.801 (toliau ­– Nuostatai), 10–16.2 punktuose nurodytus dokumentus, būtinus išmokai paskirti. Nurodytų nuostatų 10.1. punkte buvo numatyta, kad kreipiantis dėl bet kurios Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatyme nustatytos išmokos, būtina pateikti: prašymą skirti atitinkamą išmoką, kuriame nurodomas asmens, turinčio teisę gauti išmoką, vardas, pavardė, asmens kodas, kreipiantis dėl išmokų vaikams – asmens, kuris kreipiasi dėl išmokų, vardas, pavardė, asmens kodas, vaiko vardas, pavardė, asmens kodas ir vaiko tėvų vardai, pavardės, asmens kodai. Jeigu pateikiamas prašymas skirti išmokas už praėjusį laikotarpį, jame nurodomi duomenys apie gyvenamosios vietos deklaravimo pokyčius per praėjusį laikotarpį, bet ne ilgesnį nei 12 mėnesių iki prašymo pateikimo dienos, jeigu per šį laikotarpį deklaruota gyvenamoji vieta buvo keičiama. Prašyme nurodomas asmens informavimo būdas, kuriuo pageidaujama gauti informaciją dėl išmokos teikimo. Tų pačių nuostatų 10.2. punkte buvo numatyta, kad būtina pateikti asmens, turinčio teisę gauti išmoką, tapatybę patvirtinantį dokumentą. Kreipiantis dėl išmokos vaikui paskyrimo buvo būtina pateikti mokymo įstaigos pažymą, jeigu vyresnis kaip 18 metų asmuo mokėsi (Nuostatų 12.1. p.). Savivaldybės administracija privalėjo informuoti išmokos gavėją apie jo pareigas ir aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui (Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 12 str.). Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, kad savivaldybės administracija per mėnesį nuo visų dokumentų gavimo dienos privalo priimti sprendimą dėl išmokos skyrimo ir apie tai raštu pranešti pareiškėjui.

            Nurodytas teisinis reglamentavimas numatė įpareigojimus asmeniui, kuris kreipiasi dėl išmokos paskyrimo, pateikti prašymą ir reikiamus dokumentus bei pareigą savivaldybės administracijai informuoti asmenį apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui, per mėnesį nuo visų dokumentų gavimo dienos priimti sprendimą dėl išmokos skyrimo. Tam, kad institucija turėtų galimybę įvykdyti įstatyme nustatytą pareigą skirti išmoką vaikui, asmuo, kreipdamasis dėl išmokos vaikui gavimo, privalėjo įvykdyti ir jam priskirtą pareigą – kreiptis į kompetentingą instituciją, pateikti nustatytos formos prašymą ir būtinus dokumentus. Byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėja nuo 2010 m. liepos 1 d. būtų atvykusi į Joniškio savivaldybės administraciją ir pateikusi prašymą bei reikalingus dokumentus išmokai gauti. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėja.

Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju, nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nulėmusio žalos atsiradimą pareiškėjai. Įvertinus nurodytas aplinkybes teigtina, kad atsakovas, vertinamuoju galimos žalos atsiradimo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d., neturėjo teisinio pagrindo skirti pareiškėjai piniginės socialinės pašalpos.

Teismas nenustatė, o pareiškėja pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę neįrodė jos skundo pagrinduose nurodytų aplinkybių, kad atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti ir kad toks neveikimas būtų įtakojęs socialinės paramos ar vaiko išmokos neskyrimą bei pareiškėjos teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimą. Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų vertinimo ir teisės aktų analizės nustatyta, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Konstitucinis Teismas 2011-07-08 nutarime pažymėjo, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą.

Pagal ABTĮ 15 straipsnio l dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų atitinkamos institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje, taigi žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai (turtinė) žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šiai atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246 –6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta, kad valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6. 271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Nagrinėjamojoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėja neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos darbuotojo neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti turtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos A. B. pareiškimą atmesti, kaip nepagrįstą.

  Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Šiaulių apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                    Žanas Kubeckas