Civilinė byla Nr. 2A-1483-881/2014
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22525-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija: 30.9.1.; 40.2.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Daugiabučio namo P. Vileišio g. 30 savininkų bendrijos ir atsakovės B. L. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-38322-820/2013 pagal ieškovės Daugiabučio namo P. Vileišio g. 30 savininkų bendrijos ieškinį atsakovei B. L. G. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė Daugiabučio namo P. Vileišio g. 30 savininkų bendrija ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės B. L. G. 1 091 Lt skolos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė nesumokėjo 276 Lt už atliekų išvežimą, 594 Lt administravimo mokesčio ir 221 Lt žemės sklypo formavimo mokesčio. Visi mokėjimai yra privalomojo pobūdžio, administravimo išlaidų dydis yra derintas su savivaldybės administracijos nuorodomis ir rekomendacijomis. Žemės sklypo formavimas atliktas 2012 m. lapkričio 14 d. savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymo Nr. A30-3400 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ pagrindu ir buvo sudaryta sutartis su SĮ „Vilniaus planas“ ruošti sklypo formavimo dokumentus. Už žemės sklypo suformavimą mokėti privalo statinių savininkas arba naudotojas ir tai yra privalomas mokėjimas, todėl atsakovė privalo sumokėti už žemės sklypo suformavimo parengimą. Taip pat ieškovas nurodė, kad turi įsiskolinimą atsakovei už stogo remontą – 700 Lt.
Atsakovė B. L. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas pripažįsta 700 Lt įsiskolinimą atsakovei, todėl šią sumą galėjo įskaityti už skolą dėl komunalinių atliekų išvežimo. Taip pat teigė, kad administravimo mokestis turi būti skaičiuojamas nuo jo patvirtinimo dienos, o ne nuo bendrijos įkūrimo dienos; atlikti žemės sklypo formavimą ji nėra davusi sutikimo, todėl mokėti už tai, dėl ko nėra duotas jos arba bendrijos narių daugumos sutikimas, atsakovė nesutinka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 276 Lt komunalinių atliekų išvežimo mokesčio, 24,70 Lt administravimo mokesčio, 221 Lt už žemės sklypo plano, prilyginamo detaliajam teritorijų planavimo dokumentui, parengimą, likusioje dalyje ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 240 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Dėl komunalinių atliekų išvežimo mokesčio.
Teismas nurodė, kad pagal įstatymą įskaitymą gali atlikti bet kuri prievolės šalis ir privalo pranešti apie tai kitai prievolės šaliai, todėl atsakovė galėjo pati atlikti įskaitymą, tačiau to nepadarė. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų atlikusi įskaitymą ir informavusi apie tai ieškovą. Teismo posėdžio metu atsakovė pripažino, jog pati neatliko įskaitymo, tačiau prašė tai padaryti ieškovo, o ieškovas atsisakė tai padaryti. Kadangi įskaitymas atliktas nebuvo, atsakovei liko prievolė mokėti mokesčius už komunalinių atliekų išvežimą. Ta aplinkybė, jog ieškovas yra taip pat skolingas atsakovei, pasak teismo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau šioje byloje nenagrinėjimas.
Dėl bendrijos administravimo mokesčio.
Teismas nurodė, kad butų savininkai privalo mokėti administravimo mokestį (CK 4.84 str.), tačiau bendrija gali nuspręsti ir kitaip, jei administratorium paskirtas asmuo sutinka. Teismas nustatė, jog bendrijos nariai 2007 m. rugsėjo 4 d. susirinkime svarstė tris klausimus: pirma, dėl stogo, laiptų, kamino remonto. Antra, dėl pareiškimų svarstymo. Trečia, einamieji reikalai. Sprendžiant pirmą klausimą, be remonto klausimų, buvo nuspręsta administravimo išlaidas derinti prie savivaldybės administracijos nuorodų ir rekomendacijų. Tiek iš susirinkimo darbotvarkės, tiek iš priimto sprendimo turinio matyti, kad šiuo sprendimu bendrijos nariai nusprendė derinti administravimo išlaidų dydį su savivaldybės administracijos nuorodomis ir rekomendacijomis, tačiau byloje nėra duomenų, jog 2007 m. rugsėjo 4 d. susirinkimas ar kitas bendrijos susirinkimas būtų nusprendęs dėl administravimo mokesčio rinkimo, t. y. sprendimas rinkti administravimo mokestį nebuvo priimtas.
Bendrijos nariai 2013 m. kovo 4 d. susirinkime svarstė penkis klausimus, kurių antrasis buvo – administravimo mokesčio patvirtinimas. Susirinkimas nusprendė patvirtinti 0,15 Lt/m2 administravimo mokestį. Kadangi bendrijos narių mokesčiai turi būti patvirtinti susirinkime, o toks sprendimas yra priimtas tik 2013 m. kovo 4 d. susirinkime, teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl administravimo išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies (CK 4.83-4.86 str.) ir iš atsakovės priteistinas administravimo mokestis už 4 mėnesius nuo sprendimo priėmimo iki kreipimosi į teismą – 24,70 Lt (41,16 m2 x 0,15 x 4).
Dėl mokesčio už žemės sklypo suformavimą.
Teismas nustatė, jog bendrijoje yra 13 butų. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 11 straipsnio 9 dalis nustato, kad bendrijos visuotiniame susirinkime kiekvienas bendrijos narys turi po vieną balsą. Visų daugiabučio namo (daugiabučių namų) ir kitos paskirties pastatų savininkų susirinkime kiekvienas savininkas turi tiek balsų, kiek jam nuosavybės teise priklauso Nekilnojamojo turto registre įregistruotų nuosavybės teisės objektų tame (tuose) bendrijai priklausančiame (priklausančiuose) pastate (pastatuose). Pagal to paties įstatymo 6 dalį, sprendimui priimti reikia daugiau nei pusės susirinkime dalyvaujančių bendrijos narių balsų. Sprendimas buvo priimamas raštiškos apklausos būdu. Taigi sprendimui priimti reikia ne mažiau nei 7 balsų. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį visų butų savininkai, įskaitant ir nesančius bendrijos nariais, turi teisę susirinkime spręsti ir balsuoti savininkų bendrų interesų tenkinimo klausimais, todėl teismas sprendė, kad atsakovės teiginiai, jog galimai R. M. ir G. Š. nėra bendrijos narės ir neturėjo teisės spręsti jokių bendrijos klausimų, neturi teisinės reikšmės, nes sprendimas minėtu klausimu gali būti priimtas daugumos butų savininkų sprendimu. Šalys neginčijo, jog savivaldybei priklauso penki butai. Sprendimą rengti ir įregistruoti žemės sklypą priėmė 10 daugiabučio namo savininkų. Net ir atėmus asmenų, kurie, atsakovės teigimu, nėra bendrijos nariai, balsus, bendrijos narių pakako sprendimui priimti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, jog sprendimas dėl žemės sklypo formavimo priimtas tinkamai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė Daugiabučio namo P. Vileišio g. 30 savininkų bendrija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovės priteista 240 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, apmokant išlaidas iš valstybės biudžeto, panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 24,70 Lt administravimo mokesčio, laikyti administravimo mokesčio atskaitos diena 2007 m. rugsėjo 4 d. ir priteisti iš atsakovės 783 Lt administravimo mokesčio, priteisti iš atsakovės 5 proc. metinių procesinių palūkanų. Nurodo, kad teismo sprendimo dalis priteisti atsakovei išlaidas advokato pagalbai apmokėti yra neteisinga, nesąžininga ir neprotinga; šią poziciją grindžia LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 11 punktu, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo, CK ir CPK nuostatomis; teigia, kad atsakovė savo vengimu mokėti privalomus mokėjimus padarė bendrijai žalos ir pati sudarė prielaidas bendrijai kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Bendrijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti atskirą nutartį atsakovės atžvilgiu, įpareigojančią atsakovę laiku mokėti privalomuosius (komunalinių atliekų išvežimo) mokesčius. Teismo sprendimas priteisti administravimo mokestį tik nuo 2013 m. kovo 4 d. pažeidžia teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, nes išeina, kad iki šios datos nebuvo vykdomi jokie darbai, administratoriaus išvis nebuvo. Nuo 2006 m. gegužės 3 d. Nekilnojamojo turto registre galioja įrašas, kad nustatytas turto administratorius (bendrija), taigi nuo šios datos atsiranda prievolė mokėti administravimo mokestį, t. y. atsiranda teisė į atlyginimą administratoriui, kurį reikia skirti nuo atlyginimo bendrijos pirmininkui. 2007 m. rugsėjo 4 d. bendrijos posėdyje nuspręsta derinti administravimo išlaidas su savivaldybės nuorodomis ir rekomendacijomis – tai yra sprendimas dėl išlaidų, kyla klausimas, kam derinti išlaidas, jei jų nėra. 2007 m. rugsėjo 4 d. bendrijos posėdis buvo pirmasis posėdis po steigiamojo susirinkimo, faktiškai tai buvo administravimo pradžia. Ieškovė teismo sprendimą dėl administravimo išlaidų laiko neteisingu ir nesąžiningu, nes, vadovaujantis šiuo sprendimu, ieškovė ne susigrąžina iš atsakovės įsiskolinimą, o tik patiria nuostolį. Teismas, nagrinėdamas šį klausimą, netgi nesiaiškino, ar bendrija turėjo administravimo išlaidų ir kiek. Be to, teismas neatsižvelgė į CK 4.82 straipsnio 5 dalį, pagal kurią, atsakovės skola už administravimo mokestį turėjo būti skaičiuojama nuo palyginamojo ploto, į kurį įeina ne tik atsakovės buto, bet ir rūsio, kuriuo naudojasi atsakovė, plotas. Tokiu atveju atsakovės skola yra 783 Lt. Jei ieškovė nežinojo šio straipsnio nuostatų, tai nereiškia, kad teismas neturėjo juo vadovautis.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė B. L. G. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą šioje dalyje palikti nepakeistą. Nurodo, kad LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos rekomendacijos kalba ne apie proceso šalies atleidimą nuo pareigos sumokėti kitai šaliai priteistiną užmokestį už advokato suteiktą teisinę pagalbą, o apie nukrypimą nuo maksimalių dydžių, t. y. priteistinos sumos sumažinimą. Teismas, priteisdamas iš apeliantės 240 Lt už suteiktą teisinę pagalbą, nepažeidė nei minėtų rekomendacijų, nei protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų; teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 93 str. 1 d.). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pati apeliantė pripažino, kad iki 2013 m. kovo 4 d. skaičiuoti administravimo mokestį nebuvo pagrindo. Apeliantė ieškinyje rūsio ploto nebuvo įtraukusi, tokio reikalavimo nekėlė, todėl ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjama. Apeliaciniame skunde keliamas naujas reikalavimas (pasikeitė ieškinio faktinis pagrindas ir ieškinio suma), o CPK 312 straipsnio 1 dalis tą draudžia daryti. Reikalavimas priteisti palūkanas taip pat nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme.
Atsakovė B. L. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą dalyje dėl skolos už komunalinių atliekų išvežimo mokestį (276 Lt) ir žemės sklypo suformavimo mokestį (221 Lt) priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad CK nenustato formos reikalavimų įskaitymo pareiškimui, todėl jis gali būti pareikštas ir žodžiu. Apeliantės reikalavimas ieškovei, kad apeliantės skola už komunalinių atliekų išvežimą būtų įskaityta į ieškovės skolą apeliantei už permoką namo stogo remontui, turi būti vertinamas kaip įskaitymas. Teismo posėdyje atsakydama į teisėjo klausimą ir pripažindama, kad įskaitymo neatliko, apeliantė nesuprato klausimo esmės ir manė, kad klausiama ne apie apeliantės valios išreiškimą ir kitos šalies informavimą apie tai, o apie dokumentinį įskaitymo įforminimą, kurio apeliantė ir negalėjo padaryti. Bylos faktinių aplinkybių neįvertinimas ir sprendimo pagrindimas vien atsakymu į klaidingai suprastą klausimą, akivaizdžiai prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Sprendimas dėl žemės sklypo formavimo buvo priimtas netinkamai, t. y. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ir todėl negali būti teisėtas pagrindas renkant atitinkamas įmokas, susijusias su žemės sklypo formavimu. Klausimas apie galimybę suformuoti prie namo žemės sklypą buvo įtrauktas į bendrijos narių susirinkimo, vykusio 2013 m. kovo 4 d., darbotvarkę, tačiau buvo iš jos išbrauktas nutarus, kad žemės sklypo formavimo klausimai bus sprendžiami tik tada, kai bus galutinai išspręstas namo stogo remonto klausimas. Sprendimas dėl naujo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto (žemės sklypo), įmokų fondo tam tikslui sudarymas ir lėšų panaudojimo tvarka yra išimtinė visuotinio bendrijos narių susirinkimo kompetencija, todėl turėjo būti sprendžiamas visuotiniame bendrijos narių susirinkime. Be to, ieškovės nurodytas balsavimas raštu atliktas pažeidžiant bendrijos įstatų reikalavimus, todėl negali būti pripažintas teisiniu pagrindu naujo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto sukūrimui. Ieškovė nepateikė teismui ¼ bendrijos narių rašytinio pasiūlymo dėl balsavimo raštu procedūros taikymo, balsavimo biuleteniai neatitinka bendrijos įstatų reikalavimų, ieškovė pažeidė įstatų reikalavimą balsavimo biuletenį įteikti kiekvienam bendrijos nariui asmeniškai arba išsiųsti registruotu laišku, balsavimo raštu rezultatams apibendrinti bendrijos primininkas turėjo sudaryti balsų skaičiavimo komisiją ir įforminti balsavimo rezultatus protokolu, o pasirašytą protokolą paskelbti viešai, tačiau apie tokį protokolą apeliantei nėra žinoma, ieškovė jo teismui taip pat nepateikė; dėl šių bendrijos įstatų pažeidimų apeliantė negalėjo pasinaudoti savo konstitucine teise apskųsti balsavimo raštu rezultatus teismui.
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą. Nurodo, kad atsakovės skola už komunalinių atliekų išvežimą negali būti dengiama atliekant įskaitymą, nes taip būtų pažeistas kitų bendrasavininkų interesas – piniginės lėšos stogo dengimui yra tiksliniai įnašai ir jų negalima painioti su individualiomis bendrasavininkų išlaidomis (komunalinių atliekų išvežimu). Be to, bendrija šiuo metu neturi galimybių grąžinti atsakovei skolos. Atsakovė meluoja teigdama, kad jai nebuvo žinoma apie balsavimą raštu, kad ir kitiems bendrasavininkams (M. S. ir N. L.) nebuvo pateikti biuleteniai. Savivaldybės 2014 m. sausio 16 d. raštas patvirtina, kad tinkamam namo eksploatavimui reikalinga suformuoti žemės sklypą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovės – atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovės ieškinį patenkino iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija dvi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis: dėl administravimo mokesčio ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo.
Ieškovė tvirtina, kad teismas neteisingai nustatė datą, nuo kurios, ir atsakovei tenkantį palyginamąjį plotą, nuo kurio turi būti apskaičiuojamas administravimo mokestis. Teisėjų kolegija šiuos ieškovės argumentus atmeta.
Byloje nustatyta, kad 2013 m. kovo 4 d. bendrijos narių susirinkime buvo svarstyti penki klausimai, vienas iš kurių – administravimo mokesčio patvirtinimas; nuspręsta patvirtinti 0,15 Lt/m2 administravimo mokestį. Tam, kad administravimo mokestis būtų skaičiuojamas nuo 2013 m. kovo 4 d., teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme neprieštaravo ir ieškovės atstovas, pripažindamas, kad 2007 m. rugsėjo 4 d. bendrijos susirinkime buvo tik nutarta administravimo išlaidų dydį derinti su savivaldybės administracijos nuorodomis ir rekomendacijomis, tačiau atskiras nutarimas dėl administravimo mokesčio rinkimo nebuvo priimtas (b. l. 62-63). CPK 182 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Taigi pačiai ieškovei pripažįstant pagrįstu atsakovės reikalavimą administravimo mokestį skaičiuoti nuo 2013 m. kovo 4 d. teismas neturėjo pagrindo kitaip vertinti (interpretuoti) 2007 m. rugsėjo 4 d. priimtų nutarimų turinio. Be to, tame pačiame teismo posėdyje ieškovės atstovas taip pat paaiškino, kad sąskaitos už administravimo mokestį nuo 2007 metų nebuvo siunčiamos, nes išlaidų nebuvo (b. l. 63), todėl ieškovės argumentas, kad teismas turėjo aiškintis, ar bendrija nuo 2007 metų turėjo administravimo išlaidų ir kiek, atmetamas kaip nepagrįstas.
CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Ieškovės argumentas apie atsakovei tenkančią didesnę gyvenamojo namo ploto, nuo kurio skaičiuotini mokesčiai, dalį (papildomas rūsio ploto įtraukimas) yra nauja aplinkybė CPK 306 straipsnio 2 dalies prasme, t. y. nenurodyta pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jos nepasisako (nevertina).
Nei CPK, nei LR daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas nenumato, kad atmetus (tik iš dalies patenkinus) bendrijos ieškinį, ši pagal įstatymą būtų atleista nuo išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo kitai šaliai. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti atsakovei šias išlaidas iš ieškovės (proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai) yra pagrįstas tinkamu CPK 93, 98 straipsnių taikymu. Be to, priteista 240 Lt suma neviršija LR teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose rekomendacijose įtvirtintų maksimalių advokato (advokato padėjėjo) užmokesčio dydžių, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį (atsiliepimo į ieškinį parengimas, atstovavimas teismo posėdyje), yra labai nedidelė, todėl nėra taip pat pagrindo spręsti, kad ji neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, už termino praleidimą mokamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio. Priešingai nei tvirtina atsakovė, ieškovė prašymą priteisti metines procesines palūkanas buvo pareiškusi pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, tačiau teismas nurodyto ieškovės prašymo neišsprendė, todėl, taisydama šį neesminį skundžiamo teismo sprendimo trūkumą, teisėjų kolegija tenkina ieškovės prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal CPK nuostatas, reikalavimas priteisti palūkanas nėra laikomas nauju reikalavimu (CPK 312 str.).
Dėl atsakovės apeliacinio skundo
Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija kitas dvi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis: dėl skolos už komunalinių atliekų išvežimą ir žemės sklypo suformavimo mokesčio priteisimo.
Apeliantė teigia, kad jos prievolė sumokėti mokesčius už komunalinių atliekų išvežimą pasibaigė įskaitymu, o žemės sklypo suformavimo mokesčio ji neturi pareigos mokėti, nes sprendimas dėl žemės sklypo formavimo buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Įskaitymas yra vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų (CK 6.130 str. 1 d.). Įstatyme nustatyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitymas laikomas įvykdytu pranešus apie tai kitai prievolės šaliai (CK 6.131 str. 1, 2 d.). Nors, kaip teisingai nurodo atsakovė, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos), dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio teismai pabrėžia, kad jis turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010). Tuo tarpu iš atsakovės pateiktų paaiškinimų nėra visiškai aišku, ar ji atliko įskaitymą (aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai) ar tik reikalavo, kad įskaitymą atliktų ieškovė, apie tai pažymėdama buhalterinės apskaitos dokumentuose. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstai sprendė, kad įskaitymas nebuvo atliktas (nebuvo įrodytas, CPK 178 str.).
Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypo suformavimui pritarė dauguma gyvenamojo namo butų savininkų: iš 13 galimų balsų „už“ gauta 10 balsų. Taigi daugumos butų savininkų sprendimas žemės sklypo suformavimo klausimu yra aiškus ir nenuginčytas. Apeliantės argumentas, kad klausimas apie galimybę suformuoti prie namo žemės sklypą yra vis įtraukiamas į bendrijos narių susirinkimo darbotvarkę (konkrečiai, 2013 m. kovo 4 d. posėdžio), kas, anot atsakovės, turėtų patvirtinti, kad sprendimas nepriimtas, nepaneigia jau išreikštos butų savininkų valios, o tik įrodo nepatenkintų šiuo sprendimu butų savininkų bandymą jį kvestionuoti. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė priimto sprendimo teisėtumą ginčijo iš esmės kitais (nors taip pat procedūrinio pobūdžio), nei nurodo apeliaciniame skunde, argumentais. Pirmosios instancijos teismas visus (esminius) atsakovės argumentus išsamiai įvertino ir dėl jų pasisakė, o naujų, tik apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, nes tai reikštų CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo tirti pirmosios instancijos teisme nenurodytų aplinkybių pažeidimą.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį šalių apeliacinių skundų motyvais keisti iš esmės arba naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, papildomai patenkinant ieškovės prašymą dėl metinių procesinių palūkanų priteisimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Papildomai priteisti ieškovei Daugiabučio namo P. Vileišio 30 savininkų bendrijai (į. k. 300153853, P. Vileišio g. 30-12, Vilnius) iš atsakovės B. L. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 521,70 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. liepos 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teisėjai Henrichas Jaglinskis
Jadvyga Mardosevič
Vilija Mikuckienė