Civilinė byla Nr. e2S-2935-803/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36439-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.; 3.3.2.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) uždarosios akcinės bendrovės „Eurodebt LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo Conica, AG ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Eurodebt LT“.

Teismas,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Conica, AG kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 9691,46 Eur skolos, 152,94 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas su atsakovu „Eurodebt LT“, UAB pasirašė 2014-11-27 Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2014-11-27, kurios priedo Nr. 1B pagrindu atsakovas įsipareigojo už reikalavimo teisės į UAB „Metaloidas“ 65.976,00 Eur sumos perleidimą sumokėti ieškovui (pradiniam kreditoriui) 96 proc. nuo visos išieškotos sumos per 5 darbo dienas nuo to momento, kai skolininkas atsiskaitys su atsakovu „Eurodebt LT“, UAB (Naujuoju kreditoriumi). Ieškovo teigimu, atsakovas 2015-06-26  elektroniniu laišku, siųstu iš adreso teise@eurodebt.lt, ieškovui patvirtino, jog skolininkas UAB „Metaloidas“ paskutinį 10465,76 Eur sumos mokėjimą pervedė 2015-06-26, taip pat nurodė, jog visa skola yra sumokėta ir prisegė 774,30 Eur sumos 2015-05-25 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. EUD 0000192, išrašytą pagal Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2014-11-27 Priedą Nr. 1. Ieškovas nurodo, jog kreipėsi į atsakovą dėl 9691,46 Eur skolos sumokėjimo, tačiau atsakovas iki šiol neatsiskaitė su ieškovu.

Ieškovas ieškinio reikalavimo užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti 9691,46 Eur sumos atsakovo UAB „Eurodebt LT“, UAB nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias tiek pas atsakovą, tiek pas trečiuosius asmenis. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia didele pinigų suma, vengimu atsiskaityti ilgą laiką. Ieškovas mano, jog minėtos aplinkybės pagrindžia sunkią atsakovo finansinę padėtį, todėl nepritaikius atsakovo turtui laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas įvykdyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino, pritaikė 9691,46 Eur sumos atsakovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant ar jo nepakankant, piniginių lėšų, esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, paliekant teisę įmokėti pinigus į banko sąskaitą (-as), areštą, leidžiant areštuotomis lėšomis ir turtu atsiskaityti su ieškovu, valstybe, išmokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojams, taip pat skolininkui leidžiant disponuoti 800 Eur suma kas mėnesį būtinoms įmonės veiklos išlaidoms padengti. Teismas rėmėsi tikėtinu ieškovo reikalavimo pagrįstumu, sprendė, jog ieškiniu prašoma priteisti suma yra gana didelė. Teismas rėmėsi teismų praktika ir nurodė, jog vien didelė reikalavimo suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismo teigimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes jų netaikius teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas Eurodebt LT, UAB pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netaikyti atsakovo turtui laikinųjų apsaugos priemonių. Nurodo, jog ieškovo prašoma priteisti suma iš atsakovo nelaikytina didele, kadangi pagal pateikiamus finansinės atskaitomybės dokumentus už 2014 metus ieškovo trumpalaikio ir ilgalaikio turto vertė sudarė 274 534,00 Lt, dėl ko ieškovo reikalavimo suma sudaro vos 0,12 dalį viso ieškovui priklausančio turto vertės. Atsakovo teigimu, byloje nepateikta jokių argumentų ir/arba įrodymų, patvirtinančių galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo galimybę. Ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovo veiksmus, liudijančius ketinimus turtą perleisti tretiesiems asmenims bei apie tai, kad atsakovas gali tapti nemokus. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo veikla susijusi su skolų išieškojimu, ji yra pelninga, todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones atsakovas negali disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis. Apelianto teigimu, dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių jo veikla bus stabdoma, atsakovas negalės atsiskaityti su klientais ir bus padaryta žala bendrovės veiklai.

Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo atskirojo skundo netenkinti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškinio suma yra didelė, o tuo atveju, jeigu atsakovui skolos suma būtų nereikšminga ar įmonės padėtis būtų gera,  atsakovas galėtų atsiskaityti su ieškovu. Pažymėjo, kad įstatymas numato galimybę proceso šaliai įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ieškinio sumą, dėl ko atsirastų galimybė atsisakyti skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovo teigimu, teismas nurodė laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumą, leido atsakovui disponuoti 800 Eur suma kas mėnesį būtinoms įmonės veiklos išlaidoms padengti (CPK 145 straipsnio 6 dalis), skirdamas pirmenybę laikinosioms apsaugos priemonėms, realiai visiškai nevaržančioms įprastos atsakovo bendrovės veiklos. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog atsakovas ieškinį pripažįsta, į tai, kad atsakovo bendrovei buvo žinoma apie gresiantį teisminį ginčą, kad atsakovas neturi nuosavybės teise nei nekilnojamojo, nei registruoto kilnojamojo turto, be to, atsakovo darbuotojų skaičius mažėja. 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas yra atsakovo turtui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas.  CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas bei nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą, o atsakovui, prašančiam panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones – šias sąlygas paneigti.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo prašyme išdėstytas aplinkybes, sprendė, jog yra pagrindas taikyti atsakovo turtui laikinąsias apsaugos priemones. Vienas iš pirmosios instancijos teismo argumentų – tikėtinas ieškinio pagrįstumas.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-363-2013 ir kt.). Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje nurodytu ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumo argumentu. Vieningos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-44104-910/2015 pateikto atsakovo atsiliepimo argumentais nustatyta, jog  atsakovas neginčija ieškovo reikalavimo, priešingai, su juo visiškai sutinka, siūlo išspęsti kilusį ginčą taikiai bei pateikė galimą atsiskaitymo su ieškovu grafiką. Minėtos aplinkybės neginčija atsakovas ir pateikdamas atskirąjį skundą. Taigi vertintina, jog ieškovo ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti ir galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.   

Kaip jau minėta, pagal teismų praktiką sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinama grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią grėsmę galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju sudaro tarp šalių kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012 ir kt). Tačiau minėta aplinkybė nėra absoliuti, ir vertinamas ne reikalavimo mastas, o konkrečios faktinės bylos aplinkybės, atsižvelgiama į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškinio suma yra didelė, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto, turimų įsipareigojimų verte. Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, turimi įsipareigojimai ir pan.

Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėja, kad jo turtinė padėtis yra gera, dėl ko prašoma priteisti suma jam nėra didelė. Minėtai aplinkybei įrodyti teikia 2014 m. gruodžio 31 d. balansą, iš kurio matyti, jog atsakovas neturi nekilnojamojo turto, o nors jo visą turtą sudaro 274,534 Lt, tačiau iš jo net 172,982 Lt sudaro per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, o 88 577 Lt sudaro per vienerius metus gautinos sumos, kurių gavimą gali įtakoti daugybė veiksnių. Nors atsakovas nurodo 78939 Lt gauto pelno 2014 m., tačiau sutiktina su ieškovo argumentu, kad apelianto finansinė padėtis nėra gera. Pirma, apeliantas sutinka su ieškovo reikalavimu, jo neginčija, tačiau beveik pusę metų neatsiskaito su ieškovu. Antra, apeliantas nepateikė įrodymų, jog bent dalimis atsiskaitinėja su ieškovu net pastarajam kreipusis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Be to, apeliantas pateikė teismui taikos sutarties projektą, nurodydamas periodą, per kurį dalimis galėtų atsiskaityti su ieškovu. Taigi vertintina, jog minėtos aplinkybės paneigia apelianto argumentus apie jo gerą finansinę padėtį, o ieškovo prašoma priteisti skola atsakovui yra didelė.

Nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties ir apelianto argumentas dėl jo veiklos sustabdymo nepagrįstai  pritaikius atsakovo turtui laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės visada sukelia atitinkamus nepatogumus asmeniui, kurio atžvilgiu taikomi apribojimai disponuoti turtu, tačiau tai nesudaro pagrindo, esant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygoms, jas panaikinti.  Iš skundžiamos nutarties matyti, jog teismas nustatė apriboto disponavimo turtu išimtis, palikdamas atsakovui teisę areštuotomis lėšomis ir turtu atsiskaityti su ieškovu, valstybe, išmokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojams, taip pat nustatant 800 Eur sumą per mėnesį, skirtą būtinoms įmonės veiklos išlaidoms padengti. Be to, kaip teisingai pastebėjo ieškovas, atsakovas turi teisę pasinaudoti CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe sumokėti reikalavimo sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba kitais įstatyme numatytais būdais, dėl kurių yra galimybė netaikyti atsakovo turtui laikinųjų apsaugos priemonių. Kita vertus, tuo atveju, jeigu apeliantas patiria nuostolius dėl jo manymu neva nepagrįstų laikinųjų apsaugos priemonių, jis turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, reikšdamas atsakovui  reikalavimą atlyginti patirtus nuostolius.   

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,

n u t a r i a :

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja                                                                                                     Rūta Petkuvienė